Part

3517 SVECIAI |            šunį, kur pataikinęs. Jisai pasalomis man laimę atėmė, aš - jam
3518 PARSAPNI|             maloniai veizėjo ant visos pasaulės ir ant nesuskaitomų minių
3519 LIUDNAPA|             žiūrint, regėjos, kad nėra pasauly vargų ir ašarų, nelaimės
3520 LIUDNAPA|             Žmonės augo ir džiaugės ir pasenę mirė. Ne viena Juozapotos
3521 PIRMUTIN|               savo sveikatos ir anksti paseno; mano menko uždarbio neužtenka -
3522 ABEJOJIM|         mačiusi. Motutė buvo labai jau pasenusi, žila, e Ona pačiame šitam
3523 NEMUNU  |                 kad tik tik galima tat pasergėti. Jų viduryje stovi padirbdintos
3524 VIENARUD|           Neleiskime čia jo laidoti! - pasgirdo balsai.~    - Neleiskim,
3525 PIESTUPY|                savo mintimis su sesele pasidalyti, bet bijojau balsu prakalbėti,
3526 KUDIKYST|          sumesti, kaip iš žydelio gali pasidaryti nežydelis, mes nutylam ir
3527 BEDARBO |               Jei tas ašaras surinkti, pasidarytų sriauni upė: paplūdus ji
3528 TIKEJIMA|                     Atsirėmęs sienojų, pasidėjęs sąsiuvą, rašau...~    Nuo
3529 PARSAPNI|                akys degė narsumu ir su pasididžiavimu veizėjo aplinkui; veidas
3530 PIRMUTIN|                 pragaištis didelė, bet pasiduot, išpildyt darbininkų reikalavimų
3531 LIUDNAPA|          Žinojo, kad toj moteriškė tik pasidžiaugs iš jos nelaimės, išjuoks
3532 ANTUETLI|                pakvėpuoti grynu oru ir pasidžiaugti prigimties gražumu buvo
3533 LAIMESZI|            draugai krito, ir likusieji pasiekė viršūnę... Sušuko linksmu
3534 PARSAPNI|             patys gimdote vaisius savo pasielgimų, tiktai nemokate naudotis
3535 LAZDA   |            ežios ir priėjęs int kupetį pasiėmiau mažą dobilų kuokštelę. Prinešiau
3536 JONIUKAS|                pritardamos motutei, ir pasigailėdamos žiūrėjo šakalynėn. O Joniukui,
3537 BRISIAIA|       apsiginti. Ir čenai, jo senatvės pasigailėję, atneša jam kartais kruopų
3538 UBAGAS  |                ne senelio, tik ragelių pasigailėjo. Tai ne pasaka, bet tikra
3539 LAZDA   |                imti vėl - nėra iš kur; pasiganyti negalima - užginta. Mano
3540 ZVAIGZDE|              arba Kūčioms tik mailiaus pasigauni... Et, blogyn eina, ir gana!
3541 BRISIAIA|               nekaltas... Brisius nori pasigerinti, sumojuoti uodega, bet iš
3542 BEDARBO |               kad darbininkų padėjimas pasigerįs, kad jų laukia šviesi laisva
3543 VAGIS   |         vesdavau jį ant mugių, tad tik pasigirtų.~    - E, tat šitai kodėl
3544 SVECIAI |                  E mes lėlytę turim, - pasigyrė mažasai.~    - Kur? - paklausė
3545 UBAGAS  |         atsakiau, - atvažiavau tėvynėn pasiilsėtų.~    - Pasitaisysi čionai,
3546 PIESTUPY|                 Žiūrėkit, lazdas geras pasiimkit, - tarė ji mudviem, - gink
3547 LAZDA   |             Nedaug ką galėjau su savim pasiimti: sau intsidėjau krepšelin
3548 NEMUNU  |              krūtinės nuslinksta, kada pasijuntu ant gatvės...~    Matau,
3549 LAZDA   |             daugiau galima buvo matyti pasijuokimo nekaip teisybės ir persitikrinimo.~   
3550 LIUDNAPA|            tarė Urbonienė ir ne tai su pasijuokimu, ne tai su džiaugsmu pažiūrėjo
3551 BRISIAIA|                Brisius netiki. Tai tik pasijuokti iš jo nori. Bet kam taip
3552 BEDARBO |            savo sveikatą padėjo...~    Pasijutęs ant gatvės, Laurynas iš
3553 BEDARBO |               savo galvą ir pasispyręs pasikabina ore...~    Akyse jam šokinėja
3554 UBAGAS  |             tai buvo ubagas, nes nešės pasikabinęs ant pečių krepšį, teisybė,
3555 BEDARBO |        pastiprintų, su kuriuo galėčiau pasikalbėt ir pasirodavot: tada nors
3556 KUDIKYST|           rankos ir vedasi toliau.~    Pasikeliame siauru takeliu ant kalnelio
3557 VAGIS   |          bizdėlės įkąstas. Apsivilkau, pasikinkiau kumelį, įverčiau numirėlį
3558 ZVAIGZDE|          šventadienį int mane naujienų pasiklausytų. Ir jeigu tik pradėdavau
3559 BEDARBO |               pailsio, - reikia ir man pasikloti sau patalas... Juk tada
3560 PIESTUPY|               pačiame popo miškely yra pasikorę trys burlokai iš artimojo
3561 VAGIS   |            kaip tik arklys gali šokti, pasileidžiau vieškeliu: tik dulkia sniegas
3562 PIRMUTIN|                 Išblyškusios merginos, pasilenkę, pajuodavę seniai ir jauni
3563 VAGIS   |               dėsiu, ką darysiu?..~    Pasilenkiau, apčiupinėjau burloką: atradau
3564 UBAGAS  |               veidą tartum senai manęs pasilgęs, ištroškęs. Klausiaus, kaip
3565 ABEJOJIM|             taip savo krašto ir žmonių pasilgo, kad iš to ilgesio apsirgo.
3566 ABEJOJIM|          vienai viena namie su vaikais pasilieku: laukiu jų pareinančių.
3567 ABEJOJIM|            kaimyną ražančiaus giedotų. Pasilikau namie viena su vaikais.
3568 KUDIKYST|               durų, nežinodami, ar čia pasilikti, ar eiti toliau. Viduj iššluota,
3569 PUGAKALN|          išėjau? Geriau būčiau su jais pasilinksminęs, Naujuosius metus drauge
3570 VAGIS   |            nebeliko... O kaip mėgdavau pasilinksminimus! Apylenkėje nė vienos vestuvės
3571 LIUDNAPA|          nustebusias akis pakėlė, kada pasimeldusi senelė sunkiai sunkiai atsiduso
3572 KUDIKYST|            krikštomočia numirė, - eime pasimelstų! - sako man kitą kartą liūdnu
3573 PARSAPNI|               apsirgo rauplėmis, sūnus pasimirė, bet ant duktės pasveikimo
3574 PIESTUPY|               ir lazda nebereikalinga: pasimojavęs numečiau ją šalin kelio;
3575 PAKELEIV|               aidas ir taip pat staiga pasineria jo tamsumoje. Visa kas vėl
3576 ABEJOJIM|                savo vargus, abejojimus pasipasakoja. Ne metai jas krūvon suvedė,
3577 ABEJOJIM|             Bijojau jai savo abejojimų pasipasakoti, jos širdies užgauti: jinai
3578 NEMUNU  |               galo, nemažai šiuo kartu pasipelniję, linksmi ir pakakinti, vargaujantieji "
