Chapter

  1 II     |        devynios, tokią raganą! Nenoriu aš tavęs daugiau. Tiktai atstok
  2 II     |             atstok tu nuo manęs!~    - Aš tau atstosiu! - pasipiktino
  3 III    |                Žinau. Gali sau eiti. O aš pagalvosiu, ką čia reiks
  4 III    |            reiks daryti.~    - Bet kur aš eisiu, klebonėli? - nusiminė
  5 III    |               Nagi namo.~    - Negaliu aš grįžti pas tą raganių.~    -
  6 III    |               paklausė:~    - Pala, ko aš čia norėjau tavęs paklausti? ~   
  7 III    |              Baltaragiu! Nieko daugiau aš apie jį nenoriu girdėti.~   
  8 IV     |              delnu sudavė:~    - Kokia aš kvaila, nors ir sena davatka.
  9 IV     |               amžinai pražūti. Ir kaip aš to nesupratau iš karto?~   
 10 IV     |               garsiai tarė:~    - O ką aš su tavim, tetule, kalbėsiu?
 11 IV     |                žodžių ir nesulaukia, o aš ir be jų apsieisiu.~   
 12 IV     |              rimtai tarė:~    - Tai ką aš, tetule, turiu daryti, kad
 13 IV     |             tikra velnio nuotaka, o ne aš! - graudžiai pagalvojo Uršulė,
 14 V      |                pas mane neužsuki. Negi aš tau per prasta mergina,
 15 VI     |                viena pastoge gyvename? Aš - malūne, o tu - troboje
 16 VI     |        nusiramindavo:~    - Kaip dabar aš jį vieną paliksiu? Palauksiu,
 17 VII    |               nusijuokė Marcelė. - Tai aš tiesiai per ežerą atvažiavau
 18 VII    |          malūną. Tegu sau bėga kelias. Aš jo nesivysiu.~    O pati
 19 VII    |                 Pasakyk, lengviau bus, aš čia visokių žolelių turiu,
 20 VIII   |               tuojau pasakė:~    - Ne, aš malūno neparduodu.~    -
 21 VIII   |          truktelėjo pečiais Pinčukas.- Aš ir pats galvoju, kad būtų
 22 VIII   |             kad būtų laikas vesti. Bet aš galiu dar palaukti, kad
 23 IX     |                neatstojo Baltaragis. - Aš tau visą gyvenimą dykai
 24 IX     |               net prisipažino:~    - O aš, - sako, - ne veltui devynis
 25 X      |       Baltaragio pražilusią galvą, - o aš tavo aušrinė žvaigždelė...
 26 X      |                savo pažadus, - tarė. - Aš noriu, kad už tokias piršlybas
 27 X      |            galvos, bet ir ligi mano, o aš ketinu ilgai gyventi. Tai
 28 XI     |                  kad sustabdei malūną. Aš norėjau aukštai aukštai
 29 XII    | atsisveikindama. - Nieko nepadarysi. O aš rytoj, jei spėsiu, užbėgsiu
 30 XIII   |                       Leisk, - tarė, - aš paliksiu prie lopšio, o
 31 XIII   |         pravirko kūdikis.~    - Supsiu aš čia visą laiką, - piktai
 32 XIV    |         nesugrįš. Tvarkykis troboje, o aš eisiu į malūną.~    Kas
 33 XIV    |        Nepriėjome dar ligi vestuvių, o aš vos gyvas likau. Nenoriu
 34 XIV    |                mano dukterį, kur dabar aš ją dėsiu? Turi imti ją už
 35 XIV    |                po girnomis ir tūnok, o aš eisiu malūno durų užremti.~   
 36 XIV    |          užklups, o ypač ta ragana, ir aš neišgelbėsiu.~    Pinčukas,
 37 XV     |         nusijuokęs Juodvalkis. - Nori, aš ją ne tik iš tavo malūno
 38 XV     |                namo ir laukti piršlių. Aš baigsiu kaustyti Gaidžgalės
 39 XV     |       piktinosi ir žegnojosi:~    - Ar aš akla, ar ką? Pati savo akimis
 40 XV     |          mačiau. Koks ten Jurgutis? Ar aš to kvaišos nepažįstu?..
 41 XVI    |               piršliai atvažiuoti, bet aš ištaisysiu tokias piršlybas,
 42 XVI    |               kur norėsi.~    - Niekur aš neisiu iš tavo malūno, -
 43 XVI    |              kas tie savieji?~    - Ar aš žinau? - atsakė nepatenkintas
 44 XVIII  |                  Tu man nesakyk, senas aš žmogus, visko esu matęs
 45 XVIII  |              ir atsigodojo:~    - Koks aš kvailas buvau, - pats sau
 46 XVIII  |            patį kvailiausią velnią. Ir aš dar jam septynerius metus
 47 XIX    |     nežinodamas, ką atsakyti.~    - Ar aš? - paklausė. - Taip čia
