Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library
Jonas Biliunas
Liudna Pasaka
IntraText CT - Text
Previous - Next
Click here to show the links to concordance

LAIMĖS ˇIBURYS
Pasaka

    Ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas ˛iburys. ˇibėjo jis kaip ˛vaig˛dė, apsiaustas šviesiu ratu iš aukso raid˛ių. Pamatę tat ˛monės ėjo prie kalno, stebėjos į ˛iburį, bet, negalėdami ant to kalno u˛lipti, negalėjo išskaityti aukso raid˛ių. Ant galo atsirado jaunikaitis, kuris susirinkusiai miniai perskaitė: "ˇmonių Laimė". Pasklido apie tą garsas po visą šalį: visur tik apie tą ir tekalbėjo. Bet niekas negalėjo gerai suprasti ir kitiems išaiškinti, ką tie ˛od˛iai reiškia. Ištisas dienas ir naktis budėjo ˛monių minios prie kalno, vienos nueidamos, kitos ateidamos, ir laukė naujo dar didesnio stebuklo ar išaiškinimo senojo.
    O ˛iburys ne tik negeso, bet vis labiau ˛ibėjo, aukso raidės vis labiau blizgėjo...
    Ir šitai vieną naktį atėjo prie tų ˛monių ˛ilas senelis ir paklausė jų:
    - Ko jūs čia susirinkote ir laukiate?
    Atsakė minia:
    - Šitai pasirodė ant kalno ˛iburys su nuostabiu parašu, o jo mes nesuprantame.
    - Aš jums išaiškįsiu, - atsakė senelis. - Šitas ˛iburys tat jūsų laimė; tas, kuris u˛lips ant to kalno ir prisilies to ˛iburio, visus ˛mones padarys laimingais...
    Nud˛iugo minia ir sujudo kaip jūra. Nors kalnas aukštas ir status buvo, bet pilnos d˛iaugsmo ˛monių akys ˛iūrėjo į jo viršūnę kaip į saulę: daugelis jau rengėsi lipti.
    - Palaukit, aš dar nepabaigiau! - sušuko senelis. - Ne taip lengva, kaip jūs manote, to kalno viršūnė pasiekti; tuos, kurie lips, baidys iš visų pusių baisiausios šmėklos, rėkaus ir kauks įvairiausiais balsais, šauks ir trauks juos atgal. Ir tie, kurie išsigąs jų, atsigrę˛ę pa˛iūrės ˛emyn ar iš neatsargumo paslydės nors kiek, - tuojau pavirs į akmenį. Daug aukų pareikalaus ˛monių laimė! Net ir tie, kurie u˛lips ilgainiui ant kalno ir prisilytės stebuklingo ˛iburio, vienam akies mirksny pavirs į akmenį: tik savo mirtimi atneš jie laimę kitiems... Bet kada taip atsitiks, paliestas ˛iburys subyrės į nesuskaitomą daugybę ˛iburėlių, kurie nusileis nuo kalno ˛emyn, išsisklaidys po jūsų namus ir gryčias, įeis į jūsų protą ir širdis, - ir tada būsite laimingi...
    Taip pasakęs, senelis pranyko.
    Nuliūdo minia, tuos jo ˛od˛ius u˛girdusi: atsiduso kaip vienas ˛mogus ir ˛emai ˛emai palenkė savo galvas. Jų akyse buvo jau nebe d˛iaugsmas, bet nusiminimas; nebeartinos jie dabar prie kalno, bet nuo jo tolintis pradėjo... Niekas savo gyvasties nenorėjo aukauti. Ir ne tik ką savo gyvasties nenorėjo aukauti: dar ir vieni kitus nuo to atkalbinėjo. Tėvai gailėjo savo vaikų, merginos savo jaunikaičių, vaikinai savo mylimųjų, seserys brolių: vieni saugojo kitus, drebėjo dėl vienas kito.
