Part

2004 LIUDNAPA|             tauškėjimas: tartum šimtas kultuvų mušė int žemę - greitai,
2005 JONIUKAS|            šeimininkų?~    - Gėdinkis, kūma, toks mažas vaikas... -
2006 VIENARUD|             tampė vadeles, nuksėjo ant kumelaitės ir neramiai dairės atgal,
2007 VAGIS   |      nerimastis. Traukte traukė nueiti kumelio pažiūrėtų. Žinojau gerai,
2008 VAGIS   |      neprataręs.~    Sužvengė linksmai kumelis, mane pamatęs. Kaip beprotis
2009 PIESTUPY|              visos galios sudrožė savo kumeliui ir, kaip vėjas, paršvilpė
2010 PIESTUPY|          kalnelius ir žvengiantį juodą kumeliuką arba vėl pakelėj po eglėmis
2011 VAGIS   |           sienos ir klausaus. Girdžiu, kumelys prunkščia, o nuo jo kojų
2012 JONIUKAS|            Uršulė.~    - Iš valsčiaus, kūmyte, iš valsčiaus, - atsako
2013 VAGIS   |          revolverio nebuvo, - vis savo kumščia pasitikėjau.~    Nėra kas
2014 PIRMUTIN|            paverčia jį ant žemės, muša kumščiais, spardo kojomis; užverčia
2015 JONIUKAS|          pripuolus int Joniuką pradeda kumščioti:~    - Greičiau eik, suieškok:
2016 LIUDNAPA|             kitą ir, stiprai spausdami kumščius, šnibždėjo: "Nebevergausma
2017 KUDIKYST|             palengvo praveriame duris, kumšydami vienas kitą bailiai sueiname
2018 LAIMESZI|         naujais savo kritusiųjų draugų kūnais. Juo aukštyn, juo retyn
2019 KLIUDZIA|           šliaužti, vilkdama žeme savo kūnelį: kartu vilkosi įlindusi
2020 KLIUDZIA|          katytė. Jos menkas suliesėjęs kūnelis visas drebėjo nuo šalčio
2021 VIENARUD|           primušė labai... Kai atavedė kunigą, nebegalėjo suskalbėti.
2022 LIUDNAPA|          kitose kai kuriose bažnyčiose kunigai tą patį skaitę ir pasakoję;
2023 KUDIKYST|           ligonio kunigas.~    - Mano, kunigėl, - atsako motyna.~    -
2024 KUDIKYST|             aiškina mums senutė. - Kai kunigėlis pakrikštys, švęstu vandeniu
2025 VAGIS   |          atsitikimą neprasitariau… tik kunigui per išpažintį pasisakiau...~   
2026 UBAGAS  |                mokslo ir dulkių... Kad kuniguos būtum ėjęs, gal dabar sveikas
2027 PARSAPNI|            sukėsi apie altorių: matyt, kuningas taisėsi išeiti mišion. Aš
2028 LAZDA   |              netoli gulėjo sugrėbstyti kupečiai pono dobilų.~    Ir atėjo
2029 ANTUETLI|             maži vaikai, lakstydami po kupečius šieno. Žinoma, tat buvo
2030 KLIUDZIA|          Amerikos tyrlaukių gyventoju, Kuperio aprašytu. Nors buvau tik
2031 LAZDA   |               nuo ežios ir priėjęs int kupetį pasiėmiau mažą dobilų kuokštelę.
2032 PARSAPNI|         rūstaus rimto veido, su pailga kuprota nose ir ilgais juodais plaukais;
2033 VIENARUD|               moterys, kaip pabaidytos kurapkos, vienu akies mirksniu išsislapstė...~   
2034 PUGAKALN|               Nebežino, nė kur yra, nė kurian kraštan reikia eiti. Iš
2035 LIUDNAPA|         nesuskaitomą skaičių raukšlių, kuriomis, kaip tinklu, buvo išraizgytas
2036 LAZDA   | nebereikalingas. Kaip tyčia, ir namai, kuriuose gyveno, visai baigė griūti:
2037 PARSAPNI|             Kiek jūs sunešat aukų savo kvailumui, savo silpnai dvasiai! Kiek
2038 PIRMUTIN|                kad tu žinotum, iš savo kvateros, - pasakoja man giliai kvėpuodamas
2039 PIESTUPY|            pakriaušio plikas žmogus ir kvatojas. Visi plaukai Mataušui ant
2040 ZVAIGZDE|             yra apsnūdusios prigimties kvėpavimas, nuo kurio pats oras drebėjo,
2041 NEMUNU  |          draiko galvos plaukus ir savo kvėpavimu gaivina pailsusią mano dvasią.
2042 SVECIAI |               koksai gyvulys, vežamas, kvėpavo troškiu svaiginančiu oru,
2043 UBAGAS  |              nuo dėdės Petro po nemažą kvepiančio medaus korį. Ir gaudavome!
2044 LIUDNAPA|             vasarinis namas. Aplink jį kvepinčios pušys ir eglės atakaitoj
2045 SVECIAI |        savuosius laukus mato, jųjų oru kvėpuoja. Šitai už upės jo gimtasai
2046 PIRMUTIN|              nuo pabriko prie pabriko, kvieskim visus draugus prisidėti, -
2047 LIUDNAPA|            kaip prastesniuosius žmones kvietė eiti prieš rusus ir kaip
2048 BEDARBO |              Bet dažnai reikdavo duoti kyšiai "meistrams", - ir kartais
2049 BEDARBO |              bet ir tie lopiniuoti, su kyšinčia vietomis vata; čebatai taip
2050 PIRMUTIN|              pasirodo žmonių stovylos, kyšo rankos su plasnojančiomis
2051 LIUDNAPA|                 Tečiaus buvo ir tokių, labiausia tarp jaunesniųjų, kurie
2052 PUGAKALN|            žmonių, dirbsiva visuomenės labui ir būsiva laimingu, laimingu...
2053 KUDIKYST|             savo galvas: viena aukšta, laiba, kita trumpa, drūta. Ir
2054 SVECIAI |               nemušk motynytės! - rėkė laibais balseliais apsiašaroję vaikai.~   
2055 VIENARUD|                 neberamino širdies; jų laibi tiesūs kryžiai stovėjo kažin
2056 BEDARBO |               ir jų vaikų verksmą neša laibos, gailestingos vėjo stygos, -
2057 VIENARUD|            žmogų užumušė, tai dabar jį laidos pievoj užu kapų...~    -
2058 PARSAPNI|         nešindama mažą grabą. Tai buvo laidotuvės. Nešėjai pastatė grabą ant
2059 LAZDA   |          sužiurome.~    - Tai jau seni laikai, - pradėjo jausmingu balsu
2060 PARSAPNI|           gaują didžturčių ir valdonų, laikančių savo leteną ant šimtų, tūkstančių
2061 JONIUKAS|           tėvelis būtų kada nors žąsis laikęs. Ir kur tėveliui jos laikyti,
2062 PIESTUPY|               suspaudęs pagalį, o kitą laikiau kišenėje, kur buvo ražančius.~   
2063 PIRMUTIN|         skaitęs socialistų knygeles ir laikraščius; girdėjau apie kilstantį
2064 LAZDA   |           Dažnai atsimindavo senuosius laikus ir atsitikimus, kuriuos
2065 NEMUNU  |            vietos, tarsi visa ir visus laikydama po savo kojų, - ne tik savo
2066 JONIUKAS|            dėdė. - Nebijok, gerai tave laikysiu: kasdien tris karius lupsiu,
