Part

  1 PARSAPNI|            Viename užkampyj kasžin kas susijuokė, bet tuojaus nutilo, -
  2 PARSAPNI|            O Dieve, Dieve!..~    - Kas tas nelaimingas? - mislijau
  3 PARSAPNI|        gailesčio...~    - Pasakyk, kas tu toks esi, išmokink, ką
  4 PIRMUTIN|      darbininkai streikuoja!~    - Kas, kur? - klausiu aš, pašokęs
  5 PIRMUTIN|            mus... Pas mus dar visa kas, kaip vanduo po ledu, tykiai
  6 PIRMUTIN|     geležies pabriko minia žmonių. Kas per, velnias, misliju sau, -
  7 BEDARBO |           karto negalėjo suprasti, kas su juo atsitiko, nežinojo,
  8 BEDARBO |            juo atsitiko, nežinojo, kas daryti. Dvi dieni išgulėjo
  9 BEDARBO |         atsitraukti, nė atsisėsti; kas antra savaitė reikė dirbti
 10 BEDARBO |           tai žali ratai, bet visa kas akies mirksniu nyksta iš
 11 ANTUETLI|         kad jo čia nei nebuvo. Bet kas čia? Štai aukštai ore linksmai
 12 ANTUETLI|            laivelius. Kur tas visa kas dingo? Rasit nuskendo bedugnėsna
 13 ZVAIGZDE|          Seniau ne tokie būdavo... kas metai vis blogyn ir blogyn.
 14 ZVAIGZDE|        pabrango, mokesčiai auga... Kas ir bus toliau... iš kur
 15 ZVAIGZDE|            ir apie kitas šalis, ir kas pasaulyje dedas; tik tavęs
 16 ZVAIGZDE|       sušuko Baltrus, - lyg tartum kas žiba!~    Sustojova mudu,
 17 ZVAIGZDE|          tą žvaigždę ir galvojava, kas tat gali būti, kad dieną
 18 ZVAIGZDE|     žiūriva su Baltrumi. Nežinova, kas tat gali būti...~    - Kokią
 19 ZVAIGZDE|       kokio žvaigždės esti didumo, kas jos tokios yra... Daug tada
 20 ZVAIGZDE|           jau buvom, kad taip visa kas gerai pasibaigė...~    -
 21 ZVAIGZDE|             Ir neduok Dieve, jeigu kas nors kartą pakliūdavo: tas
 22 PUGAKALN|            akys merkias...~    Bet kas čionai? Jo akyse atsistoja
 23 KUDIKYST|        stovim nusiminę ir nežinom, kas daryti. Ant galo susitarę
 24 KUDIKYST|           juokai; nors nesuprantam kas, bet matom, kad atsitiko
 25 KUDIKYST|          lopšį, tarsi klausdamies, kas dabar reikia daryti, kaip
 26 KUDIKYST|          sau galvas, kaip tas visa kas gali būti. Ant galo atsisveikinam
 27 KUDIKYST|    plaukant. Tarsi bijodamies, kad kas mūsų nepasergėtų, patylomis
 28 KUDIKYST|            labai džiaugiuos, jeigu kas kraipo galvą ir stebisi,
 29 KUDIKYST|          kad aukštoji pušis tat ne kas kitas, kaip tik žydas Arelis,
 30 KUDIKYST|       žiūriu nustebusiom akim, bet kas jie tokie - nepažįstu.~    -
 31 KUDIKYST|             Iš tenai pradeda kažin kas plonu balseliu verkti. Išsigandęs
 32 KUDIKYST|           dovanomis.~    - Mama, o kas čia yra? - klausiu atsiminęs
 33 KUDIKYST|            Norėčiau dar pažiūrėti, kas tenai tokie roplinėja ant
 34 KUDIKYST|         aukšta lova, ant jos kažin kas baltai aptaisytas guli,
 35 PAKELEIV|       pasineria jo tamsumoje. Visa kas vėl nutyla...~    Pasibaigia
 36 NEMUNU  |     širdies skausmų nutildymo. Bet kas jam silpno žmogaus mintys
 37 NEMUNU  |             Kur jos gimtinė vieta, kas tokie jos tėvai, kokia jos
 38 VAGIS   |           visi manęs lenkės. Jeigu kas ko neįveikdavo ar darbe,
 39 VAGIS   |   krūtinėje, kaista kraujas.~    - Kas ji tokia yra? - kilo mano
 40 VAGIS   | supančiojau, bet ne - stumia kažin kas iš lovos, ir gana. Ant galo
