Part

4017 LAZDA   |              ponas, toks tarnas, - tik priekabių ieško.~    - Nepyk, motyn,
4018 BEDARBO |           Laurynas, kol fabrikantas jį priėmė atgal. Už sužeidimą neatlygino;
4019 BEDARBO |            riečias ir tiesias kaip nuo priemėčio. Jo kūne amžinai užminga
4020 UBAGAS  |         pradėjo balsu melsties už savo prietelius ir geradarius... ~Niūronys,
4021 LAZDA   |               jis patapo pas mūsų poną prievaizda. Baudžiavai išnykus, Dumbrauckas
4022 LAZDA   |              tuos jo pirštus! Buvo tai prievaizdos pirštai - kieti, kaip geležis.
4023 JONIUKAS|           žąsiukus ir šeimininkus. Tik prievakariais suranda tuos žąsiukus ir
4024 LIUDNAPA|                po kelių dienų, nešdama prievakary paršui ėsti, netikėtai pamatė
4025 BEDARBO |                        Ūkanotas rudens prievakarys; artinas tamsi naktis. Žiemys
4026 PARSAPNI|                Teisybė, maištininkai - priešai valdonų, kurie skriaudžia
4027 NEMUNU  |               visu savo kūnu, atsimeta priešakin ir paskui, sienojų atsispyrę,
4028 SVECIAI |          sargybinių gauja su uredninku priešaky. Visi buvo įgėrę.~    -
4029 PIRMUTIN|                nieko: jie drąsiai eina priešakyj darbininkų minios, linksmai
4030 NEMUNU  |          iriasi. Lyg nenoromis, sielių priešakys iš palengvo sukasi nuo garlaivio
4031 PIESTUPY|                 kaip duobėj; iš dviejų priešingų pusių žiūrėjo int tave baisus
4032 BRISIAIA|              pradeda regėties, kad tie priešininkai vėl dabar tyko: kelia jisai
4033 PIRMUTIN|      nusižeminimo ir paklusnumo drįsta priešintis pabrikantams ir tingi dirbti;
4034 PARSAPNI|                to valdonai keikia savo priešus iš sakyklų, piktos dvasios
4035 LAIMESZI|         atspėjo žmonės ir tos atmainos priežastį. Atsiminė stebuklingą žiburį
4036 LIUDNAPA|                 kaip dūmuose paskendo. Priežastis ir sekmė jos smagenyse nebesirišė.
4037 LIUDNAPA|    neapkenčiama ir lojojama. Be jokios priežiūros tada po laukus vaikščiojo
4038 LIUDNAPA|              apie tatai nepasakokit, - prigrasė visiems. - E jeigu kas,
4039 JONIUKAS|              ir duoda, duoda. Kai pati priilsus paleidžia Joniuką, jis negali
4040 PAKELEIV|                eiti. Žiūrėk, kaip mudu priims ir pavaišįs, kad nueisiva, -
4041 JONIUKAS|              piemenautų, jeigu tik kas priimsiąs, nes namie toks tik duoną
4042 NEMUNU  |                Nenoriu nuo jos obuolių priimti, - tat paleistuvė ir užsikrėtusi! -
4043 PIESTUPY|          dovanotų visus nusidėjimus ir priimtų int save; žinojau, kad galbūt
4044 JIIRJIS |                visos jų dvasios stygos prijautė tiems jų žodžiams, kartu
4045 VAGIS   |             primuštą, peilį prie diržo prikabintą. Supratau, kad nebūčiau
4046 ABEJOJIM|             gavo... Tik ėmė man Petras prikaišioti ir visaip iškalbinėti, kad
4047 LIUDNAPA|                 Gal jisai mūsiškius ir prikalbėjo...~    - Tylėk, motyn!..
4048 PARSAPNI|         vaitojančio žmogaus ir, ramiai prikalbinėdami, stengėsi išvesti jį laukan.
4049 LIUDNAPA|              pačią, - jaunųjų nereikia prikalbinėti, - ir patys moka kišti galvas,
4050 SVECIAI |               ėjo; kai įstūmė kareivių prikimštan vagonan, - jo protas apsvaigo,
4051 KUDIKYST|               Tamsta eini? - klausiame prilėkę prie jos ir apstoję aplinkui.~   
4052 JONIUKAS|        Nebesižinodama pati ką daranti, prilekia motutė int krosnį, nutveria
4053 KLIUDZIA|       Kliudžiau. Kaipo tikras medėjas, prilėkiau artyn, bet ūmai pajutau
4054 KUDIKYST|              kryžius. Eidamas pro šalį prilekiu pirma motynos prie kryžiaus
4055 LIUDNAPA|        bepažinti; marškiniai int mėsas prilipę. Gulėjo kaip negyvas. Tik
4056 TIKEJIMA|     nepripažintų... Laiške du puslapiu prilyginimų ir išvedžiojimų...~    Supratau:
4057 NEMUNU  |         bokštas, savo dantuota viršūne primenąs vidurinių amžių tvirtovę, -
4058 KLIUDZIA|               neapsakomu skausmu, akys primerktos; ji iš visos dar likusios
4059 ABEJOJIM|                vyrą kaipo gerą pavyzdį primindavau. E tu dabar taip sakai!..
4060 LAZDA   |             erzindavo, ir jinai dažnai primindavo:~    - Gana jau, gana, tėvai!..
4061 LIUDNAPA|                 būčiau pražuvus...~    Primintasai kazokas visą kraują Petrui
4062 JONIUKAS|           toliau ir nutvėręs skaudžiai primuša. Joniukas ištrūkęs lekia
4063 JONIUKAS|                ji numeta jį ant žemės, primyga koja ir duoda, duoda. Kai
4064 SVECIAI |             krūtinės ir taip int sieną primygo, kad tam net kaulai sutreškėjo.~    -
4065 JONIUKAS|         atsiklaups, būdavo, ant suolo, primygs int šlapią stiklą savo pirštelį
4066 KUDIKYST|           Motyna paima mane ant rankų, prineša prie gulinčios ir atidengia
4067 LAZDA   |       pasiėmiau mažą dobilų kuokštelę. Prinešiau tą kuokštelę int jaučius
4068 VAGIS   |              Žmonės kuone visi atvirai pripažino, kad taip "tokiam" ir reikėjo.
4069 PUGAKALN|               nuo eglės ir metė žemėn. Pripjaustęs surinko jas, sukaišiojo
4070 NEMUNU  |                    Ant galo garlaivis, priplaukęs prie uosto, sustoja. Visi
4071 LIUDNAPA|                 per visą vasarą...~    Pripratau int ją... Jau ramiau galėjau
4072 UBAGAS  |             kalba ne taip, kaip ubagai pripratę yra kalbėti. Buvaunas ubagas
4073 LIUDNAPA|      baltarūbius davė... Visas sodžius priprato int ją žiūrėti kaip int
4074 VAGIS   |            mane pamatęs. Kaip beprotis pripuoliau prie jo, apkabinau kaklą, -
4075 JONIUKAS|              tai taip daboji?..~    Ir pripuolus int Joniuką pradeda kumščioti:~    -
4076 LIUDNAPA|               balsu pagarbino Dievą ir pripuolusi apkabino senės Damulienės
4077 SVECIAI |                 ilgai laikė int patalą prirakinus, ir baisi giltinė ne kartą
