Chapter

  1 I      |      Baltaragio tėvų tėvai, ežeras visą laiką skalavo pakrantę,
  2 I      |         tylėjo kaip žemė.~    Tada visa burna prakalbėjo Švendubrės
  3 II     |       vieną rytą auštant sugrįžusi visa dumblina iš Paudruvės pelkių,
  4 II     |     nesuprasi, o ir pati Uršulė ne visą teisybę sakė, nes ir pati
  5 II     |           čia dabar? - net nutirpo visa Uršulė.~    O iš karietos
  6 II     |           viskas įvyko.~    Tiktai visa Uršulės laimė, kad iš tos
  7 II     |           dešine ištraukė iš maurų visą dumbliną Pinčuką. Norėjo
  8 II     |            įsiutusi kaip ragana ir visa purvina, ligi kelių pasikaišiusi
  9 III    |            Uršulės pasakojimą, nes visą laiką rengėsi pradėti žūtbūtinę
 10 III    |            klebonui priminti. Teko visą laiką kovoti visomis keturiomis.
 11 IV     |      Uršulė iš pat mažens nekentė. Visą senmergės tulžį ant jos
 12 V      |     neturėjo. Per tuos obuolmušius visą ūkį apleido, kurį tėvas
 13 V      |          merginos, kuri nesibijotų visą gyvenimą važinėti tokiais,
 14 V      |    viesulai, arkliais. Pravažinėjo visą rudenį pas aplinkines merginas
 15 V      |         Taip išvažinėjo Girdvainis visą kraštą bemerginėdamas, bet
 16 V      |        merginos į saujas, o bernai visa gerkle nusižvengė.~    -
 17 V      |   pažiūrėjo Girdvainiui į akis ir, visa nukaisdama, tarė:~    -
 18 VI     |           ne tik pats save, bet ir visą dievo pasaulį buvo užmiršęs.~   
 19 VI     |         esą, jai per daug darbo su visa namų apyvoka, kad jis nieko
 20 VI     |            į bažnyčią, kartais net visą dieną sugaišdavo, tuo nepaprastai
 21 VII    |       juokas greitai nuskambėjo po visą malūną ir senstantį Baltaragį
 22 VII    |           Tiktai juokais prapliups visa apylinkė, kad akių neturėsi
 23 VII    |      matydama, net senmergė Uršulė visa širdimi Baltaragiu susirūpino,
 24 IX     |     neatstojo Baltaragis. - Aš tau visą gyvenimą dykai malsiu už
 25 IX     |       baisiai užsigeidė, pamiršusi visą mergystės drovumą.~    -
 26 IX     |   trinksėjo iš piktumo durimis ir, visa pažaliavusi, baltakiavo
 27 IX     |           lūkesčius į jį sudėjusi, visą savo gyvenimą pašventusi,
 28 X      |            ir su pražilusia galva, visą laiką neišleisdamas iš akių
 29 XI     |   neatsipeikėjo iš savo džiaugsmo. Visą laiką žiūrėjo į Marcelę,
 30 XI     |         pradėjo kilti į viršų.~    Visa laimė, kad Baltaragis, išgirdęs
 31 XI     |        dingo šypsena jos veide, ji visa išbalo ir pasviro.~    -
 32 XI     |            ją į glėbį.~    Marcelė visa kaip epušės lapas drebėjo.~    -
 33 XI     |           Marcelė neatsakė, tiktai visa prisiglaudė prie Baltaragio.
 34 XI     |     Marcelės lovos ir susitiko jos visa pakeliantį žvilgsnį su švintančia
 35 XII    |      jausdamas, kad palydi į kapus visą savo gyvenimo laimę ir jam
 36 XII    |           negalėjo suvokti, tiktai visa širdimi jautė - kol gyvas
 37 XII    |       lopšio, kur buvo jo gyvenimo visa viltis.~
 38 XIII   |      nelaimes, norėdama jam padėti visa širdimi, nes ji vis dar
 39 XIII   |       kūdikis.~    - Supsiu aš čia visą laiką, - piktai burbtelėjo
 40 XIV    |            ta niurzga senmergė jai visą jaunystę buvo apkartinusi