3579 PIRMUTIN|                tveria jį už pečių. Tas pasipurto ir nukrato juos šalin. Subėga
3580 LIUDNAPA|              kojomis ir virsdamas.~    Pasirėmė ant rankų ir apsidairė.
3581 ZVAIGZDE|            pamiške seną žmogų, lazdele pasirimsčiuojantį. Jo stovyla pasirodė man
3582 PIESTUPY|             Taigi eidamu pro skiedryną pasirinkova sau po gerą baslį; nors
3583 BEDARBO |          kuriuo galėčiau pasikalbėt ir pasirodavot: tada nors ne taip būtų
3584 PUGAKALN|                 Reikia tik paėjėti, ir pasirodys žiburys. Ir jis tvirtais
3585 NEMUNU  |               Laukiu, kad tik greičiau pasirodytų Kaunas, kad tik greičiau
3586 LIUDNAPA|          gervės, nykstat jūs tiktai ką pasirodžiusios... Žiūriu int jus pralėkusias,
3587 BEDARBO |             neatlygino; dargi trigubai pasirūpino išplėšti nuo jo visokiomis
3588 LIUDNAPA|               moteriai visus užmanymus pasisakęs, jos mylinti širdis gal
3589 VAGIS   |              tik kunigui per išpažintį pasisakiau...~    Ant rytojaus rado
3590 PIRMUTIN|           rimtesnių darbininkų balsams pasiseka sulaikyti drąsuolius nuo
3591 LIUDNAPA|         spindulys, greitai užu debesio pasislėpdamas. Buvo jau labai vėlus rytas.
3592 BRISIAIA|      aukščiausioj eglės viršūnėj, būtų pasislėpęs. Susekdavo jo pėdsakas,
3593 ABEJOJIM|              Lėk, Uliut, greičiau lėk, pasismaugs karvė..." - Ir taip per
3594 SVECIAI |             kartu...~    Prisikalbinęs pasisodino vieną ant vieno, kitą ant
3595 LAZDA   |               miške galvijus gano?~    Pasispardydamas nulėkiau su draugais ir
3596 KUDIKYST|          nesiduodu: išsitraukęs iš jos pasispiriu abiem rankom ir su dideliu
3597 BEDARBO |                įkiša jon savo galvą ir pasispyręs pasikabina ore...~    Akyse
3598 KLIUDZIA|              visos dar likusios galios pasistengė atsistoti ant pirmutinių
3599 VIENARUD|           čenai pat stovėjo moterys ir pasistiebdamos, su atidžia žiūrėjo per
3600 BEDARBO |               vieną koją ant akmens ir pasistiepęs pradeda graibyti rankom
3601 BEDARBO |                dešros ir svarą duonos, pasistiprino kiek, paskui suskaitė pinigus:
3602 BEDARBO |           pasivėlinti. Nutveria virvę, pasistoja ant akmens ir griebias už
3603 KUDIKYST|               ką daryti.~    - Joniuk, pasisveikink gi su viešnia, - sako prisiartinusi
3604 LIUDNAPA|               Buvo patsai viduvasaris. Pasitaikė paliūtis, ir žmonės, metę
3605 LAZDA   |             Mykolas vienas buvo gimęs. Pasitaikino tada kaip tik blogi metai,
3606 UBAGAS  |             nepavydi. Todėl kiekvienam pasitaikiusiam žmogui niekados nepamiršdavo
3607 PIRMUTIN|               eina toliau. Jam po kojų pasitaiko berankis, apdriskęs senis.~    -
3608 SVECIAI |             nešiojo, pergalėjo ligą... Pasitaisė... Daug dar vargo matė,
3609 UBAGAS  |              tėvynėn pasiilsėtų.~    - Pasitaisysi čionai, po pušynėlius vaikščiodamas, -
3610 LAZDA   |        Parėkavęs ir neklausydamas tėvo pasiteisinimų, ponas sudrožė arkliams
3611 TIKEJIMA|             Užeina noras ją nuraminti, pasiteisinti arba taip ką nors pasakyti,
3612 VAGIS   |             nebuvo, - vis savo kumščia pasitikėjau.~    Nėra kas daryti...
3613 BEDARBO |                  nuvažiavo Dinaburkan: pasitikėjo ką nors laimėti. Bet ir
3614 PUGAKALN|                Naujuosius metus drauge pasitikęs, o kalnus ir kitą kartą
3615 PIESTUPY|                ir vilkus galit kartais pasitikti.~    Teisybė, tą žiemą pasiutę
3616 VAGIS   |            žmonių ir patyriau, kad tat pasiturinčių ir gerų tėvų duktė, gerbiama
3617 UBAGAS  |               pažinojau kaipo turtingą pasiturintį žmogų, kursai buvo geriausiu
3618 JONIUKAS|               nuo varnų. Kaip žąsiukai pasiūgėjo, turėjo Joniukas kartu su
3619 LAZDA   |               mano tėvus, ar tėvai jam pasiūlijo, tik Dumbrauckas apsigyveno
3620 LIUDNAPA|                kelių turėdama...~    - Pasiūsiu baltarūbius ir eisiu Petro
3621 PIESTUPY|       pasitikti.~    Teisybė, tą žiemą pasiutę šunes daug buvo žmonių apylenkėj
3622 KUDIKYST|                 ir marškinėlius baltus pasiuvau...~    - Ar tuos, ką ir
3623 JONIUKAS|            vežėčias. "Tai kad man taip pasivažinėti!" - pereina jam per galvą
3624 PARSAPNI|           turėtumėt tvirtą tikėjimą ir pasivedimą savo darbuose ir tikrai
3625 VAGIS   |               peiliu kaip paršą. Lėkti pasišauktų vyrų? O tuo tarpu ims ir
3626 KLIUDZIA|                 visi kabėjo sustyrę ir pasišiaušę. Radau aš ją lauke, patvoryje
3627 LAIMESZI|              viltis ir drąsa, meilė ir pasišventimas. Suriko visi galingu balsu
3628 JIIRJIS |       jiemdviem rodėsi, kad jie seniai pasižįsta, kad jie jau yra vienas
3629 LAZDA   |           visas šitas sodžius miškuose paskendęs niūksojo. Už tų miškų, pačiu
3630 LIUDNAPA|              toliau buvo, kaip dūmuose paskendo. Priežastis ir sekmė jos
3631 BEDARBO |               Liūdnai žiūri Laurynas į paskendusį ūke sodną ir klausos. Sodno
3632 LAIMESZI|          labiau artinosi prie žiburio. Paskesniomsioms drąsuolių minioms vis lengviau
3633 LAIMESZI|                 o jų gyvenimo ir darbų paskesniųjų žmonių eilios mokės kaip
3634 VIENARUD|             jos turtą, - kuriuos jinai paskolino vienam klierikui, e tasai
3635 PARSAPNI|            didžturčiai traukia iš jūsų paskutines syvas doros, išjuokia ir
3636 LIUDNAPA|                purvynėn sumynė. Išnyko paskutinis laimės šašėlis, išsisklaidė
3637 PARSAPNI|           žmogelį, ūkininką Žagarį, ir paskyręs nuo kūnų atnešk dūšias jo
3638 LIUDNAPA|              saldu buvo turėti svetimą paslaptį, lepinties jąja ir kankinti
3639 NEMUNU  |           labai nelaimingos ir baisios paslaptys guli...~    Ir nuo šitų
3640 LAIMESZI|                žemyn ar iš neatsargumo paslydės nors kiek, - tuojau pavirs
