Chapter

  1 I      |          laukdavo, bet nesulaukdavo. Tada nejučiomis Jurgos linksmosios
  2 I      |             ir tylėjo kaip žemė.~    Tada visa burna prakalbėjo Švendubrės
  3 II     |             skaistybėje gyventi?~    Tada nusijuokė Baltaragis ir
  4 II     |      svetelių laukiame.~    Nusivedė tada Baltaragis nepaprastus svečius
  5 II     |          sukdamas aplinkui ratą.~    Tada Uršulė nukaito kaip aguona
  6 II     |          skaistybei pražudyti.~    O tada Uršulė nieko nesuprato,
  7 II     |              juos į užantį. Tur būt, tada ir pardavė jos skaistybę,
  8 II     |           baimės spėjo persižegnoti. Tada sužaibavo dangus kryžiumi,
  9 II     |          nugramzdinti norėdamas.~    Tada suprato Uršulė, už ko norėjo
 10 II     |            bet vis dar neatstodamas. Tada Uršulė paskutinėmis jėgomis
 11 III    |           parapijoje, apie kurį jam, tada užsimiegojusiam, Uršulė
 12 IV     |             nepražūčiau?~    Nušvito tada visos raukšlelės Uršulės
 13 IV     |         Juozapu skaisčiausiu, tiktai tada galėsi būti išgelbėta.~    -
 14 IV     |             davatkynas.~    Atsiduso tada Uršulė, mato - nieko neišeis,
 15 IV     |              išleis tave už Pinčuko, tada amžinai pražūsi.~    Jurga
 16 V      |       Girdvainio degančiomis akimis. Tada ji greitai apsisuko ir nuėjo,
 17 VI     |              sukdavo malūno sparnus. Tada jis linksmas belsdavosi
 18 VI     |             kad vėjas nenutiltų. Jau tada jis pradėjo svajoti, ar
 19 VI     |              ir kiauliatvartyje.~    Tada supykusi Uršulė pradėdavo
 20 VI     |            palinkėdavo Baltaragis, - tada tikrai galėtume ramiai gyventi.~   
 21 VII    |             nežinodavo, ką bedaryti. Tada, sustabdęs malūną, raudavo
 22 VII    |        rengtųsi lįsti po velėna.~    Tada Uršulė visai rimtai susirūpino,
 23 VIII   |              iš vieno guolio į kitą. Tada supykęs Pinčukas nulįsdavo
 24 VIII   |              apie pačią svajoti.~    Tada nebesikęsdamas pagaliau
 25 XI     |         prisiglaudė prie Baltaragio. Tada ji kaip tik po širdimi nešiojo.~   
 26 XI     |     švintančia pro skausmus šypsena. Tada Baltaragio širdyje suruseno
 27 XII    |        našlaitėlės graudus verksmas. Tada krūptelėjo Baltaragis ir
 28 XII    |            nuo galvos žilus plaukus. Tada jis suprato, ką neapdairiai
 29 XII    |           kuri traukė į žemę. Tiktai tada, kai supylė antkapį, Juodvalkis
 30 XIII   |       priaugo prie aslos.~    Tiktai tada atsiplėšė Uršulė nuo slenksčio,
 31 XIII   |              nežinodamas, ką daryti. Tada Uršulė, nusišluosčiusi skaros
 32 XIV    |          nuodėmes.~    O Baltaragiui tada kaip tik šovė į galvą: kodėl
 33 XIV    |              metai suėjo.~    Bet ir tada Baltaragis vargu ar ką būtų
 34 XIV    |               o Baltaragis iškišo ją tada Pinčukui ir atsiėmė pažadų
 35 XIV    |          abiem užkurti baisią pirtį. Tada Pinčukas nusigando, kad
 36 XV     |     neprasitark, kas naktį buvo, nes tada reiks tau vesti Uršulę ir
 37 XVI    |       labiausiai Pinčukui patikdavo. Tada jis, dairydamasis po plačią
 38 XVI    |             išvarytų iš malūno? Kaip tada jis gyventų ir ką darytų?
 39 XVII   |              pasidėjęs ant priekalo, tada ir jis prisidėdavo, mažu
 40 XVII   |             jam buvo skaistesnė.~    Tada Jurgutis iš sielvarto prasimanė
 41 XVIII  |              savo akimis netiki.~    Tada piršlys ir sako:~    - Ar
 42 XIX    |           tau kažko trūksta. Išlėkei tada nežinia ko, nei algos atsiėmei,
 43 XIX    |            ir atiduosiu tai raganai. Tada bus po viso kerštavimo.~    -
 44 XIX    |            uodegų ir paleisti abudu, tada patys tarp savęs piautųsi
 45 XX     |          obuolmušius.~    - Nieko, - tada pertarė jį Anupras. - Dabar
 46 XX     |        pernešdami oru ir vežimą.~    Tada dar labiau kažkas po ratais
