| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Jonas Biliunas Liudna Pasaka IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Part
1 LIUDNAPA| LIŪDNA PASAKA~[1] ~Baltasai šašėlis~Prakalbos 2 VAGIS | Visagalis... ~Ciurichas,1905.IV.12~ 3 NEMUNU | pažiūros jai ne daugiau 16-17 metų. Bet pamėlynavę 4 PAKELEIV| Petras. ~Ciurichas, 1905.II.18~ 5 LIUDNAPA| pasaka!.. ~II ~ Buvo tai 1863-čiais metais...~ Viename 6 PARSAPNI| verkė šiaurinis vėjas. ~1901.XII.26~ 7 ANTUETLI| pievos, mirgėjo ežeras... ~1904~ 8 LIUDNAPA| Dievas težino... ~Zakopanė, 1907.VI.6~ 9 JONIUKAS| nelaimę... ~Zakopanė, 1906.IV.21~ 10 PARSAPNI| šiaurinis vėjas. ~1901.XII.26~ 11 LIUDNAPA| silpnumą atleisti... ~1906.XI.29 ~Liūdna pasaka ~I ~ Namas, 12 PIRMUTIN| drebančiu balsu senis. - 30 metų dirbau ant pabriko 13 VAGIS | buvo žinomas. Ne vienas po 300 rublių siūlijo, niekam neatidaviau: 14 ABEJOJIM| Vyresnioja, Petrienė, jau 35 metų moteriškė, e Jonienė 15 PIRMUTIN| kapsulių pabriko. Čia dirba 400 žmonių - daugiausia merginų. 16 LIUDNAPA| težino... ~Zakopanė, 1907.VI.6~ 17 UBAGAS | geradarius... ~Niūronys, 1906.VI.8~ 18 SVECIAI | Nuo Maciuko gavai!?.~ - Aaa!.. - vaitojo susiėmęs galvą 19 LIUDNAPA| raudojo jinai, tartum abejodama.~ Tai glostė sustyrusius 20 KUDIKYST| Bet nors netikėdamas ir abejodamas prisiartinu ir bučiuoju 21 ABEJOJIM| jisai manim netiki? kam vis abejoja? - skundžias jinai. - Kuone 22 TIKEJIMA| ir skaitau... Tat laiškas abejojantiems tikėjime, paklydusiems ir 23 LIUDNAPA| ir bailė, ir viltis, ir abejojimai.~ - Nieko neatsitiko, - 24 SVECIAI | susopėjo širdį?.. Kodėl?..~ Abejojimo kankinamas, kuone tekinas 25 ABEJOJIM| viena antrai savo vargus, abejojimus pasipasakoja. Ne metai jas 26 PARSAPNI| traukė jis toliaus, - abejoju: negali būti tvirtais nė 27 NEMUNU | balta skarele ant galvos: be abejonės, tat sodžiaus mergaitė, 28 PAKELEIV| jaunikaitis pradeda ant galo abejoti ir, nors su skausmu širdyje, 29 JIIRJIS | nustebo, vienas kitą pamatę; abejų vienu akies mirksniu sudrebėjo 30 LIUDNAPA| žirkles, siūlų kamuolėlį su adatomis ir atsisėdo palangėj ant 31 TIKEJIMA| autorius, nurodydamas savo adresą, kviečia pas save, pažadėdamas 32 PIESTUPY| sukinėjosi apie krosnį.~ Adventui atėjus, kas šventadienis 33 BEDARBO | bėgti miestan, Amerikan ir Afrikan - duonos ir naujo gyvenimo 34 ABEJOJIM| e taip nerašo...~ - Ai tu, Aneliut, nesupranti 35 PAKELEIV| skausmus atjaučia ir savo aidu jiems pritaria.~ - "Gal 36 PARSAPNI| giesmės, kuri kaskart darėsi aiškesnė ir balsesnė, - ir štai pro 37 LIUDNAPA| savaitinį maistą. Kartais, kada aiškesnį protą turėjo, ir pati viena 38 KUDIKYST| žydelis, vardo neturi, - aiškina mums senutė. - Kai kunigėlis 39 PIESTUPY| ir pranykę. Senis Jokūbas aiškino, kad tai turėję būti pinigai, 40 PIESTUPY| tu mano, sušalsi!~ - Ajau, vis su skara ir su skara, - 41 LAZDA | netoli ant skiedryno dirbo akėčias ir taip pat buvo beeinąs 42 ANTUETLI| veido uždangalą, ji vienu akimirksniu papylė spindulius ir kaitriai 43 JONIUKAS| Pirmas, kas puola Joniukui akin, yra maišelis, tas pats 44 SVECIAI | norėjai, e aš to nemačiau, aklai tave mylėjau... Ten, toli 45 NEMUNU | ateina "muzikantai": vienas aklas su smuika, kitas su armonika, 46 NEMUNU | laukia "muzikos". Šitai aklasis paima smuiką ir pradeda 47 PIRMUTIN| raudonas kalėjimas; stora akmeninė siena aplinkui. Ir čia, 48 PARSAPNI| jau lavoną, sukaukė kaip akmeniu prislėgtas ir puolė prie 49 LAIMESZI| kalno apačią apsiaupė aukšta akmenų siena: tat buvo žuvusiųjų 50 KUDIKYST| nežydelis, mes nutylam ir tik da akyliau žiūrim į mažą kūdikį...~ - 51 SVECIAI | jiedvi vidun išplėstoms akyloms akelėmis. Nematoma ranka 52 LIUDNAPA| Pažiūri int kūdikį. Negyvas! Akytės užsimerkusios, lūpytės pamėlynavusios, 53 NEMUNU | kada tamsumoje pasirodo Aleksotos ir Kauno žiburiai.~ Ant 54 LIUDNAPA| plaučiuosna: pasotinti juos, alkanus, to oro ištroškusius. Bet 55 UBAGAS | mane žmogų.~ Atsirėmiau alkūne pagalvių ir nustebusiom 56 PAKELEIV| žingsniai ir greitas jų alsavimas. Bet šitai Antanas atsikosti 57 LIUDNAPA| tekantį prakaitą ir greitai alsavo. Jo akyse vėl užsidegė nesuprantama 58 LIUDNAPA| išėjo vieškelin. Sunkiai alsuodama, apsidairė aplinkui, ar 59 TIKEJIMA| gera darosi, taip lengva alsuoti! Lengvos, kaip pūkas, lakioja 60 PARSAPNI| jiem iš rankų, pribėgo prie Altoriaus ir, parpuolęs ant veido, 61 PARSAPNI| zakristijonas sukėsi apie altorių: matyt, kuningas taisėsi 62 PARSAPNI| liktoriais ir brangiu kryžiu, altoriui. Staigu nuo gatvės davėsi 63 BEDARBO | Laurynas užkiša butelį, deda alų su duona kišenėn ir skubinai 64 BEDARBO | drebulys. Apkarsta jam ir alus, ir duona, - noras valgyti 65 PIESTUPY| Ant amžių amžinųjų, amen! - atsakė mano sesuo tokiu 66 ABEJOJIM| nedaug kuo galėjau - kad ne Amerika, niekaip iš tų skolų būtum 67 BEDARBO | reikia bėgti miestan, Amerikan ir Afrikan - duonos ir naujo 68 KUDIKYST| dešimtų metų senutė. Sunki amžiaus našta ir vargų jungas nulenkė 69 ZVAIGZDE| Dar aš, judviejų tėvai, amžiną atilsį, ir visi mūsų sodžiaus 70 PARSAPNI| sūnaus ir dukterės: lai amžinoj laimėj jie garbina Sutvertoją 71 LIUDNAPA| šį pasaulį apleidus, jau amžinu miegu šaltoj žemelėj miegojo... 