Part

1504 LIUDNAPA|      užsisvajoję, maloniai susiglaudę, išsėdėjo visą vasaros naktį... Atsigulė
1505 LIUDNAPA|                jie, kaip ir aš, mėgino išsibodėti nuo jos skatikais. Bet tie
1506 LAZDA   |          atsisėdau ant ežios ir valgau išsiėmęs iš krepšelio sausą duoną
1507 SVECIAI |             išpylė, - ko aš dabar taip išsigandau? Juk nieko bloga neatsitiko...
1508 ABEJOJIM|                  Papasakojau jai visa. Išsigando ir motutė. "Čia, - sako, -
1509 PIRMUTIN|              pasirodo ir tuojau nyksta išsigandusių ponų veidai; iš visų šalių
1510 LAIMESZI|              juos atgal. Ir tie, kurie išsigąs jų, atsigręžę pažiūrės žemyn
1511 PIESTUPY|            reiks daryti, kaip iš bėdos išsigelbėti? Juk numirėliai lazdos nepabijos.
1512 ZVAIGZDE|        nepabaigsi darbo! Taigi dirbova išsijuosusiu. Besišluostydams nuo kaktos
1513 PIESTUPY|              buvusiu atėjusiu tų turtų išsikastų, bet neberadusiu pažymėtos
1514 NEMUNU  |             kojų, - ne tik savo dvasia išsikeldama aukščiau žmonių galvų ir
1515 ABEJOJIM|               mano tėveliai su vaikais išsikėlė. Kaip tada prašiau Petro,
1516 PIESTUPY|            ugniniais šulais iš vandens išsikelią, norėdami tokiu būdu žmonėms
1517 VAGIS   |                radau visus sugulusius. Išsikinkiau savo kumelį, įvedžiau gurban,
1518 LIUDNAPA|              jausmą turi... Nors buvau išsinešęs knygą ir ketinau jau skaityti,
1519 NEMUNU  |               jo veidas tarsi be jokio išsireiškimo, bet ausis atidžiai klausos.
1520 KUDIKYST|                tik mažučius, juokingai išsireiškusius savo veidus. Nieko negavę,
1521 SVECIAI |       neprikalbinėjau: liuosai galėjai išsirinkti kitą, geresnį. Bet tu tik
1522 LIUDNAPA|               paukščių lizdus parodęs, išsirpusių uogų parinkęs. Bet tu buvai
1523 PARSAPNI|              nutilo, - ir visi žmonės, išsiskirstę po bažnyčią, suklaupę ėmė
1524 LIUDNAPA|               Negalėjo surinkti minčių išsisklaidžiusių. Ataminė kaip per sapną,
1525 VIENARUD|          nepasisekė: visos ėjo tyliai, išsisklaisčiusios. Tuo tarpu iš skersagatvio
1526 VIENARUD|         kurapkos, vienu akies mirksniu išsislapstė...~    Atsistojau šaly kelio -
1527 ABEJOJIM|                apmokėjo, namus gražius išsistatė ir šimtelį kitą pasidėjo.
1528 LIUDNAPA|             tik nebesuspėjo. Visi trys išsitempė, traukdami užupakalin savo
1529 LIUDNAPA|             bet pamečiau ją ant žemės, išsitempiau visas ir, kaip mažas vaikas,
1530 KUDIKYST|             langų šviesiomis juostomis išsitiesę saulės spinduliai. Troba
1531 LIUDNAPA|         pralėkdavau, bet ilgai dar int išsitiesusį paveikslą žiūrėdavau, kolei
1532 KUDIKYST|            slenkstį, bet aš nesiduodu: išsitraukęs iš jos pasispiriu abiem
1533 VAGIS   |           kalėjiman pakliūti arba būti išsiųstu, kad galiu savo ūkį pražudyti,
1534 VAGIS   |               vyrų? O tuo tarpu ims ir išsives kumelį: tiek ir tematysi.
1535 LAZDA   |            nepažįstamas "šlėktūnas" ir išsivežė jį.~    Atsisveikindamas
1536 LIUDNAPA|                 grečium sustojusius ir išsižergusius: visi trys turėjo rankose
1537 SVECIAI |         Pamatęs ateinantį žmogų, jisai išsižiojo jau loti, bet staiga atsikėlė
1538 LAIMESZI|                kalno užlipti, negalėjo išskaityti aukso raidžių. Ant galo
1539 PIESTUPY|               nuo širdies nukrito.~    Išskėčiau akis ir pašokau nuo vietos.
1540 LAZDA   |                Mes visi krūptelėjom ir išskėtėm akis: tėvas pakėlė ranką
1541 BEDARBO |              ir eis ant nieko po visur išsklaidyta darbininkų galia, kol vargdieniai
1542 ABEJOJIM|             pagyveno su manim metus ir išskrido... Turėjau sūnelį, ir tasai
1543 PARSAPNI|             išvesti jį laukan. Bet jis išspruko jiem iš rankų, pribėgo prie
1544 JONIUKAS|             kaip deginamas, bet negali išsprukti iš jos stiprių rankų. Nuo
1545 VIENARUD|       neapsakomas noras bėgti iš čenai išsvajoton nesančion šalin, kur vargų
1546 UBAGAS  |                  Sūnus išvarė... - tik ištarė senelis, ir karčios ašaros
1547 LAZDA   |        daugelio žodžių visai negalėjau ištarti. Bet mano mokytojas buvo
1548 PIESTUPY|             kad, regėjos, visus vilkus ištaškyčiau. Bet juo labiau nuo namų
1549 LIUDNAPA|               mintis papasakoti, Petrą išteisinti; bet, pažiūrėjus int piktas
1550 KUDIKYST|                 Man nė galvoj, kad tai išteka mano seserėčia Marjona...~   
1551 ABEJOJIM|                 kad Ona tenai Vitebske ištekėjo, vėl pradėjo int mane gerinties
1552 LIUDNAPA|                visa nustebusi ir ausis ištempusi, tylėjo ir klausė savo vyro.
1553 SVECIAI |               rados. Visas išsitempęs, ištiesdamas rankas, žiūrėjo aplinkui,
1554 PUGAKALN|           užpakalyj jau nebetoli jautė ištiesta dalge giltinę.~    Ant galo
1555 PARSAPNI|               suriko, apsvaigintas nuo ištiktos nelaimės:~    - Dieve! nepasigailėčiau
1556 PIRMUTIN|              laisvės ir atilsio diena; ištisus metus vargom ir dirbom pabrikantams,
1557 PARSAPNI|           terionus nuo savo sprando, o ištraukę aikštėn savo spėkas, sądarą
1558 PARSAPNI|         paržengimai vaikų. Dėl to eik, ištraukie jaunas dūšias nuo prapulties
1559 LIUDNAPA|                tokia bausmės nesupras, ištrėmimo klaikybių neatjaus... Gimtajan
1560 UBAGAS  |           tartum senai manęs pasilgęs, ištroškęs. Klausiaus, kaip sodne raiboja
1561 LIUDNAPA|        pasotinti juos, alkanus, to oro ištroškusius. Bet buvau toksai silpnas,
1562 JONIUKAS|            skaudžiai primuša. Joniukas ištrūkęs lekia int žąsis ir susirietęs
1563 LIUDNAPA|              kazokų pasislėpė... Ilgai ištupėjo drebėdama. Matė, kaip kazokai
1564 BEDARBO |               liepos šaką.~    - Gera, ištūrės, - taria jis balsiai ir,
