Part

5518 BEDARBO |       lopiniuoti, su kyšinčia vietomis vata; čebatai taip pat nudėvėti,
5519 VAGIS   |               tik dulkia sniegas iš po važiaus ir švilpia ausyse vėjas.
5520 LAIMESZI|              vežimais baltai apsitaisę važiavo nekalti vaikai... Visi buvo
5521 JONIUKAS|        Joniukas linksmas ir laimingas; važinėjas per visą dieną, per visą
5522 JONIUKAS|               jis dar nėr važinėjęsis. Važinėjasi Joniukas per visą mėšlavežtį,
5523 BRISIAIA|                 jį račiukuos' įsikinkę važinėjo: nepyko ant jų Brisius,
5524 VAGIS   |              kumelį, įverčiau numirėlį važiun ir, kaip tik arklys gali
5525 LIUDNAPA|          būdamas, traukiniu gimnazijon važiuodavau ir pro langą tavo tėvynės
5526 VAGIS   |           manęs negirdėjo ir nematė nė važiuojant, nė parvažiuojant; niekam
5527 PIESTUPY|                bet mėnesiena švietusi; važiuojąs jis per Piestupį - toj vietoje,
5528 BEDARBO |               plati pramonija...~    - Važiuosiu ten, - nusprendė Laurynas, -
5529 JONIUKAS|          važiuoti.~    - Na, taisykis, važiuosiva, - tarė dėdė. - Nebijok,
5530 JONIUKAS|           laukan, kiekvienas susitikęs važiuotas prašo jo sėsties ir liepia
5531 KUDIKYST|            Krikštomočia nešina kūdikiu veda mus sodan, paraško obuolių
5532 LIUDNAPA|          savaitė, kokios nors mergytės vedama, ėjo jinai iš kiemo kieman
5533 BEDARBO |     bepakakdavo. O čia tuojau Laurynas vedė, vaiko susilaukė, - dar
5534 VIENARUD|                savim, kaip mažą vaiką, vedžiojos ir iš rankos penėjo, jos
5535 NEMUNU  |            berniukas - su būbinu. Savo veidais taip vienas kitą primena,
5536 LIUDNAPA|                 kursai netikėtai Petro veidan papūtė ir jo galvoj naujas
5537 JONIUKAS|              krikštalas, rieda jam per veidelį.~    - Kur aš dabar dėsiuos,
5538 LIUDNAPA|                lūpytės pamėlynavusios, veidelis kaip drobė. Klaikumo perimta,
5539 LIUDNAPA|                tu tada, mano mažutėlė, veikei? Gal ant kelių mamytės sėdėdama,
5540 PUGAKALN|              ką dabar draugai Ciuriche veikia? - atsiminė jaunikaitis.
5541 LIUDNAPA|               trobose, nežinodami, kas veikti: moterys, parsinešę berželių
5542 LIUDNAPA|                rusus visur nuveikia ir veja iš mūsų krašto. Durtuvus
5543 ABEJOJIM|           kažin kokia rūsti - ne tokia vėjavaikis, kaip aš kadai būdavau.
5544 LIUDNAPA|               sujudinti. Tik to tyraus vėjelio dar nebuvo... Ligi šiolei
5545 LIUDNAPA|                gi tamsta šiandien teip vėlai su pusryčiu? - paklausė,
5546 BEDARBO |               nė šiurpaus drėgnumo; jo vėlė nebeprigulės fabrikantui,
5547 ABEJOJIM|        pagrįždavo, e Ona su Petru daug vėliau, ir visados jinai pirma
5548 LAIMESZI|              moterys; aukštai iškeltos vėliavos plevėsavo tvirtuose jaunikaičių
5549 PARSAPNI|                nepažįstat! Jūs vergai, velkantieji ant savo sprando jungą!
5550 PARSAPNI|             savo sprando jungą! Jūs jį velkate jau ne vieną tūkstantį metų
5551 BRISIAIA|              lenda pasuolin.~    - Kur velkies, eik oran! - šaukia ant
5552 PIESTUPY|         Anykščių; užgaišęs miestely ir vėlu jau buvę, bet mėnesiena
5553 VIENARUD|          geresnis... Jo pati sakė, kad velykinę atbuvęs, dabar vėl nesenai
5554 LIUDNAPA|                didesnė kokia šventė ar Velykos atėjo, - vėl visos motynos
5555 SVECIAI |                   Juk šiandiej pirmoja Velykų diena, - tarė sau vienas, -
5556 BRISIAIA|           jisai bijo trobon ir beeiti. Verčiau jau ant spalių gulėti: vis
5557 PARSAPNI|               lygybės, nepažįstat! Jūs vergai, velkantieji ant savo sprando
5558 LIUDNAPA|          poperį, kuriame pasakyta, kad vergai-žmonės dabar būsią lygūs ponams,
5559 LIUDNAPA|              žmonių: toj nauja valdžia vergais-žmonėmis ir rūpinantis). Kunigas
5560 NEMUNU  |             laisvę, ar dar labiau juos vergė? Dabar jis stovi dailus,
5561 PARSAPNI|           valdonų, kurie skriaudžia ir vergia žmones, jie visados kovos
5562 BEDARBO |               ji viena įgalėtų numesti vergiją. Bet išbarstytos po visą
5563 LIUDNAPA|                ir purvan suminti: tada vergo širdis sudrebėdavo ir užsidegdavo
5564 PARSAPNI|           žmoniją. Mačiau vaitojančius vergus, aukaujamus melagingiems
5565 PAKELEIV|            iškilsta ankštai aukštai ir verkdamas staiga, kaip raketa, trūksta:
5566 JONIUKAS|             sopa, ir tik kniukčiodamas verkia. Tik tik užsirita ant lovos
5567 NEMUNU  |               mergelę - rūtų darželyje verkiančią, savo bernelio nesulaukiančią...
5568 VAGIS   |        apkabinau kaklą, - ir bučiavau, verkiau. O jis padėjo man ant pečio
5569 KUDIKYST|             man dažniausia dainuodavo. Verpdama motina supa mane savo kojom,
5570 KUDIKYST|                motinos! Ji viena ranka verpia, kita glosto mano galvą.
5571 KUDIKYST|           rankovės rankos. Motina meta verpti, priėjus nuvelka mane, -
5572 PUGAKALN|               po ežerą, iš pačio dugno versdamos aukštyn vandens bangas;
5573 ABEJOJIM|             šiol slepiami ir slegiami, veržės dabar viršun, - tampė mano
5574 PIRMUTIN|              jam revolverį iš rankų ir veržiasi ant kiemo.~    - Meskit
