Part

  1 PARSAPNI|        nedidelėj bažnyčioj. Buvo dar ankstus rytas. Bobinčiuj
  2 PARSAPNI|      tuos, prieš kurius neseniai dar drebėjo ir meldėsi. Žiūrėk,
  3 PARSAPNI|        Čia pat prie lovos sėdėjo dar trys moterys ir prijuostėmis
  4 PARSAPNI|          pasveikimo tėvas turėjo dar viltį. Dabar išvydęs jau
  5 PARSAPNI|          ir nekaltų moterų; kiek dar ir dabar padedat savo kraujo,
  6 PIRMUTIN|      STREIKAS ~    Atmenu, buvau dar jaunas gimnazijos mokinys...~   
  7 PIRMUTIN|            ne pas mus... Pas mus dar visa kas, kaip vanduo po
  8 PIRMUTIN|      gavo džiovą ir mirė; vaikai dar kūdikiais visi išmirė nuo
  9 PIRMUTIN|         veidą rieda dvi karčios, dar užsilikę ašaros...~    Darbininkų
 10 BEDARBO |         vedė, vaiko susilaukė, - dar sunkiau rados. Metė jis
 11 BEDARBO |          slėgė jo dvasią; jį vis dar traukė sodžiun, nors ir
 12 BEDARBO |        ir numirė...~    Pasidarė dar nuobodžiau. Jis visą dieną
 13 BEDARBO |        ar beapsimoka? Tai kam gi dar ieškoti darbo, kam gi dar
 14 BEDARBO |        dar ieškoti darbo, kam gi dar be reikalo tos naujos kančios?
 15 BEDARBO |         Atsimena, kad jo kišenėj dar yra keletas skatikų. Nueina
 16 ANTUETLI|      pasilsėtų. Ir čia buvo tyla dar didesnė. Prigimtis kaip
 17 ANTUETLI|         buvo matyti ir nebetoli. Dar palypėjau ankščiau... Ant
 18 ANTUETLI|          už jų - aukšti krantai; dar toliau, kaip sidabras, spindėjo
 19 ANTUETLI|        ir kažin ar beiškils? Juk dar mažas būdamas girdėjau pasakas
 20 ZVAIGZDE|           ligi vidūnakčio. Jeigu dar kitą ką labiau mėgdavo,
 21 ZVAIGZDE|                Senai tai buvo... Dar aš, judviejų tėvai, amžiną
 22 ZVAIGZDE|        vakaro turėjova nukratyti dar didelį mėšlų apvežtą lauko
 23 ZVAIGZDE|  begaliva...~    - Ar tebematyti dar žvaigždė? - paklausė manęs.~   
 24 ZVAIGZDE|         Pakėliau galvą aukštyn - dar žiba. Parodžiau. Pridėjo
 25 ZVAIGZDE|       buvo gulėti. Simanas nuėjo dar vasarojaus žiūrėtų, o mudu
 26 ZVAIGZDE|        namo. Atsigręždamas ilgai dar mačiau stovinėjančią lauke
 27 PUGAKALN|          nebe keliu einąs.~    O dar visai nesenai taip buvo
 28 PUGAKALN|          tiek iš to nieko nebus, dar labiau kur paklysiu...~    -
 29 KUDIKYST|          Senutė Baltruvienė ~    Dar ir dabar, kaip gyva, stovi
 30 KUDIKYST|       tave vežė. Ir paskui ilgai dar buvai nesveikas: už metų
 31 KUDIKYST|         linksmas. Pavalgęs lieku dar linksmesnis, atsistoju lopšy,
 32 KUDIKYST|       juokiuos balsiai ir supuos dar labiau. Juokias ir Marjona.
 33 KUDIKYST|       maloniai šnekasi. Norėčiau dar pažiūrėti, kas tenai tokie
 34 PAKELEIV|          tą jaučia ir mato, - ir dar labiau kremtasi...~    Pradėjęs
 35 PAKELEIV|          nes jau vakaras arti, o dar kokie penki varstai bus
 36 PAKELEIV|         apysaką skaitei...~    - Dar, žiūrėk, ko gero, ir mudviem
 37 NEMUNU  |          galvon mintis, ir ilgai dar į jį žiūriu, jau palikusį
 38 NEMUNU  |        vakaruose, ir tik iš tolo dar marguliuojantį savo namelių
 39 NEMUNU  |       jis gynė žmonių laisvę, ar dar labiau juos vergė? Dabar
 40 NEMUNU  |      gražių prigimties paveikslų dar labiau prislėgtais, nuskurdusiais
 41 NEMUNU  |   brangaus - tos praeities, kuri dar tebestovi mano omenyje taip
 42 NEMUNU  |  apleidau, bet kurių atsiminimas dar tebegyvena mano mintyse.
 43 NEMUNU  |   aplinkni. Staiga visa "muzika" dar labiau surinka įvairiais
 44 NEMUNU  | surinksią. Tą pabaigę, ima kitą, dar netikesnę. Ant galo mažesnysis
 45 NEMUNU  |      geradėjystes, giria jį, kol dar, žinoma, nemato, kad tas "
 46 NEMUNU  |         balsu klausia:~    - Gal dar ką nors tamstai padainuoti?~    -
