Part

  1 PARSAPNI|     staigu viskas atsimainė, - ir aš pasijutau nedidelėj bažnyčioj.
  2 PARSAPNI|   kuningas taisėsi išeiti mišion. Aš stovėjau prie sienos ir,
  3 PARSAPNI|        negirdėtas man balsas.~    Aš atsigręžiau: šalip manęs
  4 PARSAPNI|       tikintį Žagarį? - pratariau aš rimtam galiūnui.~    - Tai -
  5 PARSAPNI|       Kaip tai? - nusistebėjau. - Aš pats mačiau, kaip Dievas
  6 PARSAPNI|        paėmęs mane už rankos.~    Aš pakėliau akis ir staigu
  7 PARSAPNI|   Viešpatie, kaip tu man, taip ir aš tau!" Mačiau, kaip nutvėręs
  8 PARSAPNI|   Viešpatie, kaip tu man, teip ir aš tau!" Girdėjau, kaip kryžius
  9 PARSAPNI|          staigu viskas atsimainė. Aš ėjau su rimtu galiūnu keliu.
 10 PARSAPNI|           žengė labai greitai, ir aš, kaip mažas vaikas, tik
 11 PIRMUTIN|               Kas, kur? - klausiu aš, pašokęs ir iškėtęs akis.~    -
 12 PIRMUTIN|        akim žiūri aplinkui.~    - Aš noriu didesnio užmokesnio, -
 13 BEDARBO |          kiek atsilsėti.~    "Kur aš dabar dėsiuos? - mąsto Laurynas. -
 14 BEDARBO |        kala sau naują gyvenimą... Aš pagyvenau pakaktinai, nors
 15 BEDARBO |        sau patalas... Juk tada ir aš nebejausiu nei drėgno šalčio,
 16 BEDARBO |       pilvo gurgėjimo, - būsiu ir aš laimingiausias..."~    Nėr
 17 BEDARBO | Pavalgysiu paskutinę vakarienę ir aš", - mąsto Laurynas ir eina
 18 ANTUETLI|         nuo suolelio, pradėjau ir aš risties siauru baltuojančiu
 19 ANTUETLI|          Apačioje tebegyvena! Juk aš pats dabar pat iš tenai
 20 ZVAIGZDE|           atsakė brolis.~    - Ir aš išėjau pažiūrėtų, - tarė
 21 ZVAIGZDE|      Simanas. Patirs, būdavo, kad aš atvažiavau, ir ateina šventadienį
 22 ZVAIGZDE|        Simanas atsiliepė:~    - O aš ir dieną esu matęs!..~    -
 23 ZVAIGZDE|             Senai tai buvo... Dar aš, judviejų tėvai, amžiną
 24 PUGAKALN|         tėvynėje likusius. Ir kam aš vienas tuosna kalnuosna
 25 PUGAKALN|       kartu važiuoti mokytųs.~    Aš veikiai pabaigsiu mokslą
 26 PUGAKALN|      būsiva laimingu, laimingu... Aš veikiai, Julyt, sugrįšiu...~   
 27 KUDIKYST|       neverkit, - maldo ji mus, - aš tik pajuokavau, - tetit
 28 KUDIKYST|       mane ant kelių.~    - O kur aš būčiau buvęs, jeigu būčiau
 29 KUDIKYST|                  Tai kodėl, mama, aš nenumiriau? - klausiu, tarsi
 30 KUDIKYST|        neverk, - maldo ji mane. - Aš tau padainuosiu garnio dainą, -
 31 KUDIKYST|       knygą ir eina prie krosnės. Aš seku paskui ją akimis ir
 32 KUDIKYST|     gabalėlį mėsos ir neša man, - aš linksmas. Pavalgęs lieku
 33 KUDIKYST| neiškrisčiau, ir stabdo mane. Bet aš jos neklausau, juokiuos
 34 KUDIKYST| muzikantai griežia kaip tik gali. Aš pats sėdžiu lopšy, apkrautas
 35 KUDIKYST|       mano broliais ir su sesute. Aš stoviu vidury lovos, žiūriu
 36 KUDIKYST|         pypkę rūkydamas ateina, o aš ir pats mažas, ir pypkės
 37 KUDIKYST|       pypkės nerūkau, tai koks gi aš dėdė, - manau sau. Bet greitai
 38 KUDIKYST|  krikštomočią, - sako man motyna. Aš palieku viduasly savo arklį,
 39 KUDIKYST|        perkelti per slenkstį, bet aš nesiduodu: išsitraukęs iš
 40 KUDIKYST|          moka Dievą mylėti. Eikš, aš tau dovanų duosiu, - šaukiasi
