Part

3005 ABEJOJIM|              aš kalta, aš: sena buvau, nežiūrėjau; mačiau, kad visi atsimainę, -
3006 ABEJOJIM|            galvą Petrienė, - e int man nežiūrėk... Jeigu man taip vyras
3007 NEMUNU  |           prasmės; dainos žodžius taip nežmoniškai taria ir kraipo, kad sunku
3008 KUDIKYST|                žydelio gali pasidaryti nežydelis, mes nutylam ir tik da akyliau
3009 LIUDNAPA|       sverdinėdamas.~    - Neboisia... ničevo... ja tebia pocalu...~    - ...
3010 ABEJOJIM|              galėjau - kad ne Amerika, niekaip iš tų skolų būtum neišbridę.
3011 BEDARBO |                vargo prispaustas, visų niekinamas ir žeminamas: ir ten nėr
3012 LAZDA   |              paskum sodžius ažu pačius niekniekius nuo pono atpirko.~    Tokiuo
3013 LIUDNAPA|              Tylėk, motyn!.. netauškėk niekų, - subarė Damulis pačią, -
3014 LAZDA   |             sodžius miškuose paskendęs niūksojo. Už tų miškų, pačiu Šventosios
3015 UBAGAS  |           prietelius ir geradarius... ~Niūronys, 1906.VI.8~
3016 SVECIAI |        arkliuką? - klausė tėvas.~    - Noliu... - tarė abu kartu...~   
3017 KUDIKYST|             maloniai maloniai šnekasi. Norėčiau dar pažiūrėti, kas tenai
3018 PIESTUPY|           šulais iš vandens išsikelią, norėdami tokiu būdu žmonėms apsireikšti.~   
3019 SVECIAI |         geresnį. Bet tu tik mano turtų norėjai, e aš to nemačiau, aklai
3020 LIUDNAPA|               visi trys kaip tik dabar norėję savajan sodžiun apsilankytų...
3021 JONIUKAS|             toks. Kiek gi tamsta už jį norėtum?~    Joniukas girdėjo, kaip "
3022 NEMUNU  |             mane patį ima šiurpas.~    Norėtųsi prakalbinti ją, paklausti
3023 LIUDNAPA|                tikrųjų gi akis visiems norinti apdumti: nereikią jos klausyti,
3024 PARSAPNI|                dievobaimingas Žagaris, norintis nelaimėje už piningus išpirkti
3025 SVECIAI |                žiūrėjo int tėvą.~    - Norit turėt po arkliuką? - klausė
3026 JONIUKAS|                juokties visai nebebuvo noro. O čia dar motutė prašė
3027 ZVAIGZDE|              sunku man buvo išsisukti; noroms nenoroms turėjau pradėti...
3028 PARSAPNI|               veido, su pailga kuprota nose ir ilgais juodais plaukais;
3029 SVECIAI |            sargybinis, šluostydamas iš nosies kraują, ir parodęs kumštį
3030 LIUDNAPA|              girtas ir kažin ką sau po nosim murmėjo. Šaly jo gulėjo
3031 SVECIAI |                ir pataikino uredninkui nosin: tasai visas krauju apsipylė.~    -
3032 LAZDA   |              ir iš tolo, krapštinėdami nosis, žiopsojom int žvėris ir
3033 PARSAPNI|                     Kam teip skaudžiai nubaudė Dievas tvirtai tikintį Žagarį? -
3034 LAZDA   |              ponas sudrožė arkliams ir nudardėjo...~    Tėvas pastovėjo kokį
3035 KUDIKYST|             eikš parodysiu!~    Motina nudengia skarą, ir gražiai padarytame
3036 BEDARBO |        vietomis vata; čebatai taip pat nudėvėti, rodo kojų pirštus, storais
3037 UBAGAS  |              kur reikia pratęsdamas ar nuduodamas. šitasai gi senelis kalbėjo
3038 VAGIS   |              žvirblį, iš revolverio ar nudurs peiliu kaip paršą. Lėkti
3039 KLIUDZIA|               kad ji neberastų namų ir nudvėstų badu: pas žmones jau nebebuvo
3040 LAIMESZI|              padarys laimingais...~    Nudžiugo minia ir sujudo kaip jūra.
3041 NEMUNU  |            garlaivio galėčiau išlipti. Nudžiungu, kada tamsumoje pasirodo
3042 ZVAIGZDE|                būtų padaryta! - pasakė nueidamas šiurkščiu balsu.~    Bet
3043 LAIMESZI|              minios prie kalno, vienos nueidamos, kitos ateidamos, ir laukė
3044 BEDARBO |               dar yra keletas skatikų. Nueina jis prie stovinčios sodno
3045 ZVAIGZDE|         iškirto - vėjas smėlį nešioja. Nueini medžiotų: vaikštai visą
3046 PAKELEIV|                priims ir pavaišįs, kad nueisiva, - kokią savaitę ir daugiau
3047 VAGIS   |             nerimastis. Traukte traukė nueiti kumelio pažiūrėtų. Žinojau
3048 LIUDNAPA|               jos Petrą turbūt miestan nugabeno. Nebeklausė Kazio skundimos,
3049 BEDARBO |       kančiukus, raižančius darbininkų nugaras. Tartum tai vargdienių vaitojimus
3050 LIUDNAPA|               jurginas, rudenio šalnos nukąstas. Niekas jai neberūpėjo,
3051 ABEJOJIM|          gyvenom. Daug jisai dėl manęs nukentėjo, daug vargo pamatė, kolei
3052 VIENARUD|                  Tai neprieteliai, kur nukišė mano Jurgiuką!.. Oi, oi,
3053 PIRMUTIN|                pečių. Tas pasipurto ir nukrato juos šalin. Subėga daugiau,
3054 ZVAIGZDE|                 o ligi vakaro turėjova nukratyti dar didelį mėšlų apvežtą
3055 PUGAKALN|         čiupinėja lazda žemę: bijo kur nukristi, nes jaučiasi nebe keliu
3056 PIESTUPY|          didžiausias akmuo nuo širdies nukrito.~    Išskėčiau akis ir pašokau
3057 VIENARUD|               perstogės tampė vadeles, nuksėjo ant kumelaitės ir neramiai
3058 VIENARUD|       nepamatytų ar nesivytų. Kiti ėjo nuleidę galvas, bijodami į vienas
3059 VAGIS   |                ir kelias dienas, galvą nuleidęs, vaikščiodavau. Išsigandusi
3060 LIUDNAPA|               gatve išsigandusi, galvą nuleidusi. Matė, kad ton pusėn daug
3061 LAZDA   |              gano?~    Pasispardydamas nulėkiau su draugais ir radau galvijus
3062 JONIUKAS|                 Ir toks noras paėmė jį nulėkti miestelin savo trobelės
3063 PIESTUPY|             pušys ir eglės; jųjų ilgos nulinkusios šakos nusvirusios ligi pat
3064 BRISIAIA|                tasai nenulips. Pamatęs nulipantį, nesitverdavo iš džiaugsmo,
3065 JONIUKAS|          pradėdavo ant jo barties, jis nulįsdavo pačian šakalynės kampelin
3066 NEMUNU  |               silpno žmogaus mintys ar nuliūdimas! Sunkių garlaivių ir ilgos
3067 LAIMESZI|          pasakęs, senelis pranyko.~    Nuliūdo minia, tuos jo žodžius užgirdusi:
3068 KUDIKYST|                prie jos: matau, kad ji nuliūdus, ir man nelinksma. Ji apvelka
3069 JONIUKAS|             jam kvapą užgniaužia. O ji numeta jį ant žemės, primyga koja
