Part

2504 PUGAKALN|              juokias. Kaip padūkusios, nardo jos po ežerą, iš pačio dugno
2505 ANTUETLI|             arba, nušokus nuo turėklų, nardyti ir plaukyti po šitą pūkų
2506 PARSAPNI|            dievaitiems, kiek sudeginot narsių proto vyrų ir nekaltų moterų;
2507 PARSAPNI|        nešiotojais laisvės, stiprybės, narsumo ir lygybės. Tie visi maištininkai,
2508 PARSAPNI|                kaip angliai, akys degė narsumu ir su pasididžiavimu veizėjo
2509 NEMUNU  |              galo, ar būtų iš to kokia nauda?!. ~Ciurichas, 1905.IV.2~
2510 BRISIAIA|            galėdamas, rūpinas dar būti naudingu. Nors nebeprigirdi, e sunkios
2511 BEDARBO |               ir neturėsiu, žmonėms gi naudos jokios atnešti nebegaliu,
2512 LIUDNAPA|            Nors negalėjau savo kojomis naudoties, negalėjau po kalnelius
2513 PARSAPNI|            pasielgimų, tiktai nemokate naudotis iš savo dvasiškų spėkų -
2514 SVECIAI |           akysna. Ir galbūt tik didis, naujai gimęs noras gyventi ir neapsakomai
2515 LAIMESZI|          aukštyn, visą kelią išklodami naujais savo kritusiųjų draugų kūnais.
2516 PUGAKALN|                 Juk šią naktį prasidės Naujieji metai... turbūt susirinko
2517 ZVAIGZDE|            ateina šventadienį int mane naujienų pasiklausytų. Ir jeigu tik
2518 JONIUKAS|                 kaip pirma.~    Bet ir naujojoj vietoj Joniukas iš palengvo
2519 PUGAKALN|              valgo vakarienę ir laukia Naujųjų metų... Toli jie nuo jo,
2520 PUGAKALN|                su jais pasilinksminęs, Naujuosius metus drauge pasitikęs,
2521 JONIUKAS|         varguolėlė...~    - O tu, mano našlaitėli, nebėr tavo tėvelio, - kalba
2522 JONIUKAS|            Joniuką moteriškė. - Nebūtų našlaitis... kiekvienas skaudžia.~   
2523 LIUDNAPA|         anksčiau buvo pralėkęs tarp jų neaiškus skardas apie išliuosavimą,
2524 LIUDNAPA|                maišės, mažiau anų buvo neapkenčiama ir lojojama. Be jokios priežiūros
2525 NEMUNU  |              aplinkui sėdinčius vyrus, neaplenkia nė jaunučio malonaus veido
2526 PARSAPNI|              akies mirksnyj parskridęs neaprubežiuotą plotą oro terp dangaus ir
2527 VIENARUD|            tolimo ir nežinomo, kad ėmė neapsakomas noras bėgti iš čenai išsvajoton
2528 VAGIS   |        vestuvės ar vakaruškos be manęs neapseidavo: visur būdavau, visur manęs
2529 LIUDNAPA|            nebekenksmingą. Pamatė, kad neapsimoka jos iš tėvynės išvežti:
2530 LAIMESZI|            pančiai, išnyko tarp žmonių neapykanta ir visokios skriaudos ir
2531 JONIUKAS|              svetimos. Bet Joniukas ir neatamena, kad jo tėvelis būtų kada
2532 UBAGAS  |                visur?..~    - Ee... Ar neatameni tamsta senų žmonių pasakos?..
2533 PIRMUTIN|                 subėgę iš viso miesto, neatboja nieko: jie drąsiai eina
2534 LIUDNAPA|            toli už miško, iš kur aidas neateina. Int jas žiūrėdamas, norėjau
2535 VAGIS   |             300 rublių siūlijo, niekam neatidaviau: nenorėjau parduoti; jeigu
2536 LIUDNAPA|          nesupras, ištrėmimo klaikybių neatjaus... Gimtajan sodžiun ją liepė
2537 PARSAPNI|             laukiate visko nuo kitų, o neatkreipiate atidos ant savo ypatos,
2538 BEDARBO |             priėmė atgal. Už sužeidimą neatlygino; dargi trigubai pasirūpino
2539 PAKELEIV|           išbaidyti.~    - Atmenu, kur neatmįsi, - juokiasi Petras.~    -
2540 LAZDA   |                     Tėvas nieko ant to neatsakydavo, nusijuokdavo tik liūdnai
2541 LIUDNAPA|           nebematė. Jinai bėgo ir bėgo neatsigręždama. Jai regėjos, kad kareivis
2542 KLIUDZIA|          numečiau lanką ir strielas ir neatsigręždamas parlėkiau namo. Širdyje
2543 JONIUKAS|                tėvelį niekados to būtų neatsitikę. Ir Joniukas vėl atsimena
2544 LIUDNAPA|              Ir kaip tos mintys galėjo neaugti ir neplėtoties, kad kas
2545 JONIUKAS|         niekados taip skaudžiai niekas nebaudė: nei motutė, juo labiau
2546 LAIMESZI|           džiaugsmas, bet nusiminimas; nebeartinos jie dabar prie kalno, bet
2547 JONIUKAS|               savo tėvelio. Niekas jau nebeatneša jam iš miestelio riestainio
2548 NEMUNU  |          niekados daugiaus nebesugrįš, nebeatsikartos... Ir vėl atkreipiu savo
2549 KUDIKYST|                Miega, vaikeli, bet jau nebeatsikels.~    - Tai taip ir gulės? -
2550 LAIMESZI|               gyventojai ne tik nuo jo nebebėgo kaip nuo ligos ir maro,
2551 SVECIAI |            loti, - juokėsi Maciukas, - nebebijau tavęs.~    Antaną pastatė
2552 PIESTUPY|                bijova!~    Daugiau jau nebebijojau. Užsimaukšlinau giliau ant
2553 LIUDNAPA|             išlindo. Bet vieškeliu jau nebedrįso eiti. Bijojo, kad vėl ko
2554 PIESTUPY|              pro burlokų kapus einant, nebeėmė baimė. Pamačiau, kad ir
2555 ABEJOJIM|             Užmiršau juokus ir dainas, nebegalėjau savo vaiko lopšely liūliuoti...
2556 LAZDA   |               ir turbūt matydamas, kad nebegalės išsisukti, išlindo iš kitapus
2557 BEDARBO |               gi naudos jokios atnešti nebegaliu, nes esu silpno kūno ir
2558 KUDIKYST|          šypsos.~    - Tai jums, - jau nebegausite dabar kepurių, - sako ji
2559 LAIMESZI|                ji nebetoli viršūnės... Nebegirdėjo jie šmėklų kaukimo, nebematė
2560 BRISIAIA|         negailėjo, bet tik nuo jo namo nebėgtų, galvijus dabotų. E kiek
2561 KLIUDZIA|            katytė gulėjo aukštelninkė, nebegyva. Čia pat prie jos buvo numesti
2562 LIUDNAPA|              jį neturėjo.~    "Gal jau nebegyvas? gal sužeistas kur kankinas?"~   
2563 KUDIKYST|       silpnutis toks buvai, tarėm, kad nebegyvęsi, tą pačią dieną ir krikštytų
2564 VAGIS   |     paklausinėjo, o kaltininko taip ir nebeieškojo... Tuo visa ir pasibaigė...~   
2565 PIESTUPY|              save; žinojau, kad galbūt nebeilgai gyvęsiu. Bet vėl atsiminiau,
2566 PUGAKALN|              manė sau vienas. - Toliau nebeisiu, vis tiek iš to nieko nebus,
