JONIUKAS

    Šeštų metų Joniukas jau piemuo. Gano jis žąsis. Teisybė, tos žąsys svetimos. Bet Joniukas ir neatamena, kad jo tėvelis būtų kada nors žąsis laikęs. Ir kur tėveliui jos laikyti, jeigu jis gyvena miestely, tokioj sugriuvusioj nedidelėj trobelėj, ir žemės vieną mažą darželį teturi (ir tas, sako, esąs žydo Iršos). Ant galo, ir tėvelio dabar nėra. Kur jis yra, Joniukas pagaliaus gerai nežino. Tik atamena, kad buvo apsiniaukusi liūtinga diena, kai tėvelis su maišeliu ant pečių iš namų ėjo. Joniukas kaip tik tą dieną tupėjo susirietęs ant suolo: tai dairėsi bailiai po trobelę, tai žiūrėjo, kaip dideli vandens lašai varvėjo nuo langelių arba vyniodamies, tarsi gyvi, šliaužė per stiklą žemyn. Seniau tokią dieną Joniukas neiškentėdavo; atsiklaups, būdavo, ant suolo, primygs int šlapią stiklą savo pirštelį ir trina, trina: toks dzyravimas jam buvo kaip gražiausia muzika. Bet tuo kartu bijojo: matė, kad visi nusiminę, tyli; tėvelis susirūpinęs avėsi kojas, motutė, mažąjį broliuką ant kelių turėdama, kniukčiodama verkė.
    Atamena Joniukas, kad atėjo tada keletas moterų ir dėdė Jokūbas tėvelio išleistų. Visi dūsavo, dejavo; kalbėjo, kad reiksią toli, labai toli keliauti, kad ten galį užmušti, - ir kiekvienas prašė Dievo, kad tik nors gyvas grįžtų.
    Nesuprato gerai Joniukas, ką tas visa kas reiškė, bet ir jo mažą širdelę tarsi replėmis kas krūtinėje suspaudė. O kai tėvelis visiems pradėjo sudiev sakyti, kai motutė pradėjo balsu raudoti, Joniukas nušoko nuo suolo, nusitvėrė tėvelį užu skverno ir verkė, verkė, visas drebėdamas, net jam gerklytė užkimo: jautė, kad atsitiko baisi, didelė nelaimė...
    Tėvelis jį apkabino, pabučiavo galvon ir peržegnojo; paskum užsimetė ant pečių maišelį ir visų lydimas išėjo pro duris...
    Ir ligi šios dienos nebematė Joniukas savo tėvelio. Niekas jau nebeatneša jam iš miestelio riestainio ar saldumynų nupirkęs. Paliko Joniukas trobelėj su savo motute ir mažuoju broliuku vienas. Bet motutę jis ne taip mylėjo, kaip tėvelį, - labiau jos bijojo. Girdėjo kalbant, kad ta motutė esant jam netikra; kad jis turėjęs kitą motutę, kuri numirusi ir jį visai dar mažą palikusi. Ką tas reiškia, Joniukas gerai nesuprato; tik matė, kad mažąjį broliuką antroja motutė daug labiau mylėjo; tuo tarpu jį labai dažnai ir skaudžiai baudė, visados barė. Ir Joniukui labai dabar buvo gaila savo tėvelio; bet kur jis yra ir kada pagrįš, apie tai paklausti motutės bijojo. Matydamas motutę turinčią ant savo kelių mažąjį broliuką, ne kartą ir jis norėdavo prieiti taip pat int ją prisiglausti; jautė, kaip tat gera turėtų būti, bet nedrįso. Ir tik dar tylesnis paliko, ne kaip pirma. Dažniausiai sėdėjo per dieną ant krosnies, nes lauke buvo šalta, ir dirbo iš šakaliukų kryželius, kaip jį buvo tėvelis išmokęs. O kai motutė pradėdavo ant jo barties, jis nulįsdavo pačian šakalynės kampelin ir iš tenai žiūrėdavo, kaip kačiukas, savo didelėm šviesiom akelėm. Tenai tupėdamas matė ateinančias apsilankytų int motutę moteris, girdėjo, kaip motutė skundėsi, kad nėra ko valgyti, trūksta duonos, ir kalbėjo, kad jį, Joniuką, reiksią leisti piemenautų, jeigu tik kas priimsiąs, nes namie toks tik duoną dykai valgysiąs, o uždirbti negalėsiąs nieko. Moters lingavo savo galvas, pritardamos motutei, ir pasigailėdamos žiūrėjo šakalynėn. O Joniukui, tų kalbų klausant, drebėjo širdelė krūtinėje ir sausos juodos duonos kąsnelis sustodavo gomury.