2067 LIUDNAPA|         sunkumo nejautė.~    Jų pilnai laimei tik vaikų trūko... Bet kai
2068 PARSAPNI|               ir dukterės: lai amžinoj laimėj jie garbina Sutvertoją savo.
2069 BEDARBO |         Dinaburkan: pasitikėjo ką nors laimėti. Bet ir tenai darbo nebuvo;
2070 LAIMESZI|              tėvų namų, labai retai jų laiminami, dažnai keikiami ir visados
2071 LIUDNAPA|            Vaikams bus geriau, ir mudu laimingesni būsma...~    Vyras klausė
2072 BEDARBO |               gurgėjimo, - būsiu ir aš laimingiausias..."~    Nėr žinios, dėl
2073 TIKEJIMA|                giliai tikinčius žmones laimingiausioj jų gyvenimo valandoje. Kaip
2074 LIUDNAPA|          būdamas? Tada tokios gražios, laimingos buvo dienos. Būtume už rankų
2075 LIUDNAPA|              dailiai apsitaisiusius ir laimingus, stebėjosi, tartum norėdama
2076 LIUDNAPA|                 negalėjau po kalnelius laipioti, po klonius lakstyti, negalėjau
2077 BEDARBO |        pasigerįs, kad jų laukia šviesi laisva ateitis, bet lai už tą ateitį
2078 LIUDNAPA|             žmonės turtingi ir gražūs, laisvi ir laimingi: tik nežinojo,
2079 ANTUETLI|         skrajojančius, tik tik matomus laivelius. Kur tas visa kas dingo?
2080 SVECIAI |            žinelės nepaėmė... Gal kely laiškai sužuvo... Bet kodėl tik
2081 TIKEJIMA|                bedieviams. Visus šiuos laiško autorius, nurodydamas savo
2082 ABEJOJIM|            berūpiu, maža. E juk dėl tų laiškų, sena būdama, rašyti pramokau...~    -
2083 ABEJOJIM|             mane... Kartais skaitau jo laiškus, ir ima krimsti mintis:
2084 TIKEJIMA|          alsuoti! Lengvos, kaip pūkas, lakioja mintys, kilsta galvoje tolimosios
2085 PAKELEIV|            miškų esu gimęs ir užaugęs. Lakstai, būdavo, po juos, uogauji,
2086 PIESTUPY|                taip pat matęs naktimis lakstantį po Piestupio kalnelius ir
2087 ABEJOJIM|                man nebesisekti: dirbu, lakstau, ir vis kažin kokia apsiblausus,
2088 ANTUETLI|             kaip tat daro maži vaikai, lakstydami po kupečius šieno. Žinoma,
2089 UBAGAS  |       atsiminiau, kaip su tuo sūnu dar lakstydavova per bičkuopį už rankų susitvėrusiu,
2090 KADNUMIR|              Kas pavasario rytelį ~Kad lakštingala skambėtų...~ ~
2091 NEMUNU  |              tokia pat banda po krūmus lando, paupiais rėkauja tokie
2092 PIRMUTIN|           sujudus, subruzdus. Kalėjimo langai visur atsidaro, pasirodo
2093 VIENARUD|            kapai, kurie tuojau už mano langelio tęsės ir kurie visados skausmus
2094 JONIUKAS|              vandens lašai varvėjo nuo langelių arba vyniodamies, tarsi
2095 PIRMUTIN|        krautuves ir puikius magazinus; languos pasirodo ir tuojau nyksta
2096 ZVAIGZDE|               marguliavo javais apsėti lankai: čionai pabalę rugiai stovėjo,
2097 KLIUDZIA|              pat prie jos buvo numesti lankas ir strielos. Nutvėręs nuo
2098 UBAGAS  |          Sabaliūnas nustojo mūsų namus lankęs, ir aš, išvažiavęs mokytųs,
2099 ZVAIGZDE|             žemės.~    - Tai gal javus lankėta? - paklausė.~    - Nagi
2100 NEMUNU  |              matau, kad jos šypsojimai lanko beveik visus aplinkui sėdinčius
2101 LAZDA   |      apaugusios puikios žmonių pievos, lankomis vadinamos. Pievos ir dabar
2102 LAZDA   |        ramiausiai besiganančius savose lankose, o piemenis kerėplą mušančius.
2103 PUGAKALN|           kloniais, trankydamos uolas, lankstydamos medžius. Galingas viesulas
2104 LAZDA   |         pasigailėjimo: spirdavo visaip lankstyti liežuvį, bent po šimtą kartų
2105 KUDIKYST|      išdraskyto gražaus žolyno atskiri lapeliai stovi akyse seniai pralėkusios
2106 LIUDNAPA|              žiedas: matė tik atskirus lapelius, nebe patį žolyną. Dabarties
2107 KUDIKYST|          gurbai; po dešinei plikas jau laukas, miškais iš galų apsiauptas;
2108 LIUDNAPA|               su prispaudėjais kovojo, laukdama galo...~    Juozapota baisiai
2109 NEMUNU  |           galingą Nemuną, tarsi nuo jo laukdamas širdies skausmų nutildymo.
2110 LIUDNAPA|                poperis buvo tat anasai laukiamas vėjelis, kursai netikėtai
2111 JIIRJIS |                 ar ne šis mano širdies laukiamasis?" - mąstė abudu, vienas
2112 ZVAIGZDE|              pilni paukščių ir gyvulių laukinių; nuo uogų ir grybų žemė
2113 LAIMESZI|          gyventojai staiga pajuto savo laukuose, namuose ir gryčiose ypatingą
2114 PIRMUTIN|              direktorius.~    - Vartus laušime! - grasina jam nuo gatvės.~   
2115 PARSAPNI|                kūdikius, deginamus ant laužo proto vyrus ir moteris,
2116 PARSAPNI|            maištininkai, sudeginti ant laužų proto vyrai, kankinami ir
2117 PARSAPNI|               viltį. Dabar išvydęs jau lavoną, sukaukė kaip akmeniu prislėgtas
2118 VAGIS   |            žmonės, palicija; rado prie lavono revolverį ir peilį, pamatė
2119 PIESTUPY|           pačio kiemo.~    - Žiūrėkit, lazdas geras pasiimkit, - tarė
2120 JONIUKAS|           žiūrėjo, kaip dideli vandens lašai varvėjo nuo langelių arba
2121 KLIUDZIA|             žaizdos dideliais juosvais lašais lašėjo ant smėlio sukrekėjęs
2122 KLIUDZIA|              dideliais juosvais lašais lašėjo ant smėlio sukrekėjęs kraujas.~   
2123 LIUDNAPA|      gaspadinėle, mėsos kąsnelį, pieno lašelį...~    - E iš kur tamsta? -
2124 VIENARUD|                 sunkės mažais vandenio lašeliais ir vilgė drėgną, jau šalstančią
2125 LIUDNAPA|            sūreliu, ką sudėjus turėjo, lašinių, duonos gabalą ir keletą
2126 VIENARUD|             nėra: klebonas gal būtų ir leidęs, e be jo negali... Laikyti
2127 SVECIAI |                priglausti. E saulė jau leidos ir, išlindusi iš po debesio,
2128 PIRMUTIN|                Šaukias prie policijos, leidžia telegramus gubernatoriui,