 47 NEMUNU  |        pergyvenusios, bet kurios dar tikisi patraukti prie savęs
 48 VAGIS   |             VAGIS ~    ...Jaunas dar tada tebebuvau, nevedęs
 49 VAGIS   |           bet aš ir pats nelabai dar to norėjau, ir merginos
 50 VAGIS   |      kuris ir dabar labai dažnai dar nesmagumą mano širdyje gimdo...~   
 51 VAGIS   |          iš džiaugsmo kartu, kad dar paspėjau laiku išeiti, nes
 52 VAGIS   |       numirėlį paravėn, užmoviau dar ant jo galvos jo paties
 53 VAGIS   |         sąžinės nuraminimo, o ne dar didesnio jos sutepimo. Juk
 54 VAGIS   |       širdį griaužia. Ir nežinau dar, ką pasakys man už tą Visagalis... ~
 55 TIKEJIMA|       spindulių ežeras, o už jo, dar rūku aptraukti, dūkso palši
 56 LAIMESZI|        ateidamos, ir laukė naujo dar didesnio stebuklo ar išaiškinimo
 57 LAIMESZI|        lipti.~    - Palaukit, aš dar nepabaigiau! - sušuko senelis. -
 58 LAIMESZI|      gyvasties nenorėjo aukauti: dar ir vieni kitus nuo to atkalbinėjo.
 59 LAIMESZI|    pasišventimo praėjo, o vienok dar nė vienas iš lipančiųjų
 60 LAIMESZI|          jų akyse stovėjo...~    Dar du trys draugai krito, ir
 61 KLIUDZIA|        baimė, ir viltis. Ji buvo dar visai visai jaunutė, bet
 62 KLIUDZIA|          primerktos; ji iš visos dar likusios galios pasistengė
 63 KLIUDZIA|  laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje... ~
 64 JIIRJIS |   žiūrėjo ateitin, drąsiai žengė dar nepramintais gyvenimo takais... ~
 65 JONIUKAS|        kuri numirusi ir jį visai dar mažą palikusi. Ką tas reiškia,
 66 JONIUKAS|        būti, bet nedrįso. Ir tik dar tylesnis paliko, ne kaip
 67 JONIUKAS|       visai nebebuvo noro. O čia dar motutė prašė to "dėdės",
 68 JONIUKAS|          išvažiavo apsiašarojęs, dar labiau susitraukęs, kaip
 69 JONIUKAS|          dažnai jį siuntinėdavo, dar dažniau bardavo, o ne kartą
 70 JONIUKAS|         kaip lelija! ~    Šaukia dar labiau Joniukas, norėdamas
 71 JONIUKAS|          nedrįsta: juk nei karto dar nėr važinėjęsis.~    - Sėsk
 72 JONIUKAS| pavažinėtų, nes juk niekados jis dar nėr važinėjęsis. Važinėjasi
 73 JONIUKAS|     atsitiko, ir jaučia sopėjimą dar visam savo kūne.~    Gal
 74 JONIUKAS|           šitas ko gi čia atėjo, dar to nebuvo! bene tik pabėgo
 75 JONIUKAS|        tik galėdamas bėga atgal. Dar ilgai girdi užpakaly motutės
 76 PIESTUPY|          ant kito šono.~    - Ar dar nesikelsi? - išgirdau vėl
 77 PIESTUPY|       turtus Piestupy pakasusiu, dar visai neseniai Rygoj mirusiu;
 78 PIESTUPY|      balsu prakalbėti, nenorėjau dar didesnės baimės gaivinti.
 79 PIESTUPY|          sesele juokties: rytas, dar namie esant gaidys giedojo,
 80 LAZDA   |     nedideli jauni pušynėliai. O dar nelabai seniai, mano atminime,
 81 LAZDA   |         užmirštame, kuri tik tik dar plasta mūsų omenėje, kaip
 82 LAZDA   |       labai seni. Mudu su motyna dar buvova jaunu; jūsų visų
 83 LAZDA   |          jūsų visų ir ant svieto dar nebuvo, - tik Mykolas vienas
 84 LAZDA   |   prisivarė, kojų nebepavelka: o dar visa diena arti! Sustabdžiau
 85 UBAGAS  |      paskum pamatęs mane gulintį dar labiau nusiminė ir drebančiu
 86 UBAGAS  |     pečių krepšį, teisybė, visai dar dyką.~    Užlipęs ant gonkelio
 87 UBAGAS  |        mačiau tik, kaip jo lūpos dar labiau drebėjo, virpėjo;
 88 UBAGAS  |     atsiminiau, kaip su tuo sūnu dar lakstydavova per bičkuopį
 89 UBAGAS  |         Turi jos savo vyrų tėvus dar gyvus, - tegul tik juos
 90 SVECIAI |        bučiuoti kryžių ir juodą, dar drėgną pavaserio žemę...~    -
 91 SVECIAI |        ligą... Pasitaisė... Daug dar vargo matė, bet išrašytieji