 48 XIX    |           manęs nelauk, eik gulti. Gal aš kiek užtruksiu.~    Ir nuėjo.
 49 XIX    |            sutarėme, taip ir darėme. O aš, rodos, tavęs neskriaudžiau.
 50 XIX    |               akis dūmei.~    - Kaipgi aš tau akis dūmiau? - nesuprato
 51 XIX    |               manęs daugiau neapgausi, aš jau viską žinau. Jei nori,
 52 XIX    |              kerštavimo.~    - Nebijau aš nei tavęs, nei tavo sijono, -
 53 XIX    |                Nenori, tai nereikia. O aš maniau - kaip su žmogum
 54 XX     |       pašnairuodamas į šluotą.~    - O aš maniau, - tarė sumišusi
 55 XXI    |               karčemą uždarysiu.~    - Aš neilgam, Šešelga, - gailiai
 56 XXI    |      priekaištu pasakė Pinčukas. - Tai aš, Pinčukas.~    - Pan Pinčuk? -
 57 XXI    |               nustebęs Šešelga. - Taip aš ir maniau. Ko kito gali
 58 XXI    |                Ką dabar darysi! Už tai aš jam su kaupu atsilyginsiu.~    -
 59 XXI    |             balsas. - Kiek kartų turiu aš tau sakyti, šunsnuki? Aš
 60 XXI    |               aš tau sakyti, šunsnuki? Aš rūpesčių turiu, man reikia
 61 XXI    |                duris neįsileidžia, tai aš pro rakto skylutę.~    Kaip
 62 XXII   |         Nereikia, - atsakė Pinčukas. - Aš degtinės, kaip žinai, negeriu.
 63 XXII   |             obuolmušius.~    - Tai kad aš galėčiau! - atsiduso Raupys. -
 64 XXII   |                negaliu padaryti.~    - Aš jau sugalvojau, o tu tik
 65 XXII   |           pasakė. - Kai tu nuvažiuosi, aš pradėsiu priešingoje pusėje
 66 XXII   |               savo dūšia.~    - Durnas aš būčiau pro arklių pasturgalius
 67 XXII   |       patenkintas, kaip dar niekada. - Aš, kai tik nučiupsiu juos,
 68 XXII   |                prašviesėjo. - Šį kartą aš nepasilaksiu, tik išsipagiriosiu.
 69 XXIII  |               gėda taip meluoti?~    - Aš nemeluoju, - tvirtino Visgirda, -
 70 XXIV   |           atsakė Jurga.~    - Na, taip aš ir maniau, - nuleido rankas
 71 XXV    |             Pakilo dulkių debesys, bet aš vis tiek pažinau abudu.
 72 XXV    |            žvengti kaip šimtas arklių. Aš nubėgau į zakristiją pasakyti
 73 XXV    |            būtų mane paklausęs, būčiau aš jam pasakius: "Žiūrėk, kaip
 74 XXVII  |              paglostė jos galvą. - Tai aš vis kaltas.~    Tada Baltaragis
 75 XXVII  |                tu laiminga, nes kitaip aš savo sielvarto nepakelsiu.~   
 76 XXVII  |           tėveli, - pasakė. - Su tavim aš visada laiminga būsiu.~   
 77 XXVIII |                nepasižiūri.~    - O ko aš į tave žiūrėsiu? - atsakė
 78 XXVIII |              tikrai sunku bepažinti. O aš - koks buvau, toks ir esu.
 79 XXVIII |                   subarė jį Anupras. - Aš senas, o ir tai, kai pasižiūriu -
 80 XXVIII |                pas ją nuvažiuoti. Kaip aš be jų nuvažiuosiu? - nežmoniškas
 81 XXIX   |              mums į svečius?~    - Tai aš, - nudžiugo Anupras, kad
 82 XXIX   |       susitinka. - Argi nepažįsti? Tai aš, tavo piršlys Anupras.~   
 83 XXIX   |                 ir niekas kitas. Senas aš žmogus, žinau, ką darau
 84 XXIX   |                 atsisėsim, pakalbėsim, aš tam juk ir atėjau, - neskubėdamas
 85 XXIX   |         žiūrėdamas į Jurgą.~    - Kaip aš galiu tai padaryti? - nuleido
 86 XXIX   |                   Tegu jis pražus, bet aš niekados jo neieškosiu,
 87 XXIX   |          paskui savo eržilus. Niekados aš jam nenusišypsosiu ir nenusijuoksiu,
 88 XXIX   |          obuolmušių žvengimą. Niekados aš jam savo meile neatstosiu
 89 XXIX   |          akmeninė jos širdis.~    - Ir aš taip manau, - pritarė Anupras,
 90 XXX    |             paklausė Girdvainis.~    - Aš, - atsakė juodasis.~    -
 91 XXX    |         pyktelėjo Girdvainis, - su kuo aš lėkiau ar nelėkiau?~    -
 92 XXX    |     prisipažino:~    - Ne, - pasakė, - aš tau nesivaidenau, tiktai
 93 XXX    |       susidėjęs su arkliavagiu Raupiu. Aš pats mačiau, kaip išnešė
 94 XXXI   |               paskutinių jėgų.~    - O aš svajojau! - sustojo pirmasis
