Part

  1 PARSAPNI|      bažnyčią ir atsimušdamas nuo jos sienų, kaip liūdna gaida,
  2 PARSAPNI|           viešpatauja tamsybė; po jos priegloba didžturčiai traukia
  3 BEDARBO |          po visą pasaulį, džiūsta jos nematomos, nežinodamos savo
  4 ANTUETLI|           galėjau pastebėti, kaip jos apvalios, tarsi kamuoliai,
  5 ANTUETLI|      viena kitos ir kilo ankštyn; jos, saulės šviečiamos, buvo
  6 ANTUETLI|       saulė vis labiau šildė. Nuo jos spindulių apvalios debesų
  7 ZVAIGZDE|        žvaigždės esti didumo, kas jos tokios yra... Daug tada
  8 PUGAKALN|            Kaip padūkusios, nardo jos po ežerą, iš pačio dugno
  9 PUGAKALN|      užsimerkęs, bet aiškiai mato jos linksmą veidą ir mėlynas
 10 KUDIKYST|         vargų jungas nulenkė žilą jos galvą žemyn, išvagojo raukšlėmis
 11 KUDIKYST|            klausiame prilėkę prie jos ir apstoję aplinkui.~   
 12 KUDIKYST|         žiūri ji į mus, mažučius; jos veidas prašvinta, akys juokias;
 13 KUDIKYST|         lovos guli Petrienė, šaly jos kaba pataisytas lopšys;
 14 KUDIKYST|          jį parnešei? - klausiame jos.~    - Iš upelio, vaikeliai, -
 15 KUDIKYST|       Prisiglaudęs ir padėjęs ant jos kelių savo galvą tyliu ir
 16 KUDIKYST|       atnešė iš upelio? - klausiu jos.~    - Tai kaipgi, vaikeli, -
 17 KUDIKYST|     skaudu, kad prisiglaudęs prie jos krūtinės pradedu balsiai
 18 KUDIKYST|            ir stabdo mane. Bet aš jos neklausau, juokiuos balsiai
 19 KUDIKYST|          galo nuvargstu ir prašau jos, kad iškeltų mane iš lopšio...
 20 KUDIKYST|        pas mus linų brauktų; kaip jos ir tos dvi eglės, rodosi,
 21 KUDIKYST|        kokia ji man sesytė, jeigu jos nepažįstu; turiu sesytę,
 22 KUDIKYST|         nesiduodu: išsitraukęs iš jos pasispiriu abiem rankom
 23 KUDIKYST|                Tylom prieinu prie jos: matau, kad ji nuliūdus,
 24 KUDIKYST|      meldžias. Ir aš tupiuos šaly jos, teip pat bandau žegnoties,
 25 KUDIKYST|        pataisyta aukšta lova, ant jos kažin kas baltai aptaisytas
 26 KUDIKYST|      manim prie lovos, sėdasi ant jos ir mane šaly savęs sodina.
 27 PAKELEIV|        namiškiai stengiasi jį nuo jos atstumti; jis tą jaučia
 28 PAKELEIV|          tautos rašytojais tapti, jos literatūrą lig pačių debesų
 29 NEMUNU  |          maino savo pavidalą; tie jos aukšti, žaliuojantieji miškais
 30 NEMUNU  |     išraudęs, tarsi stebėdamos iš jos kalbos ir tokio nepaprasto
 31 NEMUNU  |          ir gilių jausmų, kurioje jos autorius išdėsto savo persitikinimą
 32 NEMUNU  |           visi nutilę, gėrėdamies jos klausome: visi jaučiame,
 33 NEMUNU  |       metų. Bet pamėlynavę rausvi jos paakiai, akys nuvargusios,
 34 NEMUNU  |           į ją toliau, matau, kad jos šypsojimai lanko beveik
 35 NEMUNU  |         pastebėjęs įbestas į save jos akis, rausta ir sukasi į
 36 NEMUNU  |      skęstanti purvuose.~    "Kur jos gimtinė vieta, kas tokie
 37 NEMUNU  |          gimtinė vieta, kas tokie jos tėvai, kokia jos praeitis?" -
 38 NEMUNU  |        kas tokie jos tėvai, kokia jos praeitis?" - eina per galvą
 39 NEMUNU  |       studentė.~    - Nenoriu nuo jos obuolių priimti, - tat paleistuvė
 40 NEMUNU  |      apginti, lipant iš garlaivio jos neprisiliesti, "nesusitepti".
 41 VAGIS   |     merginą... Negalėjau akių nuo jos atitraukti: taip staiga
 42 VAGIS   |      Nutariau būtinai su ja ir su jos tėvais susipažinti. Pradėjau
 43 VAGIS   |       akies mirksny prišokau prie jos, nusitvėriau abiem rankom
 44 VAGIS   |     nuraminimo, o ne dar didesnio jos sutepimo. Juk aš tik savo
