Part

  1 PARSAPNI|               skambėjo visoki balsai, o sukeltos liūdnos mintys,
  2 PARSAPNI|              ir senus įstatymus mano, o duktė, įsitikėdama broliui,
  3 PARSAPNI|       prijuostėmis šluostė sau veidą. O senas susikumpinęs žmogus
  4 PARSAPNI|     pridvėsintu balsu jis sakė:~    - O Dieve, Dieve!..~    - Kas
  5 PARSAPNI|              laukia laimės iš svetur, o nežino, kad ta laimė slepiasi
  6 PARSAPNI|              laukiate visko nuo kitų, o neatkreipiate atidos ant
  7 PARSAPNI|             daiktai paeina nuo geros, o blogi - nuo piktos dvasios,
  8 PARSAPNI|            puošdami auksu jų šmėklas! O tuo tarpu tikro Dievo, Dievo
  9 PARSAPNI|        užsidėjote valdonus ir nuo jų, o ne nuo piktos dvasios, paeina
 10 PARSAPNI|         žmonės krauna savo valdonams, o patys tuo tarpu skursta
 11 PARSAPNI|            yra šaltiniu jūsų vargų, - o tuo tarpu nematote, kad
 12 PARSAPNI|               nusižeminimą ir vargus, o apie brolystę ir lygias
 13 PARSAPNI|            terionus nuo savo sprando, o ištraukę aikštėn savo spėkas,
 14 PARSAPNI|        skambėjo ir ūžė visoki balsai, o už lango, kaip atbalsis
 15 PIRMUTIN|                 reikia eit pažiūrėti. O čia trys bobos patvoryj
 16 PIRMUTIN|          išsigandus, stovi ant kiemo, o iš vidaus, kaip dūmai iš
 17 PIRMUTIN|             ir varo juos namon.~    - O tau ko čia reikia, ar ir
 18 PIRMUTIN|         vaikinas. - Mano tėvas senas, o motina ligota, - juodu abu
 19 PIRMUTIN|              išnaudotojui darbdaviui, o kada jo mašinos sulaužė
 20 PIRMUTIN|           lūpos, jo žila galva dreba, o per raukšlėtą veidą rieda
 21 BEDARBO |               sukės, ausyse skambėjo, o akyse šokinėjo žali ir raudoni
 22 BEDARBO |           žemės geltoni medžių lapai; o pavirš jų čežena, liūdnai
 23 BEDARBO |         kurius buvo davęs jo gydymui. O darbas buvo sunkus ir vienodas;
 24 BEDARBO |             pragyvenimui bepakakdavo. O čia tuojau Laurynas vedė,
 25 BEDARBO |              Jis visą dieną fabrikoj, o pati namie - viena be užsiėmimo.
 26 BEDARBO |     nebemalonus: šeimynos nebeturėjo, o su draugais ir pažįstamais
 27 BEDARBO |             ir prispaudimo pergalėti. O jų kapą, kaip tas rudens
 28 BEDARBO |                Taip galvoja Laurynas. O tamsi rudens naktis jau
 29 BEDARBO |             apie Dievą, aną gyvenimą, o gal ir ką kita?.. Bet šitai
 30 ANTUETLI|          atsirėmiau int apačią...~    O kaipgi neapsakomai buvo
 31 ANTUETLI|             sergėjo stebuklingą šalį. O juk pereitą kartą nuo šitos
 32 ZVAIGZDE|                nė paukščių giedojimo. O aplink jį marguliavo javais
 33 ZVAIGZDE|           metai vis blogyn ir blogyn. O čionai visa pabrango, mokesčiai
 34 ZVAIGZDE|               mano brolis tarė:~    - O kodėl gi dieną žvaigždžių
 35 ZVAIGZDE|              Simanas atsiliepė:~    - O aš ir dieną esu matęs!..~    -
 36 ZVAIGZDE|                nes buvo jau po pietų, o ligi vakaro turėjova nukratyti
 37 ZVAIGZDE|            mėšlų apvežtą lauko plotą. O neduok Dieve, būdavo, nepabaigsi
 38 ZVAIGZDE|         mudviem šiurpas parėjo.~    - O ko jūs čionai, uncvotai,
 39 ZVAIGZDE|         palikęs mudu nuėjo atgal.~    O mudu su Baltrum drebava.
