Part

 501 LIUDNAPA|               sujudo, ir jeigu ne visi balsiau prabilo, tai visi ėmė svajoti
 502 LIUDNAPA|                duonos gabalą ir keletą baltarūbių, surišė tai visa balton
 503 LIUDNAPA|                     LIŪDNA PASAKA~[1] ~Baltasai šašėlis~Prakalbos vietoje ~   
 504 PUGAKALN|            graži, kaip dvi sprogstanti balti leliji; visi valgo vakarienę
 505 JIIRJIS |         krūtinę, o ji, apkabinusi savo baltom rankom jo kaklą, pirmą kartą
 506 PARSAPNI|            dievobaimingai lingavo savo baltomis galvomis. Vaitojantį žmogų
 507 LIUDNAPA|            baltarūbių, surišė tai visa balton skarelėn ir išėjo... slapčiai
 508 ZVAIGZDE|         palindo.~    - Žiūrėk, - sakau Baltrui, - ar tik ne žvaigždė žiba?!~    -
 509 ZVAIGZDE|           drebėdamas, - tai žiūriva su Baltrumi. Nežinova, kas tat gali
 510 KUDIKYST|        įspraudė kreivą šakotą lazdelę. Baltu nuometu apsirišusi, kailiniais
 511 ANTUETLI|          pradėjau ir aš risties siauru baltuojančiu takeliu, kuris vingiuodamasis
 512 KUDIKYST|          tikrai mirsi, ir marškinėlius baltus pasiuvau...~    - Ar tuos,
 513 KUDIKYST|             tupiuos šaly jos, teip pat bandau žegnoties, bet akys tuojau
 514 LIUDNAPA|            siuntė savo mažus vaikus su bandele ar pora dažytų kiaušinių
 515 PUGAKALN|              versdamos aukštyn vandens bangas; laksto viršūnėmis ir kloniais,
 516 JIIRJIS |             nemaža patyręs jaunų dienų bangose ir gera, ir pikta; ji jaunutė,
 517 NEMUNU  |            daugybę nedidelių krutančių bangų; tos bangos juda kaip gyvos,
 518 LIUDNAPA|            žemės negyvą parkritusį, ir Banį, rusų suimtą... E visi trys
 519 KUDIKYST|         saldumynais, "paukštytėmis" ir barankomis; vieną didelę baranką turiu
 520 JONIUKAS|              siuntinėdavo, dar dažniau bardavo, o ne kartą ir suduodavo;
 521 JONIUKAS|               skaudžiai baudė, visados barė. Ir Joniukui labai dabar
 522 LAIMESZI|              laisvės ir laimės dainas, barstė ant kalno žolynus, dėjo
 523 JONIUKAS|                motutė pradėdavo ant jo barties, jis nulįsdavo pačian šakalynės
 524 SVECIAI |             ūgio, šviesių plaukų, reta barzdele ir sargybinio rūbais su
 525 PIRMUTIN|               ką daryti. Tik apdriskę, basi vaikai, subėgę iš viso miesto,
 526 PIESTUPY|                pasirinkova sau po gerą baslį; nors buvau kaip geras pupų
 527 BEDARBO |            niekur jo nepriėmė. Nuplyšo batai, baigės pinigai.~    Metė
 528 SVECIAI |            Razbonas. Uredninkas sudavė batu šuniui, - ir šisai inkšdamas,
 529 PIESTUPY|      nusiprausiau, suieškojau palovėje batus, - apsiaviau, apsivilkau
 530 LIUDNAPA|               kalbąs, tai kaip jaučias baubiąs... Dabar, ką tiktai nutveriąs,
 531 LAZDA   |              jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite,
 532 LAZDA   |                 kad jam tai mano tėvai baudžiavą nešė, ir todėl tėvas senu
 533 LAZDA   |              pas mūsų poną prievaizda. Baudžiavai išnykus, Dumbrauckas nustojo
 534 PUGAKALN|               baltuoja, ausyse gaudžia baugus pūgos skardas. Nebežino,
 535 BEDARBO |             išplėšti nuo jo visokiomis bausmėmis pinigus, kurius buvo davęs
 536 LIUDNAPA|             išvežti: žinojo, kad tokia bausmės nesupras, ištrėmimo klaikybių
 537 VAGIS   |       išpažintin vaikščiodavau, ir ant bažnyčiai duodavau: ramiau po to būdavo…
 538 KUDIKYST|          meldžias. Matyt, šventė, visi bažnyčion išėjo; mudu tik šeimininkais
 539 LIUDNAPA|              kad ir kitose kai kuriose bažnyčiose kunigai tą patį skaitę ir
 540 BEDARBO |                vėl išmes pro duris, ar beapsimoka? Tai kam gi dar ieškoti
 541 LAZDA   |             trys dienos atadirbti. Man beariant pasibaigė pelai, imti vėl -
 542 LIUDNAPA|             nežinojo gultų eidamas, ar beatbus laisvas iš miego. Kilo verksmas
 543 BRISIAIA|            balsą.~    Susigėdęs šiepia bedantį snukį, inkščia gailiai,
 544 PAKELEIV|                rasiu vargus, nelaimes, bėdas", - dejuoja ir skundžiasi
 545 LAZDA   |            intsigeidė pypkę užsidegti; bedegdamas pypkę ažudegė ir indžiūvusias
 546 TIKEJIMA|              tikėjime, paklydusiems ir bedieviams. Visus šiuos laiško autorius,
 547 PIESTUPY|             tada reiks daryti, kaip iš bėdos išsigelbėti? Juk numirėliai
 548 LIUDNAPA|                kartu su kūdikiu krinta bedugnėn...~    Atbudo visa krūptelėjus.
 549 ANTUETLI|              kas dingo? Rasit nuskendo bedugnėsna ir kažin ar beiškils? Juk
 550 LIUDNAPA|             priešais baisų, gilų, kaip bedugnį, griovį. Iš apačios girdi
 551 LAZDA   |                buvo beeinąs pažiūrėtų, beeidamas išgirdo, kad girininkas
 552 LAZDA   |               akėčias ir taip pat buvo beeinąs pažiūrėtų, beeidamas išgirdo,
 553 BRISIAIA|             Dabar jisai bijo trobon ir beeiti. Verčiau jau ant spalių
 554 LIUDNAPA|                 Privargau... tik kvapą begalėjau atgauti... Bet tuoj... palaukėk!..
 555 JONIUKAS|                int savo žąsis, vos tik begali kvapą atgauti. Pailsęs puola
 556 ZVAIGZDE|          mudviem pakirto tik pastovėti begaliva...~    - Ar tebematyti dar
 557 PARSAPNI|               ir kaip pablūdęs pradėjo bėgioti po gryčią. Mačiau, kaip
 558 PUGAKALN|               tą savo šauksmą vos pats begirdėjo.~    Nuvargęs pargriuvo
 559 ZVAIGZDE|               ir atsigulėva pasilsėtų. Begulėdamas pamačiau iš antros pusės
 560 ANTUETLI|        nuskendo bedugnėsna ir kažin ar beiškils? Juk dar mažas būdamas girdėjau
 561 LIUDNAPA|              ir vaikščioti, tai čionai bekalėdodama atsikrausčiau...~    - E
 562 BRISIAIA|             savęs snaudulį ir klausos. Beklausydamas apsnūsta... Ir girdi per
 563 ABEJOJIM|            vaikus nebemažus: apie juos belakstydama ir vyrą dažnai užmirštu.
