Chapter

  1 I      |       sparnai, šmėkščiodami iš tolo pro mėlynas pušų viršūnes, sukdavosi
  2 I      |          atvažiuoti, ir jeigu pirma pro pirštus į tai žiūrėjo ir
  3 II     |      nuotakas, bet žiūri - piršliai pro malūną kaip tik pas juos
  4 II     |                Važiavau paežerėmis, pro pelkes, radau antinėlį -
  5 II     |         Tiktai vėliau prisiminė lyg pro sapną, kaip, nuo laimės
  6 II     |      galvojo Baltaragis, žiūrėdamas pro malūno viršutinį langelį
  7 III    |       kleboniją su ta baisia žinia. Pro murziną langelį skverbėsi
  8 III    |          ryšulėlį ir buvo beeinanti pro duris, bet klebonas, lyg
  9 IV     |         Jurga su pašaipa grįžtelėjo pro pečius į Uršulę ir garsiai
 10 V      |       žadėtas?~    Jurga grįžtelėjo pro petį, nenorėdama tikėti,
 11 V      |       sunerimusi.~    Tas žvilgsnis pro petį galutinai pritrenkė
 12 IX     |        mokėdavo smagiai nusišnypšti pro vieną šnirpšlę per sieksnį.
 13 IX     |      nusišnypštė Jurgutis dar kartą pro vieną šnirpšlę per sieksnį
 14 IX     | Nepatenkintas Jurgutis šnirpštelėjo pro vieną šnervę per sieksnį,
 15 IX     |           vieną šnervę per sieksnį, pro kitą ir dūmė toliau dumples,
 16 IX     |            skraidė kalvės palubėmis pro aukštinį. Ką daugiau darysi,
 17 IX     |           apsikaišiusią. Bet Uršulė pro ašaras jaunavedžių laimės
 18 IX     |             Jurgutis ir nusišnypštė pro vieną šnirpšlę per sieksnį,
 19 X      |                 Baltaragis, pamatęs pro aukštinį langelį ją atbėgančią,
 20 X      |       Baltaragiui.~    Malūnas rūko pro visus plyšius, bet sparnai
 21 XI     |                 Bet čia šmėkštelėjo pro šalį malūno sparnas, ir
 22 XI     |             girgsėjimą, žvilgtelėjo pro langelį ir pamatė Marcelę,
 23 XI     |         nutilęs juoko varpelis.~    Pro malūno sparnus slinko rudens
 24 XI     |            akis, liūdnai šypsančias pro skausmą su giedra motinos
 25 XI     |   pakeliantį žvilgsnį su švintančia pro skausmus šypsena. Tada Baltaragio
 26 XI     |    klausydamas girnų ūžimo, žiūrėjo pro viršutinį langelį, laukdamas
 27 XI     |           baisiai nerimaudamas.~    Pro lėtai besisukančius malūno
 28 XI     |           išblėsęs, be prošvaistės. Pro sniego ūką stingo pakalnėje
 29 XII    |             kaip pakvaišęs, maldavo pro ašaras, kad Marcelė bent
 30 XII    |    Baltaragis, panarinęs galvą, lyg pro ūką sekė paskui grabą, nieko
 31 XII    |         beviltiškas sielvartas.~    Pro sukrypusius kapų kryžius
 32 XII    |           ir pasipurtė. Pasižiūrėjo pro dūmus į sulinkusį prie lopšio
 33 XIII   |        sustingusių malūno sparnų, o pro langą išblyškęs mėnulis
 34 XIII   |          šalčiais ir atodrėkiais, o pro malūno sparnus vis dažniau
 35 XIII   |            Pušynų viršūnės žvalgėsi pro žalsvą ūką, ir nuo jų sklisdavo
 36 XIV    |            parbėgusiai dukteriai, o pro jo suvargusias akis tryško
 37 XIV    |             šoko nuo sparno tiesiai pro langiuką į malūną ir, visas
