Chapter

  1 I      |            stataus skardžio stovėjo Baltaragio vėjinis malūnas. Nuo neatmenamų
  2 I      |           užtrauktų pelkių maurais. Baltaragio malūnas buvo ant aukščiausio
  3 I      |          visu malūnu. Bet pragyveno Baltaragio tėvų tėvai, ežeras visą
  4 I      |            jaunikiai su piršliais į Baltaragio malūną, bet neįstengdavo
  5 I      | nesuprasdavo, kaip paklysdavo, nors Baltaragio malūnas iš tolo per mylią
  6 I      |         pastoja piršliams kelią pas Baltaragio dukterį. Net giedriausią
  7 I      |         piršliai, užuot nuvažiavę į Baltaragio malūną, atsidurdavo visai
  8 I      |           važiuoti su piršliais pas Baltaragio dukterį.~    Kas čia buvo,
  9 I      |        nežinojo. Sklido gandai, kad Baltaragio gražuolė dukra susidėjusi
 10 I      |             žinomas ir artimiausias Baltaragio kaimynas. Dar kiti, nenorėdami
 11 I      |             kuri ilgus metus gyveno Baltaragio malūne, ir su ja tenai keisti
 12 II     |        pelkių, pabėgo plūsdamasi iš Baltaragio namų, kuriuose nuo senų
 13 II     |      paskutinės vilties ištekėti už Baltaragio ir pasidaryti tikra malūnininke,
 14 II     |                  Ar ne čia bus pono Baltaragio garsusis dvaras?~    - Ne
 15 II     |          apmirdama Uršulė, - tiktai Baltaragio, ir ne dvaras, bet malūnas.~    -
 16 II     |            tai buvęs seno raganiaus Baltaragio ir jo bičiulio Paudruvės
 17 II     |         likusius sijonus, sugrįžo į Baltaragio malūną.~    Baltaragio laimė,
 18 II     |            į Baltaragio malūną.~    Baltaragio laimė, kad laiku išgirdo
 19 III    |        rytas, kai Uršulė tiesiai iš Baltaragio malūno atbėgo į kleboniją
 20 III    |        skriaudas ir keistą nutikimą Baltaragio malūne.~    - Girdėjau apie
 21 III    |                    Girdėjau apie tą Baltaragio malūną, - nusižiovavo klebonas
 22 III    |           kartą ėmė ir išgirdo, kad Baltaragio malūnas sukasi be vėjo.~    -
 23 III    |            jau iš tolo pamatė, kaip Baltaragio malūnas mosuoja sparnais,
 24 III    |       Klebonėli, - įpuolusi sako, - Baltaragio malūnas sukasi~    - Tai
 25 III    |              Tiktai paskui, kai pas Baltaragio dukterį pradėjo važiuoti
 26 III    |            ką daryti. O gandai apie Baltaragio malūną vis labiau ir plačiau
 27 IV     |        Uršulė gerai žinojo, kad čia Baltaragio ir jo bičiulio Pinčuko klastingi
 28 IV     |            savimi ir kitiems skelbė Baltaragio su Pinčiuku burtų užmačias
 29 IV     |         pagavęs, kai įspėjo tariamą Baltaragio ir Pinčuko sąmokslą.~   
 30 IV     |         motiną negalėjo ištekėti už Baltaragio), ir ji pasiryžo kilniu
 31 V      |            kad Paudruvės krašte yra Baltaragio malūnininko nepaprasta duktė,
 32 V      |            Su tokiais galima ir pas Baltaragio dukterį nuvažiuoti, nors
 33 VI     |         ūžimo niekas kitas nežavėjo Baltaragio jaunystėje, tarytum nieko
 34 VI     |             ramiai gyventi.~    Tas Baltaragio linkėjimas ar metai, kurie
 35 VII    |      vandenyse. To juoko buvo pilna Baltaragio širdis, ir jis slankiojo
 36 VII    |       pagalbą nuo tokios ligos?~    Baltaragio nelaimei, juo susirūpino
 37 VIII   |        skardžio pusėje, kur stovėjo Baltaragio malūnas, buvo Paudruvės
 38 VIII   |        snūduriuodavo, klausydamasis Baltaragio malūno ūžimo.~    Žmonės
 39 VIII   |             prie savo sapnų ir prie Baltaragio malūno nuolatinio ūžimo,
 40 VIII   |          tiktai kartais, beklausant Baltaragio malūno ūžimo, parūpdavo.~    -