 41 XIV    |       pūškuodama Uršulė iš pelkių, visa dumblina ir baisiai įsiutusi.~    -
 42 XV     |   Baltaragis negi tik už jo sąmojį visą laiką būtų jam už dyką malęs?
 43 XV     | išsimiegoti.~    Bet ir miegodamas visą laiką prunkštė ir šnirpštė,
 44 XV     |  pasipurtydamas Jurgutis, - geriau visą gyvenimą dumples pūsiu ir
 45 XVI    |            baisesne už raganą, bet visa tai darydavo tiktai didesniam
 46 XVI    |     nenoromis suko malūno sparnus, visą laiką galvodamas, ką čia
 47 XVII   |         tarė susižavėjęs Jurgai. - Visą amžių žiūrėčiau į tave ir
 48 XVIII  |           Ką darytum, tokią gavęs? Visą amžių keiktumeis.~    Tai
 49 XVIII  |            daug galvosūkio turėjo. Visą laiką galvojo apie naujas
 50 XVIII  |        pasvajoti, bet užtat atgavo visą velnišką galybę ir vikrumą.~   
 51 XVIII  |         nebus pagundų.~    Bet per visą rudenį nė vienam jaunikiui
 52 XVIII  |           Jurgučio niekas neįtarė. Visą bėdą suversdavo Paudruvės
 53 XIX    |           šermukšninę lazdą ir dėl visa ko pasiėmęs iš malūno seną
 54 XIX    |          Taip surišiu uodegas, kad visą amžių tampysitės ir piausitės,
 55 XIX    |           tampysitės ir piausitės, visa kita užmiršdami pasaulyje.~   
 56 XX     |           su obuolmušiais žirgais. Visą savaitę jis laukė, nesulaukdamas
 57 XX     |        durk į akį, nieko nematyti. Visa laimė, kad Girdvainis spėjo
 58 XX     |            antrą ir eis drauge per visą gyvenimą.~    Tai ir užtruko
 59 XX     |            Kamaroje alaus statinė, visą savaitę tūtavusi, nesiliovė
 60 XXI    |           nuo mano biednos galvos. Visą karčemą pasmardino tas chamas.~    -
 61 XXII   |    kamaroje, kai pasirodė Pinčukas visa savo velniška nuogybe, Raupys
 62 XXII   |  obuolmušius. Tada pražūsi pats su visa savo dūšia.~    - Durnas
 63 XXIII  |           su mano obuolmušiais per visą gyvenimą.~    - Nežinau, -
 64 XXIII  |          Girdvainio glėbio.~    Po visą seklyčią Girdvainis gaudė
 65 XXV    |       išėjo iš zakristijos kažkaip visa sustingusi.~    Tokia ir
 66 XXVI   |           ten nesurado sau vietos. Visą laiką prieš akis stovėjo
 67 XXVI   |     Jurgutis jį pirmą kartą pamatė visa velniška baisybe su ragais
 68 XXVI   |      išlėkė kaip akis išdegęs.~    Visa velnio laimė, kad jis, lenktyniuodamas
 69 XXVI   |         kalviui į akis?~    Bet ir visa tai buvo tik vienas niekas,
 70 XXVII  |         negrįžo. Jis klaidžiojo po visą apylinkę, tartum jo galva
 71 XXVII  |       dukters galvos, kurią mylėjo visa savo sielvarto galybe, Kartais
 72 XXVII  |           nedrįsdama prisipažinti, visa širdimi įtikėjo, kad netrukus
 73 XXVII  |        užmiršti.~    Taip laukė ji visa širdimi Girdvainio, ir jis,
 74 XXVII  |            jų nesurasdamas, tiktai visą laiką girdėdamas jų žvengimą,
 75 XXVIII |  nuvažiuoti pas savo nuotaką, nors visa širdimi buvo jos pasiilgęs.~   
 76 XXIX   |            Tik širdis neklausė. Ji visą laiką nerimavo, daužės,
 77 XXIX   |         apie Girdvainį. Bet kokia? Visa sunerimo. Staiga pamestos
 78 XXIX   |          abejodamas, bet, sukaupęs visą pasiryžimą - kaip bus, taip
 79 XXIX   |          ir savo meile atstoti jam visą pasaulį, nes kitaip - jis
 80 XXIX   |    nereikia.~    Vienu atsikvėpimu visa tai pasakė Jurga, paskui,
