| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Jonas Biliunas Liudna Pasaka IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Part
1004 SVECIAI | Nors juodas ragaišis, bet gardus, - gyrė tėvas.~ - Iš 1005 LAZDA | rankos šeriu; o jaučiai taip gardžiai ir godžiai ėda, kad žiūrint 1006 LIUDNAPA| Petras, iš lauko parėjęs ir gardžių batvinių pasrėbęs, prieidavo 1007 LIUDNAPA| sėdėjo rusas kareivis ir gargaliuodamas gėrė iš butelio arielką. 1008 NEMUNU | sustoja irties, žiūri į garlaivį ir kartu, rodosi, stebias 1009 NEMUNU | mintys ar nuliūdimas! Sunkių garlaivių ir ilgos eilios sielių, 1010 NEMUNU | bet dėl pinigo, sustojus garlaiviui, išlipa.~ O mes plaukiame 1011 KUDIKYST| mane. - Aš tau padainuosiu garnio dainą, - nori?~ - Noriu, - 1012 LIUDNAPA| įdomesnės. Nors nuo tojo garsaus šventadienio dar ne taip 1013 LIUDNAPA| netoli sutauškėjo kažin kas garsiai ir nutilo. Juozapota apsistojo, 1014 LIUDNAPA| Juozapota pradėjo savų žingsnių garso bijoti. Sausa šakelė lūždama 1015 LIUDNAPA| ir labai nelaimingas. Tam garsui nėra raidžių: jo negalima 1016 ANTUETLI| linksmai sulojo šuo ir pasklido garsus šūkaujančių vaikinų skardas. 1017 PIRMUTIN| lipdo savo apgarsinimus, gąsdina darbininkus, - niekas negelba.~ 1018 LAIMESZI| nebūtų žvėrių pavidale, gąsdino iš visų pusių, kaukė vilkais, 1019 LIUDNAPA| prašyti:~ - Susimylėk, gaspadinėle, mėsos kąsnelį, pieno lašelį...~ - 1020 BEDARBO | miestą ir sodną... Ant gatvių sužibėjo lempos; bet sodne, 1021 JONIUKAS| užtatai valgyt čia daugiau gaudavo kaip namie. Iš pradžios 1022 UBAGAS | kvepiančio medaus korį. Ir gaudavome! Sabaliūnas mažus vaikus 1023 PAKELEIV| Studentaudamu juk tokiuos pietus gaudavova, kad viduriuose amžinai 1024 PUGAKALN| mirga, baltuoja, ausyse gaudžia baugus pūgos skardas. Nebežino, 1025 KUDIKYST| Motyna priveda mane arčiau. Gaunu glėbį saldumynų, padėkavoju 1026 NEMUNU | kepuraitę krinta jau daug gausesni skatikėliai ir net sidabriniai 1027 LIUDNAPA| neturi arba turi labai maža, gausią nuo naujos valdžios tiek, 1028 LIUDNAPA| šluostės rankove nuo kaktos gausiai tekantį prakaitą ir greitai 1029 UBAGAS | bičkuopys ir kad kiekvienas gausime nuo dėdės Petro po nemažą 1030 PUGAKALN| pajuto, kad iš akių krinta gausios skaudžios ašaros...~ 1031 UBAGAS | kaip čionai atėjau... Vis gausiu vietelę pas kokį... kampininkėlį... 1032 KUDIKYST| lovos ir atsidėjęs lepinuosi gautomis dovanomis.~ - Mama, o 1033 ABEJOJIM| metus... Atamenu, baigės gavėnia. Atėjo vakaras, ir visi 1034 ABEJOJIM| pamaldos sodžiuj ar ražančius gavėnioj, - jie visi išeina kas vakaras 1035 JONIUKAS| pabėgo nuo šeimininkų?~ - Gėdinkis, kūma, toks mažas vaikas... - 1036 UBAGAS | išvežti, tik nedrįsta arba gėdžias. Bet atsiranda tokių, kurie 1037 PARSAPNI| smagenų ir, nerasdami ten geistinos išeigos, rinkosi į kuopą 1038 LIUDNAPA| norėtų nusileisti griovin, gelbėti vyrą. Pažiūri int kūdikį. 1039 BRISIAIA| atneša jam kartais kruopų geldelėj palakti, e ne - tai išalkęs 1040 LIUDNAPA| nešti int kalvį visokius geležgalius. Ausdama pamatė Juozapota 1041 PIRMUTIN| kvėpuodamas Rokus. - Žiūriu: prie geležies pabriko minia žmonių. Kas 1042 PIRMUTIN| sušunka pradžiugę kaliniai, ir geležinės langų krotos dreba ir linksta 1043 VAGIS | prunkščia, o nuo jo kojų muša geležinius pančius.~ - Vagis, - 1044 BEDARBO | pėsčias, tai slapstydamos geležinkeliu, nes pinigai jau visai baigės, 1045 LAZDA | prievaizdos pirštai - kieti, kaip geležis. Bet išgirdus, kad jisai 1046 NEMUNU | tvirta, kaip tik tokie pat gelsvi plaukai ir ūsai ir ant pečių 1047 JONIUKAS| krosnį, nutveria šluotą ir gena Joniuką pro duris.~ Išsigandęs, 1048 LIUDNAPA| Kaip jisai vadinas, ar generalgubernatorius, ar kaip?!. Baisus esąs 1049 LIUDNAPA| Atsiduso supratusi: tai genys medį kapojo. Tasai balsas 1050 UBAGAS | melsties už savo prietelius ir geradarius... ~Niūronys, 1906.VI.8~ 1051 NEMUNU | sodiečių tikėjimą į "monopolio" geradėjystes, giria jį, kol dar, žinoma, 1052 LAIMESZI| lygiais ir laimingais, visi gerbė artimą ypatą ir žmogaus 1053 VAGIS | pasiturinčių ir gerų tėvų duktė, gerbiama apylenkėje. Susipažinau 1054 LAIMESZI| puikiausius žolynus nešėsi rankose gerbiamos moterys; aukštai iškeltos 1055 LIUDNAPA| kareivis ir gargaliuodamas gėrė iš butelio arielką. Buvo 1056 NEMUNU | bet ir čia visi nutilę, gėrėdamies jos klausome: visi jaučiame, 1057 LIUDNAPA| jinai tik nusišypsojo, jais gėrėdamos. Tečiaus, iš gurbo išeidama, 1058 PUGAKALN| prie medžio. Jautėsi kiek gerėliau, - net nusišypsojo iš savo 1059 SVECIAI | galėjai išsirinkti kitą, geresnį. Bet tu tik mano turtų norėjai, 1060 LIUDNAPA| tai visi ėmė svajoti ir geresnių laikų laukti. Jau kiek anksčiau 1061 BEDARBO | Atsidaro butelį alaus ir geria. Šaltas skystimas tartum 1062 PARSAPNI| valdžios. Jums gi jie yra geriausiais draugais, nešiotojais laisvės, 1063 UBAGAS | pasiturintį žmogų, kursai buvo geriausiu mano tėvų kaimynu ir bičiuoliu, 1064 PARSAPNI| tobulinat savo gyvenimą, gerinat būvį, nešate ant savo pečių 1065 ABEJOJIM| ištekėjo, vėl pradėjo int mane gerinties ir greitai visa užmiršo...