5575 VAGIS   |           nenorėjau parduoti; jeigu ir vesdavau jį ant mugių, tad tik pasigirtų.~    -
5576 LIUDNAPA|              snaudė, už kelių žingsnių vėsi upė plaukė... Čia, sveikatos
5577 ZVAIGZDE|                Šventosios kranto. Oras vėso. Metas buvo namo. Nenoromis
5578 VAGIS   |               jau seniai vis liepė man vesties, bet aš ir pats nelabai
5579 KUDIKYST|                savo turtą, kuriuo mane vestuvininkai apdovanojo. Išpasakojęs
5580 PIRMUTIN|               savo kardus. Minia, kaip vėtros sukelta jūra, linguoja ir
5581 SVECIAI |                troškiam vagone veža ir veš be galo... Tik pirmasai
5582 JONIUKAS|                laiką dainuok, kai tave vešiu.~    Joniukas prašvinta
5583 SVECIAI |           naktis, kaip koksai gyvulys, vežamas, kvėpavo troškiu svaiginančiu
5584 JONIUKAS|               godžiai žiūri int Antano vežėčias. "Tai kad man taip pasivažinėti!" -
5585 VIENARUD|          išlindo kumelaitė, aplūžusios vežėčios įkinkyta, ir pasisukė int
5586 ANTUETLI|                kažin kur toli skambėjo vežėjo varpelis; aplinkui gi taip
5587 PIRMUTIN|             nedunzga mašinos, netarška vežėjų ratai, - visa nutyla.~   
5588 LAZDA   |             vežė iš paupės per lydimus vežimą šieno ir intsigeidė pypkę
5589 LAIMESZI|                pirma visų puikiausiais vežimais baltai apsitaisę važiavo
5590 VIENARUD|             toj iš visos galios traukė vežimėlį ir neramiai priunkštė. Regėjos,
5591 VIENARUD|                nei maldų nesgirdėjo... Vežimėlis pasisukė už kapų pakalnėn
5592 JONIUKAS|               gi ar ne Šeškaus piemenį vežiojas? - sako vyras stovėdamas
5593 BRISIAIA|              iš gėdos, kelias jisai iš viduaslio ir paspaudęs uodegą lenda
5594 LIUDNAPA|           miesto ir sušaudęs... pačiam vidudieny, kad visi matytų... Niekas
5595 KUDIKYST|             pasilikti, ar eiti toliau. Viduj iššluota, šviesu. Ant lovos
5596 ZVAIGZDE|          klausydavo ligi sutemos, ligi vidūnakčio. Jeigu dar kitą ką labiau
5597 JONIUKAS|                visa būtų užmiršęs, bet vidurdienį ateina laukan pažiūrėtų
5598 NEMUNU  |              sukasi nuo garlaivio upės vidurin, - ir sieliai, vandenio
5599 NEMUNU  |              dantuota viršūne primenąs vidurinių amžių tvirtovę, - ilgai
5600 NEMUNU  |        pakrančiais sodžius, kurie - iš vidurio upės į juos žiūrint - tarp
5601 PAKELEIV|             nenorėdamu skardžiais savo vidurių murmėjimais žmonių išbaidyti.~    -
5602 PAKELEIV|          tokiuos pietus gaudavova, kad viduriuose amžinai revoliucija griaudė.
5603 BEDARBO |           kąsneliai slenkia iš gomurio viduriuosna, bet kely apsistoja... jis
5604 BEDARBO |         skystimas tartum šildo Lauryno vidurius, bet paskui jį paima drebulys.
5605 PARSAPNI|        pamačiau įeinantį susikumpinusį vidutinio ūgio žmogų. Jis skubinai
5606 BEDARBO |                naktimis. Uždarbis buvo vidutinis. Bet dažnai reikdavo duoti
5607 LIUDNAPA|                            Buvo patsai viduvasaris. Pasitaikė paliūtis, ir
5608 LIUDNAPA|                viena Juozapotos draugė vienametė vaikų, anūkų susilaukė ir,
5609 UBAGAS  |               sūnų vienatūrį, su manim vienametį; atsiminiau, kaip su tuo
5610 UBAGAS  |             mylėjo bites. Gyveno jisai vienasėdy, už dviejų varstų nuo mūsų
5611 KLIUDZIA|               atsikišusi.~    Tai buvo vienatinis mano gyvenime šovinys. Bet
5612 UBAGAS  |             kad Sabaliūnas turėjo sūnų vienatūrį, su manim vienametį; atsiminiau,
5613 VAGIS   |          nesuduodavau. Buvau pas tėvus vienatūriu, visa savo rankose turėjau, -
5614 LIUDNAPA|           žmogaus ramiai nepraleidžia. Vieniems intiksi, kitiems nusidėsi:
5615 PARSAPNI|                tikėjimą, turėsite visi vienodą teisingą Dievą...~    Teip
5616 PIESTUPY|         bailiai žvalgiaus užpakalin ir vienoje rankoje turėjau stipriai
5617 VAGIS   |                svieto gyventi. Bet per vienus atlaidus pamačiau bažnyčioj
5618 PIRMUTIN|               visi mato mūsų galybę ir vienybę!.."~    - Žiūrėk! - sušunka
5619 UBAGAS  |                bičiuoliai nešykštūs ir vienybėj gyvena, kada ir kitiems
5620 VAGIS   |             Dievui, jau trečią dešimtį vienybėje ir meilėje gyvenu ir vaikų
5621 UBAGAS  |            čionai atėjau... Vis gausiu vietelę pas kokį... kampininkėlį...
5622 LAIMESZI|            akmenis.~    Bet kritusiųjų vieton ėjo ir ėjo naujos drąsuolių
5623 LIUDNAPA|            einą miškuosna; kad keliose vietose jie jau sumušę ir išvaikę
5624 NEMUNU  |             tarsi ji laiminga tuo, kad viešai gali nužeminti ir apkaltinti
5625 NEMUNU  |            gyvenime tveriasi kiekvieno viešaus apsireiškimo kaip kokio
5626 PAKELEIV|                einava pas tą dvarponį "viešėtų", o juk, teisybę pasakius,
5627 PAKELEIV|         išraudusiu turėdavova bėgti iš viešos skaityklos, nenorėdamu skardžiais
5628 PARSAPNI|             liejasi kraujas varguolių, viešpatauja tamsybė; po jos priegloba
5629 PARSAPNI|               balsais pradėjo garbinti Viešpatį savo, ir mačiau, kaip aniolas,
5630 PARSAPNI|                ten išpildyti paliepimą Viešpaties savo.~    Paskui staigu
