VOKIŠKAS PAVASARIS

Berlynas aukštyn kojom dribso,

O mėnuo, senas idiotas,

Elektros viela pažabotas,

Šypso.

Gatvėse medžiai apkarpyti

Nežino, ar jiem sprogt ar ne...

Tiktai už lango vazane

Svaigių, skanių kvapų pilni  

Narcizai pradeda šaipytis,

Lyg vaikas alkanas sapne.

Žvėryne miega krakadilai,

Liūtai, bezdžionės ir gyvatės.

Šale Žvėryno savo viloj

Jau rengias gult aristokratės:

Juk metas jau - nakties antra.

Tramvajai ir automobiliai,

Pabaigę gatvėse kadrilį,

Senai po urvus išsislapstė,

Pralenkdami kuris katrą.

Jau vietoms merkias elektra.

Pakilo mėnuo dar aukščiau.

Įkliuvęs tarp bažnyčios bokštų,

Pakreipęs savo snukį plokštų,

Jis išsižiojo dar plačiau

Ir atsiduso. Pūstelėjo.

Ir šiltos sroves minkšto vėjo

Užliejo knarkiantį Berlyną.

Mėgino mėnuo į Žvėryną,

Bet staiga pro stiklus pamatęs,

Kaip rėdosi aristokratės,

Paraudo senis ir už bokštų

Užrito savo veidą plokštų.