Chapter

  1 I      |     atvažiuoti. Vos tik privažiuodavo prie šakoto Udruvės ežero, ir
  2 I      |            arba dar blogiau - čia pat prie malūno klampiose Paudruvės
  3 II     |            paauksuota karieta sustojo prie rūtų darželio.~    - Kas
  4 II     |             dargi neprisėdęs, stačias prie durų pradėjo savo oraciją:~    -
  5 II     |            kaip diemedėlis. Nenustovi prie gonkų juodbėriai žirgai,
  6 III    |        nelaimėje?), pasidėjo ryšulėlį prie durų ir prislinko arčiau.
  7 III    |          pusvalandį prastovėjo Uršulė prie knarkiančio klebono, nežinodama,
  8 III    |              ir, pamatęs pasilenkusią prie jo moterėlę, pagalvojo,
  9 III    |         apsidžiaugė Uršulė ir sustojo prie durų. - Apie tą patį velnių
 10 III    |              Uršulė pasidėjo ryšulėlį prie durų, priėjo prie klebono,
 11 III    |            ryšulėlį prie durų, priėjo prie klebono, pabučiavo abidvi
 12 IV     |           atsistojo Uršulė bobinčiuje prie durų ir, kai ėjo iš bažnyčios
 13 IV     |      nusitempė Jurgą į nuošalią vietą prie varpinės ir išdėstė jai
 14 V      |               kurie žvengdami sustojo prie šventoriaus. Merginos nuotakos
 15 V      |               kai išsiskyrė su Uršule prie varpinės ir nuėjo kvatodama.
 16 V      |              pirštu parodė į stovintį prie šventoriaus ąžuolo Girdvainį
 17 V      |                Jurga tiesiai ir nuėjo prie Girdvainio. Daug buvo girdėjusi
 18 VI     |              buvo per daug prisirišęs prie savo malūno ir per jį ne
 19 VII    |               ir bėgiodavo nuo malūno prie ežero, nuo ežero prie malūno,
 20 VII    |          malūno prie ežero, nuo ežero prie malūno, tarsi norėdamas
 21 VIII   |              buvo geras. Jis priprato prie savo sapnų ir prie Baltaragio
 22 VIII   |           priprato prie savo sapnų ir prie Baltaragio malūno nuolatinio
 23 IX     |               Jurgutis, kuris dumples prie žaizdro dumdavo ir mokėdavo
 24 IX     |          važinėti. Amžinai pristodavo prie savo meistro, kad bent kartą
 25 IX     |             dėl piršlybų, jis stovėjo prie žaizdro kaip nudiegtas,
 26 IX     |              Na, gerai!.. Eik, parišk prie Baltaragio arklio skambalą, -
 27 IX     |               Baltaragio vestuvių vėl prie kalvio pristojo, kada važiuosią
 28 X      |          linksma ir laiminga, pribėgo prie lango, lyg įsitikinti norėdama,
 29 X      |           Apsitvarkiusi Marcelė puolė prie krosnies ir užkūrė pirmą
 30 X      |              pasivijo savo jaunamartę prie vandens lelijų, kurių ji
 31 X      |         kvatodama.~    Susitiko kieme prie žydinčios obels, kuri pridengė
 32 XI     |                ištiesusi rankas, bėgo prie ežero pakriūtės, norėdama
 33 XI     |               tiktai visa prisiglaudė prie Baltaragio. Tada ji kaip
 34 XI     |              susiėmusį galvą, sėdintį prie žmonos lovos.~    - Ko sielojiesi? -
 35 XI     |             sugrįždavo ir atsisėsdavo prie lovos, glostydamas Marcelės
 36 XI     |             raunantį plaukus, pakeitė prie gimdyvės lovos kaimynų atsiųsta
 37 XI     |             yra, uogele? - palinko ji prie gimdyvės, šypsodama visomis
