Part

  1 PARSAPNI|          Noris matau didę jo meilę prie vaikų, bet žinau, kad jo
  2 PARSAPNI|         išeiti mišion. Aš stovėjau prie sienos ir, rodos, kaip niekados
  3 PARSAPNI|         žmogų. Jis skubinai priėjo prie grabo ir, puolęs ant kelių,
  4 PARSAPNI|        aplinkui. Du vyrišku priėjo prie vaitojančio žmogaus ir,
  5 PARSAPNI|    išspruko jiem iš rankų, pribėgo prie Altoriaus ir, parpuolęs
  6 PARSAPNI|              kalbėjo atsigręždamas prie manęs galiūnas, - laukiate
  7 PARSAPNI|         apyseni moteriškė. Čia pat prie lovos sėdėjo dar trys moterys
  8 PARSAPNI|        akmeniu prislėgtas ir puolė prie dukters; paskui staigu atsikėlė
  9 PIRMUTIN|     sėdėjau savo kambary: rengiaus prie egzaminių. Buvo rytas, giedras,
 10 PIRMUTIN|         draugo.~    Dabar turi būt prie tilto, kur vagonų pabrikas, -
 11 PIRMUTIN|       kvėpuodamas Rokus. - Žiūriu: prie geležies pabriko minia žmonių.
 12 PIRMUTIN|       aprūkę, paišini darbininkai; prie vartų stovi aukštas jaunas
 13 PIRMUTIN|       atsilsėti! Eikim nuo pabriko prie pabriko, kvieskim visus
 14 PIRMUTIN|                 Štai minia prieina prie kapsulių pabriko. Čia dirba
 15 PIRMUTIN|            ir kalėjimo sargai bėga prie jo vartų, ištraukia savo
 16 PIRMUTIN|          metų vaikino, kuris stovi prie tvoros ir liūdnom akim žiūri
 17 PIRMUTIN|        reikalavimų nenori. Šaukias prie policijos, leidžia telegramus
 18 PIRMUTIN|      tikėjimu į savo spėkas, stoja prie darbo: vėl dunzga mašinos,
 19 BEDARBO |            BE DARBO ~    Liepojuj, prie miesto sodno, po medžiu,
 20 BEDARBO |          nesusirašinėjo: gėda buvo prie jo kreipties, pašalpos prašyti.~   
 21 BEDARBO |     sušalęs, atsidūrė jis ant galo prie Liepojaus miesto sodno.
 22 BEDARBO |        keletas skatikų. Nueina jis prie stovinčios sodno gale lempos,
 23 ZVAIGZDE|    vasarojaus lauką, prisiartinova prie miško. Čionai, slėpdamuos
 24 ZVAIGZDE|           Jonai, - tarė pasilenkęs prie manęs Simanas, papasakok
 25 ZVAIGZDE|        Žodis po žodžio priėjome ir prie astronomijos. Kada jau išmatavome
 26 ZVAIGZDE|     Parodžiau. Pridėjo prievaizdas prie akies ilgą vamzdelį ir žiūri.~    -
 27 ZVAIGZDE|        drebančiom rankom, pridėjau prie akies ir kuo tik nesurikau
 28 PUGAKALN|         Vieno tik daikto betroško: prie žmonių, prie šviesos, kiek
 29 PUGAKALN|      daikto betroško: prie žmonių, prie šviesos, kiek galint toliau
 30 PUGAKALN|  padarytame guolyje ir prisiglaudė prie medžio. Jautėsi kiek gerėliau, -
 31 KUDIKYST|          eini? - klausiame prilėkę prie jos ir apstoję aplinkui.~   
 32 KUDIKYST|           maži ančiukai, sustojame prie durų, nežinodami, ar čia
 33 KUDIKYST|         suėjus, senutė prisiartina prie durų, nieko nesakydama brukš
 34 KUDIKYST|   užgirdusi verksmą senutė ir eina prie mūsų. - Citit, neverkit, -
 35 KUDIKYST|    nuraminti, senutė priveda visus prie lopšio ir rodo mums "lėlę".
 36 KUDIKYST|                 Ar toj duobėj, kur prie lieptai?~    - Toj, toj.~    -
 37 KUDIKYST|        lekiam pas lieptą, sustojam prie duobei ir su nesuprantama
 38 KUDIKYST|        pakabina ant kablio ir eina prie krosnės: tenai paima bliūdžiuką
 39 KUDIKYST|       bijodamas apsirikti, ir einu prie motinos. Prisiglaudęs ir
 40 KUDIKYST|         ūžia kalvaratas. Teip gera prie motinos! Ji viena ranka
 41 KUDIKYST|        balsu motina, spaudžia mane prie savo krūtinės ir bučiuoja
 42 KUDIKYST|           skaudu, kad prisiglaudęs prie jos krūtinės pradedu balsiai
 43 KUDIKYST|          tarsi lepina ir liūliuoja prie miego. Man teip gera, teip
 44 KUDIKYST|  peržegnojus mano galvą grįžta vėl prie savo darbo... ~III. Pirmieji
 45 KUDIKYST|            ant lango knygą ir eina prie krosnės. Aš seku paskui
 46 KUDIKYST|  kiekvienam, kuris tik prisiartina prie lopšio, ir labai džiaugiuos,
 47 KUDIKYST|              Moteriškė prisiartina prie manęs ir padeda ant lovos
 48 KUDIKYST|            apžergęs joti, ir lekiu prie motynos. Ji man užmauna
 49 KUDIKYST|        šalį prilekiu pirma motynos prie kryžiaus ir bučiuoju jį.~    -
 50 KUDIKYST|          motyna.~    Tylom prieinu prie jos: matau, kad ji nuliūdus,
 51 KUDIKYST|        Įėjusi vidun motyna tuojaus prie pačių durų atsiklaupia,
