Chapter

   1 I      |       tarytum būtų norėjęs pasikelti ir nuskristi nuo pakriūtės.~   
   2 I      |           kalnų, apaugusių pušynais, ir slėnių, užtrauktų pelkių
   3 I      |              ant aukščiausio kranto, ir jo sparnai, šmėkščiodami
   4 I      |        pakriūtės, jo sparnai sukosi, ir jis nuolatos ūžė. Tas jo
   5 I      |             Ar ne jis buvo užkerėjęs ir paskutinį Paudruvės malūnininką
   6 I      |             kartais taip nuliūsdamas ir susirūpindamas, kad net
   7 I      |              išbaldavo. Ką galvodavo ir ką jausdavo senas malūnininkas,
   8 I      |              jo džiaugsmas, rūpestis ir gyvenimas.~    O dukrai
   9 I      |       jaunikį buvo išvedusi iš proto ir ketino dar ne vieną išvesti.
  10 I      |           kuri iš visko juokus krėtė ir pati pirmoji juokėsi.~   
  11 I      |              niekas neišeidavo, nors ir kažin kaip sugundyti stengdavosi.
  12 I      |        laisva iš visų meilės pinklių ir dar smagiau kvatodavo. Vienas
  13 I      |           prie šakoto Udruvės ežero, ir patys nesuprasdavo, kaip
  14 I      |          mandriausius suklaidindavo, ir niekas negalėdavo suprasti,
  15 I      |            tiesaus kelio į šunkelius ir dievai žino kur nuveždavo,
  16 I      |           plynias pakalnėje murdosi, ir keikdamiesi grįždavo tuščiomis
  17 I      |            Paudruvės pelkėse arklius ir pats vos galo negavo su
  18 I      |           kiaurą naktį visaip dovijo ir klaidino, viliodamos į liūno
  19 I      |        Udruvės ežerą, sudaužė vežimą ir nusuko sprandą pačiam geriausiam
  20 I      |           dūšią, niekas nedrįso, net ir drąsiausieji, važiuoti su
  21 I      |            su Udruvės ežero laumėmis ir pats velnias ją pasidabojęs.
  22 I      |      Pinčukas, visiems gerai žinomas ir artimiausias Baltaragio
  23 I      |     mylėdamas vienturtę savo dukterį ir būdamas pats raganius (o
  24 I      |         kažkokių reikalų su velniais ir kitomis dvasiomis, jau seniai
  25 I      |               taisąs visokius burtus ir pinkles, kad jaunikiai negalėtų
  26 I      |              su piršliais atvažiuoti ir iš jo dukters paveržti.~   
  27 I      |            žmonės į malūną važiuoja, ir niekas nepaklysta.~    Tai
  28 I      |               Važiuok į malūną dieną ir naktį - niekados nepaklysi,
  29 I      |              jaunikiais nors kartais ir laukdavo, bet nesulaukdavo.
  30 I      |           akys kartais apsiniaukdavo ir lūpose sustingdavo juokas.
  31 I      |             malūne, kažką galvodamas ir nieko nesugalvodamas, tiktai
  32 I      |          piršliai negali atvažiuoti, ir jeigu pirma pro pirštus
  33 I      |            pro pirštus į tai žiūrėjo ir net patenkintas buvo, tai
  34 I      |             graužėsi iš to gailesčio ir tylėjo kaip žemė.~    Tada
  35 I      |            gyveno Baltaragio malūne, ir su ja tenai keisti dalykai
  36 II     |            Uršulė, tokia supintijusi ir prarūgusi moterėlė, amžinai
  37 II     |       moterėlė, amžinai nepatenkinta ir pikta kaip širšė, vieną
  38 II     |              nuo senų laikų tarnavo, ir apsigyveno Švendubrės davatkyne,
  39 II     |             Paudruvės pelkėse gyveno ir Pinčuko vardu vadinosi.~   
  40 II     |              ten buvo - nesuprasi, o ir pati Uršulė ne visą teisybę
  41 II     |            ne visą teisybę sakė, nes ir pati ne viską suprato, o
  42 II     |       vilties ištekėti už Baltaragio ir pasidaryti tikra malūnininke,
  43 II     |          baisus žodis, kad eitų nors ir už paties velnio, kad tik
  44 II     |      Baltaragis kažkodėl apsidžiaugė ir net pralinksmėjo, kas su
  45 II     |      Nusigandusi Uršulė persižegnojo ir Baltaragį peržegnojo.~    -
  46 II     |            Tada nusijuokė Baltaragis ir linksmai tarė:~    - Nieko, -
  47 II     |           apžadus.~    Supyko Uršulė ir daugiau nekalbėjo su Baltaragiu,
  48 II     |         nekalbėjo su Baltaragiu, bet ir Baltaragis nepasigedo jos
  49 II     |       tarytum ką apgauti rengdamasis ir jau iš anksto dėl to džiaugdamasis.~   
  50 II     |          Uršulei nueidavo per širdį, ir dabar ji sustojo viduryje
  51 II     |       prisiminė visas turtingiausias ir gražiausias Paudruvės nuotakas,
  52 II     |            žiopsojo nustebusi Uršulė ir džiaugėsi, kad piršliai
  53 II     |      juodbėriai žirgai įlėkė į kiemą ir paauksuota karieta sustojo
  54 II     |          rimtas su žila barzda ponas ir jaunas ponaitis su prašmatnia
  55 II     |             Nusilenkė abudu Uršulei, ir klausia tas senasis:~    -
  56 II     |         Uršulė, - tiktai Baltaragio, ir ne dvaras, bet malūnas.~    -
  57 II     |                 Tai mums jo kaip tik ir reikia, - sako tas žilabarzdis
  58 II     |                 sako tas žilabarzdis ir dar žemiau lenkiasi. - Ar
  59 II     |          kaipgi, - atsakė Baltaragis ir atsivedė Uršulę iš kamaros. -
  60 II     |           Uršulė nukaito kaip aguona ir žodžio pratarti negali.
  61 II     |            seno raganiaus Baltaragio ir jo bičiulio Paudruvės pelkių
  62 II     |      nesuprato, lyg apkvaišusi buvo, ir tiktai atsimena, kaip saldų
