Part

5017 VAGIS   |           vieno žodžio neprataręs.~    Sužvengė linksmai kumelis, mane pamatęs.
5018 ANTUETLI|               Ar girdi, kaip toli toli sužviegė mašina? Apačioje tebegyvena!
5019 LIUDNAPA|               mirgėjo tarp medžių kaip sužydę žolynai daržely. Int jas
5020 UBAGAS  |         silpnon krūtinėn pakvipusį nuo sužydusių medžių orą. Malonus vakarių
5021 PUGAKALN|              Galingas viesulas neša ir svaido aplinkui iš praplyšusių
5022 SVECIAI |               vežamas, kvėpavo troškiu svaiginančiu oru, matė ligas ir ašaras,
5023 LIUDNAPA|                  kalbėjo jinai tyliai, svajodama ir int jį glausdamos, -
5024 BEDARBO |            pačiam darbo karštume, kada svajodamas apie ūkį gręžė jis vinims
5025 PAKELEIV|           Petras.~    - Taigi... o juk svajojava savo tautos rašytojais tapti,
5026 LIUDNAPA|                klausė tų savo moteries svajojimų ir pats tais svajojimais
5027 LAIMESZI|         žiburio. Šalies gyventojai tai svajotojais ir bepročiais juos vadino,
5028 BEDARBO |          nevalgęs. Parsinešė dešros ir svarą duonos, pasistiprino kiek,
5029 LAZDA   |         pavartė, tartum ką savo galvoj svarstinėdamas, paskum numetė atžagaria
5030 PAKELEIV|           Galbūt visai nemalonus būsiu svečias...~    - Et, niekus plepi,
5031 KUDIKYST|               tėvui ir motinai rankas, sveikinas su mano broliais ir su sesute.
5032 VAGIS   |                susilaukiau - tokių pat sveikų ir tvirtų, kaip ir jų tėvas
5033 LIUDNAPA|          pasileido bėgti. Puolė int ją sverdinėdamas.~    - Neboisia... ničevo...
5034 BEDARBO |               Šitai ir jis stovi dabar svetimam mieste patvory ir kalina
5035 BRISIAIA|                netoli, tartum eina kas svetimas... Sunkiai kelias senas
5036 KUDIKYST|            svetima, ir su kažin kokiuo svetimu vyru, o ne su broliu, atvažiavo.
5037 UBAGAS  |           pirmasis duonos kąsnelis, iš svetimųjų išprašytas. Sumišęs, nežinodamas,
5038 SVECIAI |           apkrautas: ragaišio raikyto, sviesto ir kiaušinių, butelis vyno
5039 LIUDNAPA|          ragaišio, mėsos ar varškės su sviestu ir, pašaukusi mažą dukrelę,
5040 ANTUETLI|              tarpą matai:~Žemai ten yr svietas, žaliuoja laukai. ~    Man
5041 LIUDNAPA|                vargintojėlis, po margą svietelį trankos?.. gal alkanas ir
5042 LIUDNAPA|                  Juozapota atsinešė iš svirnelio baltos drobės rietimą. Susiieškojo
5043 JONIUKAS|                 kaip motutė prašė nors sykelį bulbių pridėti; matė, kaip
5044 PARSAPNI|                       Tikras tarne! ne sykį siunčiau tave pildyti mano
5045 PARSAPNI|             traukia iš jūsų paskutines syvas doros, išjuokia ir mindo
5046 JONIUKAS|                    Paskum, prisikimšęs tabako ir užsidegęs pypkę, pridūrė:~    -
5047 PARSAPNI|               altorių: matyt, kuningas taisėsi išeiti mišion. Aš stovėjau
5048 JONIUKAS|              reiks važiuoti.~    - Na, taisykis, važiuosiva, - tarė dėdė. -
5049 LAZDA   |           žiemą. Sunkiai būdavo man su tąja lenkiškąja kalba: buvau
5050 LIUDNAPA|               kūdikiu nešina... Dailus takelis, smėliu išbarstytas, tęsias,
5051 SVECIAI |              praeities neužmirš! Ilgai tampys jo gyslas sužeistųjų draugų
5052 KUDIKYST|           Vienas kitas iš mūsų pradeda tampyti lūpas, traukyti nosį, o
5053 ANTUETLI|             smagiau; dangus viršuje iš tamsaus pasidarė palšas, paskui
5054 BEDARBO |               ten skursta darbininkas, tamsumo ir vargo prispaustas, visų
5055 PARSAPNI|         kraujas varguolių, viešpatauja tamsybė; po jos priegloba didžturčiai
5056 LAIMESZI|              vieta; nuo tos dienos jis tapo istoriškuoju žmonių gyvenimo
5057 TIKEJIMA|           atsakau jai šiurkščiu balsu, tardamas, kad tat kokia nors "reklama".~    -
5058 KUDIKYST|         Velykas; silpnutis toks buvai, tarėm, kad nebegyvęsi, tą pačią
5059 LIUDNAPA|                       Petras jau senai tarės su apylinkės ir savo sodžiaus
5060 PUGAKALN|               buvo viešbutis: jame jis tarėsi pernakvosiąs ir rytoj rytą
5061 PIESTUPY|         išgąsdinai! Tamstą pamačiusiu, tarėva, kad priešais numirėlis
5062 LAZDA   |             nesakiau? koks ponas, toks tarnas, - tik priekabių ieško.~    -
5063 PARSAPNI|              neužmirštu mažiausiojo iš tarnaujančių man. Dėl to noriu palaiminti
5064 SVECIAI |                  bijok Dievo budeliams tarnauti!..~    Samulis susigėdęs
5065 BEDARBO |         Atsimena jis sodžių, kur kadai tarnavo bernu, laukus ir pievas,
5066 PARSAPNI|             jis tarė jam:~    - Tikras tarne! ne sykį siunčiau tave pildyti
5067 PARSAPNI|             nes jis visados buvo tikru tarnu mano. Noris matau didę jo
5068 PIRMUTIN|             darbo: vėl dunzga mašinos, tarška ratai, rūksta iš kaminų
5069 ANTUETLI|              pro šalį žmonių šašėliai, taukšėdami int akmenis savo batais:
5070 PAKELEIV|                   o juk svajojava savo tautos rašytojais tapti, jos literatūrą
5071 LIUDNAPA|            balsu raudoti.~    - Tai ir tavasai išėjo? - išmetinėjimo balsu
5072 LIUDNAPA|               tai ne akys. Tai buvo du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tokį
5073 VAGIS   |                        Jaunas dar tada tebebuvau, nevedęs ir stipras, - kito
5074 ZVAIGZDE|                mūsų sodžiaus po ponais tebebuvom... Kratėva šitai aname lauke
5075 ABEJOJIM|             apgraibomis ieškodavau, ar tebeguli Petras, ar kur neišėjo.
5076 LIUDNAPA|             miegojo... E jinai vis dar tebegyveno. Liko terp jaunųjų viena
5077 ZVAIGZDE|         pastovėti begaliva...~    - Ar tebematyti dar žvaigždė? - paklausė
5078 KLIUDZIA|               aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje... ~1905.