3641 ZVAIGZDE|               išnyko; džiaugies, jeigu pasninkui arba Kūčioms tik mailiaus
3642 LIUDNAPA|                paėmė moterį už rankos. Pasodinęs grečium savęs ant suolo,
3643 SVECIAI |             velne, atmokėsiu aš tau... pasodįsiu šaltojon, - grasė sargybinis,
3644 VAGIS   |       piršlėmis. Visi greitai sutikom, pasogos prižadėjo nemažai, ir nutarėm,
3645 LIUDNAPA|               sugrūsti jį plaučiuosna: pasotinti juos, alkanus, to oro ištroškusius.
3646 VAGIS   |               džiaugsmo kartu, kad dar paspėjau laiku išeiti, nes mylėjau
3647 SVECIAI |               Maciuką. Tik sargybiniai paspėjo jį atstumti. Tada nutvėrė
3648 VAGIS   |                sau apsirinkęs. Sakiau, paspėsiu, - ir taip nenuobodu ant
3649 ABEJOJIM|                ne tiek padarytų, visur paspėtų... Kaip peiliais pradėjo
3650 LIUDNAPA|            parėjęs ir gardžių batvinių pasrėbęs, prieidavo int savo moterį
3651 ABEJOJIM|             kad iš to ilgesio apsirgo. Pastaisiusi kiek, nieko nebežiūrėdama,
3652 BRISIAIA|            Teisybė, troboj labai gera, pastalėj gulėti šilta. Bet kaulų
3653 PAKELEIV|            mudviem paminklus kada nors pastatys Vilniuje, šaly... Muravjovo, -
3654 KADNUMIR|           rožių ir lelijų ~Man kryželį pastatysi. ~Tos lelijos - tai paveikslas, ~
3655 LIUDNAPA|              oran, kur jau laukė manęs pastatyta po pušimis gulimoja kėdė,
3656 NEMUNU  |                mintis: kam šis bokštas pastatytas? ar jis gynė žmonių laisvę,
3657 PIESTUPY|        kvėpuodamas, tarsi skubėjo, tik pastebėjau, kad ta stovyla buvo dabar
3658 NEMUNU  |          malonaus veido kunigo, kuris, pastebėjęs įbestas į save jos akis,
3659 NEMUNU  |            netikrosios meilės vaisius. Pastebėjusi, kad į ją žiūriu, šypsosi
3660 BEDARBO |            turėčiau, kurs nuramintų ir pastiprintų, su kuriuo galėčiau pasikalbėt
3661 SVECIAI |       paveikslų vedamas ir dabar savon pastogėn skuba, greičiau norėdamas
3662 BEDARBO |              užsiėmimo. Ant galo ir ji pastojo fabrikon.~    Vaikui numirus,
3663 LIUDNAPA|                 tai moteriškei rūpėjo. Pastovėjusi, kiek jinai pati norėjo,
3664 ZVAIGZDE|              Kojas mudviem pakirto tik pastovėti begaliva...~    - Ar tebematyti
3665 ANTUETLI|         karštas, kad nieko nelaukdamas pasukau int vakarus ir skubėjau,
3666 BRISIAIA|              ir paspaudęs uodegą lenda pasuolin.~    - Kur velkies, eik
3667 PARSAPNI|               Mačiau, kaip nutvėręs iš pasuolio kirvį išbėgo pro duris į
3668 PARSAPNI|               pasimirė, bet ant duktės pasveikimo tėvas turėjo dar viltį.
3669 LAZDA   |             sudavė man per nugarą, kad pasverdėjęs pargriuvau ant žemės: net
3670 SVECIAI |            žinau: užmušiu tą šunį, kur pataikinęs. Jisai pasalomis man laimę
3671 SVECIAI |          apsisuko kelius kartus ore ir pataikino uredninkui nosin: tasai
3672 KUDIKYST|          apsitaisę. Vidury stovi tarsi pataisyta aukšta lova, ant jos kažin
3673 KUDIKYST|                Petrienė, šaly jos kaba pataisytas lopšys; aplink sukinėjasi
3674 SVECIAI |               neleido, ilgai laikė int patalą prirakinus, ir baisi giltinė
3675 LIUDNAPA|               kasdieninio darbo kietan patalan guldamas, tokį pat jausmą
3676 BEDARBO |            reikia ir man pasikloti sau patalas... Juk tada ir aš nebejausiu
3677 KUDIKYST|               padarytame iš priegalvio patalėly matau mažutį suvystytą kūdikį.~    -
3678 PUGAKALN|                net nusišypsojo iš savo patalo: tarsi rengėsi čionai nakvoti.~    -
3679 LAZDA   |             kad mano tėvo atminime jis patapo pas mūsų poną prievaizda.
3680 PIESTUPY|              ir su skara, - skundžiaus patempęs lūpą. Man regėjos labai
3681 LIUDNAPA|       nusikalti, nes gali prireikti ar patiems ginties, ar kitiems eiti
3682 VAGIS   |           vieno buvo pilna, ir visiems patikau. Bet nė vieno nenuskriausdavau,
3683 NEMUNU  |   pergyvenusios, bet kurios dar tikisi patraukti prie savęs vyrų širdis.
3684 LIUDNAPA|               Pamatęs moterį, nustebo. Patrynė ranka blakstienas, kaip
3685 VIENARUD|                čia niekus pliauškia! - patvirtino kitos.~    - Neleiskime
3686 KLIUDZIA|           paskui atnešė laukan, pametė patvorin, kad ji neberastų namų ir
3687 BEDARBO |            stovi dabar svetimam mieste patvory ir kalina dantis. Drėgnas
3688 PIRMUTIN|            pažiūrėti. O čia trys bobos patvoryj zvimbia: "Dievuliau, ką
3689 KLIUDZIA|         pasišiaušę. Radau aš ją lauke, patvoryje pritūpusią, susirietusią,
3690 KUDIKYST|              kad kas mūsų nepasergėtų, patylomis lekiam pas lieptą, sustojam
3691 VAGIS   |          Pradėjau klausinėti žmonių ir patyriau, kad tat pasiturinčių ir
3692 LIUDNAPA|                savo ilgą gyvenimą buvo patyrus ir atjautus. Pasakojo, kaip
3693 LIUDNAPA|      maištininkus nuo priešų akių savo paūksny slėpdamos. Troško tenai
3694 KUDIKYST|                apkrautas saldumynais, "paukštytėmis" ir barankomis; vieną didelę
3695 LIUDNAPA|              kai paragaus bado ar dūmų pauostys... Su jaunais dažnai teip
3696 LAZDA   |          kaitrią vasaros dieną vežė iš paupės per lydimus vežimą šieno
3697 LIUDNAPA|              žino kuo mito. Slankės po paupį ir pušyną, kur vasariniuose
3698 NEMUNU  |             pat banda po krūmus lando, paupiais rėkauja tokie pat žąsų pulkai,
3699 ZVAIGZDE|                tas pats, kurs ir dabar paupyje tebegyvena). Per visą kūną
3700 PIRMUTIN|           Rokus. - Tyčia užbėgau tavęs pavadinti.~    Knyga skrenda ant lovos -
3701 PIESTUPY|              stulpai iškilę, - iškilę, pavaikščioję Šventosios pakraščiais ir
3702 PAKELEIV|              kad jis šiandien gali mus pavaišinti, pavalgydinti; jeigu būtų
3703 PAKELEIV|            Žiūrėk, kaip mudu priims ir pavaišįs, kad nueisiva, - kokią savaitę