  63 II     |            ilgabarzdžiu (iš kur toks ir atsirado?) gėrė ir širdis
  64 II     |              toks ir atsirado?) gėrė ir širdis alpo nuo meilių jaunikio
  65 II     |             tikrai, užkerėta buvo!), ir net nežino, kaip ilgai viskas
  66 II     |       blogesnis! - kažko patenkintas ir klastingai šypsodamas, bet
  67 II     |              į užantį. Tur būt, tada ir pardavė jos skaistybę, o
  68 II     |     juodbėriai žirgai, ausimis karpo ir akimis žaibus svaido. Piršlys
  69 II     |        akimis žaibus svaido. Piršlys ir sako:~    - Važiuosime užsakų!~    -
  70 II     |              vietos, sudundėjo žemė, ir karieta nulėkė kaip viesulo
  71 II     |           viesulo pagauta. Nusigando ir apsidžiaugė Uršulė, nespėjo
  72 II     |           sužaibavo dangus kryžiumi, ir viskas staiga dingo. Nei
  73 II     |         viduryje iš geldos išvirtusi ir ligi pažastų į maurus įsmukusi.
  74 II     |              Baltaragis ją išleisti, ir pradėjo šauktis visų šventųjų
  75 II     |        kuriai buvo padariusi apžadus ir kuri globojo nekaltas mergeles
  76 II     |            globojo nekaltas mergeles ir saugojo jų skaistybę. Bet
  77 II     |              pragariškas kvatojimas, ir ji savo akimis pamatė Paudruvės
  78 II     |              man seniai esi pažadėta ir mano būsi.~    Pinčukas
  79 II     |       sužadėtinę meiliai apsikabinti ir pabučiuoti, bet Uršulė jį
  80 II     |       nesistumdyk! - atsakė Pinčukas ir, lyg kibindamas ar paerzindamas,
  81 II     |           sijonas už ragų užsikabino ir užsimovė ant galvos. Nusigandęs
  82 II     |          labiau įsipainiojo klostėse ir sugriuvo po Uršulės kojomis.~   
  83 II     |               nieko nelaukdama, nors ir likusi be viršutinio šimtakvoldžio
  84 II     |             Pinčukui, kad tas unkštė ir prunkštė, bet negalėjo iš
  85 II     |              praplėšė sijono klostes ir smuko į liūno dugną, traukdamas
  86 II     |             dugną, traukdamas paskui ir Uršulę.~    Pagaliau Uršulė,
  87 II     |           pričiupti, bet tas ištrūko ir lakstė aplinkui, cypdamas
  88 II     |            lakstė aplinkui, cypdamas ir unkzdamas, bet vis dar neatstodamas.
  89 II     |             rožančių su škaplieriais ir pradėjo jais šveisti Pinčuką
  90 II     |           akis, per ragus, per šonus ir per pakinkius. Tas raitėsi
  91 II     |          pelkes, šventino rožančiumi ir visaip garbino, kad vargšas
  92 II     |       pagaliau neišturėjo, nusikeikė ir tarė:~    - Trauk tave devynios,
  93 II     |       atstosiu! - pasipiktino Uršulė ir griebė Pinčuką už ragų.~   
  94 II     |           užnerti ant kaklo rožančių ir nusivesti pas Baltaragį,
  95 II     |         pragydo, Pinčukas pasimuistė ir dingo kaip nebuvęs. Uršulės
  96 II     |            užsikabinęs už krūmo, ten ir liko. Ką su juo veiksi,
  97 II     |              veiksi, velnio suterštu ir sudraskytu? Numetė ir žievę
  98 II     |       suterštu ir sudraskytu? Numetė ir žievę nusispiovusi.~   
  99 II     |             pelkes, baisiai širsdama ir negalėdama išsikapstyti.
 100 II     |      prašvitus, įsiutusi kaip ragana ir visa purvina, ligi kelių
 101 II     |              spėjo pasislėpti malūne ir duris iš vidaus užsiremti.
 102 II     |         mažiau, kaip Pinčukui, o gal ir daugiau - už nuvytusią jaunystę
 103 II     |                už nuvytusią jaunystę ir biaurų pasityčiojimą.~   
 104 II     |        negalėdama į malūną įsiveržti ir savo apmaudo ant neprieteliaus
 105 II     |             savo drabužius į pundelį ir tekina pasileido bėgti į
 106 II     |           Bėgo, vis dar atsigrįždama ir kairiosios rankos supintijusia
 107 II     |              pat dešiniąja - žegnojo ir plūdosi visų keiksmų keiksmais.~    -
 108 III    |            žūtbūtinę kovą su burtais ir prietarais (teko jam tokia
 109 III    |             jam tokia pabalių, miškų ir ežerų parapija, velniavos
 110 III    |        neprisirengė, pagaliau paseno ir pats kaip boba įtikėjo jų
 111 III    |       priderančiai išklausyti Uršulę ir tinkamai įvertinti jos nutikimą,
 112 III    |          įvertinti jos nutikimą, bet ir jis, tikra nelaimė, pereitą
 113 III    |           visai neturėjo ūpo, be to, ir miego labai norėjo.~   
 114 III    |          pasidėjo ryšulėlį prie durų ir prislinko arčiau. Klebonas
 115 III    |             į gargaliuojančią gerklę ir bijodamos ten prasmegti.
 116 III    |             klebonas nustojo knarkęs ir apsidairė mirksėdamas.~   
 117 III    |             pabučiavo klebonui ranką ir pradėjo pasakoti apie viso
 118 III    |          viso savo amžiaus skriaudas ir keistą nutikimą Baltaragio
 119 III    |                 nusižiovavo klebonas ir pertraukė Uršulės pasakojimą. -
 120 III    |                 Ar ne todėl jis tave ir norėjo išleisti? - pažiūrėjo
 121 III    |        apsiblausęs klebonas į Uršulę ir liūdnai palingavo galva. -
 122 III    |            kaipgi, - nudžiugo Uršulė ir išvertė akis kaip kukulius. -
 123 III    |            kukulius. - Ne kitaip čia ir buvo.~    Staiga Uršulei
 124 III    |             paaiškėjo lyg ant delno, ir ji užsimojo vėl iš eilės