2567 SVECIAI |        išrašytieji jo širdy paveikslai nebeišdilo. Tų paveikslų vedamas ir
2568 VAGIS   |               lovos, ir gana. Ant galo nebeiškentėjau, iššokęs užsimoviau batais,
2569 LIUDNAPA|                sukėlė. Sukėlė jas, kad nebeišnyktų, bet augtų ir plėtotųs.
2570 VIENARUD|              Dievulėli, Dievuli!..~    Nebeišturėdamas intlėkiau savo kambarėlin
2571 SVECIAI |             miestelis. Keleivio širdis nebeištūrėjo: apsipylęs ašaromis puolė
2572 VIENARUD|          užsimąstęs; regėjos, niekados nebeišvysiu laimės ir linksmų veidų,
2573 BEDARBO |                omenės: pasidaro tamsu. Nebejaučia jis nei savo baisaus kriokimo
2574 BEDARBO |              Mirties pakirstas jau jis nebejaus nė šalčio, nė šiurpaus drėgnumo;
2575 BEDARBO |              patalas... Juk tada ir aš nebejausiu nei drėgno šalčio, nei sąnarių
2576 BEDARBO |             toks ateina noras numirti, nebejausti to bjauraus gyvenimo ir
2577 LIUDNAPA|             valdžia kaipo beprotę, jai nebekenksmingą. Pamatė, kad neapsimoka
2578 LIUDNAPA|               turbūt miestan nugabeno. Nebeklausė Kazio skundimos, kad jisai
2579 LAZDA   |          nugarą.~    Matydamas, kad aš nebekrutu, pakėlė mane viena ranka
2580 ABEJOJIM|                 Dabar man tas visa kas nebelabai ir rūpi. Turiu vaikus nebemažus:
2581 LIUDNAPA|             kursai nieko savo gyvenime nebelaukia ir žiūri aplinkui be vilties.~   
2582 ABEJOJIM|                Vitebskan... Daugiau ir nebemačiau savo motynytės: už pusės
2583 BEDARBO |                 Bet gyvenimas jam buvo nebemalonus: šeimynos nebeturėjo, o
2584 PUGAKALN|               keleivis. Nieko aplinkui nebemato. Akyse mirga, baltuoja,
2585 KUDIKYST|              kapų, pakas po žeme, - ir nebematysime daugiau.~    Nors nesuprantu,
2586 ABEJOJIM|        nebelabai ir rūpi. Turiu vaikus nebemažus: apie juos belakstydama
2587 VIENARUD|               dangus nebeprasiblaivys, nebenusišvies saulės spinduliais, - amžinai
2588 SVECIAI |           ranką, dabar jisai tau nieko nebepadarys... visa bus gerai.~    -
2589 SVECIAI |            pajuodavęs ir nuvargęs, gal nebepagrįš...~    Sukliko moteriškė
2590 BEDARBO |             jau visai baigės, bilietui nebepakako. Ant galo atvyko... Bet
2591 ZVAIGZDE|               tik pradėdavau pasakoti, nebepaleisdavo: klausydavo ligi sutemos,
2592 LIUDNAPA|              inteiti: tenai niekas jos nebepamatys, nesuturės. Ko jinai bijojo,
2593 LIUDNAPA|                   Gali nebesiskubinti: nebepareis! - tarė Urbonienė ir ne
2594 LAZDA   |          jaučiai visai prisivarė, kojų nebepavelka: o dar visa diena arti!
2595 BRISIAIA|              savo žmogaus labai dažnai nebepažįsta. Sunki senatvė ir jam: visų
2596 VIENARUD|         Regėjos, niekados tasai dangus nebeprasiblaivys, nebenusišvies saulės spinduliais, -
2597 BRISIAIA|                dar būti naudingu. Nors nebeprigirdi, e sunkios blakstienos amžinai
2598 BEDARBO |             šiurpaus drėgnumo; jo vėlė nebeprigulės fabrikantui, neprašys jo
2599 LAIMESZI|              žmonių minios žiburio jau neberado. Net senojo kalno nebesimatė:
2600 PIESTUPY|                tų turtų išsikastų, bet neberadusiu pažymėtos vietos, iš nuliūdimo
2601 VIENARUD|            skausmus ir pajautas tildė, neberamino širdies; jų laibi tiesūs
2602 TIKEJIMA|                 bet atsigręžęs jos jau neberandu.~    Įsidedu laišką kišenėn
2603 KLIUDZIA|                pametė patvorin, kad ji neberastų namų ir nudvėstų badu: pas
2604 ABEJOJIM|                bet nuo tų ašarų saulės neberegėjau. Taip išgyvenau dvejus metus...
2605 PIESTUPY|                 Pamačiau, kad ir lazda nebereikalinga: pasimojavęs numečiau ją
2606 LIUDNAPA|             dabar gera, kad dvaran jau nebereikia eiti, ir kaip bus gera paskum,
2607 LIUDNAPA|          niekados niekam linksmo veido neberodė. Atsimainė, kaip atsimaino
2608 LIUDNAPA|            šalnos nukąstas. Niekas jai neberūpėjo, niekuo nebetikėjo. Užmiršo
2609 LAIMESZI|             neberado. Net senojo kalno nebesimatė: visas aplinkui, nuo apačios
2610 LIUDNAPA|      Priežastis ir sekmė jos smagenyse nebesirišė. Praeities apsireiškimai
2611 ABEJOJIM|           žiūri. Ir darbas pradėjo man nebesisekti: dirbu, lakstau, ir vis
2612 LIUDNAPA|             nebesuspėjus...~    - Gali nebesiskubinti: nebepareis! - tarė Urbonienė
2613 PAKELEIV|                tarsi kokiuo valkatumi, nebesitikėdamas pabaigti mokslo ir neturėdamas
2614 JONIUKAS|     šeimininkai, kur aš jį dėsiu?!~    Nebesižinodama pati ką daranti, prilekia
2615 LIUDNAPA|          tečiaus tame balse suskambėjo nebeslepiamas skardus džiaugsmas.~    -
2616 LIUDNAPA|            žadanti žmones išliuosuoti, nebespausti, jau ir poperį tokį senai
2617 LIUDNAPA|         savajan sodžiun apsilankytų... Nebesulaukė...~    Tik dabar, pakėlęs
2618 SVECIAI |           suminta... Nesuprantu, nieko nebesuprantu... Nejaugi tas, kas buvo,
2619 UBAGAS  |              su kuriuo paskum niekados nebesusieidavau...~    - Tai tamstos sūnus
2620 VIENARUD|          škaplieriais... Tik su kunigu nebesusikalbėjo...~    - Tai kodėl jo kapuse
2621 LIUDNAPA|                 norėjo pasislėpti, tik nebesuspėjo. Visi trys išsitempė, traukdami
2622 LIUDNAPA|                ilgai nepareina, būčiau nebesuspėjus...~    - Gali nebesiskubinti:
2623 LIUDNAPA|          Niekas jai neberūpėjo, niekuo nebetikėjo. Užmiršo ir Damulio žodžius,
2624 BEDARBO |             buvo nebemalonus: šeimynos nebeturėjo, o su draugais ir pažįstamais
2625 UBAGAS  |              gal namai sudegė ar žemės nebeturi? - neiškentėjau nepaklausęs.~    -
2626 BEDARBO |                kurią reiktų rūpinties, nebeturiu ir neturėsiu, žmonėms gi
2627 VIENARUD|           noras bėgti jos prašytų, kad nebevaitotų, - nustotų ir save, ir kitus
2628 LIUDNAPA|              būsią lygūs ponams, jiems nebevergausią, e žemė, kurią dirbą, liksianti