4078 LIUDNAPA|              įnagį nusikalti, nes gali prireikti ar patiems ginties, ar kitiems
4079 BEDARBO |                tik apie viena... Kilpa prirengta... Laurynas įkiša jon savo
4080 TIKEJIMA|                sustiprinti tikėjime ir prirodyti jam Dievo esybę, jeigu jis
4081 PARSAPNI|            sunkiai kovoju nepildančius prisakymų mano, bet neužmirštu mažiausiojo
4082 KUDIKYST|             suolelių ir ant lovų pilna prisėdusių vyrų, moterų ir vaikų; visi
4083 PIRMUTIN|               pirmą gegužės. Ne vienam priseina už tai sėdėti karceriuj,
4084 VAGIS   |                galvon mintis, kad gali priseiti savo kraštą palikti, jo
4085 LAIMESZI|             linksmi ir laimingi...~    Prisiartinę prie kalno ir apsiautę jį
4086 ZVAIGZDE|             rugių ir vasarojaus lauką, prisiartinova prie miško. Čionai, slėpdamuos
4087 LAZDA   |            žmogybę ir bijodavom int jį prisiartinti.~    Gal Dumbrauckas būtų
4088 KUDIKYST|              netikėdamas ir abejodamas prisiartinu ir bučiuoju jai ranką. Viešnia
4089 KUDIKYST|     pasisveikink gi su viešnia, - sako prisiartinusi motina. Juk tat tavo sesytė.~   
4090 PIRMUTIN|                 kvieskim visus draugus prisidėti, - lai visi mato mūsų galybę
4091 PIESTUPY|                ir pritūpėva iš baimės, prisiglaudusiu int vienas antrą. Abu pradėjova
4092 VAGIS   |               durys buvo atidarytos... Prisiglaudžiau prie sienos ir klausaus.
4093 SVECIAI |                  tarė abu kartu...~    Prisikalbinęs pasisodino vieną ant vieno,
4094 JONIUKAS|             tik per mažas?~    Paskum, prisikimšęs tabako ir užsidegęs pypkę,
4095 LAZDA   |                ir pas tėvą labai retai prisilankydavo. Sakydavo, kad Dumbrauckas
4096 ABEJOJIM|             atvažiuotų su ja int mumus prisilankytų, nors netikėjau jų bepamatyti:
4097 LIUDNAPA|             moteriškė kažin ką, int ją prisilenkusi, maloniai kalbėjo. Nesuprato...
4098 LAIMESZI|           kuris užlips ant to kalno ir prisilies to žiburio, visus žmones
4099 LAIMESZI|          užlips ilgainiui ant kalno ir prisilytės stebuklingo žiburio, vienam
4100 JONIUKAS|          laukan varydamas, jis aiškiai prisimena, kas atsitiko, ir jaučia
4101 VAGIS   |               Ilgai nesakiau: ant galo prisipažinau. Ramino ji mane, - rodės,
4102 VAGIS   |               priešais jį būčiau ėjęs. Prisistačiau sau visą nelaimę: savo mylimąją,
4103 PUGAKALN|            kartą būčiau pamatęs...~    Prisistato jis sau, kaip tat būtų gera
4104 SVECIAI |             galvos draskydamas. Paskum prisitraukė int stalą ir atsirėmęs bepročio
4105 LAZDA   |            užginta. Mano jaučiai visai prisivarė, kojų nebepavelka: o dar
4106 PARSAPNI|         bažnyčioj, dairiausi aplinkui, prisiveizėdamas ir klūpančioms moterims,
4107 BEDARBO |        sužibėjo lempos; bet sodne, kur prisišliejęs medžio stovi Laurynas, tamsu.
4108 LIUDNAPA|       išraizgytas moteriškės veidas... Prisižiūrėjau: Dieve, kiek tasai senas
4109 ANTUETLI|             tokia romi, kad tik geriau prisižiūrėjęs galėjau pastebėti, kaip
4110 TIKEJIMA|                ir mane prie paklydusių priskaitė... Užeina noras ją nuraminti,
4111 NEMUNU  |        prigimties paveikslų dar labiau prislėgtais, nuskurdusiais ir tokiais
4112 LIUDNAPA|             maištininkų dar narsiai su prispaudėjais kovojo, laukdama galo...~   
4113 PIRMUTIN|                savo vargus, skriaudas, prispaudimą, - plaukia ramiai, iš palengvo...
4114 PIRMUTIN|              badas, vargai ir valdžios prispaudimas juos ten uždarė!~    Išsigandus
4115 BEDARBO |             dejavimu, ankstyvų ligų ir prispaudimo pergalėti. O jų kapą, kaip
4116 LIUDNAPA|            Nors kartą int savo krūtinę prispausiu...~    Teip svajojo. Nejuto
4117 BEDARBO |          darbininkas, tamsumo ir vargo prispaustas, visų niekinamas ir žeminamas:
4118 PIRMUTIN|               negelba.~    Pabrikantai prispirti pakelt darbininkams užmokesnį
4119 PARSAPNI|                brolius ir par valdžios prispyrimą liejančius kraują savo artimo;
4120 JONIUKAS|             kaip namie. Iš pradžios jį pristatė int mažą vaiką. Bet kaip
4121 LAZDA   |             miško. Saugoti miškui buvo pristatytas girininkas, kuris visai
4122 ZVAIGZDE|            visų daiktų ponui turėdavom pristatyti, bet ir mums šis tas kliūdavo.
4123 JONIUKAS|            Moters lingavo savo galvas, pritardamos motutei, ir pasigailėdamos
4124 VAGIS   |           staiga ji mano širdį traukte pritraukė.~    - Na, - maniau sau, -
4125 PIESTUPY|           atsidūrėva abu šaly kelio ir pritūpėva iš baimės, prisiglaudusiu
4126 KLIUDZIA|           Radau aš ją lauke, patvoryje pritūpusią, susirietusią, nelaimingą.
4127 VIENARUD|            traukė vežimėlį ir neramiai priunkštė. Regėjos, visiems tasai
4128 LIUDNAPA|              alsuodamas, atsiguliau... Privargau... tik kvapą begalėjau atgauti...
4129 PIESTUPY|                bėga, juo greičiau tokį priveja ir pasmaugia. Norėjau tomis
4130 LIUDNAPA|             tiek dabar kazokų ir lenkų priviso, kad ir praeiti negalima.
4131 PIESTUPY|        žinojova, kad tada būtinai mudu privys ir pasmaugs; taigi tupėjova
4132 LAZDA   |               daugybe svečių ir nemaža prišaudė tą dieną stirnų, kiškių
4133 PUGAKALN|            patyrė, kad ten buvo medis. Prišliaužė artyn ir užsiglaudė nuo
4134 VAGIS   |             medinę kūlę, akies mirksny prišokau prie jos, nusitvėriau abiem
4135 VAGIS   |               greitai sutikom, pasogos prižadėjo nemažai, ir nutarėm, nieko
4136 JONIUKAS|               to "dėdės", kad gerai jį prižiūrėtų, negailėtų rykščių, jeigu
4137 ABEJOJIM|             taip dirbu, ne taip vaikus prižiūriu. Nors buvau vyresnioja,
4138 KUDIKYST|               sūnų turi: ir gražus, ir protingas - jau mažas moka Dievą mylėti.