 564 KUDIKYST|           žaizdos, ar nesusikūliau kur belakstydamas; atsega ir atraito mano
 565 ABEJOJIM|             gale; e Petro su Ona nėra. Belaukdama jų ir pati atsiguliau...
 566 LAZDA   |            mano krepšely tik trupiniai belikę. Supenėjau tuos trupinius
 567 PIESTUPY|       užsimetęs ant pečių kailiniukus, bematant atsidūriau troboje. Jau
 568 BEDARBO |           kartais tik tik pragyvenimui bepakakdavo. O čia tuojau Laurynas vedė,
 569 ABEJOJIM|        prisilankytų, nors netikėjau jų bepamatyti: toks tasai Vitebskas man
 570 SVECIAI |             moteriškė.~    - Kur jisai bepareis: jo ir kaulai supuvo...~    -
 571 LAZDA   |        susigraudinęs tėvas. - Kažno ar bepasimatysma kada?!.~    Dumbrauckui
 572 LIUDNAPA|              kad žmogaus negalima buvo bepažinti; marškiniai int mėsas prilipę.
 573 ZVAIGZDE|                ir bus toliau... iš kur bepriteks žmonės... ~    Bet ūmai
 574 LAIMESZI|          gyventojai tai svajotojais ir bepročiais juos vadino, tai gailėdamies
 575 SVECIAI |     prisitraukė int stalą ir atsirėmęs bepročio akim žiūrėjo aplinkui...
 576 LIUDNAPA|            Paliuosavo ją valdžia kaipo beprotę, jai nebekenksmingą. Pamatė,
 577 VAGIS   |            kumelis, mane pamatęs. Kaip beprotis pripuoliau prie jo, apkabinau
 578 PIRMUTIN|          toliau. Jam po kojų pasitaiko berankis, apdriskęs senis.~    -
 579 BRISIAIA|            gerai jaučia, kad mažai kam bereikalingas. Bet, kiek galėdamas, rūpinas
 580 UBAGAS  |                kalba, tai kaip žirnius beria arba vėl kalba giedančiu
 581 NEMUNU  |             darželyje verkiančią, savo bernelio nesulaukiančią... Nors be
 582 ABEJOJIM|          Žiūrėk, Aneliut, nesusidėk su berniukais; gink Dieve, jeigu kas atsitiktų..."
 583 BEDARBO |              sodžių, kur kadai tarnavo bernu, laukus ir pievas, kur arė
 584 ABEJOJIM|            krimsti mintis: maža aš tau berūpiu, maža. E juk dėl tų laiškų,
 585 LIUDNAPA|             veikti: moterys, parsinešę berželių šakelių, dirbo vantas, e
 586 LAZDA   |                galvijus kuo ramiausiai besiganančius savose lankose, o piemenis
 587 VIENARUD|                   Taip...~    Mumdviem besikalbant, priėjo int mumus pažįstama
 588 PAKELEIV|                iš vienos vietos kiton. Besitrankydamas įsimyli, bet ta meilė jį
 589 ZVAIGZDE|            Taigi dirbova išsijuosusiu. Besišluostydams nuo kaktos prakaitą, pakėliau
 590 ANTUETLI|              žaliuoja laukai. ~    Man bestovint, rūkas išsisklaidė ir pranyko.
 591 PUGAKALN|             sau balsu...~    Po medžiu betupėdamas įžiūrėjo, kad tat buvo didelė
 592 PAKELEIV|              Seniai, brolau, žmoniškai bevalgėva! Studentaudamu juk tokiuos
 593 UBAGAS  |              sekas ir esti geros, kada bičiuoliai nešykštūs ir vienybėj gyvena,
 594 UBAGAS  |              tiek pas savo kaimynus su bičiuoliais. Keletas tokių kelmų buvo
 595 UBAGAS  |         geriausiu mano tėvų kaimynu ir bičiuoliu, dabar ubagas?~    Visokios
 596 UBAGAS  |      pasirodydavo, žinodavome, kad bus bičkuopys ir kad kiekvienas gausime
 597 VAGIS   |             Tyliu ir dabar. Nenoriu ir bijau, senatvės susilaukęs, savo
 598 KUDIKYST|              lopšio pusių savo rankas, bijodama, kad neiškrisčiau, ir stabdo
 599 VIENARUD|               Kiti ėjo nuleidę galvas, bijodami į vienas kitą pažiūrėti,
 600 PIESTUPY|                pakasusiu tuos pinigus, bijodamu, kad nekliūtų rusų valdžiai;
 601 LAZDA   |                nelabai gerą žmogybę ir bijodavom int jį prisiartinti.~   
 602 SVECIAI |             blizgančiomis sagutėmis, - bijok Dievo budeliams tarnauti!..~   
 603 PIESTUPY|              giedojo, o mudu numirėlių bijova!~    Daugiau jau nebebijojau.
 604 BEDARBO |              pinigai jau visai baigės, bilietui nebepakako. Ant galo atvyko...
 605 UBAGAS  |              per bičkuopį jisai ne tik bitėmis, bet ir vaikais būdavo apspitęs.
 606 UBAGAS  |                 kur namuos vaidai, ten bitėms ne vieta.~    - Tai kur
 607 VAGIS   |                     Šokau kaip jautis, bizdėlės įkąstas. Apsivilkau, pasikinkiau
 608 BEDARBO |           noras numirti, nebejausti to bjauraus gyvenimo ir vargų, kurie
 609 LAIMESZI|            šmėklų kaukimo, nebematė jų bjaurių veidų; jų blizgančios akys
 610 PAKELEIV|               ir neituva pas jį... Tas bjauru!.. Tau tat nors pažįstamas
 611 PAKELEIV|      prisiglausti. Užeina kartais toks bjaurus ūpas, kad visa savo ypata
 612 LIUDNAPA|               kurių jos sunkios mintys blaivės ir akys šviesiau imdavo
 613 LIUDNAPA|                 nustebo. Patrynė ranka blakstienas, kaip ir dar netikėdamas.
 614 BRISIAIA|                nebeprigirdi, e sunkios blakstienos amžinai merkia jo traškanotas
 615 PIESTUPY|            arba vėl pakelėj po eglėmis bliaunantį žilą ožį. Tame pačiame popo
 616 KUDIKYST|              prie krosnės: tenai paima bliūdžiuką ir įpilia man šiltų užbalintų
 617 LIUDNAPA|            Kareiviai su šaudyklėmis ir blizgančiais durtuvais, ponai žvaigždėtomis
 618 LIUDNAPA|            gyventi?!.~    Ir Juozapota blizgančiom akim žvilgterėjo int ubagę,
 619 SVECIAI |               susidėjai... Liežuvis ir blizgučiai patiko... Matai, tavo vyras
 620 JONIUKAS|              dviejų žąsiukų nėra.~    "Blogai, - dilkteli jam galvoj. -
 621 PAKELEIV|                 Argi aš sakau, kad jis blogas? - teisinas Antanas. - Galbūt
 622 ABEJOJIM|                Jeigu tik pakliuvo tarp blogų draugų, užmiršo mane...
 623 PARSAPNI|                Buvo dar ankstus rytas. Bobinčiuj poteriavo suklaupę kelios
 624 SVECIAI |                pro duris vaikas.~    - Bobutė broliuką mažutį mums atanešė...
 625 PIESTUPY|               ko bijoti... Aš mat ėjau bobutės parsivestų: mano marti apsirgo, -