2629 VIENARUD|         nusitvėrusi, sopulio perverta: nebeverkė, tik tyliai dejavo... Nei
2630 LIUDNAPA|               kad jau daugelyje vietų, nebežinąs kas daryti...~    Petras,
2631 PUGAKALN|          gaudžia baugus pūgos skardas. Nebežino, nė kur yra, nė kurian kraštan
2632 LIUDNAPA|                 kaip žvėris. Nei Dievo nebijąs. Mūsų vyskupą išbaręs ir
2633 PIRMUTIN|           šetonai užsimanė, - ir Dievo nebijo ramiems žmonėms darbą gaišinti..."~    -
2634 VAGIS   |           visam sodžiuje nebuvo. Nieko nebijojau: visi manęs lenkės. Jeigu
2635 PAKELEIV|                     Ar žinai, ir visai neblogai, - giria Petras. - Tik koks
2636 LIUDNAPA|                ją sverdinėdamas.~    - Neboisia... ničevo... ja tebia pocalu...~    - ...
2637 PAKELEIV|       skundžiasi Antano balsas, - "gal nebrasiu"... Su paskutiniais žodžiais
2638 VAGIS   |              prikabintą. Supratau, kad nebūčiau gyvas likęs, jeigu tiesiai
2639 LIUDNAPA|                juokės, kad nieko iš to nebūsią, ir, nesijudindami iš vietos,
2640 VAGIS   |             namo linksmas, pakakintas: nebūtos mintys tada po mano galvą
2641 PARSAPNI|               ir, rodos, kaip niekados nebuvęs bažnyčioj, dairiausi aplinkui,
2642 LIUDNAPA|           klausė savo vyro. Daug jinai nedagirdo, dar daugiau nesuprato,
2643 LIUDNAPA|                kad tokio baisaus darbo nedarytų. Tai tasai valdonas kad
2644 PIRMUTIN|                     Kunigas kapelionas nedėlioj sako mums, mokiniams, pamokslą,
2645 SVECIAI |           vyras ir moteris. Jisai buvo nedidelio ūgio, šviesių plaukų, reta
2646 NEMUNU  |        pavirsta į nesuskaitomą daugybę nedidelių krutančių bangų; tos bangos
2647 BEDARBO |         pakaktinai, nors ir nieko kita nedirbau, kaip tik kroviau turtus
2648 KLIUDZIA|            toli išmėčiau po lauką. Tik nedrįsau išimti strielos, kuri buvo
2649 PIRMUTIN|               aukštyn iš kaminų dūmai, nedunzga mašinos, netarška vežėjų
2650 VAGIS   |              vienas atsitikimas ramumo neduoda...~    Gal geriau būčiau
2651 SVECIAI |           burlokas vis tiek tavęs būtų neėmęs. Bet dabar... pasakyk, kaip
2652 BRISIAIA|                 Ustovas ir varškės jam negailėjo, bet tik nuo jo namo nebėgtų,
2653 JONIUKAS|               kad gerai jį prižiūrėtų, negailėtų rykščių, jeigu neklausys
2654 UBAGAS  |               atadaviau. Nieko taip ir negailiu, kaip jo vaikų... Taip juos
2655 ABEJOJIM|              mane, klausinėjo, ramino. Negalėdama ištraukti nuo manęs žodžio,
2656 PIRMUTIN|                drebančiu balsu Rokaus, negalėdamas nustovėti ant vietos.~    -
2657 LIUDNAPA|              klausdavau, nieko nuo jos negalėdavau patirti. Tik viena vis girdėdavau:"
2658 KUDIKYST|                Būsi ubagėliu ir duonos negalėsi sau užsidirbti; ir skriaus
2659 JONIUKAS|            dykai valgysiąs, o uždirbti negalėsiąs nieko. Moters lingavo savo
2660 ZVAIGZDE|              ir duos tiek, kad panešti negalėsiva. Ir žvaigždę užmiršova.
2661 LIUDNAPA|             Kazio skundimos, kad jisai negalįs nei vienos dienos namie
2662 PARSAPNI|          tūkstantį metų ir ligi šiolei negalite nuo jo nusikratyti. Jūs
2663 PAKELEIV|           iškelti?!~    - O kodėl mudu negaliva rašytojais tapti? - tvirtu
2664 PAKELEIV|               lizdo, negali apsivesti. Negana to: dėl tos pačios priežasties
2665 LIUDNAPA|                prakišti galima - žemės negauti. Ir paskum vienas kitą ėmė
2666 KUDIKYST|      išsireiškusius savo veidus. Nieko negavę, sušalę ir alkani, skirstomės
2667 BEDARBO |            išalkęs ir nusiminęs: nieko negavo. Visur jam sakė, kad darbo
2668 PIRMUTIN|          gąsdina darbininkus, - niekas negelba.~    Pabrikantai prispirti
2669 PIESTUPY|             numirėlis žmogų pasmaugia. Negelbsti nei greitos kojos: juo labiau
2670 LAIMESZI|           senojo.~    O žiburys ne tik negeso, bet vis labiau žibėjo,
2671 LIUDNAPA|             aplinkui. Nerėkavo kiškis, negiedojo paukščiai, kurie teip žmogų
2672 PIRMUTIN|           Streikas tęsias dvi savaiti. Negirdėt nė muštynių, nė vagystės;
2673 PIESTUPY|                Rūpinuos eiti taip, kad negirdėtų, bet sniegas, kaip tyčia,
2674 VAGIS   |           kvėpuoti ir iš palengvo, kad negirgždėtų po kojų sniegas, priėjau
2675 ABEJOJIM|               ir netikėjau... teisybė, negreitai, tik po penkerių metų. Žinai,
2676 LIUDNAPA|                Tenai niekas ir pogulio negulė: visi buvo troboj susirinkę.
2677 LIUDNAPA|           žmonių be galo... Visi, kaip negyvi, tylėjo... Vidury aukšti
2678 LIUDNAPA|           Niekur toliau savo miestelio neidami, gal būtų ir visą amžių
2679 BRISIAIA|            aukštyn snukį, imdavo loti. Neidavo, kolai tasai nenulips. Pamatęs
2680 VIENARUD|           kurių nerandi ir kurie tavęs neieško, - greitai būsi jiems nebereikalingas...
2681 LIUDNAPA|          kankinti jauną moteriškę. Tik neilgai galėjo iškentėti nepasakius...~    -
2682 UBAGAS  |              ramiau rados, mano dienos neilgos, suskaitytos, e daug man
2683 LIUDNAPA|                kurio kareivių kulipkos neimą... Žmonės dar labiau susidrumstė...~   
2684 JONIUKAS|               šeimininkus. Visai tenai neitų, bet kur dėties. Ir Joniukas
2685 PAKELEIV|            koks nuskurdėlis, galbūt ir neituva pas jį... Tas bjauru!..
2686 VAGIS   |             manęs lenkės. Jeigu kas ko neįveikdavo ar darbe, ar susirėmimuose,
2687 NEMUNU  |              dainuškos, kurioje tas jų neįvykdintas tikėjimas ir sužuvusioji
2688 VIENARUD|              int mane ir tartum sakė: "Neišbėgsi; niekai tavo meilė ir širdies
2689 ABEJOJIM|              niekaip iš tų skolų būtum neišbridę. Geras iš Petro darbininkas,
2690 LAZDA   |   nesijudindamas išbuvo; beveik niekur neišeidavo, amžinai savo kambarėly:
2691 JONIUKAS|            Seniau tokią dieną Joniukas neiškentėdavo; atsiklaups, būdavo, ant
