Part

4517 JONIUKAS|             Bet kaip atšilo ir pradėjo skilti žąsiukai, naujas darbas
4518 ANTUETLI|           bangos pradėjo draikyties, - skirstėsi nuo viena kitos, kilo aukštyn
4519 KUDIKYST|              negavę, sušalę ir alkani, skirstomės nuo duobės ir kiekvienas
4520 PARSAPNI|            verkti. Garsas jo vaitojimo sklaidėsi po bažnyčią ir atsimušdamas
4521 JONIUKAS|               dainuoti. Po visą sodžių skleidos skardus mažo vaiko balsas: ~
4522 ANTUETLI|             mėlynas. Ant nušvitusio jo skliauto pasirodė saulė: atmetus
4523 PAKELEIV|           tiems, kurie nors mažą žemės sklypelį turi; žinau, kad ir jiems
4524 ABEJOJIM|            tūkstančio namo parleidė, - skolas visas apmokėjo, namus gražius
4525 ABEJOJIM|              ne Amerika, niekaip iš tų skolų būtum neišbridę. Geras iš
4526 KUDIKYST|              roplinėjantį po žemę, tai skraidančią kregždę, - visa rodau motynai
4527 NEMUNU  |              pakrančiais ganydavau. Ir skraido mintys po šiuos klonius
4528 ANTUETLI|     mirguojantį ežerą ir jo paviršiumi skrajojančius, tik tik matomus laivelius.
4529 PIRMUTIN|             tavęs pavadinti.~    Knyga skrenda ant lovos - ir akies mirksny
4530 KUDIKYST|            rankelėm nutverti tai musią skrendančią, tai šviesią saulės spindulių
4531 PIRMUTIN|           dabar pajutusių savo vargus, skriaudas, prispaudimą, - plaukia
4532 PIRMUTIN|            apie jų kovą su valdžia, su skriaudėjais; girdėjau apie pirmą gegužės
4533 LAIMESZI|          žmonių neapykanta ir visokios skriaudos ir neteisybės; visi pasijuto
4534 PARSAPNI|                 priešai valdonų, kurie skriaudžia ir vergia žmones, jie visados
4535 KUDIKYST|            negalėsi sau užsidirbti; ir skriaus tave, kaipo mažesnįjį, visi...~   
4536 NEMUNU  |             nemaloniai blizgančios, ir skruostų raudonumas, matomai, jau
4537 PIRMUTIN|              pusės viorsto, pavirsta į skruzdėlyną; matai tik galvas, judėjimą,
4538 ZVAIGZDE|               su Baltrum Rudoku mėšlą; skubėjova dirbti, nes buvo jau po
4539 PIRMUTIN|             ponų veidai; iš visų šalių skubiai renkas policija, su baime
4540 LIUDNAPA|       dejavimas. Juozapota išsigandusi skubinas int jį, norėtų nusileisti
4541 NEMUNU  |               lekia paskui viena kitą, skubindamos prie tolimųjų upės krantų,
4542 LAIMESZI|           žiburį ir visi, kaip vienas, skubinos prie iškeiktojo kalno pažiūrėtų.
4543 LIUDNAPA|              kad ton pusėn daug žmonių skubinosi. Visi kaip ir ką pamatyt
4544 LIUDNAPA|              pasivėlinti. Ir jinai ėmė skubinties... Greitai pasibaigė gatvė.
4545 LIUDNAPA|               atsakė ši, - ir teip jau skubinuos!.. Gerai, kad da Petras
4546 LIUDNAPA|                 Sudejavo kaip senatvės skundas, nelaimių atbalsis. Taip
4547 LIUDNAPA|               sopa, tokia bailė ima, - skundės jinai, visa glausdamos.~    -
4548 JONIUKAS|          moteris, girdėjo, kaip motutė skundėsi, kad nėra ko valgyti, trūksta
4549 LIUDNAPA|             nugabeno. Nebeklausė Kazio skundimos, kad jisai negalįs nei vienos
4550 ZVAIGZDE|             žmonėmis paliekat - ir tai skundžiatės; o jūsų tėvai kiekvieną
4551 PIESTUPY|                su skara ir su skara, - skundžiaus patempęs lūpą. Man regėjos
4552 LIUDNAPA|            žmonės, metę rugius pjauti, skurdo trobose, nežinodami, kas
4553 VIENARUD|            ausyse skambėjo neapsakomai skurdūs moteriškės vaitojimai...~   
4554 JONIUKAS|            suolo, nusitvėrė tėvelį užu skverno ir verkė, verkė, visas drebėdamas,
4555 BEDARBO |              apie ūkį gręžė jis vinims skyles, nusmuko nuo mašinos diržas
4556 BEDARBO |             lietų ir šaltį, knisasi po skylėtus Lauryno rūbus, šiurpuliais
4557 BEDARBO |          butelį alaus ir geria. Šaltas skystimas tartum šildo Lauryno vidurius,
4558 LIUDNAPA|               ir Dievas žino kuo mito. Slankės po paupį ir pušyną, kur
4559 LIUDNAPA|             nei laimės nebeliko. Viena slankiojos po namus kaip šašėlis, be
4560 LIUDNAPA|            balton skarelėn ir išėjo... slapčiai nuo visų...~    Ataminė
4561 LIUDNAPA|                 kad šitame miške dabar slapstąsi maištininkai, kad juos tikrai
4562 PIESTUPY|            seserį, - ir atlėks: galbūt slapstos kur netoli ir tyko."~   
4563 LIUDNAPA|                išlindo iš po gubos ir, slapstydamasi, kaip vagis, intėjo sodžiun.
4564 LIUDNAPA|           galvas savo guldo, po miškus slapstydamies. Tik nenuveiks jie tų rusų,
4565 BEDARBO |              Liepojun tai pėsčias, tai slapstydamos geležinkeliu, nes pinigai
4566 TIKEJIMA|             dedasi? Kokie nauji vargai slegia žmones, ar kas gaivina jų
4567 ABEJOJIM|        sopuliai, ligi šiol slepiami ir slegiami, veržės dabar viršun, -
4568 BEDARBO |            mažais grioveliais sriuvena slėnin. Liūdnai žiūri Laurynas
4569 BEDARBO |            apkramtyti duonos kąsneliai slenkia iš gomurio viduriuosna,
4570 NEMUNU  |              sieliai, vandenio nešami, slenksta pro šalį. O vyrai iriasi
4571 UBAGAS  |              žemai žilą galvą, kaip ir slėpdamas nuo manęs savo veidą, padėkojo
4572 LIUDNAPA|               priešų akių savo paūksny slėpdamos. Troško tenai su jais kartu
4573 ZVAIGZDE|      prisiartinova prie miško. Čionai, slėpdamuos nuo saulės spindulių, palindova
4574 LIUDNAPA|             visa užkaisdavo ir greitai slėpdavo ant vyro pečio savo išraudusį
4575 VIENARUD|          vienas kitą pažiūrėti, tartum slėpė savo veidus. Bet visi skubėsi,
4576 LIUDNAPA|              užmanymais nuo Juozapotos slėpės: bijojo jos ašarų, išgąsčio.
4577 ABEJOJIM|            širdies sopuliai, ligi šiol slepiami ir slegiami, veržės dabar
4578 PARSAPNI|                 o nežino, kad ta laimė slepiasi ir gyvuoja jų pačių dvasioje;
4579 PARSAPNI|          neištraukiate jų aikštėn, bet slepiate gilmėj savo nuvergtos ypatos