1565 LAIMESZI|       Iškilmingai šventė kasmet žmonės išvadavimo dieną kaip didžiausią visos
1566 KUDIKYST|          nulenkė žilą jos galvą žemyn, išvagojo raukšlėmis kadai tai gražų
1567 PARSAPNI|            bažnyčios. Mačiau skausmais išvagotą jo veidą, pabalusias išverstas
1568 LIUDNAPA|              vietose jie jau sumušę ir išvaikę didelę rusų kariuomenę;
1569 BEDARBO |              prašyti.~    Visą savaitę išvaikščiojo Laurynas po Rygą, ieškodamas
1570 JONIUKAS|                   skundžiasi motutė. - Išvaryti gali šeimininkai, kur aš
1571 UBAGAS  |               nieko nebuvo - visi buvo išvažiavę bulbių sodintų ir aš vienas
1572 UBAGAS  |              mūsų namus lankęs, ir aš, išvažiavęs mokytųs, kokį 15 metų jo
1573 LAZDA   |                kada?!.~    Dumbrauckui išvažiavus, tėvas ilgai vartė savo
1574 LAZDA   |                Bet išgirdus, kad jisai išvažiuoja iš mūsų, nėr žinios kodėl,
1575 PARSAPNI|              Vaitojantį žmogų skubinai išvedė iš bažnyčios. Mačiau skausmais
1576 LIUDNAPA|               tave po miškus ir krūmus išvedžiojęs, paukščių lizdus parodęs,
1577 TIKEJIMA|                puslapiu prilyginimų ir išvedžiojimų...~    Supratau: ta mergaitė
1578 VAGIS   |              dešimtį varstų, sustojau, išverčiau numirėlį paravėn, užmoviau
1579 PARSAPNI|          išvagotą jo veidą, pabalusias išverstas akis, jaučiau dejavimus
1580 UBAGAS  |           paskum bėga. Atavežė miškan, išvertė senį po pušimis, e rageles
1581 PARSAPNI|               prikalbinėdami, stengėsi išvesti jį laukan. Bet jis išspruko
1582 VIENARUD|      Pažiūrėjęs pro langelį, netikėtai išvydau uredninką, vargonininką
1583 PARSAPNI|                turėjo dar viltį. Dabar išvydęs jau lavoną, sukaukė kaip
1584 LIUDNAPA|          atsigręžė visa kiton pusėn ir išvydo ant dirvonėlio žmones. Sudejavo,
1585 VIENARUD|                  Tai numirėlį vežė. Jį išvydusios, pareinančios iš dvaro moterys,
1586 ABEJOJIM|               ažančio baltą skepetėlę, išvynioja iš jos kortelę ir su atidžia
1587 PAKELEIV|               be tiesų iš universiteto išvytas, trankos iš vienos vietos
1588 PIESTUPY|               kaip vandeniu, apipiltas iššokau iš lovos ir, užsimetęs ant
1589 VAGIS   |               Ant galo nebeiškentėjau, iššokęs užsimoviau batais, užsimečiau
1590 SVECIAI |                ir carą keikė, jo vardą įžeidė!~    Antanas savo akim netikėjo...~    -
1591 PUGAKALN|                  Po medžiu betupėdamas įžiūrėjo, kad tat buvo didelė žemai
1592 LIUDNAPA|            svetimą paslaptį, lepinties jąja ir kankinti jauną moteriškę.
1593 LIUDNAPA|            gražus sodnas, ir Petras su jaučiais iš jos akių nyksta. Staiga
1594 NEMUNU  |          gėrėdamies jos klausome: visi jaučiame, kad ji mums brangi, maloni
1595 LIUDNAPA|           žmogus! Kad kalbąs, tai kaip jaučias baubiąs... Dabar, ką tiktai
1596 KLIUDZIA|          antros klesos mokinys, vienok jaučiausi milžinu esąs, kuris, rodės,
1597 KUDIKYST|             miego. Man teip gera, teip jaučiuos laimingu ir ramiu!~    -
1598 LIUDNAPA|            bado ar dūmų pauostys... Su jaunais dažnai teip esti...~    -
1599 BEDARBO |                lai už tą ateitį kovoja jaunesni ir stipresni, - lai jie
1600 ABEJOJIM|        Petrienė skubinai bučiuoja savo jaunesniąją draugę ir kuone tekina eina
1601 LIUDNAPA|               ir tokių, labiausia tarp jaunesniųjų, kurie liepsnojančia širdžia
1602 LAZDA   |               mintis - taip, kaip jums jauniems dabar kartais atsitinka, -
1603 PUGAKALN|            brangioji Julyte! - šnibžda jaunikaičio lūpos, ir širdis dreba iš
1604 LIUDNAPA|              Prakalbos vietoje ~    O, jaunosios dienos mano! Kaip melsvam
1605 NEMUNU  |         sėdinčius vyrus, neaplenkia nė jaunučio malonaus veido kunigo, kuris,
1606 LIUDNAPA|            apsitaisę vyrai ir moterys, jaunuomenė ir vaikai, - visi linksmi
1607 PUGAKALN|             šalių - jo dvi seseri, abi jaunuti, graži, kaip dvi sprogstanti
1608 BEDARBO |                ir nelaimėse, žudo savo jaunystę, spėkas ir sveikatą, aukaudami
1609 SVECIAI |                   paklausė išsigandęs, jausdamas, kad jį visą prakaitais
1610 ABEJOJIM|            būdavo, kai jį netoli savęs jausdavau. Sekiau jį mintimis visur,
1611 LIUDNAPA|             patalan guldamas, tokį pat jausmą turi... Nors buvau išsinešęs
1612 VAGIS   |                 Pats, nabagas, nelaimę jautei.~    Bet ką turėjau daryti?
1613 LIUDNAPA|            vasarai atėjus, geriau kiek jautės: nors ne teip žmonėms po
1614 BEDARBO |           gyvenimą laikė mane už juodą jautį ir išnaudojo mano sveikatą.
1615 LIUDNAPA|               sujudėdavo naujas, geras jautimas: kaip paukštis pro šalį
1616 LIUDNAPA|             Nebuvo baili: turėjo širdį jautrią ir galvą karštą, e į patį
1617 LIUDNAPA|              mažiausias vėjelis galėjo jautrioj Petro širdy tokią viltį
1618 LIUDNAPA|               kaip tik Juozapota dviem jautriom žvaigždėm iš po ilgų blakstienų
1619 LIUDNAPA|              Banys. Dar jaunas, žmogus jautrus ir ūmus, negalėjo int tuos
1620 ZVAIGZDE|           Simanas, - bet nelabai kokie javai. Seniau ne tokie būdavo...
1621 ZVAIGZDE|                 O aplink jį marguliavo javais apsėti lankai: čionai pabalę
1622 ZVAIGZDE|           šventadienį su broliu laukan javų aplankytų. Gražu buvo neapsakomai.
1623 ZVAIGZDE|               ant žemės.~    - Tai gal javus lankėta? - paklausė.~    -
1624 LIUDNAPA|               alksnių pasislėpė.~    - Jėzau, Marija, Juozapai šventas... -
1625 SVECIAI |            maži vaikų galveli: žiūrėjo jiedvi vidun išplėstoms akyloms
1626 PARSAPNI|               laukan. Bet jis išspruko jiem iš rankų, pribėgo prie Altoriaus
