Chapter

  1 II     |      atsiradęs, - nieko iš to nebus. Tu man seniai esi pažadėta
  2 II     |       pažadėjo, tas žodį ištesėjo, o tu nesistumdyk! - atsakė Pinčukas
  3 II     |         tavęs daugiau. Tiktai atstok tu nuo manęs!~    - Aš tau
  4 III    |           Pala, ar ne apie Baltaragį tu man norėjai kažką pasakyti?~    -
  5 III    |             ir prabilo:~    - Atstok tu nuo manęs su savo Baltaragiu!
  6 IV     |           nuvarytas arklys.~    - Ar tu matei tą Pinčuką?-vėl rimtai
  7 IV     |             sužadėtinė esi.~    - Ką tu kalbi, dukrele? - nesuprato
  8 IV     |           Tokius pat niekus, kaip ir tu, - atsakė Jurga ir nuėjo
  9 V      |            Jeigu jau trūko, tai visų tų šulų, kuriais rimti ūkininkai
 10 V      |                 O gal ir manasis? Ką tu žinai? - pyktelėjo Jurga,
 11 V      |            reikėjo.~    - Nepaprasta tu mergina, - atsakė tiesiai
 12 VI     |       žiūrėdama į Baltaragį. - Nieko tu daugiau nematai, tiktai
 13 VI     | storžieviškai atsikirsdavo:~    - Ko tu nori? Argi mudu po viena
 14 VI     |             gyvename? Aš - malūne, o tu - troboje ir kiauliatvartyje.~   
 15 VI     |             net supykdavo:~    - Tai tu dar neišėjai? - prikišdavo.~    -
 16 VII    |            Ir pats nepasijuto, kaip, tų čiauškalų besiklausydamas,
 17 VII    |              tau yra, Baltruk?.. Gal tu sergi, gal tau ką skauda?..
 18 VII    |               Gal padės...~    - Eik tu sau... - atstumdavo Baltaragis
 19 VII    |          vaistų ir pagalbos. Bet kur tu rasi vaistą ar pagalbą nuo
 20 VIII   |               tiktai jo ūžimo. Kodėl tu nemali?~    - Man visai
 21 VIII   |              norėtum?~    - O iš kur tu žinai? - nustebo Baltaragis
 22 VIII   |        kaimynas padėti.~    - Kuo gi tu man galėtum padėti? - dar
 23 VIII   |            Baltaragiui.~    - Bet ką tu man už tai duosi? - mandriai
 24 VIII   |        pagalvojo ir pridėjo: - Jeigu tu man atiduotum tą, ko neturi,
 25 IX     |              malūnininko buizos. Bet tu, ženteli, jau nepyk, pasogos
 26 IX     |             čia Baltaragiui išeis. O tu dar jaunas esi ir gali palaukti.~   
 27 X      |              sidabro varpelis.~    - Tu mano mėnesėlis su sidabro
 28 X      |             kaip pasaka...~    - Ak, tu. mano pasakų karalaite! -
 29 X      |             užbėgo į viršų.~    - Ką tu čia darysi, mano paukštele? -
 30 X      |         šviesiau pasidarė.~    - Oi, tu mano laime! - tarė Baltaragis,
 31 X      |           apglėbdamas Marcelę. - Juk tu man savo jaunystės džiaugsmą
 32 XI     |         nujautimo.~    - Marcele, ką tu darai? - nesavu balsu sušuko
 33 XI     |            būtų nutrūkusi.~    - Ak, tu mano išdykėle, - su priekaištu
 34 XII    |    nepermatomas rūkas.~    - Vargeli tu mano! - tarė bobutė, pakildama
 35 XIII   |              paliksiu prie lopšio, o tu eik į savo malūną.~    -
 36 XIII   |             eik į savo malūną.~    - Tu pati eik sau, kur nori, -
