Part

  1 PARSAPNI|      prikalbinėdami, stengėsi išvesti jį laukan. Bet jis išspruko
  2 PARSAPNI|             vaikas, tik spėjau paskui jį bėgti.~    - Matai dabar
  3 PARSAPNI|               savo sprando jungą! Jūs jį velkate jau ne vieną tūkstantį
  4 PIRMUTIN|        atsilikusio darbininko, tveria jį už pečių. Tas pasipurto
  5 PIRMUTIN|              Subėga daugiau, paverčia jį ant žemės, muša kumščiais,
  6 BEDARBO |             Laurynas, kol fabrikantas jį priėmė atgal. Už sužeidimą
  7 BEDARBO |             Lauryną, slėgė jo dvasią; jį vis dar traukė sodžiun,
  8 BEDARBO |             be užsiėmimo. Ant galo ir ji pastojo fabrikon.~    Vaikui
  9 BEDARBO |      pasidarytų sriauni upė: paplūdus ji viena įgalėtų numesti vergiją.
 10 BEDARBO |              paskutiniu laiku pradėjo jį lankyti, dabar užvaldo jo
 11 BEDARBO |              gyvenimo ir vargų, kurie jį amžinai kankino! Jis taip
 12 BEDARBO |          Lauryno vidurius, bet paskui jį paima drebulys. Apkarsta
 13 ANTUETLI|             nuo savo veido uždangalą, ji vienu akimirksniu papylė
 14 ZVAIGZDE|          paukščių giedojimo. O aplink jį marguliavo javais apsėti
 15 ZVAIGZDE|        mudviem vamzdelį davė. Paėmiau jį drebančiom rankom, pridėjau
 16 ZVAIGZDE|              Simano stovylą: ant galo ji pasisuko už miškelio ir
 17 PUGAKALN|             mintis. Jautė, kaip paėmė jį šiurpas ir apmirė gyslose
 18 PUGAKALN|             vėjo. Bet vėjas ir čionai jį rado: iš visų pusių rausės
 19 PUGAKALN|          paglostytas ir apklotas.~    Jį pradeda imti miegas, akys
 20 PUGAKALN|              veidą ir mėlynas akis, į jį taip maloniai žiūrinčias.
 21 KUDIKYST|             apsivilkusi, greitai eina ji rudenio dieną gatve, susikūprinusi,
 22 KUDIKYST|          aplinkui.~    Maloniai žiūri ji į mus, mažučius; jos veidas
 23 KUDIKYST|                glostydama mūsų galvas ji sako:~    - Vakar parnešiau
 24 KUDIKYST|            parodysiu "lėlę"...~    Ir ji kuone tekina eina toliau,
 25 KUDIKYST|     nebegausite dabar kepurių, - sako ji silpnu balsu.~    Bet mums
 26 KUDIKYST|              Citit, neverkit, - maldo ji mus, - aš tik pajuokavau, -
 27 KUDIKYST|               O iš kur, senut, Tamsta jį parnešei? - klausiame jos.~    -
 28 KUDIKYST|               Teip gera prie motinos! Ji viena ranka verpia, kita
 29 KUDIKYST|         motinos.~    - Tuos, - atsako ji ir ima mane ant kelių.~    -
 30 KUDIKYST|               tavęs artojaus, - tęsia ji gailestaudama toliau. -
 31 KUDIKYST|               vaikel, neverk, - maldo ji mane. - Aš tau padainuosiu
 32 KUDIKYST|                  prašau Marjonos.~    Ji persižegnoja, padeda ant
 33 KUDIKYST|               ją akimis ir žiūriu, ką ji daro: matau, kaip atidengia
 34 KUDIKYST|               Nieko nesuprantu: kokia ji man sesytė, jeigu jos nepažįstu;
 35 KUDIKYST|            roplinėti aplink kūdikį ir jį žadinti. Ir kaip neapsakomai
 36 KUDIKYST|                ir lekiu prie motynos. Ji man užmauna ant galvos kepurę,
 37 KUDIKYST|           teip vadina, bet žinau, kad ji gyvena kitame kieme už upelio,
 38 KUDIKYST|             prie kryžiaus ir bučiuoju jį.~    - Ar tai tavo, Juozapien,
 39 KUDIKYST|          prieinu prie jos: matau, kad ji nuliūdus, ir man nelinksma.
 40 KUDIKYST|           nuliūdus, ir man nelinksma. Ji apvelka mane baltais marškiniais,