3704 LIUDNAPA|             kepančią, - kiti jau senai pavalgė ir pogulio sugulė!~    -
3705 LIUDNAPA|           blizgėjo... Bet valgė...~    Pavalgius uoliai ėmės kasdieninio
3706 PAKELEIV|          šiandien gali mus pavaišinti, pavalgydinti; jeigu būtų koks nuskurdėlis,
3707 BEDARBO |              suskaito 15 kapeikų.~    "Pavalgysiu paskutinę vakarienę ir aš", -
3708 SVECIAI |              ir išdžiūvęs, visas kūnas pavargęs, bet ėjo greitai, skubėdamas;
3709 UBAGAS  |          paklausiau nustebęs.~    - Iš Pavarių. Petras Sabaliūnas... gal
3710 SVECIAI |            kryžių ir juodą, dar drėgną pavaserio žemę...~    - Dieve, nejaugi
3711 JONIUKAS|             juokdamasis Antanas. - Kad pavažinėčiau, sutiko man dainuoti.~   
3712 JONIUKAS|      važinėjęsis.~    - Sėsk ratuosna, pavažinėsiu, - sako Morkūno Antanas,
3713 JONIUKAS|           dainuoja, kad tik jį daugiau pavažinėtų, nes juk niekados jis dar
3714 ABEJOJIM|            bučiuoja: tatai jos Joniuko paveikslėlis, jai iš Amerikos atleistas... ~
3715 PUGAKALN|               parvažiuosiu.~    Nuo to paveikslo ir minčių jam širdyje randas
3716 PARSAPNI|           apsireiškimai jūsų gyvenimo. Paveizėk aplinkui! - tarė jis mosterėjęs
3717 LIUDNAPA|               miškas, kai Juozapota jo pavėnin intėjo. Ėjo tyliai, klausydamos.
3718 PIRMUTIN|            juos šalin. Subėga daugiau, paverčia jį ant žemės, muša kumščiais,
3719 NEMUNU  |          kiekvieno žingsnio maino savo pavidalą; tie jos aukšti, žaliuojantieji
3720 LAIMESZI|               baisiausių nebūtų žvėrių pavidale, gąsdino iš visų pusių,
3721 NEMUNU  |              minčių, bet ir pačiu savo pavidalu - ankščiau nuskurdusių jų
3722 ZVAIGZDE|               vyčių kūlį, pašauks mudu pavietin, kur visados plakdavo, ir
3723 LAIMESZI|               nusilpę jie krito žemyn, pavirsdami į akmenis.~    Bet kritusiųjų
3724 LAIMESZI|             paskui vienas kitą.~    Iš pavirtusiųjų į akmenis žmonių kūnų aplink
3725 ANTUETLI|                mirguojantį ežerą ir jo paviršiumi skrajojančius, tik tik matomus
3726 LIUDNAPA|               žiūrėjo, nes to gyvenimo pavojaus nesuprato. Bet širdis dažnai
3727 LIUDNAPA|               širdis gal greičiau visą pavojų būtų pajutusi ir vyrą nuo
3728 VIENARUD|              svetimos žemelės sieksnio pavydėsiu? - atsakė griaudingu balsu
3729 PAKELEIV|              ūpas, kad visa savo ypata pavydžiu tiems, kurie nors mažą žemės
3730 PARSAPNI|               valdžiai; sekdami tuo jų pavyzdžiu jūs tobulinat savo gyvenimą,
3731 BRISIAIA|                e ne - tai išalkęs eina pašalėmis tokio maisto ieškotų, į
3732 LAZDA   |                pas girininką, jeigu ne pašalinės aplinkenybės.~    Reikia
3733 BEDARBO |                buvo prie jo kreipties, pašalpos prašyti.~    Visą savaitę
3734 LAZDA   |               laiką be kepurės, paskum pašaukė mane ir visas sujudintas,
3735 PARSAPNI|               rūpesnio šešuolėtis, ir, pašaukęs iš minios aplinkui stovenčių
3736 LAZDA   |              už daržinėlės galo.~    - Pašaukit man kokį nors mužiką! -
3737 ZVAIGZDE|              lieps atnešti vyčių kūlį, pašauks mudu pavietin, kur visados
3738 LIUDNAPA|              ar varškės su sviestu ir, pašaukusi mažą dukrelę, liepė:~    -
3739 LAZDA   |               negaliu pono žole jaučių pašerti?~    Atsikėliau nuo ežios
3740 LIUDNAPA|              kažin ką jai tyliai ausin pašnibždėdavo, graži Juozapota kaip ugnis
3741 PIESTUPY|       drebėdamas kuone pradėjau šaukti pašnibždom: "Uliut, Uliut, numirėlis
3742 KUDIKYST|               kaip ir ko pabūgęs, sako pašnibždomis vienas iš mūsų ir rodo pirštu
3743 NEMUNU  |               ir užsikrėtusi! - atsako pašnibždoms moteriškė, bet tokiuo balsu,
3744 PIESTUPY|         nukrito.~    Išskėčiau akis ir pašokau nuo vietos. Čia pat stovėjo
3745 SVECIAI |                   suriko nesavu balsu, pašokdamas nuo vietos, - meluoji! Aš
3746 PIRMUTIN|                Kas, kur? - klausiu aš, pašokęs ir iškėtęs akis.~    - Sakau,
3747 KUDIKYST|                 kurį buvau jau virvele pažabojęs ir apžergęs joti, ir lekiu
3748 TIKEJIMA|              adresą, kviečia pas save, pažadėdamas kiekvieną sustiprinti tikėjime
3749 LIUDNAPA|             Čia, sveikatos ieškodamas, pažadėjau visą vasarą išbūti...~   
3750 LAZDA   |          ausies arba suduoti per nosį. Pažinau tuos jo pirštus! Buvo tai
3751 LIUDNAPA|           Kaziukas!.. - suriko motyna, pažindama sūnų...~    Apkabino jo
3752 PARSAPNI|          atrasti tikrą šaltinį laimės? Pažinę savo dvasiškas spėkas, atmestumėt
3753 UBAGAS  |        Sabaliūnas, kurį iš pat mažumės pažinojau kaipo turtingą pasiturintį
3754 UBAGAS  |              įsižiūrėti, negalėjau net pažinti, ar tai buvo ubagas, ar
3755 NEMUNU  |              jam, kad mane pamatytų ir pažintų, bet sieliai jau lieka toli
3756 PARSAPNI|                savo darbuose ir tikrai pažintumėt Dievą teisybės, proto ir
3757 BEDARBO |           nebeturėjo, o su draugais ir pažįstamais retai tesusieidavo.~   
3758 PAKELEIV|             Tas bjauru!.. Tau tat nors pažįstamas jis, o aš juk jį iš viso
3759 NEMUNU  |              galbūt tat mano matyti ar pažįstami žmonės arba net kaimynai,
3760 NEMUNU  |          berniuk, - girdžiu užpakalyje pažįstamos studentės balsą. - Padainuokit
3761 BEDARBO |              kitas neturėjo giminių ir pažįstamų, kur nors tuo tarpu galėtų
3762 ABEJOJIM|               tu, Aneliut, tą gyvenimą pažįsti, - tyliai kalba Petrienė,
3763 LIUDNAPA|                 Petrą išteisinti; bet, pažiūrėjus int piktas Urbonienės akis,
3764 LAIMESZI|            kurie išsigąs jų, atsigręžę pažiūrės žemyn ar iš neatsargumo
3765 LIUDNAPA|      nusileisti griovin, gelbėti vyrą. Pažiūri int kūdikį. Negyvas! Akytės