~ - 1066 JONIUKAS| visas drebėdamas, net jam gerklytė užkimo: jautė, kad atsitiko 1067 VIENARUD| iškilmingai apsitaisęs ir jau gerokai išgėręs, vedės po ranka 1068 BEDARBO | metais iš nuobodumo net gerti buvo pradėjęs, bet paskui 1069 LIUDNAPA| dienos mano! Kaip melsvam ore gervės, nykstat jūs tiktai ką pasirodžiusios... 1070 PIESTUPY| dar namie esant gaidys giedojo, o mudu numirėlių bijova!~ 1071 KUDIKYST| Užu stalo ūmai pradeda giedoti, visi gryčioje susirinkusieji 1072 PIRMUTIN| prie egzaminių. Buvo rytas, giedras, ramus ir malonus…~ Štai 1073 LIUDNAPA| vaikščioję, lakštingalos giesmių klausę. Būčiau tave po miškus 1074 NEMUNU | pirmagalis varo upės paviršiu gilią vagą; bet garlaivio užpakalyje 1075 PIESTUPY| nebebijojau. Užsimaukšlinau giliau ant galvos kepurę, užsidėjau 1076 PIESTUPY| ypatingą įspūdį: buvo tokioj gilioj vietoj, kaip duobėj; iš 1077 PARSAPNI| jų aikštėn, bet slepiate gilmėj savo nuvergtos ypatos nuo 1078 LIUDNAPA| apniukusį ir priešais baisų, gilų, kaip bedugnį, griovį. Iš 1079 LAZDA | gyveno kažno kur Rusijos gilumoj ir pas tėvą labai retai 1080 ANTUETLI| vieną jų plyšį, pačioje gilumoje, kaip koks stebuklas, išplaukė 1081 NEMUNU | Kaip karšta, iš pačios gilumos kilstanti malda ramina prigimtis 1082 VAGIS | dar nesmagumą mano širdyje gimdo...~ Tat buvo po pačių 1083 PARSAPNI| valdonais savo būvio, patys gimdote vaisius savo pasielgimų, 1084 KUDIKYST| viena kalba toliau:~ - Tu gimei pavasarį prieš pačias Velykas; 1085 PUGAKALN| ir laukia, minėdami savo gimines ir draugus, tolimoj tėvynėje 1086 BEDARBO | ant gatvės; kitas neturėjo giminių ir pažįstamų, kur nors tuo 1087 LIUDNAPA| mokiniu būdamas, traukiniu gimnazijon važiuodavau ir pro langą 1088 PIRMUTIN| Atmenu, buvau dar jaunas gimnazijos mokinys...~ Nors jau 1089 LIUDNAPA| ištrėmimo klaikybių neatjaus... Gimtajan sodžiun ją liepė nuvaryti...~ 1090 LIUDNAPA| mirguojančius klonius ir laukus ir gimtąjį sodžių išvysdavau, mano 1091 JONIUKAS| jo mažoj galvelėj pradeda gimti graudžios mintys. O, jo 1092 NEMUNU | skęstanti purvuose.~ "Kur jos gimtinė vieta, kas tokie jos tėvai, 1093 SVECIAI | gyventi ir neapsakomai malonūs gimtosios šalies ir mylimųjų paveikslai, 1094 PARSAPNI| ligos, tarpe jūsų pačių gimusios, Ir. jūs tiktai par savo 1095 ZVAIGZDE| nebetoli: eina prievaizdas Ginbutas (tas pats, kurs ir dabar 1096 LIUDNAPA| tvėrės už krepšio, tartum ginklo ieškodamas. Pamatęs moterį, 1097 LIUDNAPA| pasakoję;kad žmonės visur ginkluojąsis ir einą miškuosna; kad keliose 1098 ANTUETLI| viršūnės, - rodėsi, galinga ginkluotų milžinų eilė sustojusi sergėjo 1099 PARSAPNI| tuojaus nutilo, - tiktai girdėjosi pridvėsinta žmogaus rauda; 1100 LIUDNAPA| daug yra apie maištininkus girdėjus, gal juos matė... gal ir 1101 VIENARUD| linksmų veidų, tik amžinai girdėsiu, kaip smulkutis lietus čežena 1102 BEDARBO | jam tartum žinomas, jau girdėtas: jis kelia jo minty vieną 1103 KADNUMIR| Kūdikėlis kur užaugau; ~Kad girdėtų tą dainelę, ~Motynėlė ką 1104 JONIUKAS| Bet Joniukui, tuos žodžius girdint, juokties visai nebebuvo 1105 PAKELEIV| nutyla. Tylu ir aplinkui; tik girdis keleivių žingsniai ir greitas 1106 LAZDA | Kartu su minėtuoju mūsų pono girininku gyveno tuos pačiuos namuos 1107 NEMUNU | liūdną... apie gegutę, žalioj girioj kukuojančią, vargelius rokuojančią, 1108 ABEJOJIM| Petras, mane pamatęs... Kaip girta parėjau namo ir parvirtau 1109 PIRMUTIN| muštynių, nė vagystės; nematyt girtuokliavimo.~ Kunigas kapelionas 1110 PARSAPNI| po kojų jūsų seseris, par girtuoklystę ir kitus įrankius atima 1111 PIESTUPY| šalis dairos. Taigi tylom glaudžiaus tik arčiau int ją, bailiai 1112 LIUDNAPA| šventas... - šnibždėjo tyliai, glausdama int širdį drebančias rankas.~ 1113 UBAGAS | nesiglaudei?~ - Kur man int jas glausties! Turi jos savo vyrų tėvus 1114 KUDIKYST| priveda mane arčiau. Gaunu glėbį saldumynų, padėkavoju ir 1115 KUDIKYST| viena ranka verpia, kita glosto mano galvą. Gryčioj daugiau 1116 BEDARBO | krintantieji medžių lapai, tartum glostydami pamėlynavusį veidą... ~1903~ 1117 LIUDNAPA| sudejavo nelaimingoja, pirštus gniauždama.~ Netoli stovėjo sustatytos 1118 LIUDNAPA| alsuodamas. Ėmė noras suimti gniaužtan visą tą pakvipusį orą ir, 1119 LAZDA | o mano jaučiai tokiomis godžiomis akimis į mane žiūri. Taip 1120 BEDARBO | duonos kąsneliai slenkia iš gomurio viduriuosna, bet kely apsistoja... 1121 BEDARBO | dieną atsikėlė išdžiūvusiu gomuriu, galva sukės, ausyse skambėjo, 1122 JONIUKAS| duonos kąsnelis sustodavo gomury.~ Ant galo vieną dieną 1123 PARSAPNI| poteriauti. Tykiai gulėjo grabe lavonas... Štai pro bažnyčios 1124 LIUDNAPA| gailiai raudodamos, meldėsi. Grabnyčios žvakė uždegta žibėjo.~ - 1125 BEDARBO | akmens ir pasistiepęs pradeda graibyti rankom viršum galvos. Dešine 1126 PAKELEIV| Antanas.~ - Rodos, K-nų grapo, - atsako Petras.