5079 ABEJOJIM|               išbėgo pati pažiūrėtų... Teberado dar juos abu gurbe... Visa
5080 ANTUETLI|               mano kaktą. Bet iš šalių tebestovėjo rūko siena, nors tos sienos
5081 NEMUNU  |                tos praeities, kuri dar tebestovi mano omenyje taip graži,
5082 LIUDNAPA|               Neboisia... ničevo... ja tebia pocalu...~    - ...Čiort... -
5083 TIKEJIMA|             vilties spinduliai, kokius tegalima matyti tik pas giliai tikinčius
5084 LAZDA   |               atsakė maloniai tėvas, - tegu šitoj lazda lieka tarp jūsų;
5085 PAKELEIV|               sakau, kad jis blogas? - teisinas Antanas. - Galbūt jis šimtą
5086 ABEJOJIM|                visas laikas išeina", - teisinaus jai... Bet meldžiaus naktimis
5087 PARSAPNI|        tikėjimą, turėsite visi vienodą teisingą Dievą...~    Teip kalbėdamas
5088 LIUDNAPA|          aniems būti lygus, gali lygių teisių reikalauti. Bet mažiausias
5089 VAGIS   |               mane laukia - kalėjimas, teismas, o galbūt katorga?..~   
5090 VAGIS   |          valdžiai būčiau prisipažinęs, teismo rankosna atsidavęs. Ne kartą
5091 LIUDNAPA|              ir žmonių reikalus nedaug teišmanė, tečiaus žodžiai laisvė
5092 BRISIAIA|           mažas ir silpnas ir maža dar teišmano. Jį troboj kiekvienas int
5093 PIESTUPY|              kur dideliu giliu grioviu teka skersai kelią upelis. Upelis
5094 LAIMESZI|             šalį: visur tik apie tą ir tekalbėjo. Bet niekas negalėjo gerai
5095 LIUDNAPA|             rankove nuo kaktos gausiai tekantį prakaitą ir greitai alsavo.
5096 LAZDA   |               gyvenančiam, dažniausiai tekdavo išklausyti pono grūmojimų.~   
5097 PIRMUTIN|                ant gatvės. Lekiam kone tekini.~    Kurgi? - klausiu savo
5098 PUGAKALN|          pirštų.~    - Vis tiek čionai teks nakvoti, - tarė sau balsu...~   
5099 PUGAKALN|         krūtinėje.~    "Dieve, nejaugi tektų čionai pražūti!" - perėjo
5100 ANTUETLI|             Ant Uetlibergo giedra!" To telaukiau. Senai norėjau pamatyti,
5101 PIRMUTIN|                prie policijos, leidžia telegramus gubernatoriui, ministrams.
5102 PAKELEIV|               juk jį iš viso tik kartą temačiau. Galbūt visai nemalonus
5103 VAGIS   |                išsives kumelį: tiek ir tematysi. O rankose nieko, o nieko
5104 PIRMUTIN|                   Ir štai šiandien man tenka pirmąkart išgirsti malonią
5105 NEMUNU  |            prigimties, bet tik įvairių tepalų gražinamas, liudija, kad
5106 PARSAPNI|                kovos ir pasipriešinimo terioniškai valdžiai; sekdami tuo jų
5107 PARSAPNI|                jie visados kovos prieš terioniškus valdžios apsireiškimus -
5108 PARSAPNI|               keliu, numetę šmėklas ir terionus nuo savo sprando, o ištraukę
5109 LIUDNAPA|                baisaus tame ir nėra, - tęsė jisai, nuo suolo atsikeldamas, -
5110 VIENARUD|                tuojau už mano langelio tęsės ir kurie visados skausmus
5111 KUDIKYST|             Nebus iš tavęs artojaus, - tęsia ji gailestaudama toliau. -
5112 LIUDNAPA|             žinojo.~    Tiek Juozapota tesuprato, kad rusai jos Petrą turbūt
5113 BEDARBO |          draugais ir pažįstamais retai tesusieidavo.~    Paskui prasidėjo streikai
5114 ZVAIGZDE|                jeigu nors kiškelį arba tetirviną parsineši; dažniausia gi
5115 KUDIKYST|                   aš tik pajuokavau, - tetit jums jūsų kepurės.~    Norėdama
5116 ABEJOJIM|         tėveliais ėjo. Vieną tą seserį teturėjau: ne taip brolių, kaip jos
5117 JONIUKAS|               žemės vieną mažą darželį teturi (ir tas, sako, esąs žydo
5118 VAGIS   |                būtinai su ja ir su jos tėvais susipažinti. Pradėjau klausinėti
5119 LAIMESZI|        brangios ypatos tenai pražuvo - tėvams vaikai, merginoms jaunikaičiai,
5120 ABEJOJIM|                Kartu su kitais ir mano tėveliai su vaikais išsikėlė. Kaip
5121 ABEJOJIM|                buvo, kaip Vitebskan su tėveliais ėjo. Vieną tą seserį teturėjau:
5122 JONIUKAS|              nors žąsis laikęs. Ir kur tėveliui jos laikyti, jeigu jis gyvena
5123 ABEJOJIM|               mes keletą metų pas mano tėvelius gyvenom. Daug jisai dėl
5124 NEMUNU  |          sodžius teip primena man mano tėviškę. Juk ir čia tie patys žmonės
5125 LIUDNAPA|             kai šios, visiškai su savo tėvyne atsisveikindamos, užu kalėjimo
5126 NEMUNU  |             jiems apie naują užmanymą. Tiedu kalbasi tarp savęs ir siunčia
5127 BEDARBO |            traukimo, kurios riečias ir tiesias kaip nuo priemėčio. Jo kūne
5128 LIUDNAPA|               be galo; plačios gatvės, tiesios kaip stalas, buvo už viena
5129 NEMUNU  |            dainuoja ją tik dėl pinigų, tikėdamies už ją daugiau surinksią.
5130 PARSAPNI|              Matai dabar tvirtumą jūsų tikėjimo! - kalbėjo galiūnas. - Tas
5131 PIRMUTIN|         Darbininkai, linksmi, su nauju tikėjimu į savo spėkas, stoja prie
5132 LIUDNAPA|          ataminė dar savo Petriuką? ar tikėjosi nors numirus, jį pamatyti?..~   
5133 JIIRJIS |                dirbkiva, ką galiva, ir tikėkivos vaisių, kuriais galėtuva
5134 TIKEJIMA|         tegalima matyti tik pas giliai tikinčius žmones laimingiausioj jų
5135 PARSAPNI|       skaudžiai nubaudė Dievas tvirtai tikintį Žagarį? - pratariau aš rimtam
5136 PARSAPNI|              proto. Tu sakai: "Tvirtai tikintis Žagaris?" - traukė jis toliaus, -
5137 PARSAPNI|              ir visokius maištininkus, tikite, kad jie yra šaltiniu jūsų
5138 BEDARBO |               su tuo gyvenimu?.."~    "Tikiu, kad darbininkų padėjimas
5139 NEMUNU  |          lengva atspėti, jog visi trys tikri broliai.~    Garlaivis eina
5140 LIUDNAPA|           tečiaus tik taip žadanti, iš tikrųjų gi akis visiems norinti
5141 LIUDNAPA|              po namus kaip šašėlis, be tikslo. Nieko nebebuvo, kuo dar
