Part

  1 PARSAPNI|             ir staigu pamačiau, kad jau nebe bažnyčioj mes esame,
  2 PARSAPNI|            dar viltį. Dabar išvydęs jau lavoną, sukaukė kaip akmeniu
  3 PARSAPNI|       sprando jungą! Jūs jį velkate jau ne vieną tūkstantį metų
  4 PIRMUTIN|      gimnazijos mokinys...~    Nors jau pavasario saulė linksmai
  5 PIRMUTIN|       įstabūs, netikėti ir malonūs. Jau buvau skaitęs socialistų
  6 PIRMUTIN|                Policija nesnaudžia. Jau nutvėrė keletą drąsesnių
  7 BEDARBO |           geležinkeliu, nes pinigai jau visai baigės, bilietui nebepakako.
  8 BEDARBO |      šlamėjimas jam tartum žinomas, jau girdėtas: jis kelia jo minty
  9 BEDARBO |     Laurynas. O tamsi rudens naktis jau išplėtė savo juodus sparnus
 10 BEDARBO |     liūliuojamas. Mirties pakirstas jau jis nebejaus nė šalčio,
 11 BEDARBO |               galvoja stovėdamas, - jau naktis, visi rengias gultų,
 12 BEDARBO |          rudens lietus, šlapindamas jau sustingusį jo kūną, ir graudžiai
 13 ANTUETLI| išsisklaidys rūkas.~    Po valandos jau buvau po pačiu kalnu, bet
 14 ANTUETLI|            ant kalno. Laimingi, jie jau aukštai!..~    Atsikėlęs
 15 ANTUETLI|              nors tos sienos viršus jau buvo matyti ir nebetoli.
 16 ZVAIGZDE|             prie astronomijos. Kada jau išmatavome saulės didumą
 17 ZVAIGZDE|          skubėjova dirbti, nes buvo jau po pietų, o ligi vakaro
 18 ZVAIGZDE|         drebava. Dabar, sakova, tai jau bus. Nuėjęs lieps atnešti
 19 ZVAIGZDE|             mudu su Baltrum linksmu jau buvom, kad taip visa kas
 20 ZVAIGZDE|       liūdnom akim žiūrėjo tolumon. Jau artinos vakaras. Iš miško
 21 PUGAKALN|      atsikeldamas - tarsi užpakalyj jau nebetoli jautė ištiesta
 22 PUGAKALN|           grįžti, su ja susidėti ir jau kartu važiuoti mokytųs.~   
 23 PUGAKALN|        jaunikaitis. - Susidėsiva ir jau gyvęsiva kartu savo tėvynėje,
 24 KUDIKYST|           šypsos.~    - Tai jums, - jau nebegausite dabar kepurių, -
 25 KUDIKYST|            gražus.~    - Tai paskui jau jis nebebus žydelis? - klausiame
 26 KUDIKYST|            rankų votys, maniau, kad jau tikrai mirsi, ir marškinėlius
 27 KUDIKYST|           tas ilgakaklys! - girdžiu jau snausdamas teip maloniai
 28 KUDIKYST|           gurbai; po dešinei plikas jau laukas, miškais iš galų
 29 KUDIKYST|            mažą suolelį, kurį buvau jau virvele pažabojęs ir apžergęs
 30 KUDIKYST|            tenai grįžtame su motyna jau kitu - didžiuoju keliu namo.
 31 KUDIKYST|           ir gražus, ir protingas - jau mažas moka Dievą mylėti.
 32 KUDIKYST|                 Miega, vaikeli, bet jau nebeatsikels.~    - Tai
 33 PAKELEIV|        pradžia. Diena graži, šilta. Jau gerai po pietų...~    Miške
 34 PAKELEIV|         eglės. - Eikiva geriau, nes jau vakaras arti, o dar kokie
 35 PAKELEIV|             sakai, penės? - klausia jau linksmesniu balsu Antanas.~    -
 36 NEMUNU  |           ir ilgai dar į jį žiūriu, jau palikusį užpakalyje, vakaruose,
 37 NEMUNU  |          dvaras ar senas, apgriuvęs jau bokštas, savo dantuota viršūne
 38 NEMUNU  |           juk aš gyvenimo sąlygomis jau pusiau atskirtas nuo tų
 39 NEMUNU  |          padailinta pasaka, ir kuri jau niekados daugiaus nebesugrįš,
 40 NEMUNU  |          arba net kaimynai, kuriuos jau seniai apleidau, bet kurių
