| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Jonas Biliunas Liudna Pasaka IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Part
2004 LIUDNAPA| tauškėjimas: tartum šimtas kultuvų mušė int žemę - greitai, 2005 JONIUKAS| šeimininkų?~ - Gėdinkis, kūma, toks mažas vaikas... - 2006 VIENARUD| tampė vadeles, nuksėjo ant kumelaitės ir neramiai dairės atgal, 2007 VAGIS | nerimastis. Traukte traukė nueiti kumelio pažiūrėtų. Žinojau gerai, 2008 VAGIS | neprataręs.~ Sužvengė linksmai kumelis, mane pamatęs. Kaip beprotis 2009 PIESTUPY| visos galios sudrožė savo kumeliui ir, kaip vėjas, paršvilpė 2010 PIESTUPY| kalnelius ir žvengiantį juodą kumeliuką arba vėl pakelėj po eglėmis 2011 VAGIS | sienos ir klausaus. Girdžiu, kumelys prunkščia, o nuo jo kojų 2012 JONIUKAS| Uršulė.~ - Iš valsčiaus, kūmyte, iš valsčiaus, - atsako 2013 VAGIS | revolverio nebuvo, - vis savo kumščia pasitikėjau.~ Nėra kas 2014 PIRMUTIN| paverčia jį ant žemės, muša kumščiais, spardo kojomis; užverčia 2015 JONIUKAS| pripuolus int Joniuką pradeda kumščioti:~ - Greičiau eik, suieškok: 2016 LIUDNAPA| kitą ir, stiprai spausdami kumščius, šnibždėjo: "Nebevergausma 2017 KUDIKYST| palengvo praveriame duris, kumšydami vienas kitą bailiai sueiname 2018 LAIMESZI| naujais savo kritusiųjų draugų kūnais. Juo aukštyn, juo retyn 2019 KLIUDZIA| šliaužti, vilkdama žeme savo kūnelį: kartu vilkosi įlindusi 2020 KLIUDZIA| katytė. Jos menkas suliesėjęs kūnelis visas drebėjo nuo šalčio 2021 VIENARUD| primušė labai... Kai atavedė kunigą, nebegalėjo suskalbėti. 2022 LIUDNAPA| kitose kai kuriose bažnyčiose kunigai tą patį skaitę ir pasakoję; 2023 KUDIKYST| ligonio kunigas.~ - Mano, kunigėl, - atsako motyna.~ - 2024 KUDIKYST| aiškina mums senutė. - Kai kunigėlis pakrikštys, švęstu vandeniu 2025 VAGIS | atsitikimą neprasitariau… tik kunigui per išpažintį pasisakiau...~ 2026 UBAGAS | mokslo ir dulkių... Kad kuniguos būtum ėjęs, gal dabar sveikas 2027 PARSAPNI| sukėsi apie altorių: matyt, kuningas taisėsi išeiti mišion. Aš 2028 LAZDA | netoli gulėjo sugrėbstyti kupečiai pono dobilų.~ Ir atėjo 2029 ANTUETLI| maži vaikai, lakstydami po kupečius šieno. Žinoma, tat buvo 2030 KLIUDZIA| Amerikos tyrlaukių gyventoju, Kuperio aprašytu. Nors buvau tik 2031 LAZDA | nuo ežios ir priėjęs int kupetį pasiėmiau mažą dobilų kuokštelę. 2032 PARSAPNI| rūstaus rimto veido, su pailga kuprota nose ir ilgais juodais plaukais; 2033 VIENARUD| moterys, kaip pabaidytos kurapkos, vienu akies mirksniu išsislapstė...~ 2034 PUGAKALN| Nebežino, nė kur yra, nė kurian kraštan reikia eiti. Iš 2035 LIUDNAPA| nesuskaitomą skaičių raukšlių, kuriomis, kaip tinklu, buvo išraizgytas 2036 LAZDA | nebereikalingas. Kaip tyčia, ir namai, kuriuose gyveno, visai baigė griūti: 2037 PARSAPNI| Kiek jūs sunešat aukų savo kvailumui, savo silpnai dvasiai! Kiek 2038 PIRMUTIN| kad tu žinotum, iš savo kvateros, - pasakoja man giliai kvėpuodamas 2039 PIESTUPY| pakriaušio plikas žmogus ir kvatojas. Visi plaukai Mataušui ant 2040 ZVAIGZDE| yra apsnūdusios prigimties kvėpavimas, nuo kurio pats oras drebėjo, 2041 NEMUNU | draiko galvos plaukus ir savo kvėpavimu gaivina pailsusią mano dvasią. 2042 SVECIAI | koksai gyvulys, vežamas, kvėpavo troškiu svaiginančiu oru, 2043 UBAGAS | nuo dėdės Petro po nemažą kvepiančio medaus korį. Ir gaudavome! 2044 LIUDNAPA| vasarinis namas. Aplink jį kvepinčios pušys ir eglės atakaitoj 2045 SVECIAI | savuosius laukus mato, jųjų oru kvėpuoja. Šitai už upės jo gimtasai 2046 PIRMUTIN| nuo pabriko prie pabriko, kvieskim visus draugus prisidėti, - 2047 LIUDNAPA| kaip prastesniuosius žmones kvietė eiti prieš rusus ir kaip 2048 BEDARBO | Bet dažnai reikdavo duoti kyšiai "meistrams", - ir kartais 2049 BEDARBO | bet ir tie lopiniuoti, su kyšinčia vietomis vata; čebatai taip 2050 PIRMUTIN| pasirodo žmonių stovylos, kyšo rankos su plasnojančiomis 2051 LIUDNAPA| Tečiaus buvo ir tokių, labiausia tarp jaunesniųjų, kurie 2052 PUGAKALN| žmonių, dirbsiva visuomenės labui ir būsiva laimingu, laimingu... 2053 KUDIKYST| savo galvas: viena aukšta, laiba, kita trumpa, drūta. Ir 2054 SVECIAI | nemušk motynytės! - rėkė laibais balseliais apsiašaroję vaikai.~ 2055 VIENARUD| neberamino širdies; jų laibi tiesūs kryžiai stovėjo kažin 2056 BEDARBO | ir jų vaikų verksmą neša laibos, gailestingos vėjo stygos, - 2057 VIENARUD| žmogų užumušė, tai dabar jį laidos pievoj užu kapų...~ - 2058 PARSAPNI| nešindama mažą grabą. Tai buvo laidotuvės. Nešėjai pastatė grabą ant 2059 LAZDA | sužiurome.~ - Tai jau seni laikai, - pradėjo jausmingu balsu 2060 PARSAPNI| gaują didžturčių ir valdonų, laikančių savo leteną ant šimtų, tūkstančių 2061 JONIUKAS| tėvelis būtų kada nors žąsis laikęs. Ir kur tėveliui jos laikyti, 2062 PIESTUPY| suspaudęs pagalį, o kitą laikiau kišenėje, kur buvo ražančius.