2129 TIKEJIMA|             pagatvyje nutašytų medžių, leidžiančių iš savęs sveiką miškų kvapą,
2130 SVECIAI |               kaulai sutreškėjo.~    - Leisk tu, velne... - sudejavo
2131 JONIUKAS|               kad jį, Joniuką, reiksią leisti piemenautų, jeigu tik kas
2132 PIESTUPY|                pats prašiaus tėvo, kad leistų mane ant rarotų: jas atbuvus,
2133 LIUDNAPA|             laikas neapsakomai greitai lėkė... E čia vėl praėjo gandas,
2134 VAGIS   |              nudurs peiliu kaip paršą. Lėkti pasišauktų vyrų? O tuo tarpu
2135 KUDIKYST|        nepamatysme ir mes kokios nors "lėlės" plaukant. Tarsi bijodamies,
2136 PUGAKALN|             kaip dvi sprogstanti balti leliji; visi valgo vakarienę ir
2137 KADNUMIR|             apkaišysi, ~Tarpu rožių ir lelijų ~Man kryželį pastatysi. ~
2138 SVECIAI |               akis klausė.~    - E mes lėlytę turim, - pasigyrė mažasai.~    -
2139 BRISIAIA|          viduaslio ir paspaudęs uodegą lenda pasuolin.~    - Kur velkies,
2140 NEMUNU  |          pradeda vaikštinėti aplinkui, lengvai galima pastebėti, kaip į
2141 ZVAIGZDE|             tik pūtė vėjelis, bet toks lengvas ir malonus, kad rodėsi,
2142 LIUDNAPA|            galima žolynais išbarstyti, lengvesniu padaryti - nežinojo ir nedrįso
2143 PAKELEIV|           Antanas ir tokiuo balsu, kad lengviai galima suprasti, jog toje
2144 TIKEJIMA|           darosi, taip lengva alsuoti! Lengvos, kaip pūkas, lakioja mintys,
2145 LAIMESZI|               šalį su pagarba ir meile lenkė žemyn savo galvas, atsimindami
2146 VAGIS   |            Nieko nebijojau: visi manęs lenkės. Jeigu kas ko neįveikdavo
2147 LAZDA   |                man rankosen didžiausią lenkišką knygą, atsistojo prie manęs
2148 LAZDA   |             Sunkiai būdavo man su tąja lenkiškąja kalba: buvau šveplas ir
2149 ABEJOJIM|          vyresnioja, pradėjau prieš ją lenkties, jos bijoti; pati nejusdama,
2150 LIUDNAPA|              mūsų žmonių daug int tuos lenkus bėga. Tik kas iš to? Suguldys
2151 VIENARUD|             Pro mane pravežė baltą, iš lentų sukaltą grabą. Rudine apsivilkęs
2152 LAZDA   |         brolius tebėra. Guli jinai ant lentynos klėty, ir niekas jos neliečia. ~
2153 KUDIKYST|              maloni dainos gaida tarsi lepina ir liūliuoja prie miego.
2154 LIUDNAPA|           visas ir, kaip mažas vaikas, lepinaus, tuo kvapu alsuodamas. Ėmė
2155 NEMUNU  |             šen, tai ten apsistodamos, lepindamos prigimties gražumais jausmus
2156 LIUDNAPA|               turėti svetimą paslaptį, lepinties jąja ir kankinti jauną moteriškę.
2157 KUDIKYST|      susiriečiu ant lovos ir atsidėjęs lepinuosi gautomis dovanomis.~    -
2158 JONIUKAS|           ganytųs. Joniukas juos ganė, lesino ir saugojo nuo varnų. Kaip
2159 JONIUKAS|             darbas atsirado: reikė jie lesinti ir saugoti. Kaip visai sušilo,
2160 LAIMESZI|              ant savo galvų plaukus ir liedami ašaras, skendo nelaimėse
2161 PARSAPNI|                par valdžios prispyrimą liejančius kraują savo artimo; mačiau
2162 PARSAPNI|          užmiršta. Vardan tos valdžios liejasi kraujas varguolių, viešpatauja
2163 SVECIAI |             meluoji! Aš už carą kraują liejau! E tu!.. Užmušiu!!.~   
2164 KUDIKYST|                  aš linksmas. Pavalgęs lieku dar linksmesnis, atsistoju
2165 PARSAPNI|    nelaimingųjų vaitojimus ir keiksmus liemsmui, jaučiau skausmus jų nužemintos,
2166 LIUDNAPA|                ir išlojojęs. Du kunigu liepęs sušaudyti... Sušaudęs juos
2167 LIUDNAPA|              ką tiktai nutveriąs, tuoj liepiąs sušaudyti ar pakarti...
2168 VIENARUD|           palaidotamėte, bet neturtėlį liepiat mums purvynėn kišti... taip.
2169 BEDARBO |             atsidūrė jis ant galo prie Liepojaus miesto sodno. Susirietęs
2170 BEDARBO |       darbininkas... Atsiminė tada jis Liepojų, kur, girdėjo, daug esą
2171 BEDARBO |                          BE DARBO ~    Liepojuj, prie miesto sodno, po medžiu,
2172 BEDARBO |             surasiu...~    Keliavo jis Liepojun tai pėsčias, tai slapstydamos
2173 BEDARBO |               ranka užčiumpa jis drūtą liepos šaką.~    - Gera, ištūrės, -
2174 ZVAIGZDE|            sakova, tai jau bus. Nuėjęs lieps atnešti vyčių kūlį, pašauks
2175 LAZDA   |              Vienu akies mirksniu kilo liepsna, ir visi lydimai išpleškėjo...
2176 NEMUNU  |              šiaudų būdelės, netoli jų liepsnoja mažos sukurtos ugnelės:
2177 LIUDNAPA|                tarp jaunesniųjų, kurie liepsnojančia širdžia ir degančiom akim
2178 KUDIKYST|      nepasergėtų, patylomis lekiam pas lieptą, sustojam prie duobei ir
2179 KUDIKYST|                Ar toj duobėj, kur prie lieptai?~    - Toj, toj.~    - Tai
2180 BEDARBO |           nežinodamos savo galybės. Ir liesis tos ašaros, kris nekaltieji,
2181 BEDARBO |            kaukia ir švilpia, nešdamas lietų ir šaltį, knisasi po skylėtus
2182 PAKELEIV|              balsu uždainuoja "Sudiev, Lietuva"... Petras pritaria, ir
2183 PAKELEIV|         dvarponis geras žmogus, tikras lietuvis.~    - Argi aš sakau, kad
2184 VIENARUD|                malonu buvo žinoti, kad Lietuvoj yra tokių gerų moterų, kurios
2185 UBAGAS  |               Parvažiavęs iš užusienių Lietuvon, gulėjau vieną gražią pavasario
2186 LIUDNAPA|         replėmis kas suspaudė.~    "Ta liežuvininkė ką nors žino, - perėjo jai
2187 SVECIAI |                Su burloku susidėjai... Liežuvis ir blizgučiai patiko...
2188 PAKELEIV|       rašytojais tapti, jos literatūrą lig pačių debesų iškelti?!~    -
2189 SVECIAI |         troškiu svaiginančiu oru, matė ligas ir ašaras, girdėjo kareivių
2190 KUDIKYST|           važiuoja pro šalį turbūt nuo ligonio kunigas.~    - Mano, kunigėl, -
2191 PIRMUTIN|             Mano tėvas senas, o motina ligota, - juodu abu ant pabriko
