LAZDA
(Mano draugo pasakojimas)

    Dabar gimtasai mano sodžius stovi ant kalnelio, netoli Šventosios - plikumoj, po kurią vėjas smėlį nešioja; tik iš žiemių šalies tęsiasi nuo jo toli toli miškai ir iš šonų kur ne kur išmėtyti nedideli jauni pušynėliai. O dar nelabai seniai, mano atminime, visas šitas sodžius miškuose paskendęs niūksojo. Už tų miškų, pačiu Šventosios pakraščiu, tarp išmėtytų liūnų, tęsėsi skarotais ąžuolais apaugusios puikios žmonių pievos, lankomis vadinamos. Pievos ir dabar tebėra tokios gražios, kaip pirma; bet miškų, kurie aplinkui buvo jas juosta apjuosę, jau seniai nebėra. Išnyko jie, kaip pasaka, kurią mes paaugę užmirštame, kuri tik tik dar plasta mūsų omenėje, kaip tolimas viliojamas paveikslas.
    Tie dideli puikūs miškai buvo "mūsų" pono...
    Nesijuokit, kad pasakiau: mūsų. Ir aš seniau nesuprasdavau, kodėl tą poną mano tėvas mūsų ponu vadindavo, nors jis gyveno toli nuo mūsų - už dviejų mylių. Paskum supratau, kad jam tai mano tėvai baudžiavą nešė, ir todėl tėvas senu papratimu mūsų ponu jį vadino. Gal ir turėjo tiesą jį taip vadinti, nes ilgus metus ponas varžė mūsų sodžiaus žmones dėl ganyklų ir miško. Saugoti miškui buvo pristatytas girininkas, kuris visai prie sodžiaus dideliuos apgriuvusiuos namuos, pačioj pamiškėj, gyveno. Dažnai tasai girininkas mėgdavo skųsti mumus ponui, ir mano tėvui, kuo arčiausiai gyvenančiam, dažniausiai tekdavo išklausyti pono grūmojimų.
    Negaliu užmiršti vieno atsitikimo...
    Atvažiavo kartą ponas mūsų sodžiun savo miškuose medžiotų, atvažiavo su daugybe svečių ir nemaža prišaudė tą dieną stirnų, kiškių ir paukščių. Visa šitoj žvėriena gulėjo ant pačio kelio prie girininko trobos. Mes, maži dykaduoniai, nekviečiami sulėkėm int ten ir iš tolo, krapštinėdami nosis, žiopsojom int žvėris ir int ponus. O ponai jau sėdėjo ratuos ir rengės važiuoti. Mano tėvas netoli ant skiedryno dirbo akėčias ir taip pat buvo beeinąs pažiūrėtų, beeidamas išgirdo, kad girininkas pradeda skųsti ponui sodiečius už ganyklas, ir išsigandęs užsiglaudė už daržinėlės galo.
    - Pašaukit man kokį nors mužiką! - suriko iš vežimo ponas.
    Girininkas pasakė, kad čia pat yra mano tėvas.
    Tėvas išgirdęs, kad jį mini, ir turbūt matydamas, kad nebegalės išsisukti, išlindo iš kitapus daržinėlės, nusiėmė ažu šimto žingsnių kepurę ir visas susilenkęs, išsigandęs ir nelaimingas puolė ponui rankos bučiuotų. Ponas nesavu balsu pradėjo šaukti ant tėvo, kad jį ir visą sodžių ubagais paleisiąs. Pabalusiom lūpom ir drebančia širdimi žiūrėjau int tą reginį ir mačiau, kokiuo džiaugsmu nušvito girininko veidas ir kaip svečiai buvo vieni pasigailėjimo, kiti paniekinimo pilni. Parėkavęs ir neklausydamas tėvo pasiteisinimų, ponas sudrožė arkliams ir nudardėjo...
    Tėvas pastovėjo kokį laiką be kepurės, paskum pašaukė mane ir visas sujudintas, drebėdamas iš apmaudo, paliepė:
    - Lėk paupėn, pažiūrėk, argi iš tiesų piemens pono miške galvijus gano?