72 PIESTUPY| per miegą.~ - Ant amžių amžinųjų, amen! - atsakė mano sesuo 73 LIUDNAPA| vyti! Ar atameni, kaip anais metais mane kazokas užpuolė? 74 ZVAIGZDE| tebebuvom... Kratėva šitai aname lauke pamiškėje mudu su 75 LIUDNAPA| prakalba ir poperis buvo tat anasai laukiamas vėjelis, kursai 76 VAGIS | apčiupinėjau burloką: atradau už ančio revolverį primuštą, peilį 77 BRISIAIA| vandens neša. Ir taip tų ančių daug, tokios jos riebios! 78 KUDIKYST| kepures ir susigūžę, kaip maži ančiukai, sustojame prie durų, nežinodami, 79 KUDIKYST| virstakuliuodamas, kaip ančiukas, po aslą, norėdamas abiem 80 JONIUKAS| tetulė sudėjo žąsiukus anderion, išnešė pakluonės pievon, 81 PARSAPNI| plaukais; jo juodos, kaip angliai, akys degė narsumu ir su 82 PARSAPNI| Viešpatį savo, ir mačiau, kaip aniolas, mosterėjęs savo baltais 83 KUDIKYST| vaikeliai, kurie numiršta, aniolėliais palieka.~ - Ar ir sparnelius 84 KUDIKYST| davę, - tenai būtum kaip aniolėlis, nes visi maži vaikeliai, 85 LIUDNAPA| geresnių laikų laukti. Jau kiek anksčiau buvo pralėkęs tarp jų neaiškus 86 PARSAPNI| nedidelėj bažnyčioj. Buvo dar ankstus rytas. Bobinčiuj poteriavo 87 BEDARBO | gailesčiu ir graudžiu dejavimu, ankstyvų ligų ir prispaudimo pergalėti. 88 PAKELEIV| žodžiais balsas iškilsta ankštai aukštai ir verkdamas staiga, 89 PARSAPNI| Sutvertoją svieto. Jis sėdėjo ant ankšto spindančio sosto ir visa 90 ZVAIGZDE| argi nieko nematai pakrašty ano debesėlio, kur šit už tos 91 PAKELEIV| tik kankina, nes būdamas, anot žmonių pasakymo, tarsi kokiuo 92 BRISIAIA| sapnuoja. Mato jisai per miegą antis, kurias jo šeimininkas šaudo, 93 ABEJOJIM| susėdusios. Kalbasi, viena antrai savo vargus, abejojimus 94 SVECIAI | Kažin kodėl jam galvon atėjo antrasai Marytės laiškas. Nebe toks 95 BEDARBO | alaus ir gabalą duonos, antroj - suvyniotą virvę. Atsisėda 96 JONIUKAS| matė, kad mažąjį broliuką antroja motutė daug labiau mylėjo; 97 LIUDNAPA| draugė vienametė vaikų, anūkų susilaukė ir, šį pasaulį 98 PIESTUPY| jis kartą turgaus dieną iš Anykščių; užgaišęs miestely ir vėlu 99 PUGAKALN| saulė, jis pasisuko žemyn. Apačioj matyti buvo viešbutis: jame 100 ANTUETLI| toli toli sužviegė mašina? Apačioje tebegyvena! Juk aš pats 101 ANTUETLI| kito ir greitai skubėjo apačion, maloniai sriuvendami ir 102 VIENARUD| lygūs", - atkartojau širdy Apalionijos žodžius, ir nuo tų jos žodžių 103 BEDARBO | sutraškėjo jo rankos kaulai, ir apalpęs pargriuvo.~ Atsitekėjo 104 LIUDNAPA| Suriko klaikiu balsu ir apalpusi parkrito ant žemės... ~* * * ~ 105 PIESTUPY| tamsus griovys, pušelėmis apaugęs; skersai int upelį leidosi 106 ANTUETLI| matyti buvo mažutė, medžiais apaugusi sala; už jų - aukšti krantai; 107 LAZDA | tęsėsi skarotais ąžuolais apaugusios puikios žmonių pievos, lankomis 108 VAGIS | darysiu?..~ Pasilenkiau, apčiupinėjau burloką: atradau už ančio 109 PUGAKALN| daiktą ir parkrito ant žemės. Apčiupinėjęs aplinkui patyrė, kad ten 110 NEMUNU | daugelis iš šitų saule apdegusių ir nuo darbo pajuodavusių 111 BEDARBO | išplėtė savo juodus sparnus ir apdengė jais dangų, miestą ir sodną... 112 KUDIKYST| kuriuo mane vestuvininkai apdovanojo. Išpasakojęs visa vėl pradedu 113 PIRMUTIN| ir nežino, ką daryti. Tik apdriskę, basi vaikai, subėgę iš 114 PARSAPNI| suklaupę kelios moterys ir du apdriskusiu ubagu; zakristijonas sukėsi 115 LIUDNAPA| gi akis visiems norinti apdumti: nereikią jos klausyti, 116 ZVAIGZDE| paklausė.~ - Nagi apėjova... - atsakė brolis.~ - 117 ZVAIGZDE| saulė žeme ridinėjo.~ Apėjusiu ežiomis rugių ir vasarojaus 118 PIRMUTIN| ministrams. Šie lipdo savo apgarsinimus, gąsdina darbininkus, - 119 BRISIAIA| nebe kartą Brisių pajautos apgauna, jam gėdą padaro. Dažnai 120 LIUDNAPA| ir greitai visus žmones apginkluosią... Vieni tuo tikėjo, kiti 121 ABEJOJIM| šaltu prakaitu apipilta, ir apgraibomis ieškodavau, ar tebeguli 122 NEMUNU | tarp miško dvaras ar senas, apgriuvęs jau bokštas, savo dantuota 123 LAZDA | prie sodžiaus dideliuos apgriuvusiuos namuos, pačioj pamiškėj, 124 ANTUETLI| norėjau pamatyti, kaip tas apgulęs miestą rūkas išrodo nuo 125 SVECIAI | tartum šitą juodą žemę norėjo apimti ir int savo širdį priglausti. 126 SVECIAI | neturiu jokių: grįžtu silpnas, apipešiotas. Užtat Marytė galės mane 127 LIUDNAPA| trankos?.. gal alkanas ir apiplyšęs? Nėra kam jo paguosti, širdies 128 LAZDA | aplinkui buvo jas juosta apjuosę, jau seniai nebėra. Išnyko 129 VAGIS | beprotis pripuoliau prie jo, apkabinau kaklą, - ir bučiavau, verkiau. 