5631 SVECIAI |          nusivedė... ~Rozalimas, 1906. VII. 17~
5632 BRISIAIA|           kuriuos jaunas būdamas kadai vijo, ir jam pradeda regėties,
5633 NEMUNU  |              tat turi būti kampininkas Vildžiūnas, kuris gale mūsų sodžiaus
5634 VIENARUD|           mažais vandenio lašeliais ir vilgė drėgną, jau šalstančią žemę.
5635 LAZDA   |             mūsų omenėje, kaip tolimas viliojamas paveikslas.~    Tie dideli
5636 BRISIAIA|                 sapnuoja jisai vagį ar vilką, kuriuos jaunas būdamas
5637 LAIMESZI|           gąsdino iš visų pusių, kaukė vilkais, čypė gyvatėmis, lojo šunimis.
5638 PIESTUPY|            regis, tuojau ims ir iššoks vilkas. Rūpinuos eiti taip, kad
5639 KLIUDZIA|                žeme savo kūnelį: kartu vilkosi įlindusi jos krūtinėn striela,
5640 PAKELEIV|           paminklus kada nors pastatys Vilniuje, šaly... Muravjovo, - tyčiojasi
5641 LIUDNAPA|                reto pasakojo:~    - ...Vilniun karalius atsiuntęs dabar
5642 PIRMUTIN|                suturėti.~    Dideliais vingiais lekiam siauromis gatvėmis,
5643 ANTUETLI|            baltuojančiu takeliu, kuris vingiuodamasis nyko rūke. Bet juo aukščiau,
5644 NEMUNU  |           atsižiūrėti... Ta upė, kuri, vingiuodamos be galo, ant kiekvieno žingsnio
5645 BEDARBO |          svajodamas apie ūkį gręžė jis vinims skyles, nusmuko nuo mašinos
5646 PIRMUTIN|             minia išsitiesia ant pusės viorsto, pavirsta į skruzdėlyną;
5647 LAZDA   |            Matydavau, kaip Dumbrauckui virpėdavo pirštai, - taip ir norėdavo
5648 LIUDNAPA|           staiga, užkliuvęs kojomis ir virsdamas.~    Pasirėmė ant rankų
5649 KUDIKYST|            lopšio... Ilgai vaikštinėju virstakuliuodamas, kaip ančiukas, po aslą,
5650 KUDIKYST|                suolelį, kurį buvau jau virvele pažabojęs ir apžergęs joti,
5651 KUDIKYST|         atsistoju lopšy, nusitveriu jo virvių ir pradedu supties teip,
5652 ABEJOJIM|              ir slegiami, veržės dabar viršun, - tampė mano kūną, gniaužė
5653 BRISIAIA|         pusvarsčio, aukščiausioj eglės viršūnėj, būtų pasislėpęs. Susekdavo
5654 LAIMESZI|                nuo apačios ligi pačiai viršūnėlei, buvo apsiauptas jis akmenimis.
5655 PUGAKALN|           viršūnės...~    Kada už šitų viršūnių nusileido stebuklingai graži
5656 ANTUETLI|            rūko siena, nors tos sienos viršus jau buvo matyti ir nebetoli.
5657 VAGIS   |              dar, ką pasakys man už tą Visagalis... ~Ciurichas,1905.IV.12~
5658 LIUDNAPA|               kad ir praeiti negalima. Visais keliais valkiojasi, susitikę
5659 LIUDNAPA|            klyksmo ir raudų, kai šios, visiškai su savo tėvyne atsisveikindamos,
5660 PARSAPNI|               jų pačių dvasioje; kurie viską - ir laimę, ir meilę, ir
5661 PARSAPNI|              par savo silpnumą ieškote viskam priežasties svetur, kaltinate
5662 PARSAPNI|             manęs galiūnas, - laukiate visko nuo kitų, o neatkreipiate
5663 VAGIS   |             bet greitas kaip stirna... visoj apylenkėj buvo žinomas.
5664 LIUDNAPA|               kada ją mušė ir plakė ir visokiais būdais jos kūną dergė...
5665 BEDARBO |             pasirūpino išplėšti nuo jo visokiomis bausmėmis pinigus, kurius
5666 PIESTUPY|          juodavo baisus Piestupys.~    Visokių kalbų apie tą Piestupį tarp
5667 PUGAKALN|                savųjų žmonių, dirbsiva visuomenės labui ir būsiva laimingu,
5668 PARSAPNI|             kokia ta valdžia nebūtų, - visuomet sėjo ir sės pasipriešinimo
5669 PARSAPNI|               ją įgijimui tarpe žmonių visuotinės laimės, turėtumėt tvirtą
5670 ABEJOJIM|              jų bepamatyti: toks tasai Vitebskas man baisus ir tolimas regėjos...
5671 ABEJOJIM|               čia, savo žemes pardavę, Vitebsko gubernijon išėjo. Kartu
5672 LIUDNAPA|                šikšninis krepšis ir... višta su nusukta galva. Matyt,
5673 KUDIKYST|             aiškiai žymios nuo buvusių vočių įdubusios užgijusios žaizdos.~    -
5674 VAGIS   |                   Tegul jis ir iš bado vogė, - vis tiek būtų mane užmušęs...~   
5675 PARSAPNI|             ant žemės ir kaip Žagaris, voliodamasis po kiemą ir draskydams sau
5676 KUDIKYST|          nedidelis iškrito, kada trūko votis, - kalba motina, čiupinėdama
5677 KUDIKYST|             kelties ant kaklo ir rankų votys, maniau, kad jau tikrai
5678 LIUDNAPA|        žiūrėjau, kaip "pušin iš pušies voverytė liuoksi", klausiaus, kaip
5679 ZVAIGZDE|              bus. Nuėjęs lieps atnešti vyčių kūlį, pašauks mudu pavietin,
5680 SVECIAI |               stumk! - dejavo Antanas, vyniodamasis po žemę.~    - Gali sau
5681 JONIUKAS|              varvėjo nuo langelių arba vyniodamies, tarsi gyvi, šliaužė per
5682 JONIUKAS|               pakinklius.~    Joniukas vyniojas ir raitos, kaip deginamas,
5683 SVECIAI |          sviesto ir kiaušinių, butelis vyno stovėjo. Užu stalo sėdėjo
5684 NEMUNU  |          dudena ir čerška būbinas. Abu vyresniuoju išsirodo tokiais nuvargusiais,
5685 LIUDNAPA|              jau nei "lenkų", nei savo vyresnybės nebebijojo.~    Išgirdęs
5686 LAZDA   |              paliko jam atminimui.~    Vyresnysis brolis priėjo int tėvą paėmė