 626 NEMUNU  |                   Ir nuo šitų dvarų ir bokštų, kurie mainosi paskui vienas
 627 UBAGAS  |           geležiniais galais su ilgais botagais, nebuvo toksai drąsus, kaip
 628 NEMUNU  |              taip gailu kažin ko tokio brangaus - tos praeities, kuri dar
 629 PUGAKALN|               jo galvoje kilsta kitas, brangesnis paveikslas: šviesiam šiltam
 630 LIUDNAPA|              kiekvieną valandą gali tą brangią moteriškę jam iš rankų išplėšti
 631 LIUDNAPA|               būtų galėjusi rūpinties. Brangiausiąjį turtą jai atėmė, ir nebesitikėjo
 632 BRISIAIA|              ir jisai, stiprus ir visų branginamas. Tada apsigint nuo žmonių
 633 PUGAKALN|                 Julyte, mano mylimoji, brangioji Julyte! - šnibžda jaunikaičio
 634 LAIMESZI|                ir maro. O tie, kuriems brangios ypatos tenai pražuvo - tėvams
 635 SVECIAI |            padavė... Skaitė jisai tuos brangius žodžius ir suprato, kad
 636 KUDIKYST|                vaikščioja pas mus linų brauktų; kaip jos ir tos dvi eglės,
 637 PIRMUTIN|           minia ir tenai nyksta.~    - Bravo! ura! - linksmai šaukia
 638 PUGAKALN|          skubinai skubinai pradėjo vėl bristi per sniegą. Nieko nebežiūrėjo.
 639 KUDIKYST|              rankas, sveikinas su mano broliais ir su sesute. Aš stoviu
 640 PARSAPNI|             mano, o duktė, įsitikėdama broliui, sektų pėdomis jo prapulties, -
 641 PARSAPNI|         aikštėn savo spėkas, sądarą ir broliškus jausmus, - tada greitai
 642 PARSAPNI|         nusižeminimą ir vargus, o apie brolystę ir lygias tiesas užmiršta.
 643 PUGAKALN|                linksminties. O dabar - brr!.. ir per jo kūną pereina
 644 NEMUNU  |            armonikas, dudena ir čerška būbinas. Abu vyresniuoju išsirodo
 645 NEMUNU  |          dešimties metų berniukas - su būbinu. Savo veidais taip vienas
 646 VAGIS   |              jo, apkabinau kaklą, - ir bučiavau, verkiau. O jis padėjo man
 647 SVECIAI |         neraudok, - ramino sargybinis, bučiuodamas jos veidą.~    Kažin ko
 648 LIUDNAPA|             mušė ir plakė ir visokiais būdais jos kūną dergė... Nepažino
 649 LAIMESZI|               Ištisas dienas ir naktis budėjo žmonių minios prie kalno,
 650 NEMUNU  |           stovi padirbdintos iš šiaudų būdelės, netoli jų liepsnoja mažos
 651 SVECIAI |               sagutėmis, - bijok Dievo budeliams tarnauti!..~    Samulis
 652 LIUDNAPA|             skaudūs dejavimai. Visi po budelio kirviu dėjo savo galvas.
 653 JIIRJIS |     nusiraminti; remkiva vienas antrą, būkiva santaikoje, o meilė palaimįs
 654 KLIUDZIA|                 kuris, rodės, ir vilkų būrį susitikęs neišsigąstų.~   
 655 LIUDNAPA|            tikėti, bet reikią rinkties būriais ir visiems iš vieno vyti
 656 VAGIS   |              Pasilenkiau, apčiupinėjau burloką: atradau už ančio revolverį
 657 PIESTUPY|              miškely yra pasikorę trys burlokai iš artimojo sodžiaus; ten
 658 UBAGAS  |         pratarti, bet žodis neišėjo iš burnos, tik skaudžiai sudrebėjo
 659 LIUDNAPA|                kad vergai-žmonės dabar būsią lygūs ponams, jiems nebevergausią,
 660 LAIMESZI|             protą ir širdis, - ir tada būsite laimingi...~    Taip pasakęs,
 661 PUGAKALN|           dirbsiva visuomenės labui ir būsiva laimingu, laimingu... Aš
 662 PIRMUTIN|            savo draugo.~    Dabar turi būt prie tilto, kur vagonų pabrikas, -
 663 LIUDNAPA|              ir gargaliuodamas gėrė iš butelio arielką. Buvo jau visai
 664 SVECIAI |         raikyto, sviesto ir kiaušinių, butelis vyno stovėjo. Užu stalo
 665 LIUDNAPA|                 laimingos buvo dienos. Būtume už rankų susitvėrę Šventosios
 666 UBAGAS  |           ubagai pripratę yra kalbėti. Buvaunas ubagas kad kalba, tai kaip
 667 PIESTUPY|          užgaišęs miestely ir vėlu jau buvę, bet mėnesiena švietusi;
 668 PARSAPNI|       tobulinat savo gyvenimą, gerinat būvį, nešate ant savo pečių visos
 669 PARSAPNI|             patys esate valdonais savo būvio, patys gimdote vaisius savo
 670 ZVAIGZDE|            mudu su Baltrum linksmu jau buvom, kad taip visa kas gerai
 671 LAZDA   |               seni. Mudu su motyna dar buvova jaunu; jūsų visų ir ant
 672 LIUDNAPA|            Nors niekados nebuvo mieste buvusi, tečiaus dar gerai prieš
 673 SVECIAI |            regėjos, kad visas jo pirma buvusis gyvenimas: - šalis, kur
 674 BEDARBO |                kyšinčia vietomis vata; čebatai taip pat nudėvėti, rodo
 675 BRISIAIA|            būdavo, ant Brisiaus galvos čerkasėlį ir turi, e vienam pasislėpti
 676 NEMUNU  |             toks pat pilkas, apdriskęs čerkazėlis, kurį jis visados nešiodavo.
 677 NEMUNU  |             rėkia armonikas, dudena ir čerška būbinas. Abu vyresniuoju
 678 LIUDNAPA|                  II ~    Buvo tai 1863-čiais metais...~    Viename sodžiuje
 679 LIUDNAPA|               tebia pocalu...~    - ...Čiort... - sukeikė staiga, užkliuvęs
 680 KUDIKYST|            senutė ir eina prie mūsų. - Citit, neverkit, - maldo ji mus, -
 681 NEMUNU  |                 Vienodai ir nuobodžiai čiuksėdamas, plaukia prieš vandenį nedidelis
 682 NEMUNU  |             dvasią. Vienodas garlaivio čiuksėjimas liūliuoja prie miego, bet
 683 UBAGAS  |            susitvėrusiu, medų iš korių čiulpdamu... Tai buvo mano mažų dienų
 684 KUDIKYST|           trūko votis, - kalba motina, čiupinėdama atsikišusį ir skaudantį
 685 PUGAKALN|           slinkdamas pirmyn, atsargiai čiupinėja lazda žemę: bijo kur nukristi,
 686 PIESTUPY|           ilgas išdžiūvusias rankas, - čiups mane ir pasmaugs. Kvapą
 687 PUGAKALN|     pernakvosiąs ir rytoj rytą grįšiąs Ciurichan. Bet oras ūmai persimainė,
 688 PUGAKALN|               O kažin ką dabar draugai Ciuriche veikia? - atsiminė jaunikaitis.
 689 KUDIKYST|              visados man atneša ar tai cukraus, ar tai sūrio gabalėlį,