130 LIUDNAPA| int savo moterį ir, pusiau apkabinęs, kažin ką jai tyliai ausin 131 KUDIKYST| man daros baugu ir greitai apkabinu motynos kaklą. Ji eina su 132 JIIRJIS | int savo krūtinę, o ji, apkabinusi savo baltom rankom jo kaklą, 133 KADNUMIR| mano kapą ~Žolynėliais apkaišysi, ~Tarpu rožių ir lelijų ~ 134 NEMUNU | viešai gali nužeminti ir apkaltinti merginą. O mergina išrausta 135 BEDARBO | paskui jį paima drebulys. Apkarsta jam ir alus, ir duona, - 136 KUDIKYST| motina neša ant lovos, šiltai apkloja ir peržegnojus mano galvą 137 KUDIKYST| storai apvyniotą, susuptą ir apklotą. Iš tenai pradeda kažin 138 PUGAKALN| motynos ranka paglostytas ir apklotas.~ Jį pradeda imti miegas, 139 BEDARBO | duonos, valgo. Jaučia, kaip apkramtyti duonos kąsneliai slenkia 140 UBAGAS | ubagas?~ Visokios nelaimės aplanko žmogų šioje ašarų pakalnėje, 141 NEMUNU | kaimynai, kuriuos jau seniai apleidau, bet kurių atsiminimas dar 142 LIUDNAPA| susilaukė ir, šį pasaulį apleidus, jau amžinu miegu šaltoj 143 VIENARUD| vėjas ūžia. Jaučiaus tokiuo apleistu ir tokiuo nesveiku, kad 144 LAZDA | girininką, jeigu ne pašalinės aplinkenybės.~ Reikia žinoti, kad 145 NEMUNU | kraipo galvelę ir dairosi aplinkni. Staiga visa "muzika" dar 146 PAKELEIV| Nežinau... kokios aplinkybės bus, - sako atsidusdamas 147 VIENARUD| skersagatvio išlindo kumelaitė, aplūžusios vežėčios įkinkyta, ir pasisukė 148 UBAGAS | taip skaudžiai suskambėjo apmaudos ir baisios nelaimės styga, 149 PIESTUPY| kelio pusi. Aplinkui, kaip apmirusios, šerkšno aptrauktos stovi 150 ABEJOJIM| parleidė, - skolas visas apmokėjo, namus gražius išsistatė 151 VAGIS | papasakosiu, savo mylimąją jums aprašysiu?!. Ne. Jūs ją ir taip gerai 152 KLIUDZIA| tyrlaukių gyventoju, Kuperio aprašytu. Nors buvau tik antros klesos 153 PIESTUPY| daug buvo žmonių apylenkėj aprieję, o vilkai nelabai toli miške 154 VAGIS | visa ir pasibaigė...~ Aprimau ir aš kiek. Greitai po to 155 PIESTUPY| laukė.~ - Palauk, skara aprišiu, - tarė motyna, nešdama 156 PIESTUPY| mano vyriškumą nežiūrėjo: aprišo man šiltai kaklą ir ausis, 157 ZVAIGZDE| Daug tada jis mudviem apsakė. Toks geras buvo, kokio 158 LIUDNAPA| Vieni ėmė žaisti, kiti apsėdo dailų dirvonėlį, treti išsisklaidė 159 ZVAIGZDE| aplink jį marguliavo javais apsėti lankai: čionai pabalę rugiai 160 TIKEJIMA| matau, kaip mergaitės veidą apsiaučia džiaugsmo ir vilties spinduliai, 161 LAIMESZI| kalno. Visą kalno apačią apsiaupė aukšta akmenų siena: tat 162 LAIMESZI| Žibėjo jis kaip žvaigždė, apsiaustas šviesiu ratu iš aukso raidžių. 163 PIESTUPY| suieškojau palovėje batus, - apsiaviau, apsivilkau kailiniais, 164 JONIUKAS| krosnies tupėti, išvažiavo apsiašarojęs, dar labiau susitraukęs, 165 LIUDNAPA| kokie gražūs... - šnibždėjo apsiblaususi.~ Pamatė žilą, malonaus 166 LIUDNAPA| klėties dalgę ir šakes ir apsidairęs, tartum ko bijodamas, greitai 167 LAZDA | tuos trupinius jaučiams ir apsidairiau aplinkui: čia pat netoli 168 KLIUDZIA| Ir aš apsidžiaugiau, kaip apsidžiaugia pamatęs kiškį medėjas. O 169 ABEJOJIM| jie tik moka prie žmonių apsieiti. Aš savo Petro ir nekaltinu: 170 BRISIAIA| ir visų branginamas. Tada apsigint nuo žmonių negalėjo. Su 171 BRISIAIA| musių ir tenai sunku senam apsiginti. Ir čenai, jo senatvės pasigailėję, 172 VAGIS | paties seną apynasrį ir apsigrįžęs vėl parlėkiau kaip paukštis 173 LIUDNAPA| kuriame tik ką atvažiavęs apsigyvenau, stovėjo pačiam miške. Gražus 174 PIESTUPY| pradžios man pasirodė.~ Apsikabinęs seserį, kalbėjau paskui 175 PARSAPNI| lavonas mažos mergikės, kurią apsikabinusi graudžiai verkė apyseni 176 BEDARBO | brolis kampininkas, vaikais apsikrovęs, bet pats vargiai pakaktinai 177 JONIUKAS| nežino. Tik atamena, kad buvo apsiniaukusi liūtinga diena, kai tėvelis 178 SVECIAI | nosin: tasai visas krauju apsipylė.~ - Imkit tą galvažudį! - 179 SVECIAI | Keleivio širdis nebeištūrėjo: apsipylęs ašaromis puolė ant kelių 180 PIESTUPY| norėdami tokiu būdu žmonėms apsireikšti.~ Mūsų kaimynas Mataušas ( 181 NEMUNU | tikėjimas ir sužuvusioji viltis apsireiškia. Ir kada pasibaigia dainuška, 182 NEMUNU | tveriasi kiekvieno viešaus apsireiškimo kaip kokio šviesos ar laimės 183 VAGIS | ir merginos nebuvau sau apsirinkęs. Sakiau, paspėsiu, - ir 184 KUDIKYST| šakotą lazdelę. Baltu nuometu apsirišusi, kailiniais apsivilkusi, 185 SVECIAI | moteriškė, skara ant pečių apsisiautus…~ - Ko tu, Marusia, nuo 186 SVECIAI | skubėdamas; retkarčiais apsistodamas giliai traukė savo krūtinėn 187 NEMUNU | marguliuojančius, tai šen, tai ten apsistodamos, lepindamos prigimties gražumais 188 KLIUDZIA| pajutau širdyje šaltį ir apsistojau nustebęs: katytės veidas 189 SVECIAI | paleido int duris. Kočėlas apsisuko kelius kartus ore ir pataikino 190 LIUDNAPA| kelius kartus su ja po aslą apsisukti. Bet, kažin ką atminęs, 191 KUDIKYST| ir tos dvi eglės, rodosi, apsisupusios skaromis savo galvas: viena 192 ANTUETLI| jaučiaus nekaip, bet atsikėlęs apsitaisiau ir išėjau miestan pažiūrėtų, 193 KUDIKYST| pati teip pat švariai apsitaisius - ir vedasi mane už rankos. 