 38 XIV    |           nusigandęs ir pasižiūrėjo pro langiuką.~    Nagi iš tikrųjų
 39 XIV    |            iš vidaus duris ir žiūri pro plyšiuką, kas čia bus. Parėjo
 40 XV     |             retkarčiais nusišnypšiu pro vieną nosies skylutę per
 41 XV     |             šnirpščiojo per sieksnį pro vieną ir kitą šnirpšlę,
 42 XV     |             tylėjo, o kitas šaipėsi pro ūsus:~    - Supaisai pusbernio
 43 XVI    |         kartą. neiškentęs pažiūrėjo pro plyšį ir pamatė nepaprastai
 44 XVI    |      kantrybės, ir jis iškišo galvą pro langelį:~    - Ar tu suki,
 45 XVII   |            kibirkštys laksto palube pro aukštinį... O kai kalvis,
 46 XVII   |             ir suirzęs, šnirpščiojo pro vieną, pro kitą nosies skylutę
 47 XVII   |              šnirpščiojo pro vieną, pro kitą nosies skylutę ir prie
 48 XVII   |             Jurgutis, šnirpštelėjęs pro abidvi šnirpšles, lyg verkdamas.~    -
 49 XVII   |      Jurgutis dar labiau sušnirpštė pro nosį ir užgulė ant dumplių,
 50 XVII   |     kibirkštys, bet ir liepsna lėkė pro aukštinį.~    - Ar pasiutai?
 51 XVIII  |            vos girdimas, vis artėjo pro kalnus ir paežeres ir vis
 52 XVIII  |          Baltaragis ir iškišo galvą pro langelį.~    Bet Pinčuko
 53 XVIII  |       piršlys su jaunikiu išsivertė pro vežimo galą, gerai dar,
 54 XX     |      ežeriukai, kelias išsisukinėjo pro ežerų alkūnes, ėjo tilteliais
 55 XX     |            O čia dar, pravažiuojant pro Paudruvės kalvę, iššoko
 56 XX     |          ženklus daro. O kai pasuko pro Aklojo ežero alkūnę, tas
 57 XX     |      aplinkui ir stebėjosi: važiavo pro nepermatomą rūką, o čia
 58 XX     |    pritardamas liūdnai nusišypsojo. Pro langą šmėkštelėjo lyg šikšnosparnis,
 59 XXI    |             apkūlė, sugavęs lendant pro langą į kamarą pas mergas.~   
 60 XXI    |        tuščia bonka kaukdama išlėkė pro duris, vos neužgavusi Pinčukui
 61 XXI    |           gražumu ar piktumu. Jeigu pro duris neįsileidžia, tai
 62 XXI    |          duris neįsileidžia, tai aš pro rakto skylutę.~    Kaip
 63 XXI    |             tik pasipurtė ir įlindo pro rakto skylutę, palikęs už
 64 XXII   |         pasiūlė Raupys ir šūktelėjo pro duris: - Šešelga, nešk degtinės
 65 XXII   |              Tiktai tu nelįsk su ja pro antrą galą į Girdvainio
 66 XXII   |                    Durnas aš būčiau pro arklių pasturgalius landžioti? -
 67 XXIII  |         atsakė Girdvainis ir išlėkė pro duris, nešdamas glėbyje
 68 XXIV   |       anksti atvažiavo? - pagalvojo pro miegus Bonifacas Bobinas. -
 69 XXIV   |             už skverno, kai tas ėjo pro šalį, klūpčiodamas prieš
 70 XXIV   |        Girdvainis ir įsiklausė.~    Pro zakristijos duris staiga
 71 XXIV   |            šoko iš vietos ir išbėgo pro duris.~    Lauke arkliai
 72 XXVI   |        tartum jo šešėlis. Tada jis, pro dumplių ūžimą išgirdęs nepaprastus
 73 XXVI   |             obuolmušiai, pralėkdami pro šalį kaip viesulai, jį patį