 95 XXXI   |             abejingai atsakė vežikas. -Aš pats prasikeikiau, su jais
 96 XXXII  |               kaip ir kitur.~    - Bet aš nenoriu žūti! - Jurga visa
 97 XXXIII |             nustebęs kalvio įtarimu. - Aš jo seniai nemačiau prie
 98 XXXIII |                dabar nenutrenks... Kuo aš jam nusikaltau?.. Tiktai
 99 XXXIV  |              už išgelbėjimą.~    - Kur aš tave paslėpsiu? - nusigando
100 XXXIV  |                    Nemačiau, vyručiai, aš jokio arkliavagio, - mėgino
101 XXXIV  |              kryžiavosi Šešelga, - bet aš nekaltas. Nemačiau nei arklio,
102 XXXIV  |          pasiūlė laikąs už virvės. - O aš tuo tarpu palaikysiu, jeigu
103 XXXV   |           tikri akiplėšos pasidarė, ką aš dabar darysiu?~    - O kas
104 XXXV   |          supyko visai Pinčukas. - Kaip aš tau padėsiu? Sukis pats,
105 XXXV   |              Sukis pats, kaip išmanai. Aš savo bėdų turiu. Be to,
106 XXXV   |            nušauti. Dar jis nežino, ką aš jam ištaisysiu,- pasakė
107 XXXV   |        parodysiu tiems šunsnukiams, ką aš galiu!~    Patenkintas sugrįžo
108 XXXVI  |              nusigandęs Šešelga. - Kur aš čia skųsiu? Man ir į galvą
109 XXXVI  |                 Kritus jo obuolmušiam, aš negaliu jo daugiau vedžioti,
110 XXXVI  |               daugiau netrukdyk. Turiu aš ir be tavęs rūpesčių. Ko
111 XXXVII |           atsakė sumišęs Baltaragis. - Aš tik pelėdą pašoviau... Neūkaus
112 XXXVIII|                verkti pasirengdamas. - Aš visur ieškau tavęs ir nerandu.
113 XXXVIII|             dantis sudėtum.~    - Kaip aš tau juos sudėsiu, jei manęs
114 XXXVIII|        bičiulių? - paklausė. - Juk tai aš tas pats, su kuriuo susipykai
115 XXXVIII|             Baltaragio apgavimą... Bet aš visai nepykstu, tik gera
116 XXXVIII|      pasitraukė atbulas ir Pinčukas. - Aš nieko blogo tau nepadarysiu...
117 XXXIX  |               ta rupūžė, sudžiūsite, o aš grįšiu pas Baltruką ir gražiai
118 XL     |         klebonas.~    - Ne, klebonėli, aš neužsiimu, - atsakė ramiai
119 XLI    |              pasaulio galą?~    - O ką aš žinau? - atsakė nosį nukabinęs
120 XLI    |             čia lotyniškai parašyta, o aš jums išguldysiu lietuviškai: "
121 XLII   |          mintis.~    - Nori, - sako, - aš tau visus kiškius sugaudysiu
122 XLII   |              susitarus. -Tu gudrus, ir aš ne kvailas. Kam mums pyktis?
123 XLII   |          Baltaragio dukterį Jurgą, tai aš tave aukso kalnais apipilsiu.~    -
124 XLII   |           nežinau, ar tu galėsi?~    - Aš viską galiu! - staiga užsidegė
125 XLIV   |            Pinčukas. - Mane išgelbėjo. Aš šaukiau ir cypiau Visgirdos
126 XLIV   |                šliauždamas.~    - Kaip aš tave išgelbėsiu? - traukėsi
127 XLIV   |                išvestas Pinčukas. - Ką aš veiksiu su tokiu apsvilusiu,
128 XLIV   |                greičiau į akivarą, kol aš tavęs dar tenai neįgrūdau.~    -
129 XLIV   |                       Kaipgi čia dabar aš, bajoras, o lįsiu kaip kiaulė
130 XLIV   |                ne bajoras, - tarė, - o aš neturiu laiko ilgiau su
131 XLV    |                mane neatvažiuos. Turiu aš jį surasti ir visa padaryti,
132 XLV    |                lyg susigėdusi. - Kokia aš miegalė pasidariau! Ir kaip
133 XLV    |         apleidau viską. Nepyk, tėveli! Aš tuojau apsiruošiu.~    Tėvas
134 XLV    |              tave žiūrėti. Ak, tai vis aš kalta! Bet dabar pasitaisysiu,
135 XLV    |            laimingas gyvenimas. - Kaip aš norėčiau, kad tu visada
136 XLVI   |                Baltaragio lūpos, - tai aš tave pražudžiau.~    O Pinčukas,
137 XLVIII |                kartais atrodo, tarytum aš pats, o ne Girdvainis, būčiau
138 XLVIII |                 tarsi ne Baltaragis, o aš pats turėjau malūną ant
139 XLVIII |              ne kas kitas būtų, tiktai aš pats, ne kartą buvęs apgautas
140 XLVIII |           pabūti, pasikalbėti, tarytum aš pats su savim susitikčiau
141 XLVIII |                tikrasis gyvenimas?~    Aš jų ir neskiriu.~    Neskiria