~ 2063 PIRMUTIN| skaitęs socialistų knygeles ir laikraščius; girdėjau apie kilstantį 2064 LAZDA | Dažnai atsimindavo senuosius laikus ir atsitikimus, kuriuos 2065 NEMUNU | vietos, tarsi visa ir visus laikydama po savo kojų, - ne tik savo 2066 JONIUKAS| dėdė. - Nebijok, gerai tave laikysiu: kasdien tris karius lupsiu, 2067 LIUDNAPA| sunkumo nejautė.~ Jų pilnai laimei tik vaikų trūko... Bet kai 2068 PARSAPNI| ir dukterės: lai amžinoj laimėj jie garbina Sutvertoją savo. 2069 BEDARBO | Dinaburkan: pasitikėjo ką nors laimėti. Bet ir tenai darbo nebuvo; 2070 LAIMESZI| tėvų namų, labai retai jų laiminami, dažnai keikiami ir visados 2071 LIUDNAPA| Vaikams bus geriau, ir mudu laimingesni būsma...~ Vyras klausė 2072 BEDARBO | gurgėjimo, - būsiu ir aš laimingiausias..."~ Nėr žinios, dėl 2073 TIKEJIMA| giliai tikinčius žmones laimingiausioj jų gyvenimo valandoje. Kaip 2074 LIUDNAPA| būdamas? Tada tokios gražios, laimingos buvo dienos. Būtume už rankų 2075 LIUDNAPA| dailiai apsitaisiusius ir laimingus, stebėjosi, tartum norėdama 2076 LIUDNAPA| negalėjau po kalnelius laipioti, po klonius lakstyti, negalėjau 2077 BEDARBO | pasigerįs, kad jų laukia šviesi laisva ateitis, bet lai už tą ateitį 2078 LIUDNAPA| žmonės turtingi ir gražūs, laisvi ir laimingi: tik nežinojo, 2079 ANTUETLI| skrajojančius, tik tik matomus laivelius. Kur tas visa kas dingo? 2080 SVECIAI | žinelės nepaėmė... Gal kely laiškai sužuvo... Bet kodėl tik 2081 TIKEJIMA| bedieviams. Visus šiuos laiško autorius, nurodydamas savo 2082 ABEJOJIM| berūpiu, maža. E juk dėl tų laiškų, sena būdama, rašyti pramokau...~ - 2083 ABEJOJIM| mane... Kartais skaitau jo laiškus, ir ima krimsti mintis: 2084 TIKEJIMA| alsuoti! Lengvos, kaip pūkas, lakioja mintys, kilsta galvoje tolimosios 2085 PAKELEIV| miškų esu gimęs ir užaugęs. Lakstai, būdavo, po juos, uogauji, 2086 PIESTUPY| taip pat matęs naktimis lakstantį po Piestupio kalnelius ir 2087 ABEJOJIM| man nebesisekti: dirbu, lakstau, ir vis kažin kokia apsiblausus, 2088 ANTUETLI| kaip tat daro maži vaikai, lakstydami po kupečius šieno. Žinoma, 2089 UBAGAS | atsiminiau, kaip su tuo sūnu dar lakstydavova per bičkuopį už rankų susitvėrusiu, 2090 KADNUMIR| Kas pavasario rytelį ~Kad lakštingala skambėtų...~ ~ 2091 NEMUNU | tokia pat banda po krūmus lando, paupiais rėkauja tokie 2092 PIRMUTIN| sujudus, subruzdus. Kalėjimo langai visur atsidaro, pasirodo 2093 VIENARUD| kapai, kurie tuojau už mano langelio tęsės ir kurie visados skausmus 2094 JONIUKAS| vandens lašai varvėjo nuo langelių arba vyniodamies, tarsi 2095 PIRMUTIN| krautuves ir puikius magazinus; languos pasirodo ir tuojau nyksta 2096 ZVAIGZDE| marguliavo javais apsėti lankai: čionai pabalę rugiai stovėjo, 2097 KLIUDZIA| pat prie jos buvo numesti lankas ir strielos. Nutvėręs nuo 2098 UBAGAS | Sabaliūnas nustojo mūsų namus lankęs, ir aš, išvažiavęs mokytųs, 2099 ZVAIGZDE| žemės.~ - Tai gal javus lankėta? - paklausė.~ - Nagi 2100 NEMUNU | matau, kad jos šypsojimai lanko beveik visus aplinkui sėdinčius 2101 LAZDA | apaugusios puikios žmonių pievos, lankomis vadinamos. Pievos ir dabar 2102 LAZDA | ramiausiai besiganančius savose lankose, o piemenis kerėplą mušančius. 2103 PUGAKALN| kloniais, trankydamos uolas, lankstydamos medžius. Galingas viesulas 2104 LAZDA | pasigailėjimo: spirdavo visaip lankstyti liežuvį, bent po šimtą kartų 2105 KUDIKYST| išdraskyto gražaus žolyno atskiri lapeliai stovi akyse seniai pralėkusios 2106 LIUDNAPA| žiedas: matė tik atskirus lapelius, nebe patį žolyną. Dabarties 2107 KUDIKYST| gurbai; po dešinei plikas jau laukas, miškais iš galų apsiauptas; 2108 LIUDNAPA| su prispaudėjais kovojo, laukdama galo...~ Juozapota baisiai 2109 NEMUNU | galingą Nemuną, tarsi nuo jo laukdamas širdies skausmų nutildymo. 2110 LIUDNAPA| poperis buvo tat anasai laukiamas vėjelis, kursai netikėtai 2111 JIIRJIS | ar ne šis mano širdies laukiamasis?" - mąstė abudu, vienas 2112 ZVAIGZDE| pilni paukščių ir gyvulių laukinių; nuo uogų ir grybų žemė 2113 LAIMESZI| gyventojai staiga pajuto savo laukuose, namuose ir gryčiose ypatingą 2114 PIRMUTIN| direktorius.~ - Vartus laušime! - grasina jam nuo gatvės.~ 2115 PARSAPNI| kūdikius, deginamus ant laužo proto vyrus ir moteris, 2116 PARSAPNI| maištininkai, sudeginti ant laužų proto vyrai, kankinami ir 2117 PARSAPNI| viltį. Dabar išvydęs jau lavoną, sukaukė kaip akmeniu prislėgtas 2118 VAGIS | žmonės, palicija; rado prie lavono revolverį ir peilį, pamatė 2119 PIESTUPY| pačio kiemo.~ - Žiūrėkit, lazdas geras pasiimkit, - tarė 2120 JONIUKAS| žiūrėjo, kaip dideli vandens lašai varvėjo nuo langelių arba 2121 KLIUDZIA| žaizdos dideliais juosvais lašais lašėjo ant smėlio sukrekėjęs 2122 KLIUDZIA| dideliais juosvais lašais lašėjo ant smėlio sukrekėjęs kraujas.~ 2123 LIUDNAPA| gaspadinėle, mėsos kąsnelį, pieno lašelį...