| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Jonas Biliunas Liudna Pasaka IntraText CT - Text |
LAZDA
(Mano draugo pasakojimas)
Dabar gimtasai mano sodžius stovi ant
kalnelio, netoli Šventosios - plikumoj, po kurią vėjas
smėlį nešioja; tik iš žiemių šalies tęsiasi nuo jo toli
toli miškai ir iš šonų kur ne kur išmėtyti nedideli jauni
pušynėliai. O dar nelabai seniai, mano atminime, visas šitas sodžius
miškuose paskendęs niūksojo. Už tų miškų, pačiu
Šventosios pakraščiu, tarp išmėtytų liūnų,
tęsėsi skarotais ąžuolais apaugusios puikios žmonių pievos,
lankomis vadinamos. Pievos ir dabar tebėra tokios gražios, kaip pirma; bet
miškų, kurie aplinkui buvo jas juosta apjuosę, jau seniai
nebėra. Išnyko jie, kaip pasaka, kurią mes paaugę užmirštame,
kuri tik tik dar plasta mūsų omenėje, kaip tolimas viliojamas
paveikslas.
Tie dideli puikūs miškai buvo
"mūsų" pono...
Nesijuokit, kad pasakiau: mūsų. Ir aš seniau
nesuprasdavau, kodėl tą poną mano tėvas mūsų ponu
vadindavo, nors jis gyveno toli nuo mūsų - už dviejų mylių.
Paskum supratau, kad jam tai mano tėvai baudžiavą nešė, ir
todėl tėvas senu papratimu mūsų ponu jį vadino. Gal ir
turėjo tiesą jį taip vadinti, nes ilgus metus ponas varžė
mūsų sodžiaus žmones dėl ganyklų ir miško. Saugoti miškui
buvo pristatytas girininkas, kuris visai prie sodžiaus dideliuos apgriuvusiuos
namuos, pačioj pamiškėj, gyveno. Dažnai tasai girininkas mėgdavo
skųsti mumus ponui, ir mano tėvui, kuo arčiausiai
gyvenančiam, dažniausiai tekdavo išklausyti pono grūmojimų.
Negaliu užmiršti vieno atsitikimo...
Atvažiavo kartą ponas mūsų sodžiun savo
miškuose medžiotų, atvažiavo su daugybe svečių ir nemaža
prišaudė tą dieną stirnų, kiškių ir
paukščių. Visa šitoj žvėriena gulėjo ant pačio kelio
prie girininko trobos. Mes, maži dykaduoniai, nekviečiami
sulėkėm int ten ir iš tolo, krapštinėdami nosis, žiopsojom int
žvėris ir int ponus. O ponai jau sėdėjo ratuos ir rengės
važiuoti. Mano tėvas netoli ant skiedryno dirbo akėčias ir taip
pat buvo beeinąs pažiūrėtų, beeidamas išgirdo, kad
girininkas pradeda skųsti ponui sodiečius už ganyklas, ir
išsigandęs užsiglaudė už daržinėlės galo.
- Pašaukit man kokį nors mužiką! - suriko iš
vežimo ponas.
Girininkas pasakė, kad čia pat yra mano
tėvas.
Tėvas išgirdęs, kad jį mini, ir turbūt
matydamas, kad nebegalės išsisukti, išlindo iš kitapus
daržinėlės, nusiėmė ažu šimto žingsnių kepurę ir
visas susilenkęs, išsigandęs ir nelaimingas puolė ponui rankos
bučiuotų. Ponas nesavu balsu pradėjo šaukti ant tėvo, kad
jį ir visą sodžių ubagais paleisiąs. Pabalusiom lūpom
ir drebančia širdimi žiūrėjau int tą reginį ir
mačiau, kokiuo džiaugsmu nušvito girininko veidas ir kaip svečiai
buvo vieni pasigailėjimo, kiti paniekinimo pilni. Parėkavęs ir
neklausydamas tėvo pasiteisinimų, ponas sudrožė arkliams ir
nudardėjo...
Tėvas pastovėjo kokį laiką be
kepurės, paskum pašaukė mane ir visas sujudintas, drebėdamas iš
apmaudo, paliepė:
- Lėk paupėn, pažiūrėk, argi iš
tiesų piemens pono miške galvijus gano?
