Chapter

  1 I      |           smagiau kvatodavo. Vienas po kito važiuodavo jaunikiai
  2 I      |             išaušus pamatydavo, kad po plynias pakalnėje murdosi,
  3 II     |          pritrūko kantrybės belstis po seno malūnininko namus (
  4 II     |            kuo greičiau ištrūkti iš po šimtakvoldžio sijono, bet
  5 II     |    įsipainiojo klostėse ir sugriuvo po Uršulės kojomis.~    Tai
  6 II     |           prunkštė, bet negalėjo iš po sijono ištrūkti. Gal būt,
  7 II     |             kaip ant žarijų, lakstė po liekną kaip akis išdegęs,
  8 II     |         neatstojo. Vaikėsi klupdama po pelkes, šventino rožančiumi
  9 II     |            dar ligi aušros klampojo po Paudruvės pelkes, baisiai
 10 II     |         nugiežti, pasiautėjo tiktai po kiemą su visais prakeiksmais,
 11 III    |                             III~    Po to nelemto atsitikimo Uršulė,
 12 III    |             jeigu nebūtų laimėjusi. Po kurio laiko nuėjo davatkos
 13 III    |        nebuvo jokio vėjelio, tuojau po rytinių pamaldų, Uršulė
 14 V      |           Girdvainį ir besidairantį po minią.~    Jurga tiesiai
 15 V      |           Girdvainis veltui klajojo po atlaidų minią, ieškodamas
 16 VI     |             jis linksmas belsdavosi po savo malūną, niekada nepavargdamas,
 17 VI     |               Ko tu nori? Argi mudu po viena pastoge gyvename?
 18 VI     | neapsidžiaugdavo atradęs Uršulę vėl po namus besiruošiančią, tiktai
 19 VI     |           dienos slinko, bėgo metai po metų, ir Baltaragis, ūžiant
 20 VII    |           juokas greitai nuskambėjo po visą malūną ir senstantį
 21 VII    |            šokinėjo kaip paukščiukė po visus malūno aukštus, čiauškėdama
 22 VII    |        tarytum gyvas rengtųsi lįsti po velėna.~    Tada Uršulė
 23 VIII   |         Pinčuką, bet ir pavaikydavo po pelkes iš vieno guolio į
 24 VIII   |       pirštą ir pasirašė.~    - Tai po dvylikos metų ateisiu pasiimti,
 25 VIII   |        važiuok pas tą, kurios nori. Po trijų savaičių bus vestuvės.~   
 26 IX     |           ne veltui devynis vakarus po devynias žvaigždeles skaičiau,
 27 IX     |            jo nuotakai.~    Savaitė po savaitės Švendubrės bažnyčioje
 28 IX     |         nepasigedo, tiktai Jurgutis po Baltaragio vestuvių vėl
 29 X      |       dienas kėlė vestuves, krykštė po malūno kalną visas Paudruvės
 30 X      |             žiedais. Skraidė su juo po kiemą ir malūną, čia susikibusi
 31 X      |            padange.~    Anksti rytą po vestuvių, ūžiant malūnui,
 32 XI     |            O vieną kartą - tai buvo po metų rudenį, kai gervės
 33 XI     |        Baltaragio. Tada ji kaip tik po širdimi nešiojo.~    Nunešė
 34 XI     |             Bet pakentėk, pakentėk, po kančios sulauksi didelio
 35 XI     |        viską pasaulyje prarado.~    Po laimingos vasaros ir giedro
 36 XII    |          kilo į palubę ir sklaidėsi po trobą. Nykūs šešėliai prigludo
 37 XIII   |                XIII~    Pirmą naktį po laidotuvių Baltaragis praleido
 38 XIII   |             Baltaragis, svyruodamas po nemigo nakties ir visų sielvartų. ~   
 39 XIII   |             ir susimąstęs slankiojo po namus, nepastebėdamas Uršulės,