 37 XIV    |           sucypė velniukas.~    - Ką tu sakai? - krūptelėjo Baltaragis
 38 XIV    |              ne juokai. Matyt, gerai tu ją įpykinai. Gali abiem
 39 XIV    |              Gali abiem kliūti. Lįsk tu kol kas po girnomis ir tūnok,
 40 XIV    |           pagriaudėjo ir praėjo. Bet tu būk atsargus! Moterys, kaip
 41 XV     |         Pinčuko išleisiu.~    - Kaip tu padarysi? - apsidžiaugė
 42 XV     |         prisimerkęs, Juodvalkis. - O tu, jei man ir toliau už dyką
 43 XV     |         sudraudė kalvis Jurgutį. - O tu, - tarė Baltaragiui, - gali
 44 XVI    |           apie jas nenorės.~    - Ak tu, mano išdykėle! - atsakė
 45 XVI    |      nepatenkintas Baltaragis. - Bet tu įkyrus daraisi. Pasuk verčiau
 46 XVI    |          galvą pro langelį:~    - Ar tu suki, ar nesuki? - šuktelėjo.~    -
 47 XVII   |              įkais geležis:~    - Ar tu dumi, ar nedumi? - pašnairavo
 48 XVII   |            užsispoksojo.~    - Kokia tu graži! - tarė susižavėjęs
 49 XVII   |            neatsižiūrėčiau.~    - Ką tu čia prasimanai, Jurguti? -
 50 XVII   |             dumplių pūsti.~    - Kam tu vežei mane piršliais pas
 51 XVII   |               velnias uodegon... Juk tu jau senbernis, o ji dar
 52 XVIII  |             dar tik leidžiasi.~    - Tu man nesakyk, senas aš žmogus,
 53 XVIII  |              pirmos piršlybos.~    - Tu tiktai pažiūrėk, - nenusileido
 54 XIX    |               Nieko. Nesusivėlinsiu. Tu manęs nelauk, eik gulti.
 55 XIX    |             ir atsiskirti.~    - Kad tu mane apgavai, - piktai atšovė
 56 XIX    |        Pripratau, kaip savą laikiau. Tu ir pats niekada nesiskundei.~    -
 57 XIX    |           ramybėje paliktų. Bet kaip tu juos suriši, jei vienas
 58 XX     |               nusijuokė Jurga.~    - Tų pačių, - atsakė Visgirda,
 59 XXI    |               Ko kito gali laukti iš tų chamų?~    - Taip jau išėjo,
 60 XXI    |          trečia para geria. Išneštum tu jį greičiau į pragarą nuo
 61 XXI    |             sutiko Pinčukas. - Leisk tu man su juo truputį pakalbėti.~    -
 62 XXII   |                 Aš jau sugalvojau, o tu tik padaryk, - pasakė Pinčukas
 63 XXII   |       Pinčukas garsiai pasakė. - Kai tu nuvažiuosi, aš pradėsiu
 64 XXII   |                 pritarė Raupys. - Ir tu man dūšią dar grąžinsi?~    -
 65 XXII   |            sutiko Pinčukas. - Tiktai tu nelįsk su ja pro antrą galą
 66 XXII   |            uodegas karpyti.~    - Ar tu sugavai mane, kad sakai? -
 67 XXII   |            įsižeidė Šešelga.~    - O tu ar sugavai mane, kad sakai? -
 68 XXIII  |           pasauly nerastum.~    - Oi tu, piršly melagi, - neatsileido
 69 XXIV   |              Spėsi. Nedega.~    - Ką tu žinai, gal man dega? - pyktelėjo
 70 XXIV   |       dešimtrublę ir sako:~    - Kuo tu pavarde ir vardu ir iš kur
 71 XXIV   |           pavarde ir vardu ir iš kur tu?~    - Girdvainis Jurgis
 72 XXIV   |              buvo geras ūkininkas, o tu, girdėjau, didelis palaidūnas.
 73 XXIV   |      Apraganiavo tave, neišmanėli, o tu ir galvos netekai.~    -