~ - 1127 SVECIAI | pasodįsiu šaltojon, - grasė sargybinis, šluostydamas 1128 LIUDNAPA| kad nešaudytų, Dievo vardu grasęs, kad tokio baisaus darbo 1129 PIRMUTIN| Vartus laušime! - grasina jam nuo gatvės.~ Vartai 1130 UBAGAS | krašte jinai maloni, brangi, graudina širdį. Dabar suprantu, kodėl 1131 LIUDNAPA| Int juos žiūrinti ir ją graudulys paėmė. Gerklę staiga tartum 1132 KUDIKYST| susirinkusieji pritaria, ir plaukia graudus malonus giesmės gaidas. 1133 JONIUKAS| mažoj galvelėj pradeda gimti graudžios mintys. O, jo niekados taip 1134 BEDARBO | krinta su gailesčiu ir graudžiu dejavimu, ankstyvų ligų 1135 BRISIAIA| gulėti šilta. Bet kaulų graužti vis tiek jau nebegali, o 1136 PARSAPNI| paskutinį kruvinai uždirbtą grašį. Ne piktos dvasios, ne maištininkai 1137 NEMUNU | prigimtis, neapsakomai už aną gražesnė.~ Šitai ant kalno iš 1138 LIUDNAPA| stalas, buvo už viena kitą gražesnės... Bet nesistebėjo int tat 1139 KUDIKYST| Tau tenai būtų daug gražesnius davę, - tenai būtum kaip 1140 NEMUNU | miškų, ta daina neapsakomai gražiau skambėtų, bet ir čia visi 1141 JONIUKAS| dzyravimas jam buvo kaip gražiausia muzika. Bet tuo kartu bijojo: 1142 NEMUNU | bet tik įvairių tepalų gražinamas, liudija, kad ši mergina 1143 NEMUNU | apsistodamos, lepindamos prigimties gražumais jausmus ir širdį. Kaip karšta, 1144 NEMUNU | Nemunas ir įvairus jo krantų gražumas traukte traukia prie savęs 1145 ANTUETLI| pasidžiaugti prigimties gražumu buvo toks karštas, kad nieko 1146 LAZDA | subėgę žmonės su šakėmis ir grėbliais. Po dviejų valandų prie 1147 UBAGAS | vienas išaugęs norėtų kuo greičiausiai savo tėvus iš namų išvežti, 1148 JONIUKAS| trobelė. Ir Joniukas jau greitais, tvirtais žingsniais skuba 1149 PIESTUPY| pasmaugia. Negelbsti nei greitos kojos: juo labiau pamatęs 1150 BEDARBO | griebias už šakos, bet iš greitumo paslysta ir krinta žemyn. 1151 BEDARBO | kada svajodamas apie ūkį gręžė jis vinims skyles, nusmuko 1152 PAKELEIV| viduriuose amžinai revoliucija griaudė. Atmeni, kaip abudu išraudusiu 1153 PAKELEIV| pritaria, ir plaukia per mišką griaudingas dainos gaidas. Visas miškas 1154 VIENARUD| sieksnio pavydėsiu? - atsakė griaudingu balsu Apalionija, parėmusi 1155 KUDIKYST| nelaimingas: pasidaro teip griaudu ir skaudu, kad prisiglaudęs 1156 BEDARBO | nuvargusį, stingstantį kūną. Griaudžiai šlamėdami, krinta ant papurusios 1157 SVECIAI | tu, gyvate, mano namus griauni, laimę ardai?..~ Išaugo 1158 VAGIS | pats kirminas mano širdį griaužia. Ir nežinau dar, ką pasakys 1159 BEDARBO | pasistoja ant akmens ir griebias už šakos, bet iš greitumo 1160 LAIMESZI| Visą tą dieną linksmai griežė muzika.~ Ir tą šventę 1161 KUDIKYST| mažomis smuikomis muzikantai griežia kaip tik gali. Aš pats sėdžiu 1162 NEMUNU | klausos. Ant galo pradeda griežti, - čypia ir rėkia armonikas, 1163 ZVAIGZDE| žaliavo vasarojus, žydėjo grikai. Ore nė vieno balso, nė 1164 PUGAKALN| apsnigtas, nuvargęs eina grimzdamas giliai sniegan jaunas keleivis. 1165 KUDIKYST| vienas kitą bailiai sueiname grinčion, nusiimame nuo savo galvų 1166 BEDARBO | šlapina žemę ir mažais grioveliais sriuvena slėnin. Liūdnai 1167 LIUDNAPA| baisų, gilų, kaip bedugnį, griovį. Iš apačios girdi skaudų 1168 LIUDNAPA| int jį, norėtų nusileisti griovin, gelbėti vyrą. Pažiūri int 1169 PIESTUPY| vietoj, kur dideliu giliu grioviu teka skersai kelią upelis. 1170 PIESTUPY| žiūrėjo int tave baisus tamsus griovys, pušelėmis apaugęs; skersai 1171 LAZDA | kuriuose gyveno, visai baigė griūti: pro lubas varvėjo vanduo, 1172 BRISIAIA| baisus trenksmas, - ir jisai griūva, sopulio pervertas. Pramerkęs 1173 PUGAKALN| pernakvosiąs ir rytoj rytą grįšiąs Ciurichan. Bet oras ūmai 1174 JONIUKAS| jo kartą Morkūno Antanas, grįždamas iš lauko, mėšlą nuvežęs. ~ 1175 KUDIKYST| pas kitą kaimyną. Iš tenai grįžtame su motyna jau kitu - didžiuoju 1176 ZVAIGZDE| ir prigimties neapsakomų grožybių, mano brolis tarė:~ - 1177 PARSAPNI| sėjo ir sės pasipriešinimo grūdus žmonių širdyse. Dėl to valdonai 1178 LIUDNAPA| mokiamės, kaip su rusais reikia grumties.~ Tokie juokingi su tais 1179 LIUDNAPA| klauseis? Gal sodne po senąja grūšia sėdėjai, vainikėlį pindama? 1180 ZVAIGZDE| gyvulių laukinių; nuo uogų ir grybų žemė marguliavo; riešutų - 1181 NEMUNU | ankščiau nuskurdusių jų gryčelių.~ - Kieno tas miestelis, 1182 LAIMESZI| išsisklaidys po jūsų namus ir gryčias, įeis į jūsų protą ir širdis, - 1183 KUDIKYST| ūmai pradeda giedoti, visi gryčioje susirinkusieji pritaria, 1184 LAIMESZI| savo laukuose, namuose ir gryčiose ypatingą malonią šviesą, 1185 ANTUETLI| neregėtą paveikslą, pakvėpuoti grynu oru ir pasidžiaugti prigimties 1186 KUDIKYST| Dvi eglės tai dvi seserys grytelninkės (kampininkės), kurios vaikščioja 1187 LIUDNAPA| mūsų krašto; kad ne tik gubernatoriai, pats karalius išsigandęs 1188 PIRMUTIN| policijos, leidžia telegramus gubernatoriui, ministrams. Šie lipdo savo 1189 ABEJOJIM| žemes pardavę, Vitebsko gubernijon išėjo. Kartu su kitais ir 1190 KUDIKYST| atsikišusį ir skaudantį guburėlį.