3070 NEMUNU  |            meta upėn.~    - Kam tamsta numetei vandenin obuolius? - klausia
3071 LAIMESZI|         išganytojų kūnai, kurie, patys numirdami, jiems atnešė laimę...~   
3072 VIENARUD|           Dievuuli!..~    - Tai turbūt numirėlio pati? - paklausiau einančio
3073 PIESTUPY|           esant gaidys giedojo, o mudu numirėlių bijova!~    Daugiau jau
3074 VIENARUD|               moterų, kurios ne tiktai numirėliui svetimos žemelės sieksnio
3075 KADNUMIR|                                    Kad numirsiu, man' pakaskit~Ant Šventosios
3076 JONIUKAS|              turėjęs kitą motutę, kuri numirusi ir jį visai dar mažą palikusi.
3077 PIESTUPY|                vietos, iš nuliūdimo ir numirusiu. Sako, kad dabar ta vieta
3078 KUDIKYST|             visi maži vaikeliai, kurie numiršta, aniolėliais palieka.~    -
3079 KADNUMIR|                paveikslas, ~Kurį gyvas numylėjau, ~Nors lakštingalos dainelių ~
3080 SVECIAI |             šalis jam brangi ir žmonės numylėti... Ataminė visa, ir jo kūne
3081 LIUDNAPA|          Paskum greitai pakūrė krosnį, nunešė ėsti paršui ir ėmė ruošti
3082 LIUDNAPA|           Petro ieškotų... Valgyti jam nunešiu... Nors kartą int savo krūtinę
3083 LIUDNAPA|             dukrelę, liepė:~    - Lėk, nunešk Juozapotai.~    Jeigu didesnė
3084 KLIUDZIA|           norėjo ją įdėti maišiukan ir nunešus int upę įmesti vandenin,
3085 BEDARBO |             nors ne taip būtų baisu ir nuobodu, ne taip rūpėtų badas ir
3086 BEDARBO |            stagaras. Pirmais metais iš nuobodumo net gerti buvo pradėjęs,
3087 BEDARBO |             numirė...~    Pasidarė dar nuobodžiau. Jis visą dieną fabrikoj,
3088 KUDIKYST|           kreivą šakotą lazdelę. Baltu nuometu apsirišusi, kailiniais apsivilkusi,
3089 LIUDNAPA|              kurią dirbą, liksianti jų nuosavi - nebe ponų; kad tie, kurie
3090 PAKELEIV|             neturėdamas jokios vietos, nuosavio lizdo, negali apsivesti.
3091 LIUDNAPA|         ūkininkas, turintis pakaktinai nuosavios žemės, turintis paaugusius
3092 LAZDA   |           skambėdavo apmaudo styga ažu nuoskaudas, kurias žmonės po ponais
3093 LAIMESZI|          pasirodė ant kalno žiburys su nuostabiu parašu, o jo mes nesuprantame.~    -
3094 LIUDNAPA|           galais pagalius ir sutardami nuožmiai badė jais orą.~    - Ką
3095 JONIUKAS|                riestainio ar saldumynų nupirkęs. Paliko Joniukas trobelėj
3096 PARSAPNI|              dangų - perka arba tikisi nupirkti už piningus teip pat, kaip
3097 LIUDNAPA|          kazokai išjojo iš sodžiaus ir nupleškėjo vieškeliu. Bet nedrįso išeiti.
3098 LIUDNAPA|             paskutinį kartą, alkani ir nuplyšę, su rusais netoli kovoję;
3099 BEDARBO |             darbo: niekur jo nepriėmė. Nuplyšo batai, baigės pinigai.~   
3100 JONIUKAS|         tėveliu kartu. Bet miegas visa nuramina, ir Joniukas užminga...~   
3101 LIUDNAPA|                 ar nelaimė, ar širdies nuraminimas; gal pamatys Petrą ir vėl
3102 LIUDNAPA|              medį kapojo. Tasai balsas nuramino ją, padrąsino. Lyg tartum
3103 BEDARBO |               pažįstamą turėčiau, kurs nuramintų ir pastiprintų, su kuriuo
3104 TIKEJIMA|           Visus šiuos laiško autorius, nurodydamas savo adresą, kviečia pas
3105 PIESTUPY|              man Dievas dovanotų visus nusidėjimus ir priimtų int save; žinojau,
3106 LIUDNAPA|              Vieniems intiksi, kitiems nusidėsi: taip kad nežinai, žmogus,
3107 LAZDA   |         išlindo iš kitapus daržinėlės, nusiėmė ažu šimto žingsnių kepurę
3108 KLIUDZIA|          dešimtį žingsnių, atsistojau, nusiėmiau nuo pečių lanką, įtempiau
3109 PUGAKALN|         nelaimingas ir pats savo balso nusigando: taip jis buvo silpnas.~   
3110 BRISIAIA|              atavedė. Mato, kaip tasai nusiima nuo pečių šaudyklę, atsitolina
3111 KUDIKYST|             bailiai sueiname grinčion, nusiimame nuo savo galvų kepures ir
3112 LIUDNAPA|              ruošties, nors kokį įnagį nusikalti, nes gali prireikti ar patiems
3113 VAGIS   |          parlėkiau kaip paukštis namo. Nusikinkiau, kumelį vėl įleidžiau gurban,
3114 LIUDNAPA|              kaip bus gera paskum, kai nusikratys nuo rusų valdžios, įgis
3115 PARSAPNI|            ligi šiolei negalite nuo jo nusikratyti. Jūs ant savo sprando užsidėjote
3116 PIESTUPY|             perėjova pusę Piestupio ir nusileidova pakalnėn, toj vietoj, kur
3117 LAIMESZI|               daugybę žiburėlių, kurie nusileis nuo kalno žemyn, išsisklaidys
3118 LIUDNAPA|                skubinas int jį, norėtų nusileisti griovin, gelbėti vyrą. Pažiūri
3119 LIUDNAPA|                tokiam padėjime ir teip nusilesęs, kad jau nei "lenkų", nei
3120 LAIMESZI|                galvos, vargo kūnas, ir nusilpę jie krito žemyn, pavirsdami
3121 TIKEJIMA|            kuriuo taip malonu kvėpuoti nusilpusiai krūtinei. Čia pat statomi
3122 LIUDNAPA|           naštą vilkdama. Visiems nešė nusiminimą ir nesuprantamą širdies
3123 PIESTUPY|                ją šalin kelio; paskui, nusimovęs pirštinę, balsiai nusišluosčiau
3124 KUDIKYST|               nuo mūsų visų kepures ir nusineša pas lopšį. Petrienė gulėdama
3125 ABEJOJIM|             pamatė, kolei žemės puselę nusipirko. E kaip tą žemę mėgo! Kad
3126 PIESTUPY|        linksmiau būdavo. Taigi greitai nusiprausiau, suieškojau palovėje batus, -
3127 BEDARBO |              parėjęs iš fabrikos namo, nusiramindavo kiek Laurynas, žiūrėdamas
3128 ABEJOJIM|          nepaklausiau priežasties. Tik nusiramink, vaikel: daugiau to nebebus..."
3129 JIIRJIS |         kuriais galėtuva džiaugties ir nusiraminti; remkiva vienas antrą, būkiva
3130 PARSAPNI|          atsakė jis.~    - Kaip tai? - nusistebėjau. - Aš pats mačiau, kaip
3131 KUDIKYST|               lakstyti po gryčią ir su nusistebėjimu žiūrėti. Matau ant suolų,
3132 LIUDNAPA|         dejuodama. Ją pamatęs, greitai nusisukau. Bet pajutau, kad jinai
3133 LIUDNAPA|           Užumušė jį... - prašnibždėjo nusisukdamas.~    Ir ėmė sakyti, kaip