5687 PARSAPNI|     nerimastingai dairėsi aplinkui. Du vyrišku priėjo prie vaitojančio
5688 PIESTUPY|            ryšėti. Bet motyna int mano vyriškumą nežiūrėjo: aprišo man šiltai
5689 LIUDNAPA|                Nei Dievo nebijąs. Mūsų vyskupą išbaręs ir išlojojęs. Du
5690 LIUDNAPA|               šakėmis ir dalgėmis rusų vytų. Girdėjęs, kad jau daugelyje
5691 LIUDNAPA|             silpnumą atleisti... ~1906.XI.29 ~Liūdna pasaka ~I ~   
5692 PARSAPNI|           verkė šiaurinis vėjas. ~1901.XII.26~
5693 LAIMESZI|               aukautų, užmiršdami savo ypatas, savo mylimuosius...~   
5694 ANTUETLI|             per tarpą matai:~Žemai ten yr svietas, žaliuoja laukai. ~   
5695 PARSAPNI|               ir du apdriskusiu ubagu; zakristijonas sukėsi apie altorių: matyt,
5696 PIRMUTIN|                čia trys bobos patvoryj zvimbia: "Dievuliau, ką čia dabar
5697 LIUDNAPA|                  Iš tol, dukrele, - iš Š-nių parapijos... Pas mumus dabar
5698 JONIUKAS|                buvo šalta, ir dirbo iš šakaliukų kryželius, kaip jį buvo
5699 JONIUKAS|              ir pasigailėdamos žiūrėjo šakalynėn. O Joniukui, tų kalbų klausant,
5700 LAZDA   |                ažudegė ir indžiūvusias šakas. Vienu akies mirksniu kilo
5701 LIUDNAPA|           žingsnių garso bijoti. Sausa šakelė lūždama kaip stirną ją baidė.
5702 LIUDNAPA|           išsinešė iš klėties dalgę ir šakes ir apsidairęs, tartum ko
5703 KUDIKYST|    silpstančion rankon įspraudė kreivą šakotą lazdelę. Baltu nuometu apsirišusi,
5704 PIESTUPY|            taip ir rodos, kad iš po tų šakų žypčioja žalsvos vilkų akys;
5705 SVECIAI |              Ten, toli nuo tavęs, tarp šalčių ir bado, tarp visų karo
5706 JONIUKAS|              kaulai tolimoj, nežinomoj šalelėj; nebėr mano darbininkėlio,
5707 PARSAPNI|                sakyklų, piktos dvasios šalininkais juos vadindami. Bet piktomis
5708 PARSAPNI|            balsas.~    Aš atsigręžiau: šalip manęs stovėjo nepažįstamas
5709 LIUDNAPA|               gražus jurginas, rudenio šalnos nukąstas. Niekas jai neberūpėjo,
5710 VIENARUD|         lašeliais ir vilgė drėgną, jau šalstančią žemę. Buvo sunku ir neapsakomai
5711 BEDARBO |               Laurynas galvoja apie tą šaltai - be galvos karščio ir širdies
5712 PARSAPNI|               kur galite atrasti tikrą šaltinį laimės? Pažinę savo dvasiškas
5713 PARSAPNI|      maištininkus, tikite, kad jie yra šaltiniu jūsų vargų, - o tuo tarpu
5714 LIUDNAPA|             apleidus, jau amžinu miegu šaltoj žemelėj miegojo... E jinai
5715 SVECIAI |          atmokėsiu aš tau... pasodįsiu šaltojon, - grasė sargybinis, šluostydamas
5716 LIUDNAPA|          negalėjo int tuos atsitikimus šaltom akim žiūrėti, jų ramiai
5717 VIENARUD|              visa palikęs, gulsi šiton šalton žemelėn, ažumirštas ir apleistas:
5718 NEMUNU  |           galvą man mintys, bet tokios šaltos, be jausmo, kad mane patį
5719 LIUDNAPA|           intleisdama. Degino sodžius, šaudė ir korė ir iš tėvynės tolimon
5720 BRISIAIA|           antis, kurias jo šeimininkas šaudo, e jisai iš vandens neša.
5721 VAGIS   |              neturėjau. Namuose vėl nė šaudyklės, nė revolverio nebuvo, -
5722 LIUDNAPA|                jūromis atvešią daugybę šaudyklių ir kitų karo įnagių ir greitai
5723 LIUDNAPA|            dejavimą ir balsą, pagelbos šaukiantį. Tai Petro balsas, jo dejavimas.
5724 PIRMUTIN|         darbininkų reikalavimų nenori. Šaukias prie policijos, leidžia
5725 KUDIKYST|                aš tau dovanų duosiu, - šaukiasi mane kunigas, siekdamas
5726 KUDIKYST|           šypsoti.~    - Mama, mama! - šaukiu. - Žiūrėk - lėlė juokias... ~
5727 LAIMESZI|           kauks įvairiausiais balsais, šauks ir trauks juos atgal. Ir
5728 PUGAKALN|                suriko vėl, bet tą savo šauksmą vos pats begirdėjo.~   
5729 ZVAIGZDE|               nė vieno balso, nė vieno šauksmo. Tik toli, Šventosios pakraščiuose,
5730 PIRMUTIN|                direktorius ir triskart šauna iš revolverio; niekam nepataiko.
5731 LIUDNAPA|              niekur mažiausio nelaimės šašėlio neišvysiu...~    Tik staiga
5732 BRISIAIA|                 iš tiesų priešais save šeimininką su šaudykle už pečių pamatęs.
5733 JONIUKAS|                motutė. - Išvaryti gali šeimininkai, kur aš jį dėsiu?!~    Nebesižinodama
5734 KUDIKYST|              bažnyčion išėjo; mudu tik šeimininkais likova.~    - Pepės, - prašau
5735 LIUDNAPA|                krikštynas kėlė, - namų šeimininkė dėjo ryšelin ragaišio, mėsos
5736 JONIUKAS|            nebuvo! bene tik pabėgo nuo šeimininkų?~    - Gėdinkis, kūma, toks
5737 NEMUNU  |        kalnelins marguliuojančius, tai šen, tai ten apsistodamos, lepindamos
5738 LAZDA   |               int jaučius ir iš rankos šeriu; o jaučiai taip gardžiai
5739 PIESTUPY|             Aplinkui, kaip apmirusios, šerkšno aptrauktos stovi aukštos
5740 PIRMUTIN|            Dievuliau, ką čia dabar tie šetonai užsimanė, - ir Dievo nebijo
5741 LIUDNAPA|              Neišturėjo: nuo žaizdų po šešių savaičių numirė. Vienos
5742 BEDARBO |         suraišiota ir sustatyta ranka. Šešius mėnesius tenai išgulėjo.