~ - E iš kur tamsta? - 2124 VIENARUD| sunkės mažais vandenio lašeliais ir vilgė drėgną, jau šalstančią 2125 LIUDNAPA| sūreliu, ką sudėjus turėjo, lašinių, duonos gabalą ir keletą 2126 VIENARUD| nėra: klebonas gal būtų ir leidęs, e be jo negali... Laikyti 2127 SVECIAI | priglausti. E saulė jau leidos ir, išlindusi iš po debesio, 2128 PIRMUTIN| Šaukias prie policijos, leidžia telegramus gubernatoriui, 2129 TIKEJIMA| pagatvyje nutašytų medžių, leidžiančių iš savęs sveiką miškų kvapą, 2130 SVECIAI | kaulai sutreškėjo.~ - Leisk tu, velne... - sudejavo 2131 JONIUKAS| kad jį, Joniuką, reiksią leisti piemenautų, jeigu tik kas 2132 PIESTUPY| pats prašiaus tėvo, kad leistų mane ant rarotų: jas atbuvus, 2133 LIUDNAPA| laikas neapsakomai greitai lėkė... E čia vėl praėjo gandas, 2134 VAGIS | nudurs peiliu kaip paršą. Lėkti pasišauktų vyrų? O tuo tarpu 2135 KUDIKYST| nepamatysme ir mes kokios nors "lėlės" plaukant. Tarsi bijodamies, 2136 PUGAKALN| kaip dvi sprogstanti balti leliji; visi valgo vakarienę ir 2137 KADNUMIR| apkaišysi, ~Tarpu rožių ir lelijų ~Man kryželį pastatysi. ~ 2138 SVECIAI | akis klausė.~ - E mes lėlytę turim, - pasigyrė mažasai.~ - 2139 BRISIAIA| viduaslio ir paspaudęs uodegą lenda pasuolin.~ - Kur velkies, 2140 NEMUNU | pradeda vaikštinėti aplinkui, lengvai galima pastebėti, kaip į 2141 ZVAIGZDE| tik pūtė vėjelis, bet toks lengvas ir malonus, kad rodėsi, 2142 LIUDNAPA| galima žolynais išbarstyti, lengvesniu padaryti - nežinojo ir nedrįso 2143 PAKELEIV| Antanas ir tokiuo balsu, kad lengviai galima suprasti, jog toje 2144 TIKEJIMA| darosi, taip lengva alsuoti! Lengvos, kaip pūkas, lakioja mintys, 2145 LAIMESZI| šalį su pagarba ir meile lenkė žemyn savo galvas, atsimindami 2146 VAGIS | Nieko nebijojau: visi manęs lenkės. Jeigu kas ko neįveikdavo 2147 LAZDA | man rankosen didžiausią lenkišką knygą, atsistojo prie manęs 2148 LAZDA | Sunkiai būdavo man su tąja lenkiškąja kalba: buvau šveplas ir 2149 ABEJOJIM| vyresnioja, pradėjau prieš ją lenkties, jos bijoti; pati nejusdama, 2150 LIUDNAPA| mūsų žmonių daug int tuos lenkus bėga. Tik kas iš to? Suguldys 2151 VIENARUD| Pro mane pravežė baltą, iš lentų sukaltą grabą. Rudine apsivilkęs 2152 LAZDA | brolius tebėra. Guli jinai ant lentynos klėty, ir niekas jos neliečia. ~ 2153 KUDIKYST| maloni dainos gaida tarsi lepina ir liūliuoja prie miego. 2154 LIUDNAPA| visas ir, kaip mažas vaikas, lepinaus, tuo kvapu alsuodamas. Ėmė 2155 NEMUNU | šen, tai ten apsistodamos, lepindamos prigimties gražumais jausmus 2156 LIUDNAPA| turėti svetimą paslaptį, lepinties jąja ir kankinti jauną moteriškę. 2157 KUDIKYST| susiriečiu ant lovos ir atsidėjęs lepinuosi gautomis dovanomis.~ - 2158 JONIUKAS| ganytųs. Joniukas juos ganė, lesino ir saugojo nuo varnų. Kaip 2159 JONIUKAS| darbas atsirado: reikė jie lesinti ir saugoti. Kaip visai sušilo, 2160 LAIMESZI| ant savo galvų plaukus ir liedami ašaras, skendo nelaimėse 2161 PARSAPNI| par valdžios prispyrimą liejančius kraują savo artimo; mačiau 2162 PARSAPNI| užmiršta. Vardan tos valdžios liejasi kraujas varguolių, viešpatauja 2163 SVECIAI | meluoji! Aš už carą kraują liejau! E tu!.. Užmušiu!!.~ 2164 KUDIKYST| aš linksmas. Pavalgęs lieku dar linksmesnis, atsistoju 2165 PARSAPNI| nelaimingųjų vaitojimus ir keiksmus liemsmui, jaučiau skausmus jų nužemintos, 2166 LIUDNAPA| ir išlojojęs. Du kunigu liepęs sušaudyti... Sušaudęs juos 2167 LIUDNAPA| ką tiktai nutveriąs, tuoj liepiąs sušaudyti ar pakarti... 2168 VIENARUD| palaidotamėte, bet neturtėlį liepiat mums purvynėn kišti... taip. 2169 BEDARBO | atsidūrė jis ant galo prie Liepojaus miesto sodno. Susirietęs 2170 BEDARBO | darbininkas... Atsiminė tada jis Liepojų, kur, girdėjo, daug esą 2171 BEDARBO | BE DARBO ~ Liepojuj, prie miesto sodno, po medžiu, 2172 BEDARBO | surasiu...~ Keliavo jis Liepojun tai pėsčias, tai slapstydamos 2173 BEDARBO | ranka užčiumpa jis drūtą liepos šaką.~ - Gera, ištūrės, - 2174 ZVAIGZDE| sakova, tai jau bus. Nuėjęs lieps atnešti vyčių kūlį, pašauks 2175 LAZDA | Vienu akies mirksniu kilo liepsna, ir visi lydimai išpleškėjo... 2176 NEMUNU | šiaudų būdelės, netoli jų liepsnoja mažos sukurtos ugnelės: 2177 LIUDNAPA| tarp jaunesniųjų, kurie liepsnojančia širdžia ir degančiom akim 2178 KUDIKYST| nepasergėtų, patylomis lekiam pas lieptą, sustojam prie duobei ir 2179 KUDIKYST| Ar toj duobėj, kur prie lieptai?~ - Toj, toj.~ - Tai 2180 BEDARBO | nežinodamos savo galybės. Ir liesis tos ašaros, kris nekaltieji, 2181 BEDARBO | kaukia ir švilpia, nešdamas lietų ir šaltį, knisasi po skylėtus 2182 PAKELEIV| balsu uždainuoja "Sudiev, Lietuva"... Petras pritaria, ir 2183 PAKELEIV| dvarponis geras žmogus, tikras lietuvis.~ - Argi aš sakau, kad 2184 VIENARUD| malonu buvo žinoti, kad Lietuvoj yra tokių gerų moterų, kurios 2185 UBAGAS | Parvažiavęs iš užusienių Lietuvon, gulėjau vieną gražią pavasario 2186 LIUDNAPA| replėmis kas suspaudė.~ "Ta liežuvininkė ką nors žino, - perėjo jai 2187 SVECIAI | Su burloku susidėjai... Liežuvis ir blizgučiai patiko... 2188 PAKELEIV| rašytojais tapti, jos literatūrą lig pačių debesų iškelti?!~ - 2189 SVECIAI | troškiu svaiginančiu oru, matė ligas ir ašaras, girdėjo kareivių 2190 KUDIKYST| važiuoja pro šalį turbūt nuo ligonio kunigas.