1627 JIIRJIS |            sudrebėjo širdys krūtinėse; jiemdviem rodėsi, kad jie seniai pasižįsta,
1628 JONIUKAS|            arklių, ir jis labai norėtų jodinėti; mato, kaip važinėja, ir
1629 NEMUNU  |            pakeltas jo veidas tarsi be jokio išsireiškimo, bet ausis
1630 LIUDNAPA|                Vienos moterys liko. Su jomis Juozapota vargą vargo: visas
1631 BEDARBO |            prirengta... Laurynas įkiša jon savo galvą ir pasispyręs
1632 ZVAIGZDE|                         Na, tai dabar, Jonai, - tarė pasilenkęs prie
1633 ABEJOJIM|            kaip negera!~    Labiausiai Jonienei širdį sopa.~    - Gerai
1634 SVECIAI |            pravėrė pirkaitės duris, ir jose pasirodė dvi maži vaikų
1635 KUDIKYST|          virvele pažabojęs ir apžergęs joti, ir lekiu prie motynos.
1636 NEMUNU  |            krutančių bangų; tos bangos juda kaip gyvos, plečiasi į abi
1637 ZVAIGZDE|             int mudu.~    - Na, tai ko judu čionai gulita? - geru, bet
1638 ZVAIGZDE|              Senai tai buvo... Dar aš, judviejų tėvai, amžiną atilsį, ir
1639 PUGAKALN|                laimingu... Aš veikiai, Julyt, sugrįšiu...~    Su tuo
1640 SVECIAI |            bučiavo juodu.~    - Tai aš jum nupirksiu rytoj po arkliuką,
1641 SVECIAI |               Aš jūsų tėvelis ir myliu jumus. Eikit čia - nupirksiu jums
1642 KUDIKYST|           Sunki amžiaus našta ir vargų jungas nulenkė žilą jos galvą žemyn,
1643 VAGIS   |               ir iššoks iš krūtinės... Juntu, kad jau visai nebetoli...
1644 PARSAPNI|          pailga kuprota nose ir ilgais juodais plaukais; jo juodos, kaip
1645 ABEJOJIM|                e jisai vienas: laksto, juodauna žiemą ir vasarą, net žiūrėt
1646 PIESTUPY|           širdis vėl apmirė: prieš mus juodavo baisus Piestupys.~    Visokių
1647 BEDARBO |                naktis jau išplėtė savo juodus sparnus ir apdengė jais
1648 KUDIKYST|          silpnu balsu.~    Bet mums ne juokai; nors nesuprantam kas, bet
1649 LIUDNAPA|         paklausė ne tai rimtai, ne tai juokaudamas, atsigręžęs nuo durų.~   
1650 LIUDNAPA|           treti išsisklaidė po mišką - juokaudami ir dainuodami. Visi šitie
1651 PUGAKALN|            būti šilumoje, tarp draugų, juokauti ir linksminties. O dabar -
1652 PIRMUTIN|                palengvo: nesigirdėt nė juokavimų, nė dainų. Išblyškusios
1653 JONIUKAS|           sodžiuj.~    - Lauke, atsako juokdamasis Antanas. - Kad pavažinėčiau,
1654 LAZDA   |               Kažno koks mūsų sodžiaus juokdarys vieną kaitrią vasaros dieną
1655 SVECIAI |                       Gali sau loti, - juokėsi Maciukas, - nebebijau tavęs.~   
1656 PAKELEIV|                Atmenu, kur neatmįsi, - juokiasi Petras.~    - Taigi... o
1657 LIUDNAPA|            sujudę, ir nors tūlas iš to juokiąsis, daugelis būtinai eisią,
1658 KUDIKYST|             matome tenai tik mažučius, juokingai išsireiškusius savo veidus.
1659 LIUDNAPA|             reikia grumties.~    Tokie juokingi su tais savo durtuvais buvo
1660 KUDIKYST|            mane. Bet aš jos neklausau, juokiuos balsiai ir supuos dar labiau.
1661 SVECIAI |         Inteisiu nepastebėtas, tai bus juoko! - atėjo jam galvon linksma
1662 PIRMUTIN|         džiaugsmo norisi ir verkti, ir juoktis, ir šokti...~    "Darbininkai
1663 ABEJOJIM|              žiemą ir vasarą. Užmiršau juokus ir dainas, nebegalėjau savo
1664 KUDIKYST|            lopšy. Nuo langų šviesiomis juostomis išsitiesę saulės spinduliai.
1665 KLIUDZIA|                 o iš žaizdos dideliais juosvais lašais lašėjo ant smėlio
1666 KUDIKYST|        bučiuoju jį.~    - Ar tai tavo, Juozapien, sūnus? - girdžiu užpakaly
1667 ANTUETLI|        medžiokliu: ~Matyt po kojom tik jūrės miglotos,~Žmonių sodybos
1668 LIUDNAPA|       Atsimainė, kaip atsimaino gražus jurginas, rudenio šalnos nukąstas.
1669 VIENARUD|          neprieteliai, kur nukišė mano Jurgiuką!.. Oi, oi, oi, oi! Dievulėli,
1670 LIUDNAPA|            didelę rusų kariuomenę; kad jūromis atvešią daugybę šaudyklių
1671 LAIMESZI|                balsu ir kaip sukilusių jūrų bangos puolė prie kalno.
1672 LIUDNAPA|             kaip išėjo Petras. Visados jusdavo, kuone visados kartu su
1673 LIUDNAPA|               Atbudo visa krūptelėjus. Juto, kaip vienu akies mirksniu
1674 PAKELEIV|          klausia Antanas.~    - Rodos, K-nų grapo, - atsako Petras.~    -
1675 BEDARBO |             šiaurės vėjas, siūbuodamas kabantį ant šakos Lauryną, liūdnai
1676 KLIUDZIA|              ir purvais apskretę, visi kabėjo sustyrę ir pasišiaušę. Radau
1677 KUDIKYST|             lovos, kepurę pakabina ant kablio ir eina prie krosnės: tenai
1678 JONIUKAS|               iš tenai žiūrėdavo, kaip kačiukas, savo didelėm šviesiom akelėm.
1679 UBAGAS  |           nežinodamas, kur dėties.~    Kadangi troboj nieko nebuvo - visi
1680 PIESTUPY|                ir, užsimetęs ant pečių kailiniukus, bematant atsidūriau troboje.
1681 PIESTUPY|              Brolis nutraukė nuo manęs kailinius. šalčio, kaip vandeniu,
1682 LIUDNAPA|              šaly gurbų Petrą su dviem kaimynais, Antanu ir Kaziu - grečium
1683 PIESTUPY|          žmonėms apsireikšti.~    Mūsų kaimynas Mataušas (o jis nors kartais
1684 PIESTUPY|                      Ar negali, girdi, kaimyne, man pypkos duot parūkyti?~   
1685 UBAGAS  |               buvo geriausiu mano tėvų kaimynu ir bičiuoliu, dabar ubagas?~   
1686 KUDIKYST|         miškais iš galų apsiauptas; po kairei vėl miškai niūkso. Bet mano
1687 VAGIS   |             šokinėja širdis krūtinėje, kaista kraujas.~    - Kas ji tokia
1688 ZVAIGZDE|              atsakė brolis. - Mat kaip kaitina, prasivėdįsi.~    Pasirėmęs
1689 LAZDA   |               sodžiaus juokdarys vieną kaitrią vasaros dieną vežė iš paupės
1690 ANTUETLI|       akimirksniu papylė spindulius ir kaitriai pradėjo šildyti mano kaktą.