5743 JONIUKAS|                       Na, čia gi ar ne Šeškaus piemenį vežiojas? - sako
5744 JONIUKAS|                          JONIUKAS ~    Šeštų metų Joniukas jau piemuo.
5745 PARSAPNI|              tik ką užmatomas rūpesnio šešuolėtis, ir, pašaukęs iš minios
5746 PUGAKALN|              atsiminė jaunikaitis. Juk šią naktį prasidės Naujieji
5747 NEMUNU  |         viduryje stovi padirbdintos iš šiaudų būdelės, netoli jų liepsnoja
5748 PARSAPNI|      parstojaus kaukė, staugė ir verkė šiaurinis vėjas. ~1901.XII.26~
5749 LIUDNAPA|            vargdienių svajonės. Papūtė šiaurus žiemys vėjas ir kartu su
5750 PIRMUTIN|             gubernatoriui, ministrams. Šie lipdo savo apgarsinimus,
5751 BEDARBO |           trejus metus pagyveno jiedu, šiek tiek apsiprato, nurimo,
5752 KUDIKYST|         Išalkęs ir sušalęs valgau kaip šieną pjovęs. Pabaigęs persižegnoju
5753 LIUDNAPA|               Šaly jo gulėjo ant žemės šikšninis krepšis ir... višta su nusukta
5754 PUGAKALN|           lengva ir ramu; jis jaučiasi šilčiau ir geriau - tarsi pačios
5755 BEDARBO |                Šaltas skystimas tartum šildo Lauryno vidurius, bet paskui
5756 NEMUNU  |       nakvodami ant šalčio ir lietaus, šildydamies tik prie savo mažų ugnelių
5757 ANTUETLI|         spindulius ir kaitriai pradėjo šildyti mano kaktą. Bet iš šalių
5758 ANTUETLI|                pilną tiesą pasakyti su Šilerio medžiokliu: ~Matyt po kojom
5759 PUGAKALN|        brangesnis paveikslas: šviesiam šiltam kambary sėdi jo tėvas -
5760 KUDIKYST|               galiu spėti. Oras gražus šiltas, eiti teip gera - ir dargi
5761 KUDIKYST|               bliūdžiuką ir įpilia man šiltų užbalintų batvinių. Išalkęs
5762 PUGAKALN|                kaip tat būtų gera būti šilumoje, tarp draugų, juokauti ir
5763 BEDARBO |        prasidėjo krizis - stoka darbo. Šimtai ir tūkstantys atstatytųjų
5764 LIUDNAPA|              genio tauškėjimas: tartum šimtas kultuvų mušė int žemę -
5765 ABEJOJIM|             namus gražius išsistatė ir šimtelį kitą pasidėjo. Bet vis dar
5766 VIENARUD|              mažą trobelę ir tuos tris šimtus rublių - visą jos turtą, -
5767 PIESTUPY|             visos piktosios dvasios iš šio pasaulio išlaksto, taigi
5768 UBAGAS  |        Visokios nelaimės aplanko žmogų šioje ašarų pakalnėje, bet toksai
5769 ABEJOJIM|            Visi širdies sopuliai, ligi šiol slepiami ir slegiami, veržės
5770 LAZDA   |          Pabalusiom lūpom ir drebančia širdimi žiūrėjau int tą reginį ir
5771 PUGAKALN|                       Su tuo paveikslu širdyj jaunikaitis užmigo... ant
5772 VAGIS   |         mylėjau tą kumelį neapsakomai. Širmais obuoliais muštas, riestu
5773 SVECIAI |               sudavė batu šuniui, - ir šisai inkšdamas, paspaudęs uodegą
5774 LIUDNAPA|            žmones sodžiuj kalbant, kad šitame miške dabar slapstąsi maištininkai,
5775 LIUDNAPA|            kartais jie patys, ko jinai šitan miestan atėjo ir tokia nelaiminga
5776 UBAGAS  |             pratęsdamas ar nuduodamas. šitasai gi senelis kalbėjo visai
5777 PIRMUTIN|            mažus vaikus: pati štai ant šito kapsulių pabriko gavo džiovą
5778 NEMUNU  |              nesulaukiančią... Nors be šitokios "muzikos", pievoj tarp miškų,
5779 VIENARUD|                ir, visa palikęs, gulsi šiton šalton žemelėn, ažumirštas
5780 ZVAIGZDE|          minėdavo. Dabar tai bepiga su šituo. Jūs šit mokslus einat,
5781 PUGAKALN|                nesenai taip buvo gražu šituose kalnuose! Bus gal tik kokia
5782 NEMUNU  |                      Ant galo, nemažai šiuo kartu pasipelniję, linksmi
5783 LIUDNAPA|               keliu. Tasai kelias buvo šiurkštus ir kietas, dar baudžiavos
5784 PUGAKALN|             pačio kūno, visur nešdamas šiurpą ir šaltį. Jautė, kad viena
5785 BEDARBO |             jis nebejaus nė šalčio, nė šiurpaus drėgnumo; jo vėlė nebeprigulės
5786 BEDARBO |                skylėtus Lauryno rūbus, šiurpuliais perimdamas nuvargusį, stingstantį
5787 VIENARUD|           buvęs; numirė su ražančiu ir škaplieriais... Tik su kunigu nebesusikalbėjo...~    -
5788 UBAGAS  |               Malonus vakarių vėjelis, šlamėdamas medžių lapais, pūtė tiesiai
5789 BEDARBO |           stingstantį kūną. Griaudžiai šlamėdami, krinta ant papurusios juodos
5790 BEDARBO |               klausos. Sodno ošimas ir šlamėjimas jam tartum žinomas, jau
5791 JONIUKAS|                 ant suolo, primygs int šlapią stiklą savo pirštelį ir
5792 BEDARBO |             ūždamas, smulkutis lietus, šlapina žemę ir mažais grioveliais
5793 BEDARBO |               smulkutis rudens lietus, šlapindamas jau sustingusį jo kūną,
5794 LAZDA   |           kažno kur toli nepažįstamas "šlėktūnas" ir išsivežė jį.~    Atsisveikindamas
5795 JONIUKAS|               vyniodamies, tarsi gyvi, šliaužė per stiklą žemyn. Seniau
5796 KLIUDZIA|             pirmutinių kojų ir pradėjo šliaužti, vilkdama žeme savo kūnelį:
5797 LIUDNAPA|            išsigandęs tai pasakodamas, šluostės rankove nuo kaktos gausiai
5798 SVECIAI |          šaltojon, - grasė sargybinis, šluostydamas iš nosies kraują, ir parodęs
5799 LIUDNAPA|             bloga, - atsiliepė Petras, šluostydamos nuo kaktos prakaitą, - mes