~ - Mano, kunigėl, - 2191 PIRMUTIN| Mano tėvas senas, o motina ligota, - juodu abu ant pabriko 2192 PARSAPNI| pačių išsvajotas šmėklas ir ligotas mintis; supratę savo galę, 2193 PARSAPNI| Tai - vaisius tavo ligotų minčių, - atrėmė jis vėl. - 2194 PARSAPNI| sunkaus darbo pajuodavusius, ligotus, atiduodančius savo spėkas 2195 BEDARBO | graudžiu dejavimu, ankstyvų ligų ir prispaudimo pergalėti. 2196 VAGIS | Supratau, kad nebūčiau gyvas likęs, jeigu tiesiai priešais 2197 LIUDNAPA| rūpestingai, be gailesčio. Likimo pirštas nepraleido nei mažiausio 2198 KUDIKYST| išėjo; mudu tik šeimininkais likova.~ - Pepės, - prašau Marjonos.~ 2199 LIUDNAPA| nebevergausią, e žemė, kurią dirbą, liksianti jų nuosavi - nebe ponų; 2200 PARSAPNI| ir spindančiam, papuoštam liktoriais ir brangiu kryžiu, altoriui. 2201 LAIMESZI| du trys draugai krito, ir likusieji pasiekė viršūnę... Sušuko 2202 KLIUDZIA| primerktos; ji iš visos dar likusios galios pasistengė atsistoti 2203 BEDARBO | lietus, mirko kasdien karčios likusiųjų ašaros, - ašaros tų, kurių 2204 PUGAKALN| draugus, tolimoj tėvynėje likusius. Ir kam aš vienas tuosna 2205 VIENARUD| regėjos, gyvas būčiau žemės lindęs. Net gražūs kapai, kurie 2206 PARSAPNI| klausimais, kurie kaip tyčia lindo į galvą, klaidžiojo po urvelius 2207 KUDIKYST| pradedu supties teip, kad net lingė į lubas daužos. Išsigandusi 2208 LIUDNAPA| tik dūsavo, liūdnai galvas linguodama:jinai ir nemėgino karštesniųjų 2209 ZVAIGZDE| atsiminęs praeitį senelis, linguodamas žilą savo galvą. - Už menkiausią 2210 LIUDNAPA| Tik ūžė medžiai, šakeles linguodami... Juozapota pradėjo savų 2211 ZVAIGZDE| Šypsodamasis ir tik tik linguodams žilą galvą žiūrėjo int mane. 2212 LAIMESZI| ir apsiautę jį aplinkui, linksmais ir gražiausiais balsais 2213 LIUDNAPA| iš Damulio namo jeigu ne linksmesnė, tai daug ramesnė. Graudu 2214 KUDIKYST| linksmas. Pavalgęs lieku dar linksmesnis, atsistoju lopšy, nusitveriu 2215 PAKELEIV| sakai, penės? - klausia jau linksmesniu balsu Antanas.~ - Kalbėt 2216 KUDIKYST| svečių susilaukėm, - sako linksmiai motina.~ - Nusivilkit, 2217 PUGAKALN| tarp draugų, juokauti ir linksminties. O dabar - brr!.. ir per 2218 LIUDNAPA| pajuodavo, niekados niekam linksmo veido neberodė. Atsimainė, 2219 JONIUKAS| dainuoti: tokios tos dainos linksmos, malonios. Klausos jų, ir 2220 PIRMUTIN| geležinės langų krotos dreba ir linksta nuo jų rankų.~ - Vyrai, 2221 KUDIKYST| kurios vaikščioja pas mus linų brauktų; kaip jos ir tos 2222 BEDARBO | sučiauptomis lūpomis, vėl jis lipa ant akmens, - ir užneria 2223 LAIMESZI| vienok dar nė vienas iš lipančiųjų nepasiekė kalno viršūnės; 2224 NEMUNU | pažįstamą nuo anos apginti, lipant iš garlaivio jos neprisiliesti, " 2225 PIRMUTIN| gubernatoriui, ministrams. Šie lipdo savo apgarsinimus, gąsdina 2226 LAIMESZI| viršūnė pasiekti; tuos, kurie lips, baidys iš visų pusių baisiausios 2227 PAKELEIV| tautos rašytojais tapti, jos literatūrą lig pačių debesų iškelti?!~ - 2228 KLIUDZIA| strielą ir pradėjau taikinti. Liūdnomis akimis žiūrėjo į mane nelaimingas 2229 BEDARBO | siūbuojamas, vėjo švilpimo liūliuojamas. Mirties pakirstas jau jis 2230 ABEJOJIM| nebegalėjau savo vaiko lopšely liūliuoti... Atbusdavau naktį, visa 2231 LAZDA | pakraščiu, tarp išmėtytų liūnų, tęsėsi skarotais ąžuolais 2232 ZVAIGZDE| kiek dabar gylelių; upėj ir liūnuos žuvies - kiek tik nori, 2233 LIUDNAPA| pušin iš pušies voverytė liuoksi", klausiaus, kaip tarp šakelių 2234 SVECIAI | nespyriau, neprikalbinėjau: liuosai galėjai išsirinkti kitą, 2235 VAGIS | Galbūt prisipažinęs ir liuosas būčiau palikęs, gal ir nieko 2236 JONIUKAS| atamena, kad buvo apsiniaukusi liūtinga diena, kai tėvelis su maišeliu 2237 PAKELEIV| mažažemiams, bet vis tik savo lizdą turi... Šitai ir dabar einava 2238 LAZDA | būtų ir numiręs tame savo lizde pas girininką, jeigu ne 2239 PAKELEIV| galo sulauksi. Kad nors lizdelį kokį turėtum, nors nedidelį, 2240 LIUDNAPA| medžių šakelių paukščiai sau lizdelius kraunas. Visur teip romu 2241 PAKELEIV| jokios vietos, nuosavio lizdo, negali apsivesti. Negana 2242 LIUDNAPA| krūmus išvedžiojęs, paukščių lizdus parodęs, išsirpusių uogų 2243 BRISIAIA| senas Brisius iš guolio ir loja užkimusiu, mieguistu balsu.~ - 2244 LAIMESZI| vilkais, čypė gyvatėmis, lojo šunimis. Nuo tų įvairių 2245 LIUDNAPA| anų buvo neapkenčiama ir lojojama. Be jokios priežiūros tada 2246 VIENARUD| kelius dešimtininkus su lopetomis; krūvelėn susispietusios 2247 BEDARBO | drabužiai ploni, bet ir tie lopiniuoti, su kyšinčia vietomis vata; 2248 ABEJOJIM| nebegalėjau savo vaiko lopšely liūliuoti... Atbusdavau 2249 KUDIKYST| šaly jos kaba pataisytas lopšys; aplink sukinėjasi senutė. 2250 KUDIKYST| ant suolų, suolelių ir ant lovų pilna prisėdusių vyrų, moterų 2251 ZVAIGZDE| Teisybė, žvaigždė, - atsiliepė lukterėjęs. - Geras gi tu, Simanai, 2252 BEDARBO | alsuodamas, sučiauptomis lūpomis, vėl jis lipa ant akmens, - 2253 JONIUKAS| laikysiu: kasdien tris karius lupsiu, kartą valgyti duosiu.