4580 PUGAKALN|               reikia eiti. Iš palengvo slinkdamas pirmyn, atsargiai čiupinėja
4581 ANTUETLI|             nebuvo žmogaus matyti. Tik slinko pro šalį žmonių šašėliai,
4582 LAIMESZI|          neatsargumo, ir nelaimingieji slydo nuo stataus kalno žemyn
4583 PARSAPNI|            klaidžiojo po urvelius mano smagenų ir, nerasdami ten geistinos
4584 LIUDNAPA|                Priežastis ir sekmė jos smagenyse nebesirišė. Praeities apsireiškimai
4585 ANTUETLI|               buvo kaskart lengviau ir smagiau; dangus viršuje iš tamsaus
4586 PARSAPNI|                Jaučiau tiktai krūtinėj smarkų plakimą širdies; visi kūno
4587 KLIUDZIA|             juosvais lašais lašėjo ant smėlio sukrekėjęs kraujas.~   
4588 LIUDNAPA|              nešina... Dailus takelis, smėliu išbarstytas, tęsias, aplinkui
4589 PIRMUTIN|               vėl greitai greitai muša smilkiniuos, ūžia ausys. Matau tą, ko
4590 KUDIKYST|                su didelėmis ir mažomis smuikomis muzikantai griežia kaip
4591 LIUDNAPA|               pušys ir eglės atakaitoj snaudė, už kelių žingsnių vėsi
4592 BRISIAIA|                tečiaus vaiko nuo savęs snaudulį ir klausos. Beklausydamas
4593 KUDIKYST|              ilgakaklys! - girdžiu jau snausdamas teip maloniai skambančius
4594 TIKEJIMA|            rūku aptraukti, dūkso palši sniegų kalnai, tarsi kažin apie
4595 PUGAKALN|               ūmai persimainė, pradėjo snigti, ir pakilęs viesulas visa
4596 SVECIAI |               šokinėti, norėdamas savo snukiu jo veidą pasiekti.~    -
4597 PIRMUTIN|             malonūs. Jau buvau skaitęs socialistų knygeles ir laikraščius;
4598 KUDIKYST|                nešina kūdikiu veda mus sodan, paraško obuolių ir duoda
4599 LAZDA   |        girininkas pradeda skųsti ponui sodiečius už ganyklas, ir išsigandęs
4600 LIUDNAPA|                kaip paveikslas. Nematė sodietės, nors tokiom gailingom akim
4601 KUDIKYST|             ant jos ir mane šaly savęs sodina. Užu stalo ūmai pradeda
4602 UBAGAS  |             visi buvo išvažiavę bulbių sodintų ir aš vienas namie atlikau -
4603 LIUDNAPA|                Bet netikėtai ir gražus sodnas, ir Petras su jaučiais iš
4604 LIUDNAPA|                 Ar žinai:tu intvaisysi sodnelį, ir, kai paaugs vaikai,
4605 TIKEJIMA|                 Tik gieda be perstogės sodneliuose pavasario paukščiai, o iš
4606 LIUDNAPA|              žydinčių medžių. Eina tuo sodnu mažu kūdikiu nešina... Dailus
4607 ANTUETLI|             tik jūrės miglotos,~Žmonių sodybos nuo akių užklotos.~Tik debesiui
4608 JONIUKAS|                kas atsitiko, ir jaučia sopėjimą dar visam savo kūne.~   
4609 LIUDNAPA|                 Krūtinėj pajutau šaltą sopulį. Neturėjau kur dėties...~   
4610 ABEJOJIM|                 vaitojau. Visi širdies sopuliai, ligi šiol slepiami ir slegiami,
4611 LIUDNAPA|                širdį kažin koks šaltas sopulis suspaudė. Nebuvo baili:
4612 LIUDNAPA|                metai rašė ant to veido sopulius ir ašaras ir vargų klaikumą -
4613 PARSAPNI|        šventųjų, klūpančių aplinkui jo sostą. Bet ūmai jo veidą apsiautė
4614 PARSAPNI|           sėdėjo ant ankšto spindančio sosto ir visa matančiomis akimis
4615 NEMUNU  |            šeimyna gyvena. Kaip tik jo sovyla, aukšta ir tvirta, kaip
4616 SVECIAI |                kaitulio po pirkaitę ir spardė kojom savo pačią.~    -
4617 PIRMUTIN|             ant žemės, muša kumščiais, spardo kojomis; užverčia ant vežimo
4618 KUDIKYST|               Ir teip man gera, tartum sparnai auga. Visu sprindžiu užaugęs
4619 KUDIKYST|       aniolėliais palieka.~    - Ar ir sparnelius turėčiau?~    - Turėtum.~    -
4620 BEDARBO |                jau išplėtė savo juodus sparnus ir apdengė jais dangų, miestą
4621 LIUDNAPA|                 e tie paskum da labiau spaus žmones inpykę.~    - E ką,
4622 LIUDNAPA|                vienas kitą ir, stiprai spausdami kumščius, šnibždėjo: "Nebevergausma
4623 BRISIAIA|          pervertas. Pramerkęs akis tik spėja pamatyti, kaip nuo jo tekinom
4624 PARSAPNI|                 kaip mažas vaikas, tik spėjau paskui jį bėgti.~    - Matai
4625 LIUDNAPA|            buvo kazokai. Juozapota tik spėjo pamatyti jų ilgus durtuvus,
4626 NEMUNU  |           garlaivio užpakalyje, ir tik spėju mostelėti jam ranka, nors
4627 KUDIKYST|            tekinas ir tai ką tik galiu spėti. Oras gražus šiltas, eiti
4628 PARSAPNI|               klūpančioms moterims, ir spindančiam, papuoštam liktoriais ir
4629 PARSAPNI|          svieto. Jis sėdėjo ant ankšto spindančio sosto ir visa matančiomis
4630 PARSAPNI|              veidas jo buvo šviesus ir spindantis; drabužių jokių neturėjo.~    -
4631 ANTUETLI|             dar toliau, kaip sidabras, spindėjo sniego ir ledų kalnų viršūnės, -
4632 VIENARUD| nebeprasiblaivys, nebenusišvies saulės spinduliais, - amžinai bus toksai nelaimingas,
4633 ANTUETLI|               vienu akimirksniu papylė spindulius ir kaitriai pradėjo šildyti
4634 LAZDA   |       mokytojas buvo be pasigailėjimo: spirdavo visaip lankstyti liežuvį,
4635 ANTUETLI|                 nušokęs būčiau sau tik sprandą nusisukęs...~    Tuo tarpu
4636 KUDIKYST|              tartum sparnai auga. Visu sprindžiu užaugęs ir linksmas, einu
4637 PIRMUTIN|             pro mano langą, nors lauke sprogo ir žydėjo medžiai, vienok
4638 PIRMUTIN|                 tai ten, matos nešamos sprogstančių medžių šakelės, plavėsuoja
4639 PUGAKALN|               jaunuti, graži, kaip dvi sprogstanti balti leliji; visi valgo
4640 SVECIAI |               ir parodęs kumštį norėjo sprukti pro duris.~    Kaip vanagas,
4641 JONIUKAS|                 Išsigandęs, tik gyvas, sprunka Joniukas iš trobos ir kaip
4642 BEDARBO |            ašaras surinkti, pasidarytų sriauni upė: paplūdus ji viena įgalėtų