4139 VAGIS   |             klausaus. Girdžiu, kumelys prunkščia, o nuo jo kojų muša geležinius
4140 NEMUNU  |          aplinkui. Tiesiai mano kakton pučia vasaros rytys vėjas, tarsi
4141 LAZDA   |               rudenį Burbiškin jaučius pūdymo artų. Nedaug ką galėjau
4142 NEMUNU  |             vienas kitą, už kitas kitą puikesni ir įvairesni, atkreipiu
4143 PARSAPNI|               parsekiojami, duoda jums puikiausį pavyzdį kovos ir pasipriešinimo
4144 LAIMESZI|            vyrų delnuose, o pirma visų puikiausiais vežimais baltai apsitaisę
4145 NEMUNU  |          tolimųjų upės krantų, ir kaip puikiausias savo raštais audeklas blizga
4146 LAIMESZI|         vainikais ėjo jaunos merginos; puikiausius žolynus nešėsi rankose gerbiamos
4147 LAZDA   |          skarotais ąžuolais apaugusios puikios žmonių pievos, lankomis
4148 PIRMUTIN|              Visur uždaro krautuves ir puikius magazinus; languos pasirodo
4149 ANTUETLI|            nardyti ir plaukyti po šitą pūkų jūrą, kaip tat daro maži
4150 SVECIAI |        susigraudinęs Antanas, int juos puldamas.~    Vaikai išsigandę žiūrėjo
4151 NEMUNU  |        paupiais rėkauja tokie pat žąsų pulkai, kokiuos ir aš kadaise Šventosios
4152 VAGIS   |                 Bet ką turėjau daryti? Pulti vidun? O galbūt tenai ne
4153 PARSAPNI|        išganymui savo tėvo, nes ant jo pultų visi paržengimai vaikų.
4154 JONIUKAS|              balandėlis vargintojėlis, pūna jo kaulai tolimoj, nežinomoj
4155 KUDIKYST|                tik žydas Arelis, ką su puodais važinėja; rodos, atskiriu
4156 KUDIKYST|            galvą ir ištraukia iš tenai puodynėlę; matau, kaip atpjauna gabalėlį
4157 PARSAPNI|         skubinai priėjo prie grabo ir, puolęs ant kelių, pradėjo bučiuoti
4158 SVECIAI |                   Sukliko moteriškė ir puolus ant kelių apkabino vyro
4159 PARSAPNI|             dabar padedat savo kraujo, puošdami auksu jų šmėklas! O tuo
4160 PIESTUPY|           baslį; nors buvau kaip geras pupų pėdas, bet savo pagalį tik
4161 LIUDNAPA|              jau kelintą dieną purškte purkštė...~    Juozapota atsinešė
4162 SVECIAI |          Nepasiduosiu! - rėkė Antanas, purtindamas nuo savęs sargybinius. -
4163 KLIUDZIA|         plaukai, lietaus sušlapinti ir purvais apskretę, visi kabėjo sustyrę
4164 NEMUNU  |               tarpo ir dabar skęstanti purvuose.~    "Kur jos gimtinė vieta,
4165 SVECIAI |         giltinė žiūrėjo, kada baloj ar purvynėj gulint stingo visi sąnariai,
4166 LIUDNAPA|               tyčia, jau kelintą dieną purškte purkštė...~    Juozapota
4167 BEDARBO |              džiova Lauryno pati ir po pusantrų metų numirė...~    Pasiliko
4168 BEDARBO |                 dirbti tik dėl to, kad pusbadžiai galėčiau gyventi ir laukti,
4169 ABEJOJIM|              vargo pamatė, kolei žemės puselę nusipirko. E kaip tą žemę
4170 PIESTUPY|            akimis žiūriu int abi kelio pusi. Aplinkui, kaip apmirusios,
4171 TIKEJIMA|              nepripažintų... Laiške du puslapiu prilyginimų ir išvedžiojimų...~   
4172 LIUDNAPA|                 turėjo stipras, kad ir pūslėtas, kojas ir naštos sunkumo
4173 ABEJOJIM|              mano seserį Oną? Jinai da pusmergėlė buvo, kaip Vitebskan su
4174 LIUDNAPA|               Persižegnojo ir atsisėdo pusryčiautų... Pirmąkart viena!.. Ant
4175 LIUDNAPA|          tamsta šiandien teip vėlai su pusryčiu? - paklausė, matydama Juozapotą
4176 LIUDNAPA|               galėjo rasti...~    Apie pusryčius jau ėjo miesto gatvėmis,
4177 LIUDNAPA|              ėsti paršui ir ėmė ruošti pusrytį. Bijojo, kad Petras, nuo
4178 ABEJOJIM|              abiem gerai sekas: jau po pustrečio tūkstančio namo parleidė, -
4179 BRISIAIA|               surasdavo, nors tasai už pusvarsčio, aukščiausioj eglės viršūnėj,
4180 BEDARBO |               savo baisaus kriokimo ir putojimos, nei kojų traukimo, kurios
4181 PIESTUPY|            tave baisus tamsus griovys, pušelėmis apaugęs; skersai int upelį
4182 PIESTUPY|               vėl kilo aukštyn, tankių pušelių lydimas. Tokioj vietoj ir
4183 ZVAIGZDE|                spindulių, palindova po pušimi ir atsigulėva pasilsėtų.
4184 LIUDNAPA|              viršūnes: žiūrėjau, kaip "pušin iš pušies voverytė liuoksi",
4185 LIUDNAPA|              mito. Slankės po paupį ir pušyną, kur vasariniuose namuose
4186 LAZDA   |                išmėtyti nedideli jauni pušynėliai. O dar nelabai seniai, mano
4187 UBAGAS  |                 Pasitaisysi čionai, po pušynėlius vaikščiodamas, - padrąsino
4188 LIUDNAPA|                ar gali kas taip jausti pušyno kvapą, kaip džiovininkas.
4189 ABEJOJIM|           Petras visus metus ant manęs pyko ir žvairavo: tylėjau ir
4190 LAZDA   |           tėvas, - tik nereikia ant jo pykti: jį patį maišto metais kazokai
4191 LIUDNAPA|               toli, tečiaus Petras jau pynė iš balanų lopšį, laimingai
4192 KUDIKYST|                 o aš ir pats mažas, ir pypkės nerūkau, tai koks gi aš
4193 BRISIAIA|                Su juo vaikai žaidė, jį račiukuos' įsikinkę važinėjo: nepyko
4194 SVECIAI |               tupi kiškelis po egle ir ragaišį kepa. "Padėk, Dieve", -
4195 SVECIAI |               abiem.~    - Nors juodas ragaišis, bet gardus, - gyrė tėvas.~    -
4196 SVECIAI |            šaukė nesavu balsu, - a tu, ragana!.. Nuo Maciuko gavai!?.~    -
4197 ZVAIGZDE|                žąsys, raudojo piemenių rageliai. Buvo taip romu, tokia giedra,
4198 UBAGAS  |                 Matai: ne senelio, tik ragelių pasigailėjo. Tai ne pasaka,
4199 PIRMUTIN|            knygas, eikim - pamatysi, - ragina mane Rokus. - Tyčia užbėgau
4200 PIESTUPY|             rankoj sėdėjo ažu stalo ir ragino ražančiaus giedotų; motyna
4201 UBAGAS  |       ištroškęs. Klausiaus, kaip sodne raiboja gegutė kukuoja, linksmai