5142 BEDARBO |             jam į akis, ir jis, pilnas tikybos, žengė pirmyn. Noras jo
5143 VIENARUD|           visados skausmus ir pajautas tildė, neberamino širdies; jų
5144 KUDIKYST|                kalbu be perstogės. Ant tiltelio sustoju ir pasilenkęs žiūriu,
5145 PIRMUTIN|             priešintis pabrikantams ir tingi dirbti; prašo, kad mes ta
5146 JONIUKAS|            rykščių, jeigu neklausys ir tinginiaus. Ir Joniukas, nors namie
5147 LIUDNAPA|               raukšlių, kuriomis, kaip tinklu, buvo išraizgytas moteriškės
5148 PARSAPNI|           sekdami tuo jų pavyzdžiu jūs tobulinat savo gyvenimą, gerinat būvį,
5149 PAKELEIV|          lengviai galima suprasti, jog toje apysakoje apie jį patį kalbama.~   
5150 LIUDNAPA|      įvairesnės ir įdomesnės. Nors nuo tojo garsaus šventadienio dar
5151 LIUDNAPA|      paveikslas. Nematė sodietės, nors tokiom gailingom akim int jas pažiūrėjo...~    -
5152 LAZDA   |                 Valgau, o mano jaučiai tokiomis godžiomis akimis į mane
5153 VIENARUD|           dešinia ranka savo smakrą. - Tokiose kančiose numiręs, gal už
5154 LIUDNAPA|               moterim gyvenantis... Ir tokis džiaugsmas savo širdy pajuto,
5155 PAKELEIV|           bevalgėva! Studentaudamu juk tokiuos pietus gaudavova, kad viduriuose
5156 LIUDNAPA|         matydama nepažįstamą.~    - Iš tol, dukrele, - iš Š-nių parapijos...
5157 PARSAPNI|        tikintis Žagaris?" - traukė jis toliaus, - abejoju: negali būti
5158 PIRMUTIN|        naktimis kaip apie kokį šventą, tolimą, negalimą daiktą, nes tas
5159 LIUDNAPA|               praėjo, tečiaus visi, ir tolimesnieji, apie tai žinojo ir kalbėjo.
5160 VIENARUD|               taip buvo gaila kažin ko tolimo ir nežinomo, kad ėmė neapsakomas
5161 LIUDNAPA|            šaudė ir korė ir iš tėvynės tolimon šiaurės šalin žmones gabeno.
5162 TIKEJIMA|         lakioja mintys, kilsta galvoje tolimosios tėvynės paveikslai. Kas
5163 TIKEJIMA|              valandoje. Kaip ir pirma, tolinas ji nuo manęs iš palengvo,
5164 LAIMESZI|           kūnai.~    Šalies gyventojai tolinosi dabar nuo to kalno kaip
5165 PIESTUPY|                Bet juo labiau nuo namų tolinovos, juo menkyn mano drąsa ėjo.
5166 JONIUKAS|                Pats nejusdamas pradeda tolinties nuo žąsų int miestelį: šitai
5167 LAIMESZI|           dabar prie kalno, bet nuo jo tolintis pradėjo... Niekas savo gyvasties
5168 ZVAIGZDE|            saulės didumą ir žvaigždžių tolumą ir išreiškėme savo nustebimą
5169 NEMUNU  |              kranto ir ant galo nyksta tolumoj...~    Ir vėl kilsta mintis:
5170 LIUDNAPA|           stirną ją baidė. Tečiaus ėjo tolyn, vyro paveikslu savo dvasią
5171 PIESTUPY|          priveja ir pasmaugia. Norėjau tomis savo mintimis su sesele
5172 LIUDNAPA|         žiūrėjo...~    Tik vieną kartą tose akyse tartum spindulys žybtelėjo.
5173 PAKELEIV|              būdavo, smagu! O dabar... trankais, žmogus, pats nežinai, kokio
5174 PUGAKALN|                viršūnėmis ir kloniais, trankydamos uolas, lankstydamos medžius.
5175 LIUDNAPA|      nebesuspėjo. Visi trys išsitempė, traukdami užupakalin savo pagalius.~    -
5176 SVECIAI |               int nepažįstamą žmogų ir traukės nuo jo.~    - Joniuk, Antaniuk, -
5177 UBAGAS  |              pas brolį ant gonkelio ir traukiau silpnon krūtinėn pakvipusį
5178 BEDARBO |        kriokimo ir putojimos, nei kojų traukimo, kurios riečias ir tiesias
5179 LIUDNAPA|              šniokšdamas ir dudendamas traukinys, žiūrėjai int jį išsigandusiom
5180 KUDIKYST|               saldumynų, padėkavoju ir traukiuos atgal.~    - Tik žiūrėk,
5181 LAIMESZI|        įvairiausiais balsais, šauks ir trauks juos atgal. Ir tie, kurie
5182 KUDIKYST|            mūsų pradeda tampyti lūpas, traukyti nosį, o pats mažasis ima
5183 BRISIAIA|          blakstienos amžinai merkia jo traškanotas akis, tečiaus vaiko nuo
5184 VAGIS   |             išmirė: girdėjau tik, kaip traškėjo nuo šalčio tvoros ir tik
5185 NEMUNU  |           smuika, kitas su armonika, o trečias - kokios dešimties metų
5186 KLIUDZIA|             slėgė krūtinę.~    Tik ant trečios dienos drįsau išeiti laukan:
5187 UBAGAS  |            paklausiau.~    - Turi bent trejetą, - drebančiom lūpom atsakė
5188 BEDARBO |          fabrikon.~    Vaikui numirus, trejus metus pagyveno jiedu, šiek
5189 BRISIAIA|                 Staiga ugnis ir baisus trenksmas, - ir jisai griūva, sopulio
5190 SVECIAI |            pametęs vaikus, kaip galvon trenktas, išbėgo pro duris... Pirkioje
5191 PUGAKALN|              sau guolį. Paskui pradėjo trepinėti kojomis ir daužyti int viena
5192 BEDARBO |            sužeidimą neatlygino; dargi trigubai pasirūpino išplėšti nuo
5193 LIUDNAPA|               iš to nebus. Juk ir pirm trijų dešimčių metų teip pat buvo
5194 PIRMUTIN|         pasirodo storas direktorius ir triskart šauna iš revolverio; niekam
5195 PARSAPNI|              Girdėjau, kaip kryžius su triukšmu krito ant žemės ir kaip
5196 PIESTUPY|       kailiniukus, bematant atsidūriau troboje. Jau visi buvo atsikėlę:
5197 LIUDNAPA|             metę rugius pjauti, skurdo trobose, nežinodami, kas veikti:
5198 LIUDNAPA|              krūptelėjo: pamatė iš ažu trobų išjojantį kazoką, paskum
5199 SVECIAI |               ir aš dar jaunas, laimės trokštu... Kas daryti? kas daryti!?..
5200 PIESTUPY|             baisia mirtimi mirti, taip troškau gyvent. Staiga pajutau,
5201 SVECIAI |                jį jau ilgus metus tame troškiam vagone veža ir veš be galo...
5202 VIENARUD|           niekai tavo meilė ir širdies troškimai, niekai tavo draugai, kurių
5203 LIUDNAPA|                 buvo alkanas, arielkos troškinamas...~    Bet Juozapota nieko
5204 SVECIAI |              gyvulys, vežamas, kvėpavo troškiu svaiginančiu oru, matė ligas