 690 LAIMESZI|             visų pusių, kaukė vilkais, čypė gyvatėmis, lojo šunimis.
 691 NEMUNU  |                galo pradeda griežti, - čypia ir rėkia armonikas, dudena
 692 LIUDNAPA|            lapelius, nebe patį žolyną. Dabarties nesuprato... Jautė tik neapsakomą
 693 JONIUKAS|                 A, tu paršai, tai taip daboji?..~    Ir pripuolus int
 694 BRISIAIA|              jo namo nebėgtų, galvijus dabotų. E kiek dar, jau senas būdamas,
 695 ZVAIGZDE|            savo galvą. - Už menkiausią daiktelį kraujas plaukte plaukė.
 696 PUGAKALN|           Nieko nebežiūrėjo. Vieno tik daikto betroško: prie žmonių, prie
 697 LIUDNAPA|              neramumą...~    Pamačiusi dailiai apsitaisiusius ir laimingus,
 698 NEMUNU  |              formacijos "dainuška", be dailos ir gilių jausmų, kurioje
 699 PAKELEIV|            skamba ir ūžia aplinkui nuo dainavimų ir šūkavimų! Niekas tavęs
 700 KADNUMIR|               užaugau; ~Kad girdėtų tą dainelę, ~Motynėlė ką dainavo, ~
 701 KADNUMIR|          numylėjau, ~Nors lakštingalos dainelių ~Aš dainuoti nemokėjau. ~
 702 NEMUNU  |           vargaujantieji "muzikantai", dainiai ne įkvėpimo, bet dėl pinigo,
 703 JONIUKAS|                         Iš kur tu tokį dainininką nutvėrei? - klausia Antano
 704 LIUDNAPA|               po mišką - juokaudami ir dainuodami. Visi šitie miesto gyventojai,
 705 KUDIKYST|            dainą motina man dažniausia dainuodavo. Verpdama motina supa mane
 706 JONIUKAS|               lelija! ~    - Ką tu čia dainuoji? - klausia jo kartą Morkūno
 707 LIUDNAPA|               kur dėties.~    - Ko čia dairais? ar ką pametei? - paklausė
 708 VIENARUD|             ant kumelaitės ir neramiai dairės atgal, tartum bijojo, kad
 709 PARSAPNI|            niekados nebuvęs bažnyčioj, dairiausi aplinkui, prisiveizėdamas
 710 NEMUNU  |             kojomis, kraipo galvelę ir dairosi aplinkni. Staiga visa "muzika"
 711 BEDARBO |               mėnesius tenai išgulėjo. Daktarai šiaip be taip atataisė ranką, -
 712 PUGAKALN|                kambary sėdi jo tėvas - daktaras ir motyna, o iš jų šalių -
 713 LIUDNAPA|         šaudyklėmis, tai su šakėmis ir dalgėmis rusų vytų. Girdėjęs, kad
 714 LIUDNAPA|             karšta galva daug jam tame dalyke padėjo. Ir pirma ne kartą,
 715 LIUDNAPA|                išmetinėjimo balsu tarė Damulienė. - Gal jisai mūsiškius ir
 716 PARSAPNI|                į kuopą ir, kaip rūkas, dangstė mano protą. Organizmas pageidavo
 717 KUDIKYST|          būčiau numiręs?~    - Aukštai danguj, pas Dievulį...~    - Ar
 718 ZVAIGZDE|                 pro pat pušies viršūnę danguje žiburėlis šaly debesio,
 719 PARSAPNI|          pasaulėje, kurią mes vadiname dangumi, kur auga rojaus medžiai,
 720 LIUDNAPA|                int moterį ir, sukandęs dantį, dusliu balsu tarė:~    -
 721 NEMUNU  |            apgriuvęs jau bokštas, savo dantuota viršūne primenąs vidurinių
 722 JONIUKAS|                 Nebesižinodama pati ką daranti, prilekia motutė int krosnį,
 723 BEDARBO |          sveikatą, aukaudami jas savo "darbdavėjams".~    Kaip tie geltoni medžių
 724 PIRMUTIN|               kasmet savo išnaudotojui darbdaviui, o kada jo mašinos sulaužė
 725 VAGIS   |            Jeigu kas ko neįveikdavo ar darbe, ar susirėmimuose, visados
 726 PIRMUTIN|           Pabrikantai prispirti pakelt darbininkams užmokesnį jie sutinka ant
 727 ABEJOJIM|               tokia esanti gera, tokia darbininkė... Teisybė, daug jinai Petrui
 728 JONIUKAS|          nežinomoj šalelėj; nebėr mano darbininkėlio, kur aš dėsiuos varguolėlė...~    -
 729 PIRMUTIN|                užpuola ant atsilikusio darbininko, tveria jį už pečių. Tas
 730 LAIMESZI|             raidėmis, o jų gyvenimo ir darbų paskesniųjų žmonių eilios
 731 JONIUKAS|               sukerta arklį.~    Ratai dardėdami ir šokinėdami rieda keliu,
 732 PIESTUPY|         pradėjova lipti ant kalno. Man darės ir šalta, ir šilta. Tik -
 733 VIENARUD|                 Kaip mums liepia, taip darom...~    - Tai naujieną pasakė!
 734 KUDIKYST|                ką tas reiškia, bet man daros baugu ir greitai apkabinu
 735 LAZDA   |                ponus prieš motyną, bet darydavo tą taip nedrąsiai ir taip
 736 LAZDA   |           kartais žabeliu suduodavova. Darydavova taip dėl jūsų pačių gero...
 737 LIUDNAPA|                pasisukė užu gurbų, per daržą laukan, kad niekas nepamatytų.
 738 JONIUKAS|          trobelėj, ir žemės vieną mažą darželį teturi (ir tas, sako, esąs
 739 NEMUNU  |       rokuojančią, apie mergelę - rūtų darželyje verkiančią, savo bernelio
 740 KUDIKYST|         susikimšusios sodžiaus trobos, daržinės ir gurbai; po dešinei plikas
 741 PARSAPNI|        skambėjo poteriaujančių ausyse, dasiekdamas jų širdis. Dvi apyseni moteri
 742 PARSAPNI|                jausmus, - tada greitai dasieksite laimės, įgysite tvirtą tikėjimą,
 743 LAZDA   |                kalba: buvau šveplas ir daugelio žodžių visai negalėjau ištarti.
 744 LIUDNAPA|                vytų. Girdėjęs, kad jau daugelyje vietų, nebežinąs kas daryti...~   
 745 LIUDNAPA|            išvysma rusus!" - Tuo tarpu dauguma tik dūsavo, liūdnai galvas
 746 PIESTUPY|      numirėliai išeiną iš savo kapų ir daužąsi aplinkui per naktis; ne
 747 KUDIKYST|            teip, kad net lingė į lubas daužos. Išsigandusi Marjona laiko
 748 PUGAKALN|           pradėjo trepinėti kojomis ir daužyti int viena kitą rankas, norėdamas
 749 VIENARUD|             priėjo int mumus pažįstama davatka Apalionija, labai geros
 750 VIENARUD|             čia taip rėkavo?~    - Egi davatkos nenori, kad jį netoli jų
 751 PARSAPNI|            altoriui. Staigu nuo gatvės davėsi girdėti liūdna gaida giesmės,