3766 PIESTUPY|             išsikastų, bet neberadusiu pažymėtos vietos, iš nuliūdimo ir
3767 PIRMUTIN|               iš vidaus, kaip dūmai iš pečiaus, virsta aprūkę, paišini
3768 JONIUKAS|                kirsdama jam žabine per pečius, per nugarą, per pakinklius.~   
3769 PIESTUPY|             nors buvau kaip geras pupų pėdas, bet savo pagalį tik panešti
3770 PARSAPNI|             įsitikėdama broliui, sektų pėdomis jo prapulties, - ir tuo
3771 BRISIAIA|               pasislėpęs. Susekdavo jo pėdsakas, apuostydavo medį ir, pakėlęs
3772 ABEJOJIM|        padarytų, visur paspėtų... Kaip peiliais pradėjo badyti man tie iškalbinėjimai
3773 VIENARUD|          balsas pervėrė orą, kad, kaip peilis, man širdin įsmego. Tai
3774 LAZDA   |                 Man beariant pasibaigė pelai, imti vėl - nėra iš kur;
3775 LIUDNAPA|              baltą drobę turėjo, tiesų peltakį ant jos siūdama, tečiaus
3776 LAZDA   |           jaučiams - keletą saujų senų pelų; daugiau nieko kita nebuvo.
3777 PAKELEIV|                      Tai gerai, sakai, penės? - klausia jau linksmesniu
3778 ABEJOJIM|           apsidžiaugiau, jas išvydusi: penkeli metai, kaip nebuvau jų mačiusi.
3779 ABEJOJIM|             teisybė, negreitai, tik po penkerių metų. Žinai, kad tame Vitebske
3780 LIUDNAPA|              kraują širdin suvarė. Užu penkių žingsnių, po medžiu, sėdėjo
3781 KUDIKYST|             šeimininkais likova.~    - Pepės, - prašau Marjonos.~   
3782 PIRMUTIN|         pabriko vartai atviri, ponybė, perbalus ir išsigandus, stovi ant
3783 PAKELEIV|          dėties.~    - Na, tu, brolau, perdedi, - sako Petras. - Tas dvarponis
3784 ANTUETLI|                stebuklingą šalį. O juk pereitą kartą nuo šitos pačios vietos
3785 LAIMESZI|                 Sušuko linksmu galingu pergalėjimo balsu, ir visi kaip vienas
3786 BEDARBO |           ankstyvų ligų ir prispaudimo pergalėti. O jų kapą, kaip tas rudens
3787 LIUDNAPA|             žmogus senas, daug matė ir pergyveno, - negali apsirikti..."~    "
3788 NEMUNU  |         moterys, daug jau mačiusios ir pergyvenusios, bet kurios dar tikisi patraukti
3789 BEDARBO |             Lauryno rūbus, šiurpuliais perimdamas nuvargusį, stingstantį kūną.
3790 PARSAPNI|            laimę, ir meilę, ir dangų - perka arba tikisi nupirkti už
3791 SVECIAI |               akelėmis. Nematoma ranka perkėlė abu vaiku per slenkstį pirkaitėn
3792 KUDIKYST|              atviros. Motyna nori mane perkelti per slenkstį, bet aš nesiduodu:
3793 SVECIAI |               kareivių duonos plutelę, perlaužė ją per pusę ir padavė abiem.~    -
3794 SVECIAI |              atsiduso: malonus šiurpas perlėkė per visą jo kūną, ir širdy
3795 BEDARBO |             medžiu, vėl ketina jis čia pernaktavoti ir nors kiek atsilsėti. ~* * * ~   
3796 PUGAKALN|             viešbutis: jame jis tarėsi pernakvosiąs ir rytoj rytą grįšiąs Ciurichan.
3797 LIUDNAPA|           spaudžią ir skaudžią žmones, persekioją mūsų tikėjimą ir kalbą.
3798 LAIMESZI|                pusių šmėklų baidomi ir persekiojami, lipo ir lipo jie akmenimis
3799 ABEJOJIM|               gal Dievas iš tiesų nori persergėti nuo nelaimės? Bėk pažiūrėtų."
3800 KLIUDZIA|          apsitaisęs. Ant pečių turėjau persidėjęs lanką, rankoje nešiaus strielas:
3801 PIESTUPY|                Vieną kartą naktigoniai persigandę pasakoję, kad iš Piestupio
3802 PUGAKALN|               Ciurichan. Bet oras ūmai persimainė, pradėjo snigti, ir pakilęs
3803 KUDIKYST|             rankom ir su dideliu vargu persiritu per slenkstį gryčion; paskui
3804 LIUDNAPA|        miegančią moterį, peržegnojo ją persiskirdamas ir nesušlamėjęs ant pirštų
3805 VAGIS   |             kraštą palikti, su šeimyna persiskirti. Netikiu, kad baisus kalėjimas
3806 ABEJOJIM|             buvau visai rami; bet kaip persiskyrė su juo ir toliau išvažiavo,
3807 NEMUNU  |              jos autorius išdėsto savo persitikinimą ir lengvą sodiečių tikėjimą
3808 LAZDA   |         pasijuokimo nekaip teisybės ir persitikrinimo.~    Bet motyną tie tėvo
3809 TIKEJIMA|              iš užpakalio: matyt, nori persitikrinti, ar tą popierėlį skaitysiu.~   
3810 KUDIKYST|                prašau Marjonos.~    Ji persižegnoja, padeda ant lango knygą
3811 KUDIKYST|            kaip šieną pjovęs. Pabaigęs persižegnoju balsiai ir iš palengvo,
3812 TIKEJIMA|          reklama".~    - O, tamsta tik perskaityk, būk toks geras! - maldaudama
3813 LIUDNAPA|                 Dabar kunigo prakalba, perskaitytasai iš sakyklos poperis ir įvairios
3814 TIKEJIMA|              sako:~    - Prašom tamsta perskaityti...~    - Nereikia! - atsakau
3815 VIENARUD|         skaudus ir gailestingas balsas pervėrė orą, kad, kaip peilis, man
3816 VIENARUD|             grabo nusitvėrusi, sopulio perverta: nebeverkė, tik tyliai dejavo...
3817 LIUDNAPA|               pasakyti, motynos širdis perverti.~    - Užumušė jį... - prašnibždėjo
3818 KLIUDZIA|           pamačiau, kaip katytė staiga pervirto kūlio, skaudžiai skaudžiai
3819 KUDIKYST|               lovos, šiltai apkloja ir peržegnojus mano galvą grįžta vėl prie
3820 BEDARBO |               Keliavo jis Liepojun tai pėsčias, tai slapstydamos geležinkeliu,
3821 PAKELEIV|             Petras. Iš toli eina jiedu pėsčiu: nuvargusiu ilsis dabar
3822 SVECIAI |              Maciukas, padėjęs ant jos peties ranką, dabar jisai tau nieko
3823 LIUDNAPA|               intsmego.~    - Tai mum, Petriuk, iš tiesų nebereiks jau
3824 LIUDNAPA|          klausimą? ar ataminė dar savo Petriuką? ar tikėjosi nors numirus,
3825 ABEJOJIM|           greitai pagrįždavo, e Ona su Petru daug vėliau, ir visados
3826 JONIUKAS|                Joniuką, reiksią leisti piemenautų, jeigu tik kas priimsiąs,
3827 JONIUKAS|               Na, čia gi ar ne Šeškaus piemenį vežiojas? - sako vyras stovėdamas
