Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library | ||
Alphabetical [« »] tarytum 27 tarše 2 tarškejimo 1 tas 126 tasyti 2 tat 1 tau 62 | Frequency [« »] 137 ta 135 jau 126 jos 126 tas 120 jam 119 atsake 118 ja | Kazys Boruta Baltaragio Malunas Arba Kas Dejosi Anuo Metu Paudruves Krašte IntraText - Concordances tas |
Chapter
1 I | sukosi, ir jis nuolatos ūžė. Tas jo ūžimas susiliedavo su 2 I | apylinkės piršliui, kad tas neužilgo net dievui atidavė 3 II | abudu Uršulei, ir klausia tas senasis:~ - Ar ne čia 4 II | kaip tik ir reikia, - sako tas žilabarzdis ir dar žemiau 5 II | nesusapnuotum. Iš paskos lydėjo tas besarmatis Baltaragis, - 6 II | jaunikis jam atidavė, o tas apsidžiaugęs įsikišo juos 7 II | pažadėti?~ - Kas pažadėjo, tas žodį ištesėjo, o tu nesistumdyk! - 8 II | tokią pirtį Pinčukui, kad tas unkštė ir prunkštė, bet 9 II | užniurkiusi Pinčuką, bet tas, neturėdamas kur dėtis, 10 II | kartą jį pričiupti, bet tas ištrūko ir lakstė aplinkui, 11 II | šonus ir per pakinkius. Tas raitėsi kaip ant žarijų, 12 II | Baltaragį, kad pamatytų tas begėdis, kokį jaunikį jai 13 III | klebonui apsakyti, bet žiūri - tas knabtelėjo nosim ir užmigo. 14 III | tą davatką užkalbino.~ Tas klebono užsiminimas pasodino 15 III | sukėlė. - Vėl naujus burtus tas raganius prasimanė.~ - 16 III | čia kortos, čia sis, čia tas, ir užsimiršo klebonas, 17 IV | Juk tai ne kas kita, kaip tas prakeiktas Baltaragis, nepriveikęs 18 IV | savo dukterį prižadėjo, o tas suka jam malūną be vėjo. 19 IV | neapykantą prisipažinti, bet tas ir iš tolo jos neprisileisdavo. 20 V | pernelyg didelis išdidumas ir tas mandrumas neapsakomas.~ 21 V | nesuprato Jurga.~ - Nagi tas - su obuolmušiais žirgais, 22 V | pastojo Girdvainiui kelią, kai tas, kaip tik jos ieškodamas, 23 V | baisiai sunerimusi.~ Tas žvilgsnis pro petį galutinai 24 VI | ežero vandenų šniokštimas. Tas ūžimas tarsi užkerėjo Baltaragį. 25 VI | galvos neišeidavo.~ - Tas malūnas susuko tau galvą, - 26 VI | galėtume ramiai gyventi.~ Tas Baltaragio linkėjimas ar 27 VII | gurgėdami į Udruvės ežerą. Tas juokas greitai nuskambėjo 28 VII | šelmiškai nusijuokė.~ Tas juokas ar tas atsigręžimas 29 VII | nusijuokė.~ Tas juokas ar tas atsigręžimas visai iš proto 30 VII | pavasariniai laukai, pilnas ežeras. Tas juokas ir šypsena visur 31 VII | kartais net atrodė, kad tas linksmas, nerūpestingas 32 VII | susiliedavo tie skambalai ir tas juokas, kuris nuo ankstyvo 33 VIII | vadino. Jam suversdavo visas tas nelaimes, kurios ištikdavo 34 VIII | jam reikia, ir pamatė, kad tas ne toks, kaip visi žmonės, 35 IX | galvos, žmogau, netekai? - tas subarė. - Tokia merga ir 36 IX | išsivytų.~ Tik vienas tas rūpestis drumstė sėkmingas 37 IX | klebonui pasiskųsi, bet ką tas padės? Juk skaistybės apžadus 38 IX | kerštaudama Baltaragiui, o tas ir dėmesio neatkreipė. Ir 39 X | Paudruvės kaimas. Malūnas ir tas stovėjo iškėlęs sparnus, 40 XII | pritardama niūniavimui. Tas graudus girgždesys ir niūniavimas 41 XII | nusišiepdamas. Bet ar tikrai buvo tas Pinčukas, o gal tiktai prisisapnavo? 