 752 VAGIS   |                   burlokas...~    Kaip daviau kūle per galvą, - tik žagtelėjo
 753 LIUDNAPA|              vaikus su bandele ar pora dažytų kiaušinių int Juozapotą.
 754 ANTUETLI|         sodybos nuo akių užklotos.~Tik debesiui trūkus, per tarpą matai:~
 755 TIKEJIMA|              ką liūdnai užsimąstę, tik debesys viršum jų blizga, saulės
 756 TIKEJIMA|            paveikslai. Kas dabar tenai dedasi? Kokie nauji vargai slegia
 757 JONIUKAS|               šakalynės ir pabučiuoti "dedei" ranką. Nepažįstamas dėdė
 758 LAZDA   |             plati lyguma, pajuodavusi, degėsiais pakvipusi: ją paskum sodžius
 759 JONIUKAS|               vyniojas ir raitos, kaip deginamas, bet negali išsprukti iš
 760 PARSAPNI|     melagingiems dievaitiems kūdikius, deginamus ant laužo proto vyrus ir
 761 LIUDNAPA|              nagus giliai intleisdama. Degino sodžius, šaudė ir korė ir
 762 LIUDNAPA|        šaukiantį. Tai Petro balsas, jo dejavimas. Juozapota išsigandusi skubinas
 763 BEDARBO |               su gailesčiu ir graudžiu dejavimu, ankstyvų ligų ir prispaudimo
 764 PARSAPNI|                išverstas akis, jaučiau dejavimus jo širdies, girdėjau, kaip
 765 LIUDNAPA|                 ir tą, kas už to miško dėjos; norėjau tikėti, kad čia
 766 SVECIAI |        galvažudį! - sušuko uredninkas, dejuodamas iš sopulio.~    - Nepasiduosiu! -
 767 LIUDNAPA|          miškan intėjęs: tečiaus buvau dėkingas Sutvertojui ir už tat, kad
 768 LAIMESZI|          tvirtuose jaunikaičių ir vyrų delnuose, o pirma visų puikiausiais
 769 VIENARUD|             koksai turtingas nusišavo, dėlto klebonas nelaidojo kapuose
 770 JONIUKAS|                dėdė" pradėjo su motute derėties, kaip motutė prašė nors
 771 LIUDNAPA|              visokiais būdais jos kūną dergė... Nepažino nei Damulienės
 772 BEDARBO |         sveikas ir stipras, kaip augąs derlingoj žemėj uosis...~    Ateitis
 773 LIUDNAPA|               nebus. Juk ir pirm trijų dešimčių metų teip pat buvo sukilę,
 774 NEMUNU  |           armonika, o trečias - kokios dešimties metų berniukas - su būbinu.
 775 VIENARUD|              krūvos, kai uredninkas su dešimtininkais nuėjo pakalnėn ažu kapų. -
 776 VIENARUD|                 vargonininką ir kelius dešimtininkus su lopetomis; krūvelėn susispietusios
 777 KUDIKYST|            akyse Baltruvienė, aštuonių dešimtų metų senutė. Sunki amžiaus
 778 LIUDNAPA|           savųjų gyveno... ~* * * ~    Dešimtys metų praėjo... Žmonės augo
 779 BEDARBO |         graibyti rankom viršum galvos. Dešine ranka užčiumpa jis drūtą
 780 KUDIKYST|                 daržinės ir gurbai; po dešinei plikas jau laukas, miškais
 781 VIENARUD|             balsu Apalionija, parėmusi dešinia ranka savo smakrą. - Tokiose
 782 BEDARBO |              dieni nevalgęs. Parsinešė dešros ir svarą duonos, pasistiprino
 783 PARSAPNI|                tarnu mano. Noris matau didę jo meilę prie vaikų, bet
 784 JONIUKAS|         žiūrėdavo, kaip kačiukas, savo didelėm šviesiom akelėm. Tenai tupėdamas
 785 KUDIKYST|               lovos ir suolo susėdę su didelėmis ir mažomis smuikomis muzikantai
 786 LAZDA   |              kuris visai prie sodžiaus dideliuos apgriuvusiuos namuos, pačioj
 787 PIESTUPY|              prakalbėti, nenorėjau dar didesnės baimės gaivinti. Ant galo
 788 SVECIAI |              jam akysna. Ir galbūt tik didis, naujai gimęs noras gyventi
 789 ZVAIGZDE|             Kada jau išmatavome saulės didumą ir žvaigždžių tolumą ir
 790 ZVAIGZDE|      prievaizdas, kokio žvaigždės esti didumo, kas jos tokios yra... Daug
 791 LIUDNAPA|        nesitikėjęs... Sako, net patsai didysai stačiatikių arkiriejus ėjęs
 792 PIESTUPY|             turėję būti pinigai, kurių didžiausi kubilai nuo maišto metų
 793 PIESTUPY|           sesuo tokiu balsu, tarsi jai didžiausias akmuo nuo širdies nukrito.~   
 794 PARSAPNI|                tuo tarpu nematote, kad didžiausiu jūsų priešu yra valdžia,
 795 VAGIS   |               be jo niekai. Ateidavau, didžiausius sienojus į ratus įkeldavau,
 796 PIRMUTIN|                iš užkampės išbėgam ant didžiosios gatvės.~    Mano širdis
 797 VIENARUD|          seminarijos pabėgęs ir paskum didžiu ponu palikęs užmiršo ir
 798 BRISIAIA|              Šaly dienadaržio durų ant didžiulės spalių krūvos guli senas
 799 KUDIKYST|          grįžtame su motyna jau kitu - didžiuoju keliu namo. šitai pakelėj
 800 PARSAPNI|              tamsybė; po jos priegloba didžturčiai traukia iš jūsų paskutines
 801 ABEJOJIM|                ant jos blakstienų kaip diementai blizga ašaros.~    - Ir
 802 BRISIAIA|               BRISIAUS GALAS ~    Šaly dienadaržio durų ant didžiulės spalių
 803 PARSAPNI|               dabar. Keliauk pas vieną dievobaimingą žmogelį, ūkininką Žagarį,
 804 PARSAPNI|             išgąstis; nekurios moterys dievobaimingai lingavo savo baltomis galvomis.
 805 VIENARUD|                 oi, oi, oi! Dievulėli, Dievuuli!..~    - Tai turbūt numirėlio
 806 JONIUKAS|            atsimena namus, motutę. Jam dilgtelia galvoje, kad jau tėvelis
 807 JONIUKAS|           žąsiukų nėra.~    "Blogai, - dilkteli jam galvoj. - Pamatys tetulė,
 808 BEDARBO |              Laurynas Rygą - nuvažiavo Dinaburkan: pasitikėjo ką nors laimėti.
 809 BEDARBO |              prasivalkiojo Laurynas po Dinaburko miestą, išalkęs ir nusiminęs:
 810 ANTUETLI|            laivelius. Kur tas visa kas dingo? Rasit nuskendo bedugnėsna
 811 LIUDNAPA|      nusišypsojo.~    - Ir žemė, kurią dirbame, bus mūsų?..~    - Mūsų...~    -
 812 LIUDNAPA|             jais orą.~    - Ką jūs čia dirbat? - sušuko nustebusi Juozapota.~   
 813 LIUDNAPA|            pirma ne kartą, dvaro lauke dirbdamas, nuvargęs ir alkanas, aptemusiom
 814 JIIRJIS |             takais, sėkiva, ką turiva, dirbkiva, ką galiva, ir tikėkivos