5800 JONIUKAS|            motutė int krosnį, nutveria šluotą ir gena Joniuką pro duris.~   
5801 KUDIKYST|           savęs teip maloniai maloniai šnekasi. Norėčiau dar pažiūrėti,
5802 LIUDNAPA|        išvydusi, kaip pro šalį pralėkė šniokšdamas ir dudendamas traukinys,
5803 JONIUKAS|                     Ratai dardėdami ir šokinėdami rieda keliu, krato Joniuko
5804 BRISIAIA|             nesitverdavo iš džiaugsmo, šokinėdavo inkšdamas aplinkui ir, sugrįžęs
5805 SVECIAI |               keleivį ir ėmė aplink jį šokinėti, norėdamas savo snukiu jo
5806 LIUDNAPA|            labai vėlus rytas. Pramigo! Šoko iš lovos susigėdusi. Nusistebėjo,
5807 PIESTUPY|                ir apsiverčiau ant kito šono.~    - Ar dar nesikelsi? -
5808 LAZDA   |              jo toli toli miškai ir iš šonų kur ne kur išmėtyti nedideli
5809 KLIUDZIA|               vienatinis mano gyvenime šovinys. Bet laimingas: aš jį ir
5810 ANTUETLI|          sulojo šuo ir pasklido garsus šūkaujančių vaikinų skardas. A! tai
5811 KUDIKYST|         vestuves. Pilna gryčia žmonių: šūkauna, rėkauna, šoka; aplink mano
5812 PAKELEIV|              aplinkui nuo dainavimų ir šūkavimų! Niekas tavęs nevaržo...
5813 BEDARBO |          einančių darbininkų balsus ir šūkavimus, palicijantų rėkavimus,
5814 LIUDNAPA|                tylėjo... Vidury aukšti šulai su permėtėmis stypsojo...~   
5815 PIESTUPY|         pinigai kada ne kada ugniniais šulais iš vandens išsikelią, norėdami
5816 VAGIS   |          rankom ir užsislėpiau už durų šulo. Laukiu... O širdis, rodos,
5817 LIUDNAPA|              Netikėtai žvilgterėjo int šulus su permėtėmis... Suriko
5818 LAIMESZI|          vilkais, čypė gyvatėmis, lojo šunimis. Nuo tų įvairių balsų ir
5819 SVECIAI |                 Uredninkas sudavė batu šuniui, - ir šisai inkšdamas, paspaudęs
5820 PIESTUPY|                neužpultų, - tiek dabar šunų pagedusių laksto, o ir vilkus
5821 KLIUDZIA|                ir strielas sulaužiau į šupulius ir toli išmėčiau po lauką.
5822 TIKEJIMA|                tolimųjų, išbudina mane šveicarė mergaitė. Iš palengvo ir
5823 PIRMUTIN|       darbininkai streikuoja, kaip jie švenčia pirmą gegužės. Ne vienam
5824 ABEJOJIM|            mėgsta, nei vakaruotų eina; šventadieniais įsikniaups, būdavo, maldaknygėn
5825 LIUDNAPA|                Jėzau, Marija, Juozapai šventas... - šnibždėjo tyliai, glausdama
5826 KUDIKYST|                   Ar tuos, ką ir dabar šventėmis nešioju? - klausiu motinos.~    -
5827 KUDIKYST|          moterų ir vaikų; visi švariai šventės rūbais apsitaisę. Vidury
5828 PARSAPNI|          stebėtini paukščiai, kur mūsų šventi sentėviai gyvena be jokių
5829 LAZDA   |                lenkiškąja kalba: buvau šveplas ir daugelio žodžių visai
5830 JONIUKAS|               pakluonės pievon, parūkė švęstomis žolėmis ir paleido ganytųs.
5831 KUDIKYST|              Kai kunigėlis pakrikštys, švęstu vandeniu pakrapys, pamatyste,
5832 PUGAKALN|          KALNUOSE ~    Ūžia ir staugia Švico kalnuose. Tarsi visos pragaro
5833 ANTUETLI|              kilo ankštyn; jos, saulės šviečiamos, buvo taip skaisčios ir
5834 KUDIKYST|             tai musią skrendančią, tai šviesią saulės spindulių juostą...~   
5835 ANTUETLI|               paskui melsvas, ant galo šviesiai mėlynas. Ant nušvitusio
5836 LIUDNAPA|                pasakos išėję: gražios, šviesiais rūbais pasipuošusios moterys
5837 PUGAKALN|                 brangesnis paveikslas: šviesiam šiltam kambary sėdi jo tėvas -
5838 LIUDNAPA|         sunkios mintys blaivės ir akys šviesiau imdavo žiūrėti... Vieno
5839 PARSAPNI|                       Pasijutau tartum šviesioj pasaulėje, kurią mes vadiname
5840 JONIUKAS|            kaip kačiukas, savo didelėm šviesiom akelėm. Tenai tupėdamas
5841 KUDIKYST|          sėdžiu mažas lopšy. Nuo langų šviesiomis juostomis išsitiesę saulės
5842 JONIUKAS|           mirksėti, ir didelės ašaros, šviesios kaip krikštalas, rieda jam
5843 PIESTUPY|                jau buvę, bet mėnesiena švietusi; važiuojąs jis per Piestupį -
5844 BEDARBO |          klausos. Medžių ošime ir vėjo švilpavimuos tartum girdi jis gatve einančių
5845 LAZDA   |             varvėjo vanduo, pro sienas švilpavo vėjas... Ir vieną gražią
5846 BEDARBO |                 palicijantų rėkavimus, švilpiančius kazokų kančiukus, raižančius
5847 BEDARBO |                ošimo siūbuojamas, vėjo švilpimo liūliuojamas. Mirties pakirstas
5848 LIUDNAPA|                balanų lopšį, laimingai šypsodamas. Maloniai žiūrėjo int moterį
5849 ZVAIGZDE|          ypatingas linksmas spindulys. Šypsodamasis ir tik tik linguodams žilą
5850 LAZDA   |              tada mušė? - paklausė jau šypsodamcs tėvas, - šita!..~    Mes
5851 NEMUNU  |              ją toliau, matau, kad jos šypsojimai lanko beveik visus aplinkui
5852 LIUDNAPA|              ažudegė. Tiesa, ne vienas šypsojo ir juokės, kad nieko iš
5853 KUDIKYST|           džiaugiuos, kada jis pradeda šypsoti.~    - Mama, mama! - šaukiu. -
5854 LAZDA   |             Vartydamas pradėjo liūdnai šypsoties.~    Paskum pakėlė į mus
5855 BRISIAIA|                snukį, tartum norėdamas šyptelėti, bet tik kažin kaip gailiai