194 LIUDNAPA| tylom.~ Pamatė baltai apsitaisiusią moteriškę, maloniai int 195 PIESTUPY| niekur ant sniego baltai apsitaisiusios susitvėrusios panytės, o 196 NEMUNU | pajuodavusių sodiečių ir prastai apsitaisiusių moterų yra kaip tik tais 197 LIUDNAPA| Pamačiusi dailiai apsitaisiusius ir laimingus, stebėjosi, 198 VAGIS | Greitai po to atsitikimo apsivedžiau, vaikų paskui susilaukiau... 199 PIESTUPY| atsakiau per miegą ir apsiverčiau ant kito šono.~ - Ar 200 PAKELEIV| nuosavio lizdo, negali apsivesti. Negana to: dėl tos pačios 201 ABEJOJIM| matydama, kad nesusikalbės, apsivilko kailiniais, pasiėmė žiburį... " 202 LIUDNAPA| Dažniau kentė badą, stigo kuo apsivilkti. Vaikščiojo apiplyšusi, 203 LIUDNAPA| atadaryti, jos skausmų ir apsivylimų parodyti. Tu tik mane supranti; 204 ANTUETLI| kerčių išlipdytus raudonus apskelbimus: "Ant Uetlibergo giedra!" 205 KLIUDZIA| lietaus sušlapinti ir purvais apskretę, visi kabėjo sustyrę ir 206 ZVAIGZDE| žvaigždė, ir tokia buvo apskrita, graži, kaip mažas aukso 207 PUGAKALN| žeme susimaišė...~ Visas apsnigtas, nuvargęs eina grimzdamas 208 LIUDNAPA| sukuliojos apie gurbus ir tvoras, apsnūdę, nepakakinti... Visiems 209 ZVAIGZDE| kad rodėsi, jog tat yra apsnūdusios prigimties kvėpavimas, nuo 210 ABEJOJIM| prabundu - nieko nėra; kaip tik apsnūsiu, - ir vėl sapnuoju. Šokau 211 BRISIAIA| ir klausos. Beklausydamas apsnūsta... Ir girdi per miegą: šlama 212 UBAGAS | bitėmis, bet ir vaikais būdavo apspitęs. Ir stebėtina! Bitės niekados 213 KUDIKYST| klausiame prilėkę prie jos ir apstoję aplinkui.~ Maloniai žiūri 214 PARSAPNI| dienos darbo, galva sunki ir apsvaiginta rūpesniais ir neišrištais 215 PARSAPNI| parpuolęs ant veido, suriko, apsvaigintas nuo ištiktos nelaimės:~ - 216 SVECIAI | prikimštan vagonan, - jo protas apsvaigo, atšalo jausmai. Ištisas 217 JONIUKAS| žąsys? - šaukia ant Joniuko apsvaigusi nuo nelaimės motutė.~ - 218 LIUDNAPA| nesenai dar ramino. Akys aptemo, veidas pajuodavo. Nei vilties, 219 LIUDNAPA| dirbdamas, nuvargęs ir alkanas, aptemusiom akim žiūrėjo int pono rūmus, 220 TIKEJIMA| ežeras, o už jo, dar rūku aptraukti, dūkso palši sniegų kalnai, 221 PIESTUPY| kaip apmirusios, šerkšno aptrauktos stovi aukštos pušys ir eglės; 222 BRISIAIA| Susekdavo jo pėdsakas, apuostydavo medį ir, pakėlęs aukštyn 223 LAIMESZI| muzika.~ Ir tą šventę apvaikštinėjo kas metai; kas metai garbino 224 KUDIKYST| nuliūdus, ir man nelinksma. Ji apvelka mane baltais marškiniais, 225 LAIMESZI| dažnai keikiami ir visados apverkiami; įsimylėjusieji jaunikaičiai 226 ZVAIGZDE| nukratyti dar didelį mėšlų apvežtą lauko plotą. O neduok Dieve, 227 KUDIKYST| ant lovos kažin ką storai apvyniotą, susuptą ir apklotą. Iš 228 BEDARBO | pirštus, storais autskariais apvyniotus...~ Tai ieškąs darbo 229 SVECIAI | paskutinį kartą nušvietė apylenkę. Nebetoli pakalnėj sumarguliavo 230 LIUDNAPA| Petras jau senai tarės su apylinkės ir savo sodžiaus draugais, 231 PAKELEIV| miške po egle pirmąją savo apysaką skaitei...~ - Dar, žiūrėk, 232 PAKELEIV| galima suprasti, jog toje apysakoje apie jį patį kalbama.~ 233 PAKELEIV| savo draugui pirmosios savo apysakos pradžią. Skaito jis apie 234 VAGIS | tik šlamėjo krisdamas nuo apšerkšnojusių medžių sniegas. Tik vienos 235 PUGAKALN| rankas, norėdamas nors kiek apšilti. Ant galo susirietė padarytame 236 TIKEJIMA| viršum jų blizga, saulės apšviesti.~ Taip romu aplinkui! 237 BRISIAIA| guli senas Brisius - žilas, apžabalęs. Matyti jisai dar mato, 238 KUDIKYST| jau virvele pažabojęs ir apžergęs joti, ir lekiu prie motynos. 239 ABEJOJIM| mėgo! Kad sumanytų, visą ją apžiotų. Kaip tik tais metais daugelis 240 JONIUKAS| ranką. Nepažįstamas dėdė apžiūrėjo Joniuką iš visų pusių, pakraipė 241 KUDIKYST| galvą. Paskui rūpestingai apžiūri mano kaklą, galvą ir veidą, 242 LAZDA | ponui, ir mano tėvui, kuo arčiausiai gyvenančiam, dažniausiai 243 SVECIAI | mano namus griauni, laimę ardai?..~ Išaugo jų akyse, 244 PARSAPNI| dvasios, ne maištininkai ardo jūsų gyvenimą, ne jie uždėjo 245 BEDARBO | bernu, laukus ir pievas, kur arė ir pjovė, - dainas, kurias 246 KUDIKYST| tos pušies ne tik ilgojo Arelio barzdą, bet ir maišą, kurį 247 LIUDNAPA| Užu sodno jos Petras aria... Jam pietus neša, jam 248 LIUDNAPA| gargaliuodamas gėrė iš butelio arielką. Buvo jau visai girtas ir 249 LIUDNAPA| valgyti. Matyt, buvo alkanas, arielkos troškinamas...~ Bet Juozapota 250 LIUDNAPA| valdonas kad surikęs ant to arkiriejaus: "Aš, sako, darau, ką noriu, 251 LIUDNAPA| patsai didysai stačiatikių arkiriejus ėjęs prašytų, kad nešaudytų, 252 JONIUKAS| ne kur pakrūmėmis ilsis arkliai. Visi šitie daiktai Joniukui 253 LAZDA | pasiteisinimų, ponas sudrožė arkliams ir nudardėjo...