 815 PIRMUTIN|                ištisus metus vargom ir dirbom pabrikantams, šiandien galim
 816 PUGAKALN|          tėvynėje, tarp savųjų žmonių, dirbsiva visuomenės labui ir būsiva
 817 LIUDNAPA|                niekam nebevergausma ir dirbsma tik sau, sau!.. Susilauksma
 818 UBAGAS  |        pargrįžau tėvynėn.~    Kažin ko dirstelėjau šalin ir pamačiau takeliu
 819 VIENARUD|                jisai nei nebūtų...~    Dirstelėjęs šalin, pamačiau vieškeliu
 820 LIUDNAPA|              žaisti, kiti apsėdo dailų dirvonėlį, treti išsisklaidė po mišką -
 821 LAZDA   |              blogi metai, duonos maža, dirvos ir pievos išdžiūvo. O turėjom
 822 BEDARBO |            skyles, nusmuko nuo mašinos diržas ir, užkabinęs Lauryno ranką,
 823 VAGIS   |         revolverį primuštą, peilį prie diržo prikabintą. Supratau, kad
 824 PARSAPNI|               iš jūsų paskutines syvas doros, išjuokia ir mindo po kojų
 825 KUDIKYST|           atsidėjęs lepinuosi gautomis dovanomis.~    - Mama, o kas čia yra? -
 826 PIESTUPY|            prašiau tik, kad man Dievas dovanotų visus nusidėjimus ir priimtų
 827 BEDARBO |       susitraukęs išblyškęs žmogus. Jo drabužiai ploni, bet ir tie lopiniuoti,
 828 PARSAPNI|            buvo šviesus ir spindantis; drabužių jokių neturėjo.~    - Kam
 829 NEMUNU  |            tarsi maloniai glostydamas, draiko galvos plaukus ir savo kvėpavimu
 830 ANTUETLI|         apvalios debesų bangos pradėjo draikyties, - skirstėsi nuo viena kitos,
 831 PIRMUTIN|         nesnaudžia. Jau nutvėrė keletą drąsesnių darbininkų ir tysia juos
 832 LIUDNAPA|               senos pušys liūdnai ūžė, drąsius maištininkus nuo priešų
 833 PARSAPNI|               gryčią. Mačiau, kaip jis draskė nuo sienų paveikslus šventųjų
 834 SVECIAI |             raitės, plaukus nuo galvos draskydamas. Paskum prisitraukė int
 835 LAIMESZI|             vaikinams jų mylimosios, - draskydamies ant savo galvų plaukus ir
 836 PARSAPNI|               voliodamasis po kiemą ir draskydams sau plaukus, lyg kaukdams
 837 NEMUNU  |             aplinkui žmonės, nėra tiek drąsos. Ant galo žinau, kad sutiktų
 838 PIESTUPY|              lydimas. Tokioj vietoj ir drąsų žmogų neramumas paima...~   
 839 LAIMESZI|                balsų ir baisybių sukės drąsuoliams galvos, vargo kūnas, ir
 840 PIRMUTIN|             balsams pasiseka sulaikyti drąsuolius nuo išardymo kalėjimo vartų...~   
 841 BEDARBO |             mąsto Laurynas. - Kad nors draugą ar pažįstamą turėčiau, kurs
 842 PAKELEIV|            jausmingu balsu skaito savo draugui pirmosios savo apysakos
 843 ZVAIGZDE|           atgal.~    O mudu su Baltrum drebava. Dabar, sakova, tai jau
 844 ZVAIGZDE|               kailį arba net ir gyvybę drebėdavo. O tečiaus nuo jų dainų
 845 JONIUKAS|               perstogės krato jo kūną, drebina plaučius krūtinėje, nors
 846 BEDARBO |          vidurius, bet paskui jį paima drebulys. Apkarsta jam ir alus, ir
 847 BEDARBO |              patvory ir kalina dantis. Drėgnas šaltis rausias po jo plonus
 848 BEDARBO |              tada ir aš nebejausiu nei drėgno šalčio, nei sąnarių skaudėjimo,
 849 ANTUETLI|               kalno viršūnės. Nors oro drėgnumas pro nosį ir gerklę rausės
 850 PARSAPNI|               bet ausyse nuo sujudintų driksnių ūžė ir skambėjo visoki balsai,
 851 KLIUDZIA|                 Tik ant trečios dienos drįsau išeiti laukan: katytė gulėjo
 852 PIESTUPY|         šiurpuliai kratė kūną; ne visi drįsdavo tais keliais sutemus eiti.~   
 853 PIRMUTIN|             nusižeminimo ir paklusnumo drįsta priešintis pabrikantams
 854 LIUDNAPA|           atsinešė iš svirnelio baltos drobės rietimą. Susiieškojo žirkles,
 855 PIESTUPY|     sučiaudėjau ir, kaip tikras vyras, drožiau keliu toliau. ~Zakopanė,
 856 BEDARBO |          medžio stovi Laurynas, tamsu. Drugys krečia Lauryną nuo drėgnumo
 857 SVECIAI |               šuo. Priemenėj pasigirdo drūti vyrų balsai, ir pirkaitėn
 858 KUDIKYST|                eglės. Abi pušys senos, drūtos, bet viena aukšta aukšta
 859 PARSAPNI|              pro langą į stovinčią ant Dubysos kranto Žagario gryčią, kad
 860 BEDARBO |           darbo darbininkas - Laurynas Dūda. Atvažiavo jis čia iš Rygos.
 861 NEMUNU  |              čypia ir rėkia armonikas, dudena ir čerška būbinas. Abu vyresniuoju
 862 LIUDNAPA|            šalį pralėkė šniokšdamas ir dudendamas traukinys, žiūrėjai int
 863 PUGAKALN|                vis labiau siuto, vėjas dūko, šaltis ėjo stipryn...~    -
 864 TIKEJIMA|                jo, dar rūku aptraukti, dūkso palši sniegų kalnai, tarsi
 865 PARSAPNI|             dūšias jo mylimų sūnaus ir dukterės: lai amžinoj laimėj jie
 866 UBAGAS  |                laimingai, kad savo dvi dukteri jau išleidęs už vyrų ir
 867 PARSAPNI|               prislėgtas ir puolė prie dukters; paskui staigu atsikėlė
 868 LIUDNAPA|         Nepažino nei Damulienės ir jos dukterų, intmestų kalėjiman; nesuprato
 869 PARSAPNI|                sūnus pasimirė, bet ant duktės pasveikimo tėvas turėjo
 870 BRISIAIA|                    Ir Brisius nuliūdęs dūlina pro duris.~    Dabar jisai
 871 ZVAIGZDE|            Dirbova dabar taip, kad tik dulkės per lauką ėjo; bet širdys
 872 VAGIS   |            pasileidžiau vieškeliu: tik dulkia sniegas iš po važiaus ir
 873 UBAGAS  |               gavai; tai nuo mokslo ir dulkių... Kad kuniguos būtum ėjęs,
 874 LIUDNAPA|              šašėlis, išsisklaidė kaip dūmas po orą. Ant viso krašto
 875 LAZDA   |              ir pamačiau priešais mane Dumbraucką su lazda rankoj.~    - A
 876 LIUDNAPA|             namo, kai paragaus bado ar dūmų pauostys... Su jaunais dažnai
 877 LIUDNAPA|              Bet kas toliau buvo, kaip dūmuose paskendo. Priežastis ir