 41 VIII   |       Pinčukas nueiti pažiūrėti, ką Baltaragio malūnas mala. Ir gal būtų
 42 VIII   |             ir nuėjo vieną pavakarę Baltaragio aplankyti. Tą rado ant malūno
 43 IX     |             nors nuvažiuoti. Jei už Baltaragio neis Jaudegių Marcelė, tai
 44 IX     |        tavim paskui nuvažiuosim pas Baltaragio Uršulę?~    - Man vis tiek, -
 45 IX     |             Jaudegių Marcelę ar pas Baltaragio Uršulę, tik kad bent kartą
 46 IX     |           gerai!.. Eik, parišk prie Baltaragio arklio skambalą, - pasiuntė
 47 IX     |           ir išbėgo pasišokinėdamas Baltaragio arkliui skambalo parišti.~   
 48 IX     |         neisiu, - sako, - tiktai už Baltaragio. Jis bent pasups mane ant
 49 IX     |              Na, dabar lieka tiktai Baltaragio Uršulę išleisti už mano
 50 IX     |             važiuosim piršliais pas Baltaragio Uršulę? - kasdien klausinėjo.~    -
 51 IX     |           Švendubrės bažnyčioje ėjo Baltaragio užsakai su Marcele, ir nieko
 52 IX     |      nepasigedo, tiktai Jurgutis po Baltaragio vestuvių vėl prie kalvio
 53 IX     |       kalvis, - kad Uršulė prakeikė Baltaragio malūną ir pati pabėgo?..
 54 X      |        visais vestuvininkais.~    O Baltaragio ir pažinti nebuvo galima,
 55 X      |        ištrūkdama ir viliodama, kad Baltaragio širdis iš to džiaugsmo vos
 56 X      |         juokėsi Marcelė, glostydama Baltaragio pražilusią galvą, - o aš
 57 X      |             nusijuokusi išsisuko iš Baltaragio glėbio ir jau nešė į stalą
 58 XI     |            kaip vasaros sapnas buvo Baltaragio laimė. Praėjo metai kaip
 59 XI     |            gal būtų įkyrėjusi tokia Baltaragio meilė, bet ji mokėjo viską
 60 XI     |           už širdies ir susmuko ant Baltaragio rankų.~    - Kas tau yra,
 61 XI     |        tiktai visa prisiglaudė prie Baltaragio. Tada ji kaip tik po širdimi
 62 XI     |      sielojiesi? - iš karto suprato Baltaragio sielvartą. Taip buvo, taip
 63 XI     |          pro skausmus šypsena. Tada Baltaragio širdyje suruseno viltis,
 64 XII    |        žiemos vakarą nustojo suktis Baltaragio malūnas. Su jo sparnais
 65 XII    |          apsisuko gyvenimo ratas. O Baltaragio troboje atsirado lopšys
 66 XII    |         priėjo sunkiu žingsniu prie Baltaragio ir uždėjo ranką ant jo palinkusio
 67 XIII   |           tik atėjo, išgirdusi apie Baltaragio nelaimę, su paguoda ir pagalba,
 68 XIII   |          lopšio ir uždėjo ranką ant Baltaragio peties.~    - Leisk, - tarė, -
 69 XIII   |             malūno sparnai ir nauji Baltaragio rūpesčiai. O Uršulė pasiliko
 70 XIII   |          pradėjo tvarkytis iš naujo Baltaragio namuose, viską suimdama
 71 XIII   |      Uršulės meilumas nepradžiugino Baltaragio. Jis tik šnairomis žvilgtelėjo
 72 XIII   |         savo priekabėmis.~    Prieš Baltaragio akis, kur jis tik pažvelgdavo,
 73 XIV    |            drebėdamas, susmuko prie Baltaragio kojų.~    - Kas atsitiko? -
 74 XIV    |           visas miltuotas ir klausė Baltaragio pamokymo kaip tikro savo
 75 XV     |           tokių, kurie buvo girdėję Baltaragio ir Juodvalkio suokalbį,
 76 XV     |            Juodvalkiu piršliais pas Baltaragio Uršulę naująja Šešelgos
 77 XV     |             ji tą pat rytą prakeikė Baltaragio malūną ir pabėgo į Švendubrės
 78 XV     |        kitaip čia buvo, tiktai apie Baltaragio malūną ėmė sklisti nepaprasti
 79 XVI    |       Pinčukas nuo to ryto pasidarė Baltaragio bernas ir ištikimai pratarnavo
 80 XVI    |            vis labiau priprato prie Baltaragio malūno. Savo liūno net prisiminti