~ - Nebus iš tavęs artojaus, - 1191 LIUDNAPA| vietos, rūpinos tik savim ir gudriai laukė. Tečiaus buvo ir tokių, 1192 LIUDNAPA| kasdieninio darbo kietan patalan guldamas, tokį pat jausmą turi... 1193 LIUDNAPA| badą kenčia, ir galvas savo guldo, po miškus slapstydamies. 1194 KUDIKYST| nusineša pas lopšį. Petrienė gulėdama žiūri į mus ir šypsos.~ - 1195 BRISIAIA| Dažnai troboj, viduasly gulėdamas, sapnuoja jisai vagį ar 1196 LIUDNAPA| manęs pastatyta po pušimis gulimoja kėdė, ir, sunkiai alsuodamas, 1197 KUDIKYST| ant rankų, prineša prie gulinčios ir atidengia nuo veido baltą 1198 SVECIAI | kada baloj ar purvynėj gulint stingo visi sąnariai, tavo 1199 UBAGAS | atadaryti; paskum pamatęs mane gulintį dar labiau nusiminė ir drebančiu 1200 ZVAIGZDE| Na, tai ko judu čionai gulita? - geru, bet šiurkščiu balsu 1201 ZVAIGZDE| tarė prisiartinęs.~ - Gulkis ir tamsta, - atsakė brolis. - 1202 VIENARUD| jau žemėse gulėjo ir kurie guls dar be skaičiaus... Int 1203 VIENARUD| laikas, ir, visa palikęs, gulsi šiton šalton žemelėn, ažumirštas 1204 PUGAKALN| tokiu būdu pasidarė sau guolį. Paskui pradėjo trepinėti 1205 BRISIAIA| kelias senas Brisius iš guolio ir loja užkimusiu, mieguistu 1206 BRISIAIA| paspaudęs uodegą vėl susiriečia guoly...~ Jau nebe kartą Brisių 1207 PUGAKALN| galo susirietė padarytame guolyje ir prisiglaudė prie medžio. 1208 KUDIKYST| sodžiaus trobos, daržinės ir gurbai; po dešinei plikas jau laukas, 1209 LIUDNAPA| e vyrai sukuliojos apie gurbus ir tvoras, apsnūdę, nepakakinti... 1210 UBAGAS | taip žmogų klausinėti, tik gurdinti... Atsiminiau, kad reikia 1211 BEDARBO | sąnarių skaudėjimo, nei pilvo gurgėjimo, - būsiu ir aš laimingiausias..."~ 1212 BEDARBO | pinigus, kurius buvo davęs jo gydymui. O darbas buvo sunkus ir 1213 ZVAIGZDE| marguliavo; riešutų - kiek dabar gylelių; upėj ir liūnuos žuvies - 1214 NEMUNU | bokštas pastatytas? ar jis gynė žmonių laisvę, ar dar labiau 1215 VAGIS | Juk aš tik savo savastį gyniau... Kitos išeigos neturėjau, 1216 SVECIAI | ragaišis, bet gardus, - gyrė tėvas.~ - Iš kur, tėveliuk, 1217 SVECIAI | neužmirš! Ilgai tampys jo gyslas sužeistųjų draugų vaitojimai, 1218 PUGAKALN| paėmė jį šiurpas ir apmirė gyslose kraujas.~ Bet veikiai 1219 PARSAPNI| atiduodančius savo spėkas ir gyvastį pininguočiams. Girdėjau 1220 SVECIAI | artie sargybinį. - A, tu, gyvate, mano namus griauni, laimę 1221 LAIMESZI| pusių, kaukė vilkais, čypė gyvatėmis, lojo šunimis. Nuo tų įvairių 1222 LAZDA | mano tėvui, kuo arčiausiai gyvenančiam, dažniausiai tekdavo išklausyti 1223 LIUDNAPA| jais ir su savo moterim gyvenantis... Ir tokis džiaugsmas savo 1224 UBAGAS | girdėdavau, kad Petras Sabaliūnas gyvenąs kaip gyvenęs, gerai ir laimingai, 1225 PARSAPNI| bet žinau, kad jo sūnus, gyvendamas ant žemės, išeitų mokslus 1226 UBAGAS | Sabaliūnas gyvenąs kaip gyvenęs, gerai ir laimingai, kad 1227 LIUDNAPA| dairydamos. Dideli, keliais gyvenimais namai tęsėsi iš abiejų pusių 1228 LIUDNAPA| vėjelis - ir tų neturtėlių gyveniman naujus troškimus ir naują 1229 BEDARBO | vienu matu pabaigti su tuo gyvenimu?.."~ "Tikiu, kad darbininkų 1230 ABEJOJIM| keletą metų pas mano tėvelius gyvenom. Daug jisai dėl manęs nukentėjo, 1231 PIESTUPY| mirtimi mirti, taip troškau gyvent. Staiga pajutau, kad jis 1232 KLIUDZIA| tikru Amerikos tyrlaukių gyventoju, Kuperio aprašytu. Nors 1233 VAGIS | dešimtį vienybėje ir meilėje gyvenu ir vaikų nemažai susilaukiau - 1234 SVECIAI | numiręs, tu sau viena būtum gyvenus, nes tasai burlokas vis 1235 SVECIAI | stojo jam akyse. O, kolai gyvęs, tos praeities neužmirš! 1236 PUGAKALN| jaunikaitis. - Susidėsiva ir jau gyvęsiva kartu savo tėvynėje, tarp 1237 LIUDNAPA| Viena... miške, ir nei vieno gyvo balso aplinkui. Nerėkavo 1238 NEMUNU | bangų; tos bangos juda kaip gyvos, plečiasi į abi šali, lekia 1239 KLIUDZIA| žiūrėjo į mane nelaimingas gyvulėlis, tarsi klausdamas, ką aš 1240 ZVAIGZDE| miškai, pilni paukščių ir gyvulių laukinių; nuo uogų ir grybų 1241 PARSAPNI| paniekintas varguolių dukteris, gyvuliškai parduoliojamas moteris ir 1242 PARSAPNI| kad ta laimė slepiasi ir gyvuoja jų pačių dvasioje; kurie 1243 UBAGAS | jos savo vyrų tėvus dar gyvus, - tegul tik juos moka mylėti. 1244 PIRMUTIN| linksmai degančiom akim įbėga Rokus, mano draugas.~ - 1245 NEMUNU | kunigo, kuris, pastebėjęs įbestas į save jos akis, rausta 1246 LAIMESZI| veidų; jų blizgančios akys įbestos buvo į žiburį ir negalėjo 1247 KLIUDZIA| gal jie pirma norėjo ją įdėti maišiukan ir nunešus int 1248 LIUDNAPA| žinios, vis įvairesnės ir įdomesnės. Nors nuo tojo garsaus šventadienio 1249 KUDIKYST| žymios nuo buvusių vočių įdubusios užgijusios žaizdos.~ - 1250 KUDIKYST| takeliu ant kalnelio ir įeiname į namus. Gryčios durys atviros. 1251 PARSAPNI| bažnyčios duris pamačiau įeinantį susikumpinusį vidutinio 1252 LAIMESZI| po jūsų namus ir gryčias, įeis į jūsų protą ir širdis, - 1253 KUDIKYST| noriu! - prašau nepaspėjęs įeiti gryčion.