3134 LIUDNAPA|            akis, tik sučiaupė lūpas ir nusisukė. Žinojo, kad toj moteriškė
3135 ANTUETLI|         nušokęs būčiau sau tik sprandą nusisukęs...~    Tuo tarpu saulė vis
3136 SVECIAI |                      Samulis susigėdęs nusisuko...~    Sunkiai primuštą
3137 NEMUNU  |             galo mažesnysis atsistoja, nusitraukia nuo galvos kepuraitę ir
3138 KUDIKYST|                     Bet aš nedrįstu ir nusitvėręs motynos stoviu ant vietos.
3139 LAZDA   |            pirštai, - taip ir norėdavo nusitverti man už ausies arba suduoti
3140 VIENARUD|           moteriškė ėjo sunkiai, grabo nusitvėrusi, sopulio perverta: nebeverkė,
3141 LAZDA   |              mylių - pačian Burbiškin. Nusivariau kartą rudenį Burbiškin jaučius
3142 SVECIAI |            kartus sustaugė.~    Antaną nusivedė... ~Rozalimas, 1906. VII.
3143 KUDIKYST|                linksmiai motina.~    - Nusivilkit, greičiau sušilsta, - kviečia
3144 KUDIKYST|          greitai alsuodamas.~    Noriu nusivilkti savo žiponą, bet jokiu būdu
3145 VIENARUD|             ažupernai koksai turtingas nusišavo, dėlto klebonas nelaidojo
3146 PIESTUPY|            nusimovęs pirštinę, balsiai nusišluosčiau nosį, tris kartus sučiaudėjau
3147 BEDARBO |          kitais dainavo, - bet liūdnai nusišypso: - ir ten ne geriau, ir
3148 NEMUNU  |            žinau, kad sutiktų mane tik nusišypsojimais... Šitai išsiima ji iš baltos
3149 PARSAPNI|       parkreipdama tikėjimą siūlo jums nusižeminimą ir vargus, o apie brolystę
3150 PIRMUTIN|              darbininkus, kurie vietoj nusižeminimo ir paklusnumo drįsta priešintis
3151 PARSAPNI|           valdonai, po kurių letena su nusižeminimu padėjote savo sprandus.
3152 ANTUETLI|              tas visa kas dingo? Rasit nuskendo bedugnėsna ir kažin ar beiškils?
3153 PAKELEIV|          pavalgydinti; jeigu būtų koks nuskurdėlis, galbūt ir neituva pas jį...
3154 NEMUNU  |                dar labiau prislėgtais, nuskurdusiais ir tokiais nelaimingais,
3155 NEMUNU  |               savo pavidalu - ankščiau nuskurdusių jų gryčelių.~    - Kieno
3156 NEMUNU  |                koks akmuo nuo krūtinės nuslinksta, kada pasijuntu ant gatvės...~   
3157 BEDARBO |               gręžė jis vinims skyles, nusmuko nuo mašinos diržas ir, užkabinęs
3158 BEDARBO |                       Važiuosiu ten, - nusprendė Laurynas, - gal ką nors
3159 ZVAIGZDE|              tolumą ir išreiškėme savo nustebimą dėl Dievo galybės ir prigimties
3160 ABEJOJIM|              Uliut, jį myli? - klausia nustebus Jonienė.~    - Kaip aš savo
3161 LIUDNAPA|               poteriautų.~    Tik tada nustebusias akis pakėlė, kada pasimeldusi
3162 SVECIAI |                 klausė vaikai, sekdami nustebusioms akimis tėvą.~    - Aa, kiškio, -
3163 LAZDA   |                jų pagailo, kad valgyti nustojau. Ir mano krepšely tik trupiniai
3164 VIENARUD|            prašytų, kad nebevaitotų, - nustotų ir save, ir kitus kankinti.
3165 PIRMUTIN|              balsu Rokaus, negalėdamas nustovėti ant vietos.~    - Mesk knygas,
3166 LIUDNAPA|       šikšninis krepšis ir... višta su nusukta galva. Matyt, buvo tokiam
3167 PIESTUPY|                ilgos nulinkusios šakos nusvirusios ligi pat žemės; taip ir
3168 LIUDNAPA|             jos ašarų, išgąsčio. Jisai nutarė būtinai eiti su kai kuriais
3169 VAGIS   |          pasogos prižadėjo nemažai, ir nutarėm, nieko nelaukdami, vestuves
3170 VAGIS   |               tėvų, kaip gyvena?..~    Nutariau būtinai su ja ir su jos
3171 TIKEJIMA|            buto ant sukrautų pagatvyje nutašytų medžių, leidžiančių iš savęs
3172 NEMUNU  |              laukdamas širdies skausmų nutildymo. Bet kas jam silpno žmogaus
3173 NEMUNU  |              skambėtų, bet ir čia visi nutilę, gėrėdamies jos klausome:
3174 BEDARBO |             užminga mintis ir jausmai, nutilsta visi gyvenimo vargai...~   
3175 PIESTUPY|                   Greičiau!~    Brolis nutraukė nuo manęs kailinius. šalčio,
3176 JONIUKAS|         sugrįžusi namo puola int lovą, nutraukia nuo jos įsikniaupusį Joniuką
3177 JONIUKAS|              Iš kur tu tokį dainininką nutvėrei? - klausia Antano sodžiuj.~    -
3178 LIUDNAPA|            baubiąs... Dabar, ką tiktai nutveriąs, tuoj liepiąs sušaudyti
3179 NEMUNU  |              lipti. Instinkto vedamas, nutveriu studentę už rankos ir, iškėtęs
3180 KUDIKYST|               norėdamas abiem rankelėm nutverti tai musią skrendančią, tai
3181 KUDIKYST|              pasidaryti nežydelis, mes nutylam ir tik da akyliau žiūrim
3182 LIUDNAPA|             išnyko užu kiemo vartelių. Nutylėjo, nepaklausė apie tai vyro;
3183 KUDIKYST|           Juokias ir Marjona. Ant galo nuvargstu ir prašau jos, kad iškeltų
3184 NEMUNU  |           vyresniuoju išsirodo tokiais nuvargusiais, taip nenoroms pildančiais
3185 NEMUNU  |               rausvi jos paakiai, akys nuvargusios, nemaloniai blizgančios,
3186 BEDARBO |              jo plonus rūbus ir marina nuvargusius sųnarius... ~* * * ~   
3187 LIUDNAPA|              Gimtajan sodžiun ją liepė nuvaryti...~    Ant jos žemės jau
3188 VAGIS   |            išmintingą apysenį žmogų ir nuvažiavau pas ją piršlėmis. Visi greitai
3189 VAGIS   |               ir švilpia ausyse vėjas. Nuvažiavęs kokį dešimtį varstų, sustojau,
3190 BEDARBO |                   Metė Laurynas Rygą - nuvažiavo Dinaburkan: pasitikėjo ką
3191 LIUDNAPA|               bloga nebus: rusus visur nuveikia ir veja iš mūsų krašto.
3192 LIUDNAPA|              inpykę.~    - E ką, jeigu nuveiks... Juk tada, senut, visiems
3193 KUDIKYST|            Motina meta verpti, priėjus nuvelka mane, - žiponą padeda ant
3194 PARSAPNI|                uždangalą ir parodė man nuvergtą žmoniją. Mačiau vaitojančius
3195 PARSAPNI|               matai, kokius turtus tie nuvergti žmonės krauna savo valdonams,
3196 PARSAPNI|               bet slepiate gilmėj savo nuvergtos ypatos nuo jūsų pačių akių.
