Chapter

  1 I      |         skalavo pakrantę, o malūnas vis stovėjo kaip stovėjęs ant
  2 I      |           padaryti. O duktė kasdien vis gražesnė darėsi, tiktai
  3 I      |        juokas. Tai matydamas, tėvas vis dažniau užsidarydavo malūne,
  4 II     |          cypdamas ir unkzdamas, bet vis dar neatstodamas. Tada Uršulė
  5 II     |            Švendubrės linkui. Bėgo, vis dar atsigrįždama ir kairiosios
  6 III    |             velniavos apsėsta), bet vis neprisirengė, pagaliau paseno
  7 III    |       gandai apie Baltaragio malūną vis labiau ir plačiau sklido.
  8 IV     |          Neblogos širdies moterėlės vis dėlto būta tos Uršulės.~   
  9 IV     |           mato - nieko neišeis, bet vis dėlto paskutinės vilties
 10 IV     |           darosi. Tai jis, vargšas, vis tavęs laukia ir nesulaukia.
 11 V      |             atrasiu.~    Bet, deja, vis nesurasdavo tokios merginos,
 12 VI     |                            VI~    O vis dėlto ne visai be pagrindo
 13 VI     |          linkėjimas ar metai, kurie vis labiau tursino ir taip susirietusią
 14 VI     |           padėjo, ir Uršulė kasdien vis dievobaimingesnė darėsi.
 15 VI     |            burtus, kuriais tikėjosi vis dėlto Baltaragį prisivilioti,
 16 VI     |      Mergelei skaistybės apžadus ir vis dažniau išeidavo į bažnyčią,
 17 VI     |              tuo piktesnė buvo. Bet vis dėlto Baltaragis neprarado
 18 VII    |            berną. Kur ėjo, ką darė, vis akyse vaidenosi Marcelė,
 19 VII    |          tarpuežerėje, o Baltaragis vis dar negalėjo užmiršti nei
 20 VII    |           klaikų šiurpulingumą, bet vis tiek Baltaragiui nenustelbdavo
 21 VII    |           savo sielvarto ir kasdien vis daugiau pajuosdamas, tarytum
 22 VIII   |           butų, jeigu turėtų pačią. Vis dviese smagiau būtų. Bet
 23 VIII   |           sužavėtas Marcelės juoko, vis dažniau užmiršdavo malūną
 24 VIII   |                 Kodėl jis nemala? - vis daugiau susirūpindavo Pinčukas,
 25 VIII   |              Tai tikrai toks esi? - vis dar netikėdamas, paklausė
 26 VIII   | pasirašysime.~    - Kam to reikia? -vis dar abejoja Baltaragis. -
 27 IX     |        Baltaragio Uršulę?~    - Man vis tiek, - sutiko Jurgutis, -
 28 IX     |           ėjusi, kur akys mato, bet vis negalėjo atsiplėšti nuo
 29 X      |      Baltaragis savo jaunąją žmoną, vis dar netikėdamas savo laime
 30 X      |          riekė naują duonos kepalą, vis dar negalėdamas atitraukti
 31 X      |          buvo per kraštus. Ir saulė vis daugiau apšvietė trobą,
 32 XI     |             kaip viena diena, o jis vis dar neatsipeikėjo iš savo
 33 XI     |       moteris ir turinti surimtėti, vis dar buvo tokia pat nerūpestinga
 34 XI     |           malimo metas, bet malūnas vis dažniau stovėjo sustingęs
 35 XI     |       susikrimtusį Baltaragį, kuris vis dar nežinojo, ką daryti.~    -
 36 XII    |        lopšio ir sustojo. O kūdikis vis garsiau klykė, tarsi šaukdamas
 37 XII    |      didžiąją nelaimę, o Baltaragis vis dar nesitraukė nuo lopšio.
 38 XII    |          atitraukti.~    Juodvalkis vis dar sėdėjo už stalo, už
 39 XIII   |         padėti visa širdimi, nes ji vis dar jį tebemylėjo sena neužgesusia