42 XIII | ilgo gedulo nusišypsojo. Tas kūdikio juokas priminė motiną, 43 XIII | kūdikiui motiną...~ Bet tas Uršulės meilumas nepradžiugino 44 XIV | vis iš galvos jam neišėjo tas pažadas Pinčukui, už kurį 45 XVI | ir darbštus velniukas - tas pats Paudruvės kimsynų tinginys 46 XVI | kuždėti į ausį, vis kvatodama. Tas juokas buvo toks linksmas, 47 XVI | slėptis po girnomis, bet tas linksmas juokas ir šviesios 48 XVII | mesdavo į kubilą vandens ir tas sušnypšdavo, Jurgutis smagiai 49 XVIII | išgirdo tolumoje varpelį. Tas varpelis, iš pradžių vos 50 XVIII | Pyko Baltaragis, kurgi tas velnias būtų dingęs, malimo 51 XVIII | nes ir nežinojo, koks bus tas kerštas ir kaip čia reiks 52 XVIII | padarysi? Jis nežinojo, kad tas iš vieno su velniu Pinčuku 53 XX | Baltaragį, pasirodė įtartinas tas arklių nepaprastas eiklumas 54 XX | pro Aklojo ežero alkūnę, tas cypimas nuzvimbė tiesiai 55 XX | privažiavo antrą tiltelį - tas pats atsitiko. Tiktai šį 56 XX | arkliai, juo daugiau atsiliko tas uždusęs kriokimas.~ Pagaliau 57 XXI | pats baigė pragerti, ir tas bajoriškas unaras, kuris 58 XXI | penkta koja, dabar net ir tas nususėlis iš karto nepažino 59 XXI | argi nuostabu, kad Šešelga, tas išdidusis šunbajoris, Pinčuko 60 XXI | būti! ~ Netikėdamas, kad tas pats būtų, priėjo arčiau 61 XXI | Visą karčemą pasmardino tas chamas.~ - Gerai, - sutiko 62 XXI | neužgavusi Pinčukui per galvą, tas spėjo linktelėti, ir sudužo 63 XXII | Sutrukdė, kad jį kur devynios, tas kalvio puskvailis Jurgutis 64 XXIII | kitokiu juoku, negu žadėjo. Tas juokas ėjo iš širdies gilumos 65 XXIII | Girdvainį.~ - Kas bus, tas bus, eisiu už tavęs, skrisiu 66 XXIV | truktelėjo jį už skverno, kai tas ėjo pro šalį, klūpčiodamas 67 XXV | nuėjęs užsakų, bet iš kur tas nežmoniškas žvengimas, kurį 68 XXV | tiesą Uršulė papasakojo, bet tas tiktai paliudijo, kad tikrai 69 XXVIII | tiesiai per laukus ten, kur tas žvengimas pasigirsdavo. 70 XXVIII | viskas širdį džiugina, net tas pakelės akmenėlis. Prisėskime 71 XXIX | savo mintimis. Kas bus, tas bus - nieko čia nepadarysi. 72 XXIX | Baltaragį akis lyg klausdamas. O tas stovėjo išbalęs lyg nusigandęs 73 XXIX | Jurgutis išgirdo ir pajuto tas ašaras, kurios kaip akmenys 74 XXX | XXX~ Ak, tas Girdvainis! Kokią bėdą jis 75 XXX | Tavo klaidintojas, - tas ramiai atsakė, net nesujudėdamas.~ - 76 XXX | Girdvainis.~ - Nieko, - tas atsakė ir sujudėjo. - Truputį 77 XXX | lėkei užsakų? - atsiliepė tas su pašaipa.~ - O kas 78 XXX | daugiau rūpi, negu tu manai, - tas atsakė. - Man ji seniai 79 XXX | Tikrą teisybę, - atsakė tas nusišnypšdamas. - Kas bus, 80 XXX | nusišnypšdamas. - Kas bus, tas bus, nors ir velnias nuneš 81 XXX | gyvu žmogumi kalbėtų. O ir tas čia buvo, čia dingo kaip 82 XXX | nerasdamas išeities. Nebent tas pats velnias, kuris pavogė 83 XXXI | priekaištu į vežiką.