Part

  1 PARSAPNI|             patį Sutvertoją svieto. Jis sėdėjo ant ankšto spindančio
  2 PARSAPNI|          aplinkui stovenčių aniolą, jis tarė jam:~    - Tikras tarne!
  3 PARSAPNI|     palaiminti Žagario šeimyną, nes jis visados buvo tikru tarnu
  4 PARSAPNI| susikumpinusį vidutinio ūgio žmogų. Jis skubinai priėjo prie grabo
  5 PARSAPNI|     stengėsi išvesti jį laukan. Bet jis išspruko jiem iš rankų,
  6 PARSAPNI|        užkimusiu, pridvėsintu balsu jis sakė:~    - O Dieve, Dieve!..~    -
  7 PARSAPNI|           ne Dievo kaltis, - atsakė jis.~    - Kaip tai? - nusistebėjau. -
  8 PARSAPNI|             ligotų minčių, - atrėmė jis vėl. - Tavo paties išsvajotas
  9 PARSAPNI|         tikintis Žagaris?" - traukė jis toliaus, - abejoju: negali
 10 PARSAPNI|          Žiūrėk, jei netiki! - tarė jis, paėmęs mane už rankos.~   
 11 PARSAPNI|             po gryčią. Mačiau, kaip jis draskė nuo sienų paveikslus
 12 PARSAPNI|             po kojų; girdėjau, kaip jis vaitojo, užkimusiu ir pridvėsintu
 13 PARSAPNI|             su rimtu galiūnu keliu. Jis žengė labai greitai, ir
 14 PARSAPNI|           Paveizėk aplinkui! - tarė jis mosterėjęs ranka, - matai
 15 PIRMUTIN|               Ar žinai ką, - sušuko jis, - darbininkai streikuoja!~    -
 16 PIRMUTIN|             vagonų pabrikas, - sako jis, - bet eikim mažesnėmis
 17 PIRMUTIN|           maištininkas? - užsipuola jis ant išblyškusio 15 metų
 18 PIRMUTIN|        sulaužė man štai šitą ranką, jis mane išmetė nuo savęs kaip
 19 BEDARBO |            Laurynas Dūda. Atvažiavo jis čia iš Rygos. Ten dirbo
 20 BEDARBO |        fabrikantas ir Lauryną, nors jis tam fabrikantui tiek metų
 21 BEDARBO |          daryti. Dvi dieni išgulėjo jis savo kambarėly, kietoj lovoj
 22 BEDARBO |              Atsiminė Laurynas, kad jis dvi dieni nevalgęs. Parsinešė
 23 BEDARBO |           sakė, kad darbo nesą, kad jis silpnas esąs darbininkas...
 24 BEDARBO |        darbininkas... Atsiminė tada jis Liepojų, kur, girdėjo, daug
 25 BEDARBO |         nors surasiu...~    Keliavo jis Liepojun tai pėsčias, tai
 26 BEDARBO |       nuvargęs ir sušalęs, atsidūrė jis ant galo prie Liepojaus
 27 BEDARBO |          nors po medžiu, vėl ketina jis čia pernaktavoti ir nors
 28 BEDARBO |       tartum žinomas, jau girdėtas: jis kelia jo minty vieną paskui
 29 BEDARBO |            atsiminimus...~    Šitai jis treti metai fabrikoje -
 30 BEDARBO |     linksmai žiūrėjo jam į akis, ir jis, pilnas tikybos, žengė pirmyn.
 31 BEDARBO |           svajodamas apie ūkį gręžė jis vinims skyles, nusmuko nuo
 32 BEDARBO |           pargriuvo.~    Atsitekėjo jis ligonbuty, su suraišiota
 33 BEDARBO |           taip atataisė ranką, - ir jis pagijo. Bet jautėsi dabar
 34 BEDARBO |             dar sunkiau rados. Metė jis ir apie ūkį svajoti: matė,
 35 BEDARBO |            Pasidarė dar nuobodžiau. Jis visą dieną fabrikoj, o pati
 36 BEDARBO |            be darbo...~    Šitai ir jis stovi dabar svetimam mieste
 37 BEDARBO |           švilpavimuos tartum girdi jis gatve einančių darbininkų
 38 BEDARBO |             ir nesinori.~    Atrado jis po medžiu akmenį ir atsisėdo,
 39 BEDARBO |              buvau jo vergu. Už tai jis mane pavertė dabar į elgetą -
 40 BEDARBO |           kurie jį amžinai kankino! Jis taip trokšta užmigti šitam