4643 ANTUETLI|              skubėjo apačion, maloniai sriuvendami ir kažin ką liūdnai pasakodami.
4644 PIRMUTIN|                ledu, tykiai ir bailiai sriuveno... Ir štai šiandien man
4645 PIRMUTIN|          iškilmingai pirmyn ta galinga srovė žmonių, tik dabar pajutusių
4646 KUDIKYST|         bijodama, kad neiškrisčiau, ir stabdo mane. Bet aš jos neklausau,
4647 SVECIAI |              tavęs.~    Antaną pastatė stačią...~    - Sudiev, Maryt, -
4648 LIUDNAPA|               Sako, net patsai didysai stačiatikių arkiriejus ėjęs prašytų,
4649 BEDARBO |         Pasiliko Laurynas vienas, kaip stagaras. Pirmais metais iš nuobodumo
4650 SVECIAI |                 Paskum prisitraukė int stalą ir atsirėmęs bepročio akim
4651 UBAGAS  |          ateinantį žilą senelį. Iš ažu statinės tvoros negalėjau int jį
4652 TIKEJIMA|          nusilpusiai krūtinei. Čia pat statomi nauji namai. Žemiau po kojų
4653 LAIMESZI|                 Nors kalnas aukštas ir status buvo, bet pilnos džiaugsmo
4654 PARSAPNI|        varguolių, be parstojaus kaukė, staugė ir verkė šiaurinis vėjas. ~
4655 UBAGAS  |             Galima, galima, - atsakiau stebėdamasis, - labai prašom.~    Senelis
4656 LIUDNAPA|           apsitaisiusius ir laimingus, stebėjosi, tartum norėdama ką atsiminti,
4657 UBAGAS  |            vaikais būdavo apspitęs. Ir stebėtina! Bitės niekados jo neliesdavo.
4658 PARSAPNI|             auga rojaus medžiai, gieda stebėtini paukščiai, kur mūsų šventi
4659 NEMUNU  |             garlaivį ir kartu, rodosi, stebias į mane. Nežinau kodėl, man
4660 LIUDNAPA|             tokia nelaiminga int visus stebis. Bet niekas int ją ir žiūrėt
4661 PUGAKALN|                šitų viršūnių nusileido stebuklingai graži saulė, jis pasisuko
4662 PARSAPNI|              minios aniolų ir šventųjų stebuklingais balsais pradėjo garbinti
4663 LAIMESZI|          aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys. Žibėjo jis kaip
4664 LAIMESZI|               laukė naujo dar didesnio stebuklo ar išaiškinimo senojo.~   
4665 PARSAPNI|                 ramiai prikalbinėdami, stengėsi išvesti jį laukan. Bet jis
4666 PAKELEIV|                jo mylimosios namiškiai stengiasi jį nuo jos atstumti; jis
4667 LIUDNAPA|           ataminė. Dažniau kentė badą, stigo kuo apsivilkti. Vaikščiojo
4668 ANTUETLI|          pasaką apie išliuosuotą iš po stiklinio kalno karaliją... Turėjau
4669 SVECIAI |               baloj ar purvynėj gulint stingo visi sąnariai, tavo paveikslas,
4670 BEDARBO |      šiurpuliais perimdamas nuvargusį, stingstantį kūną. Griaudžiai šlamėdami,
4671 LIUDNAPA|         klaikybių išgelbėti. Ėjo dabar stipresnė, int šalis dairydamos. Tik
4672 BEDARBO |              ateitį kovoja jaunesni ir stipresni, - lai jie kala sau naują
4673 ABEJOJIM|                 Ir kas iš manęs? Buvau stipri, sveika. E dabar: bent kiek -
4674 PIESTUPY|                vienoje rankoje turėjau stipriai suspaudęs pagalį, o kitą
4675 JONIUKAS|                negali išsprukti iš jos stiprių rankų. Nuo išgąsčio ir ašarų
4676 BRISIAIA|              juk buvo jaunas ir jisai, stiprus ir visų branginamas. Tada
4677 PARSAPNI|         draugais, nešiotojais laisvės, stiprybės, narsumo ir lygybės. Tie
4678 PUGAKALN|                 vėjas dūko, šaltis ėjo stipryn...~    - Gelbėkit! - iš
4679 KLIUDZIA|          skaudžiai sumiaukė ir pradėjo stirenti kojytėmis...~    Kliudžiau.
4680 LAZDA   |               nemaža prišaudė tą dieną stirnų, kiškių ir paukščių. Visa
4681 PIESTUPY|               kalbų klausant ne vienam stodavo plaukai ant galvos ir šiurpuliai
4682 NEMUNU  |             paskui - rausvas bažnyčios stogas, ant galo staiga išlenda
4683 PIRMUTIN|                tikėjimu į savo spėkas, stoja prie darbo: vėl dunzga mašinos,
4684 SVECIAI |           baisi praeitis, kaip šmėkla, stojo jam akyse. O, kolai gyvęs,
4685 BEDARBO |              metais prasidėjo krizis - stoka darbo. Šimtai ir tūkstantys
4686 PIRMUTIN|            aukštas raudonas kalėjimas; stora akmeninė siena aplinkui.
4687 KUDIKYST|              padeda ant lovos kažin ką storai apvyniotą, susuptą ir apklotą.
4688 BEDARBO |           nudėvėti, rodo kojų pirštus, storais autskariais apvyniotus...~   
4689 PARSAPNI|                nelaimingas? - mislijau stovėdams.~    - Tai - Žagaris, nabašninko
4690 PIESTUPY|               toliau.~    Trumpą laiką stovėjova ant vietos, tarsi nesuprasdamu,
4691 PARSAPNI|            pašaukęs iš minios aplinkui stovenčių aniolą, jis tarė jam:~    -
4692 KUDIKYST|        susitarę einam pas Petrą, ilgai stovime priemenėj, nė vienas nedrįsdamas
4693 PARSAPNI|              žemės, įlindo pro langą į stovinčią ant Dubysos kranto Žagario
4694 NEMUNU  |           paskui duoda du obuoliu arti stovinčiam kareiviui, kitu du - sėdinčiai
4695 LAZDA   |              savo jaučius netoli manęs stovinčius: jie atgręžę savo sprandus
4696 LIUDNAPA|          gražūs! - stebėjos Juozapota, stovinėdama, nežinodama, kur dėties.~    -
4697 ZVAIGZDE|         Atsigręždamas ilgai dar mačiau stovinėjančią lauke Simano stovylą: ant
4698 NEMUNU  |         artinas vakaras. Atsibosta man stovinėti, taigi atsisėdu ir pradedu
4699 PARSAPNI|                lanką ir pradėjo kapoti stovintį arti kryžių, vis kartodams
4700 ZVAIGZDE|              čionai, uncvotai, sustoję stovit, a? - suriko prisiartinęs.~    -
4701 PIRMUTIN|              atsidaro, pasirodo žmonių stovylos, kyšo rankos su plasnojančiomis
4702 PIRMUTIN|          kaminų dūmai...~    Pirmutinį streiką darbininkai laimėjo, laimėjo
4703 BEDARBO |     tesusieidavo.~    Paskui prasidėjo streikai ir krizis; daugelis pakliuvo
4704 PIRMUTIN|            pirmą gegužės ir darbininkų streikus; sapnuodavau apie tai naktimis