 74 XXVI   |             obuolmušiais žirgais, o pro seklyčios langelį mirguliavo
 75 XXVI   |               Kodėl jis tada nešoko pro langą ir neatėmė rūtos?
 76 XXVI   |            lyg nuo griaustinio. Bet pro kalvės aukštinį ramiai švietė
 77 XXVI   |             kai su triukšmu įgriuvo pro duris Pinčukas. Tada Jurgutis
 78 XXVI   |             savo tabokinę ir pamatė pro aušrą atlekiantį Girdvainį
 79 XXVI   |             Jurgutis ir pats spruko pro išverstas duris, nieko nelaukdamas,
 80 XXVII  |       mergautines ašaras, žiūrėdama pro langą ir vis laukdama.~   
 81 XXVII  |             būtų tiktai pravažiavęs pro šalį ir net atminimo nepalikęs.~   
 82 XXVII  |           žvarbių vėjų, kurie kaukė pro apleisto malūno sparnus.
 83 XXVIII |       žmogaus šešėlis. Būtų praėjęs pro šalį nei Anupro nepastebėjęs.
 84 XXVIII |             nustebo Anupras. - Eina pro šalį ir net nepasižiūri.~    -
 85 XXIX   |              negalėdama įspėti, kas pro jas įeis. Nuo tų nelaimingų
 86 XXIX   |         atėjo? Negi Girdvainis? Bet pro duris įėjo tiktai tėvas
 87 XXIX   |      Visgirda dar kartą pasižiūrėjo pro langą, spėliodamas ir abejodamas,
 88 XXIX   |        krūptelėjo ir sudrebėjo.~    Pro seklyčios duris į trobą
 89 XXIX   |           siautė pavasarinė pūga ir pro ją nieko nesimatė. Baltaragis
 90 XXIX   |           su vėjo ir sniego gūsiais pro malūną į pakalnę. Visa laimė,
 91 XXXI   |         stovėjo pašiurpusi karčema. Pro stadalą prabėgo lyg šlubčiodamas
 92 XXXI   |          lyg šlubčiodamas Raupys, o pro kampą praskrido tarsi šikšnosparnis
 93 XXXI   |        paslėpdama karčemą. Visgirda pro tirštą rūką viską pamatė
 94 XXXI   |         visos nelaimės kaip debesys pro šalį.~    Susirūpinęs Visgirda
 95 XXXII  |           švilpti apie pakraiges ir pro apleisto malūno sparnus.
 96 XXXIII |          snūduriuojantį liekną, kur pro miglą kyšojo skurdžių pušelių
 97 XXXIV  |           pirmo arklio odą kaip tik pro tą vietą, pro kurią jam
 98 XXXIV  |          odą kaip tik pro tą vietą, pro kurią jam Pinčukas uždraudė
 99 XXXIV  |     perspėjo nelįsti į tuos arklius pro pasturgalį. Bet Raupys tą
100 XXXV   |      nelįstų Girdvainio obuolmušiam pro pasturgalį, ko lindo?~    -
101 XXXV   |             nereikėtų dabar belstis pro tamsą į miestą, pats bizūnu
102 XXXV   |            neveikė, tiktai žvalgėsi pro langus ir trynė iš džiaugsmo
103 XXXVI  |   arkliavagio dūšia ne kitaip, kaip pro tą skylutę išlindusi ir
104 XXXVII |           nuo sparno ir žvilgterėjo pro langelį.~    - Seniai taip
105 XXXVII |          šautuvą.~    Pinčukas šoko pro langelį atgal, bet nesuspėjo -
106 XXXVII |     nutrenkė Pinčuką, - pasižiūrėjo pro langelį, kai šūvių dūmai
107 XXXVII |        sapną.~    Bet miegas neėmė. Pro langą švietė mėnesiena,
108 XXXVII |           langą švietė mėnesiena, o pro akis slinko visas gyvenimas.
109 XXXVII |            save išgirsta ir atgyja. Pro debesis švysteli saulė,