 40 ZVAIGZDE|           atsidusdamas Simanas.~    - O lupdavo, oi lupdavo! - kalbėjo
 41 ZVAIGZDE|        paliekat - ir tai skundžiatės; o jūsų tėvai kiekvieną valandą
 42 ZVAIGZDE|              net ir gyvybę drebėdavo. O tečiaus nuo jų dainų visi
 43 ZVAIGZDE|             ir mums šis tas kliūdavo. O dabar miškus kuone visus
 44 ZVAIGZDE|               dar vasarojaus žiūrėtų, o mudu su broliu namo. Atsigręždamas
 45 PUGAKALN|        jaučiasi nebe keliu einąs.~    O dar visai nesenai taip buvo
 46 PUGAKALN|            nei žmogaus buto nepamatė. O pūga vis labiau siuto, vėjas
 47 PUGAKALN|          labiau kur paklysiu...~    - O kažin ką dabar draugai Ciuriche
 48 PUGAKALN|               metus drauge pasitikęs, o kalnus ir kitą kartą būčiau
 49 PUGAKALN|             juokauti ir linksminties. O dabar - brr!.. ir per jo
 50 PUGAKALN|           tėvas - daktaras ir motyna, o iš jų šalių - jo dvi seseri,
 51 KUDIKYST|             kuone tekina eina toliau, o mes stovim nusiminę ir nežinom,
 52 KUDIKYST|         tampyti lūpas, traukyti nosį, o pats mažasis ima verkti.~    -
 53 KUDIKYST|             mažasis ima verkti.~    - O ko jūs, vaikeliai? - klausia
 54 KUDIKYST|          suvystytą sutvėrimėlį.~    - O ką, ar gražus? - klausia
 55 KUDIKYST|         žiūrim į mažą kūdikį...~    - O iš kur, senut, Tamsta jį
 56 KUDIKYST|       nepaspėjęs įeiti gryčion.~    - O kur teip ilgai lakstei? -
 57 KUDIKYST|      nesušalau?" - ateina man mintys, o motina nė tai man, nė tai
 58 KUDIKYST|             ima mane ant kelių.~    - O kur aš būčiau buvęs, jeigu
 59 KUDIKYST|          motina supa mane savo kojom, o maloni dainos gaida tarsi
 60 KUDIKYST|             ta kartu su manim gyvena, o čia - svetima, ir su kažin
 61 KUDIKYST|            kažin kokiuo svetimu vyru, o ne su broliu, atvažiavo.
 62 KUDIKYST|       gautomis dovanomis.~    - Mama, o kas čia yra? - klausiu atsiminęs
 63 KUDIKYST|               pypkę rūkydamas ateina, o aš ir pats mažas, ir pypkės
 64 KUDIKYST|                ar tai sūrio gabalėlį, o kartais Ir. baranką. Gera
 65 KUDIKYST|               baltai aptaisytas guli, o iš abiejų pusių žiba žvakės.~   
 66 PAKELEIV|        nevaržo... Gera būdavo, smagu! O dabar... trankais, žmogus,
 67 PAKELEIV|               turėtum, nors nedidelį, o dabar - neturi nė kur prisiglausti.
 68 PAKELEIV|            pas tą dvarponį "viešėtų", o juk, teisybę pasakius, einava
 69 PAKELEIV|              tat nors pažįstamas jis, o aš juk jį iš viso tik kartą
 70 PAKELEIV|         geriau, nes jau vakaras arti, o dar kokie penki varstai
 71 PAKELEIV|       juokiasi Petras.~    - Taigi... o juk svajojava savo tautos
 72 PAKELEIV|          pačių debesų iškelti?!~    - O kodėl mudu negaliva rašytojais
 73 NEMUNU  |        įvairiausiomis savo spalvomis. O platus galingas Nemunas
 74 NEMUNU  |            nešami, slenksta pro šalį. O vyrai iriasi ir iriasi.
 75 NEMUNU  |            mažų ugnelių ir katilėlių. O galbūt labai iš toli Šventąja
 76 NEMUNU  |            smuika, kitas su armonika, o trečias - kokios dešimties
 77 NEMUNU  |             mažąjį pas merginą.~    - O ką tamstai padainuoti? -
 78 NEMUNU  |               garlaiviui, išlipa.~    O mes plaukiame plačiu Nemunu