~ 2254 UBAGAS | gegutė kukuoja, linksmai luputis tutuoja, gėriau pavasario 2255 LIUDNAPA| Negyvas! Akytės užsimerkusios, lūpytės pamėlynavusios, veidelis 2256 LIUDNAPA| garso bijoti. Sausa šakelė lūždama kaip stirną ją baidė. Tečiaus 2257 UBAGAS | Išsigandę, išplėstomis akelėmis lydėjo mane, kaip ėjau iš kiemo... 2258 ZVAIGZDE| kokios žuvies! Kad sugaudavai lydį arba lyną, tai būdavo ko 2259 LAZDA | dieną vežė iš paupės per lydimus vežimą šieno ir intsigeidė 2260 LAIMESZI| neteisybės; visi pasijuto lygiais ir laimingais, visi gerbė 2261 PARSAPNI| vargus, o apie brolystę ir lygias tiesas užmiršta. Vardan 2262 LIUDNAPA| aniems būti lygus, gali lygių teisių reikalauti. Bet mažiausias 2263 LAZDA | prie sodžiaus gulėjo plati lyguma, pajuodavusi, degėsiais 2264 LIUDNAPA| tečiaus žodžiai laisvė ir lygybė jam buvo suprantami ir brangūs. 2265 ZVAIGZDE| Kad sugaudavai lydį arba lyną, tai būdavo ko nešti. Nors 2266 SVECIAI | Ir kaip liūtas puolė int Maciuką. Tik sargybiniai paspėjo 2267 SVECIAI | balsu, - a tu, ragana!.. Nuo Maciuko gavai!?.~ - Aaa!.. - 2268 NEMUNU | paprastai daro moterys, daug jau mačiusios ir pergyvenusios, bet kurios 2269 PIRMUTIN| uždaro krautuves ir puikius magazinus; languos pasirodo ir tuojau 2270 ZVAIGZDE| pasninkui arba Kūčioms tik mailiaus pasigauni... Et, blogyn 2271 NEMUNU | ant kiekvieno žingsnio maino savo pavidalą; tie jos aukšti, 2272 NEMUNU | šitų dvarų ir bokštų, kurie mainosi paskui vienas kitą, už kitas 2273 LIUDNAPA| rinko krepšelin savaitinį maistą. Kartais, kada aiškesnį 2274 LIUDNAPA| Geri žmonės ją nuo to laiko maitino.~ Kas savaitė, kokios 2275 KUDIKYST| ilgojo Arelio barzdą, bet ir maišą, kurį jis visados ant pečių 2276 LIUDNAPA| teip žmonėms po kojų troboj maišės, mažiau anų buvo neapkenčiama 2277 KLIUDZIA| jie pirma norėjo ją įdėti maišiukan ir nunešus int upę įmesti 2278 PIRMUTIN| paskui bėga ant gatvės, maišosi su minia ir tenai nyksta.~ - 2279 LIUDNAPA| miškan ir tenai susidėti su maištininkais: patyrė, kad netoli jų esąs 2280 LIUDNAPA| galvas. Tik maža saujelė maištininkų dar narsiai su prispaudėjais 2281 BRISIAIA| mažiau kitiems po kojom maišyties. Teisybė, troboj labai gera, 2282 PIESTUPY| buvo atsikėlę: tėvas su maldaknyge rankoj sėdėjo ažu stalo 2283 ABEJOJIM| šventadieniais įsikniaups, būdavo, maldaknygėn ir skaito; ir vis mane mokia, 2284 TIKEJIMA| perskaityk, būk toks geras! - maldaudama prašo ji manęs tokiuo balsu, 2285 BEDARBO | niekados! gana žeminties ir maldauti mylistos tų, kurie visą 2286 VAGIS | ieškau tik išpažintyje, maldoje, darbuose ir pas savo kaimynus, 2287 VIENARUD| dejavo... Nei giesmės, nei maldų nesgirdėjo... Vežimėlis 2288 LAZDA | numetė atžagaria ranka int malkas ir dusliu balsu tarė:~ - 2289 LAZDA | ponų nepasakydavo, bet ir malonės didelės neturėdavo. Dažnai 2290 SVECIAI | Juk buvo valandų, saldžių, malonių, kada, regėjos, nieko mudviem 2291 LIUDNAPA| mažutėlė, veikei? Gal ant kelių mamytės sėdėdama, gražių jos pasakų 2292 LAIMESZI| Ne taip lengva, kaip jūs manote, to kalno viršūnė pasiekti; 2293 LIUDNAPA| jisai, vargintojėlis, po margą svietelį trankos?.. gal 2294 NEMUNU | ir pakalnėmis pilkais ir margais nameliais. Bažnyčia baltuoja 2295 SVECIAI | vartelių gulėjo didelis margas šuo. Pamatęs ateinantį žmogų, 2296 ABEJOJIM| smaugias ant ryšio mano margoja karvė gurbe, smaugias... 2297 PUGAKALN| Firvaldšteto ežerą ir kitus - su marguliaujančiais jų pakrantėse miestais ir 2298 TIKEJIMA| nauji namai. Žemiau po kojų marguliuoja Ciurichas, toliau tviska 2299 NEMUNU | žaliuojančius, po šiuos kalnelins marguliuojančius, tai šen, tai ten apsistodamos, 2300 NEMUNU | vakaruose, ir tik iš tolo dar marguliuojantį savo namelių viršūnėmis.~ 2301 LIUDNAPA| pasislėpė.~ - Jėzau, Marija, Juozapai šventas... - šnibždėjo 2302 BEDARBO | rausias po jo plonus rūbus ir marina nuvargusius sųnarius... ~* * * ~ 2303 KUDIKYST| likova.~ - Pepės, - prašau Marjonos.~ Ji persižegnoja, padeda 2304 PIESTUPY| bobutės parsivestų: mano marti apsirgo, - ir be reikalo 2305 SVECIAI | džiaugias žmonės; tik Marytei su vaikais be manęs skurdu. 2306 KUDIKYST| Dievulį...~ - Ar ir baltais marškinėliais visados būčiau nešiojęs?~ - 2307 KUDIKYST| kad jau tikrai mirsi, ir marškinėlius baltus pasiuvau...