 47 XXII   |              jos visai nereikia.~    Tada nusiramino Raupys, pats
 48 XXII   |              Girdvainio obuolmušius. Tada pražūsi pats su visa savo
 49 XXII   |     Girdvainis daugiau nematytų.~    Tada Šešelga, išgirdęs už durų,
 50 XXII   |                Ne, - linksmai atsakė tada Raupys, net jo ruda barzda
 51 XXIII  |                Važiuojam užsakų!~    Tada pabudo piršlys, snaudęs
 52 XXIV   |            gal man dega? - pyktelėjo tada Girdvainis ir įspaudė rublinę
 53 XXIV   |       rublinę zakristijonui į delną. Tada bažnyčios tarnas iš karto
 54 XXIV   |              savaičių.~    Pažiūrėjo tada nepatenkintas klebonas,
 55 XXIV   |             ar ką jau?~    Atkalbėjo tada poterius, klebonas lotyniškai,
 56 XXV    |          Girdvainio arklius kaip tik tada, kai jiedu atvažiavo užsakų?
 57 XXV    |           nutykojo tą progą kaip tik tada, kai Girdvainis buvo nuėjęs
 58 XXV    |             į priešingą pusę. Niekam tada į galvą neatėjo, kad ji
 59 XXV    |              negirdėjusi.~    Tiktai tada, kai atvyko į Švendubrę
 60 XXV    |        ankstyvosioms mišioms, ir tik tada, gerai išplūdusi Jurgą,
 61 XXV    |              šluoti bažnyčią. Tiktai tada Uršulė pakildavo nuo krotelių
 62 XXV    |            žemė sudundėjo. O velnias tada pakilo, pavirto šikšnosparniu
 63 XXV    |            dar stovi tėvas raganius. Tada arba nuotakos išsižadėk,
 64 XXVI   |        Jurgutis - tartum jo šešėlis. Tada jis, pro dumplių ūžimą išgirdęs
 65 XXVI   |            netoli Baltaragio malūno. Tada ir Jurgutis kaip pakvaišęs
 66 XXVI   |                Ir toks sielvartas jį tada pagavo, kad jis nežinojo,
 67 XXVI   |              nusirito į pakalnę.~    Tada jis parėjo į kalvę, bet
 68 XXVI   |       jaunikis ėmė rūtą... Kodėl jis tada nešoko pro langą ir neatėmė
 69 XXVI   |            lyg sumindžioti norėdami. Tada Jurgutis tiktai susiėmė
 70 XXVI   |          įgriuvo pro duris Pinčukas. Tada Jurgutis jį pirmą kartą
 71 XXVI   |          žvilgsnio pasirodė.~    Bet tada Jurgutis nespėjo gerai į
 72 XXVI   |          susitarimas su arkliavagiu. Tada jis be kvapo atlėkė į karčemą
 73 XXVI   |              prie obuolmušių. Bet ir tada vargu ar būtų pavykęs jų
 74 XXVI   |           kaip vėjo sparnais. Kur jį tada bepagausi ir kaip pavogsi
 75 XXVI   |          obuolmušius?~    O Jurgutis tada nieko nežinojo, tiktai,
 76 XXVI   |          akys mato.~    Ak, nežinojo tada Jurgutis, kad Pinčukas nusinešė
 77 XXVI   |              buvo brangesnė.~    Bet tada Jurgutis, ištrūkęs iš karčemos,
 78 XXVI   |           jos skambančio juoko. Kaip tada gyvensi? Paežerės amžinai
 79 XXVI   |        šmėkla savo atsiminimais. Kur tada dingsi?~    Taip baisu,
 80 XXVII  |              ir sugrįš pas tave.~    Tada pirmą kartą Jurgos akys
 81 XXVII  |         tokiu išdidumu, kuris tiktai tada žmogų pagauna, kada pats
 82 XXVII  |               Tai aš vis kaltas.~    Tada Baltaragis būtų išdavęs
 83 XXVII  |         artėdavo ir staiga dingdavo. Tada ji pamatydavo Girdvainį
 84 XXVIII |        viesulai buvę, o ne arkliai - tada žmonės įtariamai žvilgteldavo
 85 XXVIII |           keliais ir šunkeliais.~    Tada jis pradėjo neapkęsti visų
 86 XXVIII | apgailestaudamas, pridėjo: - Kam mes tada važiavome, Anuprai, pas
 87 XXIX   |            tavo piršlys Anupras.~    Tada sujudėjo Baltaragio šešėlis
 88 XXIX   |              išblyškusius skruostus. Tada ji pabėgo į seklyčią ir
 89 XXIX   |        palangėje. Atsipeikėjo tiktai tada, kai sugirgždėjo durys,
 90 XXX    |             namo į kalvę. Kokia būtų tada laimė! Gal ir Jurgą pamatytų
 91 XXXI   |          prisiminti kur ir kada.~    Tada netikėtai išgirdo Anupras
 92 XXXI   |            jam viską išaiškinti. Gal tada galima bus išgelbėti ir