4202 ABEJOJIM|               namo ir parvirtau lovon: raičiaus po ją, raudojau, vaitojau.
4203 LAIMESZI|           įrašė istorijos knygon aukso raidėmis, o jų gyvenimo ir darbų
4204 LAIMESZI|               vis labiau žibėjo, aukso raidės vis labiau blizgėjo...~   
4205 SVECIAI |          valgymais apkrautas: ragaišio raikyto, sviesto ir kiaušinių, butelis
4206 SVECIAI |         pargriuvo ant suolo ir kriokė, raitės, plaukus nuo galvos draskydamas.
4207 LIUDNAPA|              ir pro šalį pralėkė baisi raitųjų gauja. Tai buvo kazokai.
4208 BEDARBO |         švilpiančius kazokų kančiukus, raižančius darbininkų nugaras. Tartum
4209 PAKELEIV|              ir verkdamas staiga, kaip raketa, trūksta: sudejuoja miško
4210 LIUDNAPA|                ne linksmesnė, tai daug ramesnė. Graudu buvo, labai graudu;
4211 LIUDNAPA|            Nebijok, nieko bloga, - jau ramesniu balsu tarė jisai, - tik
4212 ABEJOJIM|              Jonu buvo, aš buvau visai rami; bet kaip persiskyrė su
4213 LAZDA   |         draugais ir radau galvijus kuo ramiausiai besiganančius savose lankose,
4214 PIRMUTIN|            užsimanė, - ir Dievo nebijo ramiems žmonėms darbą gaišinti..."~    -
4215 LIUDNAPA|             vyro paveikslu savo dvasią ramindama. Staiga netoli sutauškėjo
4216 PUGAKALN|              tave, - šnibžda, tarsi ją ramindamas, jaunikaitis. - Susidėsiva
4217 ABEJOJIM|         Petrienei, kada toj pradeda ją raminti, - išgyvenai su vyru jau
4218 LIUDNAPA|              sunkios ir vargingos, bet ramios dienos...~    Niekur toliau
4219 LAIMESZI|                ir galvoje - neapsakomą ramumą. Akies mirksny sutrupėjo
4220 VAGIS   |             tas tik vienas atsitikimas ramumo neduoda...~    Gal geriau
4221 LIUDNAPA|            ruduo gyvenimo mano.~    O, Ramūta! Kodėl nepažinau tavęs,
4222 JONIUKAS|          ateina laukan pažiūrėtų dėdė, randa jį su kitais vaikais žaidžiant,
4223 KUDIKYST|                 Dabar pas krikštomočią randame visai kitaip. Įėjusi vidun
4224 ZVAIGZDE|              Pasirėmęs lazdele sunkiai rangė dėdė Simanas senus savo
4225 KUDIKYST|               po aslą, norėdamas abiem rankelėm nutverti tai musią skrendančią,
4226 LAZDA   |              mano mokytoju. Padavė man rankosen didžiausią lenkišką knygą,
4227 VAGIS   |            būčiau prisipažinęs, teismo rankosna atsidavęs. Ne kartą jau
4228 KUDIKYST|              būdu negaliu ištraukti iš rankovės rankos. Motina meta verpti,
4229 PAKELEIV|            Antanas nutyla ir deda savo rankraštį kešenėn.~    - Na, kaipgi
4230 JONIUKAS|               tenai dedas. O ką, jeigu ras tėvelį! Ir Joniuko krūtinėje
4231 LIUDNAPA|            kiemo sargas, - eik tenai - rasi...~    Mostelėjo ranka.
4232 ANTUETLI|                Kur tas visa kas dingo? Rasit nuskendo bedugnėsna ir kažin
4233 PAKELEIV|             jiems pritaria.~    - "Gal rasiu vargus, nelaimes, bėdas", -
4234 BEDARBO |                Lauryno ranką, įsukė ją ratan... Suriko nesavu balsu Laurynas,
4235 LAZDA   |              ponus. O ponai jau sėdėjo ratuos ir rengės važiuoti. Mano
4236 VAGIS   |                 didžiausius sienojus į ratus įkeldavau, kelmus iš žemės
4237 UBAGAS  |              ašaros...~    - Ko tamsta raudi? - paklausiau nemandagiai
4238 ABEJOJIM|          grįžti, nors kaip juos motutė raudodama prašė. Pati taip savo krašto
4239 LIUDNAPA|              klūpojo visos ir, gailiai raudodamos, meldėsi. Grabnyčios žvakė
4240 JONIUKAS|              koks nepažįstamas žmogus, raudonais kailiniais apsivilkęs, ir
4241 PIRMUTIN|          plavėsuoja ant lazdų iškeltos raudonos skaros. Kaip plati upė plaukia
4242 NEMUNU  |               blizgančios, ir skruostų raudonumas, matomai, jau ne pačios
4243 ANTUETLI|         pamačiau ant kerčių išlipdytus raudonus apskelbimus: "Ant Uetlibergo
4244 LIUDNAPA|                nesuprato jų klyksmo ir raudų, kai šios, visiškai su savo
4245 LIUDNAPA|           Nutvėrė abiem rankom sūrį ir raugčiodamas ėmė valgyti. Matyt, buvo
4246 LIUDNAPA|               senas veidas raukšlių ir raukšlelių turėjo! Ilgi ilgi gyvenimo
4247 KUDIKYST|              jos galvą žemyn, išvagojo raukšlėmis kadai tai gražų veidą ir
4248 PARSAPNI|                du vaiku staigu apsirgo rauplėmis, sūnus pasimirė, bet ant
4249 PARSAPNI|      paveikslas: tas vaikas numirė nuo raupų ligos, tarpe jūsų pačių
4250 BEDARBO |          kalina dantis. Drėgnas šaltis rausias po jo plonus rūbus ir marina
4251 BEDARBO |               jo visus jausmus, giliai rausiasi po jo omenę. Jam toks ateina
4252 NEMUNU  |               įbestas į save jos akis, rausta ir sukasi į šalį. Apsitaisiusi
4253 NEMUNU  |          varpinyčios viršūnė, paskui - rausvas bažnyčios stogas, ant galo
4254 NEMUNU  |                17 metų. Bet pamėlynavę rausvi jos paakiai, akys nuvargusios,
4255 TIKEJIMA|            sienojų, pasidėjęs sąsiuvą, rašau...~    Nuo pavasario kvapų
4256 LIUDNAPA|             žmonėms bažnyčioj kokį ten raštą perskaitę... Teip vidury
4257 NEMUNU  |               ir kaip puikiausias savo raštais audeklas blizga ir tviska
4258 ABEJOJIM|                tų laiškų, sena būdama, rašyti pramokau...~    - Bet tu,
4259 ABEJOJIM|                   Jeigu man taip vyras rašytų - laiminga būčiau. Bet aš
4260 VAGIS   |              vedamas jau kelintą dieną rąžais, - atsiminiau. - Pats, nabagas,
4261 VIENARUD|           išpažinties buvęs; numirė su ražančiu ir škaplieriais... Tik su
4262 LIUDNAPA|               tėvai, Juozapotą mylėjo, rečiau ją ataminė. Dažniau kentė
4263 LAZDA   |                širdimi žiūrėjau int tą reginį ir mačiau, kokiuo džiaugsmu
4264 LIUDNAPA|             tuos durtuvus įsitaisė, ir reikalavo, kad pasakytų visą teisybę,