    Pasispardydamas nulėkiau su draugais ir radau galvijus kuo ramiausiai besiganančius savose lankose, o piemenis kerėplą mušančius. Sugrįžęs namo visa papasakojau tėvui. Nieko neatsakė, tik galvą palingavo.
    Bet motyna, išgirdusi, kad piemens nekalti, išmetinėjimo balsu tarė:
    - Ar nesakiau? koks ponas, toks tarnas, - tik priekabių ieško.
    - Nepyk, motyn, geras mūsų ponas, - atsakė tėvas ir, kaip visados, liūdnai tyliai nusijuokė.
    - Gana jau, gana, - nekantriai atkirto motyna, - ar užmiršai, kaip vargino žmones? Atameni lazdą?..
    Turiu pasakyti, kad mano motyna, nors niekados blogo žodžio ant ponų nepasakydavo, bet ir malonės didelės neturėdavo. Dažnai atsimindavo senuosius laikus ir atsitikimus, kuriuos mums pasakodavo, ir jos balse visados skambėdavo apmaudo styga ažu nuoskaudas, kurias žmonės po ponais iškentėjo. Tėvas visados kaip ir mėgindavo užstoti ponus prieš motyną, bet darydavo tą taip nedrąsiai ir taip liūdnai visados nusijuokdavo, kad jo žodžiuose daugiau galima buvo matyti pasijuokimo nekaip teisybės ir persitikrinimo.
    Bet motyną tie tėvo užtarimai kartais erzindavo, ir jinai dažnai primindavo:
    - Gana jau, gana, tėvai!.. ar atameni lazdą?
    Tėvas nieko ant to neatsakydavo, nusijuokdavo tik liūdnai ir paėmęs knygą pradėdavo visiems balsu skaityti Kristaus gyvenimą.
    Ilgai negalėjau suprasti, apie kokią tai lazdą motyna minėdavo tėvui ir kodėl tėvas ažustodamas ponus visados taip liūdnai nusijuokdavo. Bet kartą jisai pats mums apie tą papasakojo.
    Kartu su minėtuoju mūsų pono girininku gyveno tuos pačiuos namuos Dumbrauckas. Buvo tai senas aukštas žmogus, jau visai žilas ir vienai vienas, be šeimynos. Vedęs jis niekados ir nebuvo, sūnų tečiaus jau suaugusį turėjo. Bet tasai sūnus gyveno kažno kur Rusijos gilumoj ir pas tėvą labai retai prisilankydavo. Sakydavo, kad Dumbrauckas kitados buvęs labai turtingas, bet visus savo dvarus kartomis pralošęs. Kiek tame buvo teisybės, sunku atspėti; tiek tik yra žinoma, kad mano tėvo atminime jis patapo pas mūsų poną prievaizda. Baudžiavai išnykus, Dumbrauckas nustojo vietos ir kažin kodėl apsigyveno mūsų sodžiuj - pas girininką. Ilgus metus jisai čionai nesijudindamas išbuvo; beveik niekur neišeidavo, amžinai savo kambarėly: arba vaikščiodavo, arba sėdėdavo ažu staliuko prie pačio lango. Mes, maži vaikai, matydami iš tolo ažu lango jo žilą galvą visados kuone ant vienos vietos, žiūrėdavom int jį kaip int kokią ypatingą, mums nesuprantamą ir nelabai gerą žmogybę ir bijodavom int jį prisiartinti.
    Gal Dumbrauckas būtų ir numiręs tame savo lizde pas girininką, jeigu ne pašalinės aplinkenybės.
    Reikia žinoti, kad mūsų pono galybė ir turtai vis ėjo mažyn. Gražius miškus aplink mūsų sodžių per keletą metų žydai išpirko, žmonės iškirto, suvežė paupėn ir sieliais išgrūdo Šventąja toliau. Liko vieni lydimai, šakomis užversti. Kažno koks mūsų sodžiaus juokdarys vieną kaitrią vasaros dieną vežė iš paupės per lydimus vežimą šieno ir intsigeidė pypkę užsidegti; bedegdamas pypkę ažudegė ir indžiūvusias šakas. Vienu akies mirksniu kilo liepsna, ir visi lydimai išpleškėjo... Būtų kartu ir visas sodžius supleškėjęs, jeigu nebūtų subėgę žmonės su šakėmis ir grėbliais. Po dviejų valandų prie sodžiaus gulėjo plati lyguma, pajuodavusi, degėsiais pakvipusi: ją paskum sodžius ažu pačius niekniekius nuo pono atpirko.
