Chapter

  1 XV     |             bajorišką kalamašką, bet Šešelga iš vakaro jos neatsiėmė.
  2 XV     |           šveisti, atjojo pagiriotas Šešelga ir išsivežė kalamašką, o
  3 XXI    |              bičiulis, karčemininkas Šešelga, nususęs bajorpalaikis,
  4 XXI    |           nedrąsiai ir žvilgtelėjo į Šešelgą, lyg pasigailėjimo ieškodamas.~   
  5 XXI    |        pasigailėjimo ieškodamas.~    Šešelga net nepažiūrėjo kaip reikiant
  6 XXI    |               Tai argi nuostabu, kad Šešelga, tas išdidusis šunbajoris,
  7 XXI    |         uždarysiu.~    - Aš neilgam, Šešelga, - gailiai sumykė Pinčukas, -
  8 XXI    |            bernapalaikis, ir tiesiai Šešelga jį vadins! Nesulaukta galva,
  9 XXI    |             ką prasimanys!~    - Kam Šešelga, o kam pan Šešelgevič, -
 10 XXI    |                Pan Pinčuk? - nustebo Šešelga. - Negali būti! ~    Netikėdamas,
 11 XXI    |            chamą tarnauti.~    - Ne, Šešelga, ne Baltaragis taip mane
 12 XXI    |                išvertė akis nustebęs Šešelga. - Taip aš ir maniau. Ko
 13 XXI    |         chamų?~    - Taip jau išėjo, Šešelga, - atsiduso Pinčukas. -
 14 XXI    |        Pinčuk, atsilygink, - pritarė Šešelga. - Nusileisi chamams, tai
 15 XXI    |            nežinosiu? - užrietė nosį Šešelga iš to mandrumo, kad velnias
 16 XXI    |              pan Pinčuk, - nusilenkė Šešelga ir pravėrė kamaros duris.~   
 17 XXI    |          nekvailiok, - rimtai supyko Šešelga, kad Pinčuko akivaizdoje
 18 XXI    |             nesitrankyk, - nusileido Šešelga ir atsigręžė į Pinčuką. -
 19 XXI    |              taip ir padarė. Nespėjo Šešelga pamatyti, o velnias tik
 20 XXI    |              atšoko nuo durų supykęs Šešelga.~    - Viską pamynė po kojomis
 21 XXI    |                 Pavogei? - užsipuolė Šešelga nepasitikėdamas.~    - Savo,
 22 XXII   |            ir šūktelėjo pro duris: - Šešelga, nešk degtinės ir užkandos.~    -
 23 XXII   |          kuždėti Raupiui į ausį.~    Šešelga taip ir nenugirdo, ką velnias
 24 XXII   |           Raupys šūktelėjo degtinės, Šešelga atšoko ir vėl prikišo ausį
 25 XXII   |           daugiau nematytų.~    Tada Šešelga, išgirdęs už durų, kad jau
 26 XXII   |                  Raupys suprato, kad Šešelga už durų klausėsi jų kalbos,
 27 XXII   |           Chamas, - piktai atsikirto Šešelga ir norėjo trinktelėti durimis,
 28 XXII   | išskaičiavimų.- Še, pasilak.~    Bet Šešelga ir šį kartą apsiriko. Raupys
 29 XXII   |          darbas? - dar labiau supyko Šešelga. - Arklius vogti!~    -
 30 XXII   |          mane, kad sakai? - įsižeidė Šešelga.~    - O tu ar sugavai mane,
 31 XXII   |                  Chamas! - nusikeikė Šešelga.~    - Šunbajoris, - riktelėjo
 32 XXII   |       degtinės, kad išsipagiriotų, o Šešelga iš to piktumo nuėjo gulti
 33 XXII   |      Jurgutis ir kietai užmigęs. Bet Šešelga jo nepastebėjo, būtų laukan
 34 XXII   |                Bet ir kaip sielojosi Šešelga dėl Girdvainio arklių, nieko
 35 XXVI   |        karčemą ir išmainė pasagas su Šešelga į puskvortę degtinės.~   
 36 XXVI   |           nuvertė nuo suolo miegantį Šešelgą, pagriebė iš jo pašonės
 37 XXVI   |               sapnuoja ar vaidenasi? Šešelga, pamatęs jį besikapstant,