 41 NEMUNU  |             ir pažintų, bet sieliai jau lieka toli garlaivio užpakalyje,
 42 NEMUNU  |            palaikę kepuraitę krinta jau daug gausesni skatikėliai
 43 NEMUNU  |           prieina prie studentės ir jau drąsiu balsu klausia:~    -
 44 NEMUNU  |         plačiu Nemunu toliau...~    Jau artinas vakaras. Atsibosta
 45 NEMUNU  |       skruostų raudonumas, matomai, jau ne pačios prigimties, bet
 46 NEMUNU  |             tik mačiusi vargus, bet jau pati patyrusi ir netikrosios
 47 NEMUNU  |        paprastai daro moterys, daug jau mačiusios ir pergyvenusios,
 48 VAGIS   |           gerai man klojos... Tėvai jau seniai vis liepė man vesties,
 49 VAGIS   |             kuria, dėkavoti Dievui, jau trečią dešimtį vienybėje
 50 VAGIS   |           mano galvą lakstė... Buvo jau vėlus žiemos vakaras. Namie
 51 VAGIS   |             tu per slenkstį vedamas jau kelintą dieną rąžais, -
 52 VAGIS   |          kas daryti... girdžiu, kad jau vedasi... Pamačiau čia pat
 53 VAGIS   |           iš krūtinės... Juntu, kad jau visai nebetoli... Ir šitai
 54 VAGIS   |        rankosna atsidavęs. Ne kartą jau rengiaus taip padaryti...
 55 TIKEJIMA|        pasakyti, bet atsigręžęs jos jau neberandu.~    Įsidedu laišką
 56 LAIMESZI|      viršūnę kaip į saulę: daugelis jau rengėsi lipti.~    - Palaukit,
 57 LAIMESZI|          savo galvas. Jų akyse buvo jau nebe džiaugsmas, bet nusiminimas;
 58 LAIMESZI|          buvo lipti... Bet ne vieni jau metai aukų ir pasišventimo
 59 LAIMESZI|             tik saujelė beliko. Bet jau visai visai ji nebetoli
 60 LAIMESZI| susirinkusios žmonių minios žiburio jau neberado. Net senojo kalno
 61 KLIUDZIA|           nudvėstų badu: pas žmones jau nebebuvo jai vietos; gal
 62 KLIUDZIA|            nebebuvo jai vietos; gal jau nebe pirmą dieną ji čia
 63 JIIRJIS |      drąsiai žiūrintis ateitin, bet jau nemaža patyręs jaunų dienų
 64 JIIRJIS |           seniai pasižįsta, kad jie jau yra vienas kitą matę. "Ar
 65 JONIUKAS|                 Šeštų metų Joniukas jau piemuo. Gano jis žąsis.
 66 JONIUKAS|       Joniukas savo tėvelio. Niekas jau nebeatneša jam iš miestelio
 67 JONIUKAS|       galėdamas: ~Ak vija panavija,~Jau pražydo kaip lelija! ~    -
 68 JONIUKAS|         nuvežęs. ~Ak vija panavija,~Jau pražydo kaip lelija! ~   
 69 JONIUKAS|            patį: ~Ak vija panavija,~Jau pražydo kaip lelija... ~    -
 70 JONIUKAS|          balsas: ~Ak vija panavija,~Jau pražydo kaip lelija... ~    -
 71 JONIUKAS|          Jam dilgtelia galvoje, kad jau tėvelis gal sugrįžo. Ir
 72 JONIUKAS|            žąsų int miestelį: šitai jau visas nuo kalnelio matyti -
 73 JONIUKAS|        tėvelio trobelė. Ir Joniukas jau greitais, tvirtais žingsniais
 74 JONIUKAS|      gailestingu balsu skundžias: - Jau nebesugrįš mano balandėlis
 75 PIESTUPY|        bematant atsidūriau troboje. Jau visi buvo atsikėlę: tėvas
 76 PIESTUPY|           ir buvau einąs, nes sesuo jau manęs laukė.~    - Palauk,
 77 PIESTUPY|           užgaišęs miestely ir vėlu jau buvę, bet mėnesiena švietusi;
 78 PIESTUPY|          mačiau jo baltą stovylą ir jau aiškiai girdėjau, kaip po
 79 PIESTUPY|        Perėjo per galvą mintis, kad jau galiu ir savo tėvo nebepamatyti;
 80 PIESTUPY|             Staiga pajutau, kad jis jau arti arti, čia pat prie