 125 III    |         žiūri - tas knabtelėjo nosim ir užmigo. Žioptelėjo Uršulė
 126 III    |            užmigo. Žioptelėjo Uršulė ir sustojo, o klebonas vėl
 127 III    |         norėtų. Ji greitai pasilenkė ir pabučiavo jam ranką.~    -
 128 III    |            Klebonas vėl atmerkė akis ir, pamatęs pasilenkusią prie
 129 III    |      trukdyti, tad rūsčiai susiraukė ir tarė:~    - Ko čia atėjai?
 130 III    |          atėjai? Eik sau į davatkyną ir smirsk. ~    Uršulė visai
 131 III    |                  Uršulė visai sumišo ir nežinojo, ką sakyti. Tai
 132 III    |            Tai pasiėmė savo ryšulėlį ir buvo beeinanti pro duris,
 133 III    |      klebonėli, - apsidžiaugė Uršulė ir sustojo prie durų. - Apie
 134 III    |            velnių raganių.~    - Na, ir ką gi papasakosi? - susidomėjo
 135 III    |              pabučiavo abidvi rankas ir pradėjo iš naujo savo istoriją.
 136 III    |             Klebonas klausė, klausė, ir vėl jam užėjo miegas.~    -
 137 III    |       davatkyną.~    Uršulė padėkojo ir išėjo, o klebonas ir vėl
 138 III    |        padėkojo ir išėjo, o klebonas ir vėl užmigo, visai užmiršdamas
 139 III    |        atsitikimą jo parapijoje, bet ir pačią Uršulę, to atsitikimo
 140 III    |           kaip širšės rudenį davatkų ir neturėjo nei laiko, nei
 141 III    |        keturiomis. Mat, Uršulė, nors ir ne pėsčia buvo, bet ir ten
 142 III    |          nors ir ne pėsčia buvo, bet ir ten raitų atsirado, taigi
 143 III    |             bet ta pravardė taip jai ir prilipo ligi grabo lentos),
 144 III    |           Baltaragis leido už velnio ir neišleido.~    Klebonas
 145 III    |              jos ėmė iš dešimtų lupų ir viską supainiojo.~    -
 146 III    |           reikalą.~    Bet prižadėjo ir užmiršo. Ar maža klebonui
 147 III    |         keliaklupsčiaujančią davatką ir negalėdamas atsiminti, kur
 148 III    |               kur ją matęs, sustabdė ir paklausė:~    - Pala, ko
 149 III    |          įskundusios, bet susigriebė ir atsakė:~    - Ar ne apie
 150 III    |           klebonėli, - atsakė Uršulė ir dievobaimingai akis nuleido,
 151 III    |          sužinoti, - pasakė klebonas ir nuėjo nepatenkintas, kam
 152 III    |             balno. Davatkyno barniai ir rietenos jau seniai buvo
 153 III    |            Baltaragį visokius gandus ir paskalas, klausinėti žmonių,
 154 III    |              bene Pinčuko pasiilgusi ir žadanti sugrįžti? Uršulė
 155 III    |              Uršulė tik peržegnodavo ir išplūsdavo už tokį atsakymą,
 156 III    |             o paskui vieną kartą ėmė ir išgirdo, kad Baltaragio
 157 III    |              iš karto suprato Uršulė ir ėmėsi veikti.~    Pirmą
 158 III    |              nors buvo visiškai tylu ir medžių nė lapas nešlamėjo.
 159 III    |       abejonių. Tai parbėgo uždususi ir tiesiai pas kleboną.~    -
 160 III    |                   Nagi taip, be vėjo ir sukasi, - norėjo parodyti
 161 III    |       Malūnas tiktai sukasi be vėjo, ir tiek. Kas jį ten supaisys.
 162 III    |             Kas jį ten supaisys. Tai ir klebonas, nors ir norėjo
 163 III    |      supaisys. Tai ir klebonas, nors ir norėjo viską ištirti kaip
 164 III    |          daryti. Be to, čia bažnyčia ir ūkis, čia kortos, čia sis,
 165 III    |            kortos, čia sis, čia tas, ir užsimiršo klebonas, kad
 166 III    |            pradėjo važiuoti piršliai ir niekaip negalėdavo atvažiuoti,
 167 III    |             atvažiuoti, Uršulė, nors ir sparti buvo moterėlė. nespėdavo
 168 III    |               nespėdavo rinkti gandų ir su jais bėgioti pas kleboną.
 169 III    |            stebėjosi, žadėjo ištirti ir pagalvoti, o paskui staiga
 170 III    |           kad net grindys sudrebėjo, ir prabilo:~    - Atstok tu
 171 III    |            kartą išėjo iš klebonijos ir nebežinojo, ką daryti. O
 172 III    |         Baltaragio malūną vis labiau ir plačiau sklido. Tikras pasaulio
 173 IV     |           žinojo, kad čia Baltaragio ir jo bičiulio Pinčuko klastingi
 174 IV     |             burtai. Pagaliau suprato ir pati sau per kaktą delnu
 175 IV     |                Kokia aš kvaila, nors ir sena davatka. Ne be reikalo
 176 IV     |          sena davatka. Ne be reikalo ir klebonas ant manęs supyko.
 177 IV     |           jam malūną be vėjo. Kitaip ir būti negali. Mane išgelbėjo
 178 IV     |           pasmerkta amžinai pražūti. Ir kaip aš to nesupratau iš
 179 IV     |              Stebėjosi Uršulė savimi ir kitiems skelbė Baltaragio
 180 IV     |              Pinčiuku burtų užmačias ir piktus darbus. Tiktai pati
 181 IV     |         darbus. Tiktai pati nežinojo ir kitiems buvo neaišku, ar
 182 IV     |           piktinasi. Toks džiaugsmas ir pasipiktinimas iš karto
 183 IV     |            įspėjo tariamą Baltaragio ir Pinčuko sąmokslą.~    O
 184 IV     |     nematydavo Baltaragis.~    Todėl ir senas našlys nebūtų jai
 185 IV     |         kodėl jos Baltaragis nekentė ir taip negražiai iš savo namų
 186 IV     |              pražūti.~    - Taip jai ir reikia, - ne kartą pati
 187 IV     |            kartą pati sau pasakydavo ir gailėdavosi, kad taip plačiai
 188 IV     |             motiną pripiršo, velnias ir dukterį pagriebs.~    Bet