 41 KUDIKYST|   siekdamas ranka kešenį.~    Bet aš nedrįstu ir nusitvėręs motynos
 42 KUDIKYST|         žegnojasi ir meldžias. Ir aš tupiuos šaly jos, teip pat
 43 PAKELEIV|              atsidūsta Antanas. - Aš, žinai, neapsakomai myliu
 44 PAKELEIV|       tikras lietuvis.~    - Argi aš sakau, kad jis blogas? -
 45 PAKELEIV|        tat nors pažįstamas jis, o aš juk jį iš viso tik kartą
 46 NEMUNU  |           žąsų pulkai, kokiuos ir aš kadaise Šventosios pakrančiais
 47 NEMUNU  |       kartu ir liūdna darosi: juk aš gyvenimo sąlygomis jau pusiau
 48 NEMUNU  |           išmestas iš jų tarpo... aš - inteligentas. Ir pasidaro
 49 NEMUNU  |       daugiaus nenori žinoti. Bet aš žiūriu į jį, žiūriu...~   
 50 VAGIS   |        vis liepė man vesties, bet aš ir pats nelabai dar to norėjau,
 51 VAGIS   |          Galbūt jūs laukiate, kad aš kažin ką papasakosiu, savo
 52 VAGIS   |          kadaise buvo. Ne apie ją aš noriu kalbėti: aš noriu
 53 VAGIS   |         apie ją aš noriu kalbėti: aš noriu jums papasakoti vieną
 54 VAGIS   |           mano piršlybų. Sugrįžau aš nuo jų namo linksmas, pakakintas:
 55 VAGIS   |         ant galvos atsistojo. Kur aš jį dabar dėsiu, ką darysiu?..~   
 56 VAGIS   |          juk patirs, sužinos, kad aš tat padariau, - kas mane
 57 VAGIS   |       pasibaigė...~    Aprimau ir aš kiek. Greitai po to atsitikimo
 58 VAGIS   |        tik visai juos pagadina. O aš juk ieškojau ir ieškau:
 59 VAGIS   |        didesnio jos sutepimo. Juk aš tik savo savastį gyniau...
 60 LAIMESZI|           mes nesuprantame.~    - Aš jums išaiškįsiu, - atsakė
 61 LAIMESZI|    rengėsi lipti.~    - Palaukit, aš dar nepabaigiau! - sušuko
 62 KLIUDZIA|      sustyrę ir pasišiaušę. Radau aš ją lauke, patvoryje pritūpusią,
 63 KLIUDZIA|     niekam nereikalinga...~    Ir aš apsidžiaugiau, kaip apsidžiaugia
 64 KLIUDZIA|          pamatęs kiškį medėjas. O aš juk juo buvau apsitaisęs.
 65 KLIUDZIA|   gyvulėlis, tarsi klausdamas, ką aš darau... ir laukė.~    Striela
 66 KLIUDZIA|           šovinys. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju
 67 JONIUKAS|           mano darbininkėlio, kur aš dėsiuos varguolėlė...~    -
 68 JONIUKAS|        jam per veidelį.~    - Kur aš dabar dėsiuos, iš ko gyvęsiu! -
 69 JONIUKAS|    Išvaryti gali šeimininkai, kur aš jį dėsiu?!~    Nebesižinodama
 70 PIESTUPY|     regėjos labai nepadoriai, kad aš, būdamas vyras, turiu moteriška
 71 PIESTUPY|           dabar nėra ko bijoti... Aš mat ėjau bobutės parsivestų:
 72 LAZDA   |            kad pasakiau: mūsų. Ir aš seniau nesuprasdavau, kodėl
 73 LAZDA   |        nugarą.~    Matydamas, kad aš nebekrutu, pakėlė mane viena
 74 UBAGAS  |       išvažiavę bulbių sodintų ir aš vienas namie atlikau - paprašiau
 75 UBAGAS  |        skaudžiai sudrebėjo lūpos. Aš krūptelėjau: jo veidas pasirodė
 76 UBAGAS  |     nustojo mūsų namus lankęs, ir aš, išvažiavęs mokytųs, kokį
 77 UBAGAS  |    tėveliuk, kam rageles palikai? Aš neturėsiu kuo tamstos čionai
 78 UBAGAS  |          amžinos vaikų kalties ir aš savyje nešioju.~    - E
 79 UBAGAS  |          E kuo tamsta man padėsi? Aš nieko daugiau nuo tamstos
