DUONELAITIŠKAS

Pavasaris aukštielniakas nugriuvo žemėn.

Diegų prilindo ir vabalų visokių pribirėjo.

O kur toliau, kur pamiškėje,

Tai laukai atrodo lyg aptemę,

Lyg rūkas draikosi, liuliuojamas vasario vėjo.

Laukai ir pievos ir miškai irgi visi kitoniški dalykai

Labai patenkinti, kad žiema juos galų gale paliko

Ir džiaugias visiškai, kad žemė ir dangus pavasarėja.

O saulė vis skaistėja ir didėja.

Ji savo šilma viską įgali.

Sugrįžus iš pietų, ji užgulė dabar šiaurės ašygalį -

Ir matome: galvotrūkčiais mūs puskamuolis mainos.

Pasaulis mūsų tampa įvairus ir rainas.

Ir žiurkėms ir šeškams, pelėms ir širmonėliams,

Žmonėms visiems ir jų vaikams utėliams,

Ir proletarijai visai, irgi visiems buržujams

Apsuko galvas visiškai, nugirdė svaigiamomis dujoms.

Ir tu, žmogau niekings, išgerk kiek tau priklauso

Ir balsą savo sprausk į ūžiantį ermyderį.

Žinok, jog sauso nieks neklauso, -

Išgerk pavasario sulos

Ir stok į vidurį.

*  *  *

Vasaris vėjas kamuoliais

Per mišką ritas.

Varsų albumą tuoj atskleis

Gegužio rytas.

Prieš rytą miškas užverstas šešėliais.

Sumišę melsvos akvarėlės

Su purvinais laužų dažais.

Aprėžtos laužytais ruožais

Neaiškios piramydos, prizmos...

Mąstai nustebęs ir grąžais: -

Ar miškas čia, ar futurizmas?