5205 PARSAPNI|              vis aukščiau ir aukščiau, trukdė poteriaujantiems maldą, -
5206 ANTUETLI|            akių užklotos.~Tik debesiui trūkus, per tarpą matai:~Žemai
5207 LAZDA   |         nustojau. Ir mano krepšely tik trupiniai belikę. Supenėjau tuos trupinius
5208 LAZDA   |       trupiniai belikę. Supenėjau tuos trupinius jaučiams ir apsidairiau
5209 ABEJOJIM|                sekas: jau po pustrečio tūkstančio namo parleidė, - skolas
5210 PARSAPNI|       laikančių savo leteną ant šimtų, tūkstančių ir milijonų žmonių. Ar matai,
5211 PARSAPNI|                jį velkate jau ne vieną tūkstantį metų ir ligi šiolei negalite
5212 PIRMUTIN|            pabriko kaip juodas jautis, tūkstantis kroviau kasmet savo išnaudotojui
5213 BEDARBO |                 stoka darbo. Šimtai ir tūkstantys atstatytųjų darbininkų pasijuto
5214 LIUDNAPA|                be gyvybės akis, klausė tūlą:~    - Ar nežinai tamsta,
5215 PIESTUPY|                metų esą tenai pakasti. Tuodu vyru, kur tuos turtus Piestupy
5216 PUGAKALN|             likusius. Ir kam aš vienas tuosna kalnuosna dabar išėjau?
5217 JONIUKAS|         didelėm šviesiom akelėm. Tenai tupėdamas matė ateinančias apsilankytų
5218 PIESTUPY|              privys ir pasmaugs; taigi tupėjova susiglaudusiu taip tyliai,
5219 JONIUKAS|               negera buvo ant krosnies tupėti, išvažiavo apsiašarojęs,
5220 BRISIAIA|        sumojuoti uodega, bet iš bailės tupiasi ant paskutinių kojų, ir
5221 KUDIKYST|           žegnojasi ir meldžias. Ir aš tupiuos šaly jos, teip pat bandau
5222 BRISIAIA|                jo tekinom bėga žmogus, turėdamas rankoj šaudyklę...~    Gal
5223 LAZDA   |            visą prakaitas išmušdavo ir turėdavau akis pilnas ašarų. Matydavau,
5224 ZVAIGZDE|        daugiausia tų visų daiktų ponui turėdavom pristatyti, bet ir mums
5225 PAKELEIV|          Atmeni, kaip abudu išraudusiu turėdavova bėgti iš viešos skaityklos,
5226 PIESTUPY|               Jokūbas aiškino, kad tai turėję būti pinigai, kurių didžiausi
5227 JONIUKAS|             esant jam netikra; kad jis turėjęs kitą motutę, kuri numirusi
5228 LAZDA   |           dirvos ir pievos išdžiūvo. O turėjom ne tik sau, bet ir ponui
5229 ZVAIGZDE|                po pietų, o ligi vakaro turėjova nukratyti dar didelį mėšlų
5230 ANTUETLI|             viršūnes arba, nušokus nuo turėklų, nardyti ir plaukyti po
5231 PARSAPNI|               įgysite tvirtą tikėjimą, turėsite visi vienodą teisingą Dievą...~   
5232 SVECIAI |          žiūrėjo int tėvą.~    - Norit turėt po arkliuką? - klausė tėvas.~    -
5233 LIUDNAPA|          tylėjo. Jai tartum saldu buvo turėti svetimą paslaptį, lepinties
5234 JONIUKAS|     prisiglausti; jautė, kaip tat gera turėtų būti, bet nedrįso. Ir tik
5235 PARSAPNI|              žmonių visuotinės laimės, turėtumėt tvirtą tikėjimą ir pasivedimą
5236 PIESTUPY|           pasakojo: važiavęs jis kartą turgaus dieną iš Anykščių; užgaišęs
5237 JONIUKAS|               bijojo. Matydamas motutę turinčią ant savo kelių mažąjį broliuką,
5238 JIIRJIS |        nepramintais takais, sėkiva, ką turiva, dirbkiva, ką galiva, ir
5239 LAZDA   |                kad mūsų pono galybė ir turtai vis ėjo mažyn. Gražius miškus
5240 UBAGAS  |                mažumės pažinojau kaipo turtingą pasiturintį žmogų, kursai
5241 LIUDNAPA|              ašarų pakalnėj yra žmonės turtingi ir gražūs, laisvi ir laimingi:
5242 ABEJOJIM|        moteriškė, e Jonienė dar tik 25-tus eina. Jas suartino vienodas
5243 UBAGAS  |              kukuoja, linksmai luputis tutuoja, gėriau pavasario kvapą
5244 PARSAPNI|                sau veidus. Gryčia buvo tuščia. Bet štai atsidaro durys
5245 PIRMUTIN|           nusiminę. Jų dirbtuvės stovi tuščios, pragaištis didelė, bet
5246 PARSAPNI|                  surikau nesavu balsu, tverdams už rankos galiūną, - bet
5247 LIUDNAPA|             pakėlė savo girtas akis ir tvėrės už krepšio, tartum ginklo
5248 NEMUNU  |            varguose paskendę, gyvenime tveriasi kiekvieno viešaus apsireiškimo
5249 LIUDNAPA|         nežinai, žmogus, kokio galo ir tverties. E ir mūsų žmonių daug int
5250 UBAGAS  |               žmogui daiktą ir visados tvirtindavo, kad bitės tada tik sekas
5251 NEMUNU  |               primenąs vidurinių amžių tvirtovę, - ilgai stovi ant aukšto
5252 PARSAPNI|               bėgti.~    - Matai dabar tvirtumą jūsų tikėjimo! - kalbėjo
5253 LAIMESZI|            iškeltos vėliavos plevėsavo tvirtuose jaunikaičių ir vyrų delnuose,
5254 ZVAIGZDE|               kurio pats oras drebėjo, tviskėjo. Romiai stovėjo apsvaigęs
5255 VIENARUD|                 su atidžia žiūrėjo per tvorą kiton pusėn kapų; visos
5256 LIUDNAPA|              sukuliojos apie gurbus ir tvoras, apsnūdę, nepakakinti...
5257 PAKELEIV|         Vilniuje, šaly... Muravjovo, - tyčiojasi Antanas.~    - E, su tavim
5258 LAIMESZI|              kurie iš jų tik juokės ir tyčiojosi ir džiaugės, kad jie žūsta.~   
5259 JONIUKAS|                bet nedrįso. Ir tik dar tylesnis paliko, ne kaip pirma. Dažniausiai
5260 LIUDNAPA|            retkarčiais ėjo iš krūtinės tylūs, skaudūs dejavimai. Motyna
5261 LIUDNAPA|            troškimus sujudinti. Tik to tyraus vėjelio dar nebuvo... Ligi
5262 KLIUDZIA|             maniau esąs tikru Amerikos tyrlaukių gyventoju, Kuperio aprašytu.
5263 PIRMUTIN|                drąsesnių darbininkų ir tysia juos į dalį. Štai gatvės
5264 PIESTUPY|              vilkai nelabai toli miške ubagą sudraskė. Taigi eidamu pro
5265 LIUDNAPA|            visų...~    Ataminė senutės ubagėlės pasakojimus, ir jos ausyse
5266 KUDIKYST|           gailestaudama toliau. - Būsi ubagėliu ir duonos negalėsi sau užsidirbti;
5267 LIUDNAPA|               Juozapota girdėjo ir nuo ubagės, ir žmones sodžiuj kalbant,