 40 XIII   |              Baltaragis pirmą kartą po ilgo gedulo nusišypsojo.
 41 XIV    |           ji visai padūko, trankėsi po trobą, daužėsi kieme, nerasdama
 42 XIV    |             kliūti. Lįsk tu kol kas po girnomis ir tūnok, o aš
 43 XIV    |           Bematant palindo Pinčukas po girnomis ir tūno drebėdamas,
 44 XIV    |             Pinčukui:~    - Lįsk iš po girnų. Šį kartą pagriaudėjo
 45 XIV    |           sutvėrimą su sijonu, lįsk po girnomis ir lindėk nematomas,
 46 XIV    |          dar drebėdamas, išlindo iš po girnų visas miltuotas ir
 47 XIV    |            moterį, tuojau sprukdavo po girnomis ir tūnodavo, bijodamas
 48 XVI    |           moterišką sijoną, lįsdavo po girnomis ir unkšdavo iš
 49 XVI    |              Tada jis, dairydamasis po plačią apylinkę, liūliuojančius
 50 XVI    |        svajotojas.~    O metai bėgo po metų, ir Pinčukas vis labiau
 51 XVI    |         nusigando ir norėjo slėptis po girnomis, bet tas linksmas
 52 XVI    |            Kas ta mergina, kuri čia po kiemą bėgioja?~    - Kokia
 53 XVIII  |    jaunikiais tarsi susitarę vienas po kito važiavo į malūną, kartais
 54 XVIII  |       važiavo į malūną, kartais net po kelis iš visų keturių pusių.
 55 XIX    |     atiduosiu tai raganai. Tada bus po viso kerštavimo.~    - Nebijau
 56 XX     |            vežimą ir arklius, kažką po nosimi murmėdamas, lyg burtus
 57 XX     |              Tada dar labiau kažkas po ratais suunkštė ir sucypė,
 58 XX     |               Sušilti būtų pravartu po kelionės.~    - Gal ir atsiras, -
 59 XXI    |     bajoriškų dūšių), tai apsidairė po tuščią karčemą ir paklausė:~    -
 60 XXI    |         Šešelga.~    - Viską pamynė po kojomis obuolmušiai... -
 61 XXII   |         nuėjo gulti į priemenę, kur po suolu buvo nugriuvęs girtas
 62 XXIII  |       Sumušė rankomis ir išgėrė dar po vieną alaus ąsotį. Bet matydami,
 63 XXIII  |           iš Girdvainio glėbio.~    Po visą seklyčią Girdvainis
 64 XXIV   |         klebone, tuojau šliūbą arba po trijų savaičių.~    Pažiūrėjo
 65 XXIV   |            į kitą žvilgčiodami.~    Po poterių subarė klebonas
 66 XXV    |         klebonas vis dėlto paskelbė po pamokslo (o pamokslą pasakė
 67 XXV    |        Girdvainio nuotaka ir grįžtų po užsakų. Paklausti neišdrįso -
 68 XXV    |       Pagaliau ir Uršulė neiškentė. Po pamokslo, kai išėjo iš bažnyčios
 69 XXVI   |            Jurgutis. - Viską pamynė po kojomis nelemti obuolmušiai.~   
 70 XXVI   |          virvės ir norėjo pasikarti po aukštiniu, bet virvė nutrūko,
 71 XXVI   |   Girdvainis su nuotaka būtų spėjęs po užsakų išlėkti iš Švendubrės
 72 XXVI   |              tai tu čia, girtuokli, po suolais voliojiesi! - suriko
 73 XXVI   |           šnirpščiojo ir mykė kažką po nosimi, lyg kūkčiodamas
 74 XXVII  |        Baltaragio malūne ir namuose po tų nelaimingų užsakų šiurpu
 75 XXVII  |             negrįžo. Jis klaidžiojo po visą apylinkę, tartum jo
 76 XXVIII |          tarsi žemė būtų užsidegusi po jo kojomis: lakstė, puldinėjo
 77 XXVIII |            tylėjo ir žiūrėjo į žemę po savo kojomis.~    - Tai
