TIKĖJIMAS

    Šventadienio rytas. Sėdžiu netoli savo buto ant sukrautų pagatvyje nutašytų medžių, leidžiančių iš savęs sveiką miškų kvapą, kuriuo taip malonu kvėpuoti nusilpusiai krūtinei. Čia pat statomi nauji namai. Žemiau po kojų marguliuoja Ciurichas, toliau tviska nuo saulės spindulių ežeras, o už jo, dar rūku aptraukti, dūkso palši sniegų kalnai, tarsi kažin apie ką liūdnai užsimąstę, tik debesys viršum jų blizga, saulės apšviesti.
    Taip romu aplinkui! Tik gieda be perstogės sodneliuose pavasario paukščiai, o iš apačios pradeda plaukti aukštyn iškilmingas varpų skambėjimas.
    Atsirėmęs sienojų, pasidėjęs sąsiuvą, rašau...
    Nuo pavasario kvapų ir paukščių giedojimo taip gera darosi, taip lengva alsuoti! Lengvos, kaip pūkas, lakioja mintys, kilsta galvoje tolimosios tėvynės paveikslai. Kas dabar tenai dedasi? Kokie nauji vargai slegia žmones, ar kas gaivina jų viltis?..
    Bet nuo tų minčių, brangių, tolimųjų, išbudina mane šveicarė mergaitė. Iš palengvo ir nedrąsiai prisiartina ji prie manęs ir, kišdama man popierį, maloniai sako:
    - Prašom tamsta perskaityti...
    - Nereikia! - atsakau jai šiurkščiu balsu, tardamas, kad tat kokia nors "reklama".
    - O, tamsta tik perskaityk, būk toks geras! - maldaudama prašo ji manęs tokiuo balsu, kuris liudija, kad tą popierį atmesdamas neapsakomai giliai ją užgaunu.
    Nustebęs imu nuo jos popierį: matau, kaip mergaitės veidą apsiaučia džiaugsmo ir vilties spinduliai, kokius tegalima matyti tik pas giliai tikinčius žmones laimingiausioj jų gyvenimo valandoje. Kaip ir pirma, tolinas ji nuo manęs iš palengvo, nedrąsiai. Bet jaučiu, kad, paėjėjusi kiek, sustoja ir žiūri į mane iš užpakalio: matyt, nori persitikrinti, ar tą popierėlį skaitysiu.
    Imu ir skaitau... Tat laiškas abejojantiems tikėjime, paklydusiems ir bedieviams. Visus šiuos laiško autorius, nurodydamas savo adresą, kviečia pas save, pažadėdamas kiekvieną sustiprinti tikėjime ir prirodyti jam Dievo esybę, jeigu jis to nepripažintų... Laiške du puslapiu prilyginimų ir išvedžiojimų...
    Supratau: ta mergaitė ir mane prie paklydusių priskaitė... Užeina noras ją nuraminti, pasiteisinti arba taip ką nors pasakyti, bet atsigręžęs jos jau neberandu.
    Įsidedu laišką kišenėn ir nuliūdęs einu namo...

1905.IV.13