2692 UBAGAS  |            sudegė ar žemės nebeturi? - neiškentėjau nepaklausęs.~    - Tebėra
2693 KUDIKYST|             savo rankas, bijodama, kad neiškrisčiau, ir stabdo mane. Bet aš
2694 LIUDNAPA|                kolei jis visai iš akių neišnykdavo... Ir kažin ko gaila man
2695 PARSAPNI|              apsvaiginta rūpesniais ir neišrištais klausimais, kurie kaip tyčia
2696 KLIUDZIA|                ir vilkų būrį susitikęs neišsigąstų.~    O čia buvo tik maža
2697 PARSAPNI|               iš savo dvasiškų spėkų - neištraukiate jų aikštėn, bet slepiate
2698 KUDIKYST|             lėlę". Bijodamies, kad vėl neištrauktų kepurių, kietai abiem rankom
2699 LIUDNAPA|                baisias akis intbedusi. Neišturėjau: sudrebėjau ir atsigręžiau.
2700 LIUDNAPA|                Damulio jau nebebuvo... Neišturėjo: nuo žaizdų po šešių savaičių
2701 LIUDNAPA|             jeigu ne senatvė, ir jisai neišturėtų - eitų int sūnus miškan
2702 LIUDNAPA|             mažiausio nelaimės šašėlio neišvysiu...~    Tik staiga kažin
2703 NEMUNU  |             paviršiu, ir tat ant savęs nejaučia. Šaltas ir gražus, plaukia
2704 NEMUNU  |              vakarų šalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krūtinės žmogaus
2705 LIUDNAPA|               rankon ir išėjo iš namų. Nėjo gatve vieškelin, bet pasisukė
2706 ABEJOJIM|             lenkties, jos bijoti; pati nejusdama, dirbau taip, kaip jinai
2707 PAKELEIV|                 supyksta Petras.~    - Nekalbėk...~    Abudu nutyla. Tylu
2708 PAKELEIV|                     E, su tavim geriau nekalbėti! - supyksta Petras.~    -
2709 JIIRJIS |            gera, ir pikta; ji jaunutė, nekalta mergaitė ir tokia maloni,
2710 PIRMUTIN|            minios drąsūs balsai. - Jie nekaltai ten sėdi, badas, vargai
2711 PARSAPNI|              tiktai abu - dabar būdami nekaltais - pražudytų dūšias savo,
2712 BEDARBO |                liesis tos ašaros, kris nekaltieji, kol žus ir eis ant nieko
2713 ABEJOJIM|             apsieiti. Aš savo Petro ir nekaltinu: jisai labai geras. Tik
2714 VAGIS   |           kalėjimas galėtų mano dūšiai nekaltybę sugrąžinti, sąžinę nuraminti.
2715 ABEJOJIM|              mane kėlė. "Ne, - sako, - nekėliau." Papasakojau jai visa.
2716 LIUDNAPA|            akim žiūrėjo int Urbonienę. Nekentė tos bobos už liežuvį ir
2717 BEDARBO |            patyrė, tečiaus didžio bado nekentėjo. Bet paskutiniais metais
2718 LIUDNAPA|             apiplyšusi, sustyrusi. Ėmė nekęsti jos tie, pas kuriuos ant
2719 ABEJOJIM|             jau sena: žino, kad niekas nekibs.~    - Nejaugi tave, Uliut,
2720 PIRMUTIN|           Darbas sustoja visam mieste: nekilsta aukštyn iš kaminų dūmai,
2721 KUDIKYST|                stabdo mane. Bet aš jos neklausau, juokiuos balsiai ir supuos
2722 ABEJOJIM|             nieko nebežiūrėdama, nieko neklausydama, išvažiavo su Ona atgal
2723 LAZDA   |        paniekinimo pilni. Parėkavęs ir neklausydamas tėvo pasiteisinimų, ponas
2724 JONIUKAS|               negailėtų rykščių, jeigu neklausys ir tinginiaus. Ir Joniukas,
2725 PIESTUPY|            tuos pinigus, bijodamu, kad nekliūtų rusų valdžiai; neseniai
2726 KUDIKYST|          Žiūriu, guli išbalusiu veidu, nekruta.~    - Miega? - klausiu
2727 PARSAPNI|          matėsi nusiminimas, išgąstis; nekurios moterys dievobaimingai lingavo
2728 LAZDA   |                 Mes, maži dykaduoniai, nekviečiami sulėkėm int ten ir iš tolo,
2729 VIENARUD|                    Tai kodėl jo kapuse nelaidoja?~    - Kad klebono namie
2730 VIENARUD|               nusišavo, dėlto klebonas nelaidojo kapuose ir tiek.~    - Žinoma,
2731 LIUDNAPA|           prieš rusus ir kaip visa kas nelaimingai pasibaigė. Pasakojo, ką
2732 LAIMESZI|              mažiausio neatsargumo, ir nelaimingieji slydo nuo stataus kalno
2733 VIENARUD|        Dievulėli, Dievuli!..~    Tokio nelaimingo balso niekados dar savo
2734 LIUDNAPA|                    Dieve!.. - sudejavo nelaimingoja, pirštus gniauždama.~   
2735 NEMUNU  |              jo praeityje gal ir labai nelaimingos ir baisios paslaptys guli...~   
2736 PARSAPNI|                už lango, kaip atbalsis nelaimingų varguolių, be parstojaus
2737 PARSAPNI|             pininguočiams. Girdėjau tų nelaimingųjų vaitojimus ir keiksmus liemsmui,
2738 LAIMESZI|                Akies mirksny sutrupėjo nelaisvės pančiai, išnyko tarp žmonių
2739 ANTUETLI|                toks karštas, kad nieko nelaukdamas pasukau int vakarus ir skubėjau,
2740 VAGIS   |             nemažai, ir nutarėm, nieko nelaukdami, vestuves pakelti...~   
2741 ABEJOJIM|               Juk žinai, kad jam tėvai neleidė manęs imti, iš namų jį išvarė.
2742 SVECIAI |          dainos skamba. Bet liga ilgai neleido, ilgai laikė int patalą
2743 UBAGAS  |           vaikas nutvėrė jį už rankos, neleidžia ir prašo: "Tėveliuk, tėveliuk,
2744 PIRMUTIN|       klebindami pabriko vartus.~    - Neleisiu! - rėkia iš vidaus direktorius.~    -
2745 VIENARUD|                patvirtino kitos.~    - Neleiskime čia jo laidoti! - pasgirdo
2746 VIENARUD|              prašytų, kad patsai ponas neleistų čia jo laidoti?~    - Taip...~   
2747 ABEJOJIM|             visi valgo, e man kąsnelis nelenda, akys ašarų pilnos... Ir
2748 LAZDA   |          lentynos klėty, ir niekas jos neliečia. ~1906.IV.25~
2749 UBAGAS  |           stebėtina! Bitės niekados jo neliesdavo. Kalbėdavo jisai apie bites
2750 SVECIAI |            nori? - kalbėjo sargybinis, nelietuviškai pratęsdamas žodžius, - juk
2751 KUDIKYST|                kad ji nuliūdus, ir man nelinksma. Ji apvelka mane baltais
2752 NEMUNU  |             paakiai, akys nuvargusios, nemaloniai blizgančios, ir skruostų
2753 UBAGAS  |             tamsta raudi? - paklausiau nemandagiai senelio, kada jisai pabaigė
2754 ZVAIGZDE|             atsakiau jam: - argi nieko nematai pakrašty ano debesėlio,
