Chapter

  1 I      |        Paudruvės pelkėse arklius ir pats vos galo negavo su piršliu,
  2 I      |           Udruvės ežero laumėmis ir pats velnias ją pasidabojęs.
  3 I      |       paskalomis, tvirtino, kad čia pats tėvas Baltaragis kaltas,
  4 I      |             savo dukterį ir būdamas pats raganius (o kad jis turi
  5 I      |           niekas negalėjo suprasti. Pats Baltaragis numanė, bet nieko
  6 III    |    neprisirengė, pagaliau paseno ir pats kaip boba įtikėjo jų neįveikiama
  7 V      |        viena ausimi neprigirdėjo, o pats apsivilkdavo ne išeiginiais
  8 V      |            pavydu garsiai pasakė, o pats sau pagalvojo: - Su tokiais
  9 V      |                 Tai bent mergina! - pats sau pasakė, nutirpęs iš
 10 VI     |       prasimanymai. Ne be kaltės ir pats Baltaragis buvo, ir kelias
 11 VI     |          buvo nelengvas, nes jis ir pats nelengvai gavo savo žmoną
 12 VI     |             malūno ir per jį ne tik pats save, bet ir visą dievo
 13 VI     |            iš namų išeisianti, tegu pats vienas pasikariąs su tuo
 14 VI     |            Matai, susipras kartą, - pats sau sakydavo, nors Uršulė
 15 VI     |            net nepastebėjo, kaip ir pats paseno. Nemaža kakta dar
 16 VII    |            ežero šniokštimą.~    Ir pats nepasijuto, kaip, tų čiauškalų
 17 VII    |              kaip šmėkla, nors buvo pats malimo metas.~    Malūnininkas,
 18 VIII   |          savo nelaimę, jeigu jos nė pats velnias nežino?~    Pinčukas
 19 VIII   |               nustebo Baltaragis ir pats sau pagalvojo. - Ar tiktai
 20 VIII   |            pečiais Pinčukas.- Aš ir pats galvoju, kad būtų laikas
 21 VIII   |             Ar tiktai nesapnuoju? - pats savęs paklausė ir pasitrynė
 22 IX     |             pasivaideno, Baltaragis pats gerai nežinojo, tiktai tą
 23 IX     |      atsipeikėjo. Ar kartais ir jis pats nekvailioja kaip koks pusbernis?
 24 X      |       karalius. Dabar ir pasaka, ir pats karalius jai priklausė.
 25 XI     |        vėjai, maišėsi dargana. Buvo pats malimo metas, bet malūnas
 26 XI     |        lėtai slenkantį laiką, o jis pats, klausydamas girnų ūžimo,
 27 XI     |             kūdikio verksmo, tiktai pats neteko žado ir sustingo,
 28 XII    |        širdis kristų į duobę ir jis pats į ją griūtų. Juodvalkis
 29 XII    |               subarė jį Juodvalkis, pats susigraudindamas ir nubraukdamas
 30 XIII   |      negalėdavo nuo jo atsitraukti. Pats vienas kažką mąstė, vis
 31 XIII   |       nepajuto bundančio pavasario, pats vienas užsidaręs malūne
 32 XIII   |       Užauginsiu tau dukterį... Tik pats kad susiprastum... Turėtum
 33 XIV    |         nieku negalėjo pasidalinti. Pats vienas graužėsi ir krimtosi,
 34 XIV    |        nusigando, kad iš tos baimės pats nepasijuto, kaip šoko nuo
 35 XV     |        naują kalamašką. Bet kur jis pats išsidumblino (gal kur lindo
 36 XV     |            ištrūkęs, o Uršulę vesti pats velnias Pinčukas pasišovęs.
 37 XVI    |            pasidarė baltas, kad net pats velnių kunigaikštis nebūtų