4705 LIUDNAPA|                kūno silpnumą. Skaudėjo strėnas, kojos buvo sunkios, kaip
4706 PAKELEIV|               jis apie tą, kaip vienas studentas, be tiesų iš universiteto
4707 PAKELEIV|           brolau, žmoniškai bevalgėva! Studentaudamu juk tokiuos pietus gaudavova,
4708 PIESTUPY|              kad iš Piestupio ugniniai stulpai iškilę, - iškilę, pavaikščioję
4709 LIUDNAPA|              jaučių iš lengvo kalneliu stumantį... Bet netikėtai ir gražus
4710 VAGIS   |         pančiais supančiojau, bet ne - stumia kažin kas iš lovos, ir gana.
4711 LIUDNAPA|                terp žalio miško sausas stuobris. Naujosios kartos žmonės
4712 NEMUNU  |             pradeda mėginti ir taisyti stygas: pakeltas jo veidas tarsi
4713 SVECIAI |     sargybinius. - Jisai mano gyvenimą suardė...~    - Samuli, ir tu su
4714 SVECIAI |              Sugriauti gyvenimą, laimę suardyti... Galgi ir tu dabar laiminga?..
4715 ABEJOJIM|               dar tik 25-tus eina. Jas suartino vienodas likimas: abiejų
4716 KUDIKYST|             nieko nesuprantu, nes dėdė suaugęs didelis žmogus ir visados
4717 ABEJOJIM|              žila, e Ona pačiame šitam suaugime, aukšta ir tvirta ir kažin
4718 LAZDA   |               nebuvo, sūnų tečiaus jau suaugusį turėjo. Bet tasai sūnus
4719 LAIMESZI|       jaunikaičių ir merginų, vaikų ir suaugusių vyrų, išblyškusių ir nuvargusių, -
4720 PIRMUTIN|       pasipurto ir nukrato juos šalin. Subėga daugiau, paverčia jį ant
4721 LIUDNAPA|         užukišė; ant blakstienų ašaros sublizgėjo. Pati nepajuto, kaip ėmė
4722 ABEJOJIM|                ir gėda, ir baisu buvo. Sublogau, pajuodavau. "Kas tau, Uliut,
4723 LIUDNAPA|           kankinas?"~    Nuo tų minčių sublogo ir pajuodavo, niekados niekam
4724 LIUDNAPA|           Petrą matyti, - nuvargusį ir sublogusį, atilsio miegu po medžiu
4725 PIRMUTIN|        linksmai šaukia minia, sujudus, subruzdus. Kalėjimo langai visur atsidaro,
4726 LAIMESZI|           pražuvo, o paliestas žiburys subyrėjo į nesuskaitomą daugybę žiburėlių,
4727 LAIMESZI|            atsitiks, paliestas žiburys subyrės į nesuskaitomą daugybę žiburėlių,
4728 PIESTUPY|        nusišluosčiau nosį, tris kartus sučiaudėjau ir, kaip tikras vyras, drožiau
4729 BEDARBO |              žemyn. Giliai alsuodamas, sučiauptomis lūpomis, vėl jis lipa ant
4730 ABEJOJIM|              pusės manęs nebėra...~    Sučiaupus drebančias lūpas, žiūri
4731 LIUDNAPA|         sutinęs, teip buvo sumuštas ir sudaužytas, kad žmogaus negalima buvo
4732 UBAGAS  |                  Tai tamstos gal namai sudegė ar žemės nebeturi? - neiškentėjau
4733 PARSAPNI|         melagingiems dievaitiems, kiek sudeginot narsių proto vyrų ir nekaltų
4734 PARSAPNI|                 Tie visi maištininkai, sudeginti ant laužų proto vyrai, kankinami
4735 LAZDA   |               dusliu balsu tarė:~    - Sudegįsim ją, tėvel...~    - Ne, ne,
4736 ABEJOJIM|               Taip susopėjo širdį, kad sudejavau balsu, tverdamos už krūtinės. "
4737 PAKELEIV|          staiga, kaip raketa, trūksta: sudejuoja miško aidas ir taip pat
4738 PIESTUPY|               nelabai toli miške ubagą sudraskė. Taigi eidamu pro skiedryną
4739 LIUDNAPA|             suminti: tada vergo širdis sudrebėdavo ir užsidegdavo keršto ugnimi.
4740 LIUDNAPA|                intbedusi. Neišturėjau: sudrebėjau ir atsigręžiau. Pamačiau
4741 LIUDNAPA|                   Vienu akies mirksniu sudundėjo, supliauškėjo, ir pro šalį
4742 LAZDA   |            motyna jums kartais žabeliu suduodavova. Darydavova taip dėl jūsų
4743 LAZDA   |          nusitverti man už ausies arba suduoti per nosį. Pažinau tuos jo
4744 KLIUDZIA|                  ir laukė.~    Striela sudzimbė ore, ir pamačiau, kaip katytė
4745 NEMUNU  |                ir garlaivis apsistoja. Sueina nauji žmonės: būrys darbininkų
4746 KUDIKYST|          kumšydami vienas kitą bailiai sueiname grinčion, nusiimame nuo
4747 KUDIKYST|               nieko daugiau nėra. Mums suėjus, senutė prisiartina prie
4748 ZVAIGZDE|            nori, ir kokios žuvies! Kad sugaudavai lydį arba lyną, tai būdavo
4749 PIESTUPY|            vakaro ir naktį; kai gaidys sugieda, visos piktosios dvasios
4750 SVECIAI |               vėl senąjį supratimą jam sugrąžino ir atgaivino jausmus. Gavo
4751 VAGIS   |           galėtų mano dūšiai nekaltybę sugrąžinti, sąžinę nuraminti. Tokio
4752 PARSAPNI|               tau atiduoti, kad tiktai sugrąžintum man sūnų!~    Viename užkampyj
4753 LAZDA   |        aplinkui: čia pat netoli gulėjo sugrėbstyti kupečiai pono dobilų.~   
4754 SVECIAI |               mylėjai... E dabar: visa sugriauta, purvan suminta... Nesuprantu,
4755 SVECIAI |              vyrų balsai, ir pirkaitėn sugriuvo sargybinių gauja su uredninku
4756 JONIUKAS|                gyvena miestely, tokioj sugriuvusioj nedidelėj trobelėj, ir žemės
4757 VAGIS   |                po pačių mano piršlybų. Sugrįžau aš nuo jų namo linksmas,
4758 JONIUKAS|           sodžių, nesuranda žąsiukų ir sugrįžusi namo puola int lovą, nutraukia
4759 LIUDNAPA|              savo krūtinę, vienu rėžtu sugrūsti jį plaučiuosna: pasotinti
4760 LIUDNAPA|            lenkus bėga. Tik kas iš to? Suguldys savo jaunas galvas, e vargų
4761 LIUDNAPA|               senai pavalgė ir pogulio sugulė!~    - Pramigau, - atsakė
4762 VAGIS   |             vakaras. Namie radau visus sugulusius. Išsikinkiau savo kumelį,
4763 PIESTUPY|            Taigi greitai nusiprausiau, suieškojau palovėje batus, - apsiaviau,
4764 JONIUKAS|         kumščioti:~    - Greičiau eik, suieškok: nesurasi, visą kailį išpersiu!..~   
4765 LIUDNAPA|              parkritusį, ir Banį, rusų suimtą... E visi trys kaip tik
4766 LIUDNAPA|            kvapu alsuodamas. Ėmė noras suimti gniaužtan visą tą pakvipusį
4767 LIUDNAPA|               ne pas vieną. Žmonės esą sujudę, ir nors tūlas iš to juokiąsis,
