PIRMOJI PAVASARIŲ GRANDINĖ

AGITACINIO POBODŽIO EILĖRAŠTIS SU PRIEMAIŠA PIRŠLYBŲ

Pavasario saulė nušvito meiliai

Ir žiūri.

Ei, žeme,

Žemėn kepurę!

Žiūrėk - spinduliai,

Nė saulė, senovės lietuviškas dievas

Šypsos dangun pasilipęs.

Ne girią, ne upę, ne lauką, ne pievas,-

Bet visą tavo ištisą plikę,

Tavo gyvaplaukius, kur suvytę,

Atėjo milijardais degančių pirštų

Naujam gyvenimui atkasyti,

Atėjo tau pavasario pirštų.

Žeme, rangykis.

Nebepirmas jau sykis

Pavasaris tavo jaunikis, -

Bet taip ištekėki, kad rudenį nebesiskirti.

Kas kad senatvėj tau skruostai suplėkę,

Kas kad sanatvėj tau dantys išvirtę, -

Liepk - grimą.

Ne našlę, bet tikrą jaunuolę tave aptaisysim,

Tavo rūpesčių juodą arimą

Vasarojų auksinga pudra nubarstysim.

Liepk - kad vainikų vainikai, -

Ne rūtos, bet ištisos girios

Puoštų tau galvą duobėtą ir pliką.

Įsakyk, kad vasaris, tavo maestro,

Supūstų poetų \i paukščių orkestrą

Ir muzika ne tik kad vestuvėms tau padainavo

Bet:

                    Kad dainos skambėtų,

                    Kad vainikai mirgėtų,

                    Kad lydėtų tave

Visą gyvenimą tavo.

Saulė iš snaudulio kelia,

Prie vartų jau tavo jaunikis, -

Žemė senelė,

Rangykis!