2755 ZVAIGZDE|             taip - nemato.~    - Nieko nematau - tarė piktai ir palikęs
2756 PIRMUTIN|              ausys. Matau tą, ko buvau nematęs. Nuo tilto visa gatvė pilna
2757 ABEJOJIM|        sukirmijęs, netikęs. Tai mes to nematom. E ar ne sunku pamatyti,
2758 SVECIAI |           išplėstoms akyloms akelėmis. Nematoma ranka perkėlė abu vaiku
2759 LIUDNAPA|           klausiaus, kaip tarp šakelių nematomi paukščiai čeža ir įvairiais
2760 BEDARBO |              visą pasaulį, džiūsta jos nematomos, nežinodamos savo galybės.
2761 PARSAPNI|              jūsų vargų, - o tuo tarpu nematote, kad didžiausiu jūsų priešu
2762 VIENARUD|              jinai nieko priešais save nematydama ir vaitojo:~    - Tai neprieteliai,
2763 PIRMUTIN|              nė muštynių, nė vagystės; nematyt girtuokliavimo.~    Kunigas
2764 PARSAPNI|               kad dievobaimingas tėvas nematytų paklydusiais vaikų savo,
2765 PIESTUPY|              Nors mažas buvau ir labai nemėgdavau anksti kelties, tečiaus
2766 ZVAIGZDE|           Niekas kitas visame sodžiuje nemėgdavo taip pasakojimų, kaip dėdė
2767 LIUDNAPA|             galvas linguodama:jinai ir nemėgino karštesniųjų suturėti.~   
2768 PIESTUPY|               išgerti, bet taip žmogus nemelagis) vėl tokį atsitikimą pasakojo:
2769 JONIUKAS|            užsirita ant lovos ir ilgai nemiega. Pirmą kartą jo mažoj galvelėj
2770 NEMUNU  |           ilgos kelionės nuvargęs, nuo nemiegojimo apsiblausęs, stoviu ant
2771 LIUDNAPA|           nežinojo, kur dėties: nakčių nemiegojo, vietos sau dieną negalėjo
2772 LIUDNAPA|              žemėn, e jinai, nei karto nemirktelėjus, žiūrėjo int mane. Krūtinėj
2773 JONIUKAS|           išgirdo. Tos dainos Joniukas nemoka, tik kelius žodžius žino,
2774 PARSAPNI|                savo pasielgimų, tiktai nemokate naudotis iš savo dvasiškų
2775 KADNUMIR|     lakštingalos dainelių ~Aš dainuoti nemokėjau. ~Nieko kita aš nenoriu, ~
2776 LIUDNAPA|            apie Petrą ką žino.~    Tik nemokėjo apie tatai paklausti.~   
2777 LAZDA   |           gavai... Mes savo vaikų taip nemokom.~    Tėvas liūdnai nusišypsojo
2778 NEMUNU  |                atvarė jie tuos sielius Nemunan; galbūt tat mano matyti
2779 NEMUNU  |          pievas ir laukus, į išmėtytus Nemuno pakrančiais sodžius, kurie -
2780 SVECIAI |                    Tėveliuk, tėveliuk, nemušk motynytės! - rėkė laibais
2781 ABEJOJIM|             Nejaugi tave, Uliut, vyras nemylėdamas ėmė? - klausia iškėtus akis
2782 ABEJOJIM|                Kaip aš savo vaikų tėvo nemylėsiu? Mylėjau jį ir myliu. Visados
2783 ABEJOJIM|               rašo. Matyt, myli... Kad nemylėtų, kitiems tavęs nepavydėtų.~    -
2784 SVECIAI |          ateiti.~    - Matau: tu manęs nemyli.... - ėmė raudoti moteriškė.~    -
2785 PAKELEIV|            bėgti iš viešos skaityklos, nenorėdamu skardžiais savo vidurių
2786 LIUDNAPA|               savo krašto bėgti, jeigu nenorįs būti pakartas ar sušaudytas...
2787 BRISIAIA|               Brisiau, sa!..~    Jisai nenorom atsikelia nuo spalių ir
2788 BRISIAIA|             loti. Neidavo, kolai tasai nenulips. Pamatęs nulipantį, nesitverdavo
2789 KUDIKYST|                    Gerai, vaikeli, kad nenumirei, argi nebūtų gailu manęs
2790 KUDIKYST|                    Tai kodėl, mama, aš nenumiriau? - klausiu, tarsi gailėdamos,
2791 VAGIS   |            Sakiau, paspėsiu, - ir taip nenuobodu ant svieto gyventi. Bet
2792 LIUDNAPA|            mėnesius patale išgulėjusi, nenusiminė, nesumirksėjo akim; mažiausias
2793 VAGIS   |             susilaukiau, nieko, rodos, nenuskriaudžiau, pirštu nepalytėjau. Ir
2794 VAGIS   |          visiems patikau. Bet nė vieno nenuskriausdavau, nesuduodavau. Buvau pas
2795 BRISIAIA|                       A tu, žabali, ar nenustosi!.. Savo žmogaus nemato, -
2796 LIUDNAPA|              miškus slapstydamies. Tik nenuveiks jie tų rusų, ne; e tie paskum
2797 LAIMESZI|                       Palaukit, aš dar nepabaigiau! - sušuko senelis. - Ne
2798 ZVAIGZDE|                O neduok Dieve, būdavo, nepabaigsi darbo! Taigi dirbova išsijuosusiu.
2799 PIESTUPY|     išsigelbėti? Juk numirėliai lazdos nepabijos. Kad velnias kryžiaus ir
2800 LIUDNAPA|            didžiausia kariuomenė nieko nepadaranti, kurio kareivių kulipkos
2801 LIUDNAPA|            teip pat buvo sukilę, nieko nepadarė. E kiek tada rusai žmonių
2802 LIUDNAPA|            pralėkė ir nutilo, įspūdžio nepadaręs. Tūlas visai jo nepastebėjo,
2803 PIESTUPY|                lūpą. Man regėjos labai nepadoriai, kad aš, būdamas vyras,
2804 SVECIAI |          daugiau visai nuo jos žinelės nepaėmė... Gal kely laiškai sužuvo...
2805 PUGAKALN|             mirguojančio žiburėlio, ar nepagaus žmogaus balso, varpų skambėjimo.
2806 ANTUETLI|             galvojo, nė vienos šakelės nepajudindami. Tik maži upeliukai šokinėjo
2807 UBAGAS  |               krepšį užmovęs, tai pats nepajutau, kaip čionai atėjau... Vis
2808 LIUDNAPA|             gurbus ir tvoras, apsnūdę, nepakakinti... Visiems rūpėjo rugiai,
2809 BEDARBO |         suskaitė pinigus: maža - ilgam nepakaks. Suprato, kad reikia ieškot
2810 LIUDNAPA|              ponai, galingi. Laukė, ar nepaklaus kartais jie patys, ko jinai
2811 UBAGAS  |               nebeturi? - neiškentėjau nepaklausęs.~    - Tebėra ir namai,
2812 ABEJOJIM|          jaučiau, kad tu nelaiminga, - nepaklausiau priežasties. Tik nusiramink,
2813 ZVAIGZDE|           gerai pasibaigė...~    - Tai nepakliuvota už tai? - paklausė mano
2814 VIENARUD|                be jo negali... Laikyti nepalaidojus nėra kaip: palicija liepia,
2815 VAGIS   |                nenuskriaudžiau, pirštu nepalytėjau. Ir tas tik vienas atsitikimas
2816 LIUDNAPA|          nuliūdimo ar išgąsčio ženklas nepalytėjo jos veido. Kada rusų valdžia,
2817 VIENARUD|                     Giliai užsimąstęs, nepamačiau, kad int kapus ėmė rinkties