Pasispardydamas nulėkiau su draugais ir radau galvijus
kuo ramiausiai besiganančius savose lankose, o piemenis kerėplą
mušančius. Sugrįžęs namo visa papasakojau tėvui. Nieko
neatsakė, tik galvą palingavo.
Bet motyna, išgirdusi, kad piemens nekalti,
išmetinėjimo balsu tarė:
- Ar nesakiau? koks ponas, toks tarnas, - tik priekabių
ieško.
- Nepyk, motyn, geras mūsų ponas, - atsakė
tėvas ir, kaip visados, liūdnai tyliai nusijuokė.
- Gana jau, gana, - nekantriai atkirto motyna, - ar
užmiršai, kaip vargino žmones? Atameni lazdą?..
Turiu pasakyti, kad mano motyna, nors niekados blogo žodžio
ant ponų nepasakydavo, bet ir malonės didelės neturėdavo.
Dažnai atsimindavo senuosius laikus ir atsitikimus, kuriuos mums pasakodavo, ir
jos balse visados skambėdavo apmaudo styga ažu nuoskaudas, kurias
žmonės po ponais iškentėjo. Tėvas visados kaip ir mėgindavo
užstoti ponus prieš motyną, bet darydavo tą taip nedrąsiai ir
taip liūdnai visados nusijuokdavo, kad jo žodžiuose daugiau galima buvo
matyti pasijuokimo nekaip teisybės ir persitikrinimo.
Bet motyną tie tėvo užtarimai kartais erzindavo,
ir jinai dažnai primindavo:
- Gana jau, gana, tėvai!.. ar atameni lazdą?
Tėvas nieko ant to neatsakydavo, nusijuokdavo tik
liūdnai ir paėmęs knygą pradėdavo visiems balsu
skaityti Kristaus gyvenimą.
Ilgai negalėjau suprasti, apie kokią tai
lazdą motyna minėdavo tėvui ir kodėl tėvas ažustodamas
ponus visados taip liūdnai nusijuokdavo. Bet kartą jisai pats mums
apie tą papasakojo.
Kartu su minėtuoju mūsų pono girininku gyveno
tuos pačiuos namuos Dumbrauckas. Buvo tai senas aukštas žmogus, jau visai
žilas ir vienai vienas, be šeimynos. Vedęs jis niekados ir nebuvo,
sūnų tečiaus jau suaugusį turėjo. Bet tasai sūnus
gyveno kažno kur Rusijos gilumoj ir pas tėvą labai retai
prisilankydavo. Sakydavo, kad Dumbrauckas kitados buvęs labai turtingas,
bet visus savo dvarus kartomis pralošęs. Kiek tame buvo teisybės,
sunku atspėti; tiek tik yra žinoma, kad mano tėvo atminime jis patapo
pas mūsų poną prievaizda. Baudžiavai išnykus, Dumbrauckas
nustojo vietos ir kažin kodėl apsigyveno mūsų sodžiuj - pas
girininką. Ilgus metus jisai čionai nesijudindamas išbuvo; beveik
niekur neišeidavo, amžinai savo kambarėly: arba vaikščiodavo, arba
sėdėdavo ažu staliuko prie pačio lango. Mes, maži vaikai,
matydami iš tolo ažu lango jo žilą galvą visados kuone ant vienos vietos,
žiūrėdavom int jį kaip int kokią ypatingą, mums
nesuprantamą ir nelabai gerą žmogybę ir bijodavom int jį
prisiartinti.
Gal Dumbrauckas būtų ir numiręs tame savo
lizde pas girininką, jeigu ne pašalinės aplinkenybės.