1691 SVECIAI |              galvą Antanas, sukos kaip kaitulio po pirkaitę ir spardė kojom
1692 KUDIKYST|               metų pradėjo kelties ant kaklo ir rankų votys, maniau,
1693 VAGIS   |               obuoliais muštas, riestu kaklu ir ilgais karčiais, nors
1694 ANTUETLI|          kaitriai pradėjo šildyti mano kaktą. Bet iš šalių tebestovėjo
1695 BEDARBO |                ir stipresni, - lai jie kala sau naują gyvenimą... Aš
1696 PAKELEIV|            toje apysakoje apie jį patį kalbama.~    Abudu ilgai tyli...~    -
1697 UBAGAS  |                niekados jo neliesdavo. Kalbėdavo jisai apie bites kaip apie
1698 ABEJOJIM|             taip gerai apie jį visados kalbėdavom. Aš pati, su savo Jonu susipykusi,
1699 PAKELEIV|       linksmesniu balsu Antanas.~    - Kalbėt nereikia - pats pamatysi!~    -
1700 KUDIKYST|              tuojau pradedu savotiškai kalbėties ir rodyti jam visą savo
1701 ABEJOJIM|                    Uliut, Uliut, ką tu kalbi?! - surinka išsigandus Jonienė
1702 SVECIAI |                    Joniuk, Antaniuk, - kalbino juos tėvas, - argi nepažįstate
1703 NEMUNU  |                tarsi stebėdamos iš jos kalbos ir tokio nepaprasto prašymo.
1704 LIUDNAPA|                 Jai regėjos, kad ubagė kalėdodama daug yra apie maištininkus
1705 UBAGAS  |                    Tai kodėl gi tamsta kalėdoji?~    - Sūnus išvarė... -
1706 VAGIS   |              pats nepasijutau, kaip po Kalėdų suradau išmintingą apysenį
1707 NEMUNU  |             pievomis krantai, - tat ne kaleidoskopas, bet gyva prigimtis, neapsakomai
1708 PIRMUTIN|                sulipę viršum jo veža į kalėjimą.~    Pats policmeisteris
1709 VAGIS   |      žmogžudžiu iš tenai išeičiau, nes kalėjimai juk nepataiso žmonių, tik
1710 LIUDNAPA|            mažų kūdikių. Visas kraštas kalėjimu virto. Niekas nebebuvo tikras
1711 BEDARBO |             svetimam mieste patvory ir kalina dantis. Drėgnas šaltis rausias
1712 PIRMUTIN|             vivat! - sušunka pradžiugę kaliniai, ir geležinės langų krotos
1713 PIRMUTIN|                 Vyrai, eime, išleiskim kalinius! - kilsta iš minios drąsūs
1714 LAIMESZI|              žmonių kūnų aplink senąjį kalną augo kitas kalnas, kurio
1715 TIKEJIMA|          aptraukti, dūkso palši sniegų kalnai, tarsi kažin apie ką liūdnai
1716 NEMUNU  |                žaliuojančius, po šiuos kalnelins marguliuojančius, tai šen,
1717 LIUDNAPA|              ir jungą jaučių iš lengvo kalneliu stumantį... Bet netikėtai
1718 PUGAKALN|                Ir kam aš vienas tuosna kalnuosna dabar išėjau? Geriau būčiau
1719 PUGAKALN|              metus drauge pasitikęs, o kalnus ir kitą kartą būčiau pamatęs...~   
1720 ABEJOJIM|               atleisk man, užmiršk: aš kalta, aš: sena buvau, nežiūrėjau;
1721 UBAGAS  |                 kad dalį amžinos vaikų kalties ir aš savyje nešioju.~    -
1722 PARSAPNI|             viskam priežasties svetur, kaltinate Dievą teisybės ir proto.
1723 BRISIAIA|               ir nuliūdęs, kaip koksai kaltininkas.~    Šeimininkas eina už
1724 VAGIS   |             pakalbėjo, paklausinėjo, o kaltininko taip ir nebeieškojo... Tuo
1725 PARSAPNI|         skursta varguose. Jūs mėgstate kaltinti savo nelaimėse piktas dvasias
1726 PARSAPNI|         galiūnui.~    - Tai - ne Dievo kaltis, - atsakė jis.~    - Kaip
1727 KUDIKYST|                romiai ir vienodai ūžia kalvaratas. Teip gera prie motinos!
1728 LIUDNAPA|             ėmė karštesnieji nešti int kalvį visokius geležgalius. Ausdama
1729 UBAGAS  |          susiieškojau peilį ir intėjau kamaron; iš ten išnešiau didelę
1730 VIENARUD|         Nebeišturėdamas intlėkiau savo kambarėlin ir, parvirtęs lovon, ausis
1731 PIRMUTIN|                     Štai atsidaro mano kambario durys ir uždusęs, sukaitęs,
1732 PARSAPNI|              artimo; mačiau didžturčių kambariuose išjuoktas ir paniekintas
1733 VAGIS   |                amžių išgyvenau; visame kame buvau laimingas, žilo plauko
1734 JONIUKAS|             nulįsdavo pačian šakalynės kampelin ir iš tenai žiūrėdavo, kaip
1735 UBAGAS  |             gausiu vietelę pas kokį... kampininkėlį... Nedaug man reikia...~   
1736 KUDIKYST|              dvi seserys grytelninkės (kampininkės), kurios vaikščioja pas
1737 LIUDNAPA|               jos tie, pas kuriuos ant kampo gyveno; mažiau jau galėjo
1738 LIUDNAPA|             Susiieškojo žirkles, siūlų kamuolėlį su adatomis ir atsisėdo
1739 ANTUETLI|               kaip jos apvalios, tarsi kamuoliai, bangos iš palengvo ritosi
1740 LIUDNAPA|               Gerklę staiga tartum kas kamuoliu užukišė; ant blakstienų
1741 BEDARBO |              dar be reikalo tos naujos kančios? Ar ne geriau vienu matu
1742 VIENARUD|           ranka savo smakrą. - Tokiose kančiose numiręs, gal už visus mumus
1743 BEDARBO |         rėkavimus, švilpiančius kazokų kančiukus, raižančius darbininkų nugaras.
1744 PAKELEIV|           įsimyli, bet ta meilė jį tik kankina, nes būdamas, anot žmonių
1745 PARSAPNI|       sudeginti ant laužų proto vyrai, kankinami ir parsekiojami, duoda jums
1746 LIUDNAPA|           nebegyvas? gal sužeistas kur kankinas?"~    Nuo tų minčių sublogo
1747 KADNUMIR|                upės kranto:~Kad matytų kapas sodžių, ~Kūdikėlis kur užaugau; ~
1748 BEDARBO |         kišenės pinigus ir suskaito 15 kapeikų.~    "Pavalgysiu paskutinę
1749 PIRMUTIN|            girtuokliavimo.~    Kunigas kapelionas nedėlioj sako mums, mokiniams,
1750 LIUDNAPA|              supratusi: tai genys medį kapojo. Tasai balsas nuramino ją,
1751 PARSAPNI|               duris į lanką ir pradėjo kapoti stovintį arti kryžių, vis
1752 VIENARUD|           jisai būtų turtingas, jūs jį kapuos palaidotamėte, bet neturtėlį