 189 IV     |     neapykantą prisipažinti, bet tas ir iš tolo jos neprisileisdavo.
 190 IV     |      Baltaragis, dėl kurio jis, nors ir nemažai snūduriavo, bet
 191 IV     |               bet nieko nesugalvojo, ir tarė: tegu prasmenga jis
 192 IV     |             ištekėti už Baltaragio), ir ji pasiryžo kilniu darbu
 193 IV     |          Uršulė bobinčiuje prie durų ir, kai ėjo iš bažnyčios Jurga (
 194 IV     |           svaidė į bernus žvilgsnius ir šaipėsi), timptelėjo ją
 195 IV     |              timptelėjo ją už sijono ir pakuždėjo:~    - Dukrele,
 196 IV     |       grįžtelėjo pro pečius į Uršulę ir garsiai tarė:~    - O ką
 197 IV     |            laukia tavo meilių žodžių ir nesulaukia, o aš ir be jų
 198 IV     |           žodžių ir nesulaukia, o aš ir be jų apsieisiu.~    Supyko
 199 IV     |              atšiaurius žodžius, bet ir vėl atsileido, prisiminusi
 200 IV     |         nuošalią vietą prie varpinės ir išdėstė jai visas baisybes,
 201 IV     |      išpirkusi savo didžiąją nuodėmę ir Jurgą išgelbėjusi.~    -
 202 IV     |         galėsi būti išgelbėta.~    - Ir įstok į davatkyną, - pridėjo
 203 IV     |          sulaikomo juoko.~    - Gali ir į davatkyną, - rimtai pritarė
 204 IV     |            Uršulė, o Jurga neišlaikė ir nusikvatojo.~    - Negaliu,
 205 IV     |     paskutinės vilties dar neprarado ir pagraudeno:~    - Gailėsies,
 206 IV     |          rimtai atsakė Uršulė.~    - Ir nenuvažiavai?~    - Nenuvažiavau, -
 207 IV     |            vargšas, vis tavęs laukia ir nesulaukia. Pasigailėtum,
 208 IV     |    nesulaukia. Pasigailėtum, tetule, ir eitum kartą už jo nesiožiavusi.
 209 IV     |              Tokius pat niekus, kaip ir tu, - atsakė Jurga ir nuėjo
 210 IV     |           kaip ir tu, - atsakė Jurga ir nuėjo kvatodama.~    Atsiduso
 211 IV     |            daugiau nepasakiusi, nors ir baisiai niežėjo liežuvį.~    -
 212 IV     |             su apmaudu tarė pati sau ir išsitraukė rožančių, kad
 213 IV     |        bažnyčią, varstydama rožančių ir galvodama jau ne apie Jurgą,
 214 IV     |              vėjavaikė nepaklausė?), ir pradėjo kalbėti atgailos
 215 IV     |              atgailos rožančių. Bet, ir atgailą darydama, buvo sutrukdyta,
 216 IV     |          tyčiojosi iš senos davatkos ir erzino jaunikius.~    -
 217 IV     |           Uršulė, kalbėdama rožančių ir visai užmiršdama, kad daro
 218 V      |            Jurgis Girdvainis, šaunus ir išdidus jaunikis, kuris
 219 V      |            paliko jam mirdamas tėvas ir įsakė juos saugoti kaip
 220 V      |          eržilai obuoliuoti bus, tol ir jo gyvenimas bus kaip obuolys.
 221 V      |              buvo visas jo mandrumas ir pasididžiavimas. Tiktai
 222 V      |        Tiktai Girdvainis jaunas buvo ir jokio saiko neturėjo. Per
 223 V      |         aplinkines merginas nuotakas ir net už septynių mylių, bet
 224 V      |           pernelyg didelis išdidumas ir tas mandrumas neapsakomas.~   
 225 V      |          kuris viena akimi neprimatė ir viena ausimi neprigirdėjo,
 226 V      |     nesužavėtų, įsistodavo į klumpes ir, įsimetęs Anuprą į vežimą,
 227 V      |             mandru jaunikiu gąsdinti ir juoktis. Tiktai vienas Girdvainis
 228 V      |             nieko nepaisė, savo darė ir kalbėjo:~    - Su tokiais
 229 V      |             Su tokiais arkliais nors ir pasaulio krašte, o savo
 230 V      |         susigundytų tokiais arkliais ir tokiu jaunikiu. O uošvių
 231 V      |             tokiu jaunikiu. O uošvių ir gundyti nereikėjo, nes jiems
 232 V      |             keturis vėjus. Todėl jam ir tokios merginos prireikė,
 233 V      |              į Švendubrę pasidairyti ir pasiklausyti, kokia ta merga
 234 V      |         pasiklausyti, kokia ta merga ir kas ten yra.~    Švendubrės
 235 V      |         Švendubrės merginos nuotakos ir bernai jaunikiai tuojau
 236 V      |        neužkalbintų keistas jaunikis ir dėl to kalbų nekiltų. Bernai
 237 V      |       apstojo Girdvainio obuolmušius ir negalėjo atsigėrėti,~    -
 238 V      |       pagalvojo: - Su tokiais galima ir pas Baltaragio dukterį nuvažiuoti,
 239 V      |         dukterį nuvažiuoti, nors ten ir kažin kokie užkerėjimai
 240 V      |             atvažiavusį į Švendubrę, ir Jurga, kai išsiskyrė su
 241 V      |              su Uršule prie varpinės ir nuėjo kvatodama. Viena kita
 242 V      |              kailiniais.~    - O gal ir manasis? Ką tu žinai? -
 243 V      |         šventoriaus ąžuolo Girdvainį ir besidairantį po minią.~   
 244 V      |             minią.~    Jurga tiesiai ir nuėjo prie Girdvainio. Daug
 245 V      |     mėšlavežimį, išverstus kailinius ir kurčią piršlį, su kuriuo
 246 V      |            ieško, nes tokios gražios ir drąsios merginos jis dar
 247 V      |         matęs. O tokios jam kaip tik ir reikėjo.~    - Nepaprasta
 248 V      |         atsakė tiesiai Girdvainis, - ir paskalų nesibijau. Galiu
 249 V      |          išsklaidyk, - atsakė Jurga, ir jos akys šyptelėjo. - Jei
 250 V      |                 Jei išsklaidysi, gal ir eisiu už tavęs.~    - Eisi -
 251 V      |           susirinko aplinkui merginų ir bernų būrys, o kiti dar