2818 PIESTUPY|         Mataušas buvo matęs. Bėgti nei nepamanėva: tikrai žinojova, kad tada
2819 KUDIKYST|          susitariam eiti pas upelį, ar nepamatysme ir mes kokios nors "lėlės"
2820 UBAGAS  |         pasitaikiusiam žmogui niekados nepamiršdavo medaus duoti...~    Toks
2821 ABEJOJIM|              pargįs, e mano dar paršai nepapenėti...~    Petrienė skubinai
2822 NEMUNU  |      stebėdamos iš jos kalbos ir tokio nepaprasto prašymo. Nežinodamas, ką
2823 LIUDNAPA|               neilgai galėjo iškentėti nepasakius...~    - Nagi tavo Petras
2824 LIUDNAPA|            žiūrėkit, niekam apie tatai nepasakokit, - prigrasė visiems. - E
2825 JONIUKAS|             atadaro trobos duris, nori nepasergėtas inteiti ir atsigulti. Bet
2826 KUDIKYST|               bijodamies, kad kas mūsų nepasergėtų, patylomis lekiam pas lieptą,
2827 LIUDNAPA|           Juozaput, jeigu mūsų valdžia nepasiduos? - paklausė ne tai rimtai,
2828 SVECIAI |           dejuodamas iš sopulio.~    - Nepasiduosiu! - rėkė Antanas, purtindamas
2829 LAIMESZI|                nė vienas iš lipančiųjų nepasiekė kalno viršūnės; nepasilytėjo
2830 PARSAPNI|        ištiktos nelaimės:~    - Dieve! nepasigailėčiau paskutinį šimtą rublių tau
2831 LIUDNAPA|           šiaurės šalin žmones gabeno. Nepasigailėjo nei žilų senelių, nei sergančių
2832 VAGIS   |           Laikas greitai bėgo. Nė pats nepasijutau, kaip po Kalėdų suradau
2833 ABEJOJIM|             lauke, - vis su juo kartu, nepasilieka. Ir džiaugiaus, kad jisai
2834 LAIMESZI|              nepasiekė kalno viršūnės; nepasilytėjo stebuklingo žiburio. Šalies
2835 UBAGAS  |               taip sau žmogus, nes ėjo nepasirimsčiuodamas, ne taip, kaip ubagai moka
2836 ANTUETLI|              Mąsčiau tik apie tai, kad nepasivėlyčiau, kad suspėčiau užlipti,
2837 KUDIKYST|                 valgyt noriu! - prašau nepaspėjęs įeiti gryčion.~    - O kur
2838 SVECIAI |            seniai jautė, tik patsai to nepastebėjau... Su burloku susidėjai...
2839 SVECIAI |              pradžiugo.~    - Inteisiu nepastebėtas, tai bus juoko! - atėjo
2840 PIESTUPY|              taip tyliai, kad mudviejų nepastebėtų ir praeitų pro šalį. Tuo
2841 NEMUNU  |       mostelėti jam ranka, nors jis to nepastebi, nes vėl, visas išsitempęs,
2842 PIRMUTIN|            šauna iš revolverio; niekam nepataiko. Darbininkai išmuša jam
2843 VAGIS   |            išeičiau, nes kalėjimai juk nepataiso žmonių, tik visai juos pagadina.
2844 ABEJOJIM|              pjovę, e mano dar valgyti nepataisyta. "Tai jau su tavim visados
2845 SVECIAI |          kieman.~    Niekas daugiau jo nepatiko, nepastebėjo pareinant.
2846 ABEJOJIM|                nemylėtų, kitiems tavęs nepavydėtų.~    - Juk ir tave vyras
2847 LIUDNAPA|             mano.~    O, Ramūta! Kodėl nepažinau tavęs, dar mažutis, nekaltas
2848 KUDIKYST|            durys, ir įeina kažin kokie nepažįstami žmonės: vyras ir moteriškė.
2849 LIUDNAPA|               kokiam kambarėly gulėjo, nepažįstamus žmones matė. Nebejauna,
2850 PARSAPNI|            teisybės, proto ir lygybės, nepažįstat! Jūs vergai, velkantieji
2851 SVECIAI |             kalbino juos tėvas, - argi nepažįstate manęs? Aš jūsų tėvelis ir
2852 PARSAPNI|             savo. Noris sunkiai kovoju nepildančius prisakymų mano, bet neužmirštu
2853 LIUDNAPA|               mintys galėjo neaugti ir neplėtoties, kad kas diena plaukė naujos
2854 LIUDNAPA|              gailesčio. Likimo pirštas nepraleido nei mažiausio atsitikimo, -
2855 VAGIS   |              žodžiu apie tą atsitikimą neprasitariau… tik kunigui per išpažintį
2856 LIUDNAPA|               ir visą laiką nei žodžio nepratarė. Pavalgęs ėmė kepurės ieškoties.
2857 VAGIS   |             ant žemės, nė vieno žodžio neprataręs.~    Sužvengė linksmai kumelis,
2858 LIUDNAPA|              moka kišti galvas, kur jų neprašo... Nebijok! greitai pardums
2859 BEDARBO |              nebeprigulės fabrikantui, neprašys jo darbo...~    Atsimena
2860 BEDARBO |            ieškodamas darbo: niekur jo nepriėmė. Nuplyšo batai, baigės pinigai.~   
2861 LIUDNAPA|                kalėjiman ją intmetė, - neprieštaravo ir neverkė. Tik vaitojo
2862 SVECIAI |                Juk aš tavęs nespyriau, neprikalbinėjau: liuosai galėjai išsirinkti
2863 PIRMUTIN|             gatvėmis: mokinių, mačiau, neprileidžia, gali suturėti.~    Dideliais
2864 TIKEJIMA|              Dievo esybę, jeigu jis to nepripažintų... Laiške du puslapiu prilyginimų
2865 ZVAIGZDE|             pasaulyje dedas; tik tavęs neprisiprašysi, - nenori mums pasakoti...~   
2866 LAZDA   |             tik priekabių ieško.~    - Nepyk, motyn, geras mūsų ponas, -
2867 BRISIAIA|          račiukuos' įsikinkę važinėjo: nepyko ant jų Brisius, kad ir kartais
2868 LAZDA   |             baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motyna jums
2869 SVECIAI |           gailestį.~    - Ant tavęs aš nepykstu, - tarė jisai tyliai, int
2870 LIUDNAPA|               Buvo tai dienos karštos, neramios, ir laikas neapsakomai greitai
2871 LIUDNAPA|                ir nesuprantamą širdies neramumą...~    Pamačiusi dailiai
2872 VIENARUD|             niekai tavo draugai, kurių nerandi ir kurie tavęs neieško, -
2873 PARSAPNI|              urvelius mano smagenų ir, nerasdami ten geistinos išeigos, rinkosi
2874 UBAGAS  |        negalėjau atsiminti.~    - Kaip neraudoti? - tarė ant galo senelis, -
2875 ABEJOJIM|                tave vyras myli, e taip nerašo...~    - Ai tu, Aneliut,
2876 ANTUETLI|            kalno saulę ir po savo kojų neregėtą paveikslą, pakvėpuoti grynu
2877 JONIUKAS|             daiktai Joniukui nežinomi, neregėti. Mato, kaip sodžiaus vaikai
2878 LIUDNAPA|             vieno gyvo balso aplinkui. Nerėkavo kiškis, negiedojo paukščiai,
2879 PARSAPNI|      poteriaujantiems maldą, - ir visi nerimastingai dairėsi aplinkui. Du vyrišku