 38 XVI    |            darbštus velniukas - tas pats Paudruvės kimsynų tinginys
 39 XVI    |          purtėsi mergina. - Nors ir pats karalaitis su auksine karieta.~   
 40 XVI    |           patinka.~    O kitą kartą pats Pinčukas nei iš šio, nei
 41 XVII   |             Jurgutis nusišnypštė ir pats dingo iš kalvės. Kalvis
 42 XVII   |          visam amžiui...~    - Nagi pats norėjai! - pašnairavo kalvis.~    -
 43 XVIII  |             pašoko iš vietos, o jis pats nulėkė padebesiais ir velnias
 44 XVIII  |           kalvis, bet nesulaukdamas pats vienas apsiėjo: viena ranka
 45 XVIII  |          nei duobė, ne kitaip, kaip pats nelabasis.~    - Eik jau,
 46 XVIII  |        dienos niekus paistai.~    - Pats matai, kokie čia niekai, -
 47 XVIII  |           nusiminė jaunikis, bet ir pats matė, kad nieko geresnio
 48 XVIII  |           Bet čia pat pliaukštelėjo pats sau per kaktą ir atsigodojo:~    -
 49 XVIII  |            Koks aš kvailas buvau, - pats sau tarė. - Juk mane apgavo
 50 XIX    |            kaip savą laikiau. Tu ir pats niekada nesiskundei.~    -
 51 XIX    |            raganą įkišai, o dukterį pats sau pasilikai. Dabar manęs
 52 XIX    |             užsigeidė!" - pagalvojo pats sau Baltaragis, o garsiai
 53 XIX    |                  Neduosi, - sako, - pats nesidžiaugsi. Tol kerštausiu,
 54 XX     |           būtų kelias užkerėtas?" - pats sau pagalvojo Girdvainis
 55 XX     |         norėdamas juos sulaikyti ar pats galą gauti, bet įsismarkavę
 56 XX     |      privažiavo antrą tiltelį - tas pats atsitiko. Tiktai šį kartą
 57 XXI    |             tiktai kiti, bet ir jis pats nežinojo, kuria koja raišas.
 58 XXI    |           ir įėjo kur buvęs nebuvęs pats Paudruvės pelkių velnias
 59 XXI    |          pakelės karčema, kurią jis pats baigė pragerti, ir tas bajoriškas
 60 XXI    |                Netikėdamas, kad tas pats būtų, priėjo arčiau prie
 61 XXI    |       išstūmė Jurgutį į priemenę, o pats ir vėl puolė prie kamaros
 62 XXII   |             Tada nusiramino Raupys, pats atsisėdo ir Pinčuką paprašė
 63 XXII   |           obuolmušius. Tada pražūsi pats su visa savo dūšia.~    -
 64 XXIII  |             visas mandrumas, ir jis pats savęs nesuprato, kas jam
 65 XXIII  |         Jurga, - tarė Girdvainis ir pats savo balso nepažino. Toks
 66 XXIII  |            Palauk! - šūktelėjo, bet pats tik savo balsą išgirdo. -
 67 XXIII  |           tėvo liūdesį ir tarė, kad pats nesusigraudintų:~    - Išgersime,
 68 XXV    | persižegnoti, ogi žiūriu, leidžiasi pats nelabasis su maišu ant pečių
 69 XXV    |             nieko nelaimėsi, tiktai pats galą gausi."~    - Boba
 70 XXVI   |             jog nusigandęs Jurgutis pats nežino, kaip nusirito į
 71 XXVI   |            kalavijais. Iš to nerimo pats nežino, kaip čia atsitiko,
 72 XXVI   |          gerai į jį įsižiūrėti, nes pats buvo baisiai išsigandęs,
 73 XXVI   |           karčemos.~    Jurgutis ir pats spruko pro išverstas duris,