 252 V      |                     Toks tokį pažino ir ant alaus pavadino, - kažin
 253 V      |             aplinkui minia susirinko ir ją stebi, meiliai pažiūrėjo
 254 V      |         pažiūrėjo Girdvainiui į akis ir, visa nukaisdama, tarė:~    -
 255 V      |             akis, bet iškėlusi galvą ir graži kaip karalaitė.~   
 256 V      |              lyg ką nujausdama. Nors ir apšauktas jaunikis, bet
 257 V      |        svajonėse vaidenosi. Argi jis ir būtų žadėtas?~    Jurga
 258 V      |             petį, nenorėdama tikėti, ir susitiko su Girdvainio degančiomis
 259 V      |             Tada ji greitai apsisuko ir nuėjo, baisiai sunerimusi.~   
 260 V      |        pasakė, nutirpęs iš džiaugsmo ir akių negalėdamas atitraukti
 261 V      |    atitraukti nuo jos liekno liemens ir grakščių žingsnių, laukdamas,
 262 V      |                Bet Jurga neatsigręžė ir greitai išnyko iš akių,
 263 V      |              išvažiavo namo.~    Tai ir Girdvainis, nieko daugiau
 264 V      |              apsuko savo obuolmušius ir išvažiavo su tokiu džiaugsmu
 265 V      |          obuolmušiai nepavežtų, nors ir lėkė šuoliais,~    Tiktai
 266 VI     |         gandai apie Baltrų Baltaragį ir jo malūną. Čia buvo ne vien
 267 VI     |         davatkos Uršulės kliedėjimai ir įkaušusių jaunikių su piršliais
 268 VI     |           prasimanymai. Ne be kaltės ir pats Baltaragis buvo, ir
 269 VI     |             ir pats Baltaragis buvo, ir kelias pas jo dukterį Jurgą
 270 VI     |              buvo nelengvas, nes jis ir pats nelengvai gavo savo
 271 VI     |          Tuščiai žmonės nekalba.~    Ir viskas bene todėl atsitiko,
 272 VI     |          prisirišęs prie savo malūno ir per jį ne tik pats save,
 273 VI     |             jį ne tik pats save, bet ir visą dievo pasaulį buvo
 274 VI     |     Baltaragį. Kiek paūgėjęs, dienas ir naktis praleisdavo malūne.
 275 VI     |          būdavo, kai pakildavo vėjas ir sukdavo malūno sparnus.
 276 VI     |  susimąstydavo, kai nurimdavo vėjas, ir jis ištisomis dienomis prasėdėdavo
 277 VI     |          tarytum nieko kito gyvenime ir nebūtų buvę.~    Todėl ir
 278 VI     |            ir nebūtų buvę.~    Todėl ir nepamatė Baltaragis, kaip,
 279 VI     |             iš namų broliai, seserys ir liko jis vienas su senstančia
 280 VI     |               kuri mergaudama paseno ir atrodė amžinai pasiliksianti
 281 VI     |                Kad man nieko daugiau ir nereikia, - atsakydavo Baltaragis,
 282 VI     |             piktai žybteldavo akimis ir, nusigrįžusi į krosnį, smarkiau
 283 VI     |           Baltaragis, tarsi nustebęs ir nieko nesuprasdamas, patraukdavo
 284 VI     |            kodėl negali? Persiplėšk, ir būsite dvi. ~    Uršulė,
 285 VI     |              Baltrus nieko nesuvokia ir nesupranta (žmonės jį dėl
 286 VI     |              tik paraudonuodavo, bet ir meiliau baltakiuoti stengdavosi.
 287 VI     |               malūne, o tu - troboje ir kiauliatvartyje.~    Tada
 288 VI     |              bet, čia pat berišdama, ir vėl atrišdavo, o paskui
 289 VI     |      atrišdavo, o paskui atsidusdavo ir nusiramindavo:~    - Kaip
 290 VI     |            prikišdavo.~    - Tylėtum ir dievą mylėtum, - atsidusdavo
 291 VI     |        mylėtum, - atsidusdavo Uršulė ir porą dienų tylesnė būdavo.~    -
 292 VI     |             kurie vis labiau tursino ir taip susirietusią senmergę,
 293 VI     |       susirietusią senmergę, padėjo, ir Uršulė kasdien vis dievobaimingesnė
 294 VI     |    išbandžiusi visas kitas priemones ir net burtus, kuriais tikėjosi
 295 VI     |         Baltaragį prisivilioti, bet, ir tiems nieko nepadėjus, praradusi
 296 VI     |            praradusi paskutinę viltį ir atgailaudama už nuodėmes,
 297 VI     |          Mergelei skaistybės apžadus ir vis dažniau išeidavo į bažnyčią,
 298 VI     |      neprarado vilties, kad pagaliau ir senmergės piktumui bei įniršiui
 299 VI     |          slinko, bėgo metai po metų, ir Baltaragis, ūžiant malūnui
 300 VI     |           Baltaragis, ūžiant malūnui ir besibarant su sena davatka,
 301 VI     |       davatka, net nepastebėjo, kaip ir pats paseno. Nemaža kakta
 302 VII    |    Baltaragis butų gal visai nusenęs ir vienišas pasilikęs su savo
 303 VII    |               pradėjo tirpti sniegas ir linksmi upokšniai ėmė putodami
 304 VII    |            nuskambėjo po visą malūną ir senstantį Baltaragį užkerėjo,
 305 VII    |             pirmą kartą buvo malūne, ir šis taip jai patiko, kad
 306 VII    |          malūno aukštus, čiauškėdama ir kvatodama, pešiodama malūnininką
 307 VII    |     malūnininką už žilstančių plaukų ir prašydama pasupti ant malūno
 308 VII    |         Baltaragiui net malūno ūžimą ir bundančio ežero šniokštimą.~   
 309 VII    |      bundančio ežero šniokštimą.~    Ir pats nepasijuto, kaip, tų
 310 VII    |          atsakė išvažiuodama Marcelė ir atsigręžusi šelmiškai nusijuokė.~   
 311 VII    |          girdėjo jos skambantį juoką ir matė gundančią šypseną.
 312 VII    |            pilnas ežeras. Tas juokas ir šypsena visur persekiojo
 313 VII    |          visur persekiojo Baltaragį, ir kartais net atrodė, kad