4265 BEDARBO |       atsimintų. Ir kam mano gyvenimas reikalingas? šeimynos, apie kurią reiktų
4266 KUDIKYST|            einame visi su kažin kokiuo reikalu pas kitą kaimyną. Iš tenai
4267 LIUDNAPA|            žiūrėt nežiūrėjo. Visi savo reikaluose buvo paskendę. Šitai pro
4268 LIUDNAPA|                apie pasaulio ir žmonių reikalus nedaug teišmanė, tečiaus
4269 VAGIS   |        pripažino, kad taip "tokiam" ir reikėjo. O palicija pakalbėjo, paklausinėjo,
4270 BEDARBO |      reikalingas? šeimynos, apie kurią reiktų rūpinties, nebeturiu ir
4271 JONIUKAS|              Joniukas, ką tas visa kas reiškė, bet ir jo mažą širdelę
4272 KUDIKYST|        nesuprantu gerai motinos žodžių reiškimo, bet jaučiu, kad būsiu nelaimingas:
4273 VIENARUD|            pasileido vieškeliu dvaran, rėkaudama ir rankomis mojuodama...~    -
4274 NEMUNU  |              po krūmus lando, paupiais rėkauja tokie pat žąsų pulkai, kokiuos
4275 KUDIKYST|                gryčia žmonių: šūkauna, rėkauna, šoka; aplink mano lopšį
4276 LAIMESZI|             pusių baisiausios šmėklos, rėkaus ir kauks įvairiausiais balsais,
4277 VIENARUD|         išgirdau vyrų balsus ir moterų rėkavimą. Pažiūrėjęs pro langelį,
4278 BEDARBO |              ir šūkavimus, palicijantų rėkavimus, švilpiančius kazokų kančiukus,
4279 TIKEJIMA|          tardamas, kad tat kokia nors "reklama".~    - O, tamsta tik perskaityk,
4280 JIIRJIS |             džiaugties ir nusiraminti; remkiva vienas antrą, būkiva santaikoje,
4281 LAZDA   |             ponai jau sėdėjo ratuos ir rengės važiuoti. Mano tėvas netoli
4282 BEDARBO |         stovėdamas, - jau naktis, visi rengias gultų, visi ieško pailsio, -
4283 ANTUETLI|             rūkas vis labiau ir labiau retėjo; kvėpuoti buvo kaskart lengviau
4284 LIUDNAPA|          Ubagėlė tuo tarpu valgė ir iš reto pasakojo:~    - ...Vilniun
4285 LAIMESZI|               kūnais. Juo aukštyn, juo retyn jų skaitlius ėjo. Šitai
4286 PAKELEIV|                 kad viduriuose amžinai revoliucija griaudė. Atmeni, kaip abudu
4287 LIUDNAPA|           pravėrus savo krūtinę, vienu rėžtu sugrūsti jį plaučiuosna:
4288 ZVAIGZDE|                rodėsi, pati saulė žeme ridinėjo.~    Apėjusiu ežiomis rugių
4289 BRISIAIA|              tų ančių daug, tokios jos riebios! Pramerkia Brisius akis
4290 BEDARBO |              nei kojų traukimo, kurios riečias ir tiesias kaip nuo priemėčio.
4291 ZVAIGZDE|             uždengė rugių lauką. Saulė riedėjo žemyn ir ruošėsi greitai
4292 UBAGAS  |              ir karčios ašaros pradėjo riedėti iš akių.~    Supratau...
4293 JONIUKAS|            nebeatneša jam iš miestelio riestainio ar saldumynų nupirkęs. Paliko
4294 VAGIS   |              Širmais obuoliais muštas, riestu kaklu ir ilgais karčiais,
4295 LIUDNAPA|                svirnelio baltos drobės rietimą. Susiieškojo žirkles, siūlų
4296 LIUDNAPA|             mąstė Juozapota, ant balto rietimo pasirėmusi.~    Nuo Petro
4297 PAKELEIV|              būdavo, po juos, uogauji, riešutauji - tik skamba ir ūžia aplinkui
4298 ZVAIGZDE|              ir grybų žemė marguliavo; riešutų - kiek dabar gylelių; upėj
4299 LIUDNAPA|               nebebijojo.~    Išgirdęs riktelėjimą, sunkiai pakėlė savo girtas
4300 PARSAPNI|         tikintį Žagarį? - pratariau aš rimtam galiūnui.~    - Tai - ne
4301 ABEJOJIM|            tavo vyras toks geras, toks rimtas, - mes visos taip gerai
4302 PIRMUTIN|            jūra, linguoja ir ūžia. Tik rimtesnių darbininkų balsams pasiseka
4303 PARSAPNI|          žmogus labai aukštas, rūstaus rimto veido, su pailga kuprota
4304 PARSAPNI|           viskas atsimainė. Aš ėjau su rimtu galiūnu keliu. Jis žengė
4305 NEMUNU  |              ja rankoje eina aplinkui, rinkdamas skatikus. Bet skurdžiai
4306 LIUDNAPA|              kieman per savo sodžių ir rinko krepšelin savaitinį maistą.
4307 BEDARBO |          prašyti praeinančių "ponų" ir rinkti skatikus? - Ne, niekados!
4308 ANTUETLI|               suolelio, pradėjau ir aš risties siauru baltuojančiu takeliu,
4309 ANTUETLI|          kamuoliai, bangos iš palengvo ritosi ant viena kitos ir kilo
4310 LAZDA   |            akis: tėvas pakėlė ranką ir rodė mums lazdą, tą pačią lazdą,
4311 KUDIKYST|                savotiškai kalbėties ir rodyti jam visą savo turtą, kuriuo
4312 PARSAPNI|             vadiname dangumi, kur auga rojaus medžiai, gieda stebėtini
4313 PIRMUTIN|                 prašau drebančiu balsu Rokaus, negalėdamas nustovėti ant
4314 PIRMUTIN|             čeža, žiopso...~    Mes su Roku skubinai prasitrinam į darbininkų
4315 NEMUNU  |          girioj kukuojančią, vargelius rokuojančią, apie mergelę - rūtų darželyje
4316 ANTUETLI|                debesų jūra. Buvo tokia romi, kad tik geriau prisižiūrėjęs
4317 KUDIKYST|             pažiūrėti, kas tenai tokie roplinėja ant upelio dugno ir ką jie
4318 KUDIKYST|            suprasti; matau tai vabalą, roplinėjantį po žemę, tai skraidančią
4319 KUDIKYST|               tai, pradedu rūpestingai roplinėti aplink kūdikį ir jį žadinti.
4320 SVECIAI |                    Antaną nusivedė... ~Rozalimas, 1906. VII. 17~
4321 KADNUMIR|          Žolynėliais apkaišysi, ~Tarpu rožių ir lelijų ~Man kryželį pastatysi. ~
4322 ZVAIGZDE|              pamiškėje mudu su Baltrum Rudoku mėšlą; skubėjova dirbti,
4323 LIUDNAPA|              paliūtis, ir žmonės, metę rugius pjauti, skurdo trobose,
4324 ANTUETLI|              kuris vingiuodamasis nyko rūke. Bet juo aukščiau, rūkas
4325 PIRMUTIN|          dunzga mašinos, tarška ratai, rūksta iš kaminų dūmai...~    Pirmutinį
4326 TIKEJIMA|         spindulių ežeras, o už jo, dar rūku aptraukti, dūkso palši sniegų
4327 KUDIKYST|                žmogus ir visados pypkę rūkydamas ateina, o aš ir pats mažas,