 41 VAGIS   |      kumščia pasitikėjau.~    Nėra kas daryti... girdžiu, kad jau
 42 VAGIS   |             kad aš tat padariau, - kas mane laukia - kalėjimas,
 43 VAGIS   |           pati pradėjo klausinėti, kas yra. Ilgai nesakiau: ant
 44 TIKEJIMA|     tolimosios tėvynės paveikslai. Kas dabar tenai dedasi? Kokie
 45 TIKEJIMA|           vargai slegia žmones, ar kas gaivina jų viltis?..~   
 46 LAIMESZI|            tą šventę apvaikštinėjo kas metai; kas metai garbino
 47 LAIMESZI|           apvaikštinėjo kas metai; kas metai garbino savo laisvės
 48 KLIUDZIA|           sušalusi tupi...~    Bet kas man darbo? Juk ji niekam
 49 JONIUKAS|        gerai Joniukas, ką tas visa kas reiškė, bet ir jo mažą širdelę
 50 JONIUKAS|        mažą širdelę tarsi replėmis kas krūtinėje suspaudė. O kai
 51 JONIUKAS|       leisti piemenautų, jeigu tik kas priimsiąs, nes namie toks
 52 JONIUKAS|          galvoj. - Pamatys tetulė, kas tada bus!"~    O tetulė,
 53 JONIUKAS|             jis aiškiai prisimena, kas atsitiko, ir jaučia sopėjimą
 54 JONIUKAS|     trobelėn inteiti ir pažiūrėti, kas tenai dedas. O ką, jeigu
 55 JONIUKAS|          ir inteina vidun. Pirmas, kas puola Joniukui akin, yra
 56 PIESTUPY|       krosnį.~    Adventui atėjus, kas šventadienis eidavome pamainomis
 57 PIESTUPY|         mudviem, - gink Dieve, kad kas neužpultų, - tiek dabar
 58 PIESTUPY|    žiūrėjau užpakalin, ar nesiveja kas iš miško, ir rūpinaus greičiau
 59 PIESTUPY|       Mataušui ir pranykęs. Tai ne kas kitas buvęs, kaip tik numirėlis
 60 PIESTUPY|           pakaruoklį arba ką kitą, kas tada reiks daryti, kaip
 61 PIESTUPY|       kojos: juo labiau pamatęs jį kas bėga, juo greičiau tokį
 62 PIESTUPY|       baltas ateina.~    - Eikita, kas čia dabar duos numirėlius!..~    -
 63 PIESTUPY|        vietos, tarsi nesuprasdamu, kas atsitiko. Paskui vienu kartu
 64 LAZDA   |            ūmai pajutau, kad kažno kas kietu daiktu taip skaudžiai
 65 UBAGAS  |     nebegalėjo kalbėti, tartum jam kas kvapą gniaužė: mačiau tik,
 66 UBAGAS  |         Atsiminiau, kad reikia jam kas duoti - ir pajutau, kaip
 67 UBAGAS  |  išprašytas. Sumišęs, nežinodamas, kas besakyti, vėl pradėjau -
 68 SVECIAI |         galvoj nyko supratimas to, kas buvo ir kas yra. Jam regėjos,
 69 SVECIAI |         supratimas to, kas buvo ir kas yra. Jam regėjos, kad visas
 70 SVECIAI |          krūtinės nusitvėrė.~    - Kas čia man? - paklausė išsigandęs,
 71 SVECIAI |                Taip, myli... E man kas bus, kai Antanas pareis
 72 SVECIAI |    niekados...~    Tuo tarpu kažin kas pravėrė pirkaitės duris,
 73 SVECIAI |       nebesuprantu... Nejaugi tas, kas buvo, sapnas nebesugrąžinamas?..
 74 SVECIAI |          jaunas, laimės trokštu... Kas daryti? kas daryti!?.. Viena
 75 SVECIAI |      laimės trokštu... Kas daryti? kas daryti!?.. Viena tik žinau:
 76 ABEJOJIM|           bet tik su juo kartu. Ir kas iš manęs? Buvau stipri,
 77 ABEJOJIM|      berniukais; gink Dieve, jeigu kas atsitiktų..." Už ką jisai
 78 ABEJOJIM|            E ar ne sunku pamatyti, kas yra tarp pačios ir vyro,
 79 ABEJOJIM|        gavėnioj, - jie visi išeina kas vakaras giedotų, e aš vienai
 80 ABEJOJIM|             Sublogau, pajuodavau. "Kas tau, Uliut, yra?" - klausdavo