3197 KUDIKYST|              vėl.~    - Taip ir gulės; nuveš ant kapų, pakas po žeme, -
3198 JONIUKAS|              grįždamas iš lauko, mėšlą nuvežęs. ~Ak vija panavija,~Jau
3199 ANTUETLI|               buvo tik graži iliuzija: nušokęs būčiau sau tik sprandą nusisukęs...~   
3200 JONIUKAS|                balsu raudoti, Joniukas nušoko nuo suolo, nusitvėrė tėvelį
3201 BEDARBO |           balsiai ir, kiek pastovėjęs, nušoksta nuo akmens.~    "Tai ką, -
3202 ANTUETLI|                po kalno viršūnes arba, nušokus nuo turėklų, nardyti ir
3203 PIRMUTIN|              pereina per galvą mislis, nušviečia protą: pasidaro linksma
3204 LAIMESZI|             nusileido nuo kalno žemyn, nušviesdamos visą šalį. Tos šalies gyventojai
3205 SVECIAI |               debesio, paskutinį kartą nušvietė apylenkę. Nebetoli pakalnėj
3206 ANTUETLI|             galo šviesiai mėlynas. Ant nušvitusio jo skliauto pasirodė saulė:
3207 NEMUNU  |          laiminga tuo, kad viešai gali nužeminti ir apkaltinti merginą. O
3208 PARSAPNI|          liemsmui, jaučiau skausmus jų nužemintos, pamintos po kojų ypatos
3209 PARSAPNI|              kaip Dievas siuntė aniolą nužudyti Žagario vaikus!~    - Tai -
3210 LIUDNAPA|               Kaip melsvam ore gervės, nykstat jūs tiktai ką pasirodžiusios...
3211 LAZDA   |               senam, atadavė savo seną obelinę lazdą.~    - Tau, Juozapai,
3212 VAGIS   |            kumelį neapsakomai. Širmais obuoliais muštas, riestu kaklu ir
3213 NEMUNU  |                tamsta numetei vandenin obuolius? - klausia moteriškės studentė.~    -
3214 ZVAIGZDE|                graži, kaip mažas aukso obuolys. Paskui papasakojo mudviem
3215 BEDARBO |            akies mirksniu nyksta iš jo omenės: pasidaro tamsu. Nebejaučia
3216 NEMUNU  |                kuri dar tebestovi mano omenyje taip graži, kaip padailinta
3217 ABEJOJIM|     nežiūrėdamas, ir kaip tyčia liepia Onai taisyti valgyti. Jie visi
3218 ABEJOJIM|          visados man akyse atsistodavo Onos paveikslas, nuo kurio širdis
3219 PARSAPNI|             rūkas, dangstė mano protą. Organizmas pageidavo atilsio, bet ausyse
3220 KUDIKYST|                ja ir einam iš gryčios. Orie susitariam eiti pas upelį,
3221 BEDARBO |                sodną ir klausos. Sodno ošimas ir šlamėjimas jam tartum
3222 BEDARBO |               sodną ir klausos. Medžių ošime ir vėjo švilpavimuos tartum
3223 PIESTUPY|                eglėmis bliaunantį žilą ožį. Tame pačiame popo miškely
3224 VIENARUD|              kodėl atsiminiau jos žilą ožkelę, kurią jinai visados su
3225 ABEJOJIM|                išvažiavo, labai dažnai paabejoju. Jeigu tik pakliuvo tarp
3226 NEMUNU  |              Bet pamėlynavę rausvi jos paakiai, akys nuvargusios, nemaloniai
3227 LAZDA   |                 kaip pasaka, kurią mes paaugę užmirštame, kuri tik tik
3228 LIUDNAPA|            intvaisysi sodnelį, ir, kai paaugs vaikai, turėsma jiems vaisių
3229 LIUDNAPA|              nuosavios žemės, turintis paaugusius vaikus ir ramiai sau su
3230 VIENARUD|    pareinančios iš dvaro moterys, kaip pabaidytos kurapkos, vienu akies mirksniu
3231 PUGAKALN|                mokytųs.~    Aš veikiai pabaigsiu mokslą ir sugrįšiu int tave, -
3232 ZVAIGZDE|           javais apsėti lankai: čionai pabalę rugiai stovėjo, palenkę
3233 SVECIAI |          suriko nesavu balsu moteriškė pabalus, kaip drobė.~    - Marytė!.. -
3234 PARSAPNI|           skausmais išvagotą jo veidą, pabalusias išverstas akis, jaučiau
3235 VIENARUD|                 e tasai iš seminarijos pabėgęs ir paskum didžiu ponu palikęs
3236 ZVAIGZDE|               ir blogyn. O čionai visa pabrango, mokesčiai auga... Kas ir
3237 PIRMUTIN|             būt prie tilto, kur vagonų pabrikas, - sako jis, - bet eikim
3238 PIRMUTIN|                tiktai ką darbą pametę, pabrikus palikę. Pavirš jų minios,
3239 JONIUKAS|              jam lipti iš šakalynės ir pabučiuoti "dedei" ranką. Nepažįstamas
3240 KUDIKYST|                 žiūrėkit, - kaip ir ko pabūgęs, sako pašnibždomis vienas
3241 LAIMESZI|             aplinkui, nuo apačios ligi pačiai viršūnėlei, buvo apsiauptas
3242 ANTUETLI|              Šitai pro vieną jų plyšį, pačioje gilumoje, kaip koks stebuklas,
3243 PIRMUTIN|          linksminas, susirinkę su savo pačiomis ir vaikais, darbininkai:
3244 LAZDA   |             pono girininku gyveno tuos pačiuos namuos Dumbrauckas. Buvo
3245 LAZDA   |       pakvipusi: ją paskum sodžius ažu pačius niekniekius nuo pono atpirko.~   
3246 NEMUNU  |               omenyje taip graži, kaip padailinta pasaka, ir kuri jau niekados
3247 NEMUNU  |          pažįstamos studentės balsą. - Padainuokit geriau ką nors lietuviškai, -
3248 NEMUNU  |               padainuoti?~    - Gerai, padainuokite! - atsako ši linksmai. -
3249 KUDIKYST|                maldo ji mane. - Aš tau padainuosiu garnio dainą, - nori?~    -
3250 VAGIS   |              ir nieko bloga nebūtų man padarę, bet kaip tik ateidavo galvon
3251 VAGIS   |                      Gal geriau būčiau padaręs, jeigu atvirai valdžiai
3252 BRISIAIA|             pajautos apgauna, jam gėdą padaro. Dažnai troboj, viduasly
3253 VIENARUD|            pinigėlių gailėdama; bet ką padarysi?.. Tegul jam Dievas padeda..."~   
3254 ZVAIGZDE|         Žiūrėkit, kad ligi vakaro būtų padaryta! - pasakė nueidamas šiurkščiu
3255 ABEJOJIM|            mano vietoj būdama, ne tiek padarytų, visur paspėtų... Kaip peiliais
3256 LIUDNAPA|      netikėdamas. Nusišypsojo...~    - Padaždi, ja sičas... sičas, - murmėjo,
3257 PARSAPNI|              moterų; kiek dar ir dabar padedat savo kraujo, puošdami auksu
3258 ABEJOJIM|             Teisybė, daug jinai Petrui padėdavo ir klojime, ir lauke, -
3259 BEDARBO |                  Tikiu, kad darbininkų padėjimas pasigerįs, kad jų laukia
3260 LIUDNAPA|              galva. Matyt, buvo tokiam padėjime ir teip nusilesęs, kad jau
3261 LIUDNAPA|                sumišo... Savo klaikaus padėjimo nebejautė teip, kaip jį