 38 XI     |             bobutę, suklupo dar kartą prie Marcelės lovos ir susitiko
 39 XI     |               naujagimiu ant rankų, o prie Marcelės lovos degė vaškinė
 40 XI     |         žvilgtelėjo į kūdikį ir puolė prie žmonos, nesuprasdamas, kas
 41 XI     |       džiaugsme mano... - suklupo jis prie lovos stingstančia širdimi.~   
 42 XII    |           sielvarto, suklupęs raudojo prie grabo ir, visai kaip pakvaišęs,
 43 XII    |             iš savo sielvarto. Priėjo prie lopšio ir sustojo. O kūdikis
 44 XII    |              lopšio, Baltaragis puolė prie grabo, neleisdamas išnešti
 45 XII    |              lyg atsipeikėjo ir puolė prie duobės, kad ir jį drauge
 46 XII    |           kiek atsipeikėjo. Patamsyje prie lopšio sėdėjo bobutė, lūkuriuodama
 47 XII    |           Baltaragį, ir jis vėl puolė prie lopšio, užmiršęs laidotuves
 48 XII    |        laidotuvių, o mane jau kviečia prie kito naujagimio. Bet kaip
 49 XII    |          Baltaragis pasiliko bestovįs prie lopšio, lyg suakmenėjęs,
 50 XII    |        Susirūpinęs Juodvalkis prisėdo prie stalo, neišmanydamas, ką
 51 XII    |    apsigaubusi išeigine skara, priėjo prie lopšio, apkamšė, pamokė,
 52 XII    |          miglos? Pasilenkė Baltaragis prie lopšio, sapnai ir svajonės
 53 XII    |     Pasižiūrėjo pro dūmus į sulinkusį prie lopšio Baltaragį ir suprato,
 54 XII    |                priėjo sunkiu žingsniu prie Baltaragio ir uždėjo ranką
 55 XIII   |        laidotuvių Baltaragis praleido prie lopšio, nenuleisdamas nuo
 56 XIII   |           mėnulis žiūrėjo į palinkusį prie lopšio Baltaragį.~    Paryčiu
 57 XIII   |            įėjusią Uršulę. Ji sustojo prie durų, apsigaubusi skara,
 58 XIII   |               kaip kaladės ir priaugo prie aslos.~    Tiktai tada atsiplėšė
 59 XIII   |               ašarą, ryžtingai priėjo prie lopšio ir uždėjo ranką ant
 60 XIII   |          Leisk, - tarė, - aš paliksiu prie lopšio, o tu eik į savo
 61 XIII   |          aprimo. Baltaragis pastovėjo prie lopšio, kol vaikas užmigo,
 62 XIII   |          rūpesčiai. O Uršulė pasiliko prie lopšio, užmiršdama savo
 63 XIII   |           buvęs nebuvęs vis sustodavo prie lopšio ir ilgai negalėdavo
 64 XIII   |                      Ko čia dabar vis prie lopšio ir prie lopšio, -
 65 XIII   |              dabar vis prie lopšio ir prie lopšio, - prikišdavo šnairomis
 66 XIII   |                Metė stumdžiusi puodus prie židinio, pasitaisė skarelę
 67 XIII   |                pati šypscdama, priėjo prie laimingo tėvo.~    - Matai,
 68 XIII   |               burbtelėjo ir nusigręžė prie puodų. - Rėk, jei nori,
 69 XIII   |          tarsi pajutęs, kad ne motina prie jo stovi su meile ir ne
 70 XIV    |          prigriebti, kad jis nedrįstų prie jo kabinėtis, jeigu kartais
 71 XIV    |             visas drebėdamas, susmuko prie Baltaragio kojų.~    - Kas
 72 XIV    |            pasiautėjo, buvo pribėgusi prie malūno, bet į vidų negalėjo
 73 XV     |    nusišnirpšti, ir su šiaudų gniūžte prie tvenkinio šveitė kažkur
 74 XV     |              dieną Paudruvės pelkėse, prie pat didžiosios akivaros,
 75 XVI    |          Pinčukas vis labiau priprato prie Baltaragio malūno. Savo