 81 ABEJOJIM|         Nežinau, motut: taip kažin kas man negera", - atsakydavau.
 82 ABEJOJIM|           nesavu balsu per miegą. "Kas tau, Uliut, yra?" - paklausė
 83 ABEJOJIM|  Papasakojau jai sapną. "Mat kažin kas galvon įsimušė", - subarė
 84 ABEJOJIM|            motutė. "Čia, - sako, - kas nors yra: gal Dievas iš
 85 ABEJOJIM|         gyvena. Dabar man tas visa kas nebelabai ir rūpi. Turiu
 86 BRISIAIA|          šlama netoli, tartum eina kas svetimas... Sunkiai kelias
 87 VIENARUD|    rankomis mojavo. Nesuprasdamas, kas galėjo atsitikti, išėjau
 88 VIENARUD|        rankomis mojuodama...~    - Kas čia atsitiko? - paklausiau
 89 VIENARUD|            bet tikrai myli artimą, kas jisai nei nebūtų...~   
 90 VIENARUD|          atgal, tartum bijojo, kad kas nepamatytų ar nesivytų.
 91 LIUDNAPA|           gera!.. Nežinau, ar gali kas taip jausti pušyno kvapą,
 92 LIUDNAPA|      užmiršti ir savo ligą, ir tą, kas už to miško dėjos; norėjau
 93 LIUDNAPA|           int mane.~    Nežinojau, kas daryti: buvo ir nesmagu,
 94 LIUDNAPA|                        Po to kuone kas diena, tuo pačiu laiku,
 95 LIUDNAPA|         kur mano Petriukas?.." Bet kas tas jos Petriukas, nepasakydavo...
 96 LIUDNAPA|     memento mori"... Ir taip kuone kas diena, per visą vasarą...~   
 97 LIUDNAPA|         jau pro duris ėjo...~    - Kas atsitiko? Kur eini? - bailiu
 98 LIUDNAPA|         daugelyje vietų, nebežinąs kas daryti...~    Petras, sumušti
 99 LIUDNAPA|        neaugti ir neplėtoties, kad kas diena plaukė naujos žinios,
100 LIUDNAPA|            savo sodžiaus draugais, kas daryti. Daugelis sutiko,
101 LIUDNAPA|         jos širdį kaip ir replėmis kas suspaudė.~    "Ta liežuvininkė
102 LIUDNAPA|        paėmė. Gerklę staiga tartum kas kamuoliu užukišė; ant blakstienų
103 LIUDNAPA|        prigrasė visiems. - E jeigu kas, nepažįstamas, klausinėtų, -
104 LIUDNAPA|        skurdo trobose, nežinodami, kas veikti: moterys, parsinešę
105 LIUDNAPA|          int tuos lenkus bėga. Tik kas iš to? Suguldys savo jaunas
106 LIUDNAPA|           prieš rusus ir kaip visa kas nelaimingai pasibaigė. Pasakojo,
107 LIUDNAPA|            katyt, dabar gyventi, e kas toliau bus, vienas Dievas
108 LIUDNAPA|     nepamatytų. Tartum bijojo, kad kas nesuturėtų jos ir nesugrąžintų
109 LIUDNAPA|             apsidairė aplinkui, ar kas nemato. Pastovėjo, tartum
110 LIUDNAPA|           kojos drebėjo. Nežinojo, kas jos miške laukė: ar nelaimė,
111 LIUDNAPA|            netoli sutauškėjo kažin kas garsiai ir nutilo. Juozapota
112 LIUDNAPA|            iš ažu kiekvieno medžio kas nors ją tyko ir pražudyti
113 LIUDNAPA|          bet ir troboj viena būti. Kas vakarą ėjo dabar int Damulį,
114 LIUDNAPA|   Apsistojo nustebusi, nežinodama, kas daryti. Bet matydama, kad
115 LIUDNAPA|            gatvėmis klajojo... Bet kas toliau buvo, kaip dūmuose
116 LIUDNAPA|            rusų valdžia, patyrusi, kas jinai tokia yra, kalėjiman
117 LIUDNAPA|          nuo to laiko maitino.~    Kas savaitė, kokios nors mergytės
118 LIUDNAPA|          visados ją ataminė. Jeigu kas pokylį, vestuves ar krikštynas
119 LIUDNAPA|     žiūrėti kaip int savą. Pamatęs kas pro langą su krepšeliu ateinančią,
120 KADNUMIR|           Tik lelijos kad žydėtų, ~Kas pavasario rytelį ~Kad lakštingala