3262 PARSAPNI|           kurių letena su nusižeminimu padėjote savo sprandus. Teisybė,
3263 NEMUNU  |           sėdėjo ar turėjo savo rankas padėjus. Jaučiu, kad tokios mintys
3264 SVECIAI |              po egle ir ragaišį kepa. "Padėk, Dieve", - sakau. - "Dėkui,
3265 KUDIKYST|              nepažįstamas vyras; abiem padėkavojęs susiriečiu ant lovos ir
3266 KUDIKYST|                 Gaunu glėbį saldumynų, padėkavoju ir traukiuos atgal.~    -
3267 PIESTUPY|             Parūkęs tas žmogus pypkos, padėkojęs Mataušui ir pranykęs. Tai
3268 UBAGAS  |        slėpdamas nuo manęs savo veidą, padėkojo drebančiu balsu ir drebančiom
3269 PIESTUPY|                bijo, - žinojau, bet ar padės tas įnagis prieš numirėlius,
3270 UBAGAS  |                       E kuo tamsta man padėsi? Aš nieko daugiau nuo tamstos
3271 KUDIKYST|               yra? - klausiu atsiminęs padėtą ant lovos daiktą.~    -
3272 JONIUKAS|               pečių išsinešė. Maišelis padėtas ant suolo, netoli durų,
3273 LIUDNAPA|               ginties, ar kitiems eiti padėtų: sėdėti ant vietos, sudėjus
3274 NEMUNU  |           pasergėti. Jų viduryje stovi padirbdintos iš šiaudų būdelės, netoli
3275 BEDARBO |               Noras jo buvo nedidelis: padirbėti keletą metų fabrikoj, susidėti
3276 PUGAKALN|               švilpia ir juokias. Kaip padūkusios, nardo jos po ežerą, iš
3277 LIUDNAPA|       nežinodama, katran kraštan eina. Paėjėjus kiek, visai netikėtai atsidūrė
3278 TIKEJIMA|            nedrąsiai. Bet jaučiu, kad, paėjėjusi kiek, sustoja ir žiūri į
3279 PUGAKALN|                viešbutis... Reikia tik paėjėti, ir pasirodys žiburys. Ir
3280 ZVAIGZDE|              ir mudviem vamzdelį davė. Paėmiau jį drebančiom rankom, pridėjau
3281 VAGIS   |       nepataiso žmonių, tik visai juos pagadina. O aš juk ieškojau ir ieškau:
3282 LAZDA   |                mane žiūri. Taip man jų pagailo, kad valgyti nustojau. Ir
3283 PIESTUPY|             poterius, prašydamas Dievo pagalbos. Perėjo per galvą mintis,
3284 UBAGAS  |           žmogų.~    Atsirėmiau alkūne pagalvių ir nustebusiom akim žiūrėjau
3285 PIESTUPY|                sesuo krūptelėjo, o man pagalys iš rankų iškrito. Abiem
3286 JONIUKAS|              kailiniais apsivilkęs, ir pagarbinęs Dievą paklausė motutės:~    -
3287 LIUDNAPA|                nepažįstama ubagėlė ir, pagarbinus Dievą, atsisėdo gale suolo
3288 TIKEJIMA|          netoli savo buto ant sukrautų pagatvyje nutašytų medžių, leidžiančių
3289 KUDIKYST|                Tai Tamsta ir mus tenai pagavai?~    - Ir jus, vaikeliai,
3290 KUDIKYST|           pamačiau plaukantį duobėj, - pagavau ir atnešiau.~    - Ar toj
3291 PIESTUPY|           neužpultų, - tiek dabar šunų pagedusių laksto, o ir vilkus galit
3292 PARSAPNI|         dangstė mano protą. Organizmas pageidavo atilsio, bet ausyse nuo
3293 PARSAPNI|                vargų, drąsių mislių ir pageidimų, - ir pamačiau patį Sutvertoją
3294 ABEJOJIM|            džiaugiaus, kad jisai tokią pagelbininkę sau gavo... Tik ėmė man
3295 LIUDNAPA|                jai pasakojo, kad jinai pagimdžiusi negyvą kūdikį ir kelius
3296 LIUDNAPA|               motynos ranka, Juozapotą paglostė, jos širdį sušildė...~   
3297 PUGAKALN|             tarsi pačios motynos ranka paglostytas ir apklotas.~    Jį pradeda
3298 LIUDNAPA|               širdy pajuto, kad norėjo pagriebti sėdinčią Juozapotą ir kelius
3299 JONIUKAS|                bet kur jis yra ir kada pagrįš, apie tai paklausti motutės
3300 ABEJOJIM|            pareinančių. Motutė greitai pagrįždavo, e Ona su Petru daug vėliau,
3301 ABEJOJIM|           visai ir ubagais savon šalin pagrįžo. Bet mano tėvelis ir broliai
3302 SVECIAI |                ateinu... Jeigu Antanas pagrįžtų, tu int mane galėsi ateiti.~    -
3303 LIUDNAPA|              ir apiplyšęs? Nėra kam jo paguosti, širdies nuraminti..."~   
3304 BEDARBO |               sau naują gyvenimą... Aš pagyvenau pakaktinai, nors ir nieko
3305 PARSAPNI|                rūstaus rimto veido, su pailga kuprota nose ir ilgais juodais
3306 NEMUNU  |              ir savo kvėpavimu gaivina pailsusią mano dvasią. Vienodas garlaivio
3307 BEDARBO |                 nes esu silpno kūno ir pailsusios dvasios. Būti fabrikanto
3308 SVECIAI |            kaulai supuvo...~    - E tu paimsi mane, jeigu Antanas numirė? -
3309 VIENARUD|            akim, ir toksai užėjo noras paimti ją už rankos ir dėkavoti,
3310 VIENARUD|              kurie visados skausmus ir pajautas tildė, neberamino širdies;
3311 BRISIAIA|                  Jau nebe kartą Brisių pajautos apgauna, jam gėdą padaro.
3312 PUGAKALN|               koja užėjusi ir nebegali pajudinti pirštų.~    - Vis tiek čionai
3313 ABEJOJIM|               ir baisu buvo. Sublogau, pajuodavau. "Kas tau, Uliut, yra?" -
3314 NEMUNU  |           saule apdegusių ir nuo darbo pajuodavusių sodiečių ir prastai apsitaisiusių
3315 PARSAPNI|             nuo vargų ir sunkaus darbo pajuodavusius, ligotus, atiduodančius
3316 KUDIKYST|                 maldo ji mus, - aš tik pajuokavau, - tetit jums jūsų kepurės.~   
3317 LIUDNAPA|              greičiau visą pavojų būtų pajutusi ir vyrą nuo klaikaus žingsnio
3318 PIRMUTIN|                srovė žmonių, tik dabar pajutusių savo vargus, skriaudas,
3319 KUDIKYST|               padeda ant lovos, kepurę pakabina ant kablio ir eina prie
3320 VAGIS   |               aš nuo jų namo linksmas, pakakintas: nebūtos mintys tada po
3321 NEMUNU  |                pasipelniję, linksmi ir pakakinti, vargaujantieji "muzikantai",
3322 VAGIS   |                 ir reikėjo. O palicija pakalbėjo, paklausinėjo, o kaltininko
3323 UBAGAS  |              aplanko žmogų šioje ašarų pakalnėje, bet toksai atsitikimas,
3324 NEMUNU  |                su išmėtytais kloniu ir pakalnėmis pilkais ir margais nameliais.
3325 JONIUKAS|            žodžius žino, bet jam ir tų pakanka: varinėjas savo žąseles