2192 PARSAPNI|            pačių išsvajotas šmėklas ir ligotas mintis; supratę savo galę,
2193 PARSAPNI|                     Tai - vaisius tavo ligotų minčių, - atrėmė jis vėl. -
2194 PARSAPNI|           sunkaus darbo pajuodavusius, ligotus, atiduodančius savo spėkas
2195 BEDARBO |            graudžiu dejavimu, ankstyvų ligų ir prispaudimo pergalėti.
2196 VAGIS   |           Supratau, kad nebūčiau gyvas likęs, jeigu tiesiai priešais
2197 LIUDNAPA|             rūpestingai, be gailesčio. Likimo pirštas nepraleido nei mažiausio
2198 KUDIKYST|           išėjo; mudu tik šeimininkais likova.~    - Pepės, - prašau Marjonos.~   
2199 LIUDNAPA|    nebevergausią, e žemė, kurią dirbą, liksianti jų nuosavi - nebe ponų;
2200 PARSAPNI|              ir spindančiam, papuoštam liktoriais ir brangiu kryžiu, altoriui.
2201 LAIMESZI|              du trys draugai krito, ir likusieji pasiekė viršūnę... Sušuko
2202 KLIUDZIA|            primerktos; ji iš visos dar likusios galios pasistengė atsistoti
2203 BEDARBO |          lietus, mirko kasdien karčios likusiųjų ašaros, - ašaros tų, kurių
2204 PUGAKALN|              draugus, tolimoj tėvynėje likusius. Ir kam aš vienas tuosna
2205 VIENARUD|            regėjos, gyvas būčiau žemės lindęs. Net gražūs kapai, kurie
2206 PARSAPNI|           klausimais, kurie kaip tyčia lindo į galvą, klaidžiojo po urvelius
2207 KUDIKYST|          pradedu supties teip, kad net lingė į lubas daužos. Išsigandusi
2208 LIUDNAPA|             tik dūsavo, liūdnai galvas linguodama:jinai ir nemėgino karštesniųjų
2209 ZVAIGZDE|             atsiminęs praeitį senelis, linguodamas žilą savo galvą. - Už menkiausią
2210 LIUDNAPA|               Tik ūžė medžiai, šakeles linguodami... Juozapota pradėjo savų
2211 ZVAIGZDE|                Šypsodamasis ir tik tik linguodams žilą galvą žiūrėjo int mane.
2212 LAIMESZI|               ir apsiautę jį aplinkui, linksmais ir gražiausiais balsais
2213 LIUDNAPA|               iš Damulio namo jeigu ne linksmesnė, tai daug ramesnė. Graudu
2214 KUDIKYST|           linksmas. Pavalgęs lieku dar linksmesnis, atsistoju lopšy, nusitveriu
2215 PAKELEIV|            sakai, penės? - klausia jau linksmesniu balsu Antanas.~    - Kalbėt
2216 KUDIKYST|              svečių susilaukėm, - sako linksmiai motina.~    - Nusivilkit,
2217 PUGAKALN|               tarp draugų, juokauti ir linksminties. O dabar - brr!.. ir per
2218 LIUDNAPA|             pajuodavo, niekados niekam linksmo veido neberodė. Atsimainė,
2219 JONIUKAS|            dainuoti: tokios tos dainos linksmos, malonios. Klausos jų, ir
2220 PIRMUTIN|        geležinės langų krotos dreba ir linksta nuo jų rankų.~    - Vyrai,
2221 KUDIKYST|              kurios vaikščioja pas mus linų brauktų; kaip jos ir tos
2222 BEDARBO |          sučiauptomis lūpomis, vėl jis lipa ant akmens, - ir užneria
2223 LAIMESZI|                vienok dar nė vienas iš lipančiųjų nepasiekė kalno viršūnės;
2224 NEMUNU  |            pažįstamą nuo anos apginti, lipant iš garlaivio jos neprisiliesti, "
2225 PIRMUTIN|         gubernatoriui, ministrams. Šie lipdo savo apgarsinimus, gąsdina
2226 LAIMESZI|          viršūnė pasiekti; tuos, kurie lips, baidys iš visų pusių baisiausios
2227 PAKELEIV|           tautos rašytojais tapti, jos literatūrą lig pačių debesų iškelti?!~    -
2228 KLIUDZIA|          strielą ir pradėjau taikinti. Liūdnomis akimis žiūrėjo į mane nelaimingas
2229 BEDARBO |             siūbuojamas, vėjo švilpimo liūliuojamas. Mirties pakirstas jau jis
2230 ABEJOJIM|         nebegalėjau savo vaiko lopšely liūliuoti... Atbusdavau naktį, visa
2231 LAZDA   |               pakraščiu, tarp išmėtytų liūnų, tęsėsi skarotais ąžuolais
2232 ZVAIGZDE|            kiek dabar gylelių; upėj ir liūnuos žuvies - kiek tik nori,
2233 LIUDNAPA|               pušin iš pušies voverytė liuoksi", klausiaus, kaip tarp šakelių
2234 SVECIAI |            nespyriau, neprikalbinėjau: liuosai galėjai išsirinkti kitą,
2235 VAGIS   |                 Galbūt prisipažinęs ir liuosas būčiau palikęs, gal ir nieko
2236 JONIUKAS|         atamena, kad buvo apsiniaukusi liūtinga diena, kai tėvelis su maišeliu
2237 PAKELEIV|          mažažemiams, bet vis tik savo lizdą turi... Šitai ir dabar einava
2238 LAZDA   |              būtų ir numiręs tame savo lizde pas girininką, jeigu ne
2239 PAKELEIV|                galo sulauksi. Kad nors lizdelį kokį turėtum, nors nedidelį,
2240 LIUDNAPA|           medžių šakelių paukščiai sau lizdelius kraunas. Visur teip romu
2241 PAKELEIV|                jokios vietos, nuosavio lizdo, negali apsivesti. Negana
2242 LIUDNAPA|           krūmus išvedžiojęs, paukščių lizdus parodęs, išsirpusių uogų
2243 BRISIAIA|             senas Brisius iš guolio ir loja užkimusiu, mieguistu balsu.~    -
2244 LAIMESZI|               vilkais, čypė gyvatėmis, lojo šunimis. Nuo tų įvairių
2245 LIUDNAPA|               anų buvo neapkenčiama ir lojojama. Be jokios priežiūros tada
2246 VIENARUD|                kelius dešimtininkus su lopetomis; krūvelėn susispietusios
2247 BEDARBO |            drabužiai ploni, bet ir tie lopiniuoti, su kyšinčia vietomis vata;
2248 ABEJOJIM|                 nebegalėjau savo vaiko lopšely liūliuoti... Atbusdavau
2249 KUDIKYST|               šaly jos kaba pataisytas lopšys; aplink sukinėjasi senutė.
2250 KUDIKYST|             ant suolų, suolelių ir ant lovų pilna prisėdusių vyrų, moterų
2251 ZVAIGZDE|         Teisybė, žvaigždė, - atsiliepė lukterėjęs. - Geras gi tu, Simanai,
2252 BEDARBO |               alsuodamas, sučiauptomis lūpomis, vėl jis lipa ant akmens, -
2253 JONIUKAS|          laikysiu: kasdien tris karius lupsiu, kartą valgyti duosiu.~   
