Part

  1 PARSAPNI|            mažiausiojo iš tarnaujančių man. Dėl to noriu palaiminti
  2 PARSAPNI|                 kad tiktai sugrąžintum man sūnų!~    Viename užkampyj
  3 PARSAPNI|                mano mislį - negirdėtas man balsas.~    Aš atsigręžiau:
  4 PARSAPNI|         kartodams: "Viešpatie, kaip tu man, taip ir aš tau!" Mačiau,
  5 PARSAPNI|             balsu: "Viešpatie, kaip tu man, teip ir aš tau!" Girdėjau,
  6 PARSAPNI|             atmetė uždangalą ir parodė man nuvergtą žmoniją. Mačiau
  7 PIRMUTIN|           sriuveno... Ir štai šiandien man tenka pirmąkart išgirsti
  8 PIRMUTIN|              savo kvateros, - pasakoja man giliai kvėpuodamas Rokus. -
  9 PIRMUTIN|              balsu policmeisteris.~    Man nėra namų! - atsako drebančiu
 10 PIRMUTIN|                kada jo mašinos sulaužė man štai šitą ranką, jis mane
 11 PIRMUTIN|              vieno laimės spindulio... Man nėra namų! - murma pamėlynavę
 12 BEDARBO |             ieško pailsio, - reikia ir man pasikloti sau patalas...
 13 ANTUETLI|         svietas, žaliuoja laukai. ~    Man bestovint, rūkas išsisklaidė
 14 ZVAIGZDE| pasirimsčiuojantį. Jo stovyla pasirodė man pažįstama.~    - Žiūrėk!
 15 ZVAIGZDE|          išsižadėti. Taigi dabar sunku man buvo išsisukti; noroms nenoroms
 16 KUDIKYST|                dabar, kaip gyva, stovi man akyse Baltruvienė, aštuonių
 17 KUDIKYST|             paima bliūdžiuką ir įpilia man šiltų užbalintų batvinių.
 18 KUDIKYST|               tai nesušalau?" - ateina man mintys, o motina nė tai
 19 KUDIKYST|                mintys, o motina nė tai man, nė tai pati sau viena kalba
 20 KUDIKYST|              savo krūtinės ir bučiuoja man galvą. Paskui rūpestingai
 21 KUDIKYST|            ašaras, nes tą dainą motina man dažniausia dainuodavo. Verpdama
 22 KUDIKYST|               ir liūliuoja prie miego. Man teip gera, teip jaučiuos
 23 KUDIKYST|        atpjauna gabalėlį mėsos ir neša man, - aš linksmas. Pavalgęs
 24 KUDIKYST|                ir nieko nesuprasdamas. Man nė galvoj, kad tai išteka
 25 KUDIKYST|             kreiva. Nežinau kodėl, bet man regis, kad aukštoji pušis
 26 KUDIKYST|       susikuprinęs kromininkas Icikas; man rodosi, kad ta pušis, kaip
 27 KUDIKYST|                pats sulyginimas ateina man galvon...~    Arba vėl.
 28 KUDIKYST|             Nieko nesuprantu: kokia ji man sesytė, jeigu jos nepažįstu;
 29 KUDIKYST|               jai ranką. Viešnia duoda man baranką; duoda ir nepažįstamas
 30 KUDIKYST|                tu jam dėdė esi, - sako man motina.~    Vėl nieko nesuprantu,
 31 KUDIKYST|               pas krikštomočią, - sako man motyna. Aš palieku viduasly
 32 KUDIKYST|              ir lekiu prie motynos. Ji man užmauna ant galvos kepurę,
 33 KUDIKYST|               kada tik ateina, visados man atneša ar tai cukraus, ar
 34 KUDIKYST|          žiūriu, kaip sriuvena vanduo: man rodos, kad vandeniu plaukia
 35 KUDIKYST|            obuolių ir duoda motynai ir man. Savuosius susidedu kepurėn
 36 KUDIKYST|              manau sau vienas. Ir teip man gera, tartum sparnai auga.
 37 KUDIKYST|                eime pasimelstų! - sako man kitą kartą liūdnu jausmingu
 38 KUDIKYST|             matau, kad ji nuliūdus, ir man nelinksma. Ji apvelka mane
 39 KUDIKYST|              tavo krikštomočia, - sako man motyna.~    Žiūriu, guli
 40 KUDIKYST|        nesuprantu, ką tas reiškia, bet man daros baugu ir greitai apkabinu
 41 NEMUNU  |             kaip jis vadinas? - ateina man galvon mintis, ir ilgai