3326 LIUDNAPA|              bėgti, jeigu nenorįs būti pakartas ar sušaudytas... Išėjo iš
3327 LIUDNAPA|              tuoj liepiąs sušaudyti ar pakarti... Bloga, katyt, dabar gyventi,
3328 PIESTUPY|        vaikščioja. O jeigu susitiktuva pakaruoklį arba ką kitą, kas tada reiks
3329 PIESTUPY|              kapai... Sako, dažnai tie pakaruokliai ir kiti numirėliai išeiną
3330 KUDIKYST|              ir gulės; nuveš ant kapų, pakas po žeme, - ir nebematysime
3331 KADNUMIR|                     Kad numirsiu, man' pakaskit~Ant Šventosios upės kranto:~
3332 PIESTUPY|              nuo maišto metų esą tenai pakasti. Tuodu vyru, kur tuos turtus
3333 PAKELEIV|                                        PAKELEIVINGI ~    Pati vasaros pradžia.
3334 PIRMUTIN|                  Pabrikantai prispirti pakelt darbininkams užmokesnį jie
3335 NEMUNU  |             mėginti ir taisyti stygas: pakeltas jo veidas tarsi be jokio
3336 VAGIS   |             nieko nelaukdami, vestuves pakelti...~    Galbūt jūs laukiate,
3337 PUGAKALN|         persimainė, pradėjo snigti, ir pakilęs viesulas visa sumaišė...
3338 JONIUKAS|                pečius, per nugarą, per pakinklius.~    Joniukas vyniojas ir
3339 BEDARBO |             medžių lapai, krinta myrio pakirsti vargdienių broliai ir seserys -
3340 PIESTUPY|               čia mano ratuose sėdi? - paklausęs Mataušas.~    - Ar negali,
3341 ZVAIGZDE|                Nejaugi tamsta matei? - paklausėva su broliu.~    - Mačiau... -
3342 VAGIS   |         reikėjo. O palicija pakalbėjo, paklausinėjo, o kaltininko taip ir nebeieškojo...
3343 ZVAIGZDE|            Dieve, jeigu kas nors kartą pakliūdavo: tas visą gyvenimą minėdavo.
3344 VAGIS   |            mintis, kad galiu kalėjiman pakliūti arba būti išsiųstu, kad
3345 VAGIS   |               ir tylėjau. Žinojau, kad pakliuvęs ne tik pražūčiau, bet ir
3346 LIUDNAPA|            durtuvais visi trys auštant pakluonėmis ėjo... Visi žino!..~    -
3347 JONIUKAS|              žąsiukus anderion, išnešė pakluonės pievon, parūkė švęstomis
3348 PIRMUTIN|           kurie vietoj nusižeminimo ir paklusnumo drįsta priešintis pabrikantams
3349 PARSAPNI|          dievobaimingas tėvas nematytų paklydusiais vaikų savo, bet galėtų suseiti
3350 TIKEJIMA|                abejojantiems tikėjime, paklydusiems ir bedieviams. Visus šiuos
3351 TIKEJIMA|               ta mergaitė ir mane prie paklydusių priskaitė... Užeina noras
3352 PIRMUTIN|    neužsikrėstume ir liepia melstis už paklydusius...~    Nekantriai klauso
3353 PUGAKALN|            nieko nebus, dar labiau kur paklysiu...~    - O kažin ką dabar
3354 LIUDNAPA|               be galo buvo liūdnos: tą pakorė, tą išvežė… Nuo jų vietos
3355 JONIUKAS|       apžiūrėjo Joniuką iš visų pusių, pakraipė galvą ir tarė:~    - Ar
3356 PUGAKALN|                su marguliaujančiais jų pakrantėse miestais ir miesteliais;
3357 KUDIKYST|            pakrikštys, švęstu vandeniu pakrapys, pamatyste, koks bus gražus.~    -
3358 LAZDA   |                miškų, pačiu Šventosios pakraščiu, tarp išmėtytų liūnų, tęsėsi
3359 ZVAIGZDE|          šauksmo. Tik toli, Šventosios pakraščiuose, rėkavo žąsys, raudojo piemenių
3360 PIESTUPY|              popo miškelio, raitos ant pakriaušio plikas žmogus ir kvatojas.
3361 JONIUKAS|              gano galvijus, kur ne kur pakrūmėmis ilsis arkliai. Visi šitie
3362 LIUDNAPA|                kalbėti. Paskum greitai pakūrė krosnį, nunešė ėsti paršui
3363 ANTUETLI|               kojų neregėtą paveikslą, pakvėpuoti grynu oru ir pasidžiaugti
3364 VAGIS   |               sakydavo: reikia Jokūbas pakviesti, be jo niekai. Ateidavau,
3365 PARSAPNI|                Žagaris, tiktai ką sūnų palaidojęs. Jo du vaiku staigu apsirgo
3366 VIENARUD|               turtingas, jūs jį kapuos palaidotamėte, bet neturtėlį liepiat mums
3367 ANTUETLI|         pasakas apie miestus, ežeruose palaidotus. Bet ne, klausykit! Ar girdi,
3368 NEMUNU  |            galima pastebėti, kaip į jo palaikę kepuraitę krinta jau daug
3369 PARSAPNI|         tarnaujančių man. Dėl to noriu palaiminti Žagario šeimyną, nes jis
3370 JIIRJIS |             būkiva santaikoje, o meilė palaimįs mūsų gyvenimą, palengvįs
3371 BRISIAIA|             norėjo jam paskutinį kartą palaižyti... ~Kačergynė, 1906.VIII.
3372 BRISIAIA|                kartais kruopų geldelėj palakti, e ne - tai išalkęs eina
3373 LIUDNAPA|                su adatomis ir atsisėdo palangėj ant lovos. Karpė baltą drobę
3374 LIUDNAPA|       begalėjau atgauti... Bet tuoj... palaukėk!.. Jau lengviau... jau visai
3375 ABEJOJIM|            inteidavo, e jisai vis kiek palaukęs - paskum: ir abu kažin kokie
3376 LAIMESZI|               jau rengėsi lipti.~    - Palaukit, aš dar nepabaigiau! - sušuko
3377 ABEJOJIM|          nepareina, vis dar prašo kiek palaukti. E laukti? oi, kaip negera!~   
3378 LAZDA   |              jį ir visą sodžių ubagais paleisiąs. Pabalusiom lūpom ir drebančia
3379 JIIRJIS |                palaimįs mūsų gyvenimą, palengvįs jo vargų naštą.~    Taip
3380 UBAGAS  |              ant gonkelio. Atsisėdo ir palenkęs galvą pradėjo kalbėti poterius...~   
3381 BEDARBO |        darbininkų balsus ir šūkavimus, palicijantų rėkavimus, švilpiančius
3382 KUDIKYST|            kurie numiršta, aniolėliais palieka.~    - Ar ir sparnelius
3383 ZVAIGZDE|                mokslus einat, žmonėmis paliekat - ir tai skundžiatės; o
3384 LAZDA   |                 drebėdamas iš apmaudo, paliepė:~    - Lėk paupėn, pažiūrėk,
3385 PARSAPNI|              gryčią, kad ten išpildyti paliepimą Viešpaties savo.~    Paskui
3386 PARSAPNI|             siunčiau tave pildyti mano paliepimus ant žemės; siunčiu ir dabar.
3387 UBAGAS  |        Tėveliuk, tėveliuk, kam rageles palikai? Aš neturėsiu kuo tamstos
3388 PIRMUTIN|              ką darbą pametę, pabrikus palikę. Pavirš jų minios, tai čia,
3389 PIESTUPY|          prašiau kuone ašarodamas, kad paliktų mane Dievas gyvą; taip nenorėjau