1753 VIENARUD|               dėlto klebonas nelaidojo kapuose ir tiek.~    - Žinoma, ką
1754 VIENARUD|  nebesusikalbėjo...~    - Tai kodėl jo kapuse nelaidoja?~    - Kad klebono
1755 ANTUETLI|      išliuosuotą iš po stiklinio kalno karaliją... Turėjau pilną tiesą pasakyti
1756 PIRMUTIN|          vienam priseina už tai sėdėti karceriuj, bet visi mokiniai linksmi,
1757 VAGIS   |                 riestu kaklu ir ilgais karčiais, nors nedidelis, bet greitas
1758 PIRMUTIN|               jo vartų, ištraukia savo kardus. Minia, kaip vėtros sukelta
1759 LIUDNAPA|               žmonių, ratu sustojusių. Kareiviai su šaudyklėmis ir blizgančiais
1760 NEMUNU  |                obuoliu arti stovinčiam kareiviui, kitu du - sėdinčiai čia
1761 JONIUKAS|            tave laikysiu: kasdien tris karius lupsiu, kartą valgyti duosiu.~   
1762 SVECIAI |        broliuką mažutį mums atanešė... Karoliuką, - tarė vyresniasai.~    -
1763 LIUDNAPA|           atsisėdo palangėj ant lovos. Karpė baltą drobę ir matavo. Rengėsi
1764 LAZDA   |       turtingas, bet visus savo dvarus kartomis pralošęs. Kiek tame buvo
1765 LIUDNAPA|             sausas stuobris. Naujosios kartos žmonės nebe taip, kaip jų
1766 LIUDNAPA|              kartu su lapais išnešiojo karščiausias žmonių viltis, - išnešiojo
1767 BEDARBO |             apie tą šaltai - be galvos karščio ir širdies skausmo. Jam
1768 ANTUETLI|           prigimties gražumu buvo toks karštas, kad nieko nelaukdamas pasukau
1769 LIUDNAPA|              Ir paskum vienas kitą ėmė karštesnieji nešti int kalvį visokius
1770 LIUDNAPA|                sujudo. Buvo tai dienos karštos, neramios, ir laikas neapsakomai
1771 BEDARBO |                       Bet pačiam darbo karštume, kada svajodamas apie ūkį
1772 BEDARBO |                 kaip apkramtyti duonos kąsneliai slenkia iš gomurio viduriuosna,
1773 PARSAPNI|             sūnų!~    Viename užkampyj kasžin kas susijuokė, bet tuojaus
1774 LAIMESZI|           eilios mokės kaip poterių ir katekizmo... Ir visi buvo laimingi... ~
1775 NEMUNU  |          sukurtos ugnelės: ant jų kaba katilėliai. Ant abiejų galų sielių
1776 NEMUNU  |              prie savo mažų ugnelių ir katilėlių. O galbūt labai iš toli
1777 VAGIS   |           kalėjimas, teismas, o galbūt katorga?..~    Šokau kaip jautis,
1778 LIUDNAPA|                kelio, pati nežinodama, katran kraštan eina. Paėjėjus kiek,
1779 PARSAPNI|            draskydams sau plaukus, lyg kaukdams vaitojo...~    Ir vėl staigu
1780 LAIMESZI|                 Nebegirdėjo jie šmėklų kaukimo, nebematė jų bjaurių veidų;
1781 LAIMESZI|         baisiausios šmėklos, rėkaus ir kauks įvairiausiais balsais, šauks
1782 KUDIKYST|              žaizdos.~    - Iš čia net kaulelis nedidelis iškrito, kada
1783 BRISIAIA|             pastalėj gulėti šilta. Bet kaulų graužti vis tiek jau nebegali,
1784 ZVAIGZDE|                dėdė Simanas senus savo kaulus, kol atsisėdo ant žemės.~    -
1785 NEMUNU  |                tik greičiau pasirodytų Kaunas, kad tik greičiau iš to
1786 NEMUNU  |          nakvos, pas ką ir kaip ji čia Kaune gyvena, ką dirba ir kokia
1787 NEMUNU  |        tamsumoje pasirodo Aleksotos ir Kauno žiburiai.~    Ant galo garlaivis,
1788 LIUDNAPA|             vaitojo, klaikiom akim int Kazį žiūrėdama.~    Papasakojo
1789 LIUDNAPA|           miestan nugabeno. Nebeklausė Kazio skundimos, kad jisai negalįs
1790 LIUDNAPA|                Damulienės kojas.~    - Kaziukas!.. - suriko motyna, pažindama
1791 LIUDNAPA|          pamatė iš ažu trobų išjojantį kazoką, paskum antrą, trečią...
1792 LIUDNAPA|          pastatyta po pušimis gulimoja kėdė, ir, sunkiai alsuodamas,
1793 LAIMESZI|                      Ir nuo tos dienos keikiamasai seniau kalnas buvo pramintas
1794 LAIMESZI|             retai jų laiminami, dažnai keikiami ir visados apverkiami; įsimylėjusieji
1795 LIUDNAPA|             sičas... sičas, - murmėjo, keldamasis nuo žemės.~    Juozapota,
1796 LIUDNAPA|             kuone visados kartu su juo keldavos... Kodėl gi šiandien teip?..
1797 SVECIAI |              sukdamas uodegą puolė int keleivį ir ėmė aplink jį šokinėti,
1798 SVECIAI |            krūvon susimetęs miestelis. Keleivio širdis nebeištūrėjo: apsipylęs
1799 PAKELEIV|                ir aplinkui; tik girdis keleivių žingsniai ir greitas jų
1800 PARSAPNI|               žemės; siunčiu ir dabar. Keliauk pas vieną dievobaimingą
1801 JONIUKAS|               reiksią toli, labai toli keliauti, kad ten galį užmušti, -
1802 BEDARBO |             gal ką nors surasiu...~    Keliavo jis Liepojun tai pėsčias,
1803 PARSAPNI|           Bobinčiuj poteriavo suklaupę kelios moterys ir du apdriskusiu
1804 LIUDNAPA|    ginkluojąsis ir einą miškuosna; kad keliose vietose jie jau sumušę ir
1805 PAKELEIV|             Miške po egle, prie pačiam keliui, guli du eksstudentu, Antanas
1806 PIESTUPY|               PIESTUPYS ~    - Joniuk, kelkis, ant rarotų metas eiti! -
1807 UBAGAS  |          baigia jau nykti, - tik penki kelmai beliko: kur namuos vaidai,
1808 VAGIS   |            sienojus į ratus įkeldavau, kelmus iš žemės išraudavau, vienu
1809 LIUDNAPA|               trokšta. Juk jie ir badą kenčia, ir galvas savo guldo, po
1810 PIRMUTIN|             menko uždarbio neužtenka - kenčiame badą.~    - Tylėk! - surinka
1811 LIUDNAPA|             rečiau ją ataminė. Dažniau kentė badą, stigo kuo apsivilkti.
1812 ABEJOJIM|                ir žvairavo: tylėjau ir kentėjau. Tik išgirdęs, kad Ona tenai
1813 SVECIAI |            kiškelis po egle ir ragaišį kepa. "Padėk, Dieve", - sakau. - "
1814 LIUDNAPA|                Juozapotą dar raguolius kepančią, - kiti jau senai pavalgė
1815 LIUDNAPA|                       Juozapota pametė kepti raguolius ir atsisukus užkaitusiom