~ Tėvas 254 JONIUKAS| sodžiaus vaikai joja ant arklių, ir jis labai norėtų jodinėti; 255 LIUDNAPA| iš tolo mato, sunkiai ant arklo užgulusį ir jungą jaučių 256 LAZDA | pašoko iš vagos ir norėjo su arklu bėgti. Apsvaigęs pakėliau 257 VAGIS | numirėlį važiun ir, kaip tik arklys gali šokti, pasileidžiau 258 NEMUNU | aklas su smuika, kitas su armonika, o trečias - kokios dešimties 259 NEMUNU | griežti, - čypia ir rėkia armonikas, dudena ir čerška būbinas. 260 JIIRJIS | antram tokie brangūs ir artimi, kaip niekas daugiau pasaulėje. 261 PIESTUPY| pasikorę trys burlokai iš artimojo sodžiaus; ten pat Piestupy 262 SVECIAI | nebesitikėjo šios šalies ir artimųjų išvysti...~ Taip susijaudino, 263 LAIMESZI| kaskart vis labiau ir labiau artinosi prie žiburio. Paskesniomsioms 264 KUDIKYST| guburėlį.~ - Nebus iš tavęs artojaus, - tęsia ji gailestaudama 265 LIUDNAPA| džiovininkas. Gal tik vienas artojus, po sunkaus kasdieninio 266 LAZDA | Burbiškin jaučius pūdymo artų. Nedaug ką galėjau su savim 267 ZVAIGZDE| žodžio priėjome ir prie astronomijos. Kada jau išmatavome saulės 268 LIUDNAPA| tyliai intėjo priemenėn ir atadarė duris...~ Ant lovos gulėjo 269 PIRMUTIN| ir ten uždaryta.~ - Atadarykit! - šaukia darbininkai, klebindami 270 LAZDA | staliuką, o tėvui, kaipo senam, atadavė savo seną obelinę lazdą.~ - 271 UBAGAS | ketverti metai, kaip jam visa atadaviau. Nieko taip ir negailiu, 272 LIUDNAPA| tai buvo gyvenimo knyga - atadengta, nors ir sunkiai suprantama... 273 LAZDA | nebuvo. O reikė trys dienos atadirbti. Man beariant pasibaigė 274 VIENARUD| palikęs užmiršo ir pinigus ataduoti, ir ją pačią. Atėjo galvon 275 LIUDNAPA| kvepinčios pušys ir eglės atakaitoj snaudė, už kelių žingsnių 276 LIUDNAPA| sukilimą ir kažin kokias atamainas: tik tasai skardas pralėkė 277 SVECIAI | Tai tu, Maryt, taip mane ataminei, - tarė dusliu balsu Antanas, - 278 BEDARBO | Daktarai šiaip be taip atataisė ranką, - ir jis pagijo. 279 ABEJOJIM| viena... Prašiau, kad Dievas atatolintų nuo manęs nelaimę, išgelbėtų 280 UBAGAS | mažas vaikas paskum bėga. Atavežė miškan, išvertė senį po 281 LIUDNAPA| kūdikiu krinta bedugnėn...~ Atbudo visa krūptelėjus. Juto, 282 VIENARUD| pati sakė, kad velykinę atbuvęs, dabar vėl nesenai išpažinties 283 PIESTUPY| leistų mane ant rarotų: jas atbuvus, ir pačių Kūčių sulaukus 284 LAIMESZI| vienos nueidamos, kitos ateidamos, ir laukė naujo dar didesnio 285 VAGIS | pakviesti, be jo niekai. Ateidavau, didžiausius sienojus į 286 VAGIS | man padarę, bet kaip tik ateidavo galvon mintis, kad gali 287 LIUDNAPA| kas pro langą su krepšeliu ateinančią, sakė:~ - Ut, mūsų Juozapota 288 JONIUKAS| akelėm. Tenai tupėdamas matė ateinančias apsilankytų int motutę moteris, 289 SVECIAI | Juk aš int tave visados ateinu... Jeigu Antanas pagrįžtų, 290 PIESTUPY| neseniai prieš mirdamu buvusiu atėjusiu tų turtų išsikastų, bet 291 LAZDA | apsigyveno, nežinau. Tik atgabeno int mumus jo mažą staliuką, 292 SVECIAI | supratimą jam sugrąžino ir atgaivino jausmus. Gavo jisai tą laišką 293 PIESTUPY| girdėjęs, dabar mano galvoj atgijo. Glausdamos int seserį jaučiau, 294 JIIRJIS | skambėjo. Ir jiedu, tarsi atgijusiu ir sutvirtėjusiu, linksmai 295 LAZDA | netoli manęs stovinčius: jie atgręžę savo sprandus stebėjos int 296 PARSAPNI| PAR SAPNĮ~ Atguliau į lovą. Kūnas buvo pailsęs 297 PAKELEIV| dainos gaidas. Visas miškas atgyja: tarsi ir jis tos dainos 298 UBAGAS | Senelis drebančiom rankom atidarė vartelius ir intėjo kieman. 299 VAGIS | kuone surikau: durys buvo atidarytos... Prisiglaudžiau prie sienos 300 NEMUNU | pat moteriškei. Kareivis atideda juos į šalį, o moteriškė 301 VAGIS | kuriems savo širdies žaizdas atidengiu…~ O vienok ir dabar dažnai 302 PARSAPNI| nuo kitų, o neatkreipiate atidos ant savo ypatos, kur yra 303 PARSAPNI| pajuodavusius, ligotus, atiduodančius savo spėkas ir gyvastį pininguočiams. 304 PARSAPNI| paskutinį šimtą rublių tau atiduoti, kad tiktai sugrąžintum 305 LIUDNAPA| nepastebėjo, kiti be jokios atidžios pro ausis praleido. Dabar 306 ZVAIGZDE| judviejų tėvai, amžiną atilsį, ir visi mūsų sodžiaus po 307 PARSAPNI| girtuoklystę ir kitus įrankius atima į savo kišenį nuo jūsų paskutinį 308 SVECIAI | laimę atėmė, aš - jam gyvybę atimsiu...~ Staiga ant kiemo 309 VAGIS | Negalėjau akių nuo jos atitraukti: taip staiga ji mano širdį 310 LIUDNAPA| gyvenimą buvo patyrus ir atjautus. Pasakojo, kaip pasakoja 311 LAIMESZI| dar ir vieni kitus nuo to atkalbinėjo. Tėvai gailėjo savo vaikų, 312 VIENARUD| Dievą visi būsma lygūs", - atkartojau širdy Apalionijos žodžius, 313 PAKELEIV| plepi, tik dejuoti moki, - atkerta nekantriai Petras, atsikeldamas 314 LAZDA | jau, gana, - nekantriai atkirto motyna, - ar užmiršai, kaip 315 BEDARBO | savasties... Ir nejaugi, atkišęs ranką, turiu prašyti praeinančių " 316 NEMUNU | Atsigrįžau: berniukas stovi su atkišta kepuraite priešais merginą, 317 KUDIKYST| Bet mano ypatingą atidžią atkreipia į save stovinčios už sodžiaus 318 VAGIS | gyventi. Bet per vienus atlaidus pamačiau bažnyčioj merginą... 