2254 UBAGAS  |               gegutė kukuoja, linksmai luputis tutuoja, gėriau pavasario
2255 LIUDNAPA|         Negyvas! Akytės užsimerkusios, lūpytės pamėlynavusios, veidelis
2256 LIUDNAPA|             garso bijoti. Sausa šakelė lūždama kaip stirną ją baidė. Tečiaus
2257 UBAGAS  |        Išsigandę, išplėstomis akelėmis lydėjo mane, kaip ėjau iš kiemo...
2258 ZVAIGZDE|          kokios žuvies! Kad sugaudavai lydį arba lyną, tai būdavo ko
2259 LAZDA   |               dieną vežė iš paupės per lydimus vežimą šieno ir intsigeidė
2260 LAIMESZI|              neteisybės; visi pasijuto lygiais ir laimingais, visi gerbė
2261 PARSAPNI|             vargus, o apie brolystę ir lygias tiesas užmiršta. Vardan
2262 LIUDNAPA|                aniems būti lygus, gali lygių teisių reikalauti. Bet mažiausias
2263 LAZDA   |             prie sodžiaus gulėjo plati lyguma, pajuodavusi, degėsiais
2264 LIUDNAPA|              tečiaus žodžiai laisvė ir lygybė jam buvo suprantami ir brangūs.
2265 ZVAIGZDE|               Kad sugaudavai lydį arba lyną, tai būdavo ko nešti. Nors
2266 SVECIAI |               Ir kaip liūtas puolė int Maciuką. Tik sargybiniai paspėjo
2267 SVECIAI |           balsu, - a tu, ragana!.. Nuo Maciuko gavai!?.~    - Aaa!.. -
2268 NEMUNU  |       paprastai daro moterys, daug jau mačiusios ir pergyvenusios, bet kurios
2269 PIRMUTIN|            uždaro krautuves ir puikius magazinus; languos pasirodo ir tuojau
2270 ZVAIGZDE|             pasninkui arba Kūčioms tik mailiaus pasigauni... Et, blogyn
2271 NEMUNU  |                 ant kiekvieno žingsnio maino savo pavidalą; tie jos aukšti,
2272 NEMUNU  |            šitų dvarų ir bokštų, kurie mainosi paskui vienas kitą, už kitas
2273 LIUDNAPA|              rinko krepšelin savaitinį maistą. Kartais, kada aiškesnį
2274 LIUDNAPA|            Geri žmonės ją nuo to laiko maitino.~    Kas savaitė, kokios
2275 KUDIKYST|           ilgojo Arelio barzdą, bet ir maišą, kurį jis visados ant pečių
2276 LIUDNAPA|            teip žmonėms po kojų troboj maišės, mažiau anų buvo neapkenčiama
2277 KLIUDZIA|              jie pirma norėjo ją įdėti maišiukan ir nunešus int upę įmesti
2278 PIRMUTIN|                paskui bėga ant gatvės, maišosi su minia ir tenai nyksta.~    -
2279 LIUDNAPA|            miškan ir tenai susidėti su maištininkais: patyrė, kad netoli jų esąs
2280 LIUDNAPA|               galvas. Tik maža saujelė maištininkų dar narsiai su prispaudėjais
2281 BRISIAIA|                mažiau kitiems po kojom maišyties. Teisybė, troboj labai gera,
2282 PIESTUPY|                buvo atsikėlę: tėvas su maldaknyge rankoj sėdėjo ažu stalo
2283 ABEJOJIM|     šventadieniais įsikniaups, būdavo, maldaknygėn ir skaito; ir vis mane mokia,
2284 TIKEJIMA|          perskaityk, būk toks geras! - maldaudama prašo ji manęs tokiuo balsu,
2285 BEDARBO |            niekados! gana žeminties ir maldauti mylistos tų, kurie visą
2286 VAGIS   |                ieškau tik išpažintyje, maldoje, darbuose ir pas savo kaimynus,
2287 VIENARUD|             dejavo... Nei giesmės, nei maldų nesgirdėjo... Vežimėlis
2288 LAZDA   |             numetė atžagaria ranka int malkas ir dusliu balsu tarė:~    -
2289 LAZDA   |              ponų nepasakydavo, bet ir malonės didelės neturėdavo. Dažnai
2290 SVECIAI |             Juk buvo valandų, saldžių, malonių, kada, regėjos, nieko mudviem
2291 LIUDNAPA|        mažutėlė, veikei? Gal ant kelių mamytės sėdėdama, gražių jos pasakų
2292 LAIMESZI|               Ne taip lengva, kaip jūs manote, to kalno viršūnė pasiekti;
2293 LIUDNAPA|               jisai, vargintojėlis, po margą svietelį trankos?.. gal
2294 NEMUNU  |               ir pakalnėmis pilkais ir margais nameliais. Bažnyčia baltuoja
2295 SVECIAI |                vartelių gulėjo didelis margas šuo. Pamatęs ateinantį žmogų,
2296 ABEJOJIM|                smaugias ant ryšio mano margoja karvė gurbe, smaugias...
2297 PUGAKALN|       Firvaldšteto ežerą ir kitus - su marguliaujančiais jų pakrantėse miestais ir
2298 TIKEJIMA|            nauji namai. Žemiau po kojų marguliuoja Ciurichas, toliau tviska
2299 NEMUNU  |      žaliuojančius, po šiuos kalnelins marguliuojančius, tai šen, tai ten apsistodamos,
2300 NEMUNU  |          vakaruose, ir tik iš tolo dar marguliuojantį savo namelių viršūnėmis.~   
2301 LIUDNAPA|                pasislėpė.~    - Jėzau, Marija, Juozapai šventas... - šnibždėjo
2302 BEDARBO |          rausias po jo plonus rūbus ir marina nuvargusius sųnarius... ~* * * ~   
2303 KUDIKYST|          likova.~    - Pepės, - prašau Marjonos.~    Ji persižegnoja, padeda
2304 PIESTUPY|               bobutės parsivestų: mano marti apsirgo, - ir be reikalo
2305 SVECIAI |                  džiaugias žmonės; tik Marytei su vaikais be manęs skurdu.
2306 KUDIKYST|         Dievulį...~    - Ar ir baltais marškinėliais visados būčiau nešiojęs?~    -
2307 KUDIKYST|               kad jau tikrai mirsi, ir marškinėlius baltus pasiuvau...~    -
2308 LIUDNAPA|               negalima buvo bepažinti; marškiniai int mėsas prilipę. Gulėjo
2309 KUDIKYST|                Ji apvelka mane baltais marškiniais, ant viršaus žiponėliu -
2310 KUDIKYST|                 atsega ir atraito mano marškinių rankovę: iš abiejų rankos
2311 ANTUETLI|               ir skubėjau, skubėjau... Mąsčiau tik apie tai, kad nepasivėlyčiau,
2312 NEMUNU  |                  Iš kur ji tą žino?" - mąstau žiūrėdamas tai į vieną,
2313 PARSAPNI|               spindančio sosto ir visa matančiomis akimis maloniai veizėjo
2314 NEMUNU  |             perstogės mušdamas kūlele, mataruoja kojomis, kraipo galvelę
2315 PIESTUPY|         Piestupy sutikęs. Su minėtuoju Mataušu toks atsitikimas buvęs:
2316 LIUDNAPA|            lovos. Karpė baltą drobę ir matavo. Rengėsi baltarūbius savo