    Bet atsirado drąsuoliai. Nedaug tokių buvo, vienok jų skaitlius vis augo. Slapta nuo vienas kito, sūnūs ir dukterys bėgo iš tėvų namų, labai retai jų laiminami, da˛nai keikiami ir visados apverkiami; įsimylėjusieji jaunikaičiai ir merginos skyrėsi, vieni kitiems iškalbinėdami, - ir tik kurie ne kurie iš jų ėjo stiprai rankas sunėrę... Ir ėjo šitie visi drąsuoliai prie kalno savo gyvasties u˛ ˛monių laimę aukautų, u˛miršdami savo ypatas, savo mylimuosius...
    Sunkus, erškėčiais išklotas buvo jų kelias. Gana buvo ma˛iausio neatsargumo, ir nelaimingieji slydo nuo stataus kalno ˛emyn ir virto į akmenis. O visokios šmėklos, tarsi pragaro dvasios, lakstė aplinkui baisiausių nebūtų ˛vėrių pavidale, gąsdino iš visų pusių, kaukė vilkais, čypė gyvatėmis, lojo šunimis. Nuo tų įvairių balsų ir baisybių sukės drąsuoliams galvos, vargo kūnas, ir nusilpę jie krito ˛emyn, pavirsdami į akmenis.
    Bet kritusiųjų vieton ėjo ir ėjo naujos drąsuolių minios ir lipo ant kalno. Visą kalno apačią apsiaupė aukšta akmenų siena: tat buvo ˛uvusiųjų kūnai.
    Šalies gyventojai tolinosi dabar nuo to kalno kaip nuo baisiausios ligos ir maro. O tie, kuriems brangios ypatos tenai pra˛uvo - tėvams vaikai, merginoms jaunikaičiai, vaikinams jų mylimosios, - draskydamies ant savo galvų plaukus ir liedami ašaras, skendo nelaimėse ir keikė tą ˛iburį... Kalnas pavirto į baisiausią nelaimių ir prakeikimo vietą.
    Bet nesutūrėjo tat naujų drąsuolių minių nuo aukų ir pasišventimo. ˇuvusiųjų draugų dvasia gimdė jų širdyse neapsakomą stebuklingą galią: jie ėjo ant to kalno neu˛sileisdami paskui vienas kitą.
    Iš pavirtusiųjų į akmenis ˛monių kūnų aplink senąjį kalną augo kitas kalnas, kurio viršūnė kaskart vis labiau ir labiau artinosi prie ˛iburio. Paskesniomsioms drąsuolių minioms vis lengviau buvo lipti... Bet ne vieni jau metai aukų ir pasišventimo praėjo, o vienok dar nė vienas iš lipančiųjų nepasiekė kalno viršūnės; nepasilytėjo stebuklingo ˛iburio. Šalies gyventojai tai svajotojais ir bepročiais juos vadino, tai gailėdamies jų verkė; bet nema˛ai ir tokių buvo, kurie iš jų tik juokės ir tyčiojosi ir d˛iaugės, kad jie ˛ūsta.
    Bet šitai vieną gra˛ią pavasario dieną nesuskaitoma drąsuolių minia - jaunikaičių ir merginų, vaikų ir suaugusių vyrų, išblyškusių ir nuvargusių, - vėl priėjo prie kalno. Visų jų akyse švietė viltis ir drąsa, meilė ir pasišventimas. Suriko visi galingu balsu ir kaip sukilusių jūrų bangos puolė prie kalno. Iš visų pusių šmėklų baidomi ir persekiojami, lipo ir lipo jie akmenimis aukštyn, visą kelią išklodami naujais savo kritusiųjų draugų kūnais. Juo aukštyn, juo retyn jų skaitlius ėjo. Šitai tik saujelė beliko. Bet jau visai visai ji nebetoli viršūnės... Nebegirdėjo jie šmėklų kaukimo, nebematė jų bjaurių veidų; jų blizgančios akys įbestos buvo į ˛iburį ir negalėjo nuo jo atsitraukti: juk tat buvo jų vargingos kelionės galas, tat ˛monių laimė jų akyse stovėjo...