 78 XXIX   |                            XXIX~    Po nepavykusio susitikimo su
 79 XXIX   |           atėjo.~    Tiktai paskui, po vakarienės, kai prisikimšo
 80 XXIX   |            jis sumynė savo eržilais po kojomis. Tegu dabar jis
 81 XXX    |             susitikęs.~    Tai buvo po to, kai susitiko Anuprą,
 82 XXXII  |        Baltaragio malūne ir namuose po Anupro atsilankymo dar tyliau
 83 XXXII  |           vėjams, ir jie blaškydavo po pakrantes apleistos nuotakos
 84 XXXII  |          jau ne malūne, bet čia pat po langais - pelėda ne pelėda,
 85 XXXIII |         Baltaragis pasikišo šautuvą po skvernu, vogčiomis įsėlino
 86 XXXIII |      sidabro kulkom dvivamzdį kampe po apdulkėjusiais Uršulės sijono
 87 XXXIV  |             arkliavagių patrijarką, po balkiu.~    Bet Šešelga,
 88 XXXIV  |             sumeluota, tai ir keliu po balkiu.~    Dabar Šešelga
 89 XXXIV  |            į stadalą pažiūrėti.~    Po balkiu tikrai kabojo dvi
 90 XXXIV  |            liko tiktai maža skylutė po uodega, kai Raupys atsipeikėjo
 91 XXXIV  |             ir apčiupinėjo odą.~    Po visų plumpinimų oda kabojo
 92 XXXV   |                     XXXV~    Tuojau po arkliavagio Raupio žuvimo
 93 XXXV   |            gyvenimas?~    O, be to, po tokio negarbingo Raupio
 94 XXXV   |             išgąstis buvo nepraėjęs po Raupio nugalabijimo. O Pinčukas,
 95 XXXV   |              net plaukai ant galvos po kepure pasišiaušė. Tik klaikiai
 96 XXXV   |         nužudė. Pradės juos tampyti po kalėjimus, kad net Raupio
 97 XXXVI  |   arkliavagį pradėtų tampyti žmones po kalėjimus. Bet po kelių
 98 XXXVI  |            žmones po kalėjimus. Bet po kelių dienų ėmė ir atvyko
 99 XXXVI  |         Šešelgai už arklio pagydymą po dešimtrublę. Bet geras arklys
100 XXXVII |           Baltaragis, stverdamas iš po sijono užtaisytą šautuvą.~   
101 XXXVII |             laukdamas naktį užsnūdo po malūno sparnais, o čia -
102 XXXVII |         giedrą dieną - šūvis vienas po kito. Gerai dar, kad į pasagas
103 XXXVII |        vėjas, ir išsisklaido rūkas. Po malūną ir namus skraido
104 XXXVII |         šėlsta pakriūte ir blaškosi po užšalusį ežerą. Ak, tai
105 XXXVII |          kaip pavasaris.~    Tiktai po trobą slankioja paniurusi
106 XXXVII |            ir Pinčukas. Jis linksta po gyvenimo našta, bet ji nesunki,
107 XXXVIII|          visą naktį veltui ieškojęs po pelkes ir ne tiek šaukęs,
108 XXXVIII|          mane ištiko.~    - Eik sau po galais su savo nelaime,-
109 XXXVIII|            žaltį nugalėjo ir pamynė po kojomis.~    O tas pagundų
110 XXXIX  |            su Uršule, išsitraukė iš po lovos medaus ąsotėlį, norėdama
111 XXXIX  |          temstant, Uršulė landžiojo po Leokadijos lova ir kažką
112 XXXIX  |    davatkoms tąsyti Uršulę už kasų, po plauką, po kitą, ir ištąsė
113 XXXIX  |          Uršulę už kasų, po plauką, po kitą, ir ištąsė Uršulės
114 XXXIX  |            sumazgytą pelę, trečia - po šonu arklio žiaunas, ketvirta -
115 XL     |            be kvapo ir laukusi.~    Po trijų dienų nuėjusi į mišką,
116 XL     |          kalbėjusi, kiek žliumbusi, po tvoras laipiodama. Ar tie