    Tokiuo būdu su miškais kartu pasibaigė ir pono galybė; jo grūmojimų sodžius daugiau nebebijojo. Girininkas buvo jau nebereikalingas. Kaip tyčia, ir namai, kuriuose gyveno, visai baigė griūti: pro lubas varvėjo vanduo, pro sienas švilpavo vėjas... Ir vieną gražią dieną girininkas išnyko iš mūsų akių. Dumbrauckas irgi turėjo kraustyties. Nežinau, ar jis kreipėsi int mano tėvus, ar tėvai jam pasiūlijo, tik Dumbrauckas apsigyveno pas mumus seklyčioj. Kokiomis sąlygomis apsigyveno, nežinau. Tik atgabeno int mumus jo mažą staliuką, keletą knygų ir karvę - daugiau nieko.
    Ir vėl ištisas dienas pradėjo Dumbrauckas vaikščioti po seklyčią iš vieno galo kitan arba sėdinėti ažu staliuko prie lango. Išgyveno jisai pas mumus dvejus metus ir - dėl manęs visai netikėtai - paliko mano mokytoju. Padavė man rankosen didžiausią lenkišką knygą, atsistojo prie manęs ir liepė skaityti: jisai visą dieną stovėjo, ašai visą dieną skaičiau. Ir taip visą vasarą ir žiemą. Sunkiai būdavo man su tąja lenkiškąja kalba: buvau šveplas ir daugelio žodžių visai negalėjau ištarti. Bet mano mokytojas buvo be pasigailėjimo: spirdavo visaip lankstyti liežuvį, bent po šimtą kartų kartoti tą patį žodį - net mane visą prakaitas išmušdavo ir turėdavau akis pilnas ašarų. Matydavau, kaip Dumbrauckui virpėdavo pirštai, - taip ir norėdavo nusitverti man už ausies arba suduoti per nosį. Pažinau tuos jo pirštus! Buvo tai prievaizdos pirštai - kieti, kaip geležis. Bet išgirdus, kad jisai išvažiuoja iš mūsų, nėr žinios kodėl, man ūmai rados liūdna, gaila jo. Buvo tai rudenį. Atvažiavo iš kažno kur toli nepažįstamas "šlėktūnas" ir išsivežė jį.
    Atsisveikindamas Dumbrauckas paliko man staliuką, o tėvui, kaipo senam, atadavė savo seną obelinę lazdą.
    - Tau, Juozapai, palieku atminimui savo lazdą, - tarė Dumbrauckas tėvui.
    - Dėkui, ponaiti, - atsakė susigraudinęs tėvas. - Kažno ar bepasimatysma kada?!.
    Dumbrauckui išvažiavus, tėvas ilgai vartė savo rankose lazdą. Vartydamas pradėjo liūdnai šypsoties.
    Paskum pakėlė į mus savo akis ir netikėtai paklausė:
    - Ar žinot, vaikai, ką man šitoj lazda primena?
    Mes visi sužiurome.