110 XXXVII |          debesis švysteli saulė, ir pro jos spindulius pasigirsta
111 XXXVII |             kaip baltos drobulės, o pro apsnigtus šlaitus ir laukus
112 XXXVII |            kaip apvilta praeitis, o pro malūno sparnus šmėkščioja
113 XXXVII |           nurimusi miega ir juokias pro miegą. Gal ji sapnuoja obuolmušius,
114 XXXVII |            ir rami mėnesiena slinko pro jo namus ir visą kraštą.~
115 XXXVIII|           šveblenęs ištinusia burna pro išspirtus dantis.~    -
116 XXXVIII|             atkirto piktai Pinčukas pro sukąstus dantis.~    - Kas
117 XXXVIII|     pasitraukė į šventorių, vis dar pro tvorą žegnodama ir mosuodama
118 XXXVIII|          nuvijo varpų garsai.~    O pro šalį ėjo kitos davatkos
119 XXXIX  |      triukšmą, nustebęs žvilgtelėjo pro langą, kas gi čia dabar
120 XXXIX  |     krosnies ir staiga dingo, tarsi pro kaminą išskrido. Jai pritarė
121 XXXIX  |           žemės, o davatkoms parodė pro sijoną špygą.~    - Netiesa,
122 XL     |     nebuvusi, niekada neskraidžiusi pro kaminą ant šluotos ir nežinanti,
123 XLI    |         davatkyno ir parapijos.~    Pro susigrūdusią minią kelią
124 XLII   |           Tiktai tą vakarą, eidamas pro Gaidžgalės karčemą, - rengėsi
125 XLIII  |             nesirodo) patarimo, kai pro duris įėjo kažkoks nepažįstamas
126 XLIII  |         mužikų, ir kitokių - praėjo pro jo karčemą. Bet nespėjo
127 XLIV   |           Tik tada atsipeikėjo, kai pro langą plykstelėjo žaibas
128 XLIV   |      apkvaišęs iš užkampio, bet čia pro lubas lyžtelėjo liepsnų
129 XLIV   |          karčema priėjo dūmų. Puolė pro duris, bet durys iš lauko
130 XLIV   |        apsvilęs su dūmais išsivertė pro langą.~    Lauke siautėjo
131 XLIV   |         Gelbėkit, gelbėkit!~    Bet pro audrą niekas neišgirdo jo
132 XLIV   |       tiktai obuolmušiai nusižvengė pro perkūnijas ir malūno sparnai
133 XLV    |         drebėdama, pašoko iš lovos. Pro seklyčios langus švietė
134 XLV    |     gyvenimo.~    Ji veržėsi išeiti pro duris. Tėvas vos pajėgė
135 XLV    |            sunkių darbų ilsinčią ir pro sapną šypsančią. Pažiūrėjo
136 XLV    |           ežero pačia pakriūte.~    Pro šalį pralėkdama, sukliko
137 XLVI   |             į kiemą.~    Vos išėjęs pro duris, pamatė - lyg Jurgos
138 XLVI   |             Bet tenai nieko nebuvo. Pro šalį šmėkštelėjo tarsi nusigandęs
139 XLVI   |         žvilgtelėjęs į tą pusę, kur pro audros debesis lėkė pažeme
140 XLVI   |            jo nenumaldomas priešas. Pro griaustinį jam pasirodė,
141 XLVII  |           praūžė tą pavasario naktį pro Paudruvės kraštą. Bet niekas
142 XLVII  |          Gaisro atošvaistės plieskė pro kalvės plyšius, o Jurgučiui
143 XLVII  |         namas būtų užsidegęs. Puolė pro duris, bet durys iš lauko
144 XLVII  |           jis užlipo ant žaizdro ir pro aukštinį išlindo ant kalvės
145 XLVII  |           draskėsi po visą padangę. Pro jų akinančias šviesas buvo
146 XLVII  |            varomas, pasileido bėgti pro lietų ir žaibus į malūno