117 XL     |            davęs, nežinanti, tiktai po metų jaunoji Baltaragio
118 XL     |        nunešusi slaptai ir pakasusi po kryžiumi Paudruvės kryžkelėje,
119 XL     |           savo obuolmušiais pamynęs po kojomis rūtų vainiką, užkastą
120 XL     |         vainiką, užkastą kryžkelėje po kryžiumi, nuvažiavęs su
121 XL     |           kad kojas susuktų, mažiau po žmones landžiotų ir juos
122 XL     |            parapijoje dėjosi. O čia po kojomis dar išsitiesė pati
123 XLI    |          kai apalpo prie klebonijos po išpažinties, porą kibirų
124 XLI    |        kakta daugiau išrasojo, negu po didžiausio skambinimo varpais. -
125 XLI    |            čia viduryje tiltelio. O po tilteliu pasislėpęs Jurgutis
126 XLI    |        pradėjo garsiai lotis. Žodis po žodžio, ir prasidėjo peštynės.
127 XLI    |           maždaug kaip mišiolas, iš po pažasties, perkreipė galvą,
128 XLI    |            kitas vėles, sukalbėdavo po sveikamariją ir už nekaltos
129 XLII   |              kilpomis ir rezginėmis po pažastimi.~    Jis seniai
130 XLII   |           taip užkišti, kad daugiau po žmones nesivalkiotų ir eibių
131 XLIII  |                  XLIII~    Pagaliau po visų klaidžiojimų keliais
132 XLIII  |         būtų staiga ištuštėjęs.~    Po susitikimo kryžkelėje su
133 XLIII  |        tarytum viską buvo praradęs. Po klajonių sugrįžęs namo,
134 XLIII  |        sugrįžęs namo, pasijuto kaip po gaisro - nežinojo, nei ką
135 XLIII  |          tai buvo vargšas Jurgutis, po visų išgąsčių vis dar nežinąs,
136 XLIII  |            kaimo niekas akių nerodė po Raupio nupampinimo. Dabar
137 XLIII  |                 Pasirink, - tarė, - po kuriuo balkiu nori kaboti.
138 XLIII  |      griaustiniais. Žaibai draskėsi po visą padangę. O liepsną
139 XLIV   |        malūną, palikdamas Girdvainį po nugriuvusia pušimi su kilpa
140 XLV    |           užmiršusi, sukosi linksma po trobą, tvarkėsi, ruošėsi
141 XLV    |             ramiai miegančią, tarsi po didelių vargų ir sunkių
142 XLVI   |          Jurgutis, bet ir šis dingo po malūno sparnais.~    O žemai
143 XLVI   |   nustelbdamas Pinčuko pastangas, o po sparnais šokinėjo lyg Jurgučio
144 XLVI   |            savo ratais pasivažinėti po plačią padangę, pirmą kartą
145 XLVI   |            kartą nepataikė Pinčukui po pušimi, kai jis užmetė nelaimingam
146 XLVII  |    tarpukalnėje į Baltaragio malūną po nugriuvusia pušimi su karna
147 XLVII  |       malūnas, tai ir nutrenkė.~    Po malūno griuvėsiais, kaip
148 XLVII  |         kalvis, atradęs jį sudegusį po malūno sparnais. - Iš vakaro
149 XLVII  |          kibiro, ir žaibai draskėsi po visą padangę. Pro jų akinančias
150 XLVII  |          įnirtimas, kad jis palindo po besisukančiais malūno sparnais,
151 XLVII  |            nepajuto, kaip suanglėjo po malūno sparnais su didele
152 XLVII  |        papasakoti. Ten jį palaidojo po malūno griuvėsiais. O Baltaragio
153 XLVIII |            išvaduoti iš odos.~    O po Padievyčio tilteliu žmonės
154 XLVIII |       nuodėmių išrišimo, atgailauja po tuo tilteliu, kūrena ugnį
155 XLVIII |           vos tiktai iškiša ragą iš po žemės, kai atbėgęs Jurgutis