 41 BEDARBO | liūliuojamas. Mirties pakirstas jau jis nebejaus nė šalčio, nė šiurpaus
 42 BEDARBO |            jo darbo...~    Atsimena jis sodžių, kur kadai tarnavo
 43 BEDARBO |       galvos. Dešine ranka užčiumpa jis drūtą liepos šaką.~    -
 44 BEDARBO |              Gera, ištūrės, - taria jis balsiai ir, kiek pastovėjęs,
 45 BEDARBO |             keletas skatikų. Nueina jis prie stovinčios sodno gale
 46 BEDARBO |  viduriuosna, bet kely apsistoja... jis pradeda žagsėti. Atsidaro
 47 BEDARBO |           sučiauptomis lūpomis, vėl jis lipa ant akmens, - ir užneria
 48 BEDARBO |             už šakos virvę. Galvoja jis tik apie viena... Kilpa
 49 BEDARBO |          pasidaro tamsu. Nebejaučia jis nei savo baisaus kriokimo
 50 ZVAIGZDE|        paklausiau brolio.~    - Aa, jis, - atsakė pažiūrėjęs brolis
 51 ZVAIGZDE|             tokios yra... Daug tada jis mudviem apsakė. Toks geras
 52 PUGAKALN|             stovėdamas aukštai matė jis žemai Firvaldšteto ežerą
 53 PUGAKALN|           stebuklingai graži saulė, jis pasisuko žemyn. Apačioj
 54 PUGAKALN|         matyti buvo viešbutis: jame jis tarėsi pernakvosiąs ir rytoj
 55 PUGAKALN|            visa sumaišė... Pasiliko jis tarp kalnų vienas, apleistas,
 56 PUGAKALN|            ir pasirodys žiburys. Ir jis tvirtais žingsniais pradėjo
 57 PUGAKALN|          savo balso nusigando: taip jis buvo silpnas.~    Niekas
 58 PUGAKALN|           pamatęs...~    Prisistato jis sau, kaip tat būtų gera
 59 PUGAKALN|      širdyje randas lengva ir ramu; jis jaučiasi šilčiau ir geriau -
 60 KUDIKYST|          Tai dėl to, vaikeliai, kad jis dabar da žydelis, vardo
 61 KUDIKYST|        gražus.~    - Tai paskui jau jis nebebus žydelis? - klausiame
 62 KUDIKYST|          barzdą, bet ir maišą, kurį jis visados ant pečių nešiojas.
 63 KUDIKYST|        neapsakomai džiaugiuos, kada jis pradeda šypsoti.~    - Mama,
 64 PAKELEIV|            apysakos pradžią. Skaito jis apie tą, kaip vienas studentas,
 65 PAKELEIV|      stengiasi jį nuo jos atstumti; jis tą jaučia ir mato, - ir
 66 PAKELEIV|       kaipgi tau patinka? - klausia jis Petro, kuris, parėmęs abiem
 67 PAKELEIV|                  Argi aš sakau, kad jis blogas? - teisinas Antanas. -
 68 PAKELEIV|          teisinas Antanas. - Galbūt jis šimtą kartų už mane geresnis.
 69 PAKELEIV|          pas jį ne vien dėl to, kad jis geras žmogus, bet galbūt
 70 PAKELEIV|       galbūt labiausiai dėl to, kad jis šiandien gali mus pavaišinti,
 71 PAKELEIV|             Tau tat nors pažįstamas jis, o aš juk jį iš viso tik
 72 PAKELEIV|             miškas atgyja: tarsi ir jis tos dainos skausmus atjaučia
 73 NEMUNU  |           Kieno tas miestelis, kaip jis vadinas? - ateina man galvon
 74 NEMUNU  |          šis bokštas pastatytas? ar jis gynė žmonių laisvę, ar dar
 75 NEMUNU  |            labiau juos vergė? Dabar jis stovi dailus, kaip pasaka,
 76 NEMUNU  |           Šaltas ir gražus, plaukia jis romiai į jūrą ir nieko daugiaus
 77 NEMUNU  |          apdriskęs čerkazėlis, kurį jis visados nešiodavo. Noriu
 78 NEMUNU  |           mostelėti jam ranka, nors jis to nepastebi, nes vėl, visas
 79 VAGIS   |             ir bučiavau, verkiau. O jis padėjo man ant pečio savo
 80 VAGIS   |         pats būti užmuštas... Tegul jis ir iš bado vogė, - vis tiek
 81 TIKEJIMA|    prirodyti jam Dievo esybę, jeigu jis to nepripažintų... Laiške