 45 TIKEJIMA|     užgaunu.~    Nustebęs imu nuo jos popierį: matau, kaip mergaitės
 46 TIKEJIMA|          pasakyti, bet atsigręžęs jos jau neberandu.~    Įsidedu
 47 KLIUDZIA|       buvo nedidelė balta katytė. Jos menkas suliesėjęs kūnelis
 48 KLIUDZIA|     drebėjo nuo šalčio ir baimės; jos plaukai, lietaus sušlapinti
 49 KLIUDZIA|      sudžiūvusi. Gal ją atėmė nuo jos motynos žmonės; gal jie
 50 KLIUDZIA|            kartu vilkosi įlindusi jos krūtinėn striela, o iš žaizdos
 51 KLIUDZIA|            nebegyva. Čia pat prie jos buvo numesti lankas ir strielos.
 52 JIIRJIS |         ranką. Kada jis priglaudė jos galvą int savo krūtinę,
 53 JONIUKAS|           laikęs. Ir kur tėveliui jos laikyti, jeigu jis gyvena
 54 JONIUKAS|     mylėjo, kaip tėvelį, - labiau jos bijojo. Girdėjo kalbant,
 55 JONIUKAS|           int lovą, nutraukia nuo jos įsikniaupusį Joniuką ir
 56 JONIUKAS|           bet negali išsprukti iš jos stiprių rankų. Nuo išgąsčio
 57 LAZDA   |       kuriuos mums pasakodavo, ir jos balse visados skambėdavo
 58 LAZDA   |         lentynos klėty, ir niekas jos neliečia. ~1906.IV.25~
 59 UBAGAS  |           int jas glausties! Turi jos savo vyrų tėvus dar gyvus, -
 60 SVECIAI |        trūko. E daugiau visai nuo jos žinelės nepaėmė... Gal kely
 61 SVECIAI |           sargybinis, bučiuodamas jos veidą.~    Kažin ko abu
 62 SVECIAI |        tarė Maciukas, padėjęs ant jos peties ranką, dabar jisai
 63 ABEJOJIM|        tik kokia šventė - žiūrėk, jos ir kartu: ar ant šventoriaus
 64 ABEJOJIM|           Jonienė tolumon, ir ant jos blakstienų kaip diementai
 65 ABEJOJIM|   teturėjau: ne taip brolių, kaip jos gailėjau. Prašiau motutės,
 66 ABEJOJIM|       pradėjau prieš ją lenkties, jos bijoti; pati nejusdama,
 67 ABEJOJIM|           abejojimų pasipasakoti, jos širdies užgauti: jinai juk
 68 ABEJOJIM|             Visą savo nelaimę ant jos krūtinės tada išraudojau.
 69 ABEJOJIM|        int kokį paveikslą, ir ant jos blakstienų blizga ašaros.~    -
 70 ABEJOJIM|           skepetėlę, išvynioja iš jos kortelę ir su atidžia žiūri...
 71 ABEJOJIM|     Susigraudinus bučiuoja: tatai jos Joniuko paveikslėlis, jai
 72 BRISIAIA|        taip tų ančių daug, tokios jos riebios! Pramerkia Brisius
 73 VIENARUD|    Bagdonavyčiaus...~    - A, tai jos nubėgo prašytų, kad patsai
 74 VIENARUD|       čenai laidotų? - paklausiau jos.~    - Tai, kam aš jam svetimos
 75 VIENARUD|    Apalionijos žodžius, ir nuo tų jos žodžių man lengviau ir ramiau
 76 VIENARUD|         nežinau, kodėl atsiminiau jos žilą ožkelę, kurią jinai
 77 VIENARUD|    vedžiojos ir iš rankos penėjo, jos prastą ir mažą trobelę ir
 78 VIENARUD|         tris šimtus rublių - visą jos turtą, - kuriuos jinai paskolino
 79 VIENARUD|          tie žodžiai, kuriuos nuo jos išgirdau, kai apie tuos
 80 VIENARUD|         girdėjęs. Ėmė noras bėgti jos prašytų, kad nebevaitotų, -
 81 LIUDNAPA|          mamytės sėdėdama, gražių jos pasakų ir dainų klauseis?
 82 LIUDNAPA|           savo širdies atadaryti, jos skausmų ir apsivylimų parodyti.
 83 LIUDNAPA|         atsigręžiau. Pamačiau tas jos akis. Ne, tai ne akys. Tai
 84 LIUDNAPA|    gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos jos akys, gali ant žmogaus padaryti
 85 LIUDNAPA|           tos žvaigždės dar matė: jos tiesiai int mane žiūrėjo...~    -
 86 LIUDNAPA|    dirvonėlio žmones. Sudejavo, e jos lūpos ėmė krutėti. Išgirdau,
 87 LIUDNAPA|         aš, mėgino išsibodėti nuo jos skatikais. Bet tie skatikai
 88 LIUDNAPA|          ir klausdavau, nieko nuo jos negalėdavau patirti. Tik
