Chapter

  1 I     |          vandenys nuolatos skalavo malūno kalno apgriuvusį šlaitą,
  2 I     |         dar blogiau - čia pat prie malūno klampiose Paudruvės pelkėse,
  3 II    |         Labai prašome, - atsakė iš malūno atsiradęs Baltaragis. -
  4 II    |   supintijusia kumštimi grasindama malūno pusėn, o tokia pat dešiniąja -
  5 II    |         Baltaragis, žiūrėdamas pro malūno viršutinį langelį į tolstančią
  6 III   |       Uršulė tiesiai iš Baltaragio malūno atbėgo į kleboniją su ta
  7 VI    |          daug prisirišęs prie savo malūno ir per jį ne tik pats save,
  8 VI    |           negalėdavęs atsiklausyti malūno sparnų ūžimo, kai jam pritardavo
  9 VI    |         pakildavo vėjas ir sukdavo malūno sparnus. Tada jis linksmas
 10 VI    |             ar negalima būtų sukti malūno be vėjo? Apie tai ypač susimąstydavo,
 11 VI    |           dienomis prasėdėdavo ant malūno slenksčio, žiūrėdamas į
 12 VI    |   ribuliuoti nuo lengvo vėjelio. O malūno sparnų bures jis buvo taip
 13 VI    |       dvelkimą nuo ežero pusės. Be malūno ūžimo niekas kitas nežavėjo
 14 VI    |       nesupranta (žmonės jį dėl to malūno laikė glušu), užsimindavo,
 15 VI    |       Uršulė tikėjosi. Sugrįžęs iš malūno, Baltaragis nė kiek neapsidžiaugdavo
 16 VII   |           kaip paukščiukė po visus malūno aukštus, čiauškėdama ir
 17 VII   |           ir prašydama pasupti ant malūno sparnų.~    - Tai bent toli
 18 VII   |         linksmos akys jau šokinėjo malūno sparnais.~    "Ne mergytė,
 19 VII   |          nustelbti Baltaragiui net malūno ūžimą ir bundančio ežero
 20 VII   |            sėdėdavo per dienas ant malūno slenksčio ir žiūrėdavo,
 21 VII   |    neišturėdavo Baltaragis net ant malūno slenksčio, pakildavo ir
 22 VII   |         pakildavo ir bėgiodavo nuo malūno prie ežero, nuo ežero prie
 23 VII   |         prie ežero, nuo ežero prie malūno, tarsi norėdamas nusiskandinti
 24 VII   |        nesusivaldydamas paleisdavo malūno girnas, kad tos ūždamos
 25 VII   |    nenustelbdavo piršlių varpelių. Malūno ūžime susiliedavo tie skambalai
 26 VII   |   nebežinojo, ar jam pasikarti ant malūno sparnų, ar nusiskandinti
 27 VIII  |           klausydamasis Baltaragio malūno ūžimo.~    Žmonės būtų jį
 28 VIII  |           sapnų ir prie Baltaragio malūno nuolatinio ūžimo, kurio
 29 VIII  |     kartais, beklausant Baltaragio malūno ūžimo, parūpdavo.~    -
 30 VIII  |            taip buvo apsipratęs su malūno ūžimu, kad kartais, malūnui
 31 VIII  |     susirūpindavo Pinčukas, nes be malūno ūžimo negalėjo nei snausti,
 32 VIII  |  Baltaragio aplankyti. Tą rado ant malūno slenksčio sėdinti ir žiūrintį
 33 VIII  |          pagalvojo. - Ar tiktai ne malūno pirkti atėjo?"~    Tai dar
 34 VIII  |        tuojau pasakė:~    - Ne, aš malūno neparduodu.~    - Man visai
 35 VIII  |            Man visai nereikia tavo malūno, - abejingai truktelėjo
 36 IX    |           Jis bent pasups mane ant malūno sparnų. Pagaliau ir tėvai
 37 X     |          kėlė vestuves, krykštė po malūno kalną visas Paudruvės kaimas.
 38 X     |           amžių amžius, kol suksis malūno sparnai ant skardžio ir
 39 X     |        Tikrai ties pakriūte sukosi malūno sparnai ir malūnas ūžė,
 40 X     |         pakeliui atidarydama visas malūno sklendes ir langelius, aplinkui
 41 X     |         debesyje ir spruko iš savo malūno čiaudėdamas, o paskui juokdamasi
 42 X     |      šluodama laiptais žemyn visus malūno voratinklius ir susigulėjusius
 43 X     |           Marcelės juokas nustelbė malūno ūžimą. O Baltaragis, nuėjęs
 44 XI    |  paukščiukė iš trobos į malūną, iš malūno į paežerę, Baltaragis, nors
 45 XI    |            ir norėjo pasisupti ant malūno sparnų.~    O vieną kartą -
 46 XI    |           čia šmėkštelėjo pro šalį malūno sparnas, ir Marcelė pati
 47 XI    |         savo svajonę pasisupti ant malūno sparnų, ir pradėjo kilti