319 ABEJOJIM| paveikslėlis, jai iš Amerikos atleistas... ~Kačergynė,1906.VIII. 320 PIESTUPY| arčiau int seserį, - ir atlėks: galbūt slapstos kur netoli 321 UBAGAS | sodintų ir aš vienas namie atlikau - paprašiau senelio sėsties 322 LAIMESZI| atsimainiusius, atspėjo žmonės ir tos atmainos priežastį. Atsiminė stebuklingą 323 KLIUDZIA| sudžiūvusi katytė...~ Atmatavęs dešimtį žingsnių, atsistojau, 324 PAKELEIV| amžinai revoliucija griaudė. Atmeni, kaip abudu išraudusiu turėdavova 325 TIKEJIMA| liudija, kad tą popierį atmesdamas neapsakomai giliai ją užgaunu.~ 326 PARSAPNI| Pažinę savo dvasiškas spėkas, atmestumėt jūsų pačių išsvajotas šmėklas 327 PARSAPNI| Teip kalbėdamas galiūnas atmetė uždangalą ir parodė man 328 ANTUETLI| skliauto pasirodė saulė: atmetus nuo savo veido uždangalą, 329 LIUDNAPA| naštos nejautė. Tečiaus atmindavo kartais, kad ponas kiekvieną 330 LIUDNAPA| apsisukti. Bet, kažin ką atminęs, susiturėjo...~ - Reikia 331 LIUDNAPA| ponų, ir vargdienių, baisu atminti. Ir dabar teip bus...~ 332 LAZDA | tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atmįsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai 333 SVECIAI | Palauk tu, velne, atmokėsiu aš tau... pasodįsiu šaltojon, - 334 LAIMESZI| akmenį: tik savo mirtimi atneš jie laimę kitiems... Bet 335 KUDIKYST| plaukantį duobėj, - pagavau ir atnešiau.~ - Ar toj duobėj, kur 336 PARSAPNI| Žagarį, ir paskyręs nuo kūnų atnešk dūšias jo mylimų sūnaus 337 KUDIKYST| tenai puodynėlę; matau, kaip atpjauna gabalėlį mėsos ir neša man, - 338 VAGIS | Pasilenkiau, apčiupinėjau burloką: atradau už ančio revolverį primuštą, 339 BEDARBO | nėra kur, ir nesinori.~ Atrado jis po medžiu akmenį ir 340 KUDIKYST| belakstydamas; atsega ir atraito mano marškinių rankovę: 341 PARSAPNI| energijos ir spėkų, kur galite atrasti tikrą šaltinį laimės? Pažinę 342 PARSAPNI| vaisius tavo ligotų minčių, - atrėmė jis vėl. - Tavo paties išsvajotas 343 SVECIAI | kiškio, - atsakė Antanas.~ Atrišo maišelį ir, išėmęs iš tenai 344 ABEJOJIM| kažin kas man negera", - atsakydavau. Bijojau jai savo abejojimų 345 BEDARBO | čia visur girdėjo tą patį atsakymą: nereikia, ir be to daug 346 LIUDNAPA| pastovėjo… Paskum, tartum atsakymo nesulaukusi, nuėjo takeliu 347 NEMUNU | akelėmis ir nežinodamas, ką atsakyti, tyli išraudęs, tarsi stebėdamos 348 KUDIKYST| nesusikūliau kur belakstydamas; atsega ir atraito mano marškinių 349 NEMUNU | Jau artinas vakaras. Atsibosta man stovinėti, taigi atsisėdu 350 LIUDNAPA| visos sėdėjo, netikėtai atsidarė trobos durys ir vidun intėjo 351 VAGIS | prisipažinęs, teismo rankosna atsidavęs. Ne kartą jau rengiaus taip 352 KUDIKYST| susiriečiu ant lovos ir atsidėjęs lepinuosi gautomis dovanomis.~ - 353 PIESTUPY| save, - ir akies mirksniu atsidūrėva abu šaly kelio ir pritūpėva 354 PIRMUTIN| lovos - ir akies mirksny atsiduriam ant gatvės. Lekiam kone 355 PIESTUPY| pečių kailiniukus, bematant atsidūriau troboje. Jau visi buvo atsikėlę: 356 LIUDNAPA| sodžiaus vyrai kalba, - tarė atsidusęs ir pasiėmęs kepurę.~ - 357 PAKELEIV| Puikus miškas! - atsidūsta Antanas. - Aš, žinai, neapsakomai 358 PIESTUPY| Ant rarotų, - atsakė sesuo atsidususi. - Bet kad tamsta žinotum, 359 LIUDNAPA| nemato. Pastovėjo, tartum atsigaudama; paskum žvilgterėjo ton 360 PUGAKALN| kraujas.~ Bet veikiai atsigavo: atsiminė, kad netoli turi 361 LIUDNAPA| Vos ne vos iš ligos atsigeivelėjo... Atsitekėjus negalėjo 362 JONIUKAS| užpakaly motutės balsą ir bijo atsigręžti.~ Parbėgęs laukan, int 363 NEMUNU | daugiau surinksite!~ Atsigrįžau: berniukas stovi su atkišta 364 KUDIKYST| girdžiu užpakaly balsą.~ Atsigrįžtu - važiuoja pro šalį turbūt 365 ZVAIGZDE| palindova po pušimi ir atsigulėva pasilsėtų. Begulėdamas pamačiau 366 JONIUKAS| nepasergėtas inteiti ir atsigulti. Bet tetulė taip pat išlaksto 367 BRISIAIA| sa!..~ Jisai nenorom atsikelia nuo spalių ir seka paskum, 368 LAZDA | žole jaučių pašerti?~ Atsikėliau nuo ežios ir priėjęs int 369 JONIUKAS| Joniuką, jis negali nuo žemės atsikelti - taip jam visus sąnarius 370 KUDIKYST| tuojaus prie pačių durų atsiklaupia, žegnojasi ir meldžias. 371 JONIUKAS| Joniukas neiškentėdavo; atsiklaups, būdavo, ant suolo, primygs 372 LIUDNAPA| užmiršo... Persižegnojo ir atsiklaupus ėmė poterius kalbėti. Paskum 373 PAKELEIV| alsavimas. Bet šitai Antanas atsikosti ir aukštu jausmingu balsu 374 LIUDNAPA| tai čionai bekalėdodama atsikrausčiau...~ - E kodėl gi pas 375 LIUDNAPA| rugių lauke. Tik čionai atsikvėpė, ranka ažu širdies tverdamos. 376 BEDARBO | Atsisėda ant akmens ir, atsilaužęs duonos, valgo. Jaučia, kaip 377 KUDIKYST| Kad susiraukęs…- atsiliepia nedrąsiai vienas iš mūsų.