~ O tas suniuręs nulipo nuo pasostės 84 XXXI | Žaibas, o ne arkliai. Tas, kuris juos turėjo, dar 85 XXXI | karčemos susiprato nudvėsti. Tas velnio bajorpalaikis Šešelga 86 XXXII | kas, kad tiktai nurimtų tas padūkęs bangavimas ir nereiktų 87 XXXII | nepakeliamos kančios.~ Ir tas nežinomas laukiamasis, rodos, 88 XXXII | nutarė pagaliau - kas bus, tas bus - pasinaudoti Anupro 89 XXXIII | jau nebuvo lankęsis. O ir tas, tarsi jo laukdamas, sėdėjo 90 XXXIV | virvę, pasakysiu.~ Bet tas, kuris laikė už virvės, 91 XXXIV | susitaikyti su savo likimu. Tiesa, tas likimas buvo visiškai tamsus, 92 XXXV | bajoriškas unaras - kas bus, tas bus, bet negali bajoras 93 XXXVI | pradėjo abejoti: o ką, gal tas velnio išpera ir žino, kaip 94 XXXVI | arklys. Nusivedė kitas, ir tas pagijo. Buvo patenkintas 95 XXXVII | laukdamas, kada pasirodys tas nenaudėlis.~ Bet laukė 96 XXXVIII| Visai nepanašu. Negi būtų tas pats nelabasis?~ Pinčukas 97 XXXVIII| paklausė. - Juk tai aš tas pats, su kuriuo susipykai 98 XXXVIII| pamynė po kojomis.~ O tas pagundų žaltys Pinčukas, 99 XL | tik jiedu su Baltruku. Ir tas Baltrukas vis labiau jai 100 XL | nieko nepadėjęs.~ Paskui tas Baltaragis užsigeidęs vesti 101 XL | patamsi jai, kai važiuosiąs tas nevidonas su ana į šliūbą, 102 XL | Paskui, kaip visi gerai žiną, tas Baltaragis norėjęs ją išleisti 103 XL | Baltaragio dukterį, tiktai paskui tas Girdvainis su savo obuolmušiais 104 XL | prie šventoriaus pastovų, tas pagriebęs arklius ir nulėkęs 105 XL | Girdvainiui norėjusi, bet tas išlėkęs kaip akis išdegęs 106 XL | prisiminęs, kad šiandien kaip tik tas mišias turėjo atlaikyti.~ - 107 XL | špitolninkas Bernardas, tas begėdis, baltakę laka, tai 108 XLI | Sustojo nustebę vyrai. O tas ponaičiukas atsistojo viduryje 109 XLI | ji ragana? - vėl paklausė tas ponaičiukas, iš visų pusių 110 XLI | labai paprastai, - sako tas ponaičiukas. - Jeigu būtute 111 XLI | parašyta.~ Čia išsitraukė tas ponaičiukas su kepeliušuku 112 XLI | pavadžiais, - apsidairė, kur čia tas mokslinčius, kuris taip 113 XLII | nebus tiktai ubagu apsimetęs tas nelabasis, kurio seniai 114 XLII | toli ir iš arti, - atsakė tas, stabteldamas ir viena kulnim 115 XLIII | pasagomis.~ - Iš kur gavai tas pasagas? - užklausė Girdvainis.~ 116 XLIII | į karčemą, o ten vis dar tas zvimbimas nesiliovė. Užžiebė 117 XLIII | bebėgąs ieškoti Pinčuko (ir tas kažkodėl seniai nesirodo) 118 XLIII | gerų arklių. O ir Pinčukui tas gražumu neapsieis, nes jis 119 XLIII | besiteisinantį Šešelgą, kad tas visiškai apmirė ir neteko 120 XLIV | XLIV~ Oi tas Girdvainis, kokią bėdą ir 121 XLIV | Girdvainiui už akių, kad tas nenueitų į Baltaragio malūną. 122 XLIV | pasiekti. Kas bus paskui, tas bus, kad tik suspėtų, kol 123 XLVI | nepasakę? Bet iš kur tada tas žvengimas?~ Nieko nesuprasdamas, 124 XLVI | o dabai vėl pamatė, kaip tas nelemtas velnias, nelaimėse 125 XLVIII | Bet kartais ir man tas Pinčukas pasivaidena ir 126 XLVIII | ar tikrai buvo, ar nebuvo tas Pinčukas, visiškai neaišku.