 48 XI    |        pamatė Marcelę, kylančia su malūno sparnu. Tiesiog apmirė iš
 49 XI    |          gi tau reikėjo keltis ant malūno sparnų?~    Marcelė neatsakė,
 50 XI    |            juoko varpelis.~    Pro malūno sparnus slinko rudens debesys,
 51 XI    |           abejonių. Paleido suktis malūno sparnus, kad jie greičiau
 52 XI    |            Pro lėtai besisukančius malūno sparnus pamažu krito pirmos
 53 XI    |    neramiai lūkuriavo, klausydamas malūno ūžimo ir pamažu slenkančių
 54 XII   |    laidotuvių eisena nusileido nuo malūno skardžio ir su graudžiomis
 55 XII   |      Kažkas neaiškaus praslinko su malūno sparnų šešėliu. Ar ne Marcelė
 56 XII   |       svajonė, kuri išsisklaidė su malūno sparnais kaip apyaušrio
 57 XIII  |        krito lauke ant sustingusių malūno sparnų, o pro langą išblyškęs
 58 XIII  |              Pamažu pradėjo suktis malūno sparnai ir nauji Baltaragio
 59 XIII  |     šalčiais ir atodrėkiais, o pro malūno sparnus vis dažniau švysteldavo
 60 XIV   |            užmiršo ir apleido. Net malūno neprižiūrėjo, ir vėjai baigė
 61 XIV   |            buvo galvą praradęs dėl malūno, paskui dėl pačios, o dabar
 62 XIV   |  septynerius metus už berną, sukti malūno sparnus už vėją ir visus
 63 XIV   |   Baltaragis, - o nėra vėjo. Pasuk malūno sparnus už vėją.~    - Gerai, -
 64 XIV   |     Pinčukas ir čia pat užlėkė ant malūno sparnų kaip vėjas.~    Malūnas
 65 XIV   |    Pinčukui taip patiko suktis ant malūno sparnų, kad net užmiršo
 66 XIV   |      girnomis ir tūnok, o aš eisiu malūno durų užremti.~    Bematant
 67 XIV   |    pasiautėjo, buvo pribėgusi prie malūno, bet į vidų negalėjo įsiveržti (
 68 XV    |         Nori, aš ją ne tik iš tavo malūno iškraustysiu, bet ir už
 69 XVI   |               Jis su malonumu suko malūno sparnus už vėją, prižiūrėjo
 70 XVI   |      užtekdavo tiktai išeiti sukti malūno sparnų, ir tuojau prasiblaivydavo.
 71 XVI   |       prasiblaivydavo. O suktis su malūno sparnais visų labiausiai
 72 XVI   |           priprato prie Baltaragio malūno. Savo liūno net prisiminti
 73 XVI   |     Baltaragis imtų ir išvarytų iš malūno? Kaip tada jis gyventų ir
 74 XVI   |          ir nė nemanė varyti jo iš malūno. Kartais, jeigu ir pagąsdindavo
 75 XVI   |           priprato prie Baltaragio malūno, kad visiškai pasikeitė
 76 XVI   |           Niekur aš neisiu iš tavo malūno, - atsakė nuliūdęs velniukas. -
 77 XVI   |      įkyrus daraisi. Pasuk verčiau malūno sparnus: nėra vėjo, malti
 78 XVI   |            Pinčukas nenoromis suko malūno sparnus, visą laiką galvodamas,
 79 XVII  |            maišą į šalį, spruko iš malūno.~    - Palauk, palauk, pasikalbėsim,
 80 XVII  |           atitraukti žvilgsnio nuo malūno, kur aplinkui skraidė Jurga
 81 XVII  |            žvilgčiodamas iš tolo į malūno sparnus ir dūsaudamas. O
 82 XVIII |             kai Pinčukas, sukdamas malūno sparnus, išgirdo tolumoje
 83 XVIII |          karčemos kryžkelės pasuko malūno link vežimas su skambalu.
 84 XVIII |       apmaudo taip smarkiai pasuko malūno sparną, kad net malūnas
 85 XVIII |        Pinčuko nė kvapo nebuvo ant malūno sparnų, nors jie vis dar
 86 XIX   |            dėl visa ko pasiėmęs iš malūno seną sudulkėjusio Uršulės
 87 XX    |         spėjo pastebėti Baltaragio malūno kryptį ir paleido arklius
 88 XX    | nepastebėjo, tiktai Baltaragis nuo malūno slenksčio pamatė ir todėl
 89 XX    |             atvažiavę į Baltaragio malūno kiemą, dairėsi aplinkui
 90 XX    |           dievą minint, pakilo nuo malūno slenksčio Baltaragis ir
 91 XX    |    kailinius, pastatė arklius prie malūno, ir visi nuėjo į seklyčią.
 92 XXIII |      pakilo kaip viesulai, kad net malūno sparnai pradėjo suktis,
 93 XXVI  |           žvengė netoli Baltaragio malūno. Tada ir Jurgutis kaip pakvaišęs
 94 XXVI  |          jo šnirpščiojimą.~    Ant malūno kalno buvo giedras vakaras,