Reikia žinoti, kad mūsų pono galybė ir turtai
vis ėjo mažyn. Gražius miškus aplink mūsų sodžių per
keletą metų žydai išpirko, žmonės iškirto, suvežė
paupėn ir sieliais išgrūdo Šventąja toliau. Liko vieni lydimai,
šakomis užversti. Kažno koks mūsų sodžiaus juokdarys vieną
kaitrią vasaros dieną vežė iš paupės per lydimus
vežimą šieno ir intsigeidė pypkę užsidegti; bedegdamas
pypkę ažudegė ir indžiūvusias šakas. Vienu akies mirksniu kilo
liepsna, ir visi lydimai išpleškėjo... Būtų kartu ir visas
sodžius supleškėjęs, jeigu nebūtų subėgę
žmonės su šakėmis ir grėbliais. Po dviejų valandų prie
sodžiaus gulėjo plati lyguma, pajuodavusi, degėsiais pakvipusi:
ją paskum sodžius ažu pačius niekniekius nuo pono atpirko.
Tokiuo būdu su miškais kartu pasibaigė ir pono
galybė; jo grūmojimų sodžius daugiau nebebijojo. Girininkas buvo
jau nebereikalingas. Kaip tyčia, ir namai, kuriuose gyveno, visai
baigė griūti: pro lubas varvėjo vanduo, pro sienas švilpavo
vėjas... Ir vieną gražią dieną girininkas išnyko iš
mūsų akių. Dumbrauckas irgi turėjo kraustyties. Nežinau, ar
jis kreipėsi int mano tėvus, ar tėvai jam pasiūlijo, tik
Dumbrauckas apsigyveno pas mumus seklyčioj. Kokiomis sąlygomis
apsigyveno, nežinau. Tik atgabeno int mumus jo mažą staliuką,
keletą knygų ir karvę - daugiau nieko.
Ir vėl ištisas dienas pradėjo Dumbrauckas vaikščioti
po seklyčią iš vieno galo kitan arba sėdinėti ažu staliuko
prie lango. Išgyveno jisai pas mumus dvejus metus ir - dėl manęs
visai netikėtai - paliko mano mokytoju. Padavė man rankosen
didžiausią lenkišką knygą, atsistojo prie manęs ir
liepė skaityti: jisai visą dieną stovėjo, ašai visą
dieną skaičiau. Ir taip visą vasarą ir žiemą. Sunkiai
būdavo man su tąja lenkiškąja kalba: buvau šveplas ir daugelio
žodžių visai negalėjau ištarti. Bet mano mokytojas buvo be
pasigailėjimo: spirdavo visaip lankstyti liežuvį, bent po šimtą
kartų kartoti tą patį žodį - net mane visą prakaitas
išmušdavo ir turėdavau akis pilnas ašarų. Matydavau, kaip Dumbrauckui
virpėdavo pirštai, - taip ir norėdavo nusitverti man už ausies arba
suduoti per nosį. Pažinau tuos jo pirštus! Buvo tai prievaizdos pirštai -
kieti, kaip geležis. Bet išgirdus, kad jisai išvažiuoja iš mūsų,
nėr žinios kodėl, man ūmai rados liūdna, gaila jo. Buvo tai
rudenį. Atvažiavo iš kažno kur toli nepažįstamas "šlėktūnas"
ir išsivežė jį.
Atsisveikindamas Dumbrauckas paliko man staliuką, o
tėvui, kaipo senam, atadavė savo seną obelinę lazdą.
- Tau, Juozapai, palieku atminimui savo lazdą, -
tarė Dumbrauckas tėvui.
- Dėkui, ponaiti, - atsakė susigraudinęs
tėvas. - Kažno ar bepasimatysma kada?!.
Dumbrauckui išvažiavus, tėvas ilgai vartė savo
rankose lazdą. Vartydamas pradėjo liūdnai šypsoties.
Paskum pakėlė į mus savo akis ir
netikėtai paklausė:
- Ar žinot, vaikai, ką man šitoj lazda primena?
Mes visi sužiurome.
- Tai jau seni laikai, - pradėjo jausmingu balsu
tėvas, - labai seni. Mudu su motyna dar buvova jaunu; jūsų
visų ir ant svieto dar nebuvo, - tik Mykolas vienas buvo gimęs.
Pasitaikino tada kaip tik blogi metai, duonos maža, dirvos ir pievos išdžiūvo.