 40 XIII   |            tiktai kur buvęs nebuvęs vis sustodavo prie lopšio ir
 41 XIII   |            Pats vienas kažką mąstė, vis nieko nesugalvodamas ir
 42 XIII   |     nuliūsdamas.~    - Ko čia dabar vis prie lopšio ir prie lopšio, -
 43 XIII   |   atodrėkiais, o pro malūno sparnus vis dažniau švysteldavo pavasario
 44 XIV    |         metai baigėsi, o Baltaragis vis dar negalėjo nusiraminti,
 45 XIV    |         atsižiūrėti negalėdamas, ir vis liūdnesnis darėsi. To liūdesio
 46 XIV    |             dukters, kuri kas metai vis gražėjo ir linksmėjo, tuo
 47 XIV    |            to liūdesio ir gailesčio vis labiau nyko. Ir juo blogiau,
 48 XIV    |        lapus.~    Kur ėjo, ką darė, vis iš galvos jam neišėjo tas
 49 XIV    |           su tokiu kelmu gyvendama, vis tiek prasikeiksi ir į pragarą
 50 XIV    |        išbėgo iš namų su ryšulėliu, vis atsigrįždama, grūmodama
 51 XIV    |         neišgelbėsiu.~    Pinčukas, vis dar drebėdamas, išlindo
 52 XVI    |           bėgo po metų, ir Pinčukas vis labiau priprato prie Baltaragio
 53 XVI    |       pradėjo kažką kuždėti į ausį, vis kvatodama. Tas juokas buvo
 54 XVII   |             pasidarė senbernis, bet vis toks pat priekvaišis, o
 55 XVII   |        žaizdro ir negalėjo užmigti. Vis dūsavo ir šnirpštė, lyg
 56 XVII   |             kur buvęs, kur nebuvęs, vis dažniau dingdavo iš kalvės
 57 XVIII  |            iš pradžių vos girdimas, vis artėjo pro kalnus ir paežeres
 58 XVIII  |           pro kalnus ir paežeres ir vis garsėjo.~    - Kas gi čia
 59 XVIII  |     susirūpino Pinčukas ir stengėsi vis aukščiau iškilti, kad pamatytų,
 60 XVIII  |             malūno sparnų, nors jie vis dar kaukdami sukosi nuo
 61 XVIII  |            nenustygdamas kalvėje ir vis kažkur dingdamas.~    -
 62 XVIII  |               Juodvalkis įtarė, kad vis dar Jurgutis dėl Baltaragio
 63 XVIII  |             pas Baltaragio dukterį. Vis kas nors pakeliui nutikdavo,
 64 XVIII  |      jaunikių su piršliais nesėkmes vis daugiau gandų ir paskalų
 65 XIX    |     nesiskundei.~    - Kas iš to? - vis dar neatsileido Pinčukas. -
 66 XIX    |           susitarsim, bet velnias - vis velnias. Tai pražūk savo
 67 XX     |        malūną važiuojame.~    - Bet vis dėlto, dėde, - paabejojo
 68 XX     |       Pamatysime, - atsakė Anupras, vis labiau susirūpindamas, tarsi
 69 XX     |        piršlio pertartas Girdvainis vis dėlto pakinkė obuolmušius
 70 XX     |             vengdavo.~    O arkliai vis smarkiau šuoliais ėjo. Atrodė,
 71 XX     |            nematyti, tiktai Anupras vis kažkokius ženklus daro.
 72 XX     |        pasisveikinęs su Baltaragiu, vis dar žvalgėsi aplinkui, ar
 73 XX     |           akyse pašaipos žiburėliai vis labiau nyko, ir šluota pati
 74 XXI    |       Paskui krūptelėjęs atsigręžė (vis tie Girdvainio arkliai vaidenosi!),
 75 XXI    |            ir tik gerai įsiklausęs (vis tos Girdvainio arklių kanopos
 76 XXIII  |             o Baltaragio seklyčioje vis dar sėdėjo Girdvainis su
 77 XXIII  |             kamaroje, pilni ąsočiai vis dar putojo ant stalo, atrišdami
 78 XXIII  |               O Girdvainis su Jurga vis dar negalėjo atsižiūrėti
 79 XXIII  |             vėjas ir juokėsi.~    - Vis tiek mano būsi, - nirto