 74 XXIV   |                Priimsiu užsakus, bet tu dar pagalvok, kol dar laiko
 75 XXVI   |             nusikeikė:~    - Ak, tai tu čia, girtuokli, po suolais
 76 XXVII  |      Baltaragio malūne ir namuose po tų nelaimingų užsakų šiurpu
 77 XXVII  |          nesutiko tėvas. - Turi būti tu laiminga, nes kitaip aš
 78 XXVIII |              jų nesurasdamas. Ir kur tu juos surasi, jeigu Raupys,
 79 XXVIII |         dausas lėkti.~    - Svieteli tu mano margas! - nustebo Anupras. -
 80 XXVIII |        paklausė Anupras.~    - O kas tu toks? - grįžtelėjo Girdvainis,
 81 XXVIII |             visų vėjų blaškomas, nes tų vėjų suokime jis išgirsdavo
 82 XXVIII |            negalėjo ir Girdvainis be tų savo obuolmušių nuvažiuoti
 83 XXVIII |           jos pasiilgęs.~    Kada gi tu, Girdvaini, sugausi savo
 84 XXIX   |        įspėti, kas pro jas įeis. Nuo tų nelaimingų užsakų kaimynai
 85 XXIX   |          neabejodamas Anupras. - Tik tu viena gali čia padėti, ir
 86 XXIX   |             kalbu. Tiktai ar pajėgsi tu, mergele, pati save pergalėti?
 87 XXIX   |           tavo eilė, mergele. Tiktai tu viena gali išsklaidyti tuos
 88 XXIX   |          kitaip - jis pražuvęs, o ir tu neišsigelbėsi.~    - Niekados! -
 89 XXIX   |              kulka pašausi.~    - Ką tu čia, svotai, niekus paistai, -
 90 XXIX   |          kaip epušės lapas.~    - Ką tu čia, dukrele, prasimanai? -
 91 XXIX   |             pūga klebena langines, o tu išsigandai.~    Duktė patikėjo
 92 XXX    |           atsakė juodasis.~    - Kas tu? - vėl paklausė Girdvainis.~    -
 93 XXX    |        nesuprasi patamsyje.~    - Ko tu nori iš manęs? - paklausė
 94 XXX    |          Girdvainis.~    - Ogi ar ne tu su Baltaragio Jurga vos
 95 XXX    |               Man daugiau rūpi, negu tu manai, - tas atsakė. - Man
 96 XXX    |              pažadėta.~    - Tai gal tu ir mano arklius pavogei? -
 97 XXX    |       pavogti, - iš tolo atsakė. - O tu savo obuolmušių nesurasi,
 98 XXX    |           tavęs išsižadėčiau? Palauk tu man, tuojau gausi, ko norėjai! -
 99 XXX    |           lyg verkdamas.~    - Ar ne tu man pasivaidenai? - sulaikė
100 XXX    |     pabaidžiau tavo obuolmušius, kai tu važiavai piršliais pas Baltaragio
101 XXX    |              manęs šiaudus.~    - Ką tu sakai? - nepatikėjo Girdvainis,
102 XXX    |           tavęs negalėjau surasti. O tu Jurgą per savo obuolmušius
103 XXXI   |              buvo šitie arkliai, kad tu žinotum! - atsiduso Anupras.-
104 XXXII  |                  Nežūsi, dukrele, ką tu? - guodė tėvas ir pats drebėjo. -
105 XXXIII |     leidžiasi naktis.~    - Iš kurgi tu dabar? - nustebo kalvis,
106 XXXIII |        Tikriau kad būtų...~    - Tai tu visai rimtai? - nustebo
107 XXXIII |            sukasi apie jo malūną nuo tų nelaimingų Girdvainio piršlybų?
108 XXXIII |           pastogėje buvo užkištas iš tų laikų dvivamzdis šautuvas.~   
109 XXXIII |           likučiais.~    - Na, dabar tu man paūkausi! - tarė apsidairydamas. -