~ - 2308 LIUDNAPA| negalima buvo bepažinti; marškiniai int mėsas prilipę. Gulėjo 2309 KUDIKYST| Ji apvelka mane baltais marškiniais, ant viršaus žiponėliu - 2310 KUDIKYST| atsega ir atraito mano marškinių rankovę: iš abiejų rankos 2311 ANTUETLI| ir skubėjau, skubėjau... Mąsčiau tik apie tai, kad nepasivėlyčiau, 2312 NEMUNU | Iš kur ji tą žino?" - mąstau žiūrėdamas tai į vieną, 2313 PARSAPNI| spindančio sosto ir visa matančiomis akimis maloniai veizėjo 2314 NEMUNU | perstogės mušdamas kūlele, mataruoja kojomis, kraipo galvelę 2315 PIESTUPY| Piestupy sutikęs. Su minėtuoju Mataušu toks atsitikimas buvęs: 2316 LIUDNAPA| lovos. Karpė baltą drobę ir matavo. Rengėsi baltarūbius savo 2317 KUDIKYST| nors nesuprantam kas, bet matom, kad atsitiko negerai. Išsigandę, 2318 NEMUNU | ir skruostų raudonumas, matomai, jau ne pačios prigimties, 2319 KUDIKYST| akis žiūrim vandenin ir matome tenai tik mažučius, juokingai 2320 LIUDNAPA| užgesusios žvaigždės, iš artie matomos. Taip, tai buvo užgesusios 2321 ANTUETLI| paviršiumi skrajojančius, tik tik matomus laivelius. Kur tas visa 2322 PAKELEIV| laukai. Čia pat nelabai toli matosi dvaras.~ - Šitai ir mūsų 2323 LAZDA | lango. Mes, maži vaikai, matydami iš tolo ažu lango jo žilą 2324 LAZDA | turėdavau akis pilnas ašarų. Matydavau, kaip Dumbrauckui virpėdavo 2325 LIUDNAPA| žvaigždes jisai ir užsimerkęs matydavo...~ Taip ėjo sunkios 2326 UBAGAS | jo veidas pasirodė man matytas, tik kur ir kada, negalėjau 2327 PARSAPNI| sukeltos liūdnos mintys, kaip mašalai, sukėsi po mano galvą ir 2328 ANTUETLI| kaip toli toli sužviegė mašina? Apačioje tebegyvena! Juk 2329 PIRMUTIN| šventė - pirma gegužės!~ Mašinų dunzgėjimas ir kriokimas 2330 SVECIAI | keleivis, pamatęs šviesą. - E maž ir sesuo Uliutė atėjo apsilankytų?..~ 2331 SVECIAI | lėlytę turim, - pasigyrė mažasai.~ - Kur? - paklausė tėvas.~ - 2332 KUDIKYST| lūpas, traukyti nosį, o pats mažasis ima verkti.~ - O ko jūs, 2333 PAKELEIV| gyvenimas nesaldus, labiausiai mažažemiams, bet vis tik savo lizdą 2334 PIESTUPY| stovyla buvo dabar daug mažesnė, nekaip iš pradžios man 2335 PIRMUTIN| sako jis, - bet eikim mažesnėmis gatvėmis: mokinių, mačiau, 2336 KUDIKYST| ir skriaus tave, kaipo mažesnįjį, visi...~ Nors nesuprantu 2337 NEMUNU | dar netikesnę. Ant galo mažesnysis atsistoja, nusitraukia nuo 2338 PARSAPNI| prisakymų mano, bet neužmirštu mažiausiojo iš tarnaujančių man. Dėl 2339 JONIUKAS| sodžių skleidos skardus mažo vaiko balsas: ~Ak vija panavija,~ 2340 JONIUKAS| nemiega. Pirmą kartą jo mažoj galvelėj pradeda gimti graudžios 2341 KUDIKYST| suolo susėdę su didelėmis ir mažomis smuikomis muzikantai griežia 2342 NEMUNU | nelaimingais, pilkais ir mažučiais išsirodo. Bet traukia jie 2343 JONIUKAS| trobelėj su savo motute ir mažuoju broliuku vienas. Bet motutę 2344 ANTUETLI| atsižiūrėti. Viduryje matyti buvo mažutė, medžiais apaugusi sala; 2345 LIUDNAPA| būdavo... Ką tu tada, mano mažutėlė, veikei? Gal ant kelių mamytės 2346 LIUDNAPA| Kodėl nepažinau tavęs, dar mažutis, nekaltas būdamas? Tada 2347 LAZDA | galybė ir turtai vis ėjo mažyn. Gražius miškus aplink mūsų 2348 VAGIS | pat ant skiedyno didelę medinę kūlę, akies mirksny prišokau 2349 PUGAKALN| aplinkui patyrė, kad ten buvo medis. Prišliaužė artyn ir užsiglaudė 2350 UBAGAS | bičkuopį už rankų susitvėrusiu, medų iš korių čiulpdamu... Tai 2351 UBAGAS | pilnus medaus korius, kuris meduitom savo rankom ne kartą glostė 2352 ANTUETLI| Viduryje matyti buvo mažutė, medžiais apaugusi sala; už jų - aukšti 2353 ZVAIGZDE| mėgdavo, tai tik savo ūkį ir medžioklę, kurios ir senas būdamas 2354 ANTUETLI| tiesą pasakyti su Šilerio medžiokliu: ~Matyt po kojom tik jūrės 2355 PUGAKALN| trankydamos uolas, lankstydamos medžius. Galingas viesulas neša 2356 VAGIS | manęs nebeliko... O kaip mėgdavau pasilinksminimus! Apylenkėje 2357 JONIUKAS| dainas dainuoja, ir jis mėgina sau vienas dainuoti: tokios 2358 LAZDA | iškentėjo. Tėvas visados kaip ir mėgindavo užstoti ponus prieš motyną, 2359 JONIUKAS| nes prie tėvelio nebuvo to mėginęs, patyręs; girdi, kaip sodžiaus 2360 LIUDNAPA| pralėkė. Ir jie, kaip ir aš, mėgino išsibodėti nuo jos skatikais. 2361 NEMUNU | paima smuiką ir pradeda mėginti ir taisyti stygas: pakeltas 2362 PARSAPNI| tarpu skursta varguose. Jūs mėgstate kaltinti savo nelaimėse 2363 VAGIS | trečią dešimtį vienybėje ir meilėje gyvenu ir vaikų nemažai 2364 BEDARBO | dažnai reikdavo duoti kyšiai "meistrams", - ir kartais tik tik pragyvenimui 2365 ABEJOJIM| teisinaus jai... Bet meldžiaus naktimis viena... Prašiau, 2366 ABEJOJIM| buvo mano namuose viešnia. "Melskis daugiau, vaikel, lengviau 2367 PIRMUTIN| neužsikrėstume ir liepia melstis už paklydusius...~ Nekantriai 2368 LIUDNAPA| jaunosios dienos mano! Kaip melsvam ore gervės, nykstat jūs 2369 ANTUETLI| pasidarė palšas, paskui melsvas, ant galo šviesiai mėlynas. 2370 ABEJOJIM| Prasidės, būdavo, gegužės mėnesį pamaldos sodžiuj ar ražančius 2371 KLIUDZIA| nedidelė balta katytė. Jos menkas suliesėjęs kūnelis visas 2372 ZVAIGZDE| linguodamas žilą savo galvą. - Už menkiausią daiktelį kraujas plaukte 2373 PIRMUTIN| sveikatos ir anksti paseno; mano menko uždarbio neužtenka - kenčiame 2374 PIESTUPY| nuo namų tolinovos, juo menkyn mano drąsa ėjo. Kol pakelėj 2375 TIKEJIMA| jos popierį: matau, kaip mergaitės veidą apsiaučia džiaugsmo 2376 NEMUNU | vargelius rokuojančią, apie mergelę - rūtų darželyje verkiančią, 2377 PARSAPNI| aptaisytas lavonas mažos mergikės, kurią apsikabinusi graudžiai 2378 LAIMESZI| pražuvo - tėvams vaikai, merginoms jaunikaičiai, vaikinams 2379 LIUDNAPA| Kas savaitė, kokios nors mergytės vedama, ėjo jinai iš kiemo 2380 BRISIAIA| sunkios blakstienos amžinai merkia jo traškanotas akis, tečiaus 2381 PUGAKALN| pradeda imti miegas, akys merkias...