5268 PARSAPNI|              moterys ir du apdriskusiu ubagu; zakristijonas sukėsi apie
5269 SVECIAI |             Marytė gyvena, jam du sūnu ūgdžia... Gal jau abu dideliu,
5270 LIUDNAPA|              netikėtai sužibėjo jautri ugnelė. Gal dilgtelėjo jam galvoje
5271 NEMUNU  |               liepsnoja mažos sukurtos ugnelės: ant jų kaba katilėliai.
5272 NEMUNU  |         šildydamies tik prie savo mažų ugnelių ir katilėlių. O galbūt labai
5273 LIUDNAPA|              atsisukus užkaitusiom nuo ugnies akim žiūrėjo int Urbonienę.
5274 LIUDNAPA|      sudrebėdavo ir užsidegdavo keršto ugnimi. Bet kaip tik Juozapota
5275 PIESTUPY|             pasakoję, kad iš Piestupio ugniniai stulpai iškilę, - iškilę,
5276 PIESTUPY|                 o pinigai kada ne kada ugniniais šulais iš vandens išsikelią,
5277 BEDARBO |            kiek atsilsėti. ~* * * ~    Ūkanotas rudens prievakarys; artinas
5278 BEDARBO |            žiūri Laurynas į paskendusį ūke sodną ir klausos. Sodno
5279 PARSAPNI|           vieną dievobaimingą žmogelį, ūkininką Žagarį, ir paskyręs nuo
5280 LIUDNAPA|                vergas, bet jau laisvas ūkininkas, turintis pakaktinai nuosavios
5281 BEDARBO |          nusipirkti žemės gabalėlis ir ūkininkauti. Ir Laurynas tvirtai tuo
5282 VAGIS   |             savo rankose turėjau, - ir ūkis gerai man klojos... Tėvai
5283 SVECIAI |               šviesą. - E maž ir sesuo Uliutė atėjo apsilankytų?..~   
5284 KUDIKYST|        atsistoju ir nusitveriu motynos undaroko. Priešais ant suolo sėdi
5285 PAKELEIV|          vienas studentas, be tiesų iš universiteto išvytas, trankos iš vienos
5286 PAKELEIV|              Lakstai, būdavo, po juos, uogauji, riešutauji - tik skamba
5287 PUGAKALN|               ir kloniais, trankydamos uolas, lankstydamos medžius. Galingas
5288 LIUDNAPA|             Bet valgė...~    Pavalgius uoliai ėmės kasdieninio darbo...~
5289 BEDARBO |             kaip augąs derlingoj žemėj uosis...~    Ateitis linksmai
5290 NEMUNU  |             garlaivis, priplaukęs prie uosto, sustoja. Visi pradeda lipti.
5291 PAKELEIV|            Užeina kartais toks bjaurus ūpas, kad visa savo ypata pavydžiu
5292 ZVAIGZDE|          riešutų - kiek dabar gylelių; upėj ir liūnuos žuvies - kiek
5293 ANTUETLI|                nepajudindami. Tik maži upeliukai šokinėjo nuo vieno akmens
5294 NEMUNU  |                ir visai netikėtai meta upėn.~    - Kam tamsta numetei
5295 PIRMUTIN|             tenai nyksta.~    - Bravo! ura! - linksmai šaukia minia,
5296 LIUDNAPA|             bet, pažiūrėjus int piktas Urbonienės akis, tik sučiaupė lūpas
5297 VIENARUD|             langelį, netikėtai išvydau uredninką, vargonininką ir kelius
5298 SVECIAI |           sugriuvo sargybinių gauja su uredninku priešaky. Visi buvo įgėrę.~    -
5299 SVECIAI |                kartus ore ir pataikino uredninkui nosin: tasai visas krauju
5300 PARSAPNI|           lindo į galvą, klaidžiojo po urvelius mano smagenų ir, nerasdami
5301 PUGAKALN|             pragaro dvasios išlindo iš urvų, suskrido tarp šitų kalnų
5302 NEMUNU  |            tokie pat gelsvi plaukai ir ūsai ir ant pečių kaip tik toks
5303 BRISIAIA|               medžiotų su savim vedės. Ustovas ir varškės jam negailėjo,
5304 KADNUMIR|           kapas sodžių, ~Kūdikėlis kur užaugau; ~Kad girdėtų tą dainelę, ~
5305 KUDIKYST|         bliūdžiuką ir įpilia man šiltų užbalintų batvinių. Išalkęs ir sušalęs
5306 VAGIS   |              šieno, užpyliau vandenio, užbarsčiau miltų su avižomis ir nuėjau
5307 PIRMUTIN|             ragina mane Rokus. - Tyčia užbėgau tavęs pavadinti.~    Knyga
5308 BEDARBO |            viršum galvos. Dešine ranka užčiumpa jis drūtą liepos šaką.~    -
5309 PAKELEIV|              ir aukštu jausmingu balsu uždainuoja "Sudiev, Lietuva"... Petras
5310 BEDARBO |              pavirš jų čežena, liūdnai ūždamas, smulkutis lietus, šlapina
5311 PIRMUTIN|              anksti paseno; mano menko uždarbio neužtenka - kenčiame badą.~    -
5312 BEDARBO |         savaitė reikė dirbti naktimis. Uždarbis buvo vidutinis. Bet dažnai
5313 PIRMUTIN|                baimė, neramumas. Visur uždaro krautuves ir puikius magazinus;
5314 PIRMUTIN|               aplinkui. Ir čia, ir ten uždaryta.~    - Atadarykit! - šaukia
5315 LIUDNAPA|              meldėsi. Grabnyčios žvakė uždegta žibėjo.~    - Dieve, už
5316 LIUDNAPA|                Petro širdy tokią viltį uždegti, naujus troškimus sujudinti.
5317 VAGIS   |               kumelį, įvedžiau gurban, uždėjau šieno, užpyliau vandenio,
5318 PARSAPNI|             ardo jūsų gyvenimą, ne jie uždėjo jums jungą ant sprando,
5319 ZVAIGZDE|             tamsūs šašėliai ir plačiai uždengė rugių lauką. Saulė riedėjo
5320 PARSAPNI|                jūsų paskutinį kruvinai uždirbtą grašį. Ne piktos dvasios,
5321 JONIUKAS|               duoną dykai valgysiąs, o uždirbti negalėsiąs nieko. Moters
5322 PIRMUTIN|             lekiam siauromis gatvėmis, uždusę, sukaitę.~    - Išeinu,
5323 PIRMUTIN|        atsidaro mano kambario durys ir uždusęs, sukaitęs, su linksmai degančiom
5324 VIENARUD|            sekdamas ją akim, ir toksai užėjo noras paimti ją už rankos
5325 PUGAKALN|               Jautė, kad viena jo koja užėjusi ir nebegali pajudinti pirštų.~    -
5326 PIESTUPY|             turgaus dieną iš Anykščių; užgaišęs miestely ir vėlu jau buvę,
5327 TIKEJIMA|       atmesdamas neapsakomai giliai ją užgaunu.~    Nustebęs imu nuo jos
5328 ABEJOJIM|              pasipasakoti, jos širdies užgauti: jinai juk buvo mano namuose
5329 KUDIKYST|                buvusių vočių įdubusios užgijusios žaizdos.~    - Iš čia net
5330 VIENARUD|          Bagdonavyčių! paprašysim, kad užgintų... Tegul sau kur laukan