110 XXXIV  |             arkliavagio.~    - Ilgai tu čia zaunysi, - šūktelėjo
111 XXXIV  |      atsikvėpdamas Šešelga.~    - Ką tu čia niekus paistai? - supyko
112 XXXIV  |      paliksime ant amžinųjų, kad nei tu, nei tavo dūšia daugiau
113 XXXV   |           nebebus ir jų uodegų. O iš tų uodegų Šešelga svarbiausia
114 XXXV   |              akiplėšos pasidarė, kad tu, bajore Šešelga, bėk nors
115 XXXV   |            ir išsimiegoti.~    - Tai tu šitoks, - įsižeidė Šešelga.
116 XXXV   |         tarsi norėdama paklausti, ko tu čia, durniau, badaisi?~    -
117 XXXVI  |             ir prigrasino:~    - Na, tu žiūrėk, rupūže! Jei pradėsi
118 XXXVI  |             ir taip negerai. Įgrisai tu man ligi gyvo kaulo.~    -
119 XXXVI  |            atšovė Pinčukas.~    - Ką tu, pan Pinčuk? - nusigando
120 XXXVII |           lapas:~    - Tėveli, kodėl tu man nesakai visos teisybės?~    -
121 XXXVIII|    apžiūrėdamas sužeistą kulną. -Dar tu mane paminėsi. Pražūsi su
122 XXXVIII|          išspirtus dantis.~    - Tai tu šičia, pan Pinčuk? - prašvokštė,
123 XXXVIII|              kantrybės.~    - Kvaila tu boba! - tarė supykęs. -
124 XXXIX  |             nieko nežino.~    - O ką tu pasakysi? - pagaliau kreipėsi
125 XL     |             kauleliais. Pasiėmusi iš tų kaulelių tokias šakutes
126 XL     |          turėjo atlaikyti.~    - Tai tu ir tokiom šventvagystėm
127 XLI    |             sparčiau varyti. Bet kur tu aplenksi gandą? Iš kojų
128 XLI    |             patylomis ją plūsti, kad tu šiokia ir tokia, kad tu
129 XLI    |              tu šiokia ir tokia, kad tu galą gautum, prasmegtum
130 XLII   |           Jis seniai įtarė, kad visų tų nelaimių tikrasis kaltininkas
131 XLII   |          kaip čia geriau susitarus. -Tu gudrus, ir aš ne kvailas.
132 XLII   |          Visgirda, - tik nežinau, ar tu galėsi?~    - Aš viską galiu! -
133 XLII   |              tavęs čia nesuras, o ir tu niekam blogo negalėsi padaryti,
134 XLIV   |    tabokinėje, užkištas į sąsparą, o tu nesusipratai manęs išgelbėti.~    -
135 XLIV   |              tokia nelaimė ištiko, o tu dar akivarą siūlai. Negana,
136 XLIV   |         Girdvainis karčemą uždegė, o tu visai mane pražudyti nori.~    -
137 XLIV   |              kilpa ant kaklo.~    Ak tu Girdvaini, ko tu klajojai,
138 XLIV   |                  Ak tu Girdvaini, ko tu klajojai, suradęs savo nuotaką,
139 XLV    |             sąmonės Jurga.~    - Kur tu jo ieškosi, dukrele, pati
140 XLV    |           tėveli, pavakarieniausime. Tu toks suvargęs, sunykęs,
141 XLV    |          prašvitusias akis.~    - Ak tu mano varguolėle, gražuolėle! -
142 XLV    |                Kaip aš norėčiau, kad tu visada tokia laiminga ir
143 XLV    |          laiminga Jurga. - Labanakt, tu mano šviesusis mėnuli su
144 XLVI   |                    Jurgele mano, kur tu? - nusigandęs šuktelėjo
145 XLVIII |                 Daug metų praėjo nuo tų visų nepaprastų įvykių,
146 XLVIII |             šiol niekas neišgirdo ir tų pelkių nenusausino.~