5856 BRISIAIA|           mieguistu balsu.~    - A tu, žabali, ar nenustosi!.. Savo žmogaus
5857 LAZDA   |            mudu su motyna jums kartais žabeliu suduodavova. Darydavova
5858 JONIUKAS|             nesavu balsu, kirsdama jam žabine per pečius, per nugarą,
5859 PAKELEIV|               nors su skausmu širdyje, žada tos meilės išsižadėti, išrauti
5860 PUGAKALN|         paskutinį kartą su ja skyrėsi, žadėjo už metų grįžti, su ja susidėti
5861 KUDIKYST|          roplinėti aplink kūdikį ir jį žadinti. Ir kaip neapsakomai džiaugiuos,
5862 LIUDNAPA|                    Ant lovos gulėjo be žado senis Damulis. Galva ir
5863 BEDARBO |               apsistoja... jis pradeda žagsėti. Atsidaro butelį alaus ir
5864 VAGIS   |           daviau kūle per galvą, - tik žagtelėjo ir parkrito negyvas ant
5865 JONIUKAS|             randa jį su kitais vaikais žaidžiant, o žąsis toliau ir nutvėręs
5866 LIUDNAPA|         linksmi ir laimingi. Vieni ėmė žaisti, kiti apsėdo dailų dirvonėlį,
5867 VAGIS   |         kaimynus, kuriems savo širdies žaizdas atidengiu…~    O vienok
5868 LIUDNAPA|            nebebuvo... Neišturėjo: nuo žaizdų po šešių savaičių numirė.
5869 LAIMESZI|                gražiausiais rūbais. Su žaliais ant galvų vainikais ėjo
5870 NEMUNU  |        dainuoja liūdną... apie gegutę, žalioj girioj kukuojančią, vargelius
5871 ANTUETLI|           matai:~Žemai ten yr svietas, žaliuoja laukai. ~    Man bestovint,
5872 ANTUETLI|             gulėjo išmėtyti kloniai ir žaliuojančios pievos, mirgėjo ežeras... ~
5873 NEMUNU  |                mintys po šiuos klonius žaliuojančius, po šiuos kalnelins marguliuojančius,
5874 PIESTUPY|             kad iš po tų šakų žypčioja žalsvos vilkų akys; regis, tuojau
5875 JONIUKAS|                pakanka: varinėjas savo žąseles po lauką ir šaukia kiek
5876 JONIUKAS|                 pridūrė:~    - Na, kai žąsims ganyti, bus geras ir toks.
5877 KUDIKYST|                pačių durų atsiklaupia, žegnojasi ir meldžias. Ir aš tupiuos
5878 KUDIKYST|              palinkusia viršūne, antra žema ir kreiva. Nežinau kodėl,
5879 BEDARBO |          stipras, kaip augąs derlingoj žemėj uosis...~    Ateitis linksmai
5880 LIUDNAPA|                jau amžinu miegu šaltoj žemelėj miegojo... E jinai vis dar
5881 VIENARUD|            palikęs, gulsi šiton šalton žemelėn, ažumirštas ir apleistas:
5882 VIENARUD|        gyvenimo, - verkė tų, kurie jau žemėse gulėjo ir kurie guls dar
5883 TIKEJIMA|               pat statomi nauji namai. Žemiau po kojų marguliuoja Ciurichas,
5884 BEDARBO |        prispaustas, visų niekinamas ir žeminamas: ir ten nėr kur dėties, -
5885 BEDARBO |         skatikus? - Ne, niekados! gana žeminties ir maldauti mylistos tų,
5886 KUDIKYST|            visados ant pečių nešiojas. Žemoja pušis - tai nedidelis, susikuprinęs
5887 LIUDNAPA|       mažiausias nuliūdimo ar išgąsčio ženklas nepalytėjo jos veido. Kada
5888 PUGAKALN|             nepamatys kur mirguojančio žiburėlio, ar nepagaus žmogaus balso,
5889 ZVAIGZDE|             pat pušies viršūnę danguje žiburėlis šaly debesio, po kuriuo
5890 LIUDNAPA|         išbarstyti, kaip gražus žolyno žiedas: matė tik atskirus lapelius,
5891 LIUDNAPA|                parnešti. Suskurusi per žiemas užukrosny tupėjo. Tik vasarai
5892 LAZDA   |            vėjas smėlį nešioja; tik iš žiemių šalies tęsiasi nuo jo toli
5893 VAGIS   |               lakstė... Buvo jau vėlus žiemos vakaras. Namie radau visus
5894 BRISIAIA|     iškalbinėjimo balsus:~    - A tai, žilis! visai iškvaišo.~    Nebežinodamas,
5895 VAGIS   |           visame kame buvau laimingas, žilo plauko susilaukiau, nieko,
5896 LIUDNAPA|              gabeno. Nepasigailėjo nei žilų senelių, nei sergančių moterų,
5897 KUDIKYST|             žiūriu, kaip mažas kūdikis žinda... Krikštomočia nešina kūdikiu
5898 KUDIKYST|                suolo sėdi moteriškė ir žindo mažą kūdikį. Žinau, kad
5899 PAKELEIV|          aplinkui; tik girdis keleivių žingsniai ir greitas jų alsavimas.
5900 PARSAPNI|               tylom iš užpakalio - lyg žinodamas mano mislį - negirdėtas
5901 UBAGAS  |        Sabaliūnas vasarą pasirodydavo, žinodavome, kad bus bičkuopys ir kad
5902 PIESTUPY|           Bėgti nei nepamanėva: tikrai žinojova, kad tada būtinai mudu privys
5903 VAGIS   |               Ne. Jūs ją ir taip gerai žinote: tat mano pati, su kuria,
5904 PIRMUTIN|               linksmai šokinėja, čeža, žiopso...~    Mes su Roku skubinai
5905 LAZDA   |             tolo, krapštinėdami nosis, žiopsojom int žvėris ir int ponus.
5906 BRISIAIA|               Brisius akis ir saldžiai žiovauja, jas atsimindamas. Bet kaipgi
5907 KUDIKYST|               marškiniais, ant viršaus žiponėliu - pati teip pat švariai
5908 LIUDNAPA|            drobės rietimą. Susiieškojo žirkles, siūlų kamuolėlį su adatomis
5909 UBAGAS  |             ubagas kad kalba, tai kaip žirnius beria arba vėl kalba giedančiu
5910 LAZDA   |            lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atmįsite, kad ir jūsų tėvai
5911 LIUDNAPA|              int išsitiesusį paveikslą žiūrėdavau, kolei jis visai iš akių
