Chapter

  1 I      |        vienas norėjo pasivogti jos tą juoką visam gyvenimui, bet
  2 II     |                             II~    Ta davatka Uršulė, tokia supintijusi
  3 III    |       malūno atbėgo į kleboniją su ta baisia žinia. Pro murziną
  4 III    |        malūne.~    - Girdėjau apie tą Baltaragio malūną, - nusižiovavo
  5 III    |          sustojo prie durų. - Apie tą patį velnių raganių.~    -
  6 III    |              Negaliu aš grįžti pas tą raganių.~    - Ak šitaip! -
  7 III    |           neteisingai praminė, bet ta pravardė taip jai ir prilipo
  8 III    |      nesuprato klebonas.~    - Ogi ta, kurią Baltaragis leido
  9 III    |    Klebonas buvo visiškai užmiršęs tą nepaprastą įvykį jo parapijoje,
 10 III    |     klebonas davatkoms. - Ištirsiu tą reikalą.~    Bet prižadėjo
 11 III    |       nuėjo nepatenkintas, kam jis tą davatką užkalbino.~    Tas
 12 IV     |        tarė: tegu prasmenga jis su ta Uršule, tiktai jam galvos
 13 IV     |          arklys.~    - Ar tu matei tą Pinčuką?-vėl rimtai paklausė
 14 IV     |      neapykantą (kuo ji kalta, jei ta vėjavaikė nepaklausė?),
 15 V      |          Girdvainio gyvenimas kaip ta statinė be šulų, kuri niekada
 16 V      | pasidairyti ir pasiklausyti, kokia ta merga ir kas ten yra.~   
 17 V      |           iš karto pažino, kad čia ta, kurios ieško, nes tokios
 18 VI     |            daugiau nematai, tiktai tą savo malūną, tarytum be
 19 VI     |         žmonės kartais nei šį, nei tą nukalba, o pati paraudonuodavo
 20 VIII   |     pavakarę Baltaragio aplankyti. Tą rado ant malūno slenksčio
 21 VIII   |         taip pat pakilo ir žiūri į tą pusę.~    - Suprantu, -
 22 VIII   |     Baltaragis.~    - Kad ir vesti tą, kurią nori, - atsakė visai
 23 VIII   |             Jeigu tu man atiduotum tą, ko neturi, bet ką turėsi,
 24 VIII   | Pasirašysim sutartį.~    - Kam čia ta sutartis? - suabejojo Baltaragis. -
 25 VIII   |      pasiimk piršlį ir važiuok pas tą, kurios nori. Po trijų savaičių
 26 IX     |        pats gerai nežinojo, tiktai tą pat pavakarę, pasikinkęs
 27 IX     |             kaip čia atsitiko, kad ta piemenė, kartą atvažiavusi
 28 IX     |             Negalėjo tvertis viena ta mintimi. Primaniusi - būtų
 29 XI     |       dviguba abiejų laime.~    Su ta viltimi Baltaragis išėjo
 30 XII    |                            XII~    Tą liūdną žiemos vakarą nustojo
 31 XII    |            tiek jo sielvartu, kiek ta jėga, kuri traukė į žemę.
 32 XII    |         Baltaragis aiškiai girdėjo tą kalbą, tik negalėjo nieko
 33 XIII   |            vaiku be pačios?~    Su ta viltimi Uršulė pradėjo tvarkytis
 34 XIII   |      gaivus ošimas.~    Baltaragis tą žiemą visai pražilo ir sulinko
 35 XIII   |           susiprasti.~    Pagaliau tą išeitį Baltaragis surado
 36 XIV    |         dukters išleisti už velnio tą ligi gyvo kaulo įgrisusią
 37 XIV    |            ne mažiau nudžiugo, nes ta niurzga senmergė jai visą
 38 XIV    |         jokio debesėlio.~    O dar tą patį rytą auštant pamatė
 39 XIV    |      daugiau pačios. Pasiimk atgal tą savo dukterį.~    Suprato
 40 XIV    |            nes kai užklups, o ypač ta ragana, ir aš neišgelbėsiu.~   
 41 XV     |     nepasigyręs tokia išdaiga! Dar tą pačią pavakarę apibėgo pusę
 42 XV     |      nežinojo, tik girdėjo, kad ji tą pat rytą prakeikė Baltaragio
 43 XV     |            ir nereiktų vesti. Kaip tą naktį buvo - galas juos
 44 XVI    |                Taip ar kitaip buvo tą nelemtą naktį, tiktai Pinčukas
 45 XVI    |      Nenorėjo tikėti, kad tai būtų ta pati Baltaragio duktė, piktesnė