3828 BRISIAIA|               jau senas būdamas, juokų piemenims pridarydavo! Užmes jie,
3829 ZVAIGZDE|    pakraščiuose, rėkavo žąsys, raudojo piemenių rageliai. Buvo taip romu,
3830 BRISIAIA|             duonos plutelę. Tečiaus ir piemenys jį užmiršo...~    Guli senas
3831 LIUDNAPA|            gaspadinėle, mėsos kąsnelį, pieno lašelį...~    - E iš kur
3832 PIESTUPY|                Kada su sesele intėjova Piestupin, visos šitos pasakos, kurias
3833 LAZDA   |                diena arti! Sustabdžiau pietums jaučius, atsisėdau ant ežios
3834 NEMUNU  |              žaliuojantieji miškais ir pievomis krantai, - tat ne kaleidoskopas,
3835 JONIUKAS|             anderion, išnešė pakluonės pievon, parūkė švęstomis žolėmis
3836 LIUDNAPA|                pasakyti?~    Urbonienė piktom akim žvilgterėjo int Petrienę.
3837 PARSAPNI|        šalininkais juos vadindami. Bet piktomis dvasiomis jie yra tiktai
3838 PIESTUPY|              kai gaidys sugieda, visos piktosios dvasios iš šio pasaulio
3839 LAZDA   |                     šaukė Dumbrauckas, pildamas man su lazda per nugarą.~   
3840 NEMUNU  |            nuvargusiais, taip nenoroms pildančiais savo priedermę; tik mažiukas,
3841 PARSAPNI|           tarne! ne sykį siunčiau tave pildyti mano paliepimus ant žemės;
3842 NEMUNU  |                pečių kaip tik toks pat pilkas, apdriskęs čerkazėlis, kurį
3843 LIUDNAPA|                sunkumo nejautė.~    Jų pilnai laimei tik vaikų trūko...
3844 LAZDA   |                 tik mano sesuo akimis, pilnomis ašarų, paklausė:~    - Tėvel,
3845 UBAGAS  |             kartų man mažam buvo davęs pilnus medaus korius, kuris meduitom
3846 BEDARBO |                sąnarių skaudėjimo, nei pilvo gurgėjimo, - būsiu ir aš
3847 LIUDNAPA|              grūšia sėdėjai, vainikėlį pindama? E gal lakstei po žydinčius
3848 JONIUKAS|                padavė motutei poperinį pinigą, ir suprato, kad jam su
3849 VIENARUD|               akis išraudojau, tų savo pinigėlių gailėdama; bet ką padarysi?..
3850 NEMUNU  |           dainiai ne įkvėpimo, bet dėl pinigo, sustojus garlaiviui, išlipa.~   
3851 PARSAPNI|   atiduodančius savo spėkas ir gyvastį pininguočiams. Girdėjau tų nelaimingųjų
3852 SVECIAI |                 sukos kaip kaitulio po pirkaitę ir spardė kojom savo pačią.~    -
3853 SVECIAI |          trenktas, išbėgo pro duris... Pirkioje greitai sukliko, sukeikė
3854 LIUDNAPA|              nieko iš to nebus. Juk ir pirm trijų dešimčių metų teip
3855 NEMUNU  |                nedidelis garlaivis. Jo pirmagalis varo upės paviršiu gilią
3856 BEDARBO |        Laurynas vienas, kaip stagaras. Pirmais metais iš nuobodumo net
3857 PAKELEIV|               šitai tame miške po egle pirmąją savo apysaką skaitei...~    -
3858 SVECIAI |             veža ir veš be galo... Tik pirmasai Marytės laiškas vėl senąjį
3859 UBAGAS  |                sukėlė jo krūtinėje tas pirmasis duonos kąsnelis, iš svetimųjų
3860 KUDIKYST|               prie savo darbo... ~III. Pirmieji atsiminimai ~    Kaip išdraskyto
3861 SVECIAI |             toliau.~    - Juk šiandiej pirmoja Velykų diena, - tarė sau
3862 PAKELEIV|              balsu skaito savo draugui pirmosios savo apysakos pradžią. Skaito
3863 ABEJOJIM|                    Tai, Aneliut, ne aš pirmutinė, ne aš paskutinė, - atsako
3864 PIRMUTIN|          rūksta iš kaminų dūmai...~    Pirmutinį streiką darbininkai laimėjo,
3865 PIRMUTIN|                                        PIRMUTINIS STREIKAS ~    Atmenu, buvau
3866 KLIUDZIA|               pasistengė atsistoti ant pirmutinių kojų ir pradėjo šliaužti,
3867 VAGIS   |             žmogų ir nuvažiavau pas ją piršlėmis. Visi greitai sutikom, pasogos
3868 VAGIS   |                 Tat buvo po pačių mano piršlybų. Sugrįžau aš nuo jų namo
3869 LIUDNAPA|      rūpestingai, be gailesčio. Likimo pirštas nepraleido nei mažiausio
3870 JONIUKAS|         primygs int šlapią stiklą savo pirštelį ir trina, trina: toks dzyravimas
3871 PIESTUPY|               kelio; paskui, nusimovęs pirštinę, balsiai nusišluosčiau nosį,
3872 LIUDNAPA|                 ir žmonės, metę rugius pjauti, skurdo trobose, nežinodami,
3873 KUDIKYST|              sušalęs valgau kaip šieną pjovęs. Pabaigęs persižegnoju balsiai
3874 NEMUNU  |            žmonės: būrys darbininkų su pjūklais ir kirviais, keletas merginų
3875 ZVAIGZDE|                ilgi tamsūs šašėliai ir plačiai uždengė rugių lauką. Saulė
3876 LIUDNAPA|               iš abiejų pusių be galo; plačios gatvės, tiesios kaip stalas,
3877 NEMUNU  |            išlipa.~    O mes plaukiame plačiu Nemunu toliau...~    Jau
3878 ZVAIGZDE|             mudu pavietin, kur visados plakdavo, ir duos tiek, kad panešti
3879 PARSAPNI|         Jaučiau tiktai krūtinėj smarkų plakimą širdies; visi kūno sąnariai
3880 JONIUKAS|             krūtinėje smarkiai pradeda plakti širdis...~    Šit upė ir
3881 PIRMUTIN|               Mano širdis ūmai sustoja plakus, kūnas nutirpsta; paskui
3882 PIESTUPY|              užgniaužė, širdis nustojo plakusi...~    - Tegul bus pagarbintas
3883 PIRMUTIN|               stovylos, kyšo rankos su plasnojančiomis skarelėmis.~    - Vivat!
3884 LAZDA   |           užmirštame, kuri tik tik dar plasta mūsų omenėje, kaip tolimas
3885 NEMUNU  |              vėl atkreipiu savo akis į platų galingą Nemuną, tarsi nuo
3886 JONIUKAS|       perstogės krato jo kūną, drebina plaučius krūtinėje, nors jam sopa
3887 PARSAPNI|         kuprota nose ir ilgais juodais plaukais; jo juodos, kaip angliai,
3888 KUDIKYST|                mes kokios nors "lėlės" plaukant. Tarsi bijodamies, kad kas
3889 KUDIKYST|                Ėjau pro šalį, pamačiau plaukantį duobėj, - pagavau ir atnešiau.~    -
3890 NEMUNU  |          garlaiviui, išlipa.~    O mes plaukiame plačiu Nemunu toliau...~   