1816 LIUDNAPA|         durtuvais, ponai žvaigždėtomis kepurėmis, ponios, gražiai pasipuošusios,
1817 KUDIKYST|                man. Savuosius susidedu kepurėn ir nešuos, nes namie obuolių
1818 ANTUETLI|          miesto gatvėmis, pamačiau ant kerčių išlipdytus raudonus apskelbimus: "
1819 LAZDA   |             savose lankose, o piemenis kerėplą mušančius. Sugrįžęs namo
1820 SVECIAI |                    Jo pati, su vaikais kertelėj sukniupusi, gailiai raudojo.~    -
1821 LIUDNAPA|             sudrebėdavo ir užsidegdavo keršto ugnimi. Bet kaip tik Juozapota
1822 BEDARBO |                kur nors po medžiu, vėl ketina jis čia pernaktavoti ir
1823 LIUDNAPA|               buvau išsinešęs knygą ir ketinau jau skaityti, bet pamečiau
1824 UBAGAS  |            lūpom atsakė senelis, - jau ketverti metai, kaip jam visa atadaviau.
1825 ABEJOJIM|             abiejų vyrai Amerikoj. Jau ketvirti metai, kaip kartu išėjo.
1826 PAKELEIV|          nutyla ir deda savo rankraštį kešenėn.~    - Na, kaipgi tau patinka? -
1827 KUDIKYST|               kunigas, siekdamas ranka kešenį.~    Bet aš nedrįstu ir
1828 SVECIAI |             Marytė galės mane šiandiej kiaušiniais pamylėti...~    Bet netikėtai
1829 UBAGAS  |        išleidęs už vyrų ir vienų bičių kiekvienai davęs po dvidešimtį kelmų...~   
1830 PARSAPNI|               Žagaris, voliodamasis po kiemą ir draskydams sau plaukus,
1831 PUGAKALN|            visu savo kūnu susidavė int kietą daiktą ir parkrito ant žemės.
1832 KUDIKYST|               vėl neištrauktų kepurių, kietai abiem rankom turime jas
1833 SVECIAI |           ligonbuty. Sunkiai sužeistas kietam patale gulėjo, kai jam padavė...
1834 LIUDNAPA|              sunkaus kasdieninio darbo kietan patalan guldamas, tokį pat
1835 LIUDNAPA|               kelias buvo šiurkštus ir kietas, dar baudžiavos grandimis
1836 LAZDA   |              tai prievaizdos pirštai - kieti, kaip geležis. Bet išgirdus,
1837 BEDARBO |           išgulėjo jis savo kambarėly, kietoj lovoj susirietęs: niekur
1838 LAZDA   |            ūmai pajutau, kad kažno kas kietu daiktu taip skaudžiai sudavė
1839 LIUDNAPA|              pono rūmus, ir jo omenėje kildavo naujas šviesus gyvenimo
1840 BEDARBO |          Galvoja jis tik apie viena... Kilpa prirengta... Laurynas įkiša
1841 PUGAKALN|               blizgėjo aukštai aukštai kilstančios sidabrinės kalnų viršūnės...~   
1842 PARSAPNI|               vardą Sutvertojaus savo, kiltų prieš valdžią ir senus įstatymus
1843 JONIUKAS|                 rėkia ji nesavu balsu, kirsdama jam žabine per pečius, per
1844 PARSAPNI|              kaip nutvėręs iš pasuolio kirvį išbėgo pro duris į lanką
1845 NEMUNU  |              darbininkų su pjūklais ir kirviais, keletas merginų ir moterų
1846 LIUDNAPA|             dejavimai. Visi po budelio kirviu dėjo savo galvas. Tik maža
1847 LAZDA   |              Sakydavo, kad Dumbrauckas kitados buvęs labai turtingas, bet
1848 KUDIKYST|             krikštomočią randame visai kitaip. Įėjusi vidun motyna tuojaus
1849 ABEJOJIM|              Parėjo motutė ir atsigulė kitam lovos gale; e Petro su Ona
1850 KUDIKYST|               bet žinau, kad ji gyvena kitame kieme už upelio, ir kada
1851 LAZDA   |              po seklyčią iš vieno galo kitan arba sėdinėti ažu staliuko
1852 LAZDA   |        nebegalės išsisukti, išlindo iš kitapus daržinėlės, nusiėmė ažu
1853 BEDARBO |             jeigu nenori badu numirti. Kitokios prieglaudos nebuvo. Gyveno
1854 ABEJOJIM|             paskum: ir abu kažin kokie kitoniški - vis nuo manęs veidus suka
1855 LIUDNAPA|              kalbėjo. Pasakojo, kad ir kitose kai kuriose bažnyčiose kunigai
1856 VIENARUD|              kišti... taip. Gerai, mes kišam; mes, nors palicija, geresnę
1857 TIKEJIMA|          prisiartina ji prie manęs ir, kišdama man popierį, maloniai sako:~    -
1858 PIESTUPY|       suspaudęs pagalį, o kitą laikiau kišenėje, kur buvo ražančius.~   
1859 BEDARBO |              gale lempos, ištraukia iš kišenės pinigus ir suskaito 15 kapeikų.~    "
1860 PARSAPNI|            kitus įrankius atima į savo kišenį nuo jūsų paskutinį kruvinai
1861 ZVAIGZDE|            gaišuoji, gerai, jeigu nors kiškelį arba tetirviną parsineši;
1862 KLIUDZIA|              kaip apsidžiaugia pamatęs kiškį medėjas. O aš juk juo buvau
1863 LIUDNAPA|               balso aplinkui. Nerėkavo kiškis, negiedojo paukščiai, kurie
1864 LAZDA   |              prišaudė tą dieną stirnų, kiškių ir paukščių. Visa šitoj
1865 LIUDNAPA|               mane supranti; moki mano klaidas ir silpnumą atleisti... ~
1866 PARSAPNI|              kaip tyčia lindo į galvą, klaidžiojo po urvelius mano smagenų
1867 LIUDNAPA|                juo padarys? - vaitojo, klaikiom akim int Kazį žiūrėdama.~   
1868 LIUDNAPA|                su permėtėmis... Suriko klaikiu balsu ir apalpusi parkrito
1869 LIUDNAPA|            sopulius ir ašaras ir vargų klaikumą - rašė rūpestingai, be gailesčio.
1870 LIUDNAPA|             klausydamos. Nesuprantamas klaikumas ją paėmė. Viena... miške,
1871 LIUDNAPA|   pamėlynavusios, veidelis kaip drobė. Klaikumo perimta, surinka nesavu
1872 LIUDNAPA|                ką? - suriko Juozapota, klaupdamos prie lovos... ~* * * ~   
1873 KUDIKYST|               kitą, tai į lopšį, tarsi klausdamies, kas dabar reikia daryti,
1874 LIUDNAPA|             int mane žiūrėdavo. Kad ir klausdavau, nieko nuo jos negalėdavau
1875 ABEJOJIM|                Kas tau, Uliut, yra?" - klausdavo motutė, tokią mane matydama. "
1876 LIUDNAPA|             gražių jos pasakų ir dainų klauseis? Gal sodne po senąja grūšia
1877 PAKELEIV|             visą laiką žiūrėjo į jį ir klausės.~    - Ar žinai, ir visai
1878 ABEJOJIM|               kur tik jisai eidavo, ir klausiau savęs, ką tenai dirba, ką