4768 LIUDNAPA|               mano krūtinėje netikėtai sujudėdavo naujas, geras jautimas:
4769 LIUDNAPA|               žinios vienu matu žmones sujudino, naują viltį jų širdyse
4770 LAZDA   |           paskum pašaukė mane ir visas sujudintas, drebėdamas iš apmaudo,
4771 LIUDNAPA|              uždegti, naujus troškimus sujudinti. Tik to tyraus vėjelio dar
4772 PARSAPNI|                atilsio, bet ausyse nuo sujudintų driksnių ūžė ir skambėjo
4773 PIRMUTIN|                 linksmai šaukia minia, sujudus, subruzdus. Kalėjimo langai
4774 VIENARUD|                Ir moterų krūvelė, visa sujudusi ir susidrumsčiusi, pasileido
4775 ABEJOJIM|       kitoniški - vis nuo manęs veidus suka ir tartum kitu balsu kalba.
4776 PIRMUTIN|            siauromis gatvėmis, uždusę, sukaitę.~    - Išeinu, kad tu žinotum,
4777 PIRMUTIN|             kambario durys ir uždusęs, sukaitęs, su linksmai degančiom akim
4778 PUGAKALN|               Pripjaustęs surinko jas, sukaišiojo iš tos pusės, kur pūtė vėjas,
4779 VIENARUD|                pravežė baltą, iš lentų sukaltą grabą. Rudine apsivilkęs
4780 KUDIKYST|             Nustebę klausom senutės ir sukam sau galvas, kaip tas visa
4781 SVECIAI |               iš džiaugsmo ir linksmai sukdamas uodegą puolė int keleivį
4782 PIRMUTIN|             kardus. Minia, kaip vėtros sukelta jūra, linguoja ir ūžia.
4783 PARSAPNI|              skambėjo visoki balsai, o sukeltos liūdnos mintys, kaip mašalai,
4784 JONIUKAS|             dainuok! - sako Antanas ir sukerta arklį.~    Ratai dardėdami
4785 LIUDNAPA|                apie išliuosavimą, apie sukilimą ir kažin kokias atamainas:
4786 LIUDNAPA|             kaip tada buvo. Kaip ponai sukilo, kaip prastesniuosius žmones
4787 LAIMESZI|             visi galingu balsu ir kaip sukilusių jūrų bangos puolė prie kalno.
4788 KUDIKYST|              pataisytas lopšys; aplink sukinėjasi senutė. Troboj nieko daugiau
4789 PIESTUPY|             giedotų; motyna su mergina sukinėjosi apie krosnį.~    Adventui
4790 ABEJOJIM|                ir sveikas, vidury esti sukirmijęs, netikęs. Tai mes to nematom.
4791 SVECIAI |              pati, su vaikais kertelėj sukniupusi, gailiai raudojo.~    -
4792 SVECIAI |          matydamas ją silpną, viduasly sukniupusią, jisai staiga savo širdy
4793 SVECIAI |                susiėmęs galvą Antanas, sukos kaip kaitulio po pirkaitę
4794 TIKEJIMA|            Sėdžiu netoli savo buto ant sukrautų pagatvyje nutašytų medžių,
4795 KLIUDZIA|               lašais lašėjo ant smėlio sukrekėjęs kraujas.~    Nusiminęs,
4796 LIUDNAPA|         šakelių, dirbo vantas, e vyrai sukuliojos apie gurbus ir tvoras, apsnūdę,
4797 NEMUNU  |              netoli jų liepsnoja mažos sukurtos ugnelės: ant jų kaba katilėliai.
4798 VAGIS   |           visados nuo to žingsnio mane sulaikydavo.~    Galbūt prisipažinęs
4799 PIRMUTIN|            darbininkų balsams pasiseka sulaikyti drąsuolius nuo išardymo
4800 PAKELEIV|               pats nežinai, kokio galo sulauksi. Kad nors lizdelį kokį turėtum,
4801 PUGAKALN|             nors prastumsiu čia naktį, sulauksiu ryto, - manė sau vienas. -
4802 PIESTUPY|                atbuvus, ir pačių Kūčių sulaukus linksmiau būdavo. Taigi
4803 PIRMUTIN|          darbdaviui, o kada jo mašinos sulaužė man štai šitą ranką, jis
4804 KLIUDZIA|               žemės, lanką ir strielas sulaužiau į šupulius ir toli išmėčiau
4805 LAZDA   |               dykaduoniai, nekviečiami sulėkėm int ten ir iš tolo, krapštinėdami
4806 KLIUDZIA|               balta katytė. Jos menkas suliesėjęs kūnelis visas drebėjo nuo
4807 ZVAIGZDE|                atsigręžė. Pažinęs mudu sulingavo galvą ir pasisuko int mudu.~    -
4808 PIRMUTIN|                 užverčia ant vežimo ir sulipę viršum jo veža į kalėjimą.~   
4809 BRISIAIA|               išsigandęs, netikėtai... suloja: am! am!~    Ir netikėtai,
4810 ABEJOJIM|                Nereikia man jų! Geriau sulūžusioj trobelėj, bet tik su juo
4811 KUDIKYST|               ta pati mintis, tas pats sulyginimas ateina man galvon...~   
4812 PUGAKALN|               ir pakilęs viesulas visa sumaišė... Pasiliko jis tarp kalnų
4813 VIENARUD|             tokiuo nesveiku, kad jeigu sumanęs, regėjos, gyvas būčiau žemės
4814 JONIUKAS|               dainuoti.~    Visi iš to sumanymo juokias; visiems jis kažin
4815 ABEJOJIM|               E kaip tą žemę mėgo! Kad sumanytų, visą ją apžiotų. Kaip tik
4816 SVECIAI |            apylenkę. Nebetoli pakalnėj sumarguliavo krūvon susimetęs miestelis.
4817 NEMUNU  |              monopolis' jų vargų naštą sumažįs, - ir todėl taip atidžiai
4818 ANTUETLI|             pasirodė namas; ten toliau sumėlynavo ežeras... Atsiminiau pasaką
4819 KUDIKYST|                savo silpnomis galvomis sumesti, kaip iš žydelio gali pasidaryti
4820 SVECIAI |                 visa sugriauta, purvan suminta... Nesuprantu, nieko nebesuprantu...
4821 LIUDNAPA|               rankų išplėšti ir purvan suminti: tada vergo širdis sudrebėdavo
4822 UBAGAS  |               iš svetimųjų išprašytas. Sumišęs, nežinodamas, kas besakyti,
4823 LIUDNAPA|           kūnas, bet ne dvasia. Protas sumišo... Savo klaikaus padėjimo
4824 BRISIAIA|              Brisius nori pasigerinti, sumojuoti uodega, bet iš bailės tupiasi
4825 LIUDNAPA|                keliose vietose jie jau sumušę ir išvaikę didelę rusų kariuomenę;
4826 LIUDNAPA|               visas sutinęs, teip buvo sumuštas ir sudaužytas, kad žmogaus
4827 LIUDNAPA|              kas daryti...~    Petras, sumušti rusai lekią iš mūsų krašto;
4828 LIUDNAPA|                priešų kojomis purvynėn sumynė. Išnyko paskutinis laimės
4829 BEDARBO |            rūbus ir marina nuvargusius sųnarius... ~* * * ~    Žiūri Laurynas