4328 LIUDNAPA|       aptemusiom akim žiūrėjo int pono rūmus, ir jo omenėje kildavo naujas
4329 ZVAIGZDE|                 Saulė riedėjo žemyn ir ruošėsi greitai pasislėpti už aukšto
4330 LIUDNAPA|              nunešė ėsti paršui ir ėmė ruošti pusrytį. Bijojo, kad Petras,
4331 LIUDNAPA|             snausti negalima, - reikia ruošties, nors kokį įnagį nusikalti,
4332 PARSAPNI|              apsiautė tik ką užmatomas rūpesnio šešuolėtis, ir, pašaukęs
4333 PARSAPNI|              sentėviai gyvena be jokių rūpesnių ir vargų, drąsių mislių
4334 NEMUNU  |             tais žmonėmis, kurie, savo rūpesniuose ir varguose paskendę, gyvenime
4335 LIUDNAPA|                    Bet ir jo širdį vėl rūpestis suspaudė.~    - Tik žiūrėkit,
4336 BEDARBO |              baisu ir nuobodu, ne taip rūpėtų badas ir ateitis. Dabar
4337 ABEJOJIM|              tas visa kas nebelabai ir rūpi. Turiu vaikus nebemažus:
4338 LIUDNAPA|            valdžia vergais-žmonėmis ir rūpinantis). Kunigas sakęs, kad ir
4339 PIESTUPY|              nesiveja kas iš miško, ir rūpinaus greičiau eiti.~    Bet kada
4340 LIUDNAPA|               nesijudindami iš vietos, rūpinos tik savim ir gudriai laukė.
4341 PIESTUPY|           tuojau ims ir iššoks vilkas. Rūpinuos eiti taip, kad negirdėtų,
4342 LAZDA   |           tasai sūnus gyveno kažno kur Rusijos gilumoj ir pas tėvą labai
4343 PARSAPNI|         galingas žmogus labai aukštas, rūstaus rimto veido, su pailga kuprota
4344 ABEJOJIM|               ir tvirta ir kažin kokia rūsti - ne tokia vėjavaikis, kaip
4345 ABEJOJIM|             kartu išėjo. Nėra ko Dievo rūstinti, abiem gerai sekas: jau
4346 VIENARUD|            kryžiai stovėjo kažin kokie rūstūs ir tartum verkė žmogaus
4347 PIESTUPY|          pakasusiu, dar visai neseniai Rygoj mirusiu; pakasusiu tuos
4348 BEDARBO |             Dūda. Atvažiavo jis čia iš Rygos. Ten dirbo vagonų fabrikoje
4349 JONIUKAS|               jį prižiūrėtų, negailėtų rykščių, jeigu neklausys ir tinginiaus.
4350 PUGAKALN|           tarėsi pernakvosiąs ir rytoj rytą grįšiąs Ciurichan. Bet oras
4351 LIUDNAPA|                 Niekas nebebuvo tikras rytdienos, nežinojo gultų eidamas,
4352 KADNUMIR|             kad žydėtų, ~Kas pavasario rytelį ~Kad lakštingala skambėtų...~ ~
4353 PUGAKALN|        prastumsiu čia naktį, sulauksiu ryto, - manė sau vienas. - Toliau
4354 NEMUNU  |              mano kakton pučia vasaros rytys vėjas, tarsi maloniai glostydamas,
4355 LIUDNAPA|                   namų šeimininkė dėjo ryšelin ragaišio, mėsos ar varškės
4356 LIUDNAPA|                visas jas nelaimė vienu ryšeliu surišė...~    Vieną vakarą,
4357 PIESTUPY|           vyras, turiu moteriška skara ryšėti. Bet motyna int mano vyriškumą
4358 ABEJOJIM|              ir sapnuoju: smaugias ant ryšio mano margoja karvė gurbe,
4359 UBAGAS  |          vaikai, džiaugdavomės, pamatę Sabaliūną su savo šeimyna ateinantį:
4360 PARSAPNI|          ištraukę aikštėn savo spėkas, sądarą ir broliškus jausmus, -
4361 LIUDNAPA|                ir rūpinantis). Kunigas sakęs, kad ir rusų valdžia žadanti
4362 VAGIS   |                nebuvau sau apsirinkęs. Sakiau, paspėsiu, - ir taip nenuobodu
4363 ZVAIGZDE|                Baltrum drebava. Dabar, sakova, tai jau bus. Nuėjęs lieps
4364 PIRMUTIN|              linksmą naujieną...~    - Sakyk, kaip tas atsitiko? - prašau
4365 LIUDNAPA|            nepažįstamas, klausinėtų, - sakykit, kad užuodarbin išėjo...~   
4366 PARSAPNI|        valdonai keikia savo priešus iš sakyklų, piktos dvasios šalininkais
4367 ANTUETLI|              mažutė, medžiais apaugusi sala; už jų - aukšti krantai;
4368 LIUDNAPA|           Valandėlę tylėjo. Jai tartum saldu buvo turėti svetimą paslaptį,
4369 KUDIKYST|                sėdžiu lopšy, apkrautas saldumynais, "paukštytėmis" ir barankomis;
4370 BRISIAIA|              Pramerkia Brisius akis ir saldžiai žiovauja, jas atsimindamas.
4371 SVECIAI |        priglausti... Juk buvo valandų, saldžių, malonių, kada, regėjos,
4372 SVECIAI |               gyvenimą suardė...~    - Samuli, ir tu su jais kartu?! -
4373 SVECIAI |              budeliams tarnauti!..~    Samulis susigėdęs nusisuko...~   
4374 BEDARBO |      nebejausiu nei drėgno šalčio, nei sąnarių skaudėjimo, nei pilvo gurgėjimo, -
4375 JONIUKAS|             atsikelti - taip jam visus sąnarius sopa, ir tik kniukčiodamas
4376 JIIRJIS |           remkiva vienas antrą, būkiva santaikoje, o meilė palaimįs mūsų gyvenimą,
4377 NEMUNU  |        nelaimingais gyvenimo ir žmonių santykiais išmesta iš jų tarpo ir dabar
4378 KUDIKYST|                             KŪDIKYSTĖS SAPNAI ~I. Senutė Baltruvienė ~   
4379 LIUDNAPA|                              Juozapota sapnavo...~    Mato jinai gražų
4380 PARSAPNI|                                    PAR SAPNĮ~    Atguliau į lovą. Kūnas
4381 PARSAPNI|                pradėjo lankyti nerimūs sapniai...~    Pasijutau tartum
4382 SVECIAI |            vargti pabaigęs, iš baisaus sapno atbudęs; jo akys, jausmo
4383 JIIRJIS |              kitą matę. "Ar ne ši mano sapnų gaivintoja? ar ne šis mano
4384 PIRMUTIN|                ir darbininkų streikus; sapnuodavau apie tai naktimis kaip apie
4385 ZVAIGZDE|            žvaigždė žiba?!~    - Ar tu sapnuoji? - atsiliepė Baltrus ir
4386 PIRMUTIN|        Išsigandus policija ir kalėjimo sargai bėga prie jo vartų, ištraukia
4387 SVECIAI |          liūtas puolė int Maciuką. Tik sargybiniai paspėjo jį atstumti. Tada
4388 SVECIAI |               plaukų, reta barzdele ir sargybinio rūbais su blizgančiomis
4389 SVECIAI |         Antanas, purtindamas nuo savęs sargybinius. - Jisai mano gyvenimą suardė...~    -
4390 TIKEJIMA|           Atsirėmęs sienojų, pasidėjęs sąsiuvą, rašau...~    Nuo pavasario