~ - O kur teip 1254 PARSAPNI| atviras bažnyčios duris įėjo kuopa liūdnai giedančių 1255 KUDIKYST| krikštomočią randame visai kitaip. Įėjusi vidun motyna tuojaus prie 1256 UBAGAS | pakraščiais, kur gražios ievos žydi, kur naktimis lakštingalos 1257 BEDARBO | autskariais apvyniotus...~ Tai ieškąs darbo darbininkas - Laurynas 1258 ABEJOJIM| apipilta, ir apgraibomis ieškodavau, ar tebeguli Petras, ar 1259 VAGIS | juos pagadina. O aš juk ieškojau ir ieškau: savo sąžinės 1260 BEDARBO | nepakaks. Suprato, kad reikia ieškot koks nors užsiėmimas, jeigu 1261 PARSAPNI| tiktai par savo silpnumą ieškote viskam priežasties svetur, 1262 LIUDNAPA| nepratarė. Pavalgęs ėmė kepurės ieškoties. Juozapota nustebusi sekė 1263 BEDARBO | sriauni upė: paplūdus ji viena įgalėtų numesti vergiją. Bet išbarstytos 1264 SVECIAI | uredninku priešaky. Visi buvo įgėrę.~ - Šitai tas norėjo 1265 PARSAPNI| savo galę, sunaudotumėt ją įgijimui tarpe žmonių visuotinės 1266 LIUDNAPA| nusikratys nuo rusų valdžios, įgis laisvės, gaus žemės ir susilauks 1267 PARSAPNI| greitai dasieksite laimės, įgysite tvirtą tikėjimą, turėsite 1268 KUDIKYST| vėl prie savo darbo... ~III. Pirmieji atsiminimai ~ 1269 VAGIS | Šokau kaip jautis, bizdėlės įkąstas. Apsivilkau, pasikinkiau 1270 VAGIS | didžiausius sienojus į ratus įkeldavau, kelmus iš žemės išraudavau, 1271 VIENARUD| kumelaitė, aplūžusios vežėčios įkinkyta, ir pasisukė int kapus; 1272 NEMUNU | muzikantai", dainiai ne įkvėpimo, bet dėl pinigo, sustojus 1273 VAGIS | Nusikinkiau, kumelį vėl įleidžiau gurban, duris užrakinau 1274 LAIMESZI| Net ir tie, kurie užlips ilgainiui ant kalno ir prisilytės 1275 KUDIKYST| Garnys, garnys, tas ilgakaklys! - girdžiu jau snausdamas 1276 BEDARBO | suskaitė pinigus: maža - ilgam nepakaks. Suprato, kad reikia 1277 PIESTUPY| kad šitai jau skečia savo ilgas išdžiūvusias rankas, - čiups 1278 ABEJOJIM| žmonių pasilgo, kad iš to ilgesio apsirgo. Pastaisiusi kiek, 1279 KUDIKYST| atskiriu ant tos pušies ne tik ilgojo Arelio barzdą, bet ir maišą, 1280 PARSAPNI| oro terp dangaus ir žemės, įlindo pro langą į stovinčią ant 1281 KLIUDZIA| savo kūnelį: kartu vilkosi įlindusi jos krūtinėn striela, o 1282 ANTUETLI| Žinoma, tat buvo tik graži iliuzija: nušokęs būčiau sau tik 1283 PIESTUPY| vaidenas, - atsakiau drąsiai imdamas nuo žemės pagalį, kurį iš 1284 KLIUDZIA| maišiukan ir nunešus int upę įmesti vandenin, bet paskui atnešė 1285 SVECIAI | visas krauju apsipylė.~ - Imkit tą galvažudį! - sušuko uredninkas, 1286 LIUDNAPA| Bet matydama, kad visi in ten eina, pribėgo int žmonių 1287 LIUDNAPA| reikia ruošties, nors kokį įnagį nusikalti, nes gali prireikti 1288 PIESTUPY| žinojau, bet ar padės tas įnagis prieš numirėlius, tikrai 1289 LIUDNAPA| daugybę šaudyklių ir kitų karo įnagių ir greitai visus žmones 1290 SVECIAI | krūtinėj kvapą, Ir jisai, kaip inbestas, sustojo ant vietos...~ 1291 LAZDA | sėdėjom ant savo vietų kaip inbesti. Niekas neatsiliepė, tik 1292 UBAGAS | duoną: peržegnojo ją ir indėjo krepšin.~ Mačiau, kiek 1293 LAZDA | bedegdamas pypkę ažudegė ir indžiūvusias šakas. Vienu akies mirksniu 1294 LIUDNAPA| neverkė. Tik vaitojo ir inkštė kaip kankinamas gyvulys, 1295 LIUDNAPA| paskum da labiau spaus žmones inpykę.~ - E ką, jeigu nuveiks... 1296 NEMUNU | sustoja. Visi pradeda lipti. Instinkto vedamas, nutveriu studentę 1297 LIUDNAPA| gražūs...~ Staiga vėl intbedė int mane akis ir paklausė:~ - 1298 SVECIAI | Antanas, kaip pablūdęs, intbėgo atgal pirkaitėn, nutvėrė 1299 LIUDNAPA| Petriukas? - atkartojo, intbesdama int ją savo akis.~ Norėjo 1300 ABEJOJIM| ir visados jinai pirma inteidavo, e jisai vis kiek palaukęs - 1301 SVECIAI | nurimo, pradžiugo.~ - Inteisiu nepastebėtas, tai bus juoko! - 1302 NEMUNU | išmestas iš jų tarpo... aš - inteligentas. Ir pasidaro taip gailu 1303 LIUDNAPA| vakar šaly gurbų matė, - ir intikėjo... Sunki našta užgulė jos 1304 LIUDNAPA| ramiai nepraleidžia. Vieniems intiksi, kitiems nusidėsi: taip 1305 LIUDNAPA| krūtinėn aštrius nagus giliai intleisdama. Degino sodžius, šaudė ir 1306 VIENARUD| Dievuli!..~ Nebeišturėdamas intlėkiau savo kambarėlin ir, parvirtęs 1307 LIUDNAPA| Damulienės ir jos dukterų, intmestų kalėjiman; nesuprato jų 1308 LIUDNAPA| tokia yra, kalėjiman ją intmetė, - neprieštaravo ir neverkė. 1309 LIUDNAPA| troškimus ir naują viltį intnešė...~ Pavasarį, vieną šventadienį 1310 LAZDA | galėjau su savim pasiimti: sau intsidėjau krepšelin duonos su druska, 1311 LAZDA | lydimus vežimą šieno ir intsigeidė pypkę užsidegti; bedegdamas 1312 LIUDNAPA| daiktas giliai jai galvon intsmego.~ - Tai mum, Petriuk, 1313 LIUDNAPA| nebe vieni. Ar žinai:tu intvaisysi sodnelį, ir, kai paaugs 1314 KUDIKYST| tenai paima bliūdžiuką ir įpilia man šiltų užbalintų batvinių. 