~ - 378 PIRMUTIN| policijantai užpuola ant atsilikusio darbininko, tveria jį už 379 NEMUNU | atsispyrę, krūtines ištempę ir atsilošę, sunkiai sunkiai jie iriasi. 380 UBAGAS | neturėjau; niekuo negalėjau atsilyginti tam seneliui, kuris tiek 381 LAIMESZI| Pamatę save ir kitus taip atsimainiusius, atspėjo žmonės ir tos atmainos 382 LIUDNAPA| neberodė. Atsimainė, kaip atsimaino gražus jurginas, rudenio 383 NEMUNU | užgula ant jų visu savo kūnu, atsimeta priešakin ir paskui, sienojų 384 BRISIAIA| ir saldžiai žiovauja, jas atsimindamas. Bet kaipgi jisai stebisi, 385 LAZDA | didelės neturėdavo. Dažnai atsimindavo senuosius laikus ir atsitikimus, 386 KUDIKYST| darbo... ~III. Pirmieji atsiminimai ~ Kaip išdraskyto gražaus 387 NEMUNU | seniai apleidau, bet kurių atsiminimas dar tebegyvena mano mintyse. 388 BEDARBO | kitą skaudžius gyvenimo atsiminimus...~ Šitai jis treti metai 389 BEDARBO | kurs mane paminėtų arba atsimintų. Ir kam mano gyvenimas reikalingas? 390 PARSAPNI| sklaidėsi po bažnyčią ir atsimušdamas nuo jos sienų, kaip liūdna 391 LIUDNAPA| purkštė...~ Juozapota atsinešė iš svirnelio baltos drobės 392 UBAGAS | pradėjau - visai ne vietoj - atsiprašinėti senelio, kad niekuo negaliu 393 BRISIAIA| inkščia gailiai, tartum atsiprašydamas, ir paspaudęs uodegą vėl 394 UBAGAS | nedrįsta arba gėdžias. Bet atsiranda tokių, kurie ir gėdos neturi...~ - 395 PIRMUTIN| mokiniams, pamokslą, keikia atsisakiusius nuo darbo darbininkus, kurie 396 BEDARBO | antroj - suvyniotą virvę. Atsisėda ant akmens ir, atsilaužęs 397 LAZDA | Sustabdžiau pietums jaučius, atsisėdau ant ežios ir valgau išsiėmęs 398 NEMUNU | Atsibosta man stovinėti, taigi atsisėdu ir pradedu snausti... Atbudęs 399 VIENARUD| merginos, kuri, nuo anų atsiskyrusi, ėjo pro šalį.~ - Egi 400 NEMUNU | priešakin ir paskui, sienojų atsispyrę, krūtines ištempę ir atsilošę, 401 ABEJOJIM| ir visados man akyse atsistodavo Onos paveikslas, nuo kurio 402 KLIUDZIA| likusios galios pasistengė atsistoti ant pirmutinių kojų ir pradėjo 403 NEMUNU | juos į šalį, o moteriškė atsisuka į Nemuną ir visai netikėtai 404 LIUDNAPA| pametė kepti raguolius ir atsisukus užkaitusiom nuo ugnies akim 405 KUDIKYST| kas gali būti. Ant galo atsisveikinam su ja ir einam iš gryčios. 406 LAZDA | šlėktūnas" ir išsivežė jį.~ Atsisveikindamas Dumbrauckas paliko man staliuką, 407 LIUDNAPA| visiškai su savo tėvyne atsisveikindamos, užu kalėjimo durų išnyko...~ 408 PIESTUPY| tamstas...~ Ir moteriškė, atsisveikinus su mumis, skubinai nuėjo 409 LAZDA | paspyręs koja numetė vėl... Atsitekėjęs pramerkiau akis ir pamačiau 410 BEDARBO | ir apalpęs pargriuvo.~ Atsitekėjo jis ligonbuty, su suraišiota 411 LIUDNAPA| iš ligos atsigeivelėjo... Atsitekėjus negalėjo suprasti, kur jinai 412 LAIMESZI| kitiems... Bet kada taip atsitiks, paliestas žiburys subyrės 413 ABEJOJIM| berniukais; gink Dieve, jeigu kas atsitiktų..." Už ką jisai mane laiko? 414 LAZDA | jums jauniems dabar kartais atsitinka, - dirbu ponui, tad kodėl 415 BRISIAIA| nusiima nuo pečių šaudyklę, atsitolina nuo jo keletą žingsnių ir 416 SVECIAI | paspaudęs uodegą nubėgo šalin. Atsitūpė prie tvoros ir gailiai, 417 LIUDNAPA| Vilniun karalius atsiuntęs dabar naują valdoną... Kaip 418 PAKELEIV| Pasibaigia miškas, ir atsiveria platūs žaliuojantieji laukai. 419 KUDIKYST| išdraskyto gražaus žolyno atskiri lapeliai stovi akyse seniai 420 KUDIKYST| puodais važinėja; rodos, atskiriu ant tos pušies ne tik ilgojo 421 NEMUNU | gyvenimo sąlygomis jau pusiau atskirtas nuo tų sodiečių, tarsi išmestas 422 LIUDNAPA| žolyno žiedas: matė tik atskirus lapelius, nebe patį žolyną. 423 LAIMESZI| kitus taip atsimainiusius, atspėjo žmonės ir tos atmainos priežastį. 424 BEDARBO | sau prieglaudą rasti.~ Atstatė fabrikantas ir Lauryną, 425 BEDARBO | darbo. Šimtai ir tūkstantys atstatytųjų darbininkų pasijuto ant 426 SVECIAI | Šalin!.. - suriko Antanas, atstumdamas pačią.~ Bet matydamas 427 NEMUNU | iš toli Šventąja ir Neriu atvarė jie tuos sielius Nemunan; 428 ABEJOJIM| motutės, kad pabuvus Vitebske atvažiuotų su ja int mumus prisilankytų, 429 LIUDNAPA| kariuomenę; kad jūromis atvešią daugybę šaudyklių ir kitų 430 UBAGAS | neturėsiu kuo tamstos čionai atvežti..." Matai: ne senelio, tik 431 PARSAPNI| balsesnė, - ir štai pro atviras bažnyčios duris įėjo kuopa 432 PIRMUTIN| Pribėgu: pabriko vartai atviri, ponybė, perbalus ir išsigandus, 433 KUDIKYST| įeiname į namus. Gryčios durys atviros. Motyna nori mane perkelti 434 SVECIAI | buvo, ne; nebebuvo jame to atvirumo, tų jausmų, kaip pirma... 435 BEDARBO | bilietui nebepakako. Ant galo atvyko... Bet ir čia visur girdėjo 436 SVECIAI | vagonan, - jo protas apsvaigo, atšalo jausmai. Ištisas dienas 437 PAKELEIV| rašytojais tapti? - tvirtu balsu atšauna Petras. - Nesijuok, galbūt 438 JONIUKAS| int mažą vaiką. Bet kaip atšilo ir pradėjo skilti žąsiukai, 439 NEMUNU | savo viršūnėmis, kurios atšokdamos pavirsta į nesuskaitomą 440 NEMUNU | puikiausias savo raštais audeklas blizga ir tviska ant saulės 441 BEDARBO | sveikas ir stipras, kaip augąs derlingoj žemėj uosis...