 76 XVI    |       Pagaliau Pinčukas taip priprato prie Baltaragio malūno, kad visiškai
 77 XVI    |           malūną.~    Mergina pribėgo prie Baltaragio, meiliai apsikabino
 78 XVII   |            pro kitą nosies skylutę ir prie dumplių nustovėti negalėjo.
 79 XVII   |       nepatenkintas Jurgutis ir stojo prie dumplių. Bet ne tiek dūmė,
 80 XVII   |        Jurgutis kaip tik buvo viršuje prie girnų, norėdamas padėti
 81 XIX    |              ir, jeigu pasisektų, vėl prie darbo pristatyti. Pakvailiojo
 82 XIX    |               tiktai davatkos liežuvį prie velnio uodegos.~    Bet,
 83 XX     |         kažkoks pakvaišėlis ir metėsi prie arklių, lyg norėdamas juos
 84 XX     |             ir todėl nesiryžo prieiti prie atvažiavusiųjų, nes buvo
 85 XX     |        slenksčio Baltaragis ir priėjo prie atvažiavusiųjų.~    - Labas
 86 XX     |            kailinius, pastatė arklius prie malūno, ir visi nuėjo į
 87 XX     |             pavydės. Glaudžias širdis prie širdies kaip žiedas prie
 88 XX     |              prie širdies kaip žiedas prie žiedo, - lankstė Anupras
 89 XXI    |        neįstengė pavogti. Net prieiti prie jų negalima buvo, nes Girdvainis
 90 XXI    |              pats būtų, priėjo arčiau prie Pinčuko, o kai pažino, net
 91 XXI    |              jį sugundė. Prikišo ausį prie durų ir klausėsi, ką velnias
 92 XXI    |    šnirpštelėjęs atkišo pasilenkusiam prie durų Šešelgai dvi poras
 93 XXI    |         priemenę, o pats ir vėl puolė prie kamaros durų skylutės, kur
 94 XXII   |              jį į priemenę, vėl puolė prie kamaros durų, spėjo tik
 95 XXII   |            atšoko ir vėl prikišo ausį prie durų, tik nieko negalėjo
 96 XXII   |             kad kur nors ant kelio ar prie tiltelio pametė, kai su
 97 XXIII  |                tvirtino Visgirda, - o prie dukrelės kaip nendrelės
 98 XXIV   |              sustojo ties šventoriumi prie klebonijos vartų. Nusižvengė
 99 XXIV   |            Girdvainis pastatė arklius prie šventoriaus tvoros, paėmė
100 XXIV   |              tuščią bažnyčią. Sustojo prie altoriaus ir laukia, kada
101 XXV    |        Išėjusi iš bažnyčios, pristojo prie vieno būrelio, prie kito,
102 XXV    |          pristojo prie vieno būrelio, prie kito, paklausė, paklausė,
103 XXV    |             žiūriu - kažkieno arkliai prie šventoriaus pastovų pririšti.
104 XXV    |              maišu ant pečių kaip tik prie bažnyčios. Kai nusileido,
105 XXV    |          galvoju. O nusileido tiesiai prie Girdvainio arklių. Nespėjau
106 XXVI   |          rūkas, versdamasis gurulais. Prie malūno stovėjo vežimas su
107 XXVI   |             Nusiminęs Jurgutis priėjo prie langelio ir nusigandęs atšoko -
108 XXVI   |           širdį!), bet vos tik priėjo prie jų, kai šie taip suprunkštė
109 XXVI   |             pasigedęs, išėjo ieškoti. Prie Aklojo ežero alkūnės atrado
110 XXVI   |         Švendubrę ir nusileido su juo prie bažnyčios. Gerai dar, kad
111 XXVI   |               tuojau susivokė ir šoko prie obuolmušių. Bet ir tada
112 XXIX   |        Baltaragio šešėlis ir, priėjęs prie Anupro, drebančiomis rankomis
113 XXIX   |                    Troboje už staklių prie lango sėdėjo Jurga ir žiūrėjo