 878 BRISIAIA|             dar mato, bet tik kaip per dūmus, ir savo žmogaus labai dažnai
 879 SVECIAI |           kareivių keiksmus, traukinių dundėjimą, - ir jo galvoj nyko supratimas
 880 PIRMUTIN|              pirma gegužės!~    Mašinų dunzgėjimas ir kriokimas nutyla, kamino
 881 KUDIKYST|              pas lieptą, sustojam prie duobei ir su nesuprantama mums
 882 KUDIKYST|          vienas iš mūsų ir rodo pirštu duobėn. Išplėtę akis žiūrim vandenin
 883 KUDIKYST|              ir alkani, skirstomės nuo duobės ir kiekvienas sau einam
 884 UBAGAS  |               kalbėjau visas išraudęs, duodamas seneliui duonos riekę.~   
 885 VAGIS   |        vaikščiodavau, ir ant bažnyčiai duodavau: ramiau po to būdavo… Taip
 886 ABEJOJIM|          darbininkas, kito tokio reta. Duok Dieve tik, kad pareitų sveikas...
 887 SVECIAI |               orą ir dūsavo taip, kaip dūsauja žmogus, vargą vargti pabaigęs,
 888 ANTUETLI|              plaučiuosna ir, kaip koks dusulys, slėgė krūtinę, nors šiurpuliai
 889 VAGIS   |           baisus kalėjimas galėtų mano dūšiai nekaltybę sugrąžinti, sąžinę
 890 PAKELEIV|                galas, - sako rodydamas dvarą Petras. ~Ciurichas, 1905.
 891 PAKELEIV|           Šitai ir dabar einava pas tą dvarponį "viešėtų", o juk, teisybę
 892 PAKELEIV|          perdedi, - sako Petras. - Tas dvarponis geras žmogus, tikras lietuvis.~    -
 893 NEMUNU  |                guli...~    Ir nuo šitų dvarų ir bokštų, kurie mainosi
 894 LAZDA   |              turtingas, bet visus savo dvarus kartomis pralošęs. Kiek
 895 PARSAPNI|                kvailumui, savo silpnai dvasiai! Kiek pražudėt mažų kūdikių
 896 PARSAPNI|         kaltinti savo nelaimėse piktas dvasias ir visokius maištininkus,
 897 PARSAPNI|           slepiasi ir gyvuoja jų pačių dvasioje; kurie viską - ir laimę,
 898 PARSAPNI|                vadindami. Bet piktomis dvasiomis jie yra tiktai dėl valdžios.
 899 PARSAPNI|            šaltinį laimės? Pažinę savo dvasiškas spėkas, atmestumėt jūsų
 900 PARSAPNI|              nemokate naudotis iš savo dvasiškų spėkų - neištraukiate jų
 901 UBAGAS  |              bičių kiekvienai davęs po dvidešimtį kelmų...~    Reikia paminėti,
 902 UBAGAS  |             krepšį, teisybė, visai dar dyką.~    Užlipęs ant gonkelio
 903 LAZDA   |            girininko trobos. Mes, maži dykaduoniai, nekviečiami sulėkėm int
 904 JONIUKAS|               nes namie toks tik duoną dykai valgysiąs, o uždirbti negalėsiąs
 905 ZVAIGZDE|               parsineši; dažniausia gi dykom rankom namo pareini. Žuvys
 906 JONIUKAS|         pirštelį ir trina, trina: toks dzyravimas jam buvo kaip gražiausia
 907 UBAGAS  |                 kaip mes, maži vaikai, džiaugdavomės, pamatę Sabaliūną su savo
 908 SVECIAI |            diena, - tarė sau vienas, - džiaugias žmonės; tik Marytei su vaikais
 909 ABEJOJIM|             juo kartu, nepasilieka. Ir džiaugiaus, kad jisai tokią pagelbininkę
 910 ZVAIGZDE|            namo pareini. Žuvys išnyko; džiaugies, jeigu pasninkui arba Kūčioms
 911 LIUDNAPA|              jausti pušyno kvapą, kaip džiovininkas. Gal tik vienas artojus,
 912 ABEJOJIM|          sūnelį, ir tasai numirė... Ir džiūk viena, kaip ašaka, be malonaus
 913 BEDARBO |           išbarstytos po visą pasaulį, džiūsta jos nematomos, nežinodamos
 914 LAZDA   |               taip gardžiai ir godžiai ėda, kad žiūrint į juos ir man
 915 VAGIS   |              koks kirminas krūtinę man ėdė. Dažnai per miegą baisiai
 916 UBAGAS  |                    Argi visur?..~    - Ee... Ar neatameni tamsta senų
 917 PIESTUPY|          kumeliuką arba vėl pakelėj po eglėmis bliaunantį žilą ožį. Tame
 918 PARSAPNI|               save mylinčiais silpnais egoistais, kurie nelaimėje mindo kojomis
 919 PIRMUTIN|            savo kambary: rengiaus prie egzaminių. Buvo rytas, giedras, ramus
 920 ZVAIGZDE|         pažiūrėjęs brolis ir sušuko: - Ei dėde, kur eini? palauk!~   
 921 LIUDNAPA|               seną moteriškę. Pro mane eidama, visados sustodavo ir, intbedus
 922 LAIMESZI|            kaip nuo ligos ir maro, bet eidami pro šalį su pagarba ir meile
 923 PIESTUPY|            miške ubagą sudraskė. Taigi eidamu pro skiedryną pasirinkova
 924 LAZDA   |                bet ir ponui dirbti. Ir eidavom dirbtų už dviejų mylių -
 925 PIESTUPY|               atėjus, kas šventadienis eidavome pamainomis anksti nevalgę
 926 PIESTUPY|         numirėlis baltas ateina.~    - Eikita, kas čia dabar duos numirėlius!..~    -
 927 KUDIKYST|               obuolių neturime. Paskui einame visi su kažin kokiuo reikalu
 928 BEDARBO |    švilpavimuos tartum girdi jis gatve einančių darbininkų balsus ir šūkavimus,
 929 PIESTUPY|          sesers. Net pro burlokų kapus einant, nebeėmė baimė. Pamačiau,
 930 ZVAIGZDE|               pamačiau iš antros pusės einantį pamiške seną žmogų, lazdele
 931 BEDARBO |            kris nekaltieji, kol žus ir eis ant nieko po visur išsklaidyta
 932 LIUDNAPA|            juokiąsis, daugelis būtinai eisią, jeigu ne su šaudyklėmis,
 933 LIUDNAPA|                Pasiūsiu baltarūbius ir eisiu Petro ieškotų... Valgyti
 934 PIRMUTIN|         velnias, misliju sau, - reikia eit pažiūrėti. O čia trys bobos
 935 LIUDNAPA|         senatvė, ir jisai neišturėtų - eitų int sūnus miškan rusų muštų...~    -
 936 SVECIAI |               laiminga?.. Kam už manęs ėjai? Juk aš tavęs nespyriau,
 937 PAKELEIV|            prie pačiam keliui, guli du eksstudentu, Antanas ir Petras. Iš toli
 938 BEDARBO |               jis mane pavertė dabar į elgetą - be vietos, sveikatos ir
 939 LIUDNAPA|                       Pavalgius uoliai ėmės kasdieninio darbo...~LIŪDNA
 940 PARSAPNI|             kur yra tiek užsislėpusios energijos ir spėkų, kur galite atrasti
 941 LAZDA   |             tie tėvo užtarimai kartais erzindavo, ir jinai dažnai primindavo:~    -