 38 XXVI   |               tfu, tfu! - nusispiovė Šešelga, kad dieglys šonan iš tos
 39 XXVI   |        nelaukdamas, bet atsipeikėjęs Šešelga sulaikė jį tarpduryje už
 40 XXVI   |        Jurgutis tiktai pasižiūrėjo į Šešelgą paklaikusiomis akimis ir
 41 XXX    |            mane į pragarą, kaip sakė Šešelga, bet tau viską pasakysiu.
 42 XXXI   |             Tas velnio bajorpalaikis Šešelga gal turės naujai vogtų arklių
 43 XXXI   |             Paskui sekė lyg kranklys Šešelga, trindamas rankas.~    Visgirda
 44 XXXI   |         ketindamas už jas atidirbti. Šešelga jam pasiūlė užkasti dvėselienas
 45 XXXIV  |            ir pragydo višta. Supykęs Šešelga paleido kirviu į vištą,
 46 XXXIV  |            laiką bėgdamas galvojo, - Šešelga vis kaip nors išgelbės."~   
 47 XXXIV  |              nors išgelbės."~    Bet Šešelga kaip tik priešingai galvojo. "
 48 XXXIV  |          kaimo vyrais. Geriau jau, - Šešelga linkėjo, - nudobtų jį kur
 49 XXXIV  |              karčemos kiemą. Pamatęs Šešelgą, puolė prieš jį ant kelių,
 50 XXXIV  |          Raupio amato.~    - Gelbėk, Šešelga! - sušuko. - Paslėpk kur
 51 XXXIV  |          tave paslėpsiu? - nusigando Šešelga. - Pats matai, vyrai iš
 52 XXXIV  |            statinės pilnos, - sumišo Šešelga, nežinodamas, ką daryti.
 53 XXXIV  |           jau apstojo karčemos kieme Šešelgą.~    - Kur dėjai arkliavagį? -
 54 XXXIV  |      arkliavagio, - mėgino išsisukti Šešelga. - Pas mane karčema, turiu
 55 XXXIV  |               ką norit, - kryžiavosi Šešelga, - bet aš nekaltas. Nemačiau
 56 XXXIV  |           dangų pakelsime.~    Puolė Šešelga ant kelių ir prašė pasigailėti,
 57 XXXIV  |              nesmaukit, - prašvokštė Šešelga. - Atleiskit virvę, pasakysiu.~   
 58 XXXIV  |         prastenėjo putojančiom lūpom Šešelga ir kvapo visai pritrūko.~    -
 59 XXXIV  |                 pasakė atsikvėpdamas Šešelga.~    - Ką tu čia niekus
 60 XXXIV  |       patrijarką, po balkiu.~    Bet Šešelga, matydamas, kad čia ne juokai,
 61 XXXIV  |           keliu po balkiu.~    Dabar Šešelga nusigando, kad arkliavagis
 62 XXXIV  |                    Matai, nesumelavo Šešelga, - išgirdo Raupys kažką
 63 XXXV   |           Raupio žuvimo karčemninkas Šešelga pamatė, kad nebebus jam
 64 XXXV   |            jų uodegų. O iš tų uodegų Šešelga svarbiausia ir gyveno. Menkas
 65 XXXV   |             pasidarė, kad tu, bajore Šešelga, bėk nors į svieto galą,
 66 XXXV   |               kad nosį nuleidai?~    Šešelga bandė ir kantrumu, ir tylėjimu
 67 XXXV   |              iš jo tyčiotis.~    Tai Šešelga galvojo šiaip, galvojo taip,
 68 XXXV   |        pelkių, juo didesnė baimė ėmė Šešelgą. Dar išgąstis buvo nepraėjęs
 69 XXXV   |            Toks šiurpulys ėmė krėsti Šešelgą, o paskui pradėjo ir kinkos
 70 XXXV   |       prašvebleno vis dar drebėdamas Šešelga, nors ir pažino savo prietelių
 71 XXXV   |             kitos išeities, - mėgino Šešelga pateisinti savo draugą.~    -
 72 XXXV   |             dabar gyventi? - maldavo Šešelga. - Špygom mane mužikai užbadys.
 73 XXXV   |            Tai tu šitoks, - įsižeidė Šešelga. Nesulaukta galva, kad šitaip
 74 XXXV   |           paminėsi.~    Tai pasakęs, Šešelga net pats nusigando: iš kur