4830 PARSAPNI|             mintis; supratę savo galę, sunaudotumėt ją įgijimui tarpe žmonių
4831 LAIMESZI|               iš jų ėjo stiprai rankas sunėrę... Ir ėjo šitie visi drąsuoliai
4832 PARSAPNI|              jūsų pačių akių. Kiek jūs sunešat aukų savo kvailumui, savo
4833 NEMUNU  |           monopolis" tik nauja žmonėms sunkenybė. Bet kuone visi tos dainuškos
4834 VIENARUD|           dangus, apniukęs ir surūgęs, sunkės mažais vandenio lašeliais
4835 ZVAIGZDE|                rugiai stovėjo, palenkę sunkias savo varpas; tenai toliau
4836 BEDARBO |                 vaiko susilaukė, - dar sunkiau rados. Metė jis ir apie
4837 NEMUNU  |          žmogaus mintys ar nuliūdimas! Sunkių garlaivių ir ilgos eilios
4838 KLIUDZIA|             Širdyje jaučiau skausmą ir sunkumą: tarsi didelė didelė našta
4839 LIUDNAPA|              pūslėtas, kojas ir naštos sunkumo nejautė.~    Jų pilnai laimei
4840 SVECIAI |               malonus, šildė mano kūną sunokusį, gaivino širdį krūtinėj...
4841 KUDIKYST|               savo arklį, tai yra mažą suolelį, kurį buvau jau virvele
4842 KUDIKYST|              žiūrėti. Matau ant suolų, suolelių ir ant lovų pilna prisėdusių
4843 KUDIKYST|       nusistebėjimu žiūrėti. Matau ant suolų, suolelių ir ant lovų pilna
4844 KUDIKYST|            dainuodavo. Verpdama motina supa mane savo kojom, o maloni
4845 VAGIS   |            kumelį geležiniais pančiais supančiojau, bet ne - stumia kažin kas
4846 LAZDA   |         krepšely tik trupiniai belikę. Supenėjau tuos trupinius jaučiams
4847 LAZDA   |            Būtų kartu ir visas sodžius supleškėjęs, jeigu nebūtų subėgę žmonės
4848 LIUDNAPA|              akies mirksniu sudundėjo, supliauškėjo, ir pro šalį pralėkė baisi
4849 SVECIAI |             atstumti. Tada nutvėrė nuo suplo kočėlą ir iš visos galios
4850 LIUDNAPA|              laisvė ir lygybė jam buvo suprantami ir brangūs. Jautri širdis
4851 LIUDNAPA|       apsivylimų parodyti. Tu tik mane supranti; moki mano klaidas ir silpnumą
4852 UBAGAS  |          brangi, graudina širdį. Dabar suprantu, kodėl kareivis, savajan
4853 JONIUKAS|            sako Morkūno Antanas, tarsi suprasdamas Joniuko slaptą norą. - Tik
4854 PARSAPNI|             šmėklas ir ligotas mintis; supratę savo galę, sunaudotumėt
4855 SVECIAI |             Marytės laiškas vėl senąjį supratimą jam sugrąžino ir atgaivino
4856 SVECIAI |         dundėjimą, - ir jo galvoj nyko supratimas to, kas buvo ir kas yra.
4857 LIUDNAPA|             Vėl sutauškėjo... Atsiduso supratusi: tai genys medį kapojo.
4858 KUDIKYST|        nusitveriu jo virvių ir pradedu supties teip, kad net lingė į lubas
4859 KUDIKYST|         neklausau, juokiuos balsiai ir supuos dar labiau. Juokias ir Marjona.
4860 JONIUKAS|             netoli durų, tik dabar jis supurvintas ir tarsi nelaimingas. Joniukas
4861 SVECIAI |           jisai bepareis: jo ir kaulai supuvo...~    - E tu paimsi mane,
4862 PAKELEIV|              tavim geriau nekalbėti! - supyksta Petras.~    - Nekalbėk...~   
4863 BEDARBO |           Atsitekėjo jis ligonbuty, su suraišiota ir sustatyta ranka. Šešius
4864 JONIUKAS|         šeimininkus. Tik prievakariais suranda tuos žąsiukus ir varos namo.~   
4865 BRISIAIA|             Brisių ieškotų. Ir visados surasdavo, nors tasai už pusvarsčio,
4866 BEDARBO |                Laurynas, - gal ką nors surasiu...~    Keliavo jis Liepojun
4867 LIUDNAPA|             nieko nesakydama, paėmė du sūreliu, ką sudėjus turėjo, lašinių,
4868 LIUDNAPA|          nušvito. Nutvėrė abiem rankom sūrį ir raugčiodamas ėmė valgyti.
4869 VAGIS   |               Dažnai per miegą baisiai surikdavau, visas šaltu prakaitu apipiltas
4870 LIUDNAPA|                 Tai tasai valdonas kad surikęs ant to arkiriejaus: "Aš,
4871 ABEJOJIM|             gurbe, smaugias... Tik kad suriksiu nesavu balsu per miegą. "
4872 PUGAKALN|                metė žemėn. Pripjaustęs surinko jas, sukaišiojo iš tos pusės,
4873 NEMUNU  |               tikėdamies už ją daugiau surinksią. Tą pabaigę, ima kitą, dar
4874 NEMUNU  |            nors lietuviškai, - daugiau surinksite!~    Atsigrįžau: berniukas
4875 NEMUNU  |          nustebę: nesitikėta, kad tiek surinktų.~    Berniukas vėl prieina
4876 NEMUNU  |             pinigai... Matau, kaip nuo surinktųjų pinigų "muzikantų" veidai
4877 KUDIKYST|          atneša ar tai cukraus, ar tai sūrio gabalėlį, o kartais Ir.
4878 SVECIAI |            Antaną pavertė ant žemės ir surišo užpakaly rankas.~    Jo
4879 VIENARUD|                kur dangus, apniukęs ir surūgęs, sunkės mažais vandenio
4880 KUDIKYST|               lopšį ant lovos ir suolo susėdę su didelėmis ir mažomis
4881 ABEJOJIM|             visam, namie, ant gonkelio susėdusios. Kalbasi, viena antrai savo
4882 PARSAPNI|    paklydusiais vaikų savo, bet galėtų suseiti su jais pas mane...~   
4883 BRISIAIA|             viršūnėj, būtų pasislėpęs. Susekdavo jo pėdsakas, apuostydavo
4884 NEMUNU  |         krantai vėl susiverčia krūvon, susidaužia savo viršūnėmis, kurios
4885 PUGAKALN|                Ant galo visu savo kūnu susidavė int kietą daiktą ir parkrito
4886 KUDIKYST|              motynai ir man. Savuosius susidedu kepurėn ir nešuos, nes namie
4887 SVECIAI |             nepastebėjau... Su burloku susidėjai... Liežuvis ir blizgučiai
4888 JIIRJIS |                nors jokių turtų nesava susidėję, - kalbėjo jiedu tarpu savęs, -
4889 PUGAKALN|             ramindamas, jaunikaitis. - Susidėsiva ir jau gyvęsiva kartu savo
4890 VIENARUD|              krūvelė, visa sujudusi ir susidrumsčiusi, pasileido vieškeliu dvaran,
4891 LIUDNAPA|             neimą... Žmonės dar labiau susidrumstė...~    Petras jau senai
4892 LIUDNAPA|                mylėjo vienas antrą ir, susiėmę už rankų, ramiai ir drąsiai
4893 SVECIAI |                       Aaa!.. - vaitojo susiėmęs galvą Antanas, sukos kaip