 79 NEMUNU  |         Kareivis atideda juos į šalį, o moteriškė atsisuka į Nemuną
 80 NEMUNU  |      nužeminti ir apkaltinti merginą. O mergina išrausta kiek, bet
 81 VAGIS   |               pusės manęs nebeliko... O kaip mėgdavau pasilinksminimus!
 82 VAGIS   |              mano gyvenimą sugriauti, o kuris ir dabar labai dažnai
 83 VAGIS   |           Girdžiu, kumelys prunkščia, o nuo jo kojų muša geležinius
 84 VAGIS   |          turėjau daryti? Pulti vidun? O galbūt tenai ne vienas yra:
 85 VAGIS   |                Lėkti pasišauktų vyrų? O tuo tarpu ims ir išsives
 86 VAGIS   |             kumelį: tiek ir tematysi. O rankose nieko, o nieko neturėjau.
 87 VAGIS   |            tematysi. O rankose nieko, o nieko neturėjau. Namuose
 88 VAGIS   |               už durų šulo. Laukiu... O širdis, rodos, ims ir iššoks
 89 VAGIS   |                 ir bučiavau, verkiau. O jis padėjo man ant pečio
 90 VAGIS   |        gyvenimą, - visa būtų pražuvę. O dabar?.. šiurpuliai paėmė
 91 VAGIS   |          laukia - kalėjimas, teismas, o galbūt katorga?..~    Šokau
 92 VAGIS   |             taip "tokiam" ir reikėjo. O palicija pakalbėjo, paklausinėjo,
 93 VAGIS   |              pakalbėjo, paklausinėjo, o kaltininko taip ir nebeieškojo...
 94 VAGIS   |           vaikų paskui susilaukiau... O vienok ilgai tasai žmogus
 95 VAGIS   |              tik visai juos pagadina. O aš juk ieškojau ir ieškau:
 96 VAGIS   |              savo sąžinės nuraminimo, o ne dar didesnio jos sutepimo.
 97 VAGIS   |        širdies žaizdas atidengiu…~    O vienok ir dabar dažnai dažnai
 98 TIKEJIMA|              saulės spindulių ežeras, o už jo, dar rūku aptraukti,
 99 TIKEJIMA|      sodneliuose pavasario paukščiai, o iš apačios pradeda plaukti
100 TIKEJIMA|           kokia nors "reklama".~    - O, tamsta tik perskaityk,
101 LAIMESZI|               išaiškinimo senojo.~    O žiburys ne tik negeso, bet
102 LAIMESZI|          žiburys su nuostabiu parašu, o jo mes nesuprantame.~    -
103 LAIMESZI|             žemyn ir virto į akmenis. O visokios šmėklos, tarsi
104 LAIMESZI|            baisiausios ligos ir maro. O tie, kuriems brangios ypatos
105 LAIMESZI|               ir pasišventimo praėjo, o vienok dar nė vienas iš
106 LAIMESZI|           pavirto į akmenis...~    Ir o stebuklas! Visos šmėklos
107 LAIMESZI|                Visos šmėklos pražuvo, o paliestas žiburys subyrėjo
108 LAIMESZI|         jaunikaičių ir vyrų delnuose, o pirma visų puikiausiais
109 LAIMESZI|      istorijos knygon aukso raidėmis, o jų gyvenimo ir darbų paskesniųjų
110 KLIUDZIA|   apsidžiaugia pamatęs kiškį medėjas. O aš juk juo buvau apsitaisęs.
111 KLIUDZIA|            susitikęs neišsigąstų.~    O čia buvo tik maža sudžiūvusi
112 KLIUDZIA|        įlindusi jos krūtinėn striela, o iš žaizdos dideliais juosvais
113 JIIRJIS |               galvą int savo krūtinę, o ji, apkabinusi savo baltom
114 JIIRJIS |             antrą, būkiva santaikoje, o meilė palaimįs mūsų gyvenimą,
115 JONIUKAS|               kas krūtinėje suspaudė. O kai tėvelis visiems pradėjo
116 JONIUKAS|              jį buvo tėvelis išmokęs. O kai motutė pradėdavo ant
117 JONIUKAS|            tik duoną dykai valgysiąs, o uždirbti negalėsiąs nieko.