 93 XXXII  |            širdies bangavimo.~    Ir tada, kai buvo atėjęs Anupras,
 94 XXXII  |         nusikvatojo ir nuskrido.~    Tada krūptelėjusi Jurga atšoko
 95 XXXIII |            pareikalauti savo pasagų? Tada ir kalvis neturės ko pykti.~   
 96 XXXIV  |           jau buvo Raupio laimė, kad tada, kai jį apsupo iš visų pusių
 97 XXXIV  |            jis ne geresnis! - sušuko tada Raupys ir norėjo lįsti iš
 98 XXXV   |            sau barzdos neapspiautum. Tada ištiks tave nelaimė. O dabar
 99 XXXV   |            jo kumelė dairosi. Tiktai tada ją prisiminė, kai atsimušė
100 XXXVI  |              žinoti, kas čia darosi? Tada noromis nenoromis ir tie
101 XXXVI  |            nupampinę arkliavagį. Bet tada taip jau nelemtai viskas
102 XXXVI  |          kanopą, kurios pėdą užbūrė. Tada ne tik visų dantų neteksi,
103 XXXVIII|            ir būti negalėtų!), o jis tada, įsigijęs Uršulę talkininke (
104 XXXIX  |        mergystės pasididžiavimą.~    Tada nusigandusios davatkos šoko
105 XXXIX  |               paklausė klebonas.~    Tada visas būrys davatkų, viena
106 XXXIX  |        žiežirbomis ir dingęs kamine. Tada jis labai nusigandęs ir
107 XL     |          galvon neateitų.~    Tai ji tada, vienos ubagės pamokyta,
108 XL     |             tikriausias vaistas.~    Tada ji, kitos ubagės primokyta,
109 XL     |              žodžius užmiršusi, o ir tada ne tiek juos kalbėjusi,
110 XL     |   pagimdžiusi dukterį ir pasimirusi. Tada ji baisiai nusigandusi ir
111 XLI    |             Tai neišmanėliai, - sako tada ponaičiukas. - Tamsūs žmonės
112 XLI    |           pritarė pirmi.~    Susiėjo tada vienas galas tiltelio su
113 XLI    |           judu padarėte? - užsipuolė tada visi Bernardą su Benjaminu. -
114 XLI    |             nejuokais išsigando.~    Tada visas apmaudas nusigrįžo
115 XLI    |           sąžinės priėmėme.~    Davė tada Bernardui su Benjaminu gerai
116 XLII   |           tik pavyktų piršlybos.~    Tada nusišypsojęs Visgirda išsiėmė
117 XLIII  |              trečio paprašė.~    Tik tada Šešelga atsigodo ir suprato.~    "
118 XLIV   |              To nežinojo ir Šešelga. Tada jis, baisiai išgąsdintas,
119 XLIV   |         drebėjo, laukdamas galo. Tik tada atsipeikėjo, kai pro langą
120 XLIV   |            kol žaibas jų nenutrenkė. Tada jis pats išsigelbėtų ir
121 XLV    |        kviesdamas išeiti.~    Sušuko tada nesavu balsu Jurga ir išbėgo
122 XLV    |           sustingo iš džiaugsmo.~    Tada dangus prasivėrė ir žvaigždės
123 XLVI   |             pasitikti savo jaunikio. Tada jis nudžiugęs atsikėlė ir,
124 XLVI   |      žvengimas. Visai toks pat, kaip tada, kai Girdvainis buvo atvažiavęs
125 XLVI   |          žodžio nepasakę? Bet iš kur tada tas žvengimas?~    Nieko
126 XLVI   |             ir tarsi suakmenėjo.~    Tada nuo įsisiautusio ežero pakilo
127 XLVI   |          krūptelėjo ir sustingo.~    Tada jį nučiupo už rago Jurgutis.~   
128 XLVII  |         baisiai neramu pasidarė.~    Tada jis užlipo ant žaizdro ir
129 XLVII  |       paskutinis noras. Jis kaip tik tada atbėgo į malūno kalną, kai
130 XLVIII |              knygos puslapiuose.~    Tada man labai gera su jais visais
131 XLVIII |          išgyvenęs.~    Kokia gi čia tada pasaka? Juk tai pats gyvenimas!~   
132 XLVIII |         žmogaus gyvenime, ir kur čia tada atskirsi, kur pasaka, o
133 XLVIII |       Baltaragio malūnas, ir pradeda tada tenai dėtis nepaprasti ir
134 XLVIII |            ir nuostabūs dalykai.~    Tada įsisiautusiame ežere iškyla
135 XLVIII |         pavogtų savo obuolmušių.~    Tada dar labiau pradeda siausti
136 XLVIII |     pavasario audros šniokštimą.~    Tada pakyla dar didesnė audra
137 XLVIII |          žemė su dangumi - tai Jurga tada važiuoja lyg vėjo sparnais
138 XLVIII |             su Girdvainiu. Ir skamba tada aplinkiniai šilai kaip vestuvių