3891 KUDIKYST|                maloniai skambančius ir plaukiančius dainos žodžius.~    Greitai
3892 PIESTUPY|                dabar ta vieta Šventoja plaukianti, o pinigai kada ne kada
3893 VAGIS   |             kame buvau laimingas, žilo plauko susilaukiau, nieko, rodos,
3894 ZVAIGZDE|            menkiausią daiktelį kraujas plaukte plaukė. Ir neduok Dieve,
3895 TIKEJIMA|        paukščiai, o iš apačios pradeda plaukti aukštyn iškilmingas varpų
3896 ANTUETLI|                nuo turėklų, nardyti ir plaukyti po šitą pūkų jūrą, kaip
3897 PIRMUTIN|           sprogstančių medžių šakelės, plavėsuoja ant lazdų iškeltos raudonos
3898 NEMUNU  |                bangos juda kaip gyvos, plečiasi į abi šali, lekia paskui
3899 LIUDNAPA|                Pasirodė didelis platus plecius. Juozapota pamatė ant jo
3900 PAKELEIV|            svečias...~    - Et, niekus plepi, tik dejuoti moki, - atkerta
3901 BEDARBO |           šokinėja žiburėliai, pradeda plėsties tai raudoni, tai žali ratai,
3902 LIUDNAPA|              nebeišnyktų, bet augtų ir plėtotųs. Ir kaip tos mintys galėjo
3903 LAIMESZI|              aukštai iškeltos vėliavos plevėsavo tvirtuose jaunikaičių ir
3904 VIENARUD|            Žinoma, ką jisai čia niekus pliauškia! - patvirtino kitos.~    -
3905 LAZDA   |          kalnelio, netoli Šventosios - plikumoj, po kurią vėjas smėlį nešioja;
3906 BEDARBO |                       Žiūri Laurynas į plinkantį sodną ir klausos. Medžių
3907 BEDARBO |         išblyškęs žmogus. Jo drabužiai ploni, bet ir tie lopiniuoti,
3908 KUDIKYST|                tenai pradeda kažin kas plonu balseliu verkti. Išsigandęs
3909 BEDARBO |           Drėgnas šaltis rausias po jo plonus rūbus ir marina nuvargusius
3910 ANTUETLI|               nyko. Šitai pro vieną jų plyšį, pačioje gilumoje, kaip
3911 PARSAPNI|                dvasios, ir mano širdis plyšo iš gailesčio...~    - Pasakyk,
3912 LIUDNAPA|         Neboisia... ničevo... ja tebia pocalu...~    - ...Čiort... - sukeikė
3913 LIUDNAPA|          visados ją ataminė. Jeigu kas pokylį, vestuves ar krikštynas
3914 PIRMUTIN|            dalį. Štai gatvės gale trys policijantai užpuola ant atsilikusio
3915 PIRMUTIN|       reikalavimų nenori. Šaukias prie policijos, leidžia telegramus gubernatoriui,
3916 LAZDA   |        Dumbrauckas tėvui.~    - Dėkui, ponaiti, - atsakė susigraudinęs
3917 ABEJOJIM|           dabar turi, gyveni sau, kaip ponia, - giria Petrienė.~    -
3918 PIRMUTIN|                 pabriko vartai atviri, ponybė, perbalus ir išsigandus,
3919 JONIUKAS|              tas "dėdė" padavė motutei poperinį pinigą, ir suprato, kad
3920 TIKEJIMA|              nori persitikrinti, ar tą popierėlį skaitysiu.~    Imu ir skaitau...
3921 LIUDNAPA|             mažus vaikus su bandele ar pora dažytų kiaušinių int Juozapotą.
3922 PARSAPNI|            kaip liūdna gaida, skambėjo poteriaujančių ausyse, dasiekdamas jų širdis.
3923 PARSAPNI|           aukščiau ir aukščiau, trukdė poteriaujantiems maldą, - ir visi nerimastingai
3924 PARSAPNI|              po bažnyčią, suklaupę ėmė poteriauti. Tykiai gulėjo grabe lavonas...
3925 LIUDNAPA|             Dievą, atsisėdo gale suolo poteriautų.~    Tik tada nustebusias
3926 PARSAPNI|               ankstus rytas. Bobinčiuj poteriavo suklaupę kelios moterys
3927 LAIMESZI|               žmonių eilios mokės kaip poterių ir katekizmo... Ir visi
3928 LIUDNAPA|               ir jeigu ne visi balsiau prabilo, tai visi ėmė svajoti ir
3929 ABEJOJIM|                taip per kelius kartus: prabundu - nieko nėra; kaip tik apsnūsiu, -
3930 ZVAIGZDE|             pasiklausytų. Ir jeigu tik pradėdavau pasakoti, nebepaleisdavo:
3931 ZVAIGZDE|                noroms nenoroms turėjau pradėti... Žodis po žodžio priėjome
3932 PIRMUTIN|                rimtai, iškilmingai. Ir pradžių nedidelė, minia išsitiesia
3933 PIRMUTIN|                Vivat! vivat! - sušunka pradžiugę kaliniai, ir geležinės langų
3934 SVECIAI |                    Jisai visas nurimo, pradžiugo.~    - Inteisiu nepastebėtas,
3935 BEDARBO |              ir duona, - noras valgyti praeina.~    Laurynas užkiša butelį,
3936 BEDARBO |           atkišęs ranką, turiu prašyti praeinančių "ponų" ir rinkti skatikus? -
3937 PIESTUPY|                mudviejų nepastebėtų ir praeitų pro šalį. Tuo tarpu numirėlis
3938 NEMUNU  |            dailus, kaip pasaka, bet jo praeityje gal ir labai nelaimingos
3939 PIRMUTIN|               dirbtuvės stovi tuščios, pragaištis didelė, bet pasiduot, išpildyt
3940 BEDARBO |       meistrams", - ir kartais tik tik pragyvenimui bepakakdavo. O čia tuojau
3941 UBAGAS  |                 e daug man nereikia... pragyvęsiu...~    - Girdėjau, ir tamsta
3942 SVECIAI |                 jausdamas, kad jį visą prakaitais išpylė, - ko aš dabar taip
3943 LAZDA   |              patį žodį - net mane visą prakaitas išmušdavo ir turėdavau akis
3944 PIESTUPY|          pasidalyti, bet bijojau balsu prakalbėti, nenorėjau dar didesnės
3945 NEMUNU  |              ima šiurpas.~    Norėtųsi prakalbinti ją, paklausti apie tą visa,
3946 LIUDNAPA|           PASAKA~[1] ~Baltasai šašėlis~Prakalbos vietoje ~    O, jaunosios
3947 LAIMESZI|               į baisiausią nelaimių ir prakeikimo vietą.~    Bet nesutūrėjo
3948 LIUDNAPA|               negražu, ir gėda, ir dar prakišti galima - žemės negauti.
3949 PAKELEIV|               kokią savaitę ir daugiau pralaikys.~    - Tai gerai, sakai,
3950 LIUDNAPA|              jokios atidžios pro ausis praleido. Dabar kunigo prakalba,
3951 LIUDNAPA|                 kaip paukštis pro šalį pralėkdavau, bet ilgai dar int išsitiesusį
3952 LIUDNAPA|                 Jau kiek anksčiau buvo pralėkęs tarp jų neaiškus skardas
3953 LIUDNAPA|       pasirodžiusios... Žiūriu int jus pralėkusias, kaip int sapną gražų, ir