    Ant galo vieną dieną prieš Velykas pamatė nuo krosnies Joniukas, kad trobelėn intėjo kažin koks nepažįstamas žmogus, raudonais kailiniais apsivilkęs, ir pagarbinęs Dievą paklausė motutės:
    - Na, kurgi tamstos piemuo?
    Joniuko širdis sudrebėjo, tuos žodžius išgirdus.
    Motutė liepė jam lipti iš šakalynės ir pabučiuoti "dedei" ranką. Nepažįstamas dėdė apžiūrėjo Joniuką iš visų pusių, pakraipė galvą ir tarė:
    - Ar nebus tik per mažas?
    Paskum, prisikimšęs tabako ir užsidegęs pypkę, pridūrė:
    - Na, kai žąsims ganyti, bus geras ir toks. Kiek gi tamsta už jį norėtum?
    Joniukas girdėjo, kaip "dėdė" pradėjo su motute derėties, kaip motutė prašė nors sykelį bulbių pridėti; matė, kaip tas "dėdė" padavė motutei poperinį pinigą, ir suprato, kad jam su tuo žmogum reiks važiuoti.
    - Na, taisykis, važiuosiva, - tarė dėdė. - Nebijok, gerai tave laikysiu: kasdien tris karius lupsiu, kartą valgyti duosiu.
    Taip pasakęs susijuokė. Bet Joniukui, tuos žodžius girdint, juokties visai nebebuvo noro. O čia dar motutė prašė to "dėdės", kad gerai jį prižiūrėtų, negailėtų rykščių, jeigu neklausys ir tinginiaus. Ir Joniukas, nors namie negera buvo ant krosnies tupėti, išvažiavo apsiašarojęs, dar labiau susitraukęs, kaip pirma.
    Bet ir naujojoj vietoj Joniukas iš palengvo apsiprato. Teisybė, tetulė buvo pikta, dažnai jį siuntinėdavo, dar dažniau bardavo, o ne kartą ir suduodavo; bet užtatai valgyt čia daugiau gaudavo kaip namie. Iš pradžios jį pristatė int mažą vaiką. Bet kaip atšilo ir pradėjo skilti žąsiukai, naujas darbas atsirado: reikė jie lesinti ir saugoti. Kaip visai sušilo, tetulė sudėjo žąsiukus anderion, išnešė pakluonės pievon, parūkė švęstomis žolėmis ir paleido ganytųs. Joniukas juos ganė, lesino ir saugojo nuo varnų. Kaip žąsiukai pasiūgėjo, turėjo Joniukas kartu su kitais sodžiaus vaikais laukan juos varyties, - ir kartu ganė. Nors iš pradžios šalta rytais buvo, bet patiko tas darbas Joniukui: buvo ne vienas, krūvoj su kitais lakstė, žaidė.
    Iš lauko matos nelabai toli miestelis, kur jo motutė gyvena, aplinkui gano galvijus, kur ne kur pakrūmėmis ilsis arkliai. Visi šitie daiktai Joniukui nežinomi, neregėti. Mato, kaip sodžiaus vaikai joja ant arklių, ir jis labai norėtų jodinėti; mato, kaip važinėja, ir jis norėtų važinėties, nes prie tėvelio nebuvo to mėginęs, patyręs; girdi, kaip sodžiaus jaunimas arba ir piemens dainas dainuoja, ir jis mėgina sau vienas dainuoti: tokios tos dainos linksmos, malonios. Klausos jų, ir jam taip gera, ramu randas. Dainuoja jis pats, ir jam taip linksma, širdį ankštyn kelia.
    Nėr žinios, kodėl Joniukui labiausiai patiko daina, kurią pirmą kartą sodžiuje išgirdo. Tos dainos Joniukas nemoka, tik kelius žodžius žino, bet jam ir tų pakanka: varinėjas savo žąseles po lauką ir šaukia kiek tik galėdamas:

Ak vija panavija,
Jau pražydo kaip lelija!

    - Ką tu čia dainuoji? - klausia jo kartą Morkūno Antanas, grįždamas iš lauko, mėšlą nuvežęs.

Ak vija panavija,
Jau pražydo kaip lelija!

    Šaukia dar labiau Joniukas, norėdamas pasigirti, ir godžiai žiūri int Antano vežėčias. "Tai kad man taip pasivažinėti!" - pereina jam per galvą mintis.
    Norėtų paprašyti Antano, bet nedrįsta: juk nei karto dar nėr važinėjęsis.
    - Sėsk ratuosna, pavažinėsiu, - sako Morkūno Antanas, tarsi suprasdamas Joniuko slaptą norą. - Tik žiūrėk, visą laiką dainuok, kai tave vešiu.
    Joniukas prašvinta iš džiaugsmo, meta savo žąsis ir sėdas ratuosna.
    - Na, dainuok! - sako Antanas ir sukerta arklį.
    Ratai dardėdami ir šokinėdami rieda keliu, krato Joniuko kūną, bet jis iš visos galios šaukia vis tą patį:

Ak vija panavija,
Jau pražydo kaip lelija...

    - Iš kur tu tokį dainininką nutvėrei? - klausia Antano sodžiuj.
    - Lauke, atsako juokdamasis Antanas. - Kad pavažinėčiau, sutiko man dainuoti.
    Visi iš to sumanymo juokias; visiems jis kažin kodėl tuojau patinka. Kada Joniukas grįžta laukan, kiekvienas susitikęs važiuotas prašo jo sėsties ir liepia dainuoti. Po visą sodžių skleidos skardus mažo vaiko balsas:

Ak vija panavija,
Jau pražydo kaip lelija...