4391 LAZDA   |              druska, jaučiams - keletą saujų senų pelų; daugiau nieko
4392 LIUDNAPA|            viena kaip terp žalio miško sausas stuobris. Naujosios kartos
4393 JONIUKAS|           drebėjo širdelė krūtinėje ir sausos juodos duonos kąsnelis sustodavo
4394 LIUDNAPA|                int ją žiūrėti kaip int savą. Pamatęs kas pro langą su
4395 LIUDNAPA|        Neišturėjo: nuo žaizdų po šešių savaičių numirė. Vienos moterys liko.
4396 KUDIKYST|            visa norėdamas pastebėti ir savaip suprasti; matau tai vabalą,
4397 LAZDA   |               parsivariau namo ir tris savaites išgulėjau lovoj...~    Tėvas
4398 LIUDNAPA|              sodžių ir rinko krepšelin savaitinį maistą. Kartais, kada aiškesnį
4399 SVECIAI |          sapnas? nejaugi aš vėl namie, savajam krašte? - šnibždėjo jo lūpos,
4400 UBAGAS  |             Visur graži prigimtis, bet savajame krašte jinai maloni, brangi,
4401 VAGIS   |              sutepimo. Juk aš tik savo savastį gyniau... Kitos išeigos
4402 BEDARBO |                be vietos, sveikatos ir savasties... Ir nejaugi, atkišęs ranką,
4403 ANTUETLI|                pačios vietos giliai po savimi, kur dabar debesų jūra liūliuoja,
4404 LAZDA   |               ramiausiai besiganančius savose lankose, o piemenis kerėplą
4405 KUDIKYST|                su tokiu tuojau pradedu savotiškai kalbėties ir rodyti jam
4406 UBAGAS  |            amžinos vaikų kalties ir aš savyje nešioju.~    - E kuo tamsta
4407 VAGIS   |           dūšiai nekaltybę sugrąžinti, sąžinę nuraminti. Tokio sąžinės
4408 JONIUKAS|          džiaugsmo, meta savo žąsis ir sėdas ratuosna.~    - Na, dainuok! -
4409 KUDIKYST|              eina su manim prie lovos, sėdasi ant jos ir mane šaly savęs
4410 LIUDNAPA|          veikei? Gal ant kelių mamytės sėdėdama, gražių jos pasakų ir dainų
4411 LAZDA   |                arba vaikščiodavo, arba sėdėdavo ažu staliuko prie pačio
4412 LIUDNAPA|             Gal sodne po senąja grūšia sėdėjai, vainikėlį pindama? E gal
4413 LAZDA   |                      Tėvas nutilo. Mes sėdėjom ant savo vietų kaip inbesti.
4414 LIUDNAPA|             miegantį: šaly jo laiminga sėdėtų, baltą ryšelį ant kelių
4415 NEMUNU  |        stovinčiam kareiviui, kitu du - sėdinčiai čia pat moteriškei. Kareivis
4416 NEMUNU  |            lanko beveik visus aplinkui sėdinčius vyrus, neaplenkia nė jaunučio
4417 LAZDA   |               iš vieno galo kitan arba sėdinėti ažu staliuko prie lango.
4418 UBAGAS  |                  surikau, ūmai pažinęs sėdintį priešais mane žmogų.~   
4419 PARSAPNI|             valdžia nebūtų, - visuomet sėjo ir sės pasipriešinimo grūdus
4420 BRISIAIA|                atsikelia nuo spalių ir seka paskum, ne taip, kaip pirma -
4421 VIENARUD|            Apalionija gera", - maniau, sekdamas ją akim, ir toksai užėjo
4422 ABEJOJIM|                netoli savęs jausdavau. Sekiau jį mintimis visur, kur tik
4423 JIIRJIS |                da nepramintais takais, sėkiva, ką turiva, dirbkiva, ką
4424 LAZDA   |              Dumbrauckas vaikščioti po seklyčią iš vieno galo kitan arba
4425 LAZDA   |       Dumbrauckas apsigyveno pas mumus seklyčioj. Kokiomis sąlygomis apsigyveno,
4426 LIUDNAPA|                paskendo. Priežastis ir sekmė jos smagenyse nebesirišė.
4427 PARSAPNI|            duktė, įsitikėdama broliui, sektų pėdomis jo prapulties, -
4428 VIENARUD|           vienam klierikui, e tasai iš seminarijos pabėgęs ir paskum didžiu
4429 LIUDNAPA|           dainų klauseis? Gal sodne po senąja grūšia sėdėjai, vainikėlį
4430 BRISIAIA|             nežiūrėjo. Taip ir skursta senatvėj...~    E juk buvo jaunas
4431 PAKELEIV|            Nesijuok, galbūt kada nors, senatvėje, malonu bus atsiminti, kad
4432 LIUDNAPA|          vilties.~    Juozapota klausė senelės, ir sunkus akmuo jos širdį
4433 LIUDNAPA|                 Nepasigailėjo nei žilų senelių, nei sergančių moterų, nei
4434 LIUDNAPA|           Dievą ir pripuolusi apkabino senės Damulienės kojas.~    -
4435 NEMUNU  |             linksmai. - Tik kokią nors senobinę dainą... liūdną...~    Broliai
4436 PARSAPNI|             paukščiai, kur mūsų šventi sentėviai gyvena be jokių rūpesnių
4437 LAZDA   |         neturėdavo. Dažnai atsimindavo senuosius laikus ir atsitikimus, kuriuos
4438 LIUDNAPA|    Nepasigailėjo nei žilų senelių, nei sergančių moterų, nei nekaltų mažų
4439 ANTUETLI|       ginkluotų milžinų eilė sustojusi sergėjo stebuklingą šalį. O juk
4440 VIENARUD|              tik mes vieni ilgus metus sergėsime tavo kapą..."~    Giliai
4441 UBAGAS  |                    Girdėjau, ir tamsta sergi? - paklausė jisai mane.~    -
4442 PARSAPNI|             nebūtų, - visuomet sėjo ir sės pasipriešinimo grūdus žmonių
4443 PARSAPNI|         išjuokia ir mindo po kojų jūsų seseris, par girtuoklystę ir kitus
4444 JONIUKAS|             dar nėr važinėjęsis.~    - Sėsk ratuosna, pavažinėsiu, -
4445 KUDIKYST|       sveikinas su mano broliais ir su sesute. Aš stoviu vidury lovos,
4446 PIRMUTIN|              Dideliais vingiais lekiam siauromis gatvėmis, uždusę, sukaitę.~    -
4447 PARSAPNI|             pamintos po kojų ypatos ir siaurus apsireiškimus jų dvasios,
4448 ANTUETLI|              krantai; dar toliau, kaip sidabras, spindėjo sniego ir ledų
4449 PUGAKALN|            aukštai aukštai kilstančios sidabrinės kalnų viršūnės...~    Kada
4450 NEMUNU  |            gausesni skatikėliai ir net sidabriniai pinigai... Matau, kaip nuo
4451 KUDIKYST|                 šaukiasi mane kunigas, siekdamas ranka kešenį.~    Bet aš
4452 LAZDA   |              iškirto, suvežė paupėn ir sieliais išgrūdo Šventąja toliau.
4453 NEMUNU  |               ir Neriu atvarė jie tuos sielius Nemunan; galbūt tat mano
4454 LAZDA   |              lubas varvėjo vanduo, pro sienas švilpavo vėjas... Ir vieną