 80 XXIV   |            į vieną pusę, į kitą, ir vis priešingoje pusėje žvengė
 81 XXIV   |            pasaulyje.~    O arkliai vis dar žvengė.~
 82 XXV    |          užsakais, kuriuos klebonas vis dėlto paskelbė po pamokslo (
 83 XXV    |             geras varsnas vijosi ir vis įkalbinėjo, kad darytų skaistybės
 84 XXV    |             O jergutėliau, galvoju, vis dėlto atsirado vienas, kuris
 85 XXV    |       Pakilo dulkių debesys, bet aš vis tiek pažinau abudu. Tai
 86 XXV    |            Taip ar kitaip čia buvo, vis tiek nieko tikro nesužinosi,
 87 XXVI   |                          XXVI~    O vis dėlto Uršulė šį kartą ne
 88 XXVI   |            tegu jau neša, kad nori, vis tik jis neturi kur dėtis),
 89 XXVI   |              Pergyventas siaubas jį vis toliau ir toliau varė, kol
 90 XXVII  |              žiūrėdama pro langą ir vis laukdama.~    Tėvas labai
 91 XXVII  |             ir treti užsakai, duktė vis verkė ir laukė, o jaunikis
 92 XXVII  |          verkė ir laukė, o jaunikis vis negrįžo. Jis klaidžiojo
 93 XXVII  |        paglostė jos galvą. - Tai aš vis kaltas.~    Tada Baltaragis
 94 XXVII  |             širdyje.~    O laukuose vis dar siautėjo žiemos pūga,
 95 XXVIII |           jo kryžkelėse. Obuolmušių vis tiek nesurasi, reikia gelbėti
 96 XXVIII |           pasityčiodavęs:~    - Tai vis dar ieškai savo arklių? -
 97 XXVIII |              pritarė Anupras. - Bet vis dėlto žmogus tai ne arklys.
 98 XXVIII |             pas ją nuvažiuosime. Ji vis dar tavęs laukia.~    -
 99 XXVIII |            pašaukti. Šauk nešaukęs, vis tiek neprišauksi. Bet Anupras
100 XXVIII |       verkiančią ir keikiančią, bet vis negalinčią išsižadėti savo
101 XXIX   |            neturėdamas kur dėtis, - vis dar buvo gėda grįžti į kalvę
102 XXX    |         šlapdribą pabiurusiu keliu, vis dar negalėdamas atsikvošėti.
103 XXX    |            tau viską pasakysiu. Tik vis tavęs negalėjau surasti.
104 XXX    |       tolumoje pasigirdo žvengimas (vis dar jį erzino Pinčukas klaidindamas),
105 XXX    |   nežiūrėdamas, kur eina.~    Ar ne vis tiek jam buvo, kur eiti,
106 XXXI   |          susimąstęs nuėjo pamažėle, vis atgal atsigręždamas ir svarstydamas,
107 XXXI   |             su nuotaka. Obuolmušiai vis tiek jau žuvę. Reikia surasti
108 XXXII  |               Udruvės ežere kasdien vis daugiau rinkosi vandens,
109 XXXII  |           Jurgos krūtinėje pritvino vis daugiau prieštaraujančių
110 XXXII  |        laukė, kad kažkas atsitiktų, vis tiek - kas, kad tiktai nurimtų
111 XXXII  |             ir nustebo tėvas.~    - Vis tiek kur. Tiktai toliau
112 XXXIII |             kalną, o tau į pakalnę. Vis, tariau, neiškęsi ir pats
113 XXXIV  |            iš aplinkinių kiemų bėgo vis daugiau vyrų su kuolais.~   
114 XXXIV  |         bėgdamas galvojo, - Šešelga vis kaip nors išgelbės."~   
115 XXXV   |             tegu ir prietelius, bet vis dėlto velnias: ką žinai,
116 XXXV   |           man nebėra, - prašvebleno vis dar drebėdamas Šešelga,
117 XXXV   |             kas man darbo? - atsakė vis dar nepatenkintas Pinčukas. -
118 XXXV   |        Nevaroma kumelė su kalamaška vis atsigrįždavo, tarytum stebėdamasi,