 81 PIESTUPY|     užmerkiau ir laukiau, kad šitai jau skečia savo ilgas išdžiūvusias
 82 PIESTUPY|       numirėlių bijova!~    Daugiau jau nebebijojau. Užsimaukšlinau
 83 LAZDA   |            buvo jas juosta apjuosę, jau seniai nebėra. Išnyko jie,
 84 LAZDA   |        žvėris ir int ponus. O ponai jau sėdėjo ratuos ir rengės
 85 LAZDA   |        tyliai nusijuokė.~    - Gana jau, gana, - nekantriai atkirto
 86 LAZDA   |       dažnai primindavo:~    - Gana jau, gana, tėvai!.. ar atameni
 87 LAZDA   |           tai senas aukštas žmogus, jau visai žilas ir vienai vienas,
 88 LAZDA   |             ir nebuvo, sūnų tečiaus jau suaugusį turėjo. Bet tasai
 89 LAZDA   |         nebebijojo. Girininkas buvo jau nebereikalingas. Kaip tyčia,
 90 LAZDA   |           visi sužiurome.~    - Tai jau seni laikai, - pradėjo jausmingu
 91 LAZDA   |          mane tada mušė? - paklausė jau šypsodamcs tėvas, - šita!..~   
 92 LAZDA   |             mūsų gero?..~    - Gana jau, gana, tėvai, - atsiliepė
 93 UBAGAS  |     laimingai, kad savo dvi dukteri jau išleidęs už vyrų ir vienų
 94 UBAGAS  |               Tai tamstos sūnus gal jau savų vaikų suslaukė? - paklausiau.~    -
 95 UBAGAS  |             lūpom atsakė senelis, - jau ketverti metai, kaip jam
 96 UBAGAS  |      paklausti.~    - Tai... baigia jau nykti, - tik penki kelmai
 97 UBAGAS  |        negaliu reikalauti, - atsakė jau ramiu balsu Sabaliūnas,
 98 SVECIAI |                     SVEČIAI ~I ~    Jau artinos vakaras, kaip iš
 99 SVECIAI |           širdį priglausti. E saulė jau leidos ir, išlindusi iš
100 SVECIAI |           jam du sūnu ūgdžia... Gal jau abu dideliu, laksto ir,savo
101 SVECIAI |         nebuvo. Jam regėjos, kad jį jau ilgus metus tame troškiam
102 SVECIAI |       jausmus. Gavo jisai tą laišką jau gale... ligonbuty. Sunkiai
103 SVECIAI |       pasileido miestelin. ~II ~    Jau visai sutemo, kai priėjo
104 SVECIAI |    ateinantį žmogų, jisai išsižiojo jau loti, bet staiga atsikėlė
105 SVECIAI |    priemenėn tyliai, nesubrazdėjęs. Jau nusitvėrė klingės ir norėjo
106 ABEJOJIM|           ne. Vyresnioja, Petrienė, jau 35 metų moteriškė, e Jonienė
107 ABEJOJIM|              abiejų vyrai Amerikoj. Jau ketvirti metai, kaip kartu
108 ABEJOJIM|        rūstinti, abiem gerai sekas: jau po pustrečio tūkstančio
109 ABEJOJIM|        raminti, - išgyvenai su vyru jau 13 metų, vaikų turi krūvą -
110 ABEJOJIM|             laiminga būčiau. Bet aš jau sena: žino, kad niekas nekibs.~    -
111 ABEJOJIM|          mačiusi. Motutė buvo labai jau pasenusi, žila, e Ona pačiame
112 ABEJOJIM|           valgyti nepataisyta. "Tai jau su tavim visados taip", -
113 ABEJOJIM|             Nors manęs jisai seniai jau nebežiūrėjo, bet ramiau
114 ABEJOJIM|             nelaiminga...~    - Bet jau vakaras, - atsimena jinai,
115 BRISIAIA|             susiriečia guoly...~    Jau nebe kartą Brisių pajautos
116 BRISIAIA|           trobon ir beeiti. Verčiau jau ant spalių gulėti: vis mažiau
117 BRISIAIA|          Bet kaulų graužti vis tiek jau nebegali, o nuo musių ir
118 BRISIAIA|        galvijus dabotų. E kiek dar, jau senas būdamas, juokų piemenims
119 VIENARUD|          lašeliais ir vilgė drėgną, jau šalstančią žemę. Buvo sunku
120 VIENARUD|         gyvenimo, - verkė tų, kurie jau žemėse gulėjo ir kurie guls