    - Na, čia gi ar ne Šeškaus piemenį vežiojas? - sako vyras stovėdamas vienam kieme.
    - Nagi mat, užkankįs vaiką, - gailistauja žiūrėdama int Joniuką moteriškė. - Nebūtų našlaitis... kiekvienas skaudžia.
    Bet Joniukas linksmas ir laimingas; važinėjas per visą dieną, per visą dieną iš visos galios dainuoja savo dainą, nors ratai be perstogės krato jo kūną, drebina plaučius krūtinėje, nors jam sopa gerklę ir balsas užkimo. Bet dainuoja, kad tik jį daugiau pavažinėtų, nes juk niekados jis dar nėr važinėjęsis. Važinėjasi Joniukas per visą mėšlavežtį, per visą mėšlavežtį dainuoja savo dainą, - užmiršta savo žąsiukus ir šeimininkus. Tik prievakariais suranda tuos žąsiukus ir varos namo.
    Varos jis vieną vakarą žąsis ir mato: dviejų žąsiukų nėra.
    "Blogai, - dilkteli jam galvoj. - Pamatys tetulė, kas tada bus!"
    O tetulė, kaip tyčia, stovi prie vartų, laukia.
    - Ar visi? - klausia ji ir pradeda žąsiukus skaityti...
    - Dviejų trūksta! - surinka. - A, tu paršai, tai taip daboji?..
    Ir pripuolus int Joniuką pradeda kumščioti:
    - Greičiau eik, suieškok: nesurasi, visą kailį išpersiu!..
    Joniukas išlaksto visą sodžių ir lauką - nėra. Nuliūdęs grįžta int šeimininkus. Visai tenai neitų, bet kur dėties. Ir Joniukas nedrąsiai atadaro trobos duris, nori nepasergėtas inteiti ir atsigulti. Bet tetulė taip pat išlaksto visą sodžių, nesuranda žąsiukų ir sugrįžusi namo puola int lovą, nutraukia nuo jos įsikniaupusį Joniuką ir lupa jį, lupa.
    - Tau važinėties, važinėties!.. - rėkia ji nesavu balsu, kirsdama jam žabine per pečius, per nugarą, per pakinklius.
    Joniukas vyniojas ir raitos, kaip deginamas, bet negali išsprukti iš jos stiprių rankų. Nuo išgąsčio ir ašarų jam kvapą užgniaužia. O ji numeta jį ant žemės, primyga koja ir duoda, duoda. Kai pati priilsus paleidžia Joniuką, jis negali nuo žemės atsikelti - taip jam visus sąnarius sopa, ir tik kniukčiodamas verkia. Tik tik užsirita ant lovos ir ilgai nemiega. Pirmą kartą jo mažoj galvelėj pradeda gimti graudžios mintys. O, jo niekados taip skaudžiai niekas nebaudė: nei motutė, juo labiau tėvelis. Ir jam taip sunku randas, kad jis ne namie, ne su tėveliu kartu. Bet miegas visa nuramina, ir Joniukas užminga...
    Tečiaus ant rytojaus anksti, žąsis laukan varydamas, jis aiškiai prisimena, kas atsitiko, ir jaučia sopėjimą dar visam savo kūne.
    Gal greitai visa būtų užmiršęs, bet vidurdienį ateina laukan pažiūrėtų dėdė, randa jį su kitais vaikais žaidžiant, o žąsis toliau ir nutvėręs skaudžiai primuša. Joniukas ištrūkęs lekia int žąsis ir susirietęs ant ežios skurdžiai rauda… Ne, pas tėvelį niekados to būtų neatsitikę. Ir Joniukas vėl atsimena namus, motutę. Jam dilgtelia galvoje, kad jau tėvelis gal sugrįžo. Ir toks noras paėmė jį nulėkti miestelin savo trobelės pažiūrėtų. Pats nejusdamas pradeda tolinties nuo žąsų int miestelį: šitai jau visas nuo kalnelio matyti - ir bažnyčia, ir namai; tuojau už upės ir jo tėvelio trobelė. Ir Joniukas jau greitais, tvirtais žingsniais skuba miestelin, kuone tekinas. Jis nieko kita nenori, tik trobelėn inteiti ir pažiūrėti, kas tenai dedas. O ką, jeigu ras tėvelį! Ir Joniuko krūtinėje smarkiai pradeda plakti širdis...
    Šit upė ir tiltas, šitai nebetoli ir tėvelio namelis. Prisiartinęs int namelį Joniukas apsistoja, tarsi nedrįsdamas toliau eiti. Bet pastovėjęs kiek, bailiai atadaro trobelės duris ir inteina vidun. Pirmas, kas puola Joniukui akin, yra maišelis, tas pats maišelis, kurį tėvelis išeidamas iš namų kadaise ant pečių išsinešė. Maišelis padėtas ant suolo, netoli durų, tik dabar jis supurvintas ir tarsi nelaimingas. Joniukas žvilgteri int visas puses, ar nepamatys tėvelio. Bet tėvelio nėra. Tik mato Joniukas ant suolo sėdinčią motutę su broliuku ir tetulę Uršulę. Motutė rauda.
    Joniukas nustebęs žiūri int jas ir girdi:
    - Tai tamstai iš valsčiaus maišelį atanešė? - klausia tetulė Uršulė.
    - Iš valsčiaus, kūmyte, iš valsčiaus, - atsako kniukčiodama motutė ir ašarodama gailestingu balsu skundžias: - Jau nebesugrįš mano balandėlis vargintojėlis, pūna jo kaulai tolimoj, nežinomoj šalelėj; nebėr mano darbininkėlio, kur aš dėsiuos varguolėlė...
    - O tu, mano našlaitėli, nebėr tavo tėvelio, - kalba tetulė Uršulė, žiūrėdama int Joniuką.
    Girdi tą Joniukas ir visas nutirpsta; akys pradeda jam greitai greitai mirksėti, ir didelės ašaros, šviesios kaip krikštalas, rieda jam per veidelį.
    - Kur aš dabar dėsiuos, iš ko gyvęsiu! - dejuoja motutė...
    Staiga, tarsi tik dabar pamačiusi Joniuką, žiūri motutė int jį išsigandusiom akim ir pradeda šaukti:
    - Na, šitas ko gi čia atėjo, dar to nebuvo! bene tik pabėgo nuo šeimininkų?
    - Gėdinkis, kūma, toks mažas vaikas... - nori užstoti Joniuką tetulė Uršulė.
    - Iš akių matau, kad pabėgo! Kur tavo žąsys? - šaukia ant Joniuko apsvaigusi nuo nelaimės motutė.
    - Lauke... - sako pabalusiom lūpom Joniukas.
    - Aa, lauke! Dieve mano, Dieve mano! - skundžiasi motutė. - Išvaryti gali šeimininkai, kur aš jį dėsiu?!
    Nebesižinodama pati ką daranti, prilekia motutė int krosnį, nutveria šluotą ir gena Joniuką pro duris.
    Išsigandęs, tik gyvas, sprunka Joniukas iš trobos ir kaip tik galėdamas bėga atgal. Dar ilgai girdi užpakaly motutės balsą ir bijo atsigręžti.
    Parbėgęs laukan, int savo žąsis, vos tik begali kvapą atgauti. Pailsęs puola ant ežios ir pradeda gailiai, skurdžiai raudoti.
    Pirmą kartą gyvenimas parodė jam savo nagus, pirmą kartą jo maža širdelė atjautė žmonių neteisybę ir sunkią nelaimę...

Zakopanė, 1906.IV.21