 41 KUDIKYST|               apkabinu motynos kaklą. Ji eina su manim prie lovos,
 42 PAKELEIV| Besitrankydamas įsimyli, bet ta meilė jį tik kankina, nes būdamas,
 43 PAKELEIV|        mylimosios namiškiai stengiasi jį nuo jos atstumti; jis tą
 44 PAKELEIV|          smakrą, visą laiką žiūrėjo į jį ir klausės.~    - Ar žinai,
 45 PAKELEIV|               jog toje apysakoje apie jį patį kalbama.~    Abudu
 46 PAKELEIV|               Bet juk einava mudu pas jį ne vien dėl to, kad jis
 47 PAKELEIV|    nuskurdėlis, galbūt ir neituva pas jį... Tas bjauru!.. Tau tat
 48 PAKELEIV|              pažįstamas jis, o aš juk jį iš viso tik kartą temačiau.
 49 NEMUNU  |         galvon mintis, ir ilgai dar į jį žiūriu, jau palikusį užpakalyje,
 50 NEMUNU  |               žinoti. Bet aš žiūriu į jį, žiūriu...~    Šitai priešais
 51 NEMUNU  |        monopolio" geradėjystes, giria jį, kol dar, žinoma, nemato,
 52 NEMUNU  |          klausome: visi jaučiame, kad ji mums brangi, maloni ir suprantama...~   
 53 NEMUNU  |           sukasi į šalį. Apsitaisiusi ji sodiečių rūbais, su balta
 54 NEMUNU  |      nusišypsojimais... Šitai išsiima ji iš baltos skarelės obuolių
 55 NEMUNU  |        aplinkui tą girdi.~    "Iš kur ji tą žino?" - mąstau žiūrėdamas
 56 NEMUNU  |           žiba piktu džiaugsmu, tarsi ji laiminga tuo, kad viešai
 57 NEMUNU  |              neprisiliesti tenai, kur ji sėdėjo ar turėjo savo rankas
 58 NEMUNU  |                pažiūrėti, kur ir kaip ji nakvos, pas ką ir kaip ji
 59 NEMUNU  |             ji nakvos, pas ką ir kaip ji čia Kaune gyvena, ką dirba
 60 VAGIS   |               atitraukti: taip staiga ji mano širdį traukte pritraukė.~    -
 61 VAGIS   |                 maniau sau, - nejaugi ji tat bus mano pati!~    Jaučiau,
 62 VAGIS   |             kaista kraujas.~    - Kas ji tokia yra? - kilo mano galvoj
 63 VAGIS   |              ir su ja: mačiau, kad ir ji nuo manęs nesišalina...
 64 VAGIS   |           parduoti; jeigu ir vesdavau jį ant mugių, tad tik pasigirtų.~    -
 65 VAGIS   |              galvos atsistojo. Kur aš jį dabar dėsiu, ką darysiu?..~   
 66 VAGIS   |                jeigu tiesiai priešais jį būčiau ėjęs. Prisistačiau
 67 VAGIS   |             galo prisipažinau. Ramino ji mane, - rodės, lengviau
 68 TIKEJIMA|              ir nedrąsiai prisiartina ji prie manęs ir, kišdama man
 69 TIKEJIMA|             geras! - maldaudama prašo ji manęs tokiuo balsu, kuris
 70 TIKEJIMA|                Kaip ir pirma, tolinas ji nuo manęs iš palengvo, nedrąsiai.
 71 LAIMESZI|           beliko. Bet jau visai visai ji nebetoli viršūnės... Nebegirdėjo
 72 LAIMESZI|    Prisiartinę prie kalno ir apsiautę jį aplinkui, linksmais ir gražiausiais
 73 KLIUDZIA|            nelaimingą. Mane pamačiusi ji taip gailestingu balsu sumiaukė
 74 KLIUDZIA|           švietė ir baimė, ir viltis. Ji buvo dar visai visai jaunutė,
 75 KLIUDZIA|          laukan, pametė patvorin, kad ji neberastų namų ir nudvėstų
 76 KLIUDZIA|              gal jau nebe pirmą dieną ji čia išalkusi ir sušalusi
 77 KLIUDZIA|                Bet kas man darbo? Juk ji niekam nereikalinga...~   
 78 KLIUDZIA|             skausmu, akys primerktos; ji iš visos dar likusios galios
 79 KLIUDZIA|            šovinys. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju
 80 JIIRJIS |                                       JI IR JIS ~    Jiedu abu ilgus