O turėjom ne tik sau, bet ir ponui dirbti. Ir eidavom dirbtų už
dviejų mylių - pačian Burbiškin. Nusivariau kartą
rudenį Burbiškin jaučius pūdymo artų. Nedaug ką
galėjau su savim pasiimti: sau intsidėjau krepšelin duonos su druska,
jaučiams - keletą saujų senų pelų; daugiau nieko kita
nebuvo. O reikė trys dienos atadirbti. Man beariant pasibaigė pelai,
imti vėl - nėra iš kur; pasiganyti negalima - užginta. Mano
jaučiai visai prisivarė, kojų nebepavelka: o dar visa diena
arti! Sustabdžiau pietums jaučius, atsisėdau ant ežios ir valgau išsiėmęs
iš krepšelio sausą duoną su druska. Valgau, o mano jaučiai
tokiomis godžiomis akimis į mane žiūri. Taip man jų pagailo, kad
valgyti nustojau. Ir mano krepšely tik trupiniai belikę. Supenėjau
tuos trupinius jaučiams ir apsidairiau aplinkui: čia pat netoli
gulėjo sugrėbstyti kupečiai pono dobilų.
Ir atėjo man tada galvon bloga mintis - taip, kaip jums
jauniems dabar kartais atsitinka, - dirbu ponui, tad kodėl negaliu pono
žole jaučių pašerti?
Atsikėliau nuo ežios ir priėjęs int
kupetį pasiėmiau mažą dobilų kuokštelę. Prinešiau
tą kuokštelę int jaučius ir iš rankos šeriu; o jaučiai taip
gardžiai ir godžiai ėda, kad žiūrint į juos ir man pačiam
gera pasidarė. Tik ūmai pajutau, kad kažno kas kietu daiktu taip
skaudžiai sudavė man per nugarą, kad pasverdėjęs pargriuvau
ant žemės: net mano jaučiai pašoko iš vagos ir norėjo su arklu
bėgti. Apsvaigęs pakėliau nuo žemės akis ir pamačiau
priešais mane Dumbraucką su lazda rankoj.
- A tu, uncvotai! tau vogti, vogti!.. - šaukė
Dumbrauckas, pildamas man su lazda per nugarą.
Matydamas, kad aš nebekrutu, pakėlė mane viena
ranka nuo žemės ir paspyręs koja numetė vėl...
Atsitekėjęs pramerkiau akis ir pamačiau savo jaučius netoli
manęs stovinčius: jie atgręžę savo sprandus stebėjos
int mane... Tik gyvas parsivariau namo ir tris savaites išgulėjau lovoj...
Tėvas nutilo. Mes sėdėjom ant savo vietų
kaip inbesti. Niekas neatsiliepė, tik mano sesuo akimis, pilnomis
ašarų, paklausė:
- Tėvel, ar šitas Dumbrauckas, kur pas mumus gyveno?
- Šitas, - atsakė tėvas, - tik nereikia ant jo
pykti: jį patį maišto metais kazokai taip buvo primušę, kad tris
mėnesius visas kraujuos išgulėjo...
- O ar žinot, vaikai, kokia lazda jisai mane tada mušė?
- paklausė jau šypsodamcs tėvas, - šita!..
Mes visi krūptelėjom ir išskėtėm akis:
tėvas pakėlė ranką ir rodė mums lazdą, tą
pačią lazdą, kurią Dumbrauckas paliko jam atminimui.
Vyresnysis brolis priėjo int tėvą
paėmė iš jo rankos lazdą, pavartė ją, pavartė,
tartum ką savo galvoj svarstinėdamas, paskum numetė atžagaria
ranka int malkas ir dusliu balsu tarė:
- Sudegįsim ją, tėvel...
- Ne, ne, vaikai, - atsakė maloniai tėvas, - tegu
šitoj lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami,
atmįsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami.
Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motyna jums kartais žabeliu
suduodavova. Darydavova taip dėl jūsų pačių gero...
Gal ir mumus ponai baudė dėl mūsų gero?..
- Gana jau, gana, tėvai, - atsiliepė motyna, - gal
nuo tos lazdos ir ligą gavai... Mes savo vaikų taip nemokom.
Tėvas liūdnai nusišypsojo ir pasiėmęs
knygą įsikniaupė skaityti. Ta lazda, kiek žinau, ir dabar pas
brolius tebėra. Guli jinai ant lentynos klėty, ir niekas jos
neliečia.
1906.IV.25