 942 LAIMESZI|             mylimuosius...~    Sunkus, erškėčiais išklotas buvo jų kelias.
 943 PARSAPNI|             kad jau nebe bažnyčioj mes esame, bet Žagario gryčioj. Ant
 944 TIKEJIMA|        tikėjime ir prirodyti jam Dievo esybę, jeigu jis to nepripažintų...
 945 ANTUETLI|         girdėjau pasakas apie miestus, ežeruose palaidotus. Bet ne, klausykit!
 946 ZVAIGZDE|            žeme ridinėjo.~    Apėjusiu ežiomis rugių ir vasarojaus lauką,
 947 BEDARBO |            apie ūkį svajoti: matė, kad fabriką bus sunku palikti, kad čia
 948 BEDARBO |               pailsusios dvasios. Būti fabrikanto vergu, dirbti tik dėl to,
 949 BEDARBO |                 Ant galo ir ji pastojo fabrikon.~    Vaikui numirus, trejus
 950 BEDARBO |                      Ir tik parėjęs iš fabrikos namo, nusiramindavo kiek
 951 PUGAKALN|      stovėdamas aukštai matė jis žemai Firvaldšteto ežerą ir kitus - su marguliaujančiais
 952 NEMUNU  |                Tat paprasta, naujosios formacijos "dainuška", be dailos ir
 953 BEDARBO |          sodžiun, ten nusipirkti žemės gabalėlis ir ūkininkauti. Ir Laurynas
 954 LIUDNAPA|           tolimon šiaurės šalin žmones gabeno. Nepasigailėjo nei žilų
 955 VIENARUD|          išraudojau, tų savo pinigėlių gailėdama; bet ką padarysi?.. Tegul
 956 LAIMESZI|            bepročiais juos vadino, tai gailėdamies jų verkė; bet nemažai ir
 957 KUDIKYST|           nenumiriau? - klausiu, tarsi gailėdamos, kad teip neatsitiko.~    -
 958 ABEJOJIM|               ne taip brolių, kaip jos gailėjau. Prašiau motutės, kad pabuvus
 959 LAIMESZI|              nuo to atkalbinėjo. Tėvai gailėjo savo vaikų, merginos savo
 960 BEDARBO |           darbo pajuodavę, - krinta su gailesčiu ir graudžiu dejavimu, ankstyvų
 961 KUDIKYST|             tavęs artojaus, - tęsia ji gailestaudama toliau. - Būsi ubagėliu
 962 SVECIAI |             pajuto ne tai gėdą, ne tai gailestį.~    - Ant tavęs aš nepykstu, -
 963 PARSAPNI|      susikumpinęs žmogus vis verkė; jo gailestinga gaida, kilstanti vis aukščiau
 964 VIENARUD|               staiga toksai skaudus ir gailestingas balsas pervėrė orą, kad,
 965 BEDARBO |             vaikų verksmą neša laibos, gailestingos vėjo stygos, - tartum tai
 966 LIUDNAPA|            balsu paklausė jo.~    Taip gailingai int jį savo gražiom akim
 967 LIUDNAPA|           Nematė sodietės, nors tokiom gailingom akim int jas pažiūrėjo...~    -
 968 JONIUKAS|            Nagi mat, užkankįs vaiką, - gailistauja žiūrėdama int Joniuką moteriškė. -
 969 SVECIAI |              šildė mano kūną sunokusį, gaivino širdį krūtinėj... Ir skubėjau
 970 PIESTUPY|          nenorėjau dar didesnės baimės gaivinti. Ant galo mačiau, kad ir
 971 JIIRJIS |             matę. "Ar ne ši mano sapnų gaivintoja? ar ne šis mano širdies
 972 PIRMUTIN|           nebijo ramiems žmonėms darbą gaišinti..."~    - Pribėgu: pabriko
 973 VIENARUD|          palicija liepia, e žmonės vėl gaišti nenori... Ir niekas tuo
 974 ZVAIGZDE|        vaikštai visą dieną, vargsti ir gaišuoji, gerai, jeigu nors kiškelį
 975 LIUDNAPA|           Nieko nebebuvo, kuo dar būtų galėjusi rūpinties. Brangiausiąjį
 976 SVECIAI |          Antanas pagrįžtų, tu int mane galėsi ateiti.~    - Matau: tu
 977 JIIRJIS |              tikėkivos vaisių, kuriais galėtuva džiaugties ir nusiraminti;
 978 PIRMUTIN|          dirbom pabrikantams, šiandien galim atsilsėti! Eikim nuo pabriko
 979 LIUDNAPA|             Visi jie tokie buvo ponai, galingi. Laukė, ar nepaklaus kartais
 980 PUGAKALN|             žmonių, prie šviesos, kiek galint toliau nuo šitos baisiosios
 981 PIESTUPY|          pagedusių laksto, o ir vilkus galit kartais pasitikti.~    Teisybė,
 982 PARSAPNI|                energijos ir spėkų, kur galite atrasti tikrą šaltinį laimės?
 983 PARSAPNI|              balsu, tverdams už rankos galiūną, - bet staigu atbudau, ir
 984 PARSAPNI|            atsimainė. Aš ėjau su rimtu galiūnu keliu. Jis žengė labai greitai,
 985 PARSAPNI|          Žagarį? - pratariau aš rimtam galiūnui.~    - Tai - ne Dievo kaltis, -
 986 JIIRJIS |                ką turiva, dirbkiva, ką galiva, ir tikėkivos vaisių, kuriais
 987 SVECIAI |               apsipylė.~    - Imkit tą galvažudį! - sušuko uredninkas, dejuodamas
 988 NEMUNU  |              mataruoja kojomis, kraipo galvelę ir dairosi aplinkni. Staiga
 989 JONIUKAS|          nemiega. Pirmą kartą jo mažoj galvelėj pradeda gimti graudžios
 990 SVECIAI |                pasirodė dvi maži vaikų galveli: žiūrėjo jiedvi vidun išplėstoms
 991 ZVAIGZDE|             žiūriva int tą žvaigždę ir galvojava, kas tat gali būti, kad
 992 ANTUETLI|            Apsiašaroję medžiai sunkiai galvojo, nė vienos šakelės nepajudindami.
 993 NEMUNU  |         kadaise Šventosios pakrančiais ganydavau. Ir skraido mintys po šiuos
 994 LAZDA   |              skųsti ponui sodiečius už ganyklas, ir išsigandęs užsiglaudė
 995 LAZDA   |               mūsų sodžiaus žmones dėl ganyklų ir miško. Saugoti miškui
 996 JONIUKAS|          pridūrė:~    - Na, kai žąsims ganyti, bus geras ir toks. Kiek
 997 JONIUKAS|           švęstomis žolėmis ir paleido ganytųs. Joniukas juos ganė, lesino
 998 LAIMESZI|           seniau kalnas buvo pramintas garbės ir laimės vieta; nuo tos
 999 PARSAPNI|                 lai amžinoj laimėj jie garbina Sutvertoją savo. Noris sunkiai
1000 LAIMESZI|                žolynus, dėjo vainikus, garbindami savo žuvusiuosius atliuosuotojus.
1001 PARSAPNI|                bet tos šmėklos, kurias garbinimui jūs patys išmislijote, tie
1002 LAIMESZI|     apvaikštinėjo kas metai; kas metai garbino savo laisvės ir laimės dieną.
1003 PARSAPNI|          stebuklingais balsais pradėjo garbinti Viešpatį savo, ir mačiau,