 46 XVI    |               Taip parūpo Pinčukui ta mįslė, kad jis laužė galvą (
 47 XVI    |     užkalbino Baltaragį:~    - Kas ta mergina, kuri čia po kiemą
 48 XVI    |         velniui parūpo.~    - Nagi ta, kuri taip linksmai juokiasi
 49 XVII   |         dar kaip tyčia liepdavo su ta Uršulės sijono puse apvalyti
 50 XVII   |           vežei mane piršliais pas tą raganą Uršulę? - prikišo
 51 XVIII  |            geriau nevažiuokime pas tą Baltaragio dukterį. Tėvas
 52 XVIII  |        mane apgavo Baltaragis kaip tą patį kvailiausią velnią.
 53 XVIII  |           vikrumą.~    Ir Jurgutis tą rudenį nepaprastai atkuto,
 54 XX     |         Anupru.~    Pagaliau atėjo ta laiminga valanda. Išvedė
 55 XX     |        dėlto pakinkė obuolmušius į tą patį mėšlavežį, su kuriuo
 56 XX     |          paleido arklius tiesiai į tą pusę.~    Arkliai net šniokšdami
 57 XX     |            savęs akimis kalbėjo. O ta kalba daug ką jiems sakė,
 58 XXII   |         išgersime ir apsvarstysime tą reikalą, - pasiūlė Raupys
 59 XXIII  |         Jurgą ir negalėjo sugauti. Ta išsisukinėjo kaip vėjas
 60 XXV    |                            XXV~    Tą sekmadienį susirinkę į Švendubrę,
 61 XXV    |          koks arkliavagis nutykojo tą progą kaip tik tada, kai
 62 XXVI   |           išjuokė jį Baltaragis už tą jo šnirpščiojimą.~    Ant
 63 XXVI   |    aukštinį ramiai švietė mėnulis. Ta audra šėlo tiktai Jurgučio
 64 XXVII  |       nešdamas. Duktė, kaip parėjo tą dieną iš Švendubrės, net
 65 XXVII  |            tiktai galvojo vieną ir tą patį, kaip išpirkti savo
 66 XXVII  |       Baltaragis, kad savo kaltę - tą džiaugsmo mirksnį - buvo
 67 XXVII  |           ir išgelbės dukterį. Tik ta viltimi ir gyveno Baltaragis.~   
 68 XXVIII |            važiavome, Anuprai, pas tą prakeiktą mergą?~    - Kaip
 69 XXVIII |       užsispyrimu pasiryžo surasti tą pagalbą.~    O Girdvainis
 70 XXVIII |       pasaulyje užmiršdavo. Net ir tą, kurios per septynias mylias
 71 XXIX   |    kerčioje, kalbėjo apie šį, apie tą, lyg visai užmiršęs, ko
 72 XXIX   |           neatstosiu pasaulio, nes tą meilę jis sumynė savo eržilais
 73 XXIX   |      šiurpuliu seną trobą.~    Ak, ta jaunystė!~    Kokia ji išdidi
 74 XXXI   |         velniu, arkliavagis Raupys tą nelaimingą užsakų rytą,
 75 XXXII  |          negalėjo prablaivyti, nes ta blaivuma galėjo kilti tiktai
 76 XXXII  |          paimdavo viršų, ir Jurga, ta linksmoji, ta išdidžioji
 77 XXXII  |            ir Jurga, ta linksmoji, ta išdidžioji Jurga, klupdavo,
 78 XXXII  |            kas čia atsitiko ir kur ta pelėda ūkia, bet duktė,
 79 XXXII  |            tėvas ir pats drebėjo. -Ta pelėda tave tiktai išgąsdino.
 80 XXXIII |     sidabrine kulka... Kitaip visa ta velniava neatsikratysi...
 81 XXXIV  |          ankstyvo pavasario rytas. Tą rytą Gaidžgalės karčemoje
 82 XXXIV  |            arklio odą kaip tik pro tą vietą, pro kurią jam Pinčukas
 83 XXXIV  |       landžioti.~    O ir oda buvo ta pati, kurią iš vakaro rakalis
 84 XXXIV  |         pat kabojo.~    Raupys per tą skubumą ir iš tos baimės
 85 XXXIV  |         pro pasturgalį. Bet Raupys tą velnio įspėjimą palaikė
 86 XXXIV  |          ir blusos apmirė, girdint tą riksmą. Bijojo net sučiaudėti,
 87 XXXV   |         botkočiu kumelpalaikę, kad ta bent kiek vikriau judėtų,
 88 XXXV   |         kad ir nepastebėjo, ko čia ta jo kumelė dairosi. Tiktai
 89 XXXVI  |         Šešelgos karčemą. Juk ties ta karčema krito Girdvainio
 90 XXXVI  |          dūšia ne kitaip, kaip pro tą skylutę išlindusi ir dabar
 91 XXXVI  |           negu Raupiui. Kol atvyks ta kariuomenė, mes tave ir
 92 XXXVI  |        kuriuos užkerėjai. Papūsk į tą arklio kanopą, kurios pėdą