2317 KUDIKYST|              nors nesuprantam kas, bet matom, kad atsitiko negerai. Išsigandę,
2318 NEMUNU  |                ir skruostų raudonumas, matomai, jau ne pačios prigimties,
2319 KUDIKYST|                akis žiūrim vandenin ir matome tenai tik mažučius, juokingai
2320 LIUDNAPA|         užgesusios žvaigždės, iš artie matomos. Taip, tai buvo užgesusios
2321 ANTUETLI|      paviršiumi skrajojančius, tik tik matomus laivelius. Kur tas visa
2322 PAKELEIV|           laukai. Čia pat nelabai toli matosi dvaras.~    - Šitai ir mūsų
2323 LAZDA   |               lango. Mes, maži vaikai, matydami iš tolo ažu lango jo žilą
2324 LAZDA   |           turėdavau akis pilnas ašarų. Matydavau, kaip Dumbrauckui virpėdavo
2325 LIUDNAPA|          žvaigždes jisai ir užsimerkęs matydavo...~    Taip ėjo sunkios
2326 UBAGAS  |                 jo veidas pasirodė man matytas, tik kur ir kada, negalėjau
2327 PARSAPNI|          sukeltos liūdnos mintys, kaip mašalai, sukėsi po mano galvą ir
2328 ANTUETLI|                kaip toli toli sužviegė mašina? Apačioje tebegyvena! Juk
2329 PIRMUTIN|            šventė - pirma gegužės!~    Mašinų dunzgėjimas ir kriokimas
2330 SVECIAI |          keleivis, pamatęs šviesą. - E maž ir sesuo Uliutė atėjo apsilankytų?..~   
2331 SVECIAI |               lėlytę turim, - pasigyrė mažasai.~    - Kur? - paklausė tėvas.~    -
2332 KUDIKYST|           lūpas, traukyti nosį, o pats mažasis ima verkti.~    - O ko jūs,
2333 PAKELEIV|         gyvenimas nesaldus, labiausiai mažažemiams, bet vis tik savo lizdą
2334 PIESTUPY|                stovyla buvo dabar daug mažesnė, nekaip iš pradžios man
2335 PIRMUTIN|                  sako jis, - bet eikim mažesnėmis gatvėmis: mokinių, mačiau,
2336 KUDIKYST|                 ir skriaus tave, kaipo mažesnįjį, visi...~    Nors nesuprantu
2337 NEMUNU  |                dar netikesnę. Ant galo mažesnysis atsistoja, nusitraukia nuo
2338 PARSAPNI|         prisakymų mano, bet neužmirštu mažiausiojo iš tarnaujančių man. Dėl
2339 JONIUKAS|                sodžių skleidos skardus mažo vaiko balsas: ~Ak vija panavija,~
2340 JONIUKAS|                nemiega. Pirmą kartą jo mažoj galvelėj pradeda gimti graudžios
2341 KUDIKYST|           suolo susėdę su didelėmis ir mažomis smuikomis muzikantai griežia
2342 NEMUNU  |               nelaimingais, pilkais ir mažučiais išsirodo. Bet traukia jie
2343 JONIUKAS|             trobelėj su savo motute ir mažuoju broliuku vienas. Bet motutę
2344 ANTUETLI|      atsižiūrėti. Viduryje matyti buvo mažutė, medžiais apaugusi sala;
2345 LIUDNAPA|             būdavo... Ką tu tada, mano mažutėlė, veikei? Gal ant kelių mamytės
2346 LIUDNAPA|             Kodėl nepažinau tavęs, dar mažutis, nekaltas būdamas? Tada
2347 LAZDA   |               galybė ir turtai vis ėjo mažyn. Gražius miškus aplink mūsų
2348 VAGIS   |                pat ant skiedyno didelę medinę kūlę, akies mirksny prišokau
2349 PUGAKALN|          aplinkui patyrė, kad ten buvo medis. Prišliaužė artyn ir užsiglaudė
2350 UBAGAS  |        bičkuopį už rankų susitvėrusiu, medų iš korių čiulpdamu... Tai
2351 UBAGAS  |            pilnus medaus korius, kuris meduitom savo rankom ne kartą glostė
2352 ANTUETLI|           Viduryje matyti buvo mažutė, medžiais apaugusi sala; už jų - aukšti
2353 ZVAIGZDE|           mėgdavo, tai tik savo ūkį ir medžioklę, kurios ir senas būdamas
2354 ANTUETLI|              tiesą pasakyti su Šilerio medžiokliu: ~Matyt po kojom tik jūrės
2355 PUGAKALN|        trankydamos uolas, lankstydamos medžius. Galingas viesulas neša
2356 VAGIS   |               manęs nebeliko... O kaip mėgdavau pasilinksminimus! Apylenkėje
2357 JONIUKAS|                dainas dainuoja, ir jis mėgina sau vienas dainuoti: tokios
2358 LAZDA   |       iškentėjo. Tėvas visados kaip ir mėgindavo užstoti ponus prieš motyną,
2359 JONIUKAS|             nes prie tėvelio nebuvo to mėginęs, patyręs; girdi, kaip sodžiaus
2360 LIUDNAPA|           pralėkė. Ir jie, kaip ir aš, mėgino išsibodėti nuo jos skatikais.
2361 NEMUNU  |                paima smuiką ir pradeda mėginti ir taisyti stygas: pakeltas
2362 PARSAPNI|            tarpu skursta varguose. Jūs mėgstate kaltinti savo nelaimėse
2363 VAGIS   |            trečią dešimtį vienybėje ir meilėje gyvenu ir vaikų nemažai
2364 BEDARBO |          dažnai reikdavo duoti kyšiai "meistrams", - ir kartais tik tik pragyvenimui
2365 ABEJOJIM|                   teisinaus jai... Bet meldžiaus naktimis viena... Prašiau,
2366 ABEJOJIM|            buvo mano namuose viešnia. "Melskis daugiau, vaikel, lengviau
2367 PIRMUTIN|               neužsikrėstume ir liepia melstis už paklydusius...~    Nekantriai
2368 LIUDNAPA|            jaunosios dienos mano! Kaip melsvam ore gervės, nykstat jūs
2369 ANTUETLI|                pasidarė palšas, paskui melsvas, ant galo šviesiai mėlynas.
2370 ABEJOJIM|              Prasidės, būdavo, gegužės mėnesį pamaldos sodžiuj ar ražančius
2371 KLIUDZIA|             nedidelė balta katytė. Jos menkas suliesėjęs kūnelis visas
2372 ZVAIGZDE|      linguodamas žilą savo galvą. - Už menkiausią daiktelį kraujas plaukte
2373 PIRMUTIN|       sveikatos ir anksti paseno; mano menko uždarbio neužtenka - kenčiame
2374 PIESTUPY|                nuo namų tolinovos, juo menkyn mano drąsa ėjo. Kol pakelėj
2375 TIKEJIMA|               jos popierį: matau, kaip mergaitės veidą apsiaučia džiaugsmo
2376 NEMUNU  |            vargelius rokuojančią, apie mergelę - rūtų darželyje verkiančią,
2377 PARSAPNI|               aptaisytas lavonas mažos mergikės, kurią apsikabinusi graudžiai
2378 LAIMESZI|               pražuvo - tėvams vaikai, merginoms jaunikaičiai, vaikinams