2880 VAGIS   |               kodėl, pradėjo mane imti nerimastis. Traukte traukė nueiti kumelio
2881 PARSAPNI|             mano omenę pradėjo lankyti nerimūs sapniai...~    Pasijutau
2882 NEMUNU  |              labai iš toli Šventąja ir Neriu atvarė jie tuos sielius
2883 KUDIKYST|               ir pats mažas, ir pypkės nerūkau, tai koks gi aš dėdė, -
2884 BEDARBO |              Visur jam sakė, kad darbo nesą, kad jis silpnas esąs darbininkas...
2885 PAKELEIV|                 kad ir jiems gyvenimas nesaldus, labiausiai mažažemiams,
2886 VIENARUD|              bėgti iš čenai išsvajoton nesančion šalin, kur vargų nėra, kur
2887 ABEJOJIM|              kodėl abu vis kažin kokie nesavi?.. Krimto mane abejojimas,
2888 VIENARUD|                 Nei giesmės, nei maldų nesgirdėjo... Vežimėlis pasisukė už
2889 KUDIKYST|          perkelti per slenkstį, bet aš nesiduodu: išsitraukęs iš jos pasispiriu
2890 PIRMUTIN|           ramiai, rimtai, iš palengvo: nesigirdėt nė juokavimų, nė dainų.
2891 UBAGAS  |               tamsta int savo dukteris nesiglaudei?~    - Kur man int jas glausties!
2892 LAZDA   |               Ilgus metus jisai čionai nesijudindamas išbuvo; beveik niekur neišeidavo,
2893 LIUDNAPA|               nieko iš to nebūsią, ir, nesijudindami iš vietos, rūpinos tik savim
2894 PAKELEIV|                balsu atšauna Petras. - Nesijuok, galbūt kada nors, senatvėje,
2895 LAZDA   |                buvo "mūsų" pono...~    Nesijuokit, kad pasakiau: mūsų. Ir
2896 PIESTUPY|                kito šono.~    - Ar dar nesikelsi? - išgirdau vėl balsą. -
2897 LIUDNAPA|                   Trys mylios eiti. Ir nesiklausus galėjo rasti...~    Apie
2898 BEDARBO |                eiti kitur nėra kur, ir nesinori.~    Atrado jis po medžiu
2899 VIENARUD|                nenori... Ir niekas tuo nesirūpina... Žmonių akyse jisai paniekintas,
2900 LIUDNAPA|            viena kitą gražesnės... Bet nesistebėjo int tat Juozapota, nors
2901 LIUDNAPA|               visi matytų... Niekas to nesitikėjęs... Sako, net patsai didysai
2902 NEMUNU  |              prašvitę, bet ir nustebę: nesitikėta, kad tiek surinktų.~   
2903 PARSAPNI|        galiūnas. - Tas dėl to, kad jūs nesitikit patys sau ir tiktai nuo
2904 BRISIAIA|           nenulips. Pamatęs nulipantį, nesitverdavo iš džiaugsmo, šokinėdavo
2905 PIESTUPY|      atsigręžęs žiūrėjau užpakalin, ar nesiveja kas iš miško, ir rūpinaus
2906 VIENARUD|          bijojo, kad kas nepamatytų ar nesivytų. Kiti ėjo nuleidę galvas,
2907 VAGIS   |            mačiau, kad ir ji nuo manęs nesišalina... Laikas greitai bėgo.
2908 VAGIS   |              ir dabar labai dažnai dar nesmagumą mano širdyje gimdo...~   
2909 PIRMUTIN|         kalėjimo vartų...~    Policija nesnaudžia. Jau nutvėrė keletą drąsesnių
2910 SVECIAI |               manęs ėjai? Juk aš tavęs nespyriau, neprikalbinėjau: liuosai
2911 SVECIAI |               intėjo priemenėn tyliai, nesubrazdėjęs. Jau nusitvėrė klingės ir
2912 VAGIS   |                vieno nenuskriausdavau, nesuduodavau. Buvau pas tėvus vienatūriu,
2913 LIUDNAPA|              kad kas nesuturėtų jos ir nesugrąžintų atgal. Perėjo rugių ir vasarojaus
2914 NEMUNU  |              verkiančią, savo bernelio nesulaukiančią... Nors be šitokios "muzikos",
2915 LIUDNAPA|                Paskum, tartum atsakymo nesulaukusi, nuėjo takeliu dejuodama.~   
2916 LIUDNAPA|                išgulėjusi, nenusiminė, nesumirksėjo akim; mažiausias nuliūdimo
2917 LIUDNAPA|             dažnai pasako tą, ko galva nesupranta. Ir jeigu Petras būtų savo
2918 KUDIKYST|               Bet mums ne juokai; nors nesuprantam kas, bet matom, kad atsitiko
2919 LAIMESZI|             nuostabiu parašu, o jo mes nesuprantame.~    - Aš jums išaiškįsiu, -
2920 LIUDNAPA|                languose pamatė žiburį. Nesuprantamos bailės perimta, tyliai intėjo
2921 ABEJOJIM|                        Ai tu, Aneliut, nesupranti tu vyrų, - linguoja galvą
2922 PARSAPNI|         darbuose silpni žmonės, kurie, nesuprasdami savo spėkų, laukia laimės
2923 PIESTUPY|            stovėjova ant vietos, tarsi nesuprasdamu, kas atsitiko. Paskui vienu
2924 LAZDA   |           pasakiau: mūsų. Ir aš seniau nesuprasdavau, kodėl tą poną mano tėvas
2925 ABEJOJIM|           mačiau, kad visi atsimainę, -nesupratau, jaučiau, kad tu nelaiminga, -
2926 JONIUKAS|              pat išlaksto visą sodžių, nesuranda žąsiukų ir sugrįžusi namo
2927 JONIUKAS|                Greičiau eik, suieškok: nesurasi, visą kailį išpersiu!..~   
2928 ZVAIGZDE|         pridėjau prie akies ir kuo tik nesurikau nustebęs: taip dabar aiškiai
2929 ABEJOJIM|                rašo: "Žiūrėk, Aneliut, nesusidėk su berniukais; gink Dieve,
2930 ABEJOJIM|            manęs žodžio, matydama, kad nesusikalbės, apsivilko kailiniais, pasiėmė
2931 KUDIKYST|               skaudulio ar žaizdos, ar nesusikūliau kur belakstydamas; atsega
2932 BEDARBO |                juo seniai, susirašinėt nesusirašinėjo: gėda buvo prie jo kreipties,
2933 NEMUNU  |          garlaivio jos neprisiliesti, "nesusitepti". Kaip koks akmuo nuo krūtinės
2934 LIUDNAPA|               eiti. Bijojo, kad vėl ko nesusitiktų. Dabar jai regėjos, kad
2935 BEDARBO |                nesupras savo galios ir nesusivienys... ~* * * ~    Taip galvoja
2936 PARSAPNI|              po tų Sutvertojaus žodžių nesuskaitomos minios aniolų ir šventųjų
2937 PARSAPNI|              ant visos pasaulės ir ant nesuskaitomų minių aniolų ir šventųjų,
2938 LAIMESZI|              prakeikimo vietą.~    Bet nesutūrėjo tat naujų drąsuolių minių
2939 LIUDNAPA|                niekas jos nebepamatys, nesuturės. Ko jinai bijojo, pati gerai
2940 LIUDNAPA|                 Tartum bijojo, kad kas nesuturėtų jos ir nesugrąžintų atgal.
2941 KUDIKYST|                 labai...~    "Kaip tai nesušalau?" - ateina man mintys, o