4894 LIUDNAPA|                 Pramigo! Šoko iš lovos susigėdusi. Nusistebėjo, kad nejuto,
4895 LIUDNAPA|             Taip užsisvajoję, maloniai susiglaudę, išsėdėjo visą vasaros naktį...
4896 ABEJOJIM|               tenai... Petrą su Ona... susiglaudusius... Taip susopėjo širdį,
4897 ABEJOJIM|         kortelę ir su atidžia žiūri... Susigraudinus bučiuoja: tatai jos Joniuko
4898 KUDIKYST|              nuo savo galvų kepures ir susigūžę, kaip maži ančiukai, sustojame
4899 ABEJOJIM|                 ar ant šventoriaus kur susigūžusios, ar po visam, namie, ant
4900 UBAGAS  |           mažam galvą...~    Atsikėlęs susiieškojau peilį ir intėjau kamaron;
4901 LIUDNAPA|       svirnelio baltos drobės rietimą. Susiieškojo žirkles, siūlų kamuolėlį
4902 SVECIAI |           artimųjų išvysti...~    Taip susijaudino, kad toliau eiti nebegalėjo.
4903 LIUDNAPA|          narsiai orą badančius, Petras susikalbėjo su draugais rytoj prieš
4904 KUDIKYST|         kalnelio tęsiasi eile ir stovi susikimšusios sodžiaus trobos, daržinės
4905 PARSAPNI|             šluostė sau veidą. O senas susikumpinęs žmogus vis verkė; jo gailestinga
4906 PARSAPNI|                duris pamačiau įeinantį susikumpinusį vidutinio ūgio žmogų. Jis
4907 KUDIKYST|          Žemoja pušis - tai nedidelis, susikuprinęs kromininkas Icikas; man
4908 KUDIKYST|                ji rudenio dieną gatve, susikūprinusi, savo lazdele pasirimsčiuodama.~    -
4909 LIUDNAPA|               vietos išgyvenę ir vaikų susilankę... Bet netikėtai užupūtė
4910 KUDIKYST|                Dievui dėkui, ir svečių susilaukėm, - sako linksmiai motina.~    -
4911 VAGIS   |             Nenoriu ir bijau, senatvės susilaukęs, savo kraštą palikti, su
4912 LIUDNAPA|            įgis laisvės, gaus žemės ir susilauks vaikų. Pasakojo ir svajojo,
4913 LIUDNAPA|                dirbsma tik sau, sau!.. Susilauksma vakų... būsma nebe vieni.
4914 LAZDA   |               žingsnių kepurę ir visas susilenkęs, išsigandęs ir nelaimingas
4915 NEMUNU  |              garlaivis greitai su jais susilygina. Eina jie taip iš palengvo,
4916 PUGAKALN|               sniegą... Dangus su žeme susimaišė...~    Visas apsnigtas,
4917 BEDARBO |                             Ilgai sėdi susimąstęs Laurynas... ilgai mąsto -
4918 SVECIAI |           pakalnėj sumarguliavo krūvon susimetęs miestelis. Keleivio širdis
4919 VIENARUD|           užumušė? - paklausiau.~    - Susimušė su vaikinais, - sako, patsai
4920 LIUDNAPA|               balsu ėmė prašyti:~    - Susimylėk, gaspadinėle, mėsos kąsnelį,
4921 VAGIS   |            duktė, gerbiama apylenkėje. Susipažinau paskui ir su ja: mačiau,
4922 VAGIS   |         būtinai su ja ir su jos tėvais susipažinti. Pradėjau klausinėti žmonių
4923 ABEJOJIM|      kalbėdavom. Aš pati, su savo Jonu susipykusi, dažnai jam tavo vyrą kaipo
4924 KUDIKYST|              klausia senutė.~    - Kad susiraukęs…- atsiliepia nedrąsiai vienas
4925 BEDARBO |                Laurynas su juo seniai, susirašinėt nesusirašinėjo: gėda buvo
4926 VAGIS   |               neįveikdavo ar darbe, ar susirėmimuose, visados sakydavo: reikia
4927 BRISIAIA|                ir paspaudęs uodegą vėl susiriečia guoly...~    Jau nebe kartą
4928 KUDIKYST|               vyras; abiem padėkavojęs susiriečiu ant lovos ir atsidėjęs lepinuosi
4929 PUGAKALN|            nors kiek apšilti. Ant galo susirietė padarytame guolyje ir prisiglaudė
4930 KLIUDZIA|           lauke, patvoryje pritūpusią, susirietusią, nelaimingą. Mane pamačiusi
4931 LAIMESZI|          paklausė jų:~    - Ko jūs čia susirinkote ir laukiate?~    Atsakė
4932 LAIMESZI|            atsirado jaunikaitis, kuris susirinkusiai miniai perskaitė: "Žmonių
4933 LAIMESZI|        iškeiktojo kalno pažiūrėtų. Bet susirinkusios žmonių minios žiburio jau
4934 PIRMUTIN|              merginos, bailiai žiūri į susirinkusius, - paskui bėga ant gatvės,
4935 LIUDNAPA|           ataminė savo Petro kalbas ir susirūpinimą, ataminė, ką pati vakar
4936 LIUDNAPA|              tikėjo, kiti ne. Bet visi susirūpino, sujudo. Buvo tai dienos
4937 VIENARUD|   dešimtininkus su lopetomis; krūvelėn susispietusios čenai pat stovėjo moterys
4938 KUDIKYST|          nežinom, kas daryti. Ant galo susitarę einam pas Petrą, ilgai stovime
4939 ABEJOJIM|             esti? kodėl jisai, kaip ir susitaręs, visados paskum ją inteina?
4940 KUDIKYST|              ir einam iš gryčios. Orie susitariam eiti pas upelį, ar nepamatysme
4941 LIUDNAPA|             Visais keliais valkiojasi, susitikę nei vieno žmogaus ramiai
4942 JIIRJIS |             ant svieto. Ant galo jiedu susitiko: jis jaunas ir da drąsiai
4943 PIESTUPY|         šiurpuliai vaikščioja. O jeigu susitiktuva pakaruoklį arba ką kitą,
4944 LIUDNAPA|                 Bet, kažin ką atminęs, susiturėjo...~    - Reikia eiti pažiūrėtų,
4945 LIUDNAPA|                dienos. Būtume už rankų susitvėrę Šventosios pakrančiais vaikščioję,
4946 PIESTUPY|           sniego baltai apsitaisiusios susitvėrusios panytės, o kitoj pusėj kelio,
4947 UBAGAS  |     lakstydavova per bičkuopį už rankų susitvėrusiu, medų iš korių čiulpdamu...
4948 NEMUNU  |       užpakalyje tos vagos krantai vėl susiverčia krūvon, susidaužia savo
4949 BEDARBO |              pasistiprino kiek, paskui suskaitė pinigus: maža - ilgam nepakaks.
4950 BEDARBO |        ištraukia iš kišenės pinigus ir suskaito 15 kapeikų.~    "Pavalgysiu
4951 UBAGAS  |            rados, mano dienos neilgos, suskaitytos, e daug man nereikia...
4952 VIENARUD|             atavedė kunigą, nebegalėjo suskalbėti. Po dviejų dienų ir numirė...~    -
4953 PUGAKALN|               dvasios išlindo iš urvų, suskrido tarp šitų kalnų ir dabar
4954 LIUDNAPA|            maisto nuo žmonių parnešti. Suskurusi per žiemas užukrosny tupėjo.
