Part

  1 PARSAPNI|             klaidžiojo po urvelius mano smagenų ir, nerasdami ten
  2 PARSAPNI|            ir, kaip rūkas, dangstė mano protą. Organizmas pageidavo
  3 PARSAPNI|            kaip mašalai, sukėsi po mano galvą ir ilgai nedavė užmigti.
  4 PARSAPNI|     užmigti. Ant galo apsnūdau, ir mano omenę pradėjo lankyti nerimūs
  5 PARSAPNI|         sykį siunčiau tave pildyti mano paliepimus ant žemės; siunčiu
  6 PARSAPNI|      kovoju nepildančius prisakymų mano, bet neužmirštu mažiausiojo
  7 PARSAPNI|           visados buvo tikru tarnu mano. Noris matau didę jo meilę
  8 PARSAPNI|         valdžią ir senus įstatymus mano, o duktė, įsitikėdama broliui,
  9 PARSAPNI|          užpakalio - lyg žinodamas mano mislį - negirdėtas man balsas.~   
 10 PARSAPNI|       apsireiškimus jų dvasios, ir mano širdis plyšo iš gailesčio...~    -
 11 PIRMUTIN|         saulė linksmai žiūrėjo pro mano langą, nors lauke sprogo
 12 PIRMUTIN|         malonus…~    Štai atsidaro mano kambario durys ir uždusęs,
 13 PIRMUTIN|        degančiom akim įbėga Rokus, mano draugas.~    - Ar žinai
 14 PIRMUTIN|         ant didžiosios gatvės.~    Mano širdis ūmai sustoja plakus,
 15 PIRMUTIN|           tvirtu balsu vaikinas. - Mano tėvas senas, o motina ligota, -
 16 PIRMUTIN|        sveikatos ir anksti paseno; mano menko uždarbio neužtenka -
 17 BEDARBO |    paminėtų arba atsimintų. Ir kam mano gyvenimas reikalingas? šeimynos,
 18 BEDARBO |           juodą jautį ir išnaudojo mano sveikatą. Lai duoda nors
 19 ANTUETLI|           kaitriai pradėjo šildyti mano kaktą. Bet iš šalių tebestovėjo
 20 ANTUETLI| neapsakomai buvo gražu! Čia pat po mano kojų gulėjo balta debesų
 21 ZVAIGZDE|    prigimties neapsakomų grožybių, mano brolis tarė:~    - O kodėl
 22 ZVAIGZDE|    nepakliuvota už tai? - paklausė mano brolis.~    - Ne, tuo kartu
 23 PUGAKALN|        paveikslas...~    - Julyte, mano mylimoji, brangioji Julyte! -
 24 KUDIKYST|          ranka verpia, kita glosto mano galvą. Gryčioj daugiau nieko
 25 KUDIKYST|         Paskui rūpestingai apžiūri mano kaklą, galvą ir veidą, ar
 26 KUDIKYST|   belakstydamas; atsega ir atraito mano marškinių rankovę: iš abiejų
 27 KUDIKYST|      šiltai apkloja ir peržegnojus mano galvą grįžta vėl prie savo
 28 KUDIKYST|            daugiaus nėra, tik šaly mano lopšio sėdi seserėčia Marjona
 29 KUDIKYST|     šūkauna, rėkauna, šoka; aplink mano lopšį ant lovos ir suolo
 30 KUDIKYST|          nė galvoj, kad tai išteka mano seserėčia Marjona...~   
 31 KUDIKYST|      kairei vėl miškai niūkso. Bet mano ypatingą atidžią atkreipia
 32 KUDIKYST|            moteriškė. Bučiuoja jie mano tėvui ir motinai rankas,
 33 KUDIKYST|       motinai rankas, sveikinas su mano broliais ir su sesute. Aš
 34 KUDIKYST|        mažą kūdikį. Žinau, kad tai mano krikštomočia. Tėvų išmokytas
 35 KUDIKYST|         nuo ligonio kunigas.~    - Mano, kunigėl, - atsako motyna.~    -
 36 NEMUNU  |           žiūriu aplinkui. Tiesiai mano kakton pučia vasaros rytys
 37 NEMUNU  |        kvėpavimu gaivina pailsusią mano dvasią. Vienodas garlaivio
 38 NEMUNU  |         traukte traukia prie savęs mano akis ir širdį. Žiūriu ir
 39 NEMUNU  |         Bet traukia jie prie savęs mano širdį ir mintis. Šitai tas
 40 NEMUNU  |           sodžius teip primena man mano tėviškę. Juk ir čia tie
 41 NEMUNU  |      praeities, kuri dar tebestovi mano omenyje taip graži, kaip
 42 NEMUNU  |        sielius Nemunan; galbūt tat mano matyti ar pažįstami žmonės
 43 NEMUNU  |         atsiminimas dar tebegyvena mano mintyse. Ir atidžiai pradedu
 44 VAGIS   |         atitraukti: taip staiga ji mano širdį traukte pritraukė.~    -
 45 VAGIS   |          sau, - nejaugi ji tat bus mano pati!~    Jaučiau, kaip
 46 VAGIS   |           Kas ji tokia yra? - kilo mano galvoj klausimai. - Ar iš