 81 XXIX   |        senatvės pečiai, nujausdami visą jos sunkumą.~    Lauke dar
 82 XXIX   |     pavasario pūga pasikėlusi, tik visa troba krūptelėjo ir sudrebėjo.~   
 83 XXIX   |      gūsiais pro malūną į pakalnę. Visa laimė, kad ties pakriūte
 84 XXX    |      sirgsi ir, jei gyvas išliksi, visą amžių priepuolį turėsi.~   
 85 XXXI   |       rudens, kai pavogė juos, per visą žiemą Girdvainio obuolmušiai
 86 XXXI   |            javų vežimus ir prarado visą savo eiklumą, pavirto nuvarytais,
 87 XXXI   |    paukščiai sukasi? Ar tik ne čia visa nelaimė slepiasi?~    Anuprui
 88 XXXII  |      nusileidžiančių bangų, kurios visą laiką siautė Jurgos širdyje.~   
 89 XXXII  |            gyventi Jurga ir laukė, visa širdimi laukė, kad kažkas
 90 XXXII  |               Jau, - pasakė duktė, visa išbaldama kaip drobė.~    -
 91 XXXII  |      prisiglaudė prie jo krūtinės, visa virpėdama. Bet nespėjo nurimti,
 92 XXXII  |         tėvo rankų.~    Paskui per visą naktį kliedėjo Jurga, Tėvas
 93 XXXII  |        lovos, nesudėdamas akių. Ji visą laiką blaškėsi be sąmonės,
 94 XXXII  |         siaubo apimtomis akimis ir visa drebėdama, pagriebė tėvą
 95 XXXII  |      toliau nuo čia, - maldavo ji, visa drebėdama.~    - Nurimk,
 96 XXXII  |           aš nenoriu žūti! - Jurga visa virpėjo.~    - Nežūsi, dukrele,
 97 XXXIII |       sakyti ar nesakyti bičiuliui visą teisybę, tai ir pasakė dviprasmiškai: -
 98 XXXIII |          sidabrine kulka... Kitaip visa ta velniava neatsikratysi...
 99 XXXIV  |          greičiau ligi karčemos, - visą laiką bėgdamas galvojo, -
100 XXXIV  |       dešimt bačkų alaus, gėrė per visą dieną ir giedojo už arkliavagio
101 XXXV   |          ir bijosi velnio, sukaupė visą drąsą, tris kartus sušvilpė
102 XXXV   |    nusileisti. Tai ir žėrė Šešelga visą savo apmaudą velniui tiesiai
103 XXXV   |        Valdžia pasižadėjo atsiųsti visą baudžiamąjį būrį mužikams
104 XXXVI  |             bandė juokais paversti visą prietarą: visa bėda, kad
105 XXXVI  |            paversti visą prietarą: visa bėda, kad tos paskutinės
106 XXXVI  |            tiktai žvalgai, o atjos visa kariuomenė ir nušluos Paudruvės
107 XXXVII |            Dar peršalsi.~    Jurga visa drebėjo, tik ne šaltis ją
108 XXXVII |     klaikaus sapno, kuris slėgė jį visą gyvenimą, ir pasipurtė,
109 XXXVII |          metai slenka. Tik malūnas visą laiką ūžia, ir jo ūžime
110 XXXVII |            Ten neša karstą, o jame visą jo gyvenimo džiaugsmą ir
111 XXXVII |         našta, bet ji nesunki, nes visa jo paguoda - gražuolė duktė,
112 XXXVII |             suglaudęs sparnus. Ne, visa tai buvo tik sunerimusios
113 XXXVII |   mėnesiena slinko pro jo namus ir visą kraštą.~
114 XXXVIII|          atrado ant kelmo Šešelga, visą naktį veltui ieškojęs po
115 XXXVIII|       jeigu būtų primanęs, būtų ją visą į pragarą nugramzdinęs kartu
116 XXXVIII|               O Pinčukas, sukaupęs visą drąsą, priklibikšavo tuo
117 XXXVIII|           savo aistra išdegino jai visą širdį? Bet ir Pinčukas,
118 XXXVIII|             pasislėpusi už tvoros, visa tai matė ir girdėjo. Baisus
119 XXXIX  |           gi galėjo manyti, kad už visa tai, kas dėjosi Paudruvės
120 XXXIX  |           ir ištąsė Uršulės kasas, visą jos mergystės pasididžiavimą.~   