5331 PIESTUPY|            mane ir pasmaugs. Kvapą man užgniaužė, širdis nustojo plakusi...~    -
5332 JONIUKAS|            išgąsčio ir ašarų jam kvapą užgniaužia. O ji numeta jį ant žemės,
5333 NEMUNU  |               abiem rankom ilgų irklų, užgula ant jų visu savo kūnu, atsimeta
5334 LIUDNAPA|                intikėjo... Sunki našta užgulė jos krūtinę... Netikėtai
5335 LIUDNAPA|                mato, sunkiai ant arklo užgulusį ir jungą jaučių iš lengvo
5336 PIRMUTIN|                galvas, judėjimą, girdi ūžimą. Darbas sustoja visam mieste:
5337 BEDARBO |         nusmuko nuo mašinos diržas ir, užkabinęs Lauryno ranką, įsukė ją
5338 LIUDNAPA|              Juozapota kaip ugnis visa užkaisdavo ir greitai slėpdavo ant
5339 PIRMUTIN|             bet visi mokiniai linksmi, užkaitę, pasakoja, ką matė, girdėjo
5340 UBAGAS  |                 kaip mano veidas visas užkaito. Nieko prie sau neturėjau;
5341 LIUDNAPA|           kepti raguolius ir atsisukus užkaitusiom nuo ugnies akim žiūrėjo
5342 PIRMUTIN|                 sušunka Rokus, kada iš užkampės išbėgam ant didžiosios gatvės.~   
5343 PARSAPNI|      sugrąžintum man sūnų!~    Viename užkampyj kasžin kas susijuokė, bet
5344 JONIUKAS|          vienam kieme.~    - Nagi mat, užkankįs vaiką, - gailistauja žiūrėdama
5345 PARSAPNI|       pražudytų dūšias savo, bet dargi užkirstų kelią išganymui savo tėvo,
5346 BEDARBO |          valgyti praeina.~    Laurynas užkiša butelį, deda alų su duona
5347 LIUDNAPA|             Čiort... - sukeikė staiga, užkliuvęs kojomis ir virsdamas.~   
5348 ANTUETLI|                Žmonių sodybos nuo akių užklotos.~Tik debesiui trūkus, per
5349 PIRMUTIN|              nuo bado, šalčio ir blogo užlaikymo, nepamatę nė vieno laimės
5350 UBAGAS  |           teisybė, visai dar dyką.~    Užlipęs ant gonkelio senelis vėl
5351 NEMUNU  |              pasakoja jiems apie naują užmanymą. Tiedu kalbasi tarp savęs
5352 LIUDNAPA|             kelinta diena su tais savo užmanymais nuo Juozapotos slėpės: bijojo
5353 VIENARUD|            visa ko buvo matyti, kad jų užmanymas nepasisekė: visos ėjo tyliai,
5354 LIUDNAPA|               būtų savo moteriai visus užmanymus pasisakęs, jos mylinti širdis
5355 PARSAPNI|               jo veidą apsiautė tik ką užmatomas rūpesnio šešuolėtis, ir,
5356 PIESTUPY|             man šiltai kaklą ir ausis, užmaukšlino giliai ant galvos šiltą
5357 KUDIKYST|             lekiu prie motynos. Ji man užmauna ant galvos kepurę, paima
5358 PIESTUPY|                manęs... Iš baimės akis užmerkiau ir laukiau, kad šitai jau
5359 BRISIAIA|           juokų piemenims pridarydavo! Užmes jie, būdavo, ant Brisiaus
5360 KUDIKYST|            dainos žodžius.~    Greitai užmiegu ir jaučiu tik, kaip mane
5361 LAZDA   |        nekantriai atkirto motyna, - ar užmiršai, kaip vargino žmones? Atameni
5362 ABEJOJIM|               naktis, žiemą ir vasarą. Užmiršau juokus ir dainas, nebegalėjau
5363 LAIMESZI|               už žmonių laimę aukautų, užmiršdami savo ypatas, savo mylimuosius...~   
5364 LIUDNAPA|             int jį žvilgterėdavo, visa užmiršdavo...~    Kunigo prakalba ir
5365 ZVAIGZDE|                negalėsiva. Ir žvaigždę užmiršova. Dirbova dabar taip, kad
5366 LAZDA   |               pasaka, kurią mes paaugę užmirštame, kuri tik tik dar plasta
5367 PIRMUTIN|          prispirti pakelt darbininkams užmokesnį jie sutinka ant reikalavimų.~   
5368 PIRMUTIN|                      Aš noriu didesnio užmokesnio, - atsako liūdnu, bet tvirtu
5369 UBAGAS  |          Niekur... Kaip išvarė, krepšį užmovęs, tai pats nepajutau, kaip
5370 VAGIS   |            išverčiau numirėlį paravėn, užmoviau dar ant jo galvos jo paties
5371 VAGIS   |            galbūt tenai ne vienas yra: užmuš, kaip žvirblį, iš revolverio
5372 BRISIAIA|         Brisius, kodėl tasai žmogus jį užmušė; tik nebegalėjo suprasti,
5373 VAGIS   |             vogė, - vis tiek būtų mane užmušęs...~    Tyliu ir dabar. Nenoriu
5374 VAGIS   |           miego. Atsiminiau, kad žmogų užmušiau: šiurpas mane visą paėmė,
5375 BEDARBO |              jis lipa ant akmens, - ir užneria už šakos virvę. Galvoja
5376 PUGAKALN|                ir atsikeldamas - tarsi užpakalyj jau nebetoli jautė ištiesta
5377 LIUDNAPA|                taip sau: jeigu kartais užpultų kokie kazokai, kad turėtum
5378 PIRMUTIN|          gatvės gale trys policijantai užpuola ant atsilikusio darbininko,
5379 LIUDNAPA|              anais metais mane kazokas užpuolė? Kad ne tu ir tėvelis, būčiau
5380 VAGIS   |        įvedžiau gurban, uždėjau šieno, užpyliau vandenio, užbarsčiau miltų
5381 LIUDNAPA|            vergo širdis sudrebėdavo ir užsidegdavo keršto ugnimi. Bet kaip
5382 LIUDNAPA|           greitai alsavo. Jo akyse vėl užsidegė nesuprantama ypatinga ugnis.~   
5383 JONIUKAS|          Paskum, prisikimšęs tabako ir užsidegęs pypkę, pridūrė:~    - Na,
5384 ABEJOJIM|             Visa drebėdama apsivilkau, užsidegiau žiburį ir išėjau. Prieinu:
5385 LAZDA   |              šieno ir intsigeidė pypkę užsidegti; bedegdamas pypkę ažudegė
5386 PIESTUPY|              giliau ant galvos kepurę, užsidėjau ant pečių pagalį ir drąsiai
5387 PARSAPNI|      nusikratyti. Jūs ant savo sprando užsidėjote valdonus ir nuo jų, o ne
5388 KUDIKYST|        ubagėliu ir duonos negalėsi sau užsidirbti; ir skriaus tave, kaipo
5389 BEDARBO |                reikia ieškot koks nors užsiėmimas, jeigu nenori badu numirti.
5390 BEDARBO |                o pati namie - viena be užsiėmimo. Ant galo ir ji pastojo
5391 VIENARUD|             parvirtęs lovon, ausis sau užsikimšiau. Bet dar ilgai ilgai man
5392 NEMUNU  |           priimti, - tat paleistuvė ir užsikrėtusi! - atsako pašnibždoms moteriškė,