 81 XVI    |         Pinčukas taip priprato prie Baltaragio malūno, kad visiškai pasikeitė
 82 XVI    |           ir visam laikui pasilikęs Baltaragio malūne, jei ne toks atsitikimas.
 83 XVI    |                Mergina pribėgo prie Baltaragio, meiliai apsikabino jo kaklą
 84 XVI    |        tikėti, kad tai būtų ta pati Baltaragio duktė, piktesnė už raganą,
 85 XVI    |          pelkėse, o paskui sukdamas Baltaragio malūną) ir negalėjo nieko
 86 XVII   |          pasiųstas į malūną, pamatė Baltaragio dukterį Jurgą, jau gražią
 87 XVII   |             Jurgutis slankiojo apie Baltaragio kalną ir malūną, norėdamas
 88 XVII   |          dabar nuvežk piršliais pas Baltaragio Jurgą.~    - Matai, ko įsigeidė! -
 89 XVII   |            kalvės ir sukdavosi apie Baltaragio malūną,~    Pagaliau kalvis,
 90 XVIII  |          geriau nevažiuokime pas tą Baltaragio dukterį. Tėvas raganius,
 91 XVIII  |         taip nebus. Neatvažiuos pas Baltaragio dukterį joks jaunikis su
 92 XVIII  |            Pinčukas negrįžo atgal į Baltaragio malūną, nors ir buvo dar
 93 XVIII  |         galvojo apie naujas kliūtis Baltaragio dukters piršliams ir lakstė
 94 XVIII  |            kad vis dar Jurgutis dėl Baltaragio dukters iš proto kraustosi.
 95 XVIII  |          praeis. O tuo laiku gal ir Baltaragio duktė ištekės ir nebus pagundų.~   
 96 XVIII  |             nepavyko atvažiuoti pas Baltaragio dukterį. Vis kas nors pakeliui
 97 XVIII  |            labai mylėjo.~    O apie Baltaragio malūną, jaunikių su piršliais
 98 XIX    |               Bet Pinčukas iš tokio Baltaragio grasinimo tiktai nusikvatojo.~    -
 99 XX     |           ir Girdvainiui kelias pas Baltaragio dukterį Jurgą, nors ir su
100 XX     |           Jau buvo matyti ant kalno Baltaragio malūnas, kai staiga iš Paudruvės
101 XX     |          Girdvainis spėjo pastebėti Baltaragio malūno kryptį ir paleido
102 XX     |             pamatė, kad atvažiavo į Baltaragio kiemą, tiktai ne keliu,
103 XX     |   Girdvainis su Anupru, atvažiavę į Baltaragio malūno kiemą, dairėsi aplinkui
104 XX     |            lyg per sapną Girdvainis Baltaragio balsą, o akių negali nuo
105 XXIII  |     Pirmieji gaidžiai pragiedojo, o Baltaragio seklyčioje vis dar sėdėjo
106 XXIV   |            Girdvainis.- Malūnininko Baltaragio duktė Jurga.~    - Pala? -
107 XXIV   |             rašęs klebonas. - Kokio Baltaragio? Ar ne to raganiaus, kuris
108 XXV    |          stebėtis, ar Girdvainio su Baltaragio Jurga nelauktais užsakais,
109 XXV    |            stebėjęsis Girdvainio su Baltaragio Jurga užsakais, nes, blaiviau
110 XXV    |          nesurasdamas, ir kodėl pas Baltaragio Jurgą negalėjo joks jaunikis
111 XXV    |         nesugrįžo.~    Sužadėtinę - Baltaragio Jurgą - daug kas buvo sutikęs
112 XXV    |          Ogi nežinai, Girdvainis su Baltaragio Jurga užsakų." O jergutėliau,
113 XXV    |            tikro nesužinosi, o apie Baltaragio malūną seniai visokie gandai
114 XXVI   |           obuolmušiai žvengė netoli Baltaragio malūno. Tada ir Jurgutis
115 XXVII  |                         XXVII~    O Baltaragio malūne ir namuose po tų
116 XXVII  |           vietos, patys nevažiavo į Baltaragio malūną, o paskui pats Baltaragis,
117 XXVII  |       malūnus, ne kartą apgailėdami Baltaragio malūną, kuris stovėjo kaip
118 XXIX   |         pasiekė Paudruvės kraštą ir Baltaragio malūną.~    Malūnas stovėjo
119 XXIX   |            durys, ir Anupras pamatė Baltaragio šešėlį. Pūstelėjo vėjas,
120 XXIX   |             tik nesivaidena kartais Baltaragio dvasia.~    - Ar dar gyvas,