 314 VII    |           galvos, žilstančių paausių ir tuščios, vienišos senbernystės.
 315 VII    |               vienišos senbernystės. Ir juo toliau, juo daugiau
 316 VII    |              užsidengė ežero šlaitai ir aplinkiniai kalnai kalneliai,
 317 VII    |             pasaka mėlynavo ežeruose ir žaliavo šiluose. Neišsklaidė
 318 VII    |             pilna Baltaragio širdis, ir jis slankiojo tylus kaip
 319 VII    |           šešėlis, jo įsiklausydamas ir džiaugdamasis, o kartais
 320 VII    |           Malūnininkas, nors kartais ir baramas ūkininkų už malimo
 321 VII    |          dienas ant malūno slenksčio ir žiūrėdavo, akis įsmeigęs,
 322 VII    |           skambėti piršlių skambalai ir sukti į Jaudegių kiemą,
 323 VII    |          malūno slenksčio, pakildavo ir bėgiodavo nuo malūno prie
 324 VII    |            susiliedavo tie skambalai ir tas juokas, kuris nuo ankstyvo
 325 VII    |             pavasario jį persekiojo, ir jis nežinodavo, ką bedaryti.
 326 VII    |       Baltaragis žilstančius plaukus ir keikdavo savo senbernystę.~   
 327 VII    |       piršliu į Jaudegių kiemą, nors ir ne kartą buvo kilusi tokia
 328 VII    |          pagunda, Baltaragis nedrįso ir pagalvoti. Kas gi leis savo
 329 VII    |              nekalbant apie tai, kad ir pati duktė iš tolo pabėgtų
 330 VII    |              akių neturėsi kur dėti. Ir Baltaragis iš to sielvarto
 331 VII    |          gyventi, kaip gyveno, o gal ir iš viso nebegyvens.~   
 332 VII    |        susirūpino, liovėsi jį barusi ir gąsdinusi, kad pamesianti,
 333 VII    |          kampu ašarą nusišluostydavo ir su užuojauta klausdavo:~    -
 334 VII    |            apmaudu Uršulės rūpesčius ir užsidarydavo malūne.~   
 335 VII    |         užsidarydavo malūne.~    Bet ir užsidaręs malūne, neturėjo
 336 VII    |           priblokštas savo sielvarto ir kasdien vis daugiau pajuosdamas,
 337 VII    |            susukęs Baltaragiui galvą ir visas smegenis, ir ji pradėjo
 338 VII    |             galvą ir visas smegenis, ir ji pradėjo bėgioti pas kaimynus,
 339 VII    |           kaimynus, ieškodama vaistų ir pagalbos. Bet kur tu rasi
 340 VII    |        susirūpino ne tik Uršulė, bet ir vienas kaimynas, kurio niekas
 341 VIII   |      mauruose baigėsi Udruvės ežeras ir prasidėjo Padievyčio upelis,
 342 VIII   |           Udruvės ežerą su Dungvietų ir kitais ežerais.~    Tai
 343 VIII   |        klampios, neišbrendamos, nors ir nedidelės pelkės, apaugusios
 344 VIII   |              apaugusios krūmokšniais ir uogienojais, kuriuose rudenį
 345 VIII   |             prisirpdavo visokių uogų ir sueidavo iš visos apylinkės
 346 VIII   |             apylinkės uogautojų. Bet ir uogauti ten buvo pavojinga.~   
 347 VIII   |             kupsto, nugarmi į liūną, ir gerai, jeigu spėsi kokio
 348 VIII   |              Mauras nutrauks į dugną ir nei ženklo nepaliks, kur
 349 VIII   |              ištikdavo liekne žmones ir gyvulius. Bet tai netiesa.
 350 VIII   |            buvo toks netikęs velnias ir dar toks tinginys, kad niekam
 351 VIII   |                 Žmonės būtų jį visai ir užmiršę, jeigu moterys ir
 352 VIII   |            ir užmiršę, jeigu moterys ir piemenys laikas nuo laiko
 353 VIII   |               žinai, nusigąsdavo kad ir snaudžiančio velnio ir pabėgdavo,
 354 VIII   |           kad ir snaudžiančio velnio ir pabėgdavo, o drąsesnieji
 355 VIII   |              prikeldavo Pinčuką, bet ir pavaikydavo po pelkes iš
 356 VIII   |             nors į nuošalesnį liekną ir snausdavo per dienas ir
 357 VIII   |              ir snausdavo per dienas ir naktis. Kai snausti nusibosdavo,
 358 VIII   |         kartais pasvajodavo, kad gal ir neblogai butų, jeigu turėtų
 359 VIII   |              suviliosi į pelkes? Tai ir teko Pinčukui tiktai sapnais
 360 VIII   |              žmogus jo vietoje imtum ir pasikartum, bet kaip velniui,
 361 VIII   |               dar tokiam netikusiam, ir toks gyvenimas buvo geras.
 362 VIII   |             priprato prie savo sapnų ir prie Baltaragio malūno nuolatinio
 363 VIII   |           klausydavo snūduriuodamas, ir jam visiškai to pakako.
 364 VIII   |               Jeigu nėra pačios, tai ir nereikia. Ir maža rūpesčio
 365 VIII   |             pačios, tai ir nereikia. Ir maža rūpesčio buvo Pinčukui,
 366 VIII   |             pagalvodavo, bet čia pat ir vėl užsnūsdavo. - Didelio
 367 VIII   |              Tegu sau mala.~    Taip ir neprisirengė Pinčukas nueiti
 368 VIII   |             Baltaragio malūnas mala. Ir gal būtų niekada nenuėjęs
 369 VIII   |            gal būtų niekada nenuėjęs ir dabar sau kiurksotų Paudruvės
 370 VIII   |               tiesiog kažko stigdavo ir jis imdavo nerimauti. Ir
 371 VIII   |             ir jis imdavo nerimauti. Ir kai Baltaragis, sužavėtas
 372 VIII   |            dažniau užmiršdavo malūną ir nutildavo jo nuolatinis
 373 VIII   |          Pinčukui buvo labai nuobodu ir baisiai neramu.~    - Kodėl
 374 VIII   |            žmonėse tinka pasirodyti, ir nuėjo vieną pavakarę Baltaragio
 375 VIII   |             malūno slenksčio sėdinti ir žiūrintį į antrą ežero pusę.~    -