 89 LIUDNAPA|         Petriukas?.." Bet kas tas jos Petriukas, nepasakydavo...
 90 LIUDNAPA|       knygon žiūrėdamas, skaičiau jos įstabius žodžius ir... šį
 91 LIUDNAPA|        moterį ir matė, kaip iš po jos ilgų blakstienų mirgėjo
 92 LIUDNAPA|         norinti apdumti: nereikią jos klausyti, ja tikėti, bet
 93 LIUDNAPA|            paklausė vyro. Ir nors jos akyse dar klajojo abejojimas,
 94 LIUDNAPA|         gausma? Juk mes taip maža jos turim!~    - Gausma ir daugiau...~    -
 95 LIUDNAPA|       gurbo išeidama, pajuto, kad jos širdį kažin koks šaltas
 96 LIUDNAPA|       gyvenimą gal linksmiau kaip jos Petras žiūrėjo, nes to gyvenimo
 97 LIUDNAPA|        visus užmanymus pasisakęs, jos mylinti širdis gal greičiau
 98 LIUDNAPA|         Juozapotos slėpės: bijojo jos ašarų, išgąsčio. Jisai nutarė
 99 LIUDNAPA|      skubina skubina... Užu sodno jos Petras aria... Jam pietus
100 LIUDNAPA|          ir Petras su jaučiais iš jos akių nyksta. Staiga pamato
101 LIUDNAPA|           surinka nesavu balsu... Jos kojos paslysta, ir kartu
102 LIUDNAPA|         kaip vienu akies mirksniu jos akyse sužibėjo saulės spindulys,
103 LIUDNAPA|          suvedžiojimus. Bet dabar jos širdį kaip ir replėmis kas
104 LIUDNAPA|    intikėjo... Sunki našta užgulė jos krūtinę... Netikėtai pajuto
105 LIUDNAPA|      moteriškė tik pasidžiaugs iš jos nelaimės, išjuoks jos viltis...~   
106 LIUDNAPA|          iš jos nelaimės, išjuoks jos viltis...~    Kaip tik Urbonienė
107 LIUDNAPA|        ranka, Juozapotą paglostė, jos širdį sušildė...~    Persižegnojo
108 LIUDNAPA|           mėgo kartoti, nuo kurių jos sunkios mintys blaivės ir
109 LIUDNAPA|         turėjo, tiesų peltakį ant jos siūdama, tečiaus dvasia
110 LIUDNAPA|           siūdama, tečiaus dvasia jos ir akys buvo toli toli -
111 LIUDNAPA| žvilgterėjo int ubagę, tartum nuo jos tik tikėjos išgirsti teisybę.~    -
112 LIUDNAPA|          senelės, ir sunkus akmuo jos širdį užugulė. Padavė jai
113 LIUDNAPA|         vieną nuraminimo žodį nuo jos išgirsti. Teip troško ką
114 LIUDNAPA|         išbalusi, akis išplėtusi. Jos ausyse skambėjo žodžiai:~    "
115 LIUDNAPA|        bijojo, kad kas nesuturėtų jos ir nesugrąžintų atgal. Perėjo
116 LIUDNAPA|      miškan inteiti: tenai niekas jos nebepamatys, nesuturės.
117 LIUDNAPA|      kojos drebėjo. Nežinojo, kas jos miške laukė: ar nelaimė,
118 LIUDNAPA|          ubagėlės pasakojimus, ir jos ausyse vėl suskambėjo žodžiai: "
119 LIUDNAPA|      iškeltus... Kaip viesulas iš jos akių išnyko ir nutilo...~   
120 LIUDNAPA|         netoli savęs pamatė, visą jos kraują širdin suvarė. Užu
121 LIUDNAPA|    Juozapota tesuprato, kad rusai jos Petrą turbūt miestan nugabeno.
122 LIUDNAPA|        regėjos, kad visi jie apie jos Petrą žinojo, jį išliuosuoti
123 LIUDNAPA|             užginta! - suriko ant jos.~    Ėjo gatve išsigandusi,
124 LIUDNAPA|     paskendo. Priežastis ir sekmė jos smagenyse nebesirišė. Praeities
125 LIUDNAPA|           Kaip ir ką atsiminė, ir jos lūpos ėmė krutėti.~    -
126 LIUDNAPA|       išgąsčio ženklas nepalytėjo jos veido. Kada rusų valdžia,
127 LIUDNAPA|         plakė ir visokiais būdais jos kūną dergė... Nepažino nei
128 LIUDNAPA|        Nepažino nei Damulienės ir jos dukterų, intmestų kalėjiman;
129 LIUDNAPA|            Pamatė, kad neapsimoka jos iš tėvynės išvežti: žinojo,
130 LIUDNAPA|         liepė nuvaryti...~    Ant jos žemės jau rusas sėdėjo…~   
131 LIUDNAPA|            sustyrusi. Ėmė nekęsti jos tie, pas kuriuos ant kampo