    - Tai jau seni laikai, - pradėjo jausmingu balsu tėvas, - labai seni. Mudu su motyna dar buvova jaunu; jūsų visų ir ant svieto dar nebuvo, - tik Mykolas vienas buvo gimęs. Pasitaikino tada kaip tik blogi metai, duonos maža, dirvos ir pievos išdžiūvo. O turėjom ne tik sau, bet ir ponui dirbti. Ir eidavom dirbtų už dviejų mylių - pačian Burbiškin. Nusivariau kartą rudenį Burbiškin jaučius pūdymo artų. Nedaug ką galėjau su savim pasiimti: sau intsidėjau krepšelin duonos su druska, jaučiams - keletą saujų senų pelų; daugiau nieko kita nebuvo. O reikė trys dienos atadirbti. Man beariant pasibaigė pelai, imti vėl - nėra iš kur; pasiganyti negalima - užginta. Mano jaučiai visai prisivarė, kojų nebepavelka: o dar visa diena arti! Sustabdžiau pietums jaučius, atsisėdau ant ežios ir valgau išsiėmęs iš krepšelio sausą duoną su druska. Valgau, o mano jaučiai tokiomis godžiomis akimis į mane žiūri. Taip man jų pagailo, kad valgyti nustojau. Ir mano krepšely tik trupiniai belikę. Supenėjau tuos trupinius jaučiams ir apsidairiau aplinkui: čia pat netoli gulėjo sugrėbstyti kupečiai pono dobilų.
    Ir atėjo man tada galvon bloga mintis - taip, kaip jums jauniems dabar kartais atsitinka, - dirbu ponui, tad kodėl negaliu pono žole jaučių pašerti?
    Atsikėliau nuo ežios ir priėjęs int kupetį pasiėmiau mažą dobilų kuokštelę. Prinešiau tą kuokštelę int jaučius ir iš rankos šeriu; o jaučiai taip gardžiai ir godžiai ėda, kad žiūrint į juos ir man pačiam gera pasidarė. Tik ūmai pajutau, kad kažno kas kietu daiktu taip skaudžiai sudavė man per nugarą, kad pasverdėjęs pargriuvau ant žemės: net mano jaučiai pašoko iš vagos ir norėjo su arklu bėgti. Apsvaigęs pakėliau nuo žemės akis ir pamačiau priešais mane Dumbraucką su lazda rankoj.
    - A tu, uncvotai! tau vogti, vogti!.. - šaukė Dumbrauckas, pildamas man su lazda per nugarą.
    Matydamas, kad aš nebekrutu, pakėlė mane viena ranka nuo žemės ir paspyręs koja numetė vėl... Atsitekėjęs pramerkiau akis ir pamačiau savo jaučius netoli manęs stovinčius: jie atgręžę savo sprandus stebėjos int mane... Tik gyvas parsivariau namo ir tris savaites išgulėjau lovoj...
    Tėvas nutilo. Mes sėdėjom ant savo vietų kaip inbesti. Niekas neatsiliepė, tik mano sesuo akimis, pilnomis ašarų, paklausė:
    - Tėvel, ar šitas Dumbrauckas, kur pas mumus gyveno?
    - Šitas, - atsakė tėvas, - tik nereikia ant jo pykti: jį patį maišto metais kazokai taip buvo primušę, kad tris mėnesius visas kraujuos išgulėjo...
    - O ar žinot, vaikai, kokia lazda jisai mane tada mušė? - paklausė jau šypsodamcs tėvas, - šita!..
    Mes visi krūptelėjom ir išskėtėm akis: tėvas pakėlė ranką ir rodė mums lazdą, tą pačią lazdą, kurią Dumbrauckas paliko jam atminimui.
    Vyresnysis brolis priėjo int tėvą paėmė iš jo rankos lazdą, pavartė ją, pavartė, tartum ką savo galvoj svarstinėdamas, paskum numetė atžagaria ranka int malkas ir dusliu balsu tarė:
    - Sudegįsim ją, tėvel...
    - Ne, ne, vaikai, - atsakė maloniai tėvas, - tegu šitoj lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atmįsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motyna jums kartais žabeliu suduodavova. Darydavova taip dėl jūsų pačių gero... Gal ir mumus ponai baudė dėl mūsų gero?..
    - Gana jau, gana, tėvai, - atsiliepė motyna, - gal nuo tos lazdos ir ligą gavai... Mes savo vaikų taip nemokom.
    Tėvas liūdnai nusišypsojo ir pasiėmęs knygą įsikniaupė skaityti. Ta lazda, kiek žinau, ir dabar pas brolius tebėra. Guli jinai ant lentynos klėty, ir niekas jos neliečia.

1906.IV.25