2379 LIUDNAPA|               Kas savaitė, kokios nors mergytės vedama, ėjo jinai iš kiemo
2380 BRISIAIA|            sunkios blakstienos amžinai merkia jo traškanotas akis, tečiaus
2381 PUGAKALN|              pradeda imti miegas, akys merkias...~    Bet kas čionai? Jo
2382 LIUDNAPA|              bepažinti; marškiniai int mėsas prilipę. Gulėjo kaip negyvas.
2383 PIRMUTIN|            nustovėti ant vietos.~    - Mesk knygas, eikim - pamatysi, -
2384 ZVAIGZDE|          turėjova nukratyti dar didelį mėšlų apvežtą lauko plotą. O neduok
2385 LIUDNAPA|           atsikėlė iš lovos, pabučiavo miegančią moterį, peržegnojo ją persiskirdamas
2386 LIUDNAPA|                atilsio miegu po medžiu miegantį: šaly jo laiminga sėdėtų,
2387 LIUDNAPA|            amžinu miegu šaltoj žemelėj miegojo... E jinai vis dar tebegyveno.
2388 PIESTUPY|                taip buvo gera ir šilta miegoti...~    - Tuoj... - atsakiau
2389 BRISIAIA|              guolio ir loja užkimusiu, mieguistu balsu.~    - A tu, žabali,
2390 PUGAKALN|        marguliaujančiais jų pakrantėse miestais ir miesteliais; aplinkui
2391 ANTUETLI|             debesų jūra, dabar stovėjo miestas, gulėjo išmėtyti kloniai
2392 JONIUKAS|         pradeda tolinties nuo žąsų int miestelį: šitai jau visas nuo kalnelio
2393 PUGAKALN|              jų pakrantėse miestais ir miesteliais; aplinkui visai netoli blizgėjo
2394 UBAGAS  |            senelis, - šitą ligą tamsta miestuose gavai; tai nuo mokslo ir
2395 ANTUETLI|          būdamas girdėjau pasakas apie miestus, ežeruose palaidotus. Bet
2396 KADNUMIR|           dainavo, ~Kai ant kelių mažą migdė ~Ar lopšy mane lingavo. ~
2397 ANTUETLI|               Matyt po kojom tik jūrės miglotos,~Žmonių sodybos nuo akių
2398 PARSAPNI|               ant šimtų, tūkstančių ir milijonų žmonių. Ar matai, kokius
2399 VAGIS   |          užpyliau vandenio, užbarsčiau miltų su avižomis ir nuėjau seklyčion
2400 SVECIAI |                  Išaugo jų akyse, kaip milžinas. Nutvėrė sargybinį už krūtinės
2401 PUGAKALN|            visi, linksminas ir laukia, minėdami savo gimines ir draugus,
2402 LAIMESZI|       jaunikaitis, kuris susirinkusiai miniai perskaitė: "Žmonių Laimė".
2403 LAIMESZI|              Paskesniomsioms drąsuolių minioms vis lengviau buvo lipti...
2404 PIRMUTIN|              telegramus gubernatoriui, ministrams. Šie lipdo savo apgarsinimus,
2405 ANTUETLI|            skaisčios ir malonios, kaip minkščiausias baltas pūkas. Žiūrėjau ir
2406 BEDARBO |             jau girdėtas: jis kelia jo minty vieną paskui kitą skaudžius
2407 NEMUNU  |        atsiminimas dar tebegyvena mano mintyse. Ir atidžiai pradedu žiūrėti
2408 BRISIAIA|              nuo jo pabėgo: juk jisai, mirdamas, tik kojas norėjo jam paskutinį
2409 PIESTUPY|               valdžiai; neseniai prieš mirdamu buvusiu atėjusiu tų turtų
2410 PUGAKALN|           klausyties, ar nepamatys kur mirguojančio žiburėlio, ar nepagaus žmogaus
2411 LIUDNAPA|              ir pro langą tavo tėvynės mirguojančius klonius ir laukus ir gimtąjį
2412 ANTUETLI|       žaliuojančias pievas ir klonius, mirguojantį ežerą ir jo paviršiumi skrajojančius,
2413 BEDARBO |                kaip tas rudens lietus, mirko kasdien karčios likusiųjų
2414 JONIUKAS|            pradeda jam greitai greitai mirksėti, ir didelės ašaros, šviesios
2415 PARSAPNI|               sparnais ir vienam akies mirksnyj parskridęs neaprubežiuotą
2416 KUDIKYST|                 maniau, kad jau tikrai mirsi, ir marškinėlius baltus
2417 BEDARBO |            vėjo švilpimo liūliuojamas. Mirties pakirstas jau jis nebejaus
2418 SVECIAI |             Kai jį iš namų paėmė, kaip mirtin vedamas ėjo; kai įstūmė
2419 PIESTUPY|               dar visai neseniai Rygoj mirusiu; pakasusiu tuos pinigus,
2420 PARSAPNI|         užpakalio - lyg žinodamas mano mislį - negirdėtas man balsas.~   
2421 PIRMUTIN|                 ką matė, girdėjo ir ką mislija...~    Pabrikantai nusiminę.
2422 PARSAPNI|              nuo kitų laukiate laimės; mislijate, kad geri daiktai paeina
2423 PARSAPNI|                 Kas tas nelaimingas? - mislijau stovėdams.~    - Tai - Žagaris,
2424 PIRMUTIN|              žmonių. Kas per, velnias, misliju sau, - reikia eit pažiūrėti.
2425 PIRMUTIN|        streikuoja" - pereina per galvą mislis, nušviečia protą: pasidaro
2426 PARSAPNI|              rūpesnių ir vargų, drąsių mislių ir pageidimų, - ir pamačiau
2427 LIUDNAPA|          vaikščiojo ir Dievas žino kuo mito. Slankės po paupį ir pušyną,
2428 ANTUETLI|        aplinkui gi taip tylu, kaip per mišias. Buvo šventadienis - atilsio
2429 PARSAPNI|                kuningas taisėsi išeiti mišion. Aš stovėjau prie sienos
2430 PIESTUPY|            žilą ožį. Tame pačiame popo miškely yra pasikorę trys burlokai
2431 LAZDA   |              ganyklų ir miško. Saugoti miškui buvo pristatytas girininkas,
2432 LIUDNAPA|             visur ginkluojąsis ir einą miškuosna; kad keliose vietose jie
2433 VIENARUD|                 visos rėkavo, rankomis mojavo. Nesuprasdamas, kas galėjo
2434 VIENARUD|          dvaran, rėkaudama ir rankomis mojuodama...~    - Kas čia atsitiko? -
2435 PIRMUTIN|       darbininkai streikuoja, - rėkia, mojuodamas rankom Rokus. - Juk šiandien
2436 LAIMESZI|              paskesniųjų žmonių eilios mokės kaip poterių ir katekizmo...
2437 ZVAIGZDE|                O čionai visa pabrango, mokesčiai auga... Kas ir bus toliau...
2438 ABEJOJIM|     maldaknygėn ir skaito; ir vis mane mokia, kad ne taip dirbu, ne taip
2439 LIUDNAPA|             kaktos prakaitą, - mes tik mokiamės, kaip su rusais reikia grumties.~   
2440 PIRMUTIN|         kapelionas nedėlioj sako mums, mokiniams, pamokslą, keikia atsisakiusius
2441 PUGAKALN|                   Aš veikiai pabaigsiu mokslą ir sugrįšiu int tave, -