1879 LIUDNAPA|                Ar suprato pati tą savo klausimą? ar ataminė dar savo Petriuką?
1880 VAGIS   |                yra? - kilo mano galvoj klausimai. - Ar iš tolo, kokių tėvų,
1881 PARSAPNI|              rūpesniais ir neišrištais klausimais, kurie kaip tyčia lindo
1882 ABEJOJIM|                Ir vėl kremta tada mane klausimas: kur juodu taip ilgai esti?
1883 ABEJOJIM|              išsigandusi puolė į mane, klausinėjo, ramino. Negalėdama ištraukti
1884 LIUDNAPA|               jeigu kas, nepažįstamas, klausinėtų, - sakykit, kad užuodarbin
1885 PIRMUTIN|          paklydusius...~    Nekantriai klauso mokiniai kunigo žodžių,
1886 KUDIKYST|       vaikeliai, ir jus...~    Nustebę klausom senutės ir sukam sau galvas,
1887 NEMUNU  |            visi nutilę, gėrėdamies jos klausome: visi jaučiame, kad ji mums
1888 NEMUNU  |                 ir todėl taip atidžiai klausosi dainuškos, kurioje tas jų
1889 LIUDNAPA|            pavėnin intėjo. Ėjo tyliai, klausydamos. Nesuprantamas klaikumas
1890 ZVAIGZDE|              pasakoti, nebepaleisdavo: klausydavo ligi sutemos, ligi vidūnakčio.
1891 ANTUETLI|           ežeruose palaidotus. Bet ne, klausykit! Ar girdi, kaip iš po debesų
1892 PIRMUTIN|      Atadarykit! - šaukia darbininkai, klebindami pabriko vartus.~    - Neleisiu! -
1893 VIENARUD|            kapuse nelaidoja?~    - Kad klebono namie nėra: klebonas gal
1894 KLIUDZIA|        aprašytu. Nors buvau tik antros klesos mokinys, vienok jaučiausi
1895 LIUDNAPA|                kaip Petras išsinešė iš klėties dalgę ir šakes ir apsidairęs,
1896 LAZDA   |                Guli jinai ant lentynos klėty, ir niekas jos neliečia. ~
1897 VIENARUD|         kuriuos jinai paskolino vienam klierikui, e tasai iš seminarijos
1898 SVECIAI |           nesubrazdėjęs. Jau nusitvėrė klingės ir norėjo atadaryti pirkaitės
1899 ZVAIGZDE|        pristatyti, bet ir mums šis tas kliūdavo. O dabar miškus kuone visus
1900 ABEJOJIM|               jinai Petrui padėdavo ir klojime, ir lauke, - vis su juo
1901 VAGIS   |           turėjau, - ir ūkis gerai man klojos... Tėvai jau seniai vis
1902 ANTUETLI|               miestas, gulėjo išmėtyti kloniai ir žaliuojančios pievos,
1903 PUGAKALN|           bangas; laksto viršūnėmis ir kloniais, trankydamos uolas, lankstydamos
1904 NEMUNU  |               miestelis, su išmėtytais kloniu ir pakalnėmis pilkais ir
1905 PARSAPNI|           aplinkui, prisiveizėdamas ir klūpančioms moterims, ir spindančiam,
1906 PARSAPNI|              minių aniolų ir šventųjų, klūpančių aplinkui jo sostą. Bet ūmai
1907 LIUDNAPA|          dejavimai. Motyna ir dukterys klūpojo visos ir, gailiai raudodamos,
1908 LIUDNAPA|             balsai, tartum verksmas ir klyksmas pasigirdo.~    - Dieve!.. -
1909 LIUDNAPA|                kalėjiman; nesuprato jų klyksmo ir raudų, kai šios, visiškai
1910 BEDARBO |               nešdamas lietų ir šaltį, knisasi po skylėtus Lauryno rūbus,
1911 JONIUKAS|            visus sąnarius sopa, ir tik kniukčiodamas verkia. Tik tik užsirita
1912 KUDIKYST|                       Noriu, - atsakau kniuksėdamas per ašaras, nes tą dainą
1913 PIRMUTIN|       nustovėti ant vietos.~    - Mesk knygas, eikim - pamatysi, - ragina
1914 PIRMUTIN|               buvau skaitęs socialistų knygeles ir laikraščius; girdėjau
1915 LAZDA   |               jo mažą staliuką, keletą knygų ir karvę - daugiau nieko.~   
1916 SVECIAI |                 Tada nutvėrė nuo suplo kočėlą ir iš visos galios paleido
1917 SVECIAI |              galios paleido int duris. Kočėlas apsisuko kelius kartus ore
1918 KLIUDZIA|           sumiaukė ir pradėjo stirenti kojytėmis...~    Kliudžiau. Kaipo
1919 LIUDNAPA|         suprasti, kur jinai yra. Kažin kokiam kambarėly gulėjo, nepažįstamus
1920 LIUDNAPA|                 apie sukilimą ir kažin kokias atamainas: tik tasai skardas
1921 LAZDA   |        apsigyveno pas mumus seklyčioj. Kokiomis sąlygomis apsigyveno, nežinau.
1922 NEMUNU  |         rėkauja tokie pat žąsų pulkai, kokiuos ir aš kadaise Šventosios
1923 PIRMUTIN|          atsiduriam ant gatvės. Lekiam kone tekini.~    Kurgi? - klausiu
1924 LIUDNAPA|               Degino sodžius, šaudė ir korė ir iš tėvynės tolimon šiaurės
1925 UBAGAS  |               nemažą kvepiančio medaus korį. Ir gaudavome! Sabaliūnas
1926 UBAGAS  |            rankų susitvėrusiu, medų iš korių čiulpdamu... Tai buvo mano
1927 UBAGAS  |               buvo davęs pilnus medaus korius, kuris meduitom savo rankom
1928 ABEJOJIM|            skepetėlę, išvynioja iš jos kortelę ir su atidžia žiūri... Susigraudinus
1929 PIRMUTIN|           darbininkų judėjimą, apie jų kovą su valdžia, su skriaudėjais;
1930 BEDARBO |          ateitis, bet lai už tą ateitį kovoja jaunesni ir stipresni, -
1931 PARSAPNI|                proto vyrus ir moteris, kovojančius tarp savęs brolius ir par
1932 LIUDNAPA|              nuplyšę, su rusais netoli kovoję; kaip matęs brolį, ant žemės
1933 LIUDNAPA|               narsiai su prispaudėjais kovojo, laukdama galo...~    Juozapota
1934 PARSAPNI|         Sutvertoją savo. Noris sunkiai kovoju nepildančius prisakymų mano,
1935 LAZDA   |            sulėkėm int ten ir iš tolo, krapštinėdami nosis, žiopsojom int žvėris
1936 ZVAIGZDE|        sodžiaus po ponais tebebuvom... Kratėva šitai aname lauke pamiškėje
1937 SVECIAI |          uredninkui nosin: tasai visas krauju apsipylė.~    - Imkit tą
1938 LAZDA   |                kad tris mėnesius visas kraujuos išgulėjo...~    - O ar žinot,
1939 PARSAPNI|             turtus tie nuvergti žmonės krauna savo valdonams, o patys
1940 LIUDNAPA|                paukščiai sau lizdelius kraunas. Visur teip romu ir šilta...
1941 LAZDA   |                Dumbrauckas irgi turėjo kraustyties. Nežinau, ar jis kreipėsi