 376 VIII   |                pasisveikino Pinčukas ir atsistojo priešais.~   
 377 VIII   |            su kepeliušuku ant galvos ir dar su užkišta gaidžio plunksnele.~    "
 378 VIII   |       atsirado? - nustebo Baltaragis ir pats sau pagalvojo. - Ar
 379 VIII   |      atsikratyti įkyraus pribuvėlio, ir vėl nusigręžė į ežero pusę.~    -
 380 VIII   |             Pinčukas taip pat pakilo ir žiūri į tą pusę.~    - Suprantu, -
 381 VIII   |          žinai? - nustebo Baltaragis ir atsigręžė į svečią.~    -
 382 VIII   |     truktelėjo pečiais Pinčukas.- Aš ir pats galvoju, kad būtų laikas
 383 VIII   |       ponaičiuką, ko čia jam reikia, ir pamatė, kad tas ne toks,
 384 VIII   |        paklausė Baltaragis, spėdamas ir bijodamas įspėti.~    -
 385 VIII   |            Argi nepažįsti? - nustebo ir Pinčukas. - Kaimynas. Čia
 386 VIII   |              ponaičiukas kepeliušuką ir nusilenkė. Baltaragis pamatė
 387 VIII   |        ragiukus, iššokusius kaktoje, ir jokių abejonių neliko.~    -
 388 VIII   |                nusišiepė Pinčukas. - Ir galiu kaip kaimynas padėti.~    -
 389 VIII   |        nustebo Baltaragis.~    - Kad ir vesti tą, kurią nori, -
 390 VIII   |              O paskui kiek pagalvojo ir pridėjo: - Jeigu tu man
 391 VIII   |             gerai, - atsakė Pinčukas ir ištraukė kažkokį popierių
 392 VIII   |          pasidėjo popierių ant kelio ir parašė sutartį, paskui atkišo
 393 VIII   |          Bakstelk į mažąjį pirščiuką ir pasirašyk.~    Baltaragis
 394 VIII   |        plunksną, bakstelėjo į pirštą ir pasirašė.~    - Tai po dvylikos
 395 VIII   |         kinkyk arklį, pasiimk piršlį ir važiuok pas tą, kurios nori.
 396 VIII   |    nesapnuoju? - pats savęs paklausė ir pasitrynė akis.~    Anoje
 397 IX     |       Juozapą Juodvalkį, žmogų tiesų ir protingą, ir paprašė, kad
 398 IX     |             žmogų tiesų ir protingą, ir paprašė, kad pabūtų jam
 399 IX     |               kad pabūtų jam piršliu ir važiuotų su juo pas Jaudegių
 400 IX     |            tas subarė. - Tokia merga ir eis už tavęs, seno kelmo?
 401 IX     |           Tiktai sarmatą apturėsime, ir daugiau nieko.~    - Kaip
 402 IX     |            tavęs nematė: nuvažiuosim ir parvažiuosim nieko nepešę.
 403 IX     |         dumples prie žaizdro dumdavo ir mokėdavo smagiai nusišnypšti
 404 IX     |              esąs šaunus kavalierius ir nesikentė piršliais važinėti.
 405 IX     |            kur nors pas nuotaką. Tai ir dabar, tariantis Juodvalkiui
 406 IX     |     Juodvalkis nusileido Baltaragiui ir sutiko važiuoti piršliais,
 407 IX     |              nusišnypštė per sieksnį ir prikibo:~    - Vežk ir mane, -
 408 IX     |       sieksnį ir prikibo:~    - Vežk ir mane, - pasisiūlė. - Juk
 409 IX     |     užkrosnio Jurgučiui, kiek sumišo ir atsipeikėjo. Ar kartais
 410 IX     |              atsipeikėjo. Ar kartais ir jis pats nekvailioja kaip
 411 IX     |        Juodvalkis pritrūko kantrybės ir galutinai pasiryžo:~    -
 412 IX     |        paskui tave pas Uršulę... Gal ir apženysiu... Bala jūsų nematė...~    -
 413 IX     |           vieną šnirpšlę per sieksnį ir išbėgo pasišokinėdamas Baltaragio
 414 IX     |         paežerėmis piršlių varpeliu, ir viskas laimingai pasibaigė.
 415 IX     |              malūno sparnų. Pagaliau ir tėvai nusileido.~    - Eik, -
 416 IX     |                    Man nieko daugiau ir nereikia, tiktai Marcelės
 417 IX     |            nereikia, tiktai Marcelės ir jos juoko, - atsakė Baltaragis,
 418 IX     |       prapliupo iš džiaugsmo juoktis ir net prisipažino:~    - O
 419 IX     |     klausdama, kas bus manasis. Štai ir atvažiavo dešimtą vakarą.
 420 IX     |        atvažiavo dešimtą vakarą. Jis ir bus mano.~    Bet tėvams
 421 IX     |            kažkodėl nuo visų purtėsi ir nenorėjo tekėti. Tai dabar
 422 IX     |      įsimetęs, neatstojo:~    - Kada ir kada važiuosim piršliais
 423 IX     |           išeis. O tu dar jaunas esi ir gali palaukti.~    Nepatenkintas
 424 IX     |         šnervę per sieksnį, pro kitą ir dūmė toliau dumples, kad
 425 IX     |          žiežirbos tryško iš žaizdro ir skraidė kalvės palubėmis
 426 IX     |           kai reikia palaukti.~    O ir Uršulė, sužinojusi apie
 427 IX     |         trinksėjo iš piktumo durimis ir, visa pažaliavusi, baltakiavo
 428 IX     |      palenktų), bet niekas nepadėjo, ir viskas nuėjo perniek. Ilgametė
 429 IX     |       pavirto neapykanta Baltaragiui ir pagieža jo nuotakai.~   
 430 IX     |       Baltaragio užsakai su Marcele, ir nieko čia nepadarysi. Nebent
 431 IX     |       kerštaudama Baltaragiui, o tas ir dėmesio neatkreipė. Ir dabar
 432 IX     |           tas ir dėmesio neatkreipė. Ir dabar vengė su ja susitikti;
 433 IX     |             beldėsi užsidaręs malūne ir laukė savo vestuvių.~   
 434 IX     |        vietos, kur tiek daug širdies ir vilčių buvo sudėta. Tiktai
 435 IX     |              pablūdo iš to sielvarto ir ko neišėjo iš proto. Nubėgusi
 436 IX     |           prisižėrė prijuostę smėlio ir išbarstė juo kelią, kuriuo
 437 IX     |          jiems kelias kryžiumi stotų ir jie namo nesugrįžtų. Paskiau
 438 IX     |      jaunamartei židinys neliepsnotų ir jos nešildytų, išbarstė