 80 SVECIAI |    nejaugi tai ne sapnas? nejaugi aš vėl namie, savajam krašte? -
 81 SVECIAI |           prakaitais išpylė, - ko aš dabar taip išsigandau? Juk
 82 SVECIAI |        pratęsdamas žodžius, - juk aš tave myliu.~    - Taip,
 83 SVECIAI |         mudviem taip negerai? Juk aš int tave visados ateinu...
 84 SVECIAI |       Palauk tu, velne, atmokėsiu aš tau... pasodįsiu šaltojon, -
 85 SVECIAI |     Dievuliau mano, Dievuliau, ką aš padariau, ką padariau!..~    -
 86 SVECIAI |         gailestį.~    - Ant tavęs aš nepykstu, - tarė jisai tyliai,
 87 SVECIAI |           argi nepažįstate manęs? Aš jūsų tėvelis ir myliu jumus.
 88 SVECIAI |          bučiavo juodu.~    - Tai aš jum nupirksiu rytoj po arkliuką,
 89 SVECIAI |            Kam už manęs ėjai? Juk aš tavęs nespyriau, neprikalbinėjau:
 90 SVECIAI |         tik mano turtų norėjai, e aš to nemačiau, aklai tave
 91 SVECIAI |           reiks gyventi?.. Juk ir aš dar jaunas, laimės trokštu...
 92 SVECIAI |        pasalomis man laimę atėmė, aš - jam gyvybę atimsiu...~   
 93 SVECIAI | pašokdamas nuo vietos, - meluoji! Aš už carą kraują liejau! E
 94 ABEJOJIM|          ką jisai mane laiko? Juk aš mylėdama už jo ėjau...~    -
 95 ABEJOJIM|     rašytų - laiminga būčiau. Bet aš jau sena: žino, kad niekas
 96 ABEJOJIM|         buvau su juo laiminga, ir aš ne kartą nuo jo raudojau...~    -
 97 ABEJOJIM|      nustebus Jonienė.~    - Kaip aš savo vaikų tėvo nemylėsiu?
 98 ABEJOJIM|       apie jį visados kalbėdavom. Aš pati, su savo Jonu susipykusi,
 99 ABEJOJIM|        moka prie žmonių apsieiti. Aš savo Petro ir nekaltinu:
100 ABEJOJIM|          kartu su tavo Jonu buvo, aš buvau visai rami; bet kaip
101 ABEJOJIM|          ima krimsti mintis: maža aš tau berūpiu, maža. E juk
102 ABEJOJIM|         ne tokia vėjavaikis, kaip aš kadai būdavau. Dažniausiai
103 ABEJOJIM|           visaip iškalbinėti, kad aš netikus, tik vis su vaikais, -
104 ABEJOJIM|     išeina kas vakaras giedotų, e aš vienai viena namie su vaikais
105 ABEJOJIM|  pamaldinga, kaip Ona, ne." - "Ką aš, motut, darysiu, kad man
106 ABEJOJIM|        įsimušė", - subarė mane. E aš: apsnūdau vėl ir vėl tą
107 ABEJOJIM|             atleisk man, užmiršk: aš kalta, aš: sena buvau, nežiūrėjau;
108 ABEJOJIM|           man, užmiršk: aš kalta, aš: sena buvau, nežiūrėjau;
109 ABEJOJIM|                  Tai, Aneliut, ne aš pirmutinė, ne aš paskutinė, -
110 ABEJOJIM|      Aneliut, ne aš pirmutinė, ne aš paskutinė, - atsako ramiu
111 ABEJOJIM|        man bus gera! E sakai, kad aš nelaiminga...~    - Bet
112 VIENARUD|    paklausiau jos.~    - Tai, kam aš jam svetimos žemelės sieksnio
113 LIUDNAPA|          toli nuo manęs, toli, ir aš net nežinojau, kad tu gyveni
114 LIUDNAPA|          pralėkė. Ir jie, kaip ir aš, mėgino išsibodėti nuo jos
115 LIUDNAPA|        gal ką bloga?!."~    - Ne, aš nieko nežinau, - atkartojo
116 LIUDNAPA|      surikęs ant to arkiriejaus: "Aš, sako, darau, ką noriu,
117 LIUDNAPA|            kur tasai Dievas yra - aš Jo nemačiau, e tu Jį ar
118 KADNUMIR|       Nors lakštingalos dainelių ~Aš dainuoti nemokėjau. ~Nieko
119 KADNUMIR|   dainuoti nemokėjau. ~Nieko kita aš nenoriu, ~Tik lelijos kad