 95 XXVI  |         versdamasis gurulais. Prie malūno stovėjo vežimas su obuolmušiais
 96 XXVI  |            obuolmušius atrišti nuo malūno pastovų ir pabaidyti, kad
 97 XXVII |           kurie kaukė pro apleisto malūno sparnus. Tiktai vienas Baltaragis
 98 XXIX  |     išgirdo, tarytum kas leidžiasi malūno laiptais. Sunkiai, pamažu,
 99 XXIX  |           patamsyje.~    Prasivėrė malūno durys, ir Anupras pamatė
100 XXXI  |            grįždamas iš Baltaragio malūno, ėjo Anupras susimąstęs
101 XXXII |          pakraiges ir pro apleisto malūno sparnus. Nesikęsdamas Baltaragis
102 XXXIII|            jo seniai nemačiau prie malūno. Argi jo nėra kalvėje?~    -
103 XXXIII|                 Viršum jo kalno ir malūno buvo susitelkusios paryčio
104 XXXVII|                Pinčukas užlėkė ant malūno sparnų kaip staiga kilęs
105 XXXVII|       nepastebėjo, tiktai nusirito malūno sparnais ir nubėgo paknopstomis
106 XXXVII|         laukdamas naktį užsnūdo po malūno sparnais, o čia - kaip perkūnas
107 XXXVII|       pamačiusi tėvą, išeinantį iš malūno.~    - Nieko, dukrele, -
108 XXXVII|         visas gyvenimas. Sukosi su malūno sparnais, maišėsi, draikėsi,
109 XXXVII|           šviesėja padangė, sukasi malūno sparnai vis greitėdami,
110 XXXVII|            apvilta praeitis, o pro malūno sparnus šmėkščioja Pinčukas
111 XXXVII|          kad gyvenimas sukasi kaip malūno sparnai, prasideda naujas
112 XXXVII|         Pinčukas pagaliau nusirito malūno sparnais, pašautas sidabro
113 XXXIX |          metų atbėgo iš Baltaragio malūno ir apsimetė esanti davatka,
114 XL    |          dievas davęs, kad visi iš malūno iškrikę, o pasilikę tik
115 XL    |           kuodelį ir išnešusi prie malūno, kad šikšnosparnis į tą
116 XLIII |      tiesiai per kalnus Baltaragio malūno link.~    Prasidėjo audra
117 XLIV  |   nenuleisdamas akių nuo iškilusių malūno sparnų, viršum kurių visa
118 XLIV  |            žiūrėdamas į Baltaragio malūno sparnus, apšviestus žaibų
119 XLIV  |        leidosi į pakalnę ir pametė malūno sparnus iš akių. Ta proga
120 XLIV  |       nusižvengė pro perkūnijas ir malūno sparnai švystelėjo kaip
121 XLV   |        persigandęs Jurgutis, o nuo malūno sparno lyg šikšnosparnis
122 XLVI  |  Baltaragis, niekur neišeidamas iš malūno ir tik savo sielvartu gyvendamas,
123 XLVI  |      Jurgutis, bet ir šis dingo po malūno sparnais.~    O žemai pakalnėje
124 XLVI  |           mėnulio rago tiesiai ant malūno sparno ir taip sužvengė,
125 XLVI  |        senus laikus, pradėjo sukti malūno sparnus. Tuščias malūnas
126 XLVI  |               O Pinčukas, sukdamas malūno sparnus, taip įsismagino,
127 XLVI  |           nepaisė, kas darosi prie malūno, ir nieko nepastebėjo. Jis
128 XLVI  |       sužaibavo, kai jis krito nuo malūno sparno ir prasmego kiaurai
129 XLVII |         žmonės pasigedo Baltaragio malūno, kuris per žiemą stovėjo
130 XLVII |            tai ir nutrenkė.~    Po malūno griuvėsiais, kaip tik toje
131 XLVII |             atradęs jį sudegusį po malūno sparnais. - Iš vakaro buvau
132 XLVII |        bėgti pro lietų ir žaibus į malūno kalną. Baisiai skubėjo ir
133 XLVII |         Jis kaip tik tada atbėgo į malūno kalną, kai iš trobos išlėkė
134 XLVII |            į pakriūtę. Bet čia nuo malūno šoko išskėtęs nagus Pinčukas.
135 XLVII |                Pinčukas užšoko ant malūno sparno, pradėjo kvatoti
136 XLVII |      žvengti kaip pamišęs ir sukti malūno sparnus. O Jurgutį pagavo
137 XLVII |          palindo po besisukančiais malūno sparnais, pasiryžęs nučiupti
138 XLVII |        nepajuto, kaip suanglėjo po malūno sparnais su didele meile
139 XLVII |          Bet susirinkę žmonės prie malūno griuvėsių to nežinojo, o
140 XLVII |    papasakoti. Ten jį palaidojo po malūno griuvėsiais. O Baltaragio
141 XLVIII|        lengvatikiškumą ir sukdavęs malūno sparnus už vėją. Paskui,
142 XLVIII|      tamsybes.~    Kiek toliau nuo malūno akmenų krūvos stovi pusiau