114 XXIX   |           pasikrapštė pypkę ir priėjo prie žiburio ugnelės įsižiebti.~    -
115 XXIX   |           malūną. Per naktį pratūnojo prie seklyčios lango, už kurio
116 XXXI   |            prakeikiau. Gerai dar, kad prie Gaidžgalės karčemos susiprato
117 XXXI   |               Anupras pasiliko vienas prie kritusio arklio ir šalia
118 XXXI   | negailestingai varydamas arklius.~    Prie karčemos ant kelio Šešelgai
119 XXXII  |              galvą, ir ji prisiglaudė prie jo krūtinės, visa virpėdama.
120 XXXIII |                 Aš jo seniai nemačiau prie malūno. Argi jo nėra kalvėje?~    -
121 XXXV   |           atgal, kai jau buvo priėjęs prie pat pelkių. Bet pats save
122 XXXVII |          vystykluose. Stovi nusiminęs prie lopšio, o širdyje grumiasi
123 XXXVIII|       susirūpino Šešelga ir pasilenkė prie pašautos kulnies.~    Pinčukas
124 XXXVIII|       susitarti.~    Prisėdo Pinčukas prie šventoriaus tvoros, laukdamas
125 XXXVIII|              įsidrąsinęs, prisišliejo prie tvoros kaip šešėlis. Uršulė
126 XXXVIII|                priklibikšavo tuo metu prie Uršulės ir žemai nusilenkė:~    -
127 XXXVIII|               ir be reikalo pristojęs prie Uršulės, senos savo priešininkės.
128 XXXIX  |               nuotaka? O ta, priremta prie sienos, gynėsi iš paskutiniųjų,
129 XXXIX  |           nusigandusios davatkos šoko prie savo lovų ir palovių ir
130 XXXIX  |            apsižergusi šluotą, priėjo prie krosnies ir staiga dingo,
131 XXXIX  |           savo akimis matėme, kaip ji prie šventoriaus su kažkokiu
132 XXXIX  |            pagalvojus, kokia velniava prie pat jo bažnyčios dedasi,
133 XL     |       pavasario šiltą naktį pririšusi prie karties linų kuodelį ir
134 XL     |              linų kuodelį ir išnešusi prie malūno, kad šikšnosparnis
135 XL     |               Raupį maiše ir iškratęs prie šventoriaus pastovų, tas
136 XL     |           nuodėmes.~    Vakar, tiesa, prie šventoriaus anksti rytą
137 XL     |           išrišimą, - sukniubo Uršulė prie klebono kojų ir taip smarkiai
138 XLI    |             kol atgaivino, kai apalpo prie klebonijos po išpažinties,
139 XLI    |              kairiosios rankos nykštį prie dešiniosios kojos, o dešiniosios
140 XLI    |             dešiniosios rankos nykštį prie kairiosios kojos, pavadelėti
141 XLI    |               tarnybos. Tie prisidėjo prie ubagų eilės ir, kalbėdami
142 XLII   |            stabtelėjo ir pasižiūrėjo. Prie kampo sąsparos pastebėjo
143 XLIII  |            apsidairė aplinkui, pamatė prie karčemos pamestą kaimo vyrų
144 XLIV   |           tiktai visa širdimi veržėsi prie jų, tarsi širdyje ir būtų
145 XLV    |          būsiu, - spindėjo Jurga.~    Prie stalo abudu užtruko ligi
146 XLV    |         atsiskirti, pribėgo dar kartą prie tėvo prisiglausti ir pabučiuoti.~    -
147 XLV    |              drebėdama, pribėgo Jurga prie lango pažiūrėti, kas čia
148 XLVI   |        šuktelėjo Baltaragis ir nubėgo prie ežero pakriūtės, kur pamatė
149 XLVI   |         nelaimės, nepaisė, kas darosi prie malūno, ir nieko nepastebėjo.
150 XLVII  |                  Bet susirinkę žmonės prie malūno griuvėsių to nežinojo,
151 XLVIII |         pagalbos. Bet niekas nedrįsta prie jos prieiti ir išvaduoti