3390 ZVAIGZDE|                 po kuriuo ką tik saulė palindo.~    - Žiūrėk, - sakau Baltrui, -
3391 ZVAIGZDE|       slėpdamuos nuo saulės spindulių, palindova po pušimi ir atsigulėva
3392 LAZDA   |              Nieko neatsakė, tik galvą palingavo.~    Bet motyna, išgirdusi,
3393 KUDIKYST|             bet viena aukšta aukšta su palinkusia viršūne, antra žema ir kreiva.
3394 PUGAKALN|              kad tat buvo didelė žemai palinkusiomis šakomis eglė. Atsiminė turįs
3395 LIUDNAPA|            kalėjimo durų išnyko...~    Paliuosavo ją valdžia kaipo beprotę,
3396 LIUDNAPA|          patsai viduvasaris. Pasitaikė paliūtis, ir žmonės, metę rugius
3397 PIESTUPY|               nusiprausiau, suieškojau palovėje batus, - apsiaviau, apsivilkau
3398 ANTUETLI|                matyti ir nebetoli. Dar palypėjau ankščiau... Ant galo, nuvargęs,
3399 ANTUETLI|            viršuje iš tamsaus pasidarė palšas, paskui melsvas, ant galo
3400 TIKEJIMA|              dar rūku aptraukti, dūkso palši sniegų kalnai, tarsi kažin
3401 PIESTUPY|                mudu išgąsdinai! Tamstą pamačiusiu, tarėva, kad priešais numirėlis
3402 PIESTUPY|              kas šventadienis eidavome pamainomis anksti nevalgę ant rarotų.
3403 ABEJOJIM|         sakydavo motutė, - ne tokia tu pamaldinga, kaip Ona, ne." - "Ką aš,
3404 ABEJOJIM|                 būdavo, gegužės mėnesį pamaldos sodžiuj ar ražančius gavėnioj, -
3405 LIUDNAPA|                jos akių nyksta. Staiga pamato jinai dangų apniukusį ir
3406 KUDIKYST|              švęstu vandeniu pakrapys, pamatyste, koks bus gražus.~    -
3407 LIUDNAPA|             skubinosi. Visi kaip ir ką pamatyt troško ir bijojo pasivėlinti.
3408 NEMUNU  |            Noriu surikti jam, kad mane pamatytų ir pažintų, bet sieliai
3409 LIUDNAPA|              ketinau jau skaityti, bet pamečiau ją ant žemės, išsitempiau
3410 KUDIKYST|              Matai, visas sušalęs, net pamėlynavęs.~    - Buvau pas Petrą:
3411 BEDARBO |               lapai, tartum glostydami pamėlynavusį veidą... ~1903~
3412 LIUDNAPA|              norėdama ką atsiminti, ir pamėlynavusiom lūpom šnibždėjo:~    - Kiek
3413 LIUDNAPA|          Akytės užsimerkusios, lūpytės pamėlynavusios, veidelis kaip drobė. Klaikumo
3414 LIUDNAPA|                  Ko čia dairais? ar ką pametei? - paklausė apdriskęs "ponas",
3415 SVECIAI |         atsimainiusiu balsu Antanas ir pametęs vaikus, kaip galvon trenktas,
3416 UBAGAS  |         dvidešimtį kelmų...~    Reikia paminėti, kad Petras Sabaliūnas labai
3417 BEDARBO |              nėra nei vieno, kurs mane paminėtų arba atsimintų. Ir kam mano
3418 LAIMESZI|           istoriškuoju žmonių gyvenimo paminklu. Dabar gyventojai ne tik
3419 PAKELEIV|            žiūrėk, ko gero, ir mudviem paminklus kada nors pastatys Vilniuje,
3420 PARSAPNI|                skausmus jų nužemintos, pamintos po kojų ypatos ir siaurus
3421 ZVAIGZDE|                iš antros pusės einantį pamiške seną žmogų, lazdele pasirimsčiuojantį.
3422 ZVAIGZDE|              Kratėva šitai aname lauke pamiškėje mudu su Baltrum Rudoku mėšlą;
3423 PIRMUTIN|         nedėlioj sako mums, mokiniams, pamokslą, keikia atsisakiusius nuo
3424 BEDARBO |                mažą sūnelį, kurį labai pamylėjo. Bet vaikas, metus išgyvenęs,
3425 SVECIAI |              mane šiandiej kiaušiniais pamylėti...~    Bet netikėtai taip
3426 LIUDNAPA|          nepajuto, kokiu būdu atsidūrė panamėj, rugių lauke. Tik čionai
3427 LAIMESZI|            mirksny sutrupėjo nelaisvės pančiai, išnyko tarp žmonių neapykanta
3428 VAGIS   |          užrakinau, kumelį geležiniais pančiais supančiojau, bet ne - stumia
3429 VAGIS   |                jo kojų muša geležinius pančius.~    - Vagis, - dilgtelėjo
3430 LAZDA   |              vieni pasigailėjimo, kiti paniekinimo pilni. Parėkavęs ir neklausydamas
3431 PIESTUPY|           apsitaisiusios susitvėrusios panytės, o kitoj pusėj kelio, prie
3432 ZVAIGZDE|         pasilenkęs prie manęs Simanas, papasakok mums ką nors. Juk tu daug
3433 VAGIS   |              laukiate, kad aš kažin ką papasakosiu, savo mylimąją jums aprašysiu?!.
3434 BEDARBO |                pasidarytų sriauni upė: paplūdus ji viena įgalėtų numesti
3435 NEMUNU  |          dainuoti apie "monopolį". Tat paprasta, naujosios formacijos "dainuška",
3436 NEMUNU  |                 šypsosi taip, kaip tat paprastai daro moterys, daug jau mačiusios
3437 LAZDA   |              nešė, ir todėl tėvas senu papratimu mūsų ponu jį vadino. Gal
3438 LIUDNAPA|                    Atsimainiusiu balsu paprašė valgyti ir visą laiką nei
3439 UBAGAS  |              aš vienas namie atlikau - paprašiau senelio sėsties ant gonkelio.
3440 VIENARUD|                Eikim int Bagdonavyčių! paprašysim, kad užgintų... Tegul sau
3441 NEMUNU  |              jų rūpesniais, vargais ir papročiais gyvena. šitai tokia pat
3442 PARSAPNI|              moterims, ir spindančiam, papuoštam liktoriais ir brangiu kryžiu,
3443 BEDARBO |       Griaudžiai šlamėdami, krinta ant papurusios juodos žemės geltoni medžių
3444 ANTUETLI|        uždangalą, ji vienu akimirksniu papylė spindulius ir kaitriai pradėjo
3445 LIUDNAPA|              greitai pardums namo, kai paragaus bado ar dūmų pauostys...
3446 LIUDNAPA|               tol, dukrele, - iš Š-nių parapijos... Pas mumus dabar baisu
3447 VAGIS   |              rytojaus rado tą numirėlį paravėj. Suvažiavo žmonės, palicija;
3448 VAGIS   |           sustojau, išverčiau numirėlį paravėn, užmoviau dar ant jo galvos
3449 KUDIKYST|                kūdikiu veda mus sodan, paraško obuolių ir duoda motynai
3450 LAIMESZI|             kalno žiburys su nuostabiu parašu, o jo mes nesuprantame.~    -
3451 JONIUKAS|                ir bijo atsigręžti.~    Parbėgęs laukan, int savo žąsis,
3452 ABEJOJIM|            daugelis iš čia, savo žemes pardavę, Vitebsko gubernijon išėjo.
3453 LIUDNAPA|            neprašo... Nebijok! greitai pardums namo, kai paragaus bado