 74 XXVI   |            Tai ir nuėjo per laukus, pats nežinodamas, kur eina. Ne
 75 XXVI   |          akys mato. O kur jis ėjo - pats nežinojo, tiktai toliau
 76 XXVI   |             ir pasigailėjo. Tik jis pats niekur negalėjo rasti ramybės.~
 77 XXVII  |             guosti savo dukrą, nors pats neteko vilties, - suras
 78 XXVII  |            tada žmogų pagauna, kada pats save nugali.~    - Nereikia, -
 79 XXVII  |         Baltaragio malūną, o paskui pats Baltaragis, prislėgtas savo
 80 XXVIII |          apie savo nelaimę kalbėti, pats su savim kalbėjosi, pats
 81 XXVIII |            pats su savim kalbėjosi, pats klausdamas ir pats atsakydamas,
 82 XXVIII |       kalbėjosi, pats klausdamas ir pats atsakydamas, tarytum ne
 83 XXVIII |             iš karto Anupras. - Ogi pats sakei, kad su tokiais arkliais
 84 XXVIII |            o ką pasakyti norėjo, ir pats nežinojo. Tik pasižiūrėjo
 85 XXVIII |           prisišaukti ir sulaikyti. Pats savo akimis pamatė, kad
 86 XXIX   |           nuo tavo kelio. Bet užtat pats pakliuvo į velnio žabangas,
 87 XXIX   |          pagaliau pratarė Visgirda, pats vienas viską suprasdamas. -
 88 XXX    |          Girdvainis! Kokią bėdą jis pats sau prasimanė su tais savo
 89 XXX    |            jų visai neturėjęs, negu pats save pražudęs ir savo nuotaką
 90 XXX    |         Paudruvės krašto merginą ir pats į baisų vargą įpuolė.~   
 91 XXX    |           paskui, visko netekęs, ir pats galą gausi.~    - Prakeikimas!
 92 XXX    |           ir pirmą kartą kryžkelėje pats nusigando. Negi taip ir
 93 XXX    |           su arkliavagiu Raupiu. Aš pats mačiau, kaip išnešė jį iš
 94 XXX    |             eik jos gelbėti, kitaip pats pražūsi ir gražiausią pasaulyje
 95 XXX    |   obuolmušius ir neteko nuotakos, o pats klaidžioja kaip užburtame
 96 XXX    |     nerasdamas išeities. Nebent tas pats velnias, kuris pavogė obuolmušius
 97 XXXI   |             obuolmušius, kad jų net pats Girdvainis, jei ir būtų
 98 XXXI   |       abejingai atsakė vežikas. -Aš pats prasikeikiau, su jais važinėdamas,
 99 XXXI   |    prakeiktam arkliavagių lizdui? - pats sau tarė. - Kad jį kur perkūnas
100 XXXII  |             ką tu? - guodė tėvas ir pats drebėjo. -Ta pelėda tave
101 XXXIII |            Vis, tariau, neiškęsi ir pats ateisi.~    - Tai ir atėjau, -
102 XXXIII |          pelėda ar apuokas, nors ir pats velnias būtų apsimetęs,
103 XXXIII |             išleisdamas kaimyną, ir pats nuėjo gulti.~    Žvaigždės
104 XXXIII |            duktė. Jos nežadindamas, pats nuėjo į surūkusią pirkią,
105 XXXIV  |                nusigando Šešelga. - Pats matai, vyrai iš visų pusių
106 XXXV   |        priėjęs prie pat pelkių. Bet pats save čia sugėdino, kad bajoras
107 XXXV   |          Kaip aš tau padėsiu? Sukis pats, kaip išmanai. Aš savo bėdų
108 XXXV   |            Tai pasakęs, Šešelga net pats nusigando: iš kur tiek drąsos
109 XXXV   |             mužikam atsikeršyti, ir pats sau tarė:~    - Na, dabar
110 XXXV   |         belstis pro tamsą į miestą, pats bizūnu išluptų pusę valsčiaus,