 81 JIIRJIS |            bangose ir gera, ir pikta; ji jaunutė, nekalta mergaitė
 82 JIIRJIS |             galvą int savo krūtinę, o ji, apkabinusi savo baltom
 83 JIIRJIS |          rankom jo kaklą, pirmą kartą jį bučiavo, - jiedu pasidarė
 84 JONIUKAS|         didelė nelaimė...~    Tėvelis jį apkabino, pabučiavo galvon
 85 JONIUKAS|              motutę, kuri numirusi ir jį visai dar mažą palikusi.
 86 JONIUKAS|              labiau mylėjo; tuo tarpu jį labai dažnai ir skaudžiai
 87 JONIUKAS|             šakaliukų kryželius, kaip jį buvo tėvelis išmokęs. O
 88 JONIUKAS|               duonos, ir kalbėjo, kad jį, Joniuką, reiksią leisti
 89 JONIUKAS|               toks. Kiek gi tamsta už jį norėtum?~    Joniukas girdėjo,
 90 JONIUKAS|           prašė to "dėdės", kad gerai jį prižiūrėtų, negailėtų rykščių,
 91 JONIUKAS|             tetulė buvo pikta, dažnai jį siuntinėdavo, dar dažniau
 92 JONIUKAS|               kaip namie. Iš pradžios jį pristatė int mažą vaiką.
 93 JONIUKAS|         užkimo. Bet dainuoja, kad tik jį daugiau pavažinėtų, nes
 94 JONIUKAS|                    Ar visi? - klausia ji ir pradeda žąsiukus skaityti...~    -
 95 JONIUKAS|          įsikniaupusį Joniuką ir lupa jį, lupa.~    - Tau važinėties,
 96 JONIUKAS|     važinėties, važinėties!.. - rėkia ji nesavu balsu, kirsdama jam
 97 JONIUKAS|               jam kvapą užgniaužia. O ji numeta jį ant žemės, primyga
 98 JONIUKAS|               užgniaužia. O ji numeta jį ant žemės, primyga koja
 99 JONIUKAS|          laukan pažiūrėtų dėdė, randa jį su kitais vaikais žaidžiant,
100 JONIUKAS|          sugrįžo. Ir toks noras paėmė jį nulėkti miestelin savo trobelės
101 JONIUKAS|             Joniuką, žiūri motutė int jį išsigandusiom akim ir pradeda
102 JONIUKAS|              gali šeimininkai, kur aš jį dėsiu?!~    Nebesižinodama
103 PIESTUPY|               geras pasiimkit, - tarė ji mudviem, - gink Dieve, kad
104 PIESTUPY|             kojos: juo labiau pamatęs jį kas bėga, juo greičiau tokį
105 PIESTUPY|              rarotų einat? - paklausė ji.~    - Ant rarotų, - atsakė
106 LAZDA   |              senu papratimu mūsų ponu jį vadino. Gal ir turėjo tiesą
107 LAZDA   |           vadino. Gal ir turėjo tiesą jį taip vadinti, nes ilgus
108 LAZDA   |                   Tėvas išgirdęs, kad jį mini, ir turbūt matydamas,
109 LAZDA   |          pradėjo šaukti ant tėvo, kad jį ir visą sodžių ubagais paleisiąs.
110 LAZDA   |         vienos vietos, žiūrėdavom int jį kaip int kokią ypatingą,
111 LAZDA   |              žmogybę ir bijodavom int jį prisiartinti.~    Gal Dumbrauckas
112 LAZDA   |                šlėktūnas" ir išsivežė jį.~    Atsisveikindamas Dumbrauckas
113 LAZDA   |            tik nereikia ant jo pykti: jį patį maišto metais kazokai
114 UBAGAS  |         statinės tvoros negalėjau int jį gerai įsižiūrėti, negalėjau
115 UBAGAS  |               visą šiurpas paėmė. Int jį žiūrėdamas pamačiau, kaip
116 UBAGAS  |              Bet mažas vaikas nutvėrė jį už rankos, neleidžia ir
117 SVECIAI |           metus matė, ką atjautė! Kai jį iš namų paėmė, kaip mirtin
118 SVECIAI |              nebuvo. Jam regėjos, kad jį jau ilgus metus tame troškiam
119 SVECIAI |            išsigandęs, jausdamas, kad jį visą prakaitais išpylė, -
120 SVECIAI |            kodėl tik dabar abejojimas jį krimsti pradėjo, kodėl taip
121 SVECIAI |             int keleivį ir ėmė aplink jį šokinėti, norėdamas savo