3454 PARSAPNI|         varguolių dukteris, gyvuliškai parduoliojamas moteris ir vaikus, darbininkus,
3455 VAGIS   |          niekam neatidaviau: nenorėjau parduoti; jeigu ir vesdavau jį ant
3456 LAIMESZI|             pavirs į akmenį. Daug aukų pareikalaus žmonių laimė! Net ir tie,
3457 VIENARUD|            pamačiau vieškeliu iš dvaro pareinančią moterų krūvelę. Iš visa
3458 VIENARUD|          numirėlį vežė. Jį išvydusios, pareinančios iš dvaro moterys, kaip pabaidytos
3459 SVECIAI |               jo nepatiko, nepastebėjo pareinant. Namuos buvo tylu, nors
3460 ZVAIGZDE|        dažniausia gi dykom rankom namo pareini. Žuvys išnyko; džiaugies,
3461 KUDIKYST|           daryti, kaip be kepurių namo pareiti. Vienas kitas iš mūsų pradeda
3462 ABEJOJIM|              reta. Duok Dieve tik, kad pareitų sveikas... Bet ne visados
3463 ABEJOJIM|             mane pamatęs... Kaip girta parėjau namo ir parvirtau lovon:
3464 ABEJOJIM|             abu gurbe... Visa suprato. Parėjus prispaudė mane int savo
3465 LAZDA   |                kiti paniekinimo pilni. Parėkavęs ir neklausydamas tėvo pasiteisinimų,
3466 PAKELEIV|              klausia jis Petro, kuris, parėmęs abiem rankom savo smakrą,
3467 VIENARUD|           griaudingu balsu Apalionija, parėmusi dešinia ranka savo smakrą. -
3468 ABEJOJIM|           išsigandusi, - galvijus tuoj pargįs, e mano dar paršai nepapenėti...~   
3469 LAZDA   |                nugarą, kad pasverdėjęs pargriuvau ant žemės: net mano jaučiai
3470 UBAGAS  |               ir man, nors ne kareiviu pargrįžau tėvynėn.~    Kažin ko dirstelėjau
3471 UBAGAS  |              kareivis, savajan sodžiun pargrįžęs, su ašaromis puola ant kelių
3472 LIUDNAPA|               parodęs, išsirpusių uogų parinkęs. Bet tu buvai toli nuo manęs,
3473 PARSAPNI|               priešu yra valdžia, kuri parkreipdama tikėjimą siūlo jums nusižeminimą
3474 PUGAKALN|            pradėjo eiti pirmyn, dažnai parkrisdamas ir vėl atsikeldamas; ėjo
3475 LIUDNAPA|                brolį, ant žemės negyvą parkritusį, ir Banį, rusų suimtą...
3476 ABEJOJIM|              pustrečio tūkstančio namo parleidė, - skolas visas apmokėjo,
3477 SVECIAI |             nutvėrė pačią už plaukų ir parmetė ją ant žemės.~    - Kieno
3478 KUDIKYST|               iš kur, senut, Tamsta jį parnešei? - klausiame jos.~    -
3479 KUDIKYST|            galvas ji sako:~    - Vakar parnešiau Petrienei mažutį sūnelį,
3480 LIUDNAPA|               aniems maisto nuo žmonių parnešti. Suskurusi per žiemas užukrosny
3481 LIUDNAPA|              jos skausmų ir apsivylimų parodyti. Tu tik mane supranti; moki
3482 ZVAIGZDE|              galvą aukštyn - dar žiba. Parodžiau. Pridėjo prievaizdas prie
3483 PARSAPNI|             pribėgo prie Altoriaus ir, parpuolęs ant veido, suriko, apsvaigintas
3484 PARSAPNI|              proto vyrai, kankinami ir parsekiojami, duoda jums puikiausį pavyzdį
3485 ZVAIGZDE|            nors kiškelį arba tetirviną parsineši; dažniausia gi dykom rankom
3486 LAZDA   |         stebėjos int mane... Tik gyvas parsivariau namo ir tris savaites išgulėjau
3487 PIESTUPY|          bijoti... Aš mat ėjau bobutės parsivestų: mano marti apsirgo, - ir
3488 PARSAPNI|               ir vienam akies mirksnyj parskridęs neaprubežiuotą plotą oro
3489 PARSAPNI|               nelaimingų varguolių, be parstojaus kaukė, staugė ir verkė šiaurinis
3490 JONIUKAS|               išnešė pakluonės pievon, parūkė švęstomis žolėmis ir paleido
3491 PIESTUPY|                Mataušas jam davęs.~    Parūkęs tas žmogus pypkos, padėkojęs
3492 PIESTUPY|               kaimyne, man pypkos duot parūkyti?~    Mataušas jam davęs.~   
3493 UBAGAS  |                            UBAGAS ~    Parvažiavęs iš užusienių Lietuvon, gulėjau
3494 UBAGAS  |              iš artie ir nemačiau; bet parvažiuodamas retkarčiais savo tėviškėn,
3495 VAGIS   |               nematė nė važiuojant, nė parvažiuojant; niekam nė vienu žodžiu
3496 PUGAKALN|                mane mini, laukia, kada parvažiuosiu.~    Nuo to paveikslo ir
3497 PUGAKALN|              kuone tekinas per sniegą, parvirsdamas ir atsikeldamas - tarsi
3498 ABEJOJIM|             Kaip girta parėjau namo ir parvirtau lovon: raičiaus po ją, raudojau,
3499 VIENARUD|          intlėkiau savo kambarėlin ir, parvirtęs lovon, ausis sau užsikimšiau.
3500 VAGIS   |       revolverio ar nudurs peiliu kaip paršą. Lėkti pasišauktų vyrų?
3501 PIESTUPY|               kumeliui ir, kaip vėjas, paršvilpė namo. Ir ligi šios dienos
3502 PARSAPNI|            tėvo, nes ant jo pultų visi paržengimai vaikų. Dėl to eik, ištraukie
3503 ANTUETLI|             dar mažas būdamas girdėjau pasakas apie miestus, ežeruose palaidotus.
3504 PAKELEIV|               viešėtų", o juk, teisybę pasakius, einava svetimos duonos
3505 LIUDNAPA|           nesuprato. Bet širdis dažnai pasako tą, ko galva nesupranta.
3506 LIUDNAPA|                karalius išsigandęs tai pasakodamas, šluostės rankove nuo kaktos
3507 ANTUETLI|        sriuvendami ir kažin ką liūdnai pasakodami. Kalno visai iš po rūko
3508 LAZDA   |              atsitikimus, kuriuos mums pasakodavo, ir jos balse visados skambėdavo
3509 LAZDA   |                     LAZDA~(Mano draugo pasakojimas) ~    Dabar gimtasai mano
3510 ABEJOJIM|                išklausius savo draugės pasakojimo, žiūri int ją kaip int kokį
3511 ZVAIGZDE|                sodžiuje nemėgdavo taip pasakojimų, kaip dėdė Simanas. Patirs,
3512 LIUDNAPA|               Ataminė senutės ubagėlės pasakojimus, ir jos ausyse vėl suskambėjo
3513 LIUDNAPA|           mamytės sėdėdama, gražių jos pasakų ir dainų klauseis? Gal sodne
3514 PAKELEIV|               nes būdamas, anot žmonių pasakymo, tarsi kokiuo valkatumi,
3515 LIUDNAPA|           skaitęs tokį poperį, kuriame pasakyta, kad vergai-žmonės dabar
3516 LIUDNAPA|            įsitaisė, ir reikalavo, kad pasakytų visą teisybę, Petras apkabino