 93 XXXVI  |          pasitaikyti, kad paims ne tą kanopą, kurios pėdą užbūrė.
 94 XXXVII |         Pinčukas kaip tik nutykojo tą akimirksnį ir tarė, kad
 95 XXXVIII|      nusispiovė iš apmaudo, kad su ta kvaila boba prasidėjo. Nieko
 96 XXXIX  |            Uršulė ketino padaryti. Tą dieną iš vakaro, atsikeršydama
 97 XXXIX  |           jei ne velnio nuotaka? O ta, priremta prie sienos, gynėsi
 98 XXXIX  |       pasakė. - Ir jūs visos, kaip ta rupūžė, sudžiūsite, o aš
 99 XXXIX  |            ir pradėjo tikrinti, ar ta velnio nuotaka nenorėjo
100 XXXIX  |          vėl kažką nei į šį, nei į tą panašų, ir taip toliau,
101 XXXIX  |    kreipėsi klebonas į Uršulę.~    Ta nusilenkė klebonui ligi
102 XL     |        malūno, kad šikšnosparnis į tą kuodelį įsiveltų. Paprastas,
103 XL     |     kuodelį. Keletą naktų teko vis tą patį daryti. Pagaliau vieną
104 XL     |         kabliuku ir parėjusi namo. Tą pačią dieną, temstant, Baltaragiui
105 XL     |    raganius esąs!), prikalbinėjusi tą neišmanėlę daryti skaistybės
106 XL     |  arkliavagio Raupio nužudymą. Kaip tą kerštą nugalėti, ji nežinanti,
107 XL     |     užpirkti už arkliavagio dūšią. Tą ir patarusi Paudruvės kaimui
108 XL     |      rupūžę į medų, kad ir ji kaip ta rupūžė sudžiūtų, nes esanti
109 XL     |          prieš savo norą. Tai buvo tą sekmadienį, kai Girdvainio
110 XL     |        giedodavęs mišparus, ji vis tą patį pagalvodavusi. Todėl,
111 XL     |        daug jam buvo įgrisusi visa ta velniava, kuri jo parapijoje
112 XLI    |    nusivarė bažnyčios tarnai, o ir ta ragana Uršulė nepasivelka.
113 XLI    |        švendubriškiai.~    - Kurgi ta ragana? - apsidairė ponaičiukas.~    -
114 XLI    |            galų, prikėlė Uršulę, o ta, atgavusi sąmonę, sudejavo:~    -
115 XLI    |       Uršulę ant tilčiuko atramos, ta nespėjo nei suvokti, ką
116 XLII   |                         XLII~    O tą vakarą, saulei leidžiantis,
117 XLII   |       negalėjo sugauti.~    Tiktai tą vakarą, eidamas pro Gaidžgalės
118 XLII   |          ir ištraukė kamštį.~    - Ta va, - tarė, - jei galėtum
119 XLII   |       ramiai įsidėjo į kišenę.~    Tą stebuklingą tabokinę seniai
120 XLII   |       svirplys.~    - Kur čia dėti tą biaurybę? - nesikęsdamas
121 XLII   |            įkišo cypiantį ragelį į tą plyšį. Paskui dar giliau
122 XLIV   |            malūno sparnus iš akių. Ta proga pasinaudojo klastingas
123 XLV    |                            XLV~    Tą naktį pabudo Jurga iš klaikaus
124 XLV    |          atsiradusia laime.~    Ak ta laimė, kokia ji paprasta,
125 XLV    |          toks laimingas buvo, kaip tą vakarą.~    - Labanakt,
126 XLVI   |           priemenės durys.~    Ak, ta vakarykštė laimė! Kokia
127 XLVI   |  nesupranta. Tiktai žvilgtelėjęs į tą pusę, kur pro audros debesis
128 XLVI   |       senelis Perkūnas, išvažiavęs tą pavasarį su savo ratais
129 XLVII  |       XLVII~    Baisi audra praūžė tą pavasario naktį pro Paudruvės
130 XLVII  |        kryžių, kad nesivaidentų, o tą kalną paskui praminė Girdvainio
131 XLVII  |            jo derva pasilies. Kaip tą Jurgutis padarys, nežinojo
132 XLVII  |               Taip viskas susidėjo tą audringą pavasario naktį,
133 XLVIII |         klaidina ir vedžioja, kaip tą Girdvainį nelemtas Pinčukas.~   
134 XLVIII |            iš savo krantų, griauna tą skardį, kur stovėjo Baltaragio
135 XLVIII |      nuostabių reiškinių.~    Ties ta kryžkele, kur buvo Gaidžgalės
136 XLVIII |        pelkių nenusausino.~    O į tą skardį, kur buvo Baltaragio
137 XLVIII |          pavirtęs akmenimi. Tiktai tą naktį, kai sušniokščia audra,