 75 XXXV   |              nusileisti. Tai ir žėrė Šešelga visą savo apmaudą velniui
 76 XXXV   |            papratimo ir dingo.~    O Šešelga apsidžiaugė, kad galės mužikam
 77 XXXV   |        giltinė! - neiškentęs keikėsi Šešelga. - Su tokia gitnara nebent
 78 XXXV   |           kumele, pradėjo švisti, ir Šešelga pamatė ant kelio daugybę
 79 XXXV   |              buvo važiavęs į miestą. Šešelga apsidžiaugė, kad laiku išvažiavo -
 80 XXXV   |        arklius išgaišinsiąs.~    Tai Šešelga, išlipęs iš kalamaškos,
 81 XXXV   |           kažką renka nuo kelio. Bet Šešelga buvo taip užsiėmęs, kad
 82 XXXV   |             čia dabar kas? - nustebo Šešelga. - Ar gaišti užsimanei?~   
 83 XXXV   |         pėdas užbūręs? - atsikvošėjo Šešelga. Ėgi žiūri, paskutinė pėda,
 84 XXXV   |           Bet dėl kumelės nenusiminė Šešelga, priešingai, dargi apsidžiaugė,
 85 XXXV   |       išdžiūvo.~    Pasiekęs miestą, Šešelga taip pat negaišo. Lakstė
 86 XXXV   |              mužikams numalšinti, ir Šešelga, nors ir be kumelės ir be
 87 XXXVI  |          Niekas nepagalvojo, kad čia Šešelga būtų kaltas. Juk jo arklys
 88 XXXVI  |           Tiktai vienas karčemninkas Šešelga buvo labai patenkintas ir
 89 XXXVI  |        tikrųjų už arkliavagį bausti? Šešelga mėgino tvirtinti, kad čia
 90 XXXVI  |             Bet vyrai, matydami patį Šešelgą apstumdytą ir nelabai sklandžiai
 91 XXXVI  |       nusigandę, apstojo su lazdomis Šešelgą ir prigrasino:~    - Na,
 92 XXXVI  |                 teisinosi nusigandęs Šešelga. - Kur aš čia skųsiu? Man
 93 XXXVI  |           Šešelgai nepadarę.~    Bet Šešelga, vyrams išėjus, visai nekaip
 94 XXXVI  |            malšinti, jį patį, bajorą Šešelgą, apstumdė, ir dar mužikai
 95 XXXVI  |           gyvenimo.~    Apsigalvojęs Šešelga tarė dar kartą nueiti pas
 96 XXXVI  |            pan Pinčuk, - apsidžiaugė Šešelga, nors ir buvo nusiminęs. -
 97 XXXVI  |                 beviltiškai sudejavo Šešelga.~    - Nagi lįsk čia pas
 98 XXXVI  |              pan Pinčuk? - nusigando Šešelga. - Kas gi karčemą laikys,
 99 XXXVI  |                   Gerai, - prižadėjo Šešelga. - Daugiau tavęs netrukdysiu.
100 XXXVI  |              išsiversiu.~    Sugrįžo Šešelga į karčemą, galvodamas, kad
101 XXXVI  |        Rytojaus dieną pradėjo girtis Šešelga, kad jis galįs pagydyti
102 XXXVI  |      Nusivedė vienas pas savo arklį, Šešelga papūtė į kanopą, kažką pamurmėjo,
103 XXXVI  |             pagijo. Buvo patenkintas Šešelga ir ūkininkai, nors ir išmetė
104 XXXVI  |              vertesnis už pinigus! O Šešelga jau pradėjo skaičiuoti,
105 XXXVI  |        gerklę.~    Sugrįžo į karčemą Šešelga, nieko nelaimėjęs, tiktai
106 XXXVI  |            palydėsi.~    Bet nespėjo Šešelga viską gerai apgalvoti, kai
107 XXXVII |              piktais darbais. Jis su Šešelga įvarė siaubo arklių maru
108 XXXVIII|           Čia jį ir atrado ant kelmo Šešelga, visą naktį veltui ieškojęs
109 XXXVIII|            Kas atsitiko? - nusigando Šešelga.~    - Nieko, - piktai atsakė
110 XXXVIII|            tave pašovė? - susirūpino Šešelga ir pasilenkė prie pašautos
111 XXXVIII|           atkišo savo kanopą. Bet ir Šešelga krapštė krapštė sidabro
112 XXXVIII|      spardaisi kaip arklys? - supyko Šešelga, atsidūręs ties liūno pakraščiu. -