5393 PIRMUTIN|           veidą rieda dvi karčios, dar užsilikę ašaros...~    Darbininkų
5394 PIRMUTIN|               ką čia dabar tie šetonai užsimanė, - ir Dievo nebijo ramiems
5395 TIKEJIMA|            tarsi kažin apie ką liūdnai užsimąstę, tik debesys viršum jų blizga,
5396 PIESTUPY|               Daugiau jau nebebijojau. Užsimaukšlinau giliau ant galvos kepurę,
5397 VAGIS   |             iššokęs užsimoviau batais, užsimečiau kailiniais ir išėjau.~   
5398 LIUDNAPA|                kūdikį. Negyvas! Akytės užsimerkusios, lūpytės pamėlynavusios,
5399 PIESTUPY|         apipiltas iššokau iš lovos ir, užsimetęs ant pečių kailiniukus, bematant
5400 VAGIS   |                nebeiškentėjau, iššokęs užsimoviau batais, užsimečiau kailiniais
5401 PIRMUTIN|               ar ir tu maištininkas? - užsipuola jis ant išblyškusio 15 metų
5402 JONIUKAS|          kniukčiodamas verkia. Tik tik užsirita ant lovos ir ilgai nemiega.
5403 VAGIS   |            nusitvėriau abiem rankom ir užsislėpiau už durų šulo. Laukiu...
5404 PARSAPNI|              savo ypatos, kur yra tiek užsislėpusios energijos ir spėkų, kur
5405 LIUDNAPA|               int vyrą žiūrėdama. Taip užsisvajoję, maloniai susiglaudę, išsėdėjo
5406 LAZDA   |                    Bet motyną tie tėvo užtarimai kartais erzindavo, ir jinai
5407 SVECIAI |          Pirkaitėje stalas buvo baltai užtiestas, valgymais apkrautas: ragaišio
5408 LIUDNAPA|             savo sparnais šviesų dangų užudengė, žmonių krūtinėn aštrius
5409 LIUDNAPA|              ir sunkus akmuo jos širdį užugulė. Padavė jai valgyti, atanešė
5410 LIUDNAPA|             staiga tartum kas kamuoliu užukišė; ant blakstienų ašaros sublizgėjo.
5411 LIUDNAPA|             klausinėtų, - sakykit, kad užuodarbin išėjo...~    Juozapota parėjo
5412 LIUDNAPA|              trys išsitempė, traukdami užupakalin savo pagalius.~    - Cit,
5413 SVECIAI |                juos visus pamatys!.. E užupernai iš čia eidamas nebesitikėjo
5414 LIUDNAPA|             susilankę... Bet netikėtai užupūtė naujas vėjelis - ir tų neturtėlių
5415 UBAGAS  |             UBAGAS ~    Parvažiavęs iš užusienių Lietuvon, gulėjau vieną
5416 BEDARBO |              pradėjo jį lankyti, dabar užvaldo jo visus jausmus, giliai
5417 PIRMUTIN|             kumščiais, spardo kojomis; užverčia ant vežimo ir sulipę viršum
5418 LAZDA   |            Liko vieni lydimai, šakomis užversti. Kažno koks mūsų sodžiaus
5419 KLIUDZIA|                savo krūtinėje... ~1905.V.22~
5420 KUDIKYST|             savaip suprasti; matau tai vabalą, roplinėjantį po žemę, tai
5421 VIENARUD|            žmogelis be perstogės tampė vadeles, nuksėjo ant kumelaitės
5422 PARSAPNI|          šviesioj pasaulėje, kurią mes vadiname dangumi, kur auga rojaus
5423 LAZDA   |                žmonių pievos, lankomis vadinamos. Pievos ir dabar tebėra
5424 PARSAPNI|               dvasios šalininkais juos vadindami. Bet piktomis dvasiomis
5425 LAZDA   |              poną mano tėvas mūsų ponu vadindavo, nors jis gyveno toli nuo
5426 LAZDA   |                ir turėjo tiesą jį taip vadinti, nes ilgus metus ponas varžė
5427 NEMUNU  |               varo upės paviršiu gilią vagą; bet garlaivio užpakalyje
5428 BRISIAIA|              gulėdamas, sapnuoja jisai vagį ar vilką, kuriuos jaunas
5429 BRISIAIA|              am! am!~    Ir netikėtai, vagies vietoj, girdi tik iš visų
5430 SVECIAI |             įstūmė kareivių prikimštan vagonan, - jo protas apsvaigo, atšalo
5431 SVECIAI |              ilgus metus tame troškiam vagone veža ir veš be galo... Tik
5432 PIRMUTIN|               Negirdėt nė muštynių, nė vagystės; nematyt girtuokliavimo.~   
5433 UBAGAS  |              kelmai beliko: kur namuos vaidai, ten bitėms ne vieta.~    -
5434 PIESTUPY|                rankų išmetęs.~    - Ak vaidenties tai vaidenas, mano vaikeli, -
5435 LIUDNAPA|                jiems vaisių ir uogų... Vaikams bus geriau, ir mudu laimingesni
5436 VIENARUD|          paklausiau.~    - Susimušė su vaikinais, - sako, patsai pirma ir
5437 LAIMESZI|                merginoms jaunikaičiai, vaikinams jų mylimosios, - draskydamies
5438 PIRMUTIN|               liūdnu, bet tvirtu balsu vaikinas. - Mano tėvas senas, o motina
5439 PIRMUTIN|                ant išblyškusio 15 metų vaikino, kuris stovi prie tvoros
5440 ANTUETLI|            pasklido garsus šūkaujančių vaikinų skardas. A! tai ant kalno.
5441 BEDARBO |               ji pastojo fabrikon.~    Vaikui numirus, trejus metus pagyveno
5442 UBAGAS  |      Pasitaisysi čionai, po pušynėlius vaikščiodamas, - padrąsino mane senelis, -
5443 LAZDA   |           amžinai savo kambarėly: arba vaikščiodavo, arba sėdėdavo ažu staliuko
5444 LIUDNAPA|       susitvėrę Šventosios pakrančiais vaikščioję, lakštingalos giesmių klausę.
5445 ZVAIGZDE|              nešioja. Nueini medžiotų: vaikštai visą dieną, vargsti ir gaišuoji,
5446 KUDIKYST|                mane iš lopšio... Ilgai vaikštinėju virstakuliuodamas, kaip
5447 NEMUNU  |               ir berniukas vėl pradeda vaikštinėti aplinkui, lengvai galima
5448 LAIMESZI|           rūbais. Su žaliais ant galvų vainikais ėjo jaunos merginos; puikiausius
5449 LIUDNAPA|              po senąja grūšia sėdėjai, vainikėlį pindama? E gal lakstei po
5450 LAIMESZI|                ant kalno žolynus, dėjo vainikus, garbindami savo žuvusiuosius
5451 PARSAPNI|                 Du vyrišku priėjo prie vaitojančio žmogaus ir, ramiai prikalbinėdami,
5452 PARSAPNI|               nuvergtą žmoniją. Mačiau vaitojančius vergus, aukaujamus melagingiems
5453 PARSAPNI|                savo baltomis galvomis. Vaitojantį žmogų skubinai išvedė iš
5454 ABEJOJIM|              raičiaus po ją, raudojau, vaitojau. Visi širdies sopuliai,