2942 LIUDNAPA|        peržegnojo ją persiskirdamas ir nesušlamėjęs ant pirštų galų išėjo... ~* * * ~   
2943 KUDIKYST|              Ir paskui ilgai dar buvai nesveikas: už metų pradėjo kelties
2944 VIENARUD|              tokiuo apleistu ir tokiuo nesveiku, kad jeigu sumanęs, regėjos,
2945 PIRMUTIN|               dūmai, nedunzga mašinos, netarška vežėjų ratai, - visa nutyla.~   
2946 LIUDNAPA|                        Tylėk, motyn!.. netauškėk niekų, - subarė Damulis
2947 JONIUKAS|            maža širdelė atjautė žmonių neteisybę ir sunkią nelaimę... ~Zakopanė,
2948 LAIMESZI|               ir visokios skriaudos ir neteisybės; visi pasijuto lygiais ir
2949 SVECIAI |                vis dar bailiai, tartum netikėdami jo žodžiais, žiūrėjo int
2950 ABEJOJIM|                vidury esti sukirmijęs, netikęs. Tai mes to nematom. E ar
2951 NEMUNU  |              Tą pabaigę, ima kitą, dar netikesnę. Ant galo mažesnysis atsistoja,
2952 UBAGAS  |            toksai atsitikimas, ūmus ir netikėtas, man buvo visai nesuprantamas.
2953 PIRMUTIN|             žodžiai buvo taip įstabūs, netikėti ir malonūs. Jau buvau skaitęs
2954 VAGIS   |                su šeimyna persiskirti. Netikiu, kad baisus kalėjimas galėtų
2955 JONIUKAS|                kad ta motutė esant jam netikra; kad jis turėjęs kitą motutę,
2956 ABEJOJIM|             jisai čia būdamas tau buvo netikras?~    - Taip... Atameni mano
2957 NEMUNU  |               bet jau pati patyrusi ir netikrosios meilės vaisius. Pastebėjusi,
2958 ABEJOJIM|             visaip iškalbinėti, kad aš netikus, tik vis su vaikais, - ne
2959 SVECIAI |                Atsisėdo po kryžium, ir netolima baisi praeitis, kaip šmėkla,
2960 SVECIAI |                 regėjos, nieko mudviem netrūko, kada ir tu mane mylėjai...
2961 PAKELEIV|     nebesitikėdamas pabaigti mokslo ir neturėdamas jokios vietos, nuosavio
2962 BEDARBO |             fabrikų darbininkų badavo, neturėdami kuo duonos nusipirkti.~   
2963 LAZDA   |                 bet ir malonės didelės neturėdavo. Dažnai atsimindavo senuosius
2964 LIUDNAPA|             Petras, nuo darbo parėjęs, neturėtų laukti...~    - Tegul bus
2965 KUDIKYST|              nešuos, nes namie obuolių neturime. Paskui einame visi su kažin
2966 SVECIAI |                skurdu. Ir dovanų jiems neturiu jokių: grįžtu silpnas, apipešiotas.
2967 VIENARUD|              kapuos palaidotamėte, bet neturtėlį liepiat mums purvynėn kišti...
2968 LIUDNAPA|         užupūtė naujas vėjelis - ir tų neturtėlių gyveniman naujus troškimus
2969 SVECIAI |             kolai gyvęs, tos praeities neužmirš! Ilgai tampys jo gyslas
2970 PARSAPNI|       nepildančius prisakymų mano, bet neužmirštu mažiausiojo iš tarnaujančių
2971 PIESTUPY|         mudviem, - gink Dieve, kad kas neužpultų, - tiek dabar šunų pagedusių
2972 PIRMUTIN|               prašo, kad mes ta dvasia neužsikrėstume ir liepia melstis už paklydusius...~   
2973 LAIMESZI|            galią: jie ėjo ant to kalno neužsileisdami paskui vienas kitą.~   
2974 PIRMUTIN|            paseno; mano menko uždarbio neužtenka - kenčiame badą.~    - Tylėk! -
2975 ABEJOJIM|           išėjau. Prieinu: gurbo durys neužušautos, nors pridarytos... Intėjau
2976 BEDARBO |            Laurynas, kad jis dvi dieni nevalgęs. Parsinešė dešros ir svarą
2977 BEDARBO |          reikdavo stovėti ant vietos - nevalia nė atsitraukti, nė atsisėsti;
2978 PAKELEIV|              ir šūkavimų! Niekas tavęs nevaržo... Gera būdavo, smagu! O
2979 VAGIS   |             Jaunas dar tada tebebuvau, nevedęs ir stipras, - kito tokio
2980 KUDIKYST|             verkti.~    - Cit, vaikel, neverk, - maldo ji mane. - Aš tau
2981 LIUDNAPA|            intmetė, - neprieštaravo ir neverkė. Tik vaitojo ir inkštė kaip
2982 KUDIKYST|               eina prie mūsų. - Citit, neverkit, - maldo ji mus, - aš tik
2983 NEMUNU  |                   ir sieliai, vandenio nešami, slenksta pro šalį. O vyrai
2984 PIRMUTIN|                tai čia, tai ten, matos nešamos sprogstančių medžių šakelės,
2985 BEDARBO |          sugrįžta atgal: vienoj rankoj nešas butelį alaus ir gabalą duonos,
2986 PARSAPNI|                gyvenimą, gerinat būvį, nešate ant savo pečių visos žmonijos
2987 LIUDNAPA|           arkiriejus ėjęs prašytų, kad nešaudytų, Dievo vardu grasęs, kad
2988 PARSAPNI|            grabą. Tai buvo laidotuvės. Nešėjai pastatė grabą ant morų,
2989 UBAGAS  |               Bet tai buvo ubagas, nes nešės pasikabinęs ant pečių krepšį,
2990 LAIMESZI|          merginos; puikiausius žolynus nešėsi rankose gerbiamos moterys;
2991 KLIUDZIA|              persidėjęs lanką, rankoje nešiaus strielas: maniau esąs tikru
2992 PARSAPNI|              giedančių moterų ir vyrų, nešindama mažą grabą. Tai buvo laidotuvės.
2993 NEMUNU  |           čerkazėlis, kurį jis visados nešiodavo. Noriu surikti jam, kad
2994 KUDIKYST|             kurį jis visados ant pečių nešiojas. Žemoja pušis - tai nedidelis,
2995 KUDIKYST|           marškinėliais visados būčiau nešiojęs?~    - Tau tenai būtų daug
2996 PARSAPNI|              yra geriausiais draugais, nešiotojais laisvės, stiprybės, narsumo
2997 KUDIKYST|          Savuosius susidedu kepurėn ir nešuos, nes namie obuolių neturime.
2998 UBAGAS  |            esti geros, kada bičiuoliai nešykštūs ir vienybėj gyvena, kada
2999 BEDARBO |                 džiūsta jos nematomos, nežinodamos savo galybės. Ir liesis
3000 LIUDNAPA|          akelėm, su drebančia širdele: nežinojai, kad tenai pravažiavo tasai,
3001 KUDIKYST|               o mes stovim nusiminę ir nežinom, kas daryti. Ant galo susitarę
3002 JONIUKAS|            Visi šitie daiktai Joniukui nežinomi, neregėti. Mato, kaip sodžiaus
3003 JONIUKAS|                pūna jo kaulai tolimoj, nežinomoj šalelėj; nebėr mano darbininkėlio,
3004 ZVAIGZDE|               tai žiūriva su Baltrumi. Nežinova, kas tat gali būti...~    -