121 XXXIX  |        velnio nuotaką, kuri norėjo visą mūsų davatkyną užkerėti.~    -
122 XL     |   užsiminti nenorėdavęs, tarsi jam visa tai nė galvon neateitų.~   
123 XL     |         tokia baimė ėmusi, kad net visa drebėjusi, o biaurybė šikšnosparnis
124 XL     |           velnio išgelbėti ir pati visą amžių atgailoti.~    - Skirkite,
125 XL     |             prašydama pasigailėti, visa pamėlynavo, čia pat apalpo
126 XL     |         Per daug jam buvo įgrisusi visa ta velniava, kuri jo parapijoje
127 XLI    |    apsaugok koks ten buvo ėjimas!) visa šlapia (mat, kol atgaivino,
128 XLI    |        savo raganą! Ir taip toliau visą kelią. Vos tiktai sustodavo
129 XLI    |            pliumptelėjo į vandenį, visa pasinerdama.~    Visi sužiuro
130 XLII   |             Tad Visgirda, sutelkęs visą savo išmintį ir prityrimą,
131 XLII   |       rūkas nukrito, o jis pats su visa velniška nuogybe šmurkšt
132 XLIII  |            sklindantį lauke ir per visą karčemą, ir krūptelėjo nusigandęs.~    -
133 XLIII  |         kas čia ir iš kur zvimbia. Visa karčema buvo pilna klaikaus
134 XLIII  |        sklido iš visų kampų, tarsi visa karčema būtų kažkokio prakeikimo
135 XLIII  |          pačią kertę už stalo.~    Visa laimė, Šešelga iš karto
136 XLIII  |         tos baimės kiaurai žemę su visa savo karčema. Tiktai nujautė,
137 XLIII  |     plykstelėjo žaibas ir nušvietė visą padangę.~    Girdvainis
138 XLIII  |         palaukė, kol liepsna apėmė visą stogą, ir nuėjo gaisro atošvaistėse
139 XLIII  |  griaustiniais. Žaibai draskėsi po visą padangę. O liepsną pagavo
140 XLIV   |     lyžtelėjo liepsnų liežuviai ir visa karčema priėjo dūmų. Puolė
141 XLIV   |        žaibas išlėkė, nugriaudamas visą karčemos kampą.~    Persigandęs
142 XLIV   |        dangų. Pleškėdama liepsnojo visa karčema. Šešelga norėjo
143 XLIV   |    Pinčukas, pamatęs atlekiantį ir visą rūkstantį Šešelgą.~    -
144 XLIV   |              O Girdvainis, atgavęs visą savo išdidumą, eina tiesiai
145 XLIV   |            todėl, kad buvo raišas. Visą laiką plieskė žaibai, griaudėjo
146 XLIV   |         apie tai negalvojo, tiktai visa širdimi veržėsi prie jų,
147 XLIV   |        malūno sparnų, viršum kurių visa audra telkėsi, kryžiavosi
148 XLV    |        Jurga iš klaikaus sapno ir, visa drebėdama, pašoko iš lovos.
149 XLV    |     nepaprastas žvengimas, kad net visa seklyčia drebėjo.~    Jurga
150 XLV    |             Turiu aš jį surasti ir visa padaryti, kaip Anupras sakė,
151 XLV    |             glausdamasi kalbėjo. - Visą amžių taip gyvenčiau ir
152 XLV    |           ir, baisiai išsigandusi, visa drebėdama, pašoko iš lovos.~   
153 XLV    |          iš miego ir išgąsčio.~    Visa drebėdama, pribėgo Jurga
154 XLVI   |         arklio kanopomis ir žvengė visa gerkle, net susiriesdamas.~    "
155 XLVI   |       i-cha-cha! - žvengė Pinčukas visa gerkle tiesiai Baltaragiui
156 XLVII  |        ligi kelių į žemę įsmukusį, visą tarsi suanglėjusį, tarsi
157 XLVII  |      kibiro, ir žaibai draskėsi po visą padangę. Pro jų akinančias
158 XLVII  |      nežinojo ir negalvojo, tiktai visa širdies neapykanta jautė,
159 XLVIII |  suakmenėjau, jos netekęs. Ak, juk visa tai pasaka, kuri klaidina