 82 LAIMESZI|        stebuklingas žiburys. Žibėjo jis kaip žvaigždė, apsiaustas
 83 LAIMESZI|         viršūnėlei, buvo apsiauptas jis akmenimis. Visa dabar žmonės
 84 LAIMESZI|        laimės vieta; nuo tos dienos jis tapo istoriškuoju žmonių
 85 JIIRJIS |                               JI IR JIS ~    Jiedu abu ilgus metus
 86 JIIRJIS |            Ant galo jiedu susitiko: jis jaunas ir da drąsiai žiūrintis
 87 JIIRJIS |           vienas antram ranką. Kada jis priglaudė jos galvą int
 88 JONIUKAS|           Joniukas jau piemuo. Gano jis žąsis. Teisybė, tos žąsys
 89 JONIUKAS|         tėveliui jos laikyti, jeigu jis gyvena miestely, tokioj
 90 JONIUKAS|             tėvelio dabar nėra. Kur jis yra, Joniukas pagaliaus
 91 JONIUKAS|         broliuku vienas. Bet motutę jis ne taip mylėjo, kaip tėvelį, -
 92 JONIUKAS|       motutė esant jam netikra; kad jis turėjęs kitą motutę, kuri
 93 JONIUKAS|         gaila savo tėvelio; bet kur jis yra ir kada pagrįš, apie
 94 JONIUKAS|        mažąjį broliuką, ne kartą ir jis norėdavo prieiti taip pat
 95 JONIUKAS|           pradėdavo ant jo barties, jis nulįsdavo pačian šakalynės
 96 JONIUKAS|          vaikai joja ant arklių, ir jis labai norėtų jodinėti; mato,
 97 JONIUKAS|             mato, kaip važinėja, ir jis norėtų važinėties, nes prie
 98 JONIUKAS|         piemens dainas dainuoja, ir jis mėgina sau vienas dainuoti:
 99 JONIUKAS|         gera, ramu randas. Dainuoja jis pats, ir jam taip linksma,
100 JONIUKAS|             krato Joniuko kūną, bet jis iš visos galios šaukia vis
101 JONIUKAS|           sumanymo juokias; visiems jis kažin kodėl tuojau patinka.
102 JONIUKAS|        pavažinėtų, nes juk niekados jis dar nėr važinėjęsis. Važinėjasi
103 JONIUKAS|            ir varos namo.~    Varos jis vieną vakarą žąsis ir mato:
104 JONIUKAS|         priilsus paleidžia Joniuką, jis negali nuo žemės atsikelti -
105 JONIUKAS|          jam taip sunku randas, kad jis ne namie, ne su tėveliu
106 JONIUKAS|             žąsis laukan varydamas, jis aiškiai prisimena, kas atsitiko,
107 JONIUKAS|           miestelin, kuone tekinas. Jis nieko kita nenori, tik trobelėn
108 JONIUKAS|              netoli durų, tik dabar jis supurvintas ir tarsi nelaimingas.
109 PIESTUPY|           Mūsų kaimynas Mataušas (o jis nors kartais mėgsta išgerti,
110 PIESTUPY|       atsitikimą pasakojo: važiavęs jis kartą turgaus dieną iš Anykščių;
111 PIESTUPY|       mėnesiena švietusi; važiuojąs jis per Piestupį - toj vietoje,
112 PIESTUPY|       dienos stebisi Mataušas, kaip jis tada gyvas liko. Ne vienas
113 PIESTUPY|         gyvent. Staiga pajutau, kad jis jau arti arti, čia pat prie
114 LAZDA   |           mūsų ponu vadindavo, nors jis gyveno toli nuo mūsų - už
115 LAZDA   |          vienas, be šeimynos. Vedęs jis niekados ir nebuvo, sūnų
116 LAZDA   |              kad mano tėvo atminime jis patapo pas mūsų poną prievaizda.
117 LAZDA   |            kraustyties. Nežinau, ar jis kreipėsi int mano tėvus,
118 UBAGAS  |          lūpom drebančiom; vietomis jis visai nebegalėjo kalbėti,
119 SVECIAI |           virpėjo širdis.~    Taip, jis namie, vėl savuosius laukus
120 LIUDNAPA|         paveikslą žiūrėdavau, kolei jis visai iš akių neišnykdavo...
121 LIUDNAPA|           dar nebuvo... Ligi šiolei jis matė gyvenimą sunkų, apniukusį;