1942 PIRMUTIN|                neramumas. Visur uždaro krautuves ir puikius magazinus; languos
1943 LIUDNAPA|            nekaltų mažų kūdikių. Visas kraštas kalėjimu virto. Niekas nebebuvo
1944 BEDARBO |                Laurynas, tamsu. Drugys krečia Lauryną nuo drėgnumo ir
1945 KUDIKYST|               po žemę, tai skraidančią kregždę, - visa rodau motynai ir
1946 LAZDA   |           kraustyties. Nežinau, ar jis kreipėsi int mano tėvus, ar tėvai
1947 BEDARBO |      nesusirašinėjo: gėda buvo prie jo kreipties, pašalpos prašyti.~    Visą
1948 ABEJOJIM|               kitu balsu kalba. Ir vėl kremta tada mane klausimas: kur
1949 PAKELEIV|               ir mato, - ir dar labiau kremtasi...~    Pradėjęs pasakoti
1950 LAZDA   |            ežios ir valgau išsiėmęs iš krepšelio sausą duoną su druska. Valgau,
1951 LIUDNAPA|               Pamatęs kas pro langą su krepšeliu ateinančią, sakė:~    -
1952 BRISIAIA|        žiūrėdavo tai int juos, tai int krepšelius: žinojo, kad iš tenai būtinai
1953 LAZDA   |              valgyti nustojau. Ir mano krepšely tik trupiniai belikę. Supenėjau
1954 UBAGAS  |                peržegnojo ją ir indėjo krepšin.~    Mačiau, kiek skausmo,
1955 LIUDNAPA|             gulėjo ant žemės šikšninis krepšis ir... višta su nusukta galva.
1956 JONIUKAS|          didelės ašaros, šviesios kaip krikštalas, rieda jam per veidelį.~    -
1957 LIUDNAPA|                kas pokylį, vestuves ar krikštynas kėlė, - namų šeimininkė
1958 LIUDNAPA|           tikėjo, kad bus, ir laukė... krikštynų... Nors tasai laikas buvo
1959 KUDIKYST|          nebegyvęsi, tą pačią dieną ir krikštytų tave vežė. Ir paskui ilgai
1960 LAIMESZI|          daugybę žiburėlių, kurie kaip krintančios iš dangaus žvaigždės nusileido
1961 BEDARBO |               kūną, ir graudžiai šlama krintantieji medžių lapai, tartum glostydami
1962 SVECIAI |                 pargriuvo ant suolo ir kriokė, raitės, plaukus nuo galvos
1963 PIRMUTIN|          daugiausia merginų. Dunzga ir kriokia mašinos, virsta iš kamino
1964 PIRMUTIN|                  Mašinų dunzgėjimas ir kriokimas nutyla, kamino dūmai nyksta.
1965 BEDARBO |        Nebejaučia jis nei savo baisaus kriokimo ir putojimos, nei kojų traukimo,
1966 SVECIAI |                     Sargybinis pradėjo kriokti... Antanas ištempė jį laukan
1967 BEDARBO |         galybės. Ir liesis tos ašaros, kris nekaltieji, kol žus ir eis
1968 VAGIS   |              tvoros ir tik tik šlamėjo krisdamas nuo apšerkšnojusių medžių
1969 LAZDA   |       pradėdavo visiems balsu skaityti Kristaus gyvenimą.~    Ilgai negalėjau
1970 KUDIKYST|             turi ant savo pečių didelį kromą. Dvi eglės tai dvi seserys
1971 KUDIKYST|                nedidelis, susikuprinęs kromininkas Icikas; man rodosi, kad
1972 KUDIKYST|            daro: matau, kaip atidengia krosnę, įkiša vidun galvą ir ištraukia
1973 PIRMUTIN|           kaliniai, ir geležinės langų krotos dreba ir linksta nuo jų
1974 BRISIAIA|               tenai būtinai gaus mėsos kruopelę ar duonos plutelę. Tečiaus
1975 BRISIAIA|        pasigailėję, atneša jam kartais kruopų geldelėj palakti, e ne -
1976 LIUDNAPA|              Juozapota apsistojo, visa krūptelėdama... Vėl sutauškėjo... Atsiduso
1977 UBAGAS  |          skaudžiai sudrebėjo lūpos. Aš krūptelėjau: jo veidas pasirodė man
1978 LIUDNAPA|                balsu paklausiau, visas krūptelėjęs.~    Nieko neatsakė: ar
1979 LAZDA   |                   šita!..~    Mes visi krūptelėjom ir išskėtėm akis: tėvas
1980 LIUDNAPA|            bedugnėn...~    Atbudo visa krūptelėjus. Juto, kaip vienu akies
1981 NEMUNU  |         nesuskaitomą daugybę nedidelių krutančių bangų; tos bangos juda kaip
1982 TIKEJIMA|            malonu kvėpuoti nusilpusiai krūtinei. Čia pat statomi nauji namai.
1983 JIIRJIS |              mirksniu sudrebėjo širdys krūtinėse; jiemdviem rodėsi, kad jie
1984 ABEJOJIM|                jau 13 metų, vaikų turi krūvą - tai bepiga. E mano: pagyveno
1985 VIENARUD|            dešimtininkus su lopetomis; krūvelėn susispietusios čenai pat
1986 PARSAPNI|              kišenį nuo jūsų paskutinį kruvinai uždirbtą grašį. Ne piktos
1987 JONIUKAS|              Joniukui: buvo ne vienas, krūvoj su kitais lakstė, žaidė.~   
1988 KADNUMIR|             Tarpu rožių ir lelijų ~Man kryželį pastatysi. ~Tos lelijos -
1989 JONIUKAS|           šalta, ir dirbo iš šakaliukų kryželius, kaip jį buvo tėvelis išmokęs.
1990 SVECIAI |                nebegalėjo. Atsisėdo po kryžium, ir netolima baisi praeitis,
1991 PIESTUPY|               pinigai, kurių didžiausi kubilai nuo maišto metų esą tenai
1992 ZVAIGZDE|        džiaugies, jeigu pasninkui arba Kūčioms tik mailiaus pasigauni...
1993 PIESTUPY|          rarotų: jas atbuvus, ir pačių Kūčių sulaukus linksmiau būdavo.
1994 KADNUMIR|              Kad matytų kapas sodžių, ~Kūdikėlis kur užaugau; ~Kad girdėtų
1995 PIRMUTIN|             džiovą ir mirė; vaikai dar kūdikiais visi išmirė nuo bado, šalčio
1996 PARSAPNI|               melagingiems dievaitiems kūdikius, deginamus ant laužo proto
1997 KUDIKYST|                                        KŪDIKYSTĖS SAPNAI ~I. Senutė Baltruvienė ~   
1998 UBAGAS  |              kaip sodne raiboja gegutė kukuoja, linksmai luputis tutuoja,
1999 NEMUNU  |             apie gegutę, žalioj girioj kukuojančią, vargelius rokuojančią,
2000 NEMUNU  |        mažiukas, be perstogės mušdamas kūlele, mataruoja kojomis, kraipo
2001 ZVAIGZDE|             Nuėjęs lieps atnešti vyčių kūlį, pašauks mudu pavietin,
2002 KLIUDZIA|            kaip katytė staiga pervirto kūlio, skaudžiai skaudžiai sumiaukė
2003 LIUDNAPA|            nepadaranti, kurio kareivių kulipkos neimą... Žmonės dar labiau