4455 VAGIS   |                 Ateidavau, didžiausius sienojus į ratus įkeldavau, kelmus
4456 SVECIAI |            pačią.~    Bet matydamas ją silpną, viduasly sukniupusią, jisai
4457 PARSAPNI|              aukų savo kvailumui, savo silpnai dvasiai! Kiek pražudėt mažų
4458 PARSAPNI|           esate tiktai save mylinčiais silpnais egoistais, kurie nelaimėje
4459 BEDARBO |                 Bet jautėsi dabar daug silpnesnis nekaip pirma.~    Ilgai
4460 PARSAPNI|             tikėjime, nė savo darbuose silpni žmonės, kurie, nesuprasdami
4461 KUDIKYST|              visi.~    Negalėdami savo silpnomis galvomis sumesti, kaip iš
4462 UBAGAS  |               ant gonkelio ir traukiau silpnon krūtinėn pakvipusį nuo sužydusių
4463 KUDIKYST|               dabar kepurių, - sako ji silpnu balsu.~    Bet mums ne juokai;
4464 KUDIKYST|         pavasarį prieš pačias Velykas; silpnutis toks buvai, tarėm, kad nebegyvęsi,
4465 KUDIKYST|               kadai tai gražų veidą ir silpstančion rankon įspraudė kreivą šakotą
4466 ZVAIGZDE|             lukterėjęs. - Geras gi tu, Simanai, akis turi, kad galėjai
4467 BEDARBO |              ir staugia šiaurės vėjas, siūbuodamas kabantį ant šakos Lauryną,
4468 BEDARBO |          užmigti amžinai, medžių ošimo siūbuojamas, vėjo švilpimo liūliuojamas.
4469 LIUDNAPA|          turėjo, tiesų peltakį ant jos siūdama, tečiaus dvasia jos ir akys
4470 VAGIS   |                Ne vienas po 300 rublių siūlijo, niekam neatidaviau: nenorėjau
4471 PARSAPNI|             kuri parkreipdama tikėjimą siūlo jums nusižeminimą ir vargus,
4472 LIUDNAPA|          rietimą. Susiieškojo žirkles, siūlų kamuolėlį su adatomis ir
4473 NEMUNU  |            Tiedu kalbasi tarp savęs ir siunčia mažąjį pas merginą.~    -
4474 PARSAPNI|                  Tikras tarne! ne sykį siunčiau tave pildyti mano paliepimus
4475 PARSAPNI|             mano paliepimus ant žemės; siunčiu ir dabar. Keliauk pas vieną
4476 PUGAKALN|               Nieko. Tik girdėti, kaip siunta pūga ir skaudžiai plaka
4477 JONIUKAS|           tetulė buvo pikta, dažnai jį siuntinėdavo, dar dažniau bardavo, o
4478 LIUDNAPA|                baltarūbius savo Petrui siūti.~    "Kur dabar jisai, vargintojėlis,
4479 PUGAKALN|            nepamatė. O pūga vis labiau siuto, vėjas dūko, šaltis ėjo
4480 VIENARUD|            gulėjo ir kurie guls dar be skaičiaus... Int juos žiūrint, taip
4481 LIUDNAPA|               akis, ir tą nesuskaitomą skaičių raukšlių, kuriomis, kaip
4482 ANTUETLI|           saulės šviečiamos, buvo taip skaisčios ir malonios, kaip minkščiausias
4483 PAKELEIV|              egle pirmąją savo apysaką skaitei...~    - Dar, žiūrėk, ko
4484 PAKELEIV|             turėdavova bėgti iš viešos skaityklos, nenorėdamu skardžiais savo
4485 TIKEJIMA|         persitikrinti, ar tą popierėlį skaitysiu.~    Imu ir skaitau... Tat
4486 KUDIKYST|               snausdamas teip maloniai skambančius ir plaukiančius dainos žodžius.~   
4487 LAZDA   |       pasakodavo, ir jos balse visados skambėdavo apmaudo styga ažu nuoskaudas,
4488 PUGAKALN|          nepagaus žmogaus balso, varpų skambėjimo. Nieko. Tik girdėti, kaip
4489 SVECIAI |               ilgai kaip pragaro aidas skambės jo širdy visos karo baisenybės.
4490 PAKELEIV|          viešos skaityklos, nenorėdamu skardžiais savo vidurių murmėjimais
4491 NEMUNU  |              sodiečių rūbais, su balta skarele ant galvos: be abejonės,
4492 PIRMUTIN|              rankos su plasnojančiomis skarelėmis.~    - Vivat! vivat! - sušunka
4493 LIUDNAPA|                 surišė tai visa balton skarelėn ir išėjo... slapčiai nuo
4494 NEMUNU  |             Šitai išsiima ji iš baltos skarelės obuolių ir valgo; paskui
4495 LIUDNAPA|              Ėjo klaiki ir nelaiminga, skarmalais savo išdžiūvusį kūną pridengusi;
4496 KUDIKYST|            eglės, rodosi, apsisupusios skaromis savo galvas: viena aukšta,
4497 PIRMUTIN|                lazdų iškeltos raudonos skaros. Kaip plati upė plaukia
4498 LAZDA   |            tarp išmėtytų liūnų, tęsėsi skarotais ąžuolais apaugusios puikios
4499 LIUDNAPA|              mėgino išsibodėti nuo jos skatikais. Bet tie skatikai mažai,
4500 NEMUNU  |               krinta jau daug gausesni skatikėliai ir net sidabriniai pinigai...
4501 KUDIKYST|              čiupinėdama atsikišusį ir skaudantį guburėlį.~    - Nebus iš
4502 BEDARBO |             drėgno šalčio, nei sąnarių skaudėjimo, nei pilvo gurgėjimo, -
4503 KUDIKYST|             veidą, ar nėra tenai kokio skaudulio ar žaizdos, ar nesusikūliau
4504 PUGAKALN|             kad iš akių krinta gausios skaudžios ašaros...~    Bet greitai
4505 BEDARBO |                minty vieną paskui kitą skaudžius gyvenimo atsiminimus...~   
4506 KLIUDZIA|        parlėkiau namo. Širdyje jaučiau skausmą ir sunkumą: tarsi didelė
4507 PARSAPNI|            išvedė iš bažnyčios. Mačiau skausmais išvagotą jo veidą, pabalusias
4508 PIESTUPY|              ir laukiau, kad šitai jau skečia savo ilgas išdžiūvusias
4509 LAIMESZI|             plaukus ir liedami ašaras, skendo nelaimėse ir keikė tą žiburį...
4510 ABEJOJIM|               išsiima iš ažančio baltą skepetėlę, išvynioja iš jos kortelę
4511 VIENARUD|        išsisklaisčiusios. Tuo tarpu iš skersagatvio išlindo kumelaitė, aplūžusios
4512 NEMUNU  |              gatvės...~    Matau, kaip skersinės gatvės tamsumoje mergina
4513 NEMUNU  |           išmesta iš jų tarpo ir dabar skęstanti purvuose.~    "Kur jos gimtinė
4514 PIESTUPY|             sudraskė. Taigi eidamu pro skiedryną pasirinkova sau po gerą
4515 LAZDA   |        važiuoti. Mano tėvas netoli ant skiedryno dirbo akėčias ir taip pat
4516 VAGIS   |                   Pamačiau čia pat ant skiedyno didelę medinę kūlę, akies