113 XXXVIII|        pačiam dantys barškėjo.~    O Šešelga be dantų, tiktai susiėmęs
114 XXXVIII|        kratydamas kanopą, šnairavo į Šešelgą. Dar to kelmo čia trūko,
115 XXXVIII|       nugramzdinęs kartu su bedančiu Šešelga.~    Tik apmaudas apmaudu,
116 XXXVIII|       apgalvoti, kaip atsikeršyti, o Šešelga, visai nusiminęs, pardūlino
117 XL     |              Pinčukas su karčemninku Šešelga keršija už arkliavagio Raupio
118 XLIII  |            ketindamas atidirbti, bet Šešelga jam pasiūlęs užkasti dvėselienas
119 XLIII  |     karčemoje atsitiko.~    Temstant Šešelga išgirdo karčemoje ne karčemoje
120 XLIII  |          buvo pilna klaikaus ūžesio. Šešelga išėjo apsidairyti į lauką.
121 XLIII  |      telkiasi audra.~    Susirūpinęs Šešelga grįžo į karčemą, o ten vis
122 XLIII  |         dūšia vaidentųsi? - susivokė Šešelga ir dar labiau nusigando.~   
123 XLIII  |          bent kas užeitų, - pasigedo Šešelga, neramiai žvilgčiodamas
124 XLIII  |          Visai nebebus gyvenimo.~    Šešelga buvo bebėgąs ieškoti Pinčuko (
125 XLIII  |          Girdvainis. Bet jo nepažino Šešelga, o jis net labo vakaro jam
126 XLIII  |            už stalo.~    Visa laimė, Šešelga iš karto nepažino Girdvainio,
127 XLIII  |     uždūšines atėjau.~    Nusigandęs Šešelga pašoko iš vietos ir tuojau
128 XLIII  |             trenkė butelį į grindis. Šešelga kaip stovėjo, taip ir atsisėdo
129 XLIII  |              per žmogus?" - spoksojo Šešelga į Girdvainį, negalėdamas
130 XLIII  |         antrą kartą žvilgtelėti, kai Šešelga jau atnešė antrą butelį.
131 XLIII  |         trečio paprašė.~    Tik tada Šešelga atsigodo ir suprato.~    "
132 XLIII  |              nei gyvas, nei miręs, - Šešelga pradėjo teisintis, kad jis
133 XLIII  |         didžiausias kaltininkas.~    Šešelga, visas drebėdamas, išpasakojo,
134 XLIII  |           dėbtelėjo į besiteisinantį Šešelgą, kad tas visiškai apmirė
135 XLIII  |              Apmokėsiu sąskaitą.~    Šešelga, neištaręs nė žodžio, kaip
136 XLIII  |              vilties šį kartą turėjo Šešelga, kad liks nepakartas, bet
137 XLIV   |          sąsparą.~    To nežinojo ir Šešelga. Tada jis, baisiai išgąsdintas,
138 XLIV   |      karčemos kampą.~    Persigandęs Šešelga pagalvojo, kad vėl trenkęs
139 XLIV   |              liepsnojo visa karčema. Šešelga norėjo bėgti į kaimą pagalbos,
140 XLIV   |         atlekiantį ir visą rūkstantį Šešelgą.~    - Gelbėk! Girdvainis
141 XLIV   |         karčemą uždegė, - pravebleno Šešelga, - ir visai mane pražudė.~    -
142 XLIV   |         nežinojau, - puolė nusiminęs Šešelga ant kelių. - Maniau, Raupio
143 XLIV   |        Gelbėk, prieteliau! - maldavo Šešelga šliauždamas.~    - Kaip
144 XLIV   |            Pasigailėk, - prišliaužęs Šešelga bučiavo Pinčuko kanopas. -
145 XLIV   |          kiaulė į dumblą? - įsižeidė Šešelga ir bandė atsikelti. Ko jis
146 XLIV   |         tyčiojasi iš jo. Bet nespėjo Šešelga atsistoti, kai, netekęs
147 XLIV   |              už sprando besikeliantį Šešelgą ir tėškė į vidurį liūno,
148 XLIV   |        akivaro mauruose.~    Palikęs Šešelgą burbuliuoti liūne, Pinčukas
149 XLVIII |         vargšė Uršulė, ir nenaudėlis Šešelga, ir arkliavagis Raupys,