 52 KUDIKYST|            mane ant rankų, prineša prie gulinčios ir atidengia nuo
 53 KUDIKYST|            kaklą. Ji eina su manim prie lovos, sėdasi ant jos ir
 54 KUDIKYST|          Tylom sėdžiu prisiglaudęs prie motynos, žiūriu ir klausaus,
 55 PAKELEIV|        pietų...~    Miške po egle, prie pačiam keliui, guli du eksstudentu,
 56 NEMUNU  |            viena kitą, skubindamos prie tolimųjų upės krantų, ir
 57 NEMUNU  |    garlaivio čiuksėjimas liūliuoja prie miego, bet platus Nemunas
 58 NEMUNU  |           gražumas traukte traukia prie savęs mano akis ir širdį.
 59 NEMUNU  |          išsirodo. Bet traukia jie prie savęs mano širdį ir mintis.
 60 NEMUNU  |           lietaus, šildydamies tik prie savo mažų ugnelių ir katilėlių.
 61 NEMUNU  |              Berniukas vėl prieina prie studentės ir jau drąsiu
 62 NEMUNU  |        kurios dar tikisi patraukti prie savęs vyrų širdis. Žiūrėdamas
 63 NEMUNU  |         galo garlaivis, priplaukęs prie uosto, sustoja. Visi pradeda
 64 NEMUNU  |          be pasigailėjimo galia ją prie tokio gyvenimo privertė?..
 65 VAGIS   |           po kojų sniegas, priėjau prie gurbų ir kuone surikau:
 66 VAGIS   |       atidarytos... Prisiglaudžiau prie sienos ir klausaus. Girdžiu,
 67 VAGIS   |             akies mirksny prišokau prie jos, nusitvėriau abiem rankom
 68 VAGIS   |           Kaip beprotis pripuoliau prie jo, apkabinau kaklą, - ir
 69 VAGIS   |          revolverį primuštą, peilį prie diržo prikabintą. Supratau,
 70 VAGIS   |   Suvažiavo žmonės, palicija; rado prie lavono revolverį ir peilį,
 71 TIKEJIMA|           nedrąsiai prisiartina ji prie manęs ir, kišdama man popierį,
 72 TIKEJIMA|      Supratau: ta mergaitė ir mane prie paklydusių priskaitė...
 73 LAIMESZI|     raidžių. Pamatę tat žmonės ėjo prie kalno, stebėjos į žiburį,
 74 LAIMESZI|        naktis budėjo žmonių minios prie kalno, vienos nueidamos,
 75 LAIMESZI|            šitai vieną naktį atėjo prie tų žmonių žilas senelis
 76 LAIMESZI| nusiminimas; nebeartinos jie dabar prie kalno, bet nuo jo tolintis
 77 LAIMESZI|          ėjo šitie visi drąsuoliai prie kalno savo gyvasties už
 78 LAIMESZI|          labiau ir labiau artinosi prie žiburio. Paskesniomsioms
 79 LAIMESZI|           nuvargusių, - vėl priėjo prie kalno. Visų jų akyse švietė
 80 LAIMESZI|        sukilusių jūrų bangos puolė prie kalno. Iš visų pusių šmėklų
 81 LAIMESZI|        visi, kaip vienas, skubinos prie iškeiktojo kalno pažiūrėtų.
 82 LAIMESZI|       šventę. Tą dieną rinkosi jie prie kalno, apsitaisę gražiausiais
 83 LAIMESZI|        laimingi...~    Prisiartinę prie kalno ir apsiautę jį aplinkui,
 84 KLIUDZIA|    aukštelninkė, nebegyva. Čia pat prie jos buvo numesti lankas
 85 JONIUKAS|         jis norėtų važinėties, nes prie tėvelio nebuvo to mėginęs,
 86 JONIUKAS|          tetulė, kaip tyčia, stovi prie vartų, laukia.~    - Ar
 87 PIESTUPY|            kryžius stovi, - žiūri: prie šventojo Jono šoka sau niekur
 88 PIESTUPY|      panytės, o kitoj pusėj kelio, prie pačio popo miškelio, raitos
 89 PIESTUPY|         jis jau arti arti, čia pat prie manęs... Iš baimės akis
 90 LAZDA   |            girininkas, kuris visai prie sodžiaus dideliuos apgriuvusiuos
 91 LAZDA   |    žvėriena gulėjo ant pačio kelio prie girininko trobos. Mes, maži
 92 LAZDA   |         arba sėdėdavo ažu staliuko prie pačio lango. Mes, maži vaikai,
 93 LAZDA   |       grėbliais. Po dviejų valandų prie sodžiaus gulėjo plati lyguma,
 94 LAZDA   |         arba sėdinėti ažu staliuko prie lango. Išgyveno jisai pas
 95 LAZDA   |          lenkišką knygą, atsistojo prie manęs ir liepė skaityti:
 96 UBAGAS  |      ubagai moka eiti.~    Priėjęs prie vartelių, apsistojo bailiai,
 97 UBAGAS  |        veidas visas užkaito. Nieko prie sau neturėjau; niekuo negalėjau
 98 SVECIAI |         kai priėjo int savo namus. Prie kiemo vartelių gulėjo didelis
 99 SVECIAI |      uodegą nubėgo šalin. Atsitūpė prie tvoros ir gailiai, liūdnai
100 ABEJOJIM|           vyro, jeigu jie tik moka prie žmonių apsieiti. Aš savo
101 LIUDNAPA|         Bet pajutau, kad jinai jau prie manęs: stovi, tiesiai int
102 LIUDNAPA|       suriko Juozapota, klaupdamos prie lovos... ~* * * ~    Atėjo