1315 PARSAPNI| par girtuoklystę ir kitus įrankius atima į savo kišenį nuo 1316 LAZDA | iš mūsų akių. Dumbrauckas irgi turėjo kraustyties. Nežinau, 1317 NEMUNU | Nusitvėrę abiem rankom ilgų irklų, užgula ant jų visu savo 1318 NEMUNU | pajuodavusį žmogų, kuris sustoja irties, žiūri į garlaivį ir kartu, 1319 JONIUKAS| ir tas, sako, esąs žydo Iršos). Ant galo, ir tėvelio dabar 1320 TIKEJIMA| atsigręžęs jos jau neberandu.~ Įsidedu laišką kišenėn ir nuliūdęs 1321 BRISIAIA| vaikai žaidė, jį račiukuos' įsikinkę važinėjo: nepyko ant jų 1322 LAZDA | nusišypsojo ir pasiėmęs knygą įsikniaupė skaityti. Ta lazda, kiek 1323 ABEJOJIM| vakaruotų eina; šventadieniais įsikniaups, būdavo, maldaknygėn ir 1324 JONIUKAS| lovą, nutraukia nuo jos įsikniaupusį Joniuką ir lupa jį, lupa.~ - 1325 ABEJOJIM| sapną. "Mat kažin kas galvon įsimušė", - subarė mane. E aš: apsnūdau 1326 LAIMESZI| keikiami ir visados apverkiami; įsimylėjusieji jaunikaičiai ir merginos 1327 PAKELEIV| vietos kiton. Besitrankydamas įsimyli, bet ta meilė jį tik kankina, 1328 KLIUDZIA| išimti strielos, kuri buvo įsisiurbusi katytės krūtinėn ir dabar 1329 LIUDNAPA| klausinėti, kam tuos durtuvus įsitaisė, ir reikalavo, kad pasakytų 1330 LIUDNAPA| iš mūsų krašto. Durtuvus įsitaisėm tik taip sau: jeigu kartais 1331 PARSAPNI| įstatymus mano, o duktė, įsitikėdama broliui, sektų pėdomis jo 1332 UBAGAS | tvoros negalėjau int jį gerai įsižiūrėti, negalėjau net pažinti, 1333 VIENARUD| kaip peilis, man širdin įsmego. Tai buvo moteriškės balsas...~ 1334 UBAGAS | tamsta senų žmonių pasakos?.. Įsodino kartą sūnus žilą tėvą ragelės 1335 KUDIKYST| veidą ir silpstančion rankon įspraudė kreivą šakotą lazdelę. Baltu 1336 LIUDNAPA| du skatiku ir atsikėlęs įspraudžiau jai rankon. Nejuto... Du 1337 LIUDNAPA| skardas pralėkė ir nutilo, įspūdžio nepadaręs. Tūlas visai jo 1338 LIUDNAPA| žiūrėdamas, skaičiau jos įstabius žodžius ir... šį tą supratau... 1339 PIRMUTIN| Tie žodžiai buvo taip įstabūs, netikėti ir malonūs. Jau 1340 PARSAPNI| kiltų prieš valdžią ir senus įstatymus mano, o duktė, įsitikėdama 1341 LAIMESZI| Pražuvusiųjų drąsuolių vardus įrašė istorijos knygon aukso raidėmis, o 1342 LAIMESZI| nuo tos dienos jis tapo istoriškuoju žmonių gyvenimo paminklu. 1343 SVECIAI | mirtin vedamas ėjo; kai įstūmė kareivių prikimštan vagonan, - 1344 BEDARBO | užkabinęs Lauryno ranką, įsukė ją ratan... Suriko nesavu 1345 KLIUDZIA| nusiėmiau nuo pečių lanką, įtempiau strielą ir pradėjau taikinti. 1346 LIUDNAPA| plaukė naujos žinios, vis įvairesnės ir įdomesnės. Nors nuo tojo 1347 NEMUNU | už kitas kitą puikesni ir įvairesni, atkreipiu liūdnas savo 1348 LAIMESZI| šmėklos, rėkaus ir kauks įvairiausiais balsais, šauks ir trauks 1349 NEMUNU | blizga ir tviska ant saulės įvairiausiomis savo spalvomis. O platus 1350 LIUDNAPA| aplinkui žolės ir žolynai įvairiomis spalvomis mirga; terp medžių 1351 LIUDNAPA| perskaitytasai iš sakyklos poperis ir įvairios žinios vienu matu žmones 1352 LIUDNAPA| gyventojai, dėl pailsio ir įvairumų tame miške susirinkusieji, 1353 NEMUNU | miego, bet platus Nemunas ir įvairus jo krantų gražumas traukte 1354 VAGIS | Išsikinkiau savo kumelį, įvedžiau gurban, uždėjau šieno, užpyliau 1355 VAGIS | Apsivilkau, pasikinkiau kumelį, įverčiau numirėlį važiun ir, kaip 1356 ZVAIGZDE| nematyti?~ Kada jam tai išaiškinau, dėdė Simanas atsiliepė:~ - 1357 LAIMESZI| dar didesnio stebuklo ar išaiškinimo senojo.~ O žiburys ne 1358 LAIMESZI| gerai suprasti ir kitiems išaiškinti, ką tie žodžiai reiškia. 1359 LAIMESZI| nesuprantame.~ - Aš jums išaiškįsiu, - atsakė senelis. - Šitas 1360 KLIUDZIA| nebe pirmą dieną ji čia išalkusi ir sušalusi tupi...~ 1361 PIRMUTIN| sulaikyti drąsuolius nuo išardymo kalėjimo vartų...~ Policija 1362 UBAGAS | tikra teisybė: ne vienas išaugęs norėtų kuo greičiausiai 1363 SVECIAI | griauni, laimę ardai?..~ Išaugo jų akyse, kaip milžinas. 1364 PAKELEIV| vidurių murmėjimais žmonių išbaidyti.~ - Atmenu, kur neatmįsi, - 1365 LIUDNAPA| Juozapota sėdėjo išbalusi, akis išplėtusi. Jos ausyse 1366 KUDIKYST| motyna.~ Žiūriu, guli išbalusiu veidu, nekruta.~ - Miega? - 1367 LIUDNAPA| Dievo nebijąs. Mūsų vyskupą išbaręs ir išlojojęs. Du kunigu 1368 LIUDNAPA| Dailus takelis, smėliu išbarstytas, tęsias, aplinkui žolės 1369 BEDARBO | įgalėtų numesti vergiją. Bet išbarstytos po visą pasaulį, džiūsta 1370 PIRMUTIN| Rokus, kada iš užkampės išbėgam ant didžiosios gatvės.~ 1371 PIRMUTIN| maištininkas? - užsipuola jis ant išblyškusio 15 metų vaikino, kuris stovi 1372 LAIMESZI| vaikų ir suaugusių vyrų, išblyškusių ir nuvargusių, - vėl priėjo 1373 TIKEJIMA| minčių, brangių, tolimųjų, išbudina mane šveicarė mergaitė. 1374 LIUDNAPA| ieškodamas, pažadėjau visą vasarą išbūti...