~ Bet kas čionai? Jo 2382 LIUDNAPA| bepažinti; marškiniai int mėsas prilipę. Gulėjo kaip negyvas. 2383 PIRMUTIN| nustovėti ant vietos.~ - Mesk knygas, eikim - pamatysi, - 2384 ZVAIGZDE| turėjova nukratyti dar didelį mėšlų apvežtą lauko plotą. O neduok 2385 LIUDNAPA| atsikėlė iš lovos, pabučiavo miegančią moterį, peržegnojo ją persiskirdamas 2386 LIUDNAPA| atilsio miegu po medžiu miegantį: šaly jo laiminga sėdėtų, 2387 LIUDNAPA| amžinu miegu šaltoj žemelėj miegojo... E jinai vis dar tebegyveno. 2388 PIESTUPY| taip buvo gera ir šilta miegoti...~ - Tuoj... - atsakiau 2389 BRISIAIA| guolio ir loja užkimusiu, mieguistu balsu.~ - A tu, žabali, 2390 PUGAKALN| marguliaujančiais jų pakrantėse miestais ir miesteliais; aplinkui 2391 ANTUETLI| debesų jūra, dabar stovėjo miestas, gulėjo išmėtyti kloniai 2392 JONIUKAS| pradeda tolinties nuo žąsų int miestelį: šitai jau visas nuo kalnelio 2393 PUGAKALN| jų pakrantėse miestais ir miesteliais; aplinkui visai netoli blizgėjo 2394 UBAGAS | senelis, - šitą ligą tamsta miestuose gavai; tai nuo mokslo ir 2395 ANTUETLI| būdamas girdėjau pasakas apie miestus, ežeruose palaidotus. Bet 2396 KADNUMIR| dainavo, ~Kai ant kelių mažą migdė ~Ar lopšy mane lingavo. ~ 2397 ANTUETLI| Matyt po kojom tik jūrės miglotos,~Žmonių sodybos nuo akių 2398 PARSAPNI| ant šimtų, tūkstančių ir milijonų žmonių. Ar matai, kokius 2399 VAGIS | užpyliau vandenio, užbarsčiau miltų su avižomis ir nuėjau seklyčion 2400 SVECIAI | Išaugo jų akyse, kaip milžinas. Nutvėrė sargybinį už krūtinės 2401 PUGAKALN| visi, linksminas ir laukia, minėdami savo gimines ir draugus, 2402 LAIMESZI| jaunikaitis, kuris susirinkusiai miniai perskaitė: "Žmonių Laimė". 2403 LAIMESZI| Paskesniomsioms drąsuolių minioms vis lengviau buvo lipti... 2404 PIRMUTIN| telegramus gubernatoriui, ministrams. Šie lipdo savo apgarsinimus, 2405 ANTUETLI| skaisčios ir malonios, kaip minkščiausias baltas pūkas. Žiūrėjau ir 2406 BEDARBO | jau girdėtas: jis kelia jo minty vieną paskui kitą skaudžius 2407 NEMUNU | atsiminimas dar tebegyvena mano mintyse. Ir atidžiai pradedu žiūrėti 2408 BRISIAIA| nuo jo pabėgo: juk jisai, mirdamas, tik kojas norėjo jam paskutinį 2409 PIESTUPY| valdžiai; neseniai prieš mirdamu buvusiu atėjusiu tų turtų 2410 PUGAKALN| klausyties, ar nepamatys kur mirguojančio žiburėlio, ar nepagaus žmogaus 2411 LIUDNAPA| ir pro langą tavo tėvynės mirguojančius klonius ir laukus ir gimtąjį 2412 ANTUETLI| žaliuojančias pievas ir klonius, mirguojantį ežerą ir jo paviršiumi skrajojančius, 2413 BEDARBO | kaip tas rudens lietus, mirko kasdien karčios likusiųjų 2414 JONIUKAS| pradeda jam greitai greitai mirksėti, ir didelės ašaros, šviesios 2415 PARSAPNI| sparnais ir vienam akies mirksnyj parskridęs neaprubežiuotą 2416 KUDIKYST| maniau, kad jau tikrai mirsi, ir marškinėlius baltus 2417 BEDARBO | vėjo švilpimo liūliuojamas. Mirties pakirstas jau jis nebejaus 2418 SVECIAI | Kai jį iš namų paėmė, kaip mirtin vedamas ėjo; kai įstūmė 2419 PIESTUPY| dar visai neseniai Rygoj mirusiu; pakasusiu tuos pinigus, 2420 PARSAPNI| užpakalio - lyg žinodamas mano mislį - negirdėtas man balsas.~ 2421 PIRMUTIN| ką matė, girdėjo ir ką mislija...~ Pabrikantai nusiminę. 2422 PARSAPNI| nuo kitų laukiate laimės; mislijate, kad geri daiktai paeina 2423 PARSAPNI| Kas tas nelaimingas? - mislijau stovėdams.~ - Tai - Žagaris, 2424 PIRMUTIN| žmonių. Kas per, velnias, misliju sau, - reikia eit pažiūrėti. 2425 PIRMUTIN| streikuoja" - pereina per galvą mislis, nušviečia protą: pasidaro 2426 PARSAPNI| rūpesnių ir vargų, drąsių mislių ir pageidimų, - ir pamačiau 2427 LIUDNAPA| vaikščiojo ir Dievas žino kuo mito. Slankės po paupį ir pušyną, 2428 ANTUETLI| aplinkui gi taip tylu, kaip per mišias. Buvo šventadienis - atilsio 2429 PARSAPNI| kuningas taisėsi išeiti mišion. Aš stovėjau prie sienos 2430 PIESTUPY| žilą ožį. Tame pačiame popo miškely yra pasikorę trys burlokai 2431 LAZDA | ganyklų ir miško. Saugoti miškui buvo pristatytas girininkas, 2432 LIUDNAPA| visur ginkluojąsis ir einą miškuosna; kad keliose vietose jie 2433 VIENARUD| visos rėkavo, rankomis mojavo. Nesuprasdamas, kas galėjo 2434 VIENARUD| dvaran, rėkaudama ir rankomis mojuodama...~ - Kas čia atsitiko? - 2435 PIRMUTIN| darbininkai streikuoja, - rėkia, mojuodamas rankom Rokus. - Juk šiandien 2436 LAIMESZI| paskesniųjų žmonių eilios mokės kaip poterių ir katekizmo... 2437 ZVAIGZDE| O čionai visa pabrango, mokesčiai auga... Kas ir bus toliau... 2438 ABEJOJIM| maldaknygėn ir skaito; ir vis mane mokia, kad ne taip dirbu, ne taip 2439 LIUDNAPA| kaktos prakaitą, - mes tik mokiamės, kaip su rusais reikia grumties.