 42 NEMUNU  |          kalnelio sodžius teip primena man mano tėviškę. Juk ir čia
 43 NEMUNU  |         stebias į mane. Nežinau kodėl, man ateina mintis, kad tat turi
 44 NEMUNU  |             artinas vakaras. Atsibosta man stovinėti, taigi atsisėdu
 45 NEMUNU  |            praeitis?" - eina per galvą man mintys, bet tokios šaltos,
 46 NEMUNU  |            šypsosi, kaip ir pirma.~    Man darosi nesmagu ir net baugu.
 47 VAGIS   |               turėjau, - ir ūkis gerai man klojos... Tėvai jau seniai
 48 VAGIS   |             Tėvai jau seniai vis liepė man vesties, bet aš ir pats
 49 VAGIS   |        bučiavau, verkiau. O jis padėjo man ant pečio savo galvą ir
 50 VAGIS   |             kaip koks kirminas krūtinę man ėdė. Dažnai per miegą baisiai
 51 VAGIS   |              gal ir nieko bloga nebūtų man padarę, bet kaip tik ateidavo
 52 VAGIS   |                nežinau dar, ką pasakys man už tą Visagalis... ~Ciurichas,
 53 TIKEJIMA|              ji prie manęs ir, kišdama man popierį, maloniai sako:~    -
 54 KLIUDZIA|           sušalusi tupi...~    Bet kas man darbo? Juk ji niekam nereikalinga...~   
 55 JONIUKAS|              Antano vežėčias. "Tai kad man taip pasivažinėti!" - pereina
 56 JONIUKAS|               Kad pavažinėčiau, sutiko man dainuoti.~    Visi iš to
 57 PIESTUPY|           nevalgę ant rarotų. Šį kartą man su sesele išpuolė. Nors
 58 PIESTUPY|              nešdama savo skarą.~    - Man nereikia, - atsakiau skubėdamas
 59 PIESTUPY|              skundžiaus patempęs lūpą. Man regėjos labai nepadoriai,
 60 PIESTUPY|            vyriškumą nežiūrėjo: aprišo man šiltai kaklą ir ausis, užmaukšlino
 61 PIESTUPY|                negali, girdi, kaimyne, man pypkos duot parūkyti?~   
 62 PIESTUPY|             pradėjova lipti ant kalno. Man darės ir šalta, ir šilta.
 63 PIESTUPY|                kad sesuo krūptelėjo, o man pagalys iš rankų iškrito.
 64 PIESTUPY|            mažesnė, nekaip iš pradžios man pasirodė.~    Apsikabinęs
 65 PIESTUPY|                 todėl prašiau tik, kad man Dievas dovanotų visus nusidėjimus
 66 PIESTUPY|                mane ir pasmaugs. Kvapą man užgniaužė, širdis nustojo
 67 LAZDA   |        daržinėlės galo.~    - Pašaukit man kokį nors mužiką! - suriko
 68 LAZDA   |           paliko mano mokytoju. Padavė man rankosen didžiausią lenkišką
 69 LAZDA   |               ir žiemą. Sunkiai būdavo man su tąja lenkiškąja kalba:
 70 LAZDA   |            taip ir norėdavo nusitverti man už ausies arba suduoti per
 71 LAZDA   |                mūsų, nėr žinios kodėl, man ūmai rados liūdna, gaila
 72 LAZDA   |    Atsisveikindamas Dumbrauckas paliko man staliuką, o tėvui, kaipo
 73 LAZDA   |                   Ar žinot, vaikai, ką man šitoj lazda primena?~   
 74 LAZDA   |           reikė trys dienos atadirbti. Man beariant pasibaigė pelai,
 75 LAZDA   |              akimis į mane žiūri. Taip man jų pagailo, kad valgyti
 76 LAZDA   |              pono dobilų.~    Ir atėjo man tada galvon bloga mintis -
 77 LAZDA   |             ėda, kad žiūrint į juos ir man pačiam gera pasidarė. Tik
 78 LAZDA   |           daiktu taip skaudžiai sudavė man per nugarą, kad pasverdėjęs
 79 LAZDA   |            šaukė Dumbrauckas, pildamas man su lazda per nugarą.~   
 80 UBAGAS  |            medžių lapais, pūtė tiesiai man kakton, glostė plaukus ir
 81 UBAGAS  |               bučiuotų. Graudu buvo ir man, nors ne kareiviu pargrįžau
 82 UBAGAS  |         poterius...~    Nežinau, kodėl man pasirodė, kad ir poterius
 83 UBAGAS  |        krūptelėjau: jo veidas pasirodė man matytas, tik kur ir kada,
