PRANAŠAS

Gatvės išsišiepė iškabas

Begėdiškai margas ir godžias.

Trotuaruos pilvų barikados.

Jaučio reikėtų čia iškalbos,

Kad kas suprastų mano žodžius

Sūkury bačkvežių kanonados.

O aš atkeliavęs iš lauko

Nešioju ateinančių šimtmečių paštą

Iš kiemo į kiemą, kaip amžinas žydas.

Negerai, kad kakta susiraukus,

Negerai, kad be šventojo rašto,

Negerai, kad dvasia raudonomis aguonoms pražydus.

Susirinko iš skersgatvių tipai

Ir mano:

Bezdžionę parodys.

Mano, kad bus katerinka.

Gerbiamieji, jūs žinot ispanišką gripą?

Panorėsiu tiktai - vienas žodis -

Ir gulės visa rinka.

Visi išsižiojo stebėtis: gal ir iš tikrųjų jis kanda!

Dukteris slepia paskvernėn mamytės,

Tetulės išsikėtė skėtis,

Šmugeliai kits kitam lenda ant sprando,

Tartum panosėj būt sprogęs jiems dinamitas.

- Mielieji, - aš ne tam, kad nusigąstumėt,

Svarbu kad didesniai, ir gyvumo daugiau kad.

Ir ne taip, kad vien pilvas ir mėsa.

Kas kad jūs baldot virtuves kasmet,

Kas kad po pusryčių prakaitą braukot, -

Tokie vis mažučiai, mažučiai tebėsat

Didžiausis pareitų į sieksninį karstą,

O čia jūs kaip mėšlo rinka priversta.

Ir vėl suliūliavo tipas ant tipo.

O lipa, Viešpatie, kaip jie visi lipa.

Lenda įširdę

Purvinais batais į atdarą širdį.

Nebenugirdi.

Nebenumano.

O širdis pasisakyti trokšta:

Dar žodys:

Ateinančio šimtmečio žmonės

Pastatys jums paminklą!

Po antrojo tvano iš jūsų pilvų

Antrąjį Babelio bokštą.

*  *  *

Išsirikiavo senatvė už rašomo stalo

Ir taškosi rašalo jūromis.

O prieaugliai klusnūs už durų šąla

Ir laukia, kantrybe šarvuoti, de jure.

Ne mums pataikauti nabašninkų manijai

Ir svarstyt poezijos mirusius atomus.

Metam "sudiev" sušukuotai kompanijai

Ir žengiam jauni į gyvenimo platumas.

Kam nenubodo su mūzoms laižytis,

Teverda tas lyriką.

O mums pasaulis daiktais pražydęs

Širdyse mirga.

Tai ne menas čiauškėti putpele,

Ir gulbes ir meilę seilinti rašalu.

Imame žodį ir koja, kaip futbolą

Sviedžiame kur į dangaus pašalį.

Nueisim į gudą, į lenką ar vokietį:

"Lietuviško šieno norit pauostyt?"

Ir kad ir kažin kaip gudrūs ar mokyti

Puola visoms keturioms glostyt.

Kai žemė plati apsikaišiusi žalionims,

Kaip čia kirmysi už stalo?

Einam, užmiršę visokius velnius,

Ir patenkinti visi be galo.

*  *  *

Galvon suaugę baras profesoriai,

Kad vietoms gabus bet nerimtas.

O man - kur pažiūriu - visur pavasariai,

Kiekvienoje kišenėj pavasarių šimtas.

Išeini - aplinkui gyvenimo potvinis, -

Visus širdies kalnus baigia apsemti.

Bendrai, pasiutimas eina visuotinis, -

Taigi neimsi parneval trunyti ir senti.

Nusigręšta, kad saulė per kaitriai nešildytų,

Kad akuliorių stiklai nesutirptų.

O jei kuriam plaukus rasa suvilgytų, -

Tuoj bėga kirptūs.

O aš kad ir nenoroms, kad ir juokaudamas

Kišenę ar burną vos atveriu, -

Ir veržias pavasariai cypdami, sprausdamies,

Ir raitos žaliūkšniai po patvorius.

Ir daryk, kad išeitų kaip nors kitoniškai?

Tik pirštą nuversi įkišęs duryse.

Matyt liga pristojo chroniška

Ir nieko čia nebepadarysi...