3954 KUDIKYST|            lapeliai stovi akyse seniai pralėkusios mažumės paveikslai... Atsimenu,
3955 PIRMUTIN|                didelių aukų, be kraujo praliejimo... ~1903~
3956 LAZDA   |             visus savo dvarus kartomis pralošęs. Kiek tame buvo teisybės,
3957 BRISIAIA|             griūva, sopulio pervertas. Pramerkęs akis tik spėja pamatyti,
3958 BRISIAIA|              daug, tokios jos riebios! Pramerkia Brisius akis ir saldžiai
3959 LAZDA   |              numetė vėl... Atsitekėjęs pramerkiau akis ir pamačiau savo jaučius
3960 LIUDNAPA|               ir pogulio sugulė!~    - Pramigau, - atsakė ši, - ir teip
3961 LIUDNAPA|            Buvo jau labai vėlus rytas. Pramigo! Šoko iš lovos susigėdusi.
3962 LAIMESZI|         keikiamasai seniau kalnas buvo pramintas garbės ir laimės vieta;
3963 ABEJOJIM|            laiškų, sena būdama, rašyti pramokau...~    - Bet tu, Uliut,
3964 BEDARBO |                daug esą fabrikų, plati pramonija...~    - Važiuosiu ten, -
3965 PIESTUPY|              Šventosios pakraščiais ir pranykę. Senis Jokūbas aiškino,
3966 PIESTUPY|          pypkos, padėkojęs Mataušui ir pranykęs. Tai ne kas kitas buvęs,
3967 NEMUNU  |               gatvės tamsumoje mergina pranyksta, ir einu savo keliu... Negaliu
3968 PIRMUTIN|              darbininkų tarpą ir tenai pranykstam...~    Štai minia prieina
3969 PUGAKALN|             neša ir svaido aplinkui iš praplyšusių debesų sniegą... Dangus
3970 ABEJOJIM|             labai nepasisekė; daugelis prasikišė visai ir ubagais savon šalin
3971 ABEJOJIM|            raudojau - nepaklausė: nors prasiskolino, bet ir nuo mano tėvelių
3972 LIUDNAPA|            tatai paklausti.~    Bijojo prasitarti, ką nors nereikalinga pasakyti.~   
3973 PIRMUTIN|                   Mes su Roku skubinai prasitrinam į darbininkų tarpą ir tenai
3974 BEDARBO |            nusipirkti.~    Dvi savaiti prasivalkiojo Laurynas po Dinaburko miestą,
3975 ZVAIGZDE|            brolis. - Mat kaip kaitina, prasivėdįsi.~    Pasirėmęs lazdele sunkiai
3976 NEMUNU  |                norisi nuo tos merginos prasišalinti, būti toliau, neprisiliesti
3977 NEMUNU  |           kareivių daina, be jausmų ir prasmės; dainos žodžius taip nežmoniškai
3978 VIENARUD|               ir iš rankos penėjo, jos prastą ir mažą trobelę ir tuos
3979 NEMUNU  |               pajuodavusių sodiečių ir prastai apsitaisiusių moterų yra
3980 LIUDNAPA|                Kaip ponai sukilo, kaip prastesniuosius žmones kvietė eiti prieš
3981 PUGAKALN|           nakvoti.~    - Gal kaip nors prastumsiu čia naktį, sulauksiu ryto, -
3982 PARSAPNI|              tvirtai tikintį Žagarį? - pratariau aš rimtam galiūnui.~    -
3983 LIUDNAPA|          širdele: nežinojai, kad tenai pravažiavo tasai, kuriam paskum tu
3984 SVECIAI |                    Tuo tarpu kažin kas pravėrė pirkaitės duris, ir jose
3985 KUDIKYST|                eiti vidun, iš palengvo praveriame duris, kumšydami vienas
3986 LIUDNAPA|              visą tą pakvipusį orą ir, pravėrus savo krūtinę, vienu rėžtu
3987 VIENARUD|          žiūrėjau ir laukiau. Pro mane pravežė baltą, iš lentų sukaltą
3988 PIESTUPY|           anksti kelties, tečiaus pats prašiaus tėvo, kad leistų mane ant
3989 NEMUNU  |               muzikantų" veidai ne tik prašvitę, bet ir nustebę: nesitikėta,
3990 PIESTUPY|           kalbėjau paskui ją poterius, prašydamas Dievo pagalbos. Perėjo per
3991 NEMUNU  |             kalbos ir tokio nepaprasto prašymo. Nežinodamas, ką daryti,
3992 VAGIS   |          Žinojau, kad pakliuvęs ne tik pražūčiau, bet ir iš tiesų gal tikru
3993 PARSAPNI|             savo silpnai dvasiai! Kiek pražudėt mažų kūdikių ant aukos melagingiems
3994 PARSAPNI|               dabar būdami nekaltais - pražudytų dūšias savo, bet dargi užkirstų
3995 PUGAKALN|            Dieve, nejaugi tektų čionai pražūti!" - perėjo jam per galvą
3996 VAGIS   |             visą gyvenimą, - visa būtų pražuvę. O dabar?.. šiurpuliai paėmė
3997 LIUDNAPA|               ne tu ir tėvelis, būčiau pražuvus...~    Primintasai kazokas
3998 LAIMESZI|               laisvės ir laimės dieną. Pražuvusiųjų drąsuolių vardus įrašė istorijos
3999 PIRMUTIN|               darbą gaišinti..."~    - Pribėgu: pabriko vartai atviri,
4000 BRISIAIA|               būdamas, juokų piemenims pridarydavo! Užmes jie, būdavo, ant
4001 ABEJOJIM|                durys neužušautos, nors pridarytos... Intėjau ir radau tenai...
4002 ZVAIGZDE|          Paėmiau jį drebančiom rankom, pridėjau prie akies ir kuo tik nesurikau
4003 ZVAIGZDE|         aukštyn - dar žiba. Parodžiau. Pridėjo prievaizdas prie akies ilgą
4004 LIUDNAPA|        skarmalais savo išdžiūvusį kūną pridengusi; ėjo dejuodama, lazdele
4005 JONIUKAS|               prašė nors sykelį bulbių pridėti; matė, kaip tas "dėdė" padavė
4006 JONIUKAS|             tabako ir užsidegęs pypkę, pridūrė:~    - Na, kai žąsims ganyti,
4007 PARSAPNI|             nutilo, - tiktai girdėjosi pridvėsinta žmogaus rauda; ant visų
4008 KUDIKYST|               ir gražiai padarytame iš priegalvio patalėly matau mažutį suvystytą
4009 BEDARBO |              nors tuo tarpu galėtų sau prieglaudą rasti.~    Atstatė fabrikantas
4010 BEDARBO |          nenori badu numirti. Kitokios prieglaudos nebuvo. Gyveno sodžiuj jo
4011 PARSAPNI|            viešpatauja tamsybė; po jos priegloba didžturčiai traukia iš jūsų
4012 LIUDNAPA|             gardžių batvinių pasrėbęs, prieidavo int savo moterį ir, pusiau
4013 JONIUKAS|               ne kartą ir jis norėdavo prieiti taip pat int ją prisiglausti;
4014 VAGIS   |           negirgždėtų po kojų sniegas, priėjau prie gurbų ir kuone surikau:
4015 ZVAIGZDE|             pradėti... Žodis po žodžio priėjome ir prie astronomijos. Kada
4016 KUDIKYST|            rankos. Motina meta verpti, priėjus nuvelka mane, - žiponą padeda