~ 2440 PIRMUTIN| kapelionas nedėlioj sako mums, mokiniams, pamokslą, keikia atsisakiusius 2441 PUGAKALN| Aš veikiai pabaigsiu mokslą ir sugrįšiu int tave, - 2442 UBAGAS | Dvasią šventą duoda, kad ir mokytam...~ Taip kalbėdamas, 2443 LAZDA | negalėjau ištarti. Bet mano mokytojas buvo be pasigailėjimo: spirdavo 2444 LAZDA | netikėtai - paliko mano mokytoju. Padavė man rankosen didžiausią 2445 NEMUNU | lengvą sodiečių tikėjimą į "monopolio" geradėjystes, giria jį, 2446 PARSAPNI| Nešėjai pastatė grabą ant morų, giesmės balsas nutilo, - 2447 VAGIS | išraudavau, vienu rankos mostelėjimu muštynes sutūrėdavau. Dabar 2448 LIUDNAPA| eik tenai - rasi...~ Mostelėjo ranka. Juozapota norėjo 2449 NEMUNU | užpakalyje, ir tik spėju mostelėti jam ranka, nors jis to nepastebi, 2450 VIENARUD| Apalionija, labai geros širdies moterėlė...~ - Ar ir tamsta nenori, 2451 LIUDNAPA| Vyras klausė tų savo moteries svajojimų ir pats tais svajojimais 2452 PARSAPNI| prisiveizėdamas ir klūpančioms moterims, ir spindančiam, papuoštam 2453 PIESTUPY| aš, būdamas vyras, turiu moteriška skara ryšėti. Bet motyna 2454 JONIUKAS| uždirbti negalėsiąs nieko. Moters lingavo savo galvas, pritardamos 2455 KUDIKYST| Bučiuoja jie mano tėvui ir motinai rankas, sveikinas su mano 2456 KADNUMIR| Kad girdėtų tą dainelę, ~Motynėlė ką dainavo, ~Kai ant kelių 2457 PIESTUPY| susiglaudusiu taip tyliai, kad mudviejų nepastebėtų ir praeitų pro 2458 VAGIS | jeigu ir vesdavau jį ant mugių, tad tik pasigirtų.~ - 2459 VIENARUD| laidoti?~ - Taip...~ Mumdviem besikalbant, priėjo int 2460 PIESTUPY| moteriškė, atsisveikinus su mumis, skubinai nuėjo toliau.~ 2461 PAKELEIV| pastatys Vilniuje, šaly... Muravjovo, - tyčiojasi Antanas.~ - 2462 PIRMUTIN| spindulio... Man nėra namų! - murma pamėlynavę senio lūpos, 2463 LIUDNAPA| vis dar paskum ją vejas murmėdamas. Bijojo žvilgterėti, jį 2464 PAKELEIV| skardžiais savo vidurių murmėjimais žmonių išbaidyti.~ - 2465 ANTUETLI| girdi, kaip iš po debesų mūrų kilsta ankštyn iškilmingas 2466 KUDIKYST| abiem rankelėm nutverti tai musią skrendančią, tai šviesią 2467 BRISIAIA| tiek jau nebegali, o nuo musių ir tenai sunku senam apsiginti. 2468 LIUDNAPA| tarė Damulienė. - Gal jisai mūsiškius ir prikalbėjo...~ - Tylėk, 2469 NEMUNU | padainuoti? - klausia mažas muzikantas. - Ar apie "monopolį"?~ - 2470 NEMUNU | kaip nuo surinktųjų pinigų "muzikantų" veidai ne tik prašvitę, 2471 LAZDA | lankose, o piemenis kerėplą mušančius. Sugrįžęs namo visa papasakojau 2472 NEMUNU | tik mažiukas, be perstogės mušdamas kūlele, mataruoja kojomis, 2473 VAGIS | neapsakomai. Širmais obuoliais muštas, riestu kaklu ir ilgais 2474 SVECIAI | Antanas jį vėl ir baisiai ėmė mušti jo galvą int sieną...~ - 2475 LIUDNAPA| eitų int sūnus miškan rusų muštų...~ - Gink Dieve, jeigu 2476 VAGIS | vienu rankos mostelėjimu muštynes sutūrėdavau. Dabar ir pusės 2477 PIRMUTIN| dvi savaiti. Negirdėt nė muštynių, nė vagystės; nematyt girtuokliavimo.~ 2478 LAZDA | Pašaukit man kokį nors mužiką! - suriko iš vežimo ponas.~ 2479 LAZDA | svieto dar nebuvo, - tik Mykolas vienas buvo gimęs. Pasitaikino 2480 ABEJOJIM| jisai mane laiko? Juk aš mylėdama už jo ėjau...~ - Tai 2481 ABEJOJIM| Jonienė.~ - O, ir labai mylėdamas... Juk žinai, kad jam tėvai 2482 SVECIAI | netrūko, kada ir tu mane mylėjai... E dabar: visa sugriauta, 2483 KUDIKYST| Visados būsiu geras, visados mylėsiu Dievulį", - manau sau vienas. 2484 PUGAKALN| paveikslas...~ - Julyte, mano mylimoji, brangioji Julyte! - šnibžda 2485 PARSAPNI| nuo kūnų atnešk dūšias jo mylimų sūnaus ir dukterės: lai 2486 LAIMESZI| užmiršdami savo ypatas, savo mylimuosius...~ Sunkus, erškėčiais 2487 PARSAPNI| gi jūs esate tiktai save mylinčiais silpnais egoistais, kurie 2488 LIUDNAPA| užmanymus pasisakęs, jos mylinti širdis gal greičiau visą 2489 LIUDNAPA| tiesus, žinomas... Trys mylios eiti. Ir nesiklausus galėjo 2490 BEDARBO | gana žeminties ir maldauti mylistos tų, kurie visą gyvenimą 2491 PARSAPNI| sienų paveikslus šventųjų ir myniojo juos po kojų; girdėjau, 2492 BEDARBO | geltoni medžių lapai, krinta myrio pakirsti vargdienių broliai 2493 VAGIS | rąžais, - atsiminiau. - Pats, nabagas, nelaimę jautei.~ Bet 2494 PARSAPNI| stovėdams.~ - Tai - Žagaris, nabašninko tėvas, - tarė tylom iš užpakalio - 2495 LIUDNAPA| kad nežinojo, kur dėties: nakčių nemiegojo, vietos sau dieną 2496 PIESTUPY| bijoti.~ Vieną kartą naktigoniai persigandę pasakoję, kad 2497 NEMUNU | Ir taip ištisas dienas, nakvodami ant šalčio ir lietaus, šildydamies 2498 NEMUNU | pažiūrėti, kur ir kaip ji nakvos, pas ką ir kaip ji čia Kaune 2499 JONIUKAS| namelis. Prisiartinęs int namelį Joniukas apsistoja, tarsi 2500 NEMUNU | pakalnėmis pilkais ir margais nameliais. Bažnyčia baltuoja ant pačios 2501 JONIUKAS| šitai nebetoli ir tėvelio namelis. Prisiartinęs int namelį 2502 NEMUNU | dar marguliuojantį savo namelių viršūnėmis.~ Tai vėl 2503 PAKELEIV| priežasties jo mylimosios namiškiai stengiasi jį nuo jos atstumti;