~ Antrą dieną išėjau 1375 LAZDA | jisai čionai nesijudindamas išbuvo; beveik niekur neišeidavo, 1376 NEMUNU | jausmų, kurioje jos autorius išdėsto savo persitikinimą ir lengvą 1377 KUDIKYST| Pirmieji atsiminimai ~ Kaip išdraskyto gražaus žolyno atskiri lapeliai 1378 BEDARBO | broliai ir seserys - nuo vargo išdžiūvę, nuo darbo pajuodavę, - 1379 LAZDA | duonos maža, dirvos ir pievos išdžiūvo. O turėjom ne tik sau, bet 1380 PIESTUPY| šitai jau skečia savo ilgas išdžiūvusias rankas, - čiups mane ir 1381 BEDARBO | nevalgė. Trečią dieną atsikėlė išdžiūvusiu gomuriu, galva sukės, ausyse 1382 VAGIS | tikru žmogžudžiu iš tenai išeičiau, nes kalėjimai juk nepataiso 1383 LIUDNAPA| gėrėdamos. Tečiaus, iš gurbo išeidama, pajuto, kad jos širdį kažin 1384 LIUDNAPA| ažu namo kertės išvysdavau išeinančią seną seną moteriškę. Pro 1385 PIRMUTIN| uždusę, sukaitę.~ - Išeinu, kad tu žinotum, iš savo 1386 PARSAPNI| sūnus, gyvendamas ant žemės, išeitų mokslus ir, užmiršęs vardą 1387 LIUDNAPA| susirinkusieji, buvo kaip iš pasakos išėję: gražios, šviesiais rūbais 1388 LIUDNAPA| pasirėmusi.~ Nuo Petro išėjimo neapsakomai jai širdį sopėjo. 1389 PIESTUPY| Kada ant galo laimingai išėjova iš miško, netoli pasirodė 1390 SVECIAI | Atrišo maišelį ir, išėmęs iš tenai juodos kareivių 1391 PARSAPNI| bet dargi užkirstų kelią išganymui savo tėvo, nes ant jo pultų 1392 LAIMESZI| galvas žemyn: tat buvo jų išganytojų kūnai, kurie, patys numirdami, 1393 PIESTUPY| tamsta žinotum, kaip mudu išgąsdinai! Tamstą pamačiusiu, tarėva, 1394 PIESTUPY| apsirgo, - ir be reikalo išgąsdinau tamstas...~ Ir moteriškė, 1395 PARSAPNI| veidų matėsi nusiminimas, išgąstis; nekurios moterys dievobaimingai 1396 ZVAIGZDE| Ne, tuo kartu žvaigždė išgelbėjo, - atsakė atsidusdamas Simanas.~ - 1397 ABEJOJIM| atatolintų nuo manęs nelaimę, išgelbėtų nuo tų baisių abejojimų, 1398 PIESTUPY| jis nors kartais mėgsta išgerti, bet taip žmogus nemelagis) 1399 PIESTUPY| sušalęs sniegas...~ "Išgirs vilkai, kad einava, - manau 1400 LIUDNAPA| diena, tuo pačiu laiku, išgirsdavau jau žinomą, ypatingą ir 1401 LIUDNAPA| dar baudžiavos grandimis išgrinstas; tečiaus, būdami jaunos 1402 LIUDNAPA| keliu, baudžiavos grandimis išgrinstu. Kad tą kelią galima žolynais 1403 LAZDA | suvežė paupėn ir sieliais išgrūdo Šventąja toliau. Liko vieni 1404 LAZDA | parsivariau namo ir tris savaites išgulėjau lovoj...~ Tėvas nutilo. 1405 LIUDNAPA| ir kelius mėnesius patale išgulėjusi, nenusiminė, nesumirksėjo 1406 ABEJOJIM| toj pradeda ją raminti, - išgyvenai su vyru jau 13 metų, vaikų 1407 LIUDNAPA| amžių taip ramiai ant vietos išgyvenę ir vaikų susilankę... Bet 1408 BEDARBO | pamylėjo. Bet vaikas, metus išgyvenęs, apsirgo ir numirė...~ 1409 LAZDA | ažu staliuko prie lango. Išgyveno jisai pas mumus dvejus metus 1410 PUGAKALN| vėjas, sniegan; kitas sudėjo išilgai ir tokiu būdu pasidarė sau 1411 KLIUDZIA| išmėčiau po lauką. Tik nedrįsau išimti strielos, kuri buvo įsisiurbusi 1412 LIUDNAPA| krūptelėjo: pamatė iš ažu trobų išjojantį kazoką, paskum antrą, trečią... 1413 LIUDNAPA| drebėdama. Matė, kaip kazokai išjojo iš sodžiaus ir nupleškėjo 1414 PARSAPNI| paskutines syvas doros, išjuokia ir mindo po kojų jūsų seseris, 1415 LIUDNAPA| pasidžiaugs iš jos nelaimės, išjuoks jos viltis...~ Kaip tik 1416 PARSAPNI| mačiau didžturčių kambariuose išjuoktas ir paniekintas varguolių 1417 LAIMESZI| merginos skyrėsi, vieni kitiems iškalbinėdami, - ir tik kurie ne kurie 1418 ABEJOJIM| peiliais pradėjo badyti man tie iškalbinėjimai širdį. Pajutau, kad nebe 1419 BRISIAIA| girdi tik iš visų pusių iškalbinėjimo balsus:~ - A tai, žilis! 1420 ABEJOJIM| Petras prikaišioti ir visaip iškalbinėti, kad aš netikus, tik vis 1421 LAIMESZI| kaip vienas, skubinos prie iškeiktojo kalno pažiūrėtų. Bet susirinkusios 1422 PAKELEIV| literatūrą lig pačių debesų iškelti?!~ - O kodėl mudu negaliva 1423 KUDIKYST| nuvargstu ir prašau jos, kad iškeltų mane iš lopšio... Ilgai 1424 LIUDNAPA| ilgus durtuvus, aukštyn iškeltus... Kaip viesulas iš jos 1425 LAZDA | kurias žmonės po ponais iškentėjo. Tėvas visados kaip ir mėgindavo 1426 LIUDNAPA| moteriškę. Tik neilgai galėjo iškentėti nepasakius...~ - Nagi 1427 SVECIAI | davė ragaišio...~ Vaikai iškėtę akis klausė.~ - E mes 1428 ABEJOJIM| nemylėdamas ėmė? - klausia iškėtus akis Jonienė.~ - O, ir 1429 PAKELEIV| paskutiniais žodžiais balsas iškilsta ankštai aukštai ir verkdamas 1430 BRISIAIA| sugrįžęs int piemenis, iškišęs liežuvį žiūrėdavo tai int 1431 ABEJOJIM| nelaiminga! - stebisi Jonienė, išklausius savo draugės pasakojimo, 1432 LAZDA | gyvenančiam, dažniausiai tekdavo išklausyti pono grūmojimų.~ Negaliu 1433 LAIMESZI| akmenimis aukštyn, visą kelią išklodami naujais savo kritusiųjų 1434 LAIMESZI| Sunkus, erškėčiais išklotas buvo jų kelias. Gana buvo 1435 BRISIAIA| A tai, žilis! visai iškvaišo.~ Nebežinodamas, kur 1436 UBAGAS | kad savo dvi dukteri jau išleidęs už vyrų ir vienų bičių kiekvienai 1437 LIUDNAPA| jau ir poperį tokį senai išleidžiusi, tečiaus tik taip žadanti, 1438 PIRMUTIN| rankų.~ - Vyrai, eime, išleiskim kalinius! - kilsta iš minios 1439 JONIUKAS| ir dėdė Jokūbas tėvelio išleistų. Visi dūsavo, dejavo; kalbėjo, 1440 ZVAIGZDE| Metas buvo namo. Nenoromis išlindom visi trys iš po pušies, 1441 VIENARUD| moteriškės balsas...