4955 UBAGAS  |               sūnus gal jau savų vaikų suslaukė? - paklausiau.~    - Turi
4956 PIESTUPY|               rankoje turėjau stipriai suspaudęs pagalį, o kitą laikiau kišenėje,
4957 ANTUETLI|                kad nepasivėlyčiau, kad suspėčiau užlipti, kol išsisklaidys
4958 LAZDA   |                 o dar visa diena arti! Sustabdžiau pietums jaučius, atsisėdau
4959 BEDARBO |            ligonbuty, su suraišiota ir sustatyta ranka. Šešius mėnesius tenai
4960 LIUDNAPA|         gniauždama.~    Netoli stovėjo sustatytos rugių gubos. Tenai nuo kazokų
4961 SVECIAI |           gailiai, liūdnai tris kartus sustaugė.~    Antaną nusivedė... ~
4962 BEDARBO |                lietus, šlapindamas jau sustingusį jo kūną, ir graudžiai šlama
4963 TIKEJIMA|            save, pažadėdamas kiekvieną sustiprinti tikėjime ir prirodyti jam
4964 KUDIKYST|           patylomis lekiam pas lieptą, sustojam prie duobei ir su nesuprantama
4965 KUDIKYST|          susigūžę, kaip maži ančiukai, sustojame prie durų, nežinodami, ar
4966 VAGIS   |        Nuvažiavęs kokį dešimtį varstų, sustojau, išverčiau numirėlį paravėn,
4967 ZVAIGZDE|               ko jūs čionai, uncvotai, sustoję stovit, a? - suriko prisiartinęs.~    -
4968 ZVAIGZDE|              eini? palauk!~    Senelis sustojęs atsigręžė. Pažinęs mudu
4969 ZVAIGZDE|               lyg tartum kas žiba!~    Sustojova mudu, žiūriva int tą žvaigždę
4970 KUDIKYST|                perstogės. Ant tiltelio sustoju ir pasilenkęs žiūriu, kaip
4971 NEMUNU  |              įkvėpimo, bet dėl pinigo, sustojus garlaiviui, išlipa.~   
4972 ANTUETLI|         galinga ginkluotų milžinų eilė sustojusi sergėjo stebuklingą šalį.
4973 LIUDNAPA|                jo daugybę žmonių, ratu sustojusių. Kareiviai su šaudyklėmis
4974 LIUDNAPA|              Antanu ir Kaziu - grečium sustojusius ir išsižergusius: visi trys
4975 KLIUDZIA|          purvais apskretę, visi kabėjo sustyrę ir pasišiaušę. Radau aš
4976 LIUDNAPA|                 Vaikščiojo apiplyšusi, sustyrusi. Ėmė nekęsti jos tie, pas
4977 LIUDNAPA|              abejodama.~    Tai glostė sustyrusius sūnaus plaukus, tai žiūrėjo
4978 KUDIKYST|             kažin ką storai apvyniotą, susuptą ir apklotą. Iš tenai pradeda
4979 SVECIAI |          miestelin. ~II ~    Jau visai sutemo, kai priėjo int savo namus.
4980 ZVAIGZDE|        nebepaleisdavo: klausydavo ligi sutemos, ligi vidūnakčio. Jeigu
4981 VAGIS   |      nuraminimo, o ne dar didesnio jos sutepimo. Juk aš tik savo savastį
4982 PIESTUPY|             vienas buvęs juos Piestupy sutikęs. Su minėtuoju Mataušu toks
4983 VAGIS   |                piršlėmis. Visi greitai sutikom, pasogos prižadėjo nemažai,
4984 NEMUNU  |            drąsos. Ant galo žinau, kad sutiktų mane tik nusišypsojimais...
4985 LIUDNAPA|                 Galva ir veidas, visas sutinęs, teip buvo sumuštas ir sudaužytas,
4986 PIRMUTIN|             darbininkams užmokesnį jie sutinka ant reikalavimų.~    Darbininkai,
4987 BEDARBO |               Laurynas, išgirdęs, kaip sutraškėjo jo rankos kaulai, ir apalpęs
4988 SVECIAI |            primygo, kad tam net kaulai sutreškėjo.~    - Leisk tu, velne... -
4989 LAIMESZI|       neapsakomą ramumą. Akies mirksny sutrupėjo nelaisvės pančiai, išnyko
4990 VAGIS   |            rankos mostelėjimu muštynes sutūrėdavau. Dabar ir pusės manęs nebeliko...
4991 LIUDNAPA|             vyrą nuo klaikaus žingsnio suturėjusi. Petras tą jautė ir jau
4992 KUDIKYST|               žiūrime į mažą suvystytą sutvėrimėlį.~    - O ką, ar gražus? -
4993 LIUDNAPA|                 tečiaus buvau dėkingas Sutvertojui ir už tat, kad dar turėjau
4994 JIIRJIS |              jiedu, tarsi atgijusiu ir sutvirtėjusiu, linksmai žiūrėjo ateitin,
4995 LIUDNAPA|                 visą jos kraują širdin suvarė. Užu penkių žingsnių, po
4996 VAGIS   |              rado tą numirėlį paravėj. Suvažiavo žmonės, palicija; rado prie
4997 ABEJOJIM|      pasipasakoja. Ne metai jas krūvon suvedė, ne. Vyresnioja, Petrienė,
4998 LIUDNAPA|                tos bobos už liežuvį ir suvedžiojimus. Bet dabar jos širdį kaip
4999 LAZDA   |               išpirko, žmonės iškirto, suvežė paupėn ir sieliais išgrūdo
5000 LIUDNAPA|              visą kraują Petrui galvon suvijo. Žvilgterėjo degančiom akim
5001 BEDARBO |                gabalą duonos, antroj - suvyniotą virvę. Atsisėda ant akmens
5002 KUDIKYST|             savo veidus. Nieko negavę, sušalę ir alkani, skirstomės nuo
5003 PIESTUPY|                    Vaikeli gi tu mano, sušalsi!~    - Ajau, vis su skara
5004 KLIUDZIA|               dieną ji čia išalkusi ir sušalusi tupi...~    Bet kas man
5005 LIUDNAPA|               E kiek tada rusai žmonių sušaudė, kiek išvežė - ir ponų,
5006 LIUDNAPA|               nenorįs būti pakartas ar sušaudytas... Išėjo iš Damulio dejuodama...~   
5007 LIUDNAPA|          Juozapotą paglostė, jos širdį sušildė...~    Persižegnojo ir atsisėdo
5008 JONIUKAS|         lesinti ir saugoti. Kaip visai sušilo, tetulė sudėjo žąsiukus
5009 KUDIKYST|                   Nusivilkit, greičiau sušilsta, - kviečia tėvas.~    Moteriškė
5010 KLIUDZIA|           baimės; jos plaukai, lietaus sušlapinti ir purvais apskretę, visi
5011 BEDARBO |        fabrikantas jį priėmė atgal. Už sužeidimą neatlygino; dargi trigubai
5012 SVECIAI |                 Ilgai tampys jo gyslas sužeistųjų draugų vaitojimai, žuvusiųjų
5013 VAGIS   |            paėmė vėl visą: juk patirs, sužinos, kad aš tat padariau, -
5014 LAZDA   |            lazda primena?~    Mes visi sužiurome.~    - Tai jau seni laikai, -
5015 SVECIAI |            nepaėmė... Gal kely laiškai sužuvo... Bet kodėl tik dabar abejojimas
5016 NEMUNU  |              neįvykdintas tikėjimas ir sužuvusioji viltis apsireiškia. Ir kada