 47 VAGIS   |          ir taip gerai žinote: tat mano pati, su kuria, dėkavoti
 48 VAGIS   |      atsitikimą, kuris galėjo visą mano gyvenimą sugriauti, o kuris
 49 VAGIS   |         labai dažnai dar nesmagumą mano širdyje gimdo...~    Tat
 50 VAGIS   |                  Tat buvo po pačių mano piršlybų. Sugrįžau aš nuo
 51 VAGIS   |             nebūtos mintys tada po mano galvą lakstė... Buvo jau
 52 VAGIS   |          vienok ilgai tasai žmogus mano akyse stovėjo, - kaip koks
 53 VAGIS   |            baisus kalėjimas galėtų mano dūšiai nekaltybę sugrąžinti,
 54 VAGIS   |           dažnai tas pats kirminas mano širdį griaužia. Ir nežinau
 55 KLIUDZIA|                Tai buvo vienatinis mano gyvenime šovinys. Bet laimingas:
 56 JIIRJIS |        vienas kitą matę. "Ar ne ši mano sapnų gaivintoja? ar ne
 57 JIIRJIS |        sapnų gaivintoja? ar ne šis mano širdies laukiamasis?" -
 58 JONIUKAS|        skundžias: - Jau nebesugrįš mano balandėlis vargintojėlis,
 59 JONIUKAS|           nežinomoj šalelėj; nebėr mano darbininkėlio, kur aš dėsiuos
 60 JONIUKAS|          varguolėlė...~    - O tu, mano našlaitėli, nebėr tavo tėvelio, -
 61 JONIUKAS|                   Aa, lauke! Dieve mano, Dieve mano! - skundžiasi
 62 JONIUKAS|           lauke! Dieve mano, Dieve mano! - skundžiasi motutė. -
 63 PIESTUPY|         duris.~    - Vaikeli gi tu mano, sušalsi!~    - Ajau, vis
 64 PIESTUPY|       skara ryšėti. Bet motyna int mano vyriškumą nežiūrėjo: aprišo
 65 PIESTUPY|         namų tolinovos, juo menkyn mano drąsa ėjo. Kol pakelėj buvo
 66 PIESTUPY|          žiburiai ir sulojo šunes, mano baimė vėl pradėjo nykti:
 67 PIESTUPY|          drąsus.~    - O tu ko čia mano ratuose sėdi? - paklausęs
 68 PIESTUPY|        kartą buvau girdėjęs, dabar mano galvoj atgijo. Glausdamos
 69 PIESTUPY|            seserį jaučiau, kaip po mano kūną šiurpuliai vaikščioja.
 70 PIESTUPY|           amžinųjų, amen! - atsakė mano sesuo tokiu balsu, tarsi
 71 PIESTUPY|           vaidenties tai vaidenas, mano vaikeli, - maloniai atsakė
 72 PIESTUPY|           ėjau bobutės parsivestų: mano marti apsirgo, - ir be reikalo
 73 LAZDA   |                             LAZDA~(Mano draugo pasakojimas) ~   
 74 LAZDA   |   pasakojimas) ~    Dabar gimtasai mano sodžius stovi ant kalnelio,
 75 LAZDA   |  pušynėliai. O dar nelabai seniai, mano atminime, visas šitas sodžius
 76 LAZDA   |       nesuprasdavau, kodėl tą poną mano tėvas mūsų ponu vadindavo,
 77 LAZDA   |       Paskum supratau, kad jam tai mano tėvai baudžiavą nešė, ir
 78 LAZDA   |     mėgdavo skųsti mumus ponui, ir mano tėvui, kuo arčiausiai gyvenančiam,
 79 LAZDA   |         ratuos ir rengės važiuoti. Mano tėvas netoli ant skiedryno
 80 LAZDA   |            pasakė, kad čia pat yra mano tėvas.~    Tėvas išgirdęs,
 81 LAZDA   |                Turiu pasakyti, kad mano motyna, nors niekados blogo
 82 LAZDA   |           tiek tik yra žinoma, kad mano tėvo atminime jis patapo
 83 LAZDA   |       Nežinau, ar jis kreipėsi int mano tėvus, ar tėvai jam pasiūlijo,
 84 LAZDA   |           visai netikėtai - paliko mano mokytoju. Padavė man rankosen
 85 LAZDA   |       visai negalėjau ištarti. Bet mano mokytojas buvo be pasigailėjimo:
 86 LAZDA   |     pasiganyti negalima - užginta. Mano jaučiai visai prisivarė,
 87 LAZDA   |         duoną su druska. Valgau, o mano jaučiai tokiomis godžiomis
 88 LAZDA   |           kad valgyti nustojau. Ir mano krepšely tik trupiniai belikę.
 89 LAZDA   |          pargriuvau ant žemės: net mano jaučiai pašoko iš vagos
 90 LAZDA   |            Niekas neatsiliepė, tik mano sesuo akimis, pilnomis ašarų,
 91 UBAGAS  |       žmogų, kursai buvo geriausiu mano tėvų kaimynu ir bičiuoliu,
 92 UBAGAS  |        nesuprantamas. Teisybė, kai mano tėvai numirė, Petras Sabaliūnas