~ 442 BEDARBO | jaunystę, spėkas ir sveikatą, aukaudami jas savo "darbdavėjams".~ 443 PARSAPNI| Mačiau vaitojančius vergus, aukaujamus melagingiems dievaitiems 444 LAIMESZI| gyvasties už žmonių laimę aukautų, užmiršdami savo ypatas, 445 PARSAPNI| pražudėt mažų kūdikių ant aukos melagingiems dievaitiems, 446 PARSAPNI| padedat savo kraujo, puošdami auksu jų šmėklas! O tuo tarpu 447 BRISIAIA| nors tasai už pusvarsčio, aukščiausioj eglės viršūnėj, būtų pasislėpęs. 448 NEMUNU | Bažnyčia baltuoja ant pačios aukščiausios vietos, tarsi visa ir visus 449 KLIUDZIA| išeiti laukan: katytė gulėjo aukštelninkė, nebegyva. Čia pat prie 450 LIUDNAPA| galios neturėjau... Gulėjau aukštielninkas ir gėriau tą kvapą, gėriau. 451 KUDIKYST| kodėl, bet man regis, kad aukštoji pušis tat ne kas kitas, 452 PIESTUPY| šerkšno aptrauktos stovi aukštos pušys ir eglės; jųjų ilgos 453 PAKELEIV| šitai Antanas atsikosti ir aukštu jausmingu balsu uždainuoja " 454 LIUDNAPA| kalvį visokius geležgalius. Ausdama pamatė Juozapota vieną dieną 455 LIUDNAPA| turėjau sveikas akis ir gerą ausį. Juk tūlas ir to tiek neturėjo...~ 456 LAZDA | norėdavo nusitverti man už ausies arba suduoti per nosį. Pažinau 457 LIUDNAPA| apkabinęs, kažin ką jai tyliai ausin pašnibždėdavo, graži Juozapota 458 PIRMUTIN| greitai muša smilkiniuos, ūžia ausys. Matau tą, ko buvau nematęs. 459 BEDARBO | rodo kojų pirštus, storais autskariais apvyniotus...~ Tai ieškąs 460 JONIUKAS| tyli; tėvelis susirūpinęs avėsi kojas, motutė, mažąjį broliuką 461 VAGIS | vandenio, užbarsčiau miltų su avižomis ir nuėjau seklyčion gultų. 462 LAZDA | jisai visą dieną stovėjo, ašai visą dieną skaičiau. Ir 463 ABEJOJIM| Ir džiūk viena, kaip ašaka, be malonaus žodžio, toli 464 PIESTUPY| pasmaugs, ir prašiau kuone ašarodamas, kad paliktų mane Dievas 465 LIUDNAPA| užudengė, žmonių krūtinėn aštrius nagus giliai intleisdama. 466 KUDIKYST| stovi man akyse Baltruvienė, aštuonių dešimtų metų senutė. Sunki 467 ABEJOJIM| galvoja. Paskum išsiima iš ažančio baltą skepetėlę, išvynioja 468 LAZDA | liūnų, tęsėsi skarotais ąžuolais apaugusios puikios žmonių 469 VIENARUD| pakalnėn ažu kapų. - Egi ažupernai koksai turtingas nusišavo, 470 LAZDA | minėdavo tėvui ir kodėl tėvas ažustodamas ponus visados taip liūdnai 471 LIUDNAPA| rado šaly gurbų narsiai orą badančius, Petras susikalbėjo su draugais 472 BEDARBO | išmestųjų iš fabrikų darbininkų badavo, neturėdami kuo duonos nusipirkti.~ 473 LIUDNAPA| pagalius ir sutardami nuožmiai badė jais orą.~ - Ką jūs čia 474 ABEJOJIM| Kaip peiliais pradėjo badyti man tie iškalbinėjimai širdį. 475 VIENARUD| jų žemė?~ - Ne, pono Bagdonavyčiaus...~ - A, tai jos nubėgo 476 VIENARUD| neleiskim!..~ - Eikim int Bagdonavyčių! paprašysim, kad užgintų... 477 LIUDNAPA| šakelė lūždama kaip stirną ją baidė. Tečiaus ėjo tolyn, vyro 478 LAIMESZI| kalno. Iš visų pusių šmėklų baidomi ir persekiojami, lipo ir 479 LAIMESZI| pasiekti; tuos, kurie lips, baidys iš visų pusių baisiausios 480 SVECIAI | sieną...~ - Dar tu mane baidysi?.. te tau... te tau, žmogžudy!..~ 481 LAZDA | kuriuose gyveno, visai baigė griūti: pro lubas varvėjo 482 UBAGAS | paklausti.~ - Tai... baigia jau nykti, - tik penki kelmai 483 LIUDNAPA| sopulis suspaudė. Nebuvo baili: turėjo širdį jautrią ir 484 PIESTUPY| kur netoli ir tyko."~ Bailiomis akimis žiūriu int abi kelio 485 LIUDNAPA| dar nesenai tokie ramūs ir bailūs, netikėtai sujudo, ir jeigu 486 SVECIAI | skambės jo širdy visos karo baisenybės. Kiek jisai per tuos dvejus 487 SVECIAI | ir bado, tarp visų karo baisenybių, kada amžinai akysna giltinė 488 LIUDNAPA| stovi, tiesiai int mane savo baisias akis intbedusi. Neišturėjau: 489 LAIMESZI| žiburį... Kalnas pavirto į baisiausią nelaimių ir prakeikimo vietą.~ 490 NEMUNU | ir net baugu. Tarsi nuo baisiausio žmogaus, norisi nuo tos 491 LAIMESZI| dvasios, lakstė aplinkui baisiausių nebūtų žvėrių pavidale, 492 PUGAKALN| galint toliau nuo šitos baisiosios pūgos ir vėjo. Brido ir 493 ABEJOJIM| nelaimę, išgelbėtų nuo tų baisių abejojimų, kurie krimto 494 LAIMESZI| Nuo tų įvairių balsų ir baisybių sukės drąsuoliams galvos, 495 JONIUKAS| skundžias: - Jau nebesugrįš mano balandėlis vargintojėlis, pūna jo kaulai 496 LIUDNAPA| tečiaus Petras jau pynė iš balanų lopšį, laimingai šypsodamas. 497 SVECIAI | akysna giltinė žiūrėjo, kada baloj ar purvynėj gulint stingo 498 PIRMUTIN| Tik rimtesnių darbininkų balsams pasiseka sulaikyti drąsuolius 499 KUDIKYST| pradeda kažin kas plonu balseliu verkti. Išsigandęs ir nustebęs 500 PARSAPNI| kaskart darėsi aiškesnė ir balsesnė, - ir štai pro atviras bažnyčios