 439 IX     |                 Atlikusi visas burtų ir užkeikimų apeigas, kad jaunavedžiams
 440 IX     |         Uršulė dar laipiojo tvoromis ir žliumbė nesavu balsu.~   
 441 IX     |          galvos, tvoromis laipiojant ir žliumbiant, bet per daug
 442 IX     |         žinojo jos meilę Baltaragiui ir užjautė senmergės nusivylimą.
 443 IX     |           Uršule kažkas kitas darosi ir reiktų ją su šermukšnine
 444 IX     |              lazda nuo tvorų nukelti ir numaldyti. Bet pagaliau
 445 IX     |             greitai pasiėmė ryšulėlį ir, užsimaukusi skarelę ant
 446 IX     |      šuoliais važiavo vestuvininkai, ir pirmame vežime sėdėjo Baltaragis,
 447 IX     |       jaunavedžių laimės nepamatė, o ir jos niekas nepastebėjo.
 448 IX     |       išbarstė. Gal todėl jos burtai ir užkeikimai perniek nuėjo
 449 IX     |             užkeikimai perniek nuėjo ir krito ant jos pačios galvos.
 450 IX     |           tarpu nieko blogo neįvyko, ir niekas Uršulės nepasigedo,
 451 IX     |           prakeikė Baltaragio malūną ir pati pabėgo?.. Teks palaukti...~    -
 452 IX     |           palaukti...~    - Palaukti ir palaukti...- sumurmėjo nepatenkintas
 453 IX     |     sumurmėjo nepatenkintas Jurgutis ir nusišnypštė pro vieną šnirpšlę
 454 X      |            Paudruvės kaimas. Malūnas ir tas stovėjo iškėlęs sparnus,
 455 X      |              iš to džiaugsmo pakilti ir lėkti ar pasileisti šokti
 456 X      |     vestuvininkais.~    O Baltaragio ir pažinti nebuvo galima, taip
 457 X      |        galima, taip staiga pajaunėjo ir atgijo. Sukosi su visais
 458 X      |           kaip tikras jaunikis, nors ir su pražilusia galva, visą
 459 X      |              Skraidė su juo po kiemą ir malūną, čia susikibusi rankomis,
 460 X      |         rankomis, čia vėl ištrūkdama ir viliodama, kad Baltaragio
 461 X      |              dabar ji čia jaunamartė ir būsima šeimininkė. Baltaragis
 462 X      |              pasakos karalius. Dabar ir pasaka, ir pats karalius
 463 X      |           karalius. Dabar ir pasaka, ir pats karalius jai priklausė.
 464 X      |           dar netikėdamas savo laime ir negalėdamas atgauti žado
 465 X      |     sklidinai pripildžiusio jo širdį ir viską aplinkui - skardį,
 466 X      |                skardį, malūną, ežerą ir smilkstančias pušynų viršūnes.~   
 467 X      |              ūžė ant kalno vestuvės, ir Baltaragis įtikėjo savo
 468 X      |        vienas pasiliks su savo laime ir niekas jam netrukdys ja
 469 X      |            jaunavedžiams daug sėkmės ir ilgo amžiaus. O piršlys
 470 X      |        piršlybas, bet, išlikęs gyvas ir jaunamartės apdovanotas
 471 X      |          ligi savo gyvos galvos, bet ir ligi mano, o aš ketinu ilgai
 472 X      |         malsiu tau už dyką ligi savo ir tavo gyvos galvos ir per
 473 X      |            savo ir tavo gyvos galvos ir per amžių amžius, kol suksis
 474 X      |          malūno sparnai ant skardžio ir tavo kalvė dundės pakalnėje.~   
 475 X      |            Atsisveikinę su kaimynais ir savo piršliu, būsimu kūmu
 476 X      |        spindulys švystelėjo į trobą, ir Marcelė, linksma ir laiminga,
 477 X      |           trobą, ir Marcelė, linksma ir laiminga, pribėgo prie lango,
 478 X      |       pakriūte sukosi malūno sparnai ir malūnas ūžė, tolumoje tyvuliavo
 479 X      |         voratinkliais jie apraizgyti ir kiek čia daug svetimų dulkių
 480 X      |              čia daug svetimų dulkių ir šiukšlių.~    Tai greitai,
 481 X      |          greitai, atsidariusi langus ir duris, griebėsi šluotos,
 482 X      |              parūko dulkių debesimis ir išvirto į lauką. Iššlavusi
 483 X      |             aslą, išbarsčiusi smėliu ir meldais, atsidarė kraitinę
 484 X      |            atsidarė kraitinę skrynią ir pradėjo dangstyti visus
 485 X      |      surūkusi troba staiga atjaunėjo ir nušvito kaip jaunamartė.~   
 486 X      |          Marcelė puolė prie krosnies ir užkūrė pirmą kartą židinį.
 487 X      |        krosnis buvo užgargėjusi, bet ir čia nauja šluota padėjo,
 488 X      |             čia nauja šluota padėjo, ir krosnyje linksmai sužėravo
 489 X      |            apglėbti, bet ji paspruko ir užbėgo į viršų.~    - Ką
 490 X      |    atidarydama visas malūno sklendes ir langelius, aplinkui mosuodama
 491 X      |            aplinkui mosuodama šluota ir visas šiukšles ir dulkes
 492 X      |             šluota ir visas šiukšles ir dulkes šluodama į apačią.~   
 493 X      |             paskendo dulkių debesyje ir spruko iš savo malūno čiaudėdamas,
 494 X      |            visus malūno voratinklius ir susigulėjusius dulkių klodus.
 495 X      |       Marcelė numetė į pašalį šluotą ir pasileido tekina pakriūte
 496 X      |          plyšius, bet sparnai sukosi ir sklaidė dulkes, o atsikvošėjęs
 497 X      |             Marcelė spėjo nusirengti ir, pūkštelėjusi į skaidrų
 498 X      |   prisiskynusi pilną glėbį. Laimingi ir linksmi grįžo iš ežero,
 499 X      |            tokia ji buvo atjaunėjusi ir pagražėjusi, kad net akyse
 500 X      |        išsisuko iš Baltaragio glėbio ir jau nešė į stalą garuojančius