 93 UBAGAS  |            tokių kelmų buvo ir pas mano tėvus. Atamenu, kaip mes,
 94 UBAGAS  |        korių čiulpdamu... Tai buvo mano mažų dienų draugas, su kuriuo
 95 UBAGAS  |           duoti - ir pajutau, kaip mano veidas visas užkaito. Nieko
 96 UBAGAS  |           net ir man ramiau rados, mano dienos neilgos, suskaitytos,
 97 SVECIAI |        sargybinį. - A, tu, gyvate, mano namus griauni, laimę ardai?..~   
 98 SVECIAI |      dusliu balsu Antanas, - jautė mano širdis, seniai jautė, tik
 99 SVECIAI |         mane privertė... Dievuliau mano, Dievuliau, ką aš padariau,
100 SVECIAI |      uždarė duris.~    - Sūneliai, mano brangūs sūneliai, - tarė
101 SVECIAI |          kitą, geresnį. Bet tu tik mano turtų norėjai, e aš to nemačiau,
102 SVECIAI |    paveikslas, toks malonus, šildė mano kūną sunokusį, gaivino širdį
103 SVECIAI |         savęs sargybinius. - Jisai mano gyvenimą suardė...~    -
104 SVECIAI |           su tuo savo... Vaikeliai mano, vaikeliai!..~    Ant kiemo
105 ABEJOJIM|         turi krūvą - tai bepiga. E mano: pagyveno su manim metus
106 ABEJOJIM|            Juk mes keletą metų pas mano tėvelius gyvenom. Daug jisai
107 ABEJOJIM|          išėjo. Kartu su kitais ir mano tėveliai su vaikais išsikėlė.
108 ABEJOJIM|           prasiskolino, bet ir nuo mano tėvelių žemę atpirko. Žemės
109 ABEJOJIM|    netikras?~    - Taip... Atameni mano seserį Oną? Jinai da pusmergėlė
110 ABEJOJIM|           savon šalin pagrįžo. Bet mano tėvelis ir broliai nebenorėjo
111 ABEJOJIM|            liepė. Pamačiau, kad ir mano Petras vis ją giria, kad
112 ABEJOJIM|          ne tokia, kaip Ona, kuri, mano vietoj būdama, ne tiek padarytų,
113 ABEJOJIM|          kūlę ar iš lauko pjovę, e mano dar valgyti nepataisyta. "
114 ABEJOJIM|            užgauti: jinai juk buvo mano namuose viešnia. "Melskis
115 ABEJOJIM|           man širdį... Nors niekas mano ašarų nematė, bet nuo tų
116 ABEJOJIM|       sapnuoju: smaugias ant ryšio mano margoja karvė gurbe, smaugias...
117 ABEJOJIM|       veržės dabar viršun, - tampė mano kūną, gniaužė kvapą krūtinėje.
118 ABEJOJIM|          glostė, bučiavo. "Vaikeli mano, - kalbėjo jinai, - atleisk
119 ABEJOJIM|            galvijus tuoj pargįs, e mano dar paršai nepapenėti...~   
120 VIENARUD|      gražūs kapai, kurie tuojau už mano langelio tęsės ir kurie
121 VIENARUD|           prislėgtas. Jaučiau, kad mano krūtinėj šalta, neapsakomai
122 VIENARUD|           neprieteliai, kur nukišė mano Jurgiuką!.. Oi, oi, oi,
123 LIUDNAPA|                O, jaunosios dienos mano! Kaip melsvam ore gervės,
124 LIUDNAPA|         jau artinas ruduo gyvenimo mano.~    O, Ramūta! Kodėl nepažinau
125 LIUDNAPA|         mažų dienų tavo paveikslas mano širdyje gyveno. E kai, mokiniu
126 LIUDNAPA|         gimtąjį sodžių išvysdavau, mano krūtinėje netikėtai sujudėdavo
127 LIUDNAPA|          man būdavo... Ką tu tada, mano mažutėlė, veikei? Gal ant
128 LIUDNAPA|            tik mane supranti; moki mano klaidas ir silpnumą atleisti... ~
129 LIUDNAPA|             Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?…~    Intbedus
130 LIUDNAPA|             Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?.." Bet kas tas
131 LIUDNAPA|             Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..~    - Petriukas?!.
132 LIUDNAPA|             Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..~    Netikėtai
133 LIUDNAPA|             Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas? - prašnibždėjo
134 LIUDNAPA|             Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas? - atkartojo,
135 LIUDNAPA|             Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..~    Ar suprato
136 KADNUMIR|         mane lingavo. ~Tu, Julyte, mano kapą ~Žolynėliais apkaišysi, ~