    Dar du trys draugai krito, ir likusieji pasiekė viršūnę... Sušuko linksmu galingu pergalėjimo balsu, ir visi kaip vienas nutvėrė savo rankomis ˛iburį. Visi vienam akies mirksny pavirto į akmenis...
    Ir o stebuklas! Visos šmėklos pra˛uvo, o paliestas ˛iburys subyrėjo į nesuskaitomą daugybę ˛iburėlių, kurie kaip krintančios iš dangaus ˛vaig˛dės nusileido nuo kalno ˛emyn, nušviesdamos visą šalį. Tos šalies gyventojai staiga pajuto savo laukuose, namuose ir gryčiose ypatingą malonią šviesą, savo širdyse ir galvoje - neapsakomą ramumą. Akies mirksny sutrupėjo nelaisvės pančiai, išnyko tarp ˛monių neapykanta ir visokios skriaudos ir neteisybės; visi pasijuto lygiais ir laimingais, visi gerbė artimą ypatą ir ˛mogaus tiesas. Atsirado tarp ˛monių laimė...
    Pamatę save ir kitus taip atsimainiusius, atspėjo ˛monės ir tos atmainos prie˛astį. Atsiminė stebuklingą ˛iburį ir visi, kaip vienas, skubinos prie iškeiktojo kalno pa˛iūrėtų. Bet susirinkusios ˛monių minios ˛iburio jau neberado. Net senojo kalno nebesimatė: visas aplinkui, nuo apačios ligi pačiai viršūnėlei, buvo apsiauptas jis akmenimis. Visa dabar ˛monės suprato ir su pagarba nulenkė savo galvas ˛emyn: tat buvo jų išganytojų kūnai, kurie, patys numirdami, jiems atnešė laimę...
    Ir nuo tos dienos keikiamasai seniau kalnas buvo pramintas garbės ir laimės vieta; nuo tos dienos jis tapo istoriškuoju ˛monių gyvenimo paminklu. Dabar gyventojai ne tik nuo jo nebebėgo kaip nuo ligos ir maro, bet eidami pro šalį su pagarba ir meile lenkė ˛emyn savo galvas, atsimindami ˛uvusiuosius šalies atliuosuotojus. Iškilmingai šventė kasmet ˛monės išvadavimo dieną kaip did˛iausią visos šalies šventę. Tą dieną rinkosi jie prie kalno, apsitaisę gra˛iausiais rūbais. Su ˛aliais ant galvų vainikais ėjo jaunos merginos; puikiausius ˛olynus nešėsi rankose gerbiamos moterys; aukštai iškeltos vėliavos plevėsavo tvirtuose jaunikaičių ir vyrų delnuose, o pirma visų puikiausiais ve˛imais baltai apsitaisę va˛iavo nekalti vaikai... Visi buvo linksmi ir laimingi...
    Prisiartinę prie kalno ir apsiautę jį aplinkui, linksmais ir gra˛iausiais balsais dainavo jie laisvės ir laimės dainas, barstė ant kalno ˛olynus, dėjo vainikus, garbindami savo ˛uvusiuosius atliuosuotojus. Visą tą dieną linksmai grie˛ė muzika.
    Ir tą šventę apvaikštinėjo kas metai; kas metai garbino savo laisvės ir laimės dieną. Pra˛uvusiųjų drąsuolių vardus įrašė istorijos knygon aukso raidėmis, o jų gyvenimo ir darbų paskesniųjų ˛monių eilios mokės kaip poterių ir katekizmo... Ir visi buvo laimingi...

Ciurichas, 1905.IV.15



Previous - Next
Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library
IntraText® (V89) Copyright 1996-2007 EuloTech SRL