121 XXIX   |          Anupras.~    Tada sujudėjo Baltaragio šešėlis ir, priėjęs prie
122 XXIX   |                sušuko ji ir puolė į Baltaragio glėbį, drebėdama kaip epušės
123 XXIX   |        kalvę apsivogus, - užklydo į Baltaragio malūną. Per naktį pratūnojo
124 XXX    |   Girdvainis.~    - Ogi ar ne tu su Baltaragio Jurga vos švintant lėkei
125 XXX    |           tu važiavai piršliais pas Baltaragio Jurgą. O tavo obuolmušius
126 XXXI   |    pavasario atolaidį, grįždamas iš Baltaragio malūno, ėjo Anupras susimąstęs
127 XXXII  |                           XXXII~    Baltaragio malūne ir namuose po Anupro
128 XXXIII |             žuvęs, turi suktis apie Baltaragio malūną.) O pelėda ar apuokas,
129 XXXIII |           nauja viltim, atsiradusia Baltaragio širdyje.~
130 XXXVIII|      susipykai per nesusipratimą ir Baltaragio apgavimą... Bet aš visai
131 XXXIX  |         prieš keletą metų atbėgo iš Baltaragio malūno ir apsimetė esanti
132 XL     |              tiktai po metų jaunoji Baltaragio žmona pagimdžiusi dukterį
133 XL     |         dariusi. Tiktai paskui, kai Baltaragio dukra jau buvo paaugusi,
134 XL     |           su piršliu nuvažiuoti pas Baltaragio dukterį, tiktai paskui tas
135 XL     |           nuvažiavęs su piršliu pas Baltaragio dukterį ir auštant atlėkęs
136 XLII   |            mane už jį piršliais pas Baltaragio dukterį Jurgą, tai aš tave
137 XLIII  |        Udruvės ežero kranto stovėjo Baltaragio malūnas, tarsi rankas iškėlęs,
138 XLIII  |     atošvaistėse tiesiai per kalnus Baltaragio malūno link.~    Prasidėjo
139 XLIV   |           eina tiesiai per kalnus į Baltaragio malūną. Man reikia jam už
140 XLIV   |            akių, kad tas nenueitų į Baltaragio malūną. Bet nelengva buvo
141 XLIV   |           kur ant pakriūtės stovėjo Baltaragio malūnas, iškėlęs sparnus
142 XLIV   |         baisiu ilgesiu žiūrėdamas į Baltaragio malūno sparnus, apšviestus
143 XLIV   |            priešininką, ir nulėkė į Baltaragio malūną, palikdamas Girdvainį
144 XLV    |          Paudruvės krašto merginą - Baltaragio dukterį ir Girdvainio nuotaką.~   
145 XLVI   |           gaisras ilgiau nepatraukė Baltaragio dėmesio. Jis, visas susikaupęs,
146 XLVI   |               kartojo stingstančios Baltaragio lūpos, - tai aš tave pražudžiau.~   
147 XLVI   |          trenkė perkūnija tiesiai į Baltaragio malūną.~    Tai senelis
148 XLVI   |          pergale ir tyčiodamasis iš Baltaragio, visai nepastebėjo, kaip
149 XLVII  |          patį atrado tarpukalnėje į Baltaragio malūną po nugriuvusia pušimi
150 XLVII  |             Daugiau žmonės pasigedo Baltaragio malūno, kuris per žiemą
151 XLVII  |       šviesas buvo matyti ant kalno Baltaragio malūnas, iškėlęs sparnus
152 XLVII  |        pažiūrėjus į žaibų apšviestą Baltaragio malūną. Pats nežinodamas
153 XLVII  |            po malūno griuvėsiais. O Baltaragio akmenį taip ir paliko viršukalnėje,
154 XLVII  |             darysi?~    O kur dingo Baltaragio duktė, linksmoji gražuolė
155 XLVIII |         jais kaip vėjo sparnais pas Baltaragio dukrą piršlybų, o paskui
156 XLVIII |           visiškai neaišku. Gal jis Baltaragio pasąmonėje pasivaideno,
157 XLVIII |      griauna tą skardį, kur stovėjo Baltaragio malūnas, ir pradeda tada
158 XLVIII |             O į tą skardį, kur buvo Baltaragio malūnas, o dabar tiktai
159 XLVIII |           audra, prieš aušrą atgyja Baltaragio akmuo ir per jo veidus nurieda
160 XLVIII |           pušynų vargonai, nušvinta Baltaragio akmuo ir vėl sustingsta.