5455 PARSAPNI|              balsiai verkti. Garsas jo vaitojimo sklaidėsi po bažnyčią ir
5456 LIUDNAPA|           viena pakiemiais vaikščiojo. Vaišingi kaimynai visados ją ataminė.
5457 LIUDNAPA|         Intėjęs trobon, nebenorėjo nei vakarienės valgyti. Kai Juozapota bailiu
5458 UBAGAS  |          sužydusių medžių orą. Malonus vakarių vėjelis, šlamėdamas medžių
5459 SVECIAI |              sapnas, kad ten toli toli vakariuos yra šalis jam brangi ir
5460 NEMUNU  |          romiai ir iškilmingai plaukia vakarų šalin, tarsi visai nejausdamas
5461 NEMUNU  |               jau palikusį užpakalyje, vakaruose, ir tik iš tolo dar marguliuojantį
5462 ABEJOJIM|                jinai juokų mėgsta, nei vakaruotų eina; šventadieniais įsikniaups,
5463 ANTUETLI|                nelaukdamas pasukau int vakarus ir skubėjau, skubėjau...
5464 VAGIS   |       Apylenkėje nė vienos vestuvės ar vakaruškos be manęs neapseidavo: visur
5465 LIUDNAPA|                sau, sau!.. Susilauksma vakų... būsma nebe vieni. Ar
5466 LIUDNAPA|              žvilgterėjo int Petrienę. Valandėlę tylėjo. Jai tartum saldu
5467 LIUDNAPA|           žiūrėdamas, norėjau nors ant valandėlės užmiršti ir savo ligą, ir
5468 VIENARUD|       moteriškės vaitojimai...~    Toj valandoj jaučiau, kad šioj ašarų
5469 TIKEJIMA|             laimingiausioj jų gyvenimo valandoje. Kaip ir pirma, tolinas
5470 ANTUETLI|             išsisklaidys rūkas.~    Po valandos jau buvau po pačiu kalnu,
5471 LIUDNAPA|         karalius atsiuntęs dabar naują valdoną... Kaip jisai vadinas, ar
5472 PARSAPNI|              tarpu kad jūs patys esate valdonais savo būvio, patys gimdote
5473 PARSAPNI|            nuvergti žmonės krauna savo valdonams, o patys tuo tarpu skursta
5474 LIUDNAPA|              darbo nedarytų. Tai tasai valdonas kad surikęs ant to arkiriejaus: "
5475 PARSAPNI|                savo sprando užsidėjote valdonus ir nuo jų, o ne nuo piktos
5476 PARSAPNI|                buvo pailsęs nuo silpno valgio ir dienos darbo, galva sunki
5477 SVECIAI |          stalas buvo baltai užtiestas, valgymais apkrautas: ragaišio raikyto,
5478 JONIUKAS|             namie toks tik duoną dykai valgysiąs, o uždirbti negalėsiąs nieko.
5479 PAKELEIV|                 einava svetimos duonos valgytų, nes kitur neturiva kur
5480 LIUDNAPA|          motyna ašarodama.~    - Dievo valia! - atsiliepė vyras atsidusdamas.~   
5481 PAKELEIV|          žmonių pasakymo, tarsi kokiuo valkatumi, nebesitikėdamas pabaigti
5482 LIUDNAPA|               negalima. Visais keliais valkiojasi, susitikę nei vieno žmogaus
5483 SVECIAI |            sprukti pro duris.~    Kaip vanagas, nutvėrė Antanas jį vėl
5484 NEMUNU  |             čiuksėdamas, plaukia prieš vandenį nedidelis garlaivis. Jo
5485 NEMUNU  |              sielių, kuriuos neša savo vandenų paviršiu, ir tat ant savęs
5486 LIUDNAPA|                berželių šakelių, dirbo vantas, e vyrai sukuliojos apie
5487 PARSAPNI|                lygias tiesas užmiršta. Vardan tos valdžios liejasi kraujas
5488 KUDIKYST|              kad jis dabar da žydelis, vardo neturi, - aiškina mums senutė. -
5489 LAIMESZI|                 Pražuvusiųjų drąsuolių vardus įrašė istorijos knygon aukso
5490 NEMUNU  |               žmonės su jų rūpesniais, vargais ir papročiais gyvena. šitai
5491 NEMUNU  |     pasipelniję, linksmi ir pakakinti, vargaujantieji "muzikantai", dainiai ne
5492 BEDARBO |      išsklaidyta darbininkų galia, kol vargdieniai nesupras savo galios ir
5493 LIUDNAPA|             neblogi. Gal ir gero mums, vargdieniams, trokšta. Juk jie ir badą
5494 NEMUNU  |             žalioj girioj kukuojančią, vargelius rokuojančią, apie mergelę -
5495 BEDARBO |           vaikais apsikrovęs, bet pats vargiai pakaktinai sau duonos turėjo.
5496 LAZDA   |            motyna, - ar užmiršai, kaip vargino žmones? Atameni lazdą?..~   
5497 PIRMUTIN|           atilsio diena; ištisus metus vargom ir dirbom pabrikantams,
5498 ZVAIGZDE|         medžiotų: vaikštai visą dieną, vargsti ir gaišuoji, gerai, jeigu
5499 SVECIAI |             kaip dūsauja žmogus, vargą vargti pabaigęs, iš baisaus sapno
5500 JONIUKAS|          darbininkėlio, kur aš dėsiuos varguolėlė...~    - O tu, mano našlaitėli,
5501 JONIUKAS|                 bet jam ir tų pakanka: varinėjas savo žąseles po lauką ir
5502 JONIUKAS|            ganė, lesino ir saugojo nuo varnų. Kaip žąsiukai pasiūgėjo,
5503 ZVAIGZDE|          stovėjo, palenkę sunkias savo varpas; tenai toliau žaliavo vasarojus,
5504 ANTUETLI|               kur toli skambėjo vežėjo varpelis; aplinkui gi taip tylu,
5505 ANTUETLI|               koks stebuklas, išplaukė varpinė, čia pat, po kojų, netikėtai
5506 NEMUNU  |             kalno iš už miškų pasirodo varpinyčios viršūnė, paskui - rausvas
5507 PAKELEIV|                arti, o dar kokie penki varstai bus eiti. Žiūrėk, kaip mudu
5508 LAZDA   |                išvažiavus, tėvas ilgai vartė savo rankose lazdą. Vartydamas
5509 LAZDA   |              vartė savo rankose lazdą. Vartydamas pradėjo liūdnai šypsoties.~   
5510 JONIUKAS|          rytojaus anksti, žąsis laukan varydamas, jis aiškiai prisimena,
5511 UBAGAS  |              gal ir jie kada nors taip varys iš namų savo tėvą... - Ir
5512 JONIUKAS|           sodžiaus vaikais laukan juos varyties, - ir kartu ganė. Nors iš
5513 LAZDA   |         vadinti, nes ilgus metus ponas varžė mūsų sodžiaus žmones dėl
5514 LIUDNAPA|           žiemas užukrosny tupėjo. Tik vasarai atėjus, geriau kiek jautės:
5515 LIUDNAPA|           stovėjo pačiam miške. Gražus vasarinis namas. Aplink jį kvepinčios
5516 LIUDNAPA|                tiek neturėjo...~    Iš vasarinių namų susirinko netoli manęs
5517 LIUDNAPA|                po paupį ir pušyną, kur vasariniuose namuose daug ponų gyveno.