5912 LAZDA   |               kuone ant vienos vietos, žiūrėdavom int jį kaip int kokią ypatingą,
5913 LIUDNAPA|               ir dudendamas traukinys, žiūrėjai int jį išsigandusiom ir
5914 ZVAIGZDE|           Simanas nuėjo dar vasarojaus žiūrėtų, o mudu su broliu namo.
5915 LIUDNAPA|             moteriškę, maloniai int ją žiūrinčią.~    - Ar nežinai tamsta,
5916 PUGAKALN|               akis, į jį taip maloniai žiūrinčias. Atsimena, kaip paskutinį
5917 JIIRJIS |               jis jaunas ir da drąsiai žiūrintis ateitin, bet jau nemaža
5918 PARSAPNI|                pas vieną dievobaimingą žmogelį, ūkininką Žagarį, ir paskyręs
5919 VIENARUD|               grabą. Rudine apsivilkęs žmogelis be perstogės tampė vadeles,
5920 PIESTUPY|             visai išdžiūvęs, bet gimdė žmoguj ypatingą įspūdį: buvo tokioj
5921 JONIUKAS|                suprato, kad jam su tuo žmogum reiks važiuoti.~    - Na,
5922 SVECIAI |           baidysi?.. te tau... te tau, žmogžudy!..~    Sargybinis pradėjo
5923 VAGIS   |              bet ir iš tiesų gal tikru žmogžudžiu iš tenai išeičiau, nes kalėjimai
5924 LIUDNAPA|             savo kumštį... ~* * * ~    Žmonės-vergai, dar nesenai tokie ramūs
5925 PARSAPNI|       uždangalą ir parodė man nuvergtą žmoniją. Mačiau vaitojančius vergus,
5926 PARSAPNI|            nešate ant savo pečių visos žmonijos geresnę ateitį ir laimę.
5927 PAKELEIV|        pamatysi!~    - Seniai, brolau, žmoniškai bevalgėva! Studentaudamu
5928 SVECIAI |              pačias duris, - net tasai žnektelėjo.~    - Palauk tu, velne,
5929 LIUDNAPA|               supratau... Tiesa, ne be žodyno:daug man geri žmonės padėjo...~   
5930 JIIRJIS |               stygos prijautė tiems jų žodžiams, kartu su tais jų žodžiais
5931 LAZDA   |           visados nusijuokdavo, kad jo žodžiuose daugiau galima buvo matyti
5932 LAZDA   |                 tad kodėl negaliu pono žole jaučių pašerti?~    Atsikėliau
5933 JONIUKAS|               pievon, parūkė švęstomis žolėmis ir paleido ganytųs. Joniukas
5934 LIUDNAPA|          išbarstytas, tęsias, aplinkui žolės ir žolynai įvairiomis spalvomis
5935 LIUDNAPA|           atskirus lapelius, nebe patį žolyną. Dabarties nesuprato...
5936 LIUDNAPA|         išgrinstu. Kad tą kelią galima žolynais išbarstyti, lengvesniu padaryti -
5937 KADNUMIR|                 Tu, Julyte, mano kapą ~Žolynėliais apkaišysi, ~Tarpu rožių
5938 BEDARBO |        paskendę varguose ir nelaimėse, žudo savo jaunystę, spėkas ir
5939 BEDARBO |           ašaros, kris nekaltieji, kol žus ir eis ant nieko po visur
5940 LAIMESZI|         tyčiojosi ir džiaugės, kad jie žūsta.~    Bet šitai vieną gražią
5941 ZVAIGZDE|             dykom rankom namo pareini. Žuvys išnyko; džiaugies, jeigu
5942 LIUDNAPA|               Juozapota dviem jautriom žvaigždėm iš po ilgų blakstienų int
5943 LIUDNAPA|          blizgančiais durtuvais, ponai žvaigždėtomis kepurėmis, ponios, gražiai
5944 ABEJOJIM|                metus ant manęs pyko ir žvairavo: tylėjau ir kentėjau. Tik
5945 LIUDNAPA|        raudodamos, meldėsi. Grabnyčios žvakė uždegta žibėjo.~    - Dieve,
5946 KUDIKYST|                 o iš abiejų pusių žiba žvakės.~    Motyna paima mane ant
5947 PIESTUPY|             tik arčiau int ją, bailiai žvalgiaus užpakalin ir vienoje rankoje
5948 VAGIS   |               galvą ir romiai maloniai žvengia...~    Ant galo atbudau
5949 PIESTUPY|              po Piestupio kalnelius ir žvengiantį juodą kumeliuką arba vėl
5950 LAZDA   |                ir paukščių. Visa šitoj žvėriena gulėjo ant pačio kelio prie
5951 LAIMESZI|             aplinkui baisiausių nebūtų žvėrių pavidale, gąsdino iš visų
5952 LIUDNAPA|              po ilgų blakstienų int jį žvilgterėdavo, visa užmiršdavo...~   
5953 LIUDNAPA|               vejas murmėdamas. Bijojo žvilgterėti, jį pamatyti. Pati nepajuto,
5954 JONIUKAS|            tarsi nelaimingas. Joniukas žvilgteri int visas puses, ar nepamatys
5955 VAGIS   |                vienas yra: užmuš, kaip žvirblį, iš revolverio ar nudurs
5956 LIUDNAPA|            tose akyse tartum spindulys žybtelėjo. Kaip ir ką atsiminė, ir
5957 LIUDNAPA|              tuojau sučiaupė lūpas ir, žybtelėjus akim, netikėtai suriko:~    -
5958 LAZDA   |            mūsų sodžių per keletą metų žydai išpirko, žmonės iškirto,
5959 KUDIKYST|             tat ne kas kitas, kaip tik žydas Arelis, ką su puodais važinėja;
5960 KUDIKYST|              galvomis sumesti, kaip iš žydelio gali pasidaryti nežydelis,
5961 KADNUMIR|              nenoriu, ~Tik lelijos kad žydėtų, ~Kas pavasario rytelį ~
5962 LIUDNAPA|              gražų didelį sodną, pilną žydinčių medžių. Eina tuo sodnu mažu
5963 LIUDNAPA|              pindama? E gal lakstei po žydinčius laukus ir pievas ir, išvydusi,
5964 JIIRJIS |              maloni, kaip rūtų daržely žydinti balta lelija. Abudu nustebo,
5965 JONIUKAS|             teturi (ir tas, sako, esąs žydo Iršos). Ant galo, ir tėvelio
5966 KUDIKYST|            abiejų rankos pusių aiškiai žymios nuo buvusių vočių įdubusios
5967 PIESTUPY|               rodos, kad iš po tų šakų žypčioja žalsvos vilkų akys; regis,