111 XXXVI  |          būtų kaltas. Juk jo arklys pats pirmasis ant kelio padvėsė,
112 XXXVI  |           paleidę, o dabar, kai jis pats buvo įlindęs į arklio odą,
113 XXXVI  |        tavęs netrukdysiu. Kaip nors pats vienas išsiversiu.~    Sugrįžo
114 XXXVI  |       negalėjo prisišaukti, nes jis pats įkliuvo į savo bėdas.~
115 XXXVII |         akimirksnį ir tarė, kad bus pats laikas Baltaragį išgąsdinti,
116 XXXVII |             ir apkamšęs, Baltaragis pats atsigulė palangėje ant suolo,
117 XXXVII |         laiką ūžia, ir jo ūžime lyg pats save išgirsta ir atgyja.
118 XXXVIII|            į savo liūną, ketindamas pats vienas viską apgalvoti,
119 XXXVIII|       nusigandusi Uršulė.- O kas gi pats esi?~    Dėl atsargumo Uršulė
120 XXXVIII|             nepanašu. Negi būtų tas pats nelabasis?~    Pinčukas
121 XXXVIII|          paklausė. - Juk tai aš tas pats, su kuriuo susipykai per
122 XLI    |      susigrūdusią minią kelią skyrė pats Švendubrės bažnyčios maršalka
123 XLI    |            kad ir jo taip nevarytų, pats pabėgo. O kitus išvaikė
124 XLI    |             neprasidėjęs. Tegu būtų pats klebonas daręs su ja, ką
125 XLII   |        kulnim žemės nesiekdamas.- O pats kur eini?~    - Nagi čia
126 XLII   |            obuolmušiai žuvę, ir jis pats iš proto išėjęs. Nuvežk
127 XLII   |           kaip rūkas nukrito, o jis pats su visa velniška nuogybe
128 XLIII  |            bet jo namie nerado, tai pats vienas patraukė į Paudruvės
129 XLIII  |             nyku ir neramu. Spruktų pats iš karčemos, bet kur dėsies
130 XLIII  |            žvilgčiodamas į duris ir pats vos neišbėgdamas.~    Maža
131 XLIII  |           tik ne Girdvainis bus?" - pats sau pagalvojo, stingdamas
132 XLIV   |             galva apsisuko, ir jis, pats nežinodamas kaip, nurūko,
133 XLIV   |          nesiskubino į pagalbą. Jis pats, visas rukdamas, nusirito
134 XLIV   |             jų nenutrenkė. Tada jis pats išsigelbėtų ir Jurgą išgelbėtų.
135 XLIV   |            negirdėjo ir nematė. Jis pats ėjo kaip audra - gaivališka,
136 XLIV   |          kilpą, užmetė ant šakos ir pats, ant jos prigludęs, suposi,
137 XLIV   |   suabejojai, tai viską praradai ir pats žuvai.~
138 XLV    |         žiūrėjo į dukrą ir nežinojo pats, ką galvoti. Negi iš tikrųjų
139 XLVII  |             karna ant kaklo. Ar jis pats pasikorė, ar šimtametė pušis
140 XLVII  |        apšviestą Baltaragio malūną. Pats nežinodamas kodėl, tiktai
141 XLVII  |           nugarmėjo kiaurai žemę, o pats ir nepajuto, kaip suanglėjo
142 XLVIII |          kartais atrodo, tarytum aš pats, o ne Girdvainis, būčiau
143 XLVIII |           tarsi ne Baltaragis, o aš pats turėjau malūną ant Udruvės
144 XLVIII |           kas kitas būtų, tiktai aš pats, ne kartą buvęs apgautas
145 XLVIII |            vakaro prieblandoje, kai pats nežinai, ko pasiilgsti,
146 XLVIII |             pasikalbėti, tarytum aš pats su savim susitikčiau ar
147 XLVIII |            čia tada pasaka? Juk tai pats gyvenimas!~    Ir iš tikrųjų