121 VIENARUD|           iškilmingai apsitaisęs ir jau gerokai išgėręs, vedės po
122 LIUDNAPA|            gražų, ir matau tik, kad jau artinas ruduo gyvenimo mano.~   
123 LIUDNAPA|        Antrą dieną išėjau oran, kur jau laukė manęs pastatyta po
124 LIUDNAPA|             Bet tuoj... palaukėk!.. Jau lengviau... jau visai lengva
125 LIUDNAPA|         palaukėk!.. Jau lengviau... jau visai lengva kvėpuoti...
126 LIUDNAPA|          išsinešęs knygą ir ketinau jau skaityti, bet pamečiau ją
127 LIUDNAPA|              Bet pajutau, kad jinai jau prie manęs: stovi, tiesiai
128 LIUDNAPA|            pačiu laiku, išgirsdavau jau žinomą, ypatingą ir skaudų
129 LIUDNAPA|                 Pripratau int ją... Jau ramiau galėjau matyti ir
130 LIUDNAPA|            dar toli, tečiaus Petras jau pynė iš balanų lopšį, laimingai
131 LIUDNAPA|        laukė, ką pasakys. Bet tasai jau pro duris ėjo...~    - Kas
132 LIUDNAPA|             Nebijok, nieko bloga, - jau ramesniu balsu tarė jisai, -
133 LIUDNAPA|           išliuosuoti, nebespausti, jau ir poperį tokį senai išleidžiusi,
134 LIUDNAPA|            rusų vytų. Girdėjęs, kad jau daugelyje vietų, nebežinąs
135 LIUDNAPA|         Petriuk, iš tiesų nebereiks jau dvaran eiti? - paklausė
136 LIUDNAPA|         neturtėlis pono vergas, bet jau laisvas ūkininkas, turintis
137 LIUDNAPA|           ir geresnių laikų laukti. Jau kiek anksčiau buvo pralėkęs
138 LIUDNAPA|             kad keliose vietose jie jau sumušę ir išvaikę didelę
139 LIUDNAPA|           susidrumstė...~    Petras jau senai tarės su apylinkės
140 LIUDNAPA|      suturėjusi. Petras tą jautė ir jau kelinta diena su tais savo
141 LIUDNAPA|          tai dabar gera, kad dvaran jau nebereikia eiti, ir kaip
142 LIUDNAPA|           kūdikiu pasigirti nori... Jau jinai jį iš tolo mato, sunkiai
143 LIUDNAPA|         debesio pasislėpdamas. Buvo jau labai vėlus rytas. Pramigo!
144 LIUDNAPA|          raguolius kepančią, - kiti jau senai pavalgė ir pogulio
145 LIUDNAPA|                atsakė ši, - ir teip jau skubinuos!.. Gerai, kad
146 LIUDNAPA|            Pagaliaus gal nieko teip jau baisaus tame ir nėra, -
147 LIUDNAPA|          plaka.~    "Gal nieko teip jau baisaus tame ir nėra", -
148 LIUDNAPA|       smulkutis lietus, kaip tyčia, jau kelintą dieną purškte purkštė...~   
149 LIUDNAPA|        pareinančio, laukė. Bet tiek jau laiko praėjo, e jo vis nebuvo
150 LIUDNAPA|          apie jį neturėjo.~    "Gal jau nebegyvas? gal sužeistas
151 LIUDNAPA|           ir suprasti negalėjo. Tai jau buvo nebe genio tauškėjimas:
152 LIUDNAPA|      alksnių išlindo. Bet vieškeliu jau nebedrįso eiti. Bijojo,
153 LIUDNAPA|            iš butelio arielką. Buvo jau visai girtas ir kažin ką
154 LIUDNAPA|     padėjime ir teip nusilesęs, kad jau nei "lenkų", nei savo vyresnybės
155 LIUDNAPA|    Juozapota baisiai atsimainė. Tat jau nebebuvo toj graži moteris,
156 LIUDNAPA|         kiek jautėsi. Senio Damulio jau nebebuvo... Neišturėjo:
157 LIUDNAPA|         rasti...~    Apie pusryčius jau ėjo miesto gatvėmis, bailiai
158 LIUDNAPA|       nuvaryti...~    Ant jos žemės jau rusas sėdėjo…~    Juozapota
159 LIUDNAPA|            ir, šį pasaulį apleidus, jau amžinu miegu šaltoj žemelėj
160 LIUDNAPA|            ant kampo gyveno; mažiau jau galėjo aniems maisto nuo