 92 SVECIAI |         galvą int sieną...~    - Dar tu mane baidysi?.. te tau...
 93 SVECIAI |   arkliuką gražų.~    Vaikai vis dar bailiai, tartum netikėdami
 94 SVECIAI |       reiks gyventi?.. Juk ir aš dar jaunas, laimės trokštu...
 95 ABEJOJIM|        metų moteriškė, e Jonienė dar tik 25-tus eina. Jas suartino
 96 ABEJOJIM|   šimtelį kitą pasidėjo. Bet vis dar iš Amerikos nepareina, vis
 97 ABEJOJIM|          Amerikos nepareina, vis dar prašo kiek palaukti. E laukti?
 98 ABEJOJIM|        ar iš lauko pjovę, e mano dar valgyti nepataisyta. "Tai
 99 ABEJOJIM|       pati pažiūrėtų... Teberado dar juos abu gurbe... Visa suprato.
100 ABEJOJIM|     galvijus tuoj pargįs, e mano dar paršai nepapenėti...~   
101 ABEJOJIM|         eina namo. Jonienė ilgai dar sėdi ant gonkelio, žiūri
102 BRISIAIA|          apžabalęs. Matyti jisai dar mato, bet tik kaip per dūmus,
103 BRISIAIA|          kiek galėdamas, rūpinas dar būti naudingu. Nors nebeprigirdi,
104 BRISIAIA|         mažas ir silpnas ir maža dar teišmano. Jį troboj kiekvienas
105 BRISIAIA|          galvijus dabotų. E kiek dar, jau senas būdamas, juokų
106 VIENARUD|      žemėse gulėjo ir kurie guls dar be skaičiaus... Int juos
107 VIENARUD|        nelaimingo balso niekados dar savo gyvenime nebuvau girdėjęs.
108 VIENARUD|       ausis sau užsikimšiau. Bet dar ilgai ilgai man ausyse skambėjo
109 LIUDNAPA|           Kodėl nepažinau tavęs, dar mažutis, nekaltas būdamas?
110 LIUDNAPA|      šalį pralėkdavau, bet ilgai dar int išsitiesusį paveikslą
111 LIUDNAPA|       Sutvertojui ir už tat, kad dar turėjau sveikas akis ir
112 LIUDNAPA|         koks ypatingas, niekados dar negirdėtas balsas man ausyse
113 LIUDNAPA|     žvaigždės. Tik tos žvaigždės dar matė: jos tiesiai int mane
114 LIUDNAPA|        buvo šiurkštus ir kietas, dar baudžiavos grandimis išgrinstas;
115 LIUDNAPA|           Nors tasai laikas buvo dar toli, tečiaus Petras jau
116 LIUDNAPA|      vyro. Daug jinai nedagirdo, dar daugiau nesuprato, bet vienas
117 LIUDNAPA|          vyro. Ir nors jos akyse dar klajojo abejojimas, tečiaus
118 LIUDNAPA|                 Mūsų...~    - Ir dar daugiau gausma? Juk mes
119 LIUDNAPA|                   Žmonės-vergai, dar nesenai tokie ramūs ir bailūs,
120 LIUDNAPA|      tarpe buvo ir Petras Banys. Dar jaunas, žmogus jautrus ir
121 LIUDNAPA| sujudinti. Tik to tyraus vėjelio dar nebuvo... Ligi šiolei jis
122 LIUDNAPA|        tojo garsaus šventadienio dar ne taip daug laiko praėjo,
123 LIUDNAPA|         kulipkos neimą... Žmonės dar labiau susidrumstė...~   
124 LIUDNAPA|          ir negražu, ir gėda, ir dar prakišti galima - žemės
125 LIUDNAPA|     paklausė, matydama Juozapotą dar raguolius kepančią, - kiti
126 LIUDNAPA|         Damulio žodžius, kuriuos dar teip nesenai pati sau viena
127 LIUDNAPA|       ranka blakstienas, kaip ir dar netikėdamas. Nusišypsojo...~    -
128 LIUDNAPA|        regėjos, kad kareivis vis dar paskum ją vejas murmėdamas.
129 LIUDNAPA|         maža saujelė maištininkų dar narsiai su prispaudėjais
130 LIUDNAPA|           nuvargusį vyrą nesenai dar ramino. Akys aptemo, veidas
131 LIUDNAPA|      tikslo. Nieko nebebuvo, kuo dar būtų galėjusi rūpinties.
132 LIUDNAPA| prispaudė.~    - Dieve, Dieve... dar gyvas!.. - raudojo jinai,
133 LIUDNAPA| skaudžiai sudejavo... Tartum vis dar netikėjo, kad teip galėjo
134 LIUDNAPA|    nebuvo mieste buvusi, tečiaus dar gerai prieš auštant toli
135 LIUDNAPA|          ranka. Juozapota norėjo dar jo paklausti.~    - Eik,
136 LIUDNAPA|   žemelėj miegojo... E jinai vis dar tebegyveno. Liko terp jaunųjų
137 LIUDNAPA|        savo klausimą? ar ataminė dar savo Petriuką? ar tikėjosi