~ Išlindus iš ažu kapų, ėjo jinai nieko 1442 SVECIAI | E saulė jau leidos ir, išlindusi iš po debesio, paskutinį 1443 NEMUNU | pinigo, sustojus garlaiviui, išlipa.~ O mes plaukiame plačiu 1444 ANTUETLI| gatvėmis, pamačiau ant kerčių išlipdytus raudonus apskelbimus: "Ant 1445 NEMUNU | iš to garlaivio galėčiau išlipti. Nudžiungu, kada tamsumoje 1446 LIUDNAPA| jų neaiškus skardas apie išliuosavimą, apie sukilimą ir kažin 1447 ANTUETLI| Atsiminiau pasaką apie išliuosuotą iš po stiklinio kalno karaliją... 1448 LIUDNAPA| Mūsų vyskupą išbaręs ir išlojojęs. Du kunigu liepęs sušaudyti... 1449 PIESTUPY| ant galvos šiltą kepurę ir išlydėjo ant pačio kiemo.~ - Žiūrėkit, 1450 ZVAIGZDE| prie astronomijos. Kada jau išmatavome saulės didumą ir žvaigždžių 1451 KLIUDZIA| sulaužiau į šupulius ir toli išmėčiau po lauką. Tik nedrįsau išimti 1452 BEDARBO | gyventi ir laukti, kol vėl išmes pro duris, ar beapsimoka? 1453 NEMUNU | gyvenimo ir žmonių santykiais išmesta iš jų tarpo ir dabar skęstanti 1454 NEMUNU | atskirtas nuo tų sodiečių, tarsi išmestas iš jų tarpo... aš - inteligentas. 1455 BEDARBO | tenai darbo nebuvo; daugelis išmestųjų iš fabrikų darbininkų badavo, 1456 PIESTUPY| iš baimės buvau iš rankų išmetęs.~ - Ak vaidenties tai 1457 NEMUNU | išlenda visas miestelis, su išmėtytais kloniu ir pakalnėmis pilkais 1458 LAZDA | Šventosios pakraščiu, tarp išmėtytų liūnų, tęsėsi skarotais 1459 NEMUNU | žaliuojančias pievas ir laukus, į išmėtytus Nemuno pakrančiais sodžius, 1460 VAGIS | kaip po Kalėdų suradau išmintingą apysenį žmogų ir nuvažiavau 1461 PARSAPNI| kurias garbinimui jūs patys išmislijote, tie valdonai, po kurių 1462 JONIUKAS| kryželius, kaip jį buvo tėvelis išmokęs. O kai motutė pradėdavo 1463 PARSAPNI| Pasakyk, kas tu toks esi, išmokink, ką reikia daryti? - surikau 1464 KUDIKYST| mano krikštomočia. Tėvų išmokytas prieinu ir bučiuoju jai 1465 PIRMUTIN| niekam nepataiko. Darbininkai išmuša jam revolverį iš rankų ir 1466 LAZDA | net mane visą prakaitas išmušdavo ir turėdavau akis pilnas 1467 BEDARBO | laikė mane už juodą jautį ir išnaudojo mano sveikatą. Lai duoda 1468 PIRMUTIN| tūkstantis kroviau kasmet savo išnaudotojui darbdaviui, o kada jo mašinos 1469 JONIUKAS| sudėjo žąsiukus anderion, išnešė pakluonės pievon, parūkė 1470 UBAGAS | intėjau kamaron; iš ten išnešiau didelę duonos riekę.~ - 1471 LIUDNAPA| nešdama. Pasirodydavo ir išnykdavo iš visų mūsų akių kaip klaikus " 1472 LAZDA | poną prievaizda. Baudžiavai išnykus, Dumbrauckas nustojo vietos 1473 KUDIKYST| vestuvininkai apdovanojo. Išpasakojęs visa vėl pradedu į visas 1474 VAGIS | neprasitariau… tik kunigui per išpažintį pasisakiau...~ Ant rytojaus 1475 VIENARUD| atbuvęs, dabar vėl nesenai išpažinties buvęs; numirė su ražančiu 1476 VAGIS | pradėdavo kirminas krimsti. Ir išpažintin vaikščiodavau, ir ant bažnyčiai 1477 VAGIS | sąžinės nuraminimo ieškau tik išpažintyje, maldoje, darbuose ir pas 1478 JONIUKAS| suieškok: nesurasi, visą kailį išpersiu!..~ Joniukas išlaksto 1479 PIRMUTIN| pragaištis didelė, bet pasiduot, išpildyt darbininkų reikalavimų nenori. 1480 PARSAPNI| Žagario gryčią, kad ten išpildyti paliepimą Viešpaties savo.~ 1481 PARSAPNI| sunki ir karšta, veidas išpiltas prakaitu; ausyse skambėjo 1482 LAZDA | sodžių per keletą metų žydai išpirko, žmonės iškirto, suvežė 1483 PARSAPNI| norintis nelaimėje už piningus išpirkti nuo Dievo savo vaikus. Dėl 1484 ANTUETLI| gilumoje, kaip koks stebuklas, išplaukė varpinė, čia pat, po kojų, 1485 LIUDNAPA| negalėjo pasijudinti...~ Išplėstom, be išreiškimo, akim žiūrėjo...~ 1486 SVECIAI | galveli: žiūrėjo jiedvi vidun išplėstoms akyloms akelėmis. Nematoma 1487 LIUDNAPA| Juozapota sėdėjo išbalusi, akis išplėtusi. Jos ausyse skambėjo žodžiai:~ " 1488 LAZDA | liepsna, ir visi lydimai išpleškėjo... Būtų kartu ir visas sodžius 1489 UBAGAS | duonos kąsnelis, iš svetimųjų išprašytas. Sumišęs, nežinodamas, kas 1490 PIESTUPY| Šį kartą man su sesele išpuolė. Nors mažas buvau ir labai 1491 SVECIAI | kad jį visą prakaitais išpylė, - ko aš dabar taip išsigandau? 1492 LIUDNAPA| kuriomis, kaip tinklu, buvo išraizgytas moteriškės veidas... Prisižiūrėjau: 1493 VAGIS | įkeldavau, kelmus iš žemės išraudavau, vienu rankos mostelėjimu 1494 PAKELEIV| griaudė. Atmeni, kaip abudu išraudusiu turėdavova bėgti iš viešos 1495 NEMUNU | apkaltinti merginą. O mergina išrausta kiek, bet šypsosi, kaip 1496 PAKELEIV| žada tos meilės išsižadėti, išrauti ją iš savo krūtinės, Antanas 1497 SVECIAI | Daug dar vargo matė, bet išrašytieji jo širdy paveikslai nebeišdilo. 1498 LIUDNAPA| raidžių: jo negalima žodžiu išreikšti, - galima tik jausti... 1499 ZVAIGZDE| ir žvaigždžių tolumą ir išreiškėme savo nustebimą dėl Dievo 1500 LIUDNAPA| pasijudinti...~ Išplėstom, be išreiškimo, akim žiūrėjo...~ Tik 1501 LIUDNAPA| ryšelį. Nusišypsojo ir paėmęs išrišė. Visas nušvito. Nutvėrė 1502 ANTUETLI| tas apgulęs miestą rūkas išrodo nuo kalno viršūnės. Nors 1503 LIUDNAPA| Damulio Kaziu ir Antanu miškan išrūko... int maištininkus! Mačiau,