2442 UBAGAS  |            Dvasią šventą duoda, kad ir mokytam...~    Taip kalbėdamas,
2443 LAZDA   |            negalėjau ištarti. Bet mano mokytojas buvo be pasigailėjimo: spirdavo
2444 LAZDA   |                netikėtai - paliko mano mokytoju. Padavė man rankosen didžiausią
2445 NEMUNU  |            lengvą sodiečių tikėjimą į "monopolio" geradėjystes, giria jį,
2446 PARSAPNI|              Nešėjai pastatė grabą ant morų, giesmės balsas nutilo, -
2447 VAGIS   |               išraudavau, vienu rankos mostelėjimu muštynes sutūrėdavau. Dabar
2448 LIUDNAPA|                eik tenai - rasi...~    Mostelėjo ranka. Juozapota norėjo
2449 NEMUNU  |               užpakalyje, ir tik spėju mostelėti jam ranka, nors jis to nepastebi,
2450 VIENARUD|        Apalionija, labai geros širdies moterėlė...~    - Ar ir tamsta nenori,
2451 LIUDNAPA|                   Vyras klausė tų savo moteries svajojimų ir pats tais svajojimais
2452 PARSAPNI|         prisiveizėdamas ir klūpančioms moterims, ir spindančiam, papuoštam
2453 PIESTUPY|               aš, būdamas vyras, turiu moteriška skara ryšėti. Bet motyna
2454 JONIUKAS|             uždirbti negalėsiąs nieko. Moters lingavo savo galvas, pritardamos
2455 KUDIKYST|             Bučiuoja jie mano tėvui ir motinai rankas, sveikinas su mano
2456 KADNUMIR|               Kad girdėtų tą dainelę, ~Motynėlė ką dainavo, ~Kai ant kelių
2457 PIESTUPY|         susiglaudusiu taip tyliai, kad mudviejų nepastebėtų ir praeitų pro
2458 VAGIS   |               jeigu ir vesdavau jį ant mugių, tad tik pasigirtų.~    -
2459 VIENARUD|             laidoti?~    - Taip...~    Mumdviem besikalbant, priėjo int
2460 PIESTUPY|            moteriškė, atsisveikinus su mumis, skubinai nuėjo toliau.~   
2461 PAKELEIV|             pastatys Vilniuje, šaly... Muravjovo, - tyčiojasi Antanas.~    -
2462 PIRMUTIN|          spindulio... Man nėra namų! - murma pamėlynavę senio lūpos,
2463 LIUDNAPA|                vis dar paskum ją vejas murmėdamas. Bijojo žvilgterėti, jį
2464 PAKELEIV|                skardžiais savo vidurių murmėjimais žmonių išbaidyti.~    -
2465 ANTUETLI|               girdi, kaip iš po debesų mūrų kilsta ankštyn iškilmingas
2466 KUDIKYST|            abiem rankelėm nutverti tai musią skrendančią, tai šviesią
2467 BRISIAIA|               tiek jau nebegali, o nuo musių ir tenai sunku senam apsiginti.
2468 LIUDNAPA|            tarė Damulienė. - Gal jisai mūsiškius ir prikalbėjo...~    - Tylėk,
2469 NEMUNU  |            padainuoti? - klausia mažas muzikantas. - Ar apie "monopolį"?~    -
2470 NEMUNU  |            kaip nuo surinktųjų pinigų "muzikantų" veidai ne tik prašvitę,
2471 LAZDA   |            lankose, o piemenis kerėplą mušančius. Sugrįžęs namo visa papasakojau
2472 NEMUNU  |             tik mažiukas, be perstogės mušdamas kūlele, mataruoja kojomis,
2473 VAGIS   |         neapsakomai. Širmais obuoliais muštas, riestu kaklu ir ilgais
2474 SVECIAI |          Antanas jį vėl ir baisiai ėmė mušti jo galvą int sieną...~    -
2475 LIUDNAPA|             eitų int sūnus miškan rusų muštų...~    - Gink Dieve, jeigu
2476 VAGIS   |               vienu rankos mostelėjimu muštynes sutūrėdavau. Dabar ir pusės
2477 PIRMUTIN|               dvi savaiti. Negirdėt nė muštynių, nė vagystės; nematyt girtuokliavimo.~   
2478 LAZDA   |                 Pašaukit man kokį nors mužiką! - suriko iš vežimo ponas.~   
2479 LAZDA   |               svieto dar nebuvo, - tik Mykolas vienas buvo gimęs. Pasitaikino
2480 ABEJOJIM|               jisai mane laiko? Juk aš mylėdama už jo ėjau...~    - Tai
2481 ABEJOJIM|             Jonienė.~    - O, ir labai mylėdamas... Juk žinai, kad jam tėvai
2482 SVECIAI |               netrūko, kada ir tu mane mylėjai... E dabar: visa sugriauta,
2483 KUDIKYST|           Visados būsiu geras, visados mylėsiu Dievulį", - manau sau vienas.
2484 PUGAKALN|       paveikslas...~    - Julyte, mano mylimoji, brangioji Julyte! - šnibžda
2485 PARSAPNI|              nuo kūnų atnešk dūšias jo mylimų sūnaus ir dukterės: lai
2486 LAIMESZI|           užmiršdami savo ypatas, savo mylimuosius...~    Sunkus, erškėčiais
2487 PARSAPNI|               gi jūs esate tiktai save mylinčiais silpnais egoistais, kurie
2488 LIUDNAPA|               užmanymus pasisakęs, jos mylinti širdis gal greičiau visą
2489 LIUDNAPA|                tiesus, žinomas... Trys mylios eiti. Ir nesiklausus galėjo
2490 BEDARBO |             gana žeminties ir maldauti mylistos tų, kurie visą gyvenimą
2491 PARSAPNI|           sienų paveikslus šventųjų ir myniojo juos po kojų; girdėjau,
2492 BEDARBO |           geltoni medžių lapai, krinta myrio pakirsti vargdienių broliai
2493 VAGIS   |          rąžais, - atsiminiau. - Pats, nabagas, nelaimę jautei.~    Bet
2494 PARSAPNI|        stovėdams.~    - Tai - Žagaris, nabašninko tėvas, - tarė tylom iš užpakalio -
2495 LIUDNAPA|              kad nežinojo, kur dėties: nakčių nemiegojo, vietos sau dieną
2496 PIESTUPY|                bijoti.~    Vieną kartą naktigoniai persigandę pasakoję, kad
2497 NEMUNU  |                Ir taip ištisas dienas, nakvodami ant šalčio ir lietaus, šildydamies
2498 NEMUNU  |              pažiūrėti, kur ir kaip ji nakvos, pas ką ir kaip ji čia Kaune
2499 JONIUKAS|              namelis. Prisiartinęs int namelį Joniukas apsistoja, tarsi
2500 NEMUNU  |          pakalnėmis pilkais ir margais nameliais. Bažnyčia baltuoja ant pačios
2501 JONIUKAS|              šitai nebetoli ir tėvelio namelis. Prisiartinęs int namelį
2502 NEMUNU  |                dar marguliuojantį savo namelių viršūnėmis.~    Tai vėl
2503 PAKELEIV|              priežasties jo mylimosios namiškiai stengiasi jį nuo jos atstumti;