122 SVECIAI |          rusiškai.~    Antanas pakėlė jį viena ranka nuo žemės ir
123 SVECIAI |              vanagas, nutvėrė Antanas jį vėl ir baisiai ėmė mušti
124 SVECIAI |            kriokti... Antanas ištempė jį laukan ir išmetė pro vartelius
125 SVECIAI |               Tik sargybiniai paspėjo jį atstumti. Tada nutvėrė nuo
126 SVECIAI |                Ant kiemo linksmai int jį puolė Razbonas. Uredninkas
127 ABEJOJIM|           neleidė manęs imti, iš namų jį išvarė. Bet nepaklausė jų...
128 ABEJOJIM|                        Juk tu, Uliut, jį myli? - klausia nustebus
129 ABEJOJIM|               tėvo nemylėsiu? Mylėjau jį ir myliu. Visados jam tikra
130 ABEJOJIM|             mes visos taip gerai apie jį visados kalbėdavom. Aš pati,
131 ABEJOJIM|                bet ramiau būdavo, kai jį netoli savęs jausdavau.
132 ABEJOJIM|               savęs jausdavau. Sekiau jį mintimis visur, kur tik
133 BRISIAIA|        negalėjo. Su juo vaikai žaidė, jį račiukuos' įsikinkę važinėjo:
134 BRISIAIA|         silpnas ir maža dar teišmano. Jį troboj kiekvienas int save
135 BRISIAIA|          plutelę. Tečiaus ir piemenys jį užmiršo...~    Guli senas
136 BRISIAIA|              nenori tikėti: turbūt ir jį sapnuoja...~    Bet aiškiai
137 BRISIAIA|          tartum klausdamas, kam čenai jį atavedė. Mato, kaip tasai
138 BRISIAIA|               žingsnių ir pradeda int jį taikinti...~    Negali būti?!
139 BRISIAIA|           Brisius, kodėl tasai žmogus jį užmušė; tik nebegalėjo suprasti,
140 VIENARUD|             jisai būtų turtingas, jūs jį kapuos palaidotamėte, bet
141 VIENARUD|              žmogų užumušė, tai dabar jį laidos pievoj užu kapų...~    -
142 VIENARUD|              užu kapų...~    - E kaip jį užumušė? - paklausiau.~    -
143 VIENARUD|              Egi davatkos nenori, kad jį netoli jų laidotų: bijo...~    -
144 VIENARUD|            sekė... Tai numirėlį vežė. Jį išvydusios, pareinančios
145 LIUDNAPA|               traukinys, žiūrėjai int jį išsigandusiom ir nustebusiom
146 LIUDNAPA|               vasarinis namas. Aplink jį kvepinčios pušys ir eglės
147 LIUDNAPA|         krūtinę, vienu rėžtu sugrūsti jį plaučiuosna: pasotinti juos,
148 LIUDNAPA|                    Taip gailingai int jį savo gražiom akim pažiūrėjo,
149 LIUDNAPA|              tyliai, svajodama ir int jį glausdamos, - turėsma savo
150 LIUDNAPA|             iš po ilgų blakstienų int jį žvilgterėdavo, visa užmiršdavo...~   
151 LIUDNAPA|           pasigirti nori... Jau jinai jį iš tolo mato, sunkiai ant
152 LIUDNAPA|              išsigandusi skubinas int jį, norėtų nusileisti griovin,
153 LIUDNAPA|         nebuvo ir jokios žinelės apie jį neturėjo.~    "Gal jau nebegyvas?
154 LIUDNAPA|            yra - aš Jo nemačiau, e tu Jį ar matei?.." Taip ir pasakęs...
155 LIUDNAPA|             nuo žemės.~    Juozapota, jį pamačiusi, išmetė iš išgąsčio
156 LIUDNAPA|       murmėdamas. Bijojo žvilgterėti, jį pamatyti. Pati nepajuto,
157 LIUDNAPA|            žibėjo.~    - Dieve, už ką jį teip? už ką? - suriko Juozapota,
158 LIUDNAPA|               perverti.~    - Užumušė jį... - prašnibždėjo nusisukdamas.~   
159 LIUDNAPA|            jie apie jos Petrą žinojo, jį išliuosuoti galėjo. Teip
160 LIUDNAPA|         padėjimo nebejautė teip, kaip jį atjaučia žmogus sveikas.
161 LIUDNAPA|             ar tikėjosi nors numirus, jį pamatyti?..~    Vienas Dievas