 84 UBAGAS  |        atsitikimas, ūmus ir netikėtas, man buvo visai nesuprantamas.
 85 UBAGAS  |        dukteris nesiglaudei?~    - Kur man int jas glausties! Turi
 86 UBAGAS  |                moka mylėti. Nėra tenai man vietos. Žinai, senas žmogus
 87 UBAGAS  |                 kampininkėlį... Nedaug man reikia...~    Supratau,
 88 UBAGAS  |             seneliui, kuris tiek kartų man mažam buvo davęs pilnus
 89 UBAGAS  |            savo rankom ne kartą glostė man mažam galvą...~    Atsikėlęs
 90 UBAGAS  |            duonos riekę.~    - Atleisk man tamsta, kad niekuo negaliu
 91 UBAGAS  |            nešioju.~    - E kuo tamsta man padėsi? Aš nieko daugiau
 92 UBAGAS  |               balsu Sabaliūnas, net ir man ramiau rados, mano dienos
 93 UBAGAS  |           neilgos, suskaitytos, e daug man nereikia... pragyvęsiu...~    -
 94 SVECIAI |               nusitvėrė.~    - Kas čia man? - paklausė išsigandęs,
 95 SVECIAI |           myliu.~    - Taip, myli... E man kas bus, kai Antanas pareis
 96 SVECIAI |            Antaniuk, Antaniuk, atleisk man, užmiršk visa!.. Jisai mane
 97 SVECIAI |            pataikinęs. Jisai pasalomis man laimę atėmė, aš - jam gyvybę
 98 ABEJOJIM|               Petrienė.~    - Nereikia man jų! Geriau sulūžusioj trobelėj,
 99 ABEJOJIM|                galvą Petrienė, - e int man nežiūrėk... Jeigu man taip
100 ABEJOJIM|              int man nežiūrėk... Jeigu man taip vyras rašytų - laiminga
101 ABEJOJIM|                būdo žmogus. Ne visados man buvo tikras, ne... Žinau:
102 ABEJOJIM|             dabar Amerikoj galbūt nėra man tikras...~    - Uliut, Uliut,
103 ABEJOJIM|       bepamatyti: toks tasai Vitebskas man baisus ir tolimas regėjos...
104 ABEJOJIM|       pagelbininkę sau gavo... Tik ėmė man Petras prikaišioti ir visaip
105 ABEJOJIM|                peiliais pradėjo badyti man tie iškalbinėjimai širdį.
106 ABEJOJIM|               žiūri. Ir darbas pradėjo man nebesisekti: dirbu, lakstau,
107 ABEJOJIM|             valgyti. Jie visi valgo, e man kąsnelis nelenda, akys ašarų
108 ABEJOJIM|                 ką kalba, - ir visados man akyse atsistodavo Onos paveikslas,
109 ABEJOJIM|         Nežinau, motut: taip kažin kas man negera", - atsakydavau.
110 ABEJOJIM|                aš, motut, darysiu, kad man su vaikais visas laikas
111 ABEJOJIM|                abejojimų, kurie krimto man širdį... Nors niekas mano
112 ABEJOJIM|               kalbėjo jinai, - atleisk man, užmiršk: aš kalta, aš:
113 ABEJOJIM|   nelaimingesnių, ir tai gyvena. Dabar man tas visa kas nebelabai ir
114 ABEJOJIM|                kai Petras pareis, kaip man bus gera! E sakai, kad aš
115 VIENARUD|          žodžius, ir nuo tų jos žodžių man lengviau ir ramiau rados.~    "
116 VIENARUD|         pervėrė orą, kad, kaip peilis, man širdin įsmego. Tai buvo
117 VIENARUD|       užsikimšiau. Bet dar ilgai ilgai man ausyse skambėjo neapsakomai
118 LIUDNAPA|       neišnykdavo... Ir kažin ko gaila man būdavo... Ką tu tada, mano
119 LIUDNAPA|         niekados dar negirdėtas balsas man ausyse sudejavo. Sudejavo
120 LIUDNAPA|               Tiesa, ne be žodyno:daug man geri žmonės padėjo...~   
121 LIUDNAPA|             krūtinę prispaudė...~    - Man kažin kodėl taip širdį sopa,
122 LIUDNAPA|                jinai, - ką tamsta nori man pasakyti?~    Urbonienė
123 KADNUMIR|                          Kad numirsiu, man' pakaskit~Ant Šventosios
124 KADNUMIR|                 Tarpu rožių ir lelijų ~Man kryželį pastatysi. ~Tos