119 XXXV   |        vieno šunadvokačio pas kitą, vis rašydamas skundus ir nešiodamas
120 XXXV   |            savo Gaidžgalės karčemą, vis dar pakeliui spiaudydamas
121 XXXVI  |           tarsi pasmaugtus. Ir t.ai vis patys geriausieji arkliai,
122 XXXVI  |           pagriovį. Bet žmonių akys vis tiek nukrypo į Šešelgos
123 XXXVI  |        apgailestavo ir tardavo, kad vis dėlto gal ir be reikalo
124 XXXVI  |           ir į galvą neatėjo.~    O vis dėlto priskundė, primelavo
125 XXXVI  |           nors ir buvo nusiminęs. - Vis tiek man nebėra jokio gyvenimo.
126 XXXVI  |      spiaudydamas dantis. Nelengvas vis dėlto daiktas būti arklių
127 XXXVII |               XXXVII~    Baltaragis vis dar naktimis tykojo Pinčuko,
128 XXXVII |      atsimušė į pasagas, kurias jis vis dar nešiojosi, nežinodamas,
129 XXXVII |    išsigandęs, nubėgo su pasagomis, vis nežinodamas, kur su jomis
130 XXXVII |              Bet Jurga ir paguldyta vis dar drebėjo. Stvarstė tėvą
131 XXXVII |           debesys ir girgsi gervės. Vis liūdniau ir liūdniau girgsi,
132 XXXVII |            laukus vingiuoja takelis vis tolyn ir tolyn, kur ant
133 XXXVII |      padangė, sukasi malūno sparnai vis greitėdami, o troboje su
134 XXXVIII|             pasitraukė į šventorių, vis dar pro tvorą žegnodama
135 XXXIX  |          panašų, ir taip toliau, ir vis daugiau, kad vargšės davatkos,
136 XXXIX  |             gedulingų mišių, kurias vis dėlto užpirko susidėjęs
137 XXXIX  |             Kokią velnio nuotaką? - vis dar neatsigodo klebonas.~    -
138 XL     |          Baltruku. Ir tas Baltrukas vis labiau jai patikdavęs, ir
139 XL     |          kuodelį. Keletą naktų teko vis tą patį daryti. Pagaliau
140 XL     |        ubagė, išsipasakojusi jai ir vis verkianti. Pagailę tai ubagei
141 XL     |        norėjusi tam kvailam padarui vis tiek padėti ir neleisti,
142 XL     |          dūšią išganyti, nes arklių vis tiek nesurasi, kai juos
143 XL     |            esanti labai pikta ir ją vis užkabinėjusi. Kitoms - kurioms
144 XL     |             giedodavęs mišparus, ji vis tą patį pagalvodavusi. Todėl,
145 XLI    |  zakristijonas Benjaminas krapino - vis per padalkas ir per blauzdas -
146 XLI    |        žinoti.~    - Mokytas žmogus vis mokytas, - atsiliepė iš
147 XLII   |             galėjo pasinaudoti, Tai vis atidėliojo, nenorėdamas
148 XLIII  |          Jurgutis, po visų išgąsčių vis dar nežinąs, kur dėtis su
149 XLIII  |      Šešelga grįžo į karčemą, o ten vis dar tas zvimbimas nesiliovė.
150 XLV    |         seklyčia drebėjo.~    Jurga vis dar sirgo ir kliedėjo nuo
151 XLV    |             į tave žiūrėti. Ak, tai vis aš kalta! Bet dabar pasitaisysiu,
152 XLV    |             iš savo krantų. O vėjas vis didėjo. Jis nešte nešė Jurgą
153 XLV    |        didėjo. Jis nešte nešė Jurgą vis toliau ir toliau. Iš siaučiančio
154 XLV    |             audra tarsi džiūgaudama vis labiau šėlo.~
155 XLVII  |     jaunikio. Tiktai nesuspėjo. Bet vis dėlto ji ištrūko iš Pinčuko
156 XLVIII |            jaunikį Girdvainį, kuris vis dar ieškojo ir negalėjo
157 XLVIII |           Paudruvės pelkėse, kurios vis dar tokios pat klampios
158 XLVIII |      jaunikis su nuotaka.~    Aušra vis plačiau semia dangų, audra