118 JONIUKAS|     pasigailėdamos žiūrėjo šakalynėn. O Joniukui, tų kalbų klausant,
119 JONIUKAS|         juokties visai nebebuvo noro. O čia dar motutė prašė to "
120 JONIUKAS|    siuntinėdavo, dar dažniau bardavo, o ne kartą ir suduodavo; bet
121 JONIUKAS|            tetulė, kas tada bus!"~    O tetulė, kaip tyčia, stovi
122 JONIUKAS|           ašarų jam kvapą užgniaužia. O ji numeta jį ant žemės,
123 JONIUKAS|               gimti graudžios mintys. O, jo niekados taip skaudžiai
124 JONIUKAS|             kitais vaikais žaidžiant, o žąsis toliau ir nutvėręs
125 JONIUKAS|           pažiūrėti, kas tenai dedas. O ką, jeigu ras tėvelį! Ir
126 JONIUKAS|           dėsiuos varguolėlė...~    - O tu, mano našlaitėli, nebėr
127 PIESTUPY|          dabar šunų pagedusių laksto, o ir vilkus galit kartais
128 PIESTUPY|             žmonių apylenkėj aprieję, o vilkai nelabai toli miške
129 PIESTUPY|            vieta Šventoja plaukianti, o pinigai kada ne kada ugniniais
130 PIESTUPY|               Mūsų kaimynas Mataušas (o jis nors kartais mėgsta
131 PIESTUPY| apsitaisiusios susitvėrusios panytės, o kitoj pusėj kelio, prie
132 PIESTUPY|        išgėręs buvęs ir drąsus.~    - O tu ko čia mano ratuose sėdi? -
133 PIESTUPY|           kūną šiurpuliai vaikščioja. O jeigu susitiktuva pakaruoklį
134 PIESTUPY|               negalėjau sau pasakyti. O ne kartą buvau girdėjęs,
135 PIESTUPY|            stipriai suspaudęs pagalį, o kitą laikiau kišenėje, kur
136 PIESTUPY|        pajutau, kad sesuo krūptelėjo, o man pagalys iš rankų iškrito.
137 PIESTUPY|           namie esant gaidys giedojo, o mudu numirėlių bijova!~   
138 LAZDA   |            nedideli jauni pušynėliai. O dar nelabai seniai, mano
139 LAZDA   |              int žvėris ir int ponus. O ponai jau sėdėjo ratuos
140 LAZDA   |         besiganančius savose lankose, o piemenis kerėplą mušančius.
141 LAZDA   |      Dumbrauckas paliko man staliuką, o tėvui, kaipo senam, atadavė
142 LAZDA   |            dirvos ir pievos išdžiūvo. O turėjom ne tik sau, bet
143 LAZDA   |            daugiau nieko kita nebuvo. O reikė trys dienos atadirbti.
144 LAZDA   |          prisivarė, kojų nebepavelka: o dar visa diena arti! Sustabdžiau
145 LAZDA   |              duoną su druska. Valgau, o mano jaučiai tokiomis godžiomis
146 LAZDA   |           jaučius ir iš rankos šeriu; o jaučiai taip gardžiai ir
147 LAZDA   |            kraujuos išgulėjo...~    - O ar žinot, vaikai, kokia
148 UBAGAS  |               kartą vaikščioti.~    - O iš kur tamsta? - paklausiau
149 SVECIAI |              šmėkla, stojo jam akyse. O, kolai gyvęs, tos praeities
150 SVECIAI |             atleisti, bet užmiršti... o! užmiršti - niekados...~   
151 ABEJOJIM|           iškėtus akis Jonienė.~    - O, ir labai mylėdamas... Juk
152 BRISIAIA|        graužti vis tiek jau nebegali, o nuo musių ir tenai sunku
153 LIUDNAPA|        šašėlis~Prakalbos vietoje ~    O, jaunosios dienos mano!
154 LIUDNAPA|              ruduo gyvenimo mano.~    O, Ramūta! Kodėl nepažinau
155 LIUDNAPA|              visai lengva kvėpuoti... O, kaip gera!.. Nežinau, ar
156 LIUDNAPA|             ir pasiėmęs kepurę.~    - O ką, Juozaput, jeigu mūsų
157 LIUDNAPA|            int ubagę žiūrėdama.~    - O, katyt, mūsų krašte tiek