Chapter

  1 II     |         kažkokius raštus jaunikis jam atidavė, o tas apsidžiaugęs
  2 II     |          norėjo dar kartą užmesti jam ant galvos šimtakvoldį sudraskytą
  3 II     |         iš vidaus užsiremti. Būtų jam kliuvę ne mažiau, kaip Pinčukui,
  4 III    |       burtais ir prietarais (teko jam tokia pabalių, miškų ir
  5 III    |    greitai pasilenkė ir pabučiavo jam ranką.~    - Ką sakai, klebonėli? -
  6 III    |   Klebonas klausė, klausė, ir vėl jam užėjo miegas.~    - Gerai, -
  7 III    |          jo parapijoje, apie kurį jam, tada užsimiegojusiam, Uršulė
  8 IV     |        manęs išleisti už Pinčuko, jam savo dukterį prižadėjo,
  9 IV     |     dukterį prižadėjo, o tas suka jam malūną be vėjo. Kitaip ir
 10 IV     |          jis su ta Uršule, tiktai jam galvos nekvaršina.~    O
 11 V      |         obuolmušius žirgus paliko jam mirdamas tėvas ir įsakė
 12 V      |        visus keturis vėjus. Todėl jam ir tokios merginos prireikė,
 13 V      |        dar nebuvo matęs. O tokios jam kaip tik ir reikėjo.~    -
 14 VI     |          malūno sparnų ūžimo, kai jam pritardavo Udruvės ežero
 15 VI     |         nenorėjęs.~    Smagiausia jam būdavo, kai pakildavo vėjas
 16 VI     |            tarsi jų visai nebūtų. Jam tik vienas malūnas niekada
 17 VII    |          sielvarto nebežinojo, ar jam pasikarti ant malūno sparnų,
 18 VIII   |        kurį Pinčuko vardu vadino. Jam suversdavo visas tas nelaimes,
 19 VIII   |     klausydavo snūduriuodamas, ir jam visiškai to pakako. Jeigu
 20 VIII   |        kartais, malūnui sustojus, jam neramu pasidarydavo, tiesiog
 21 VIII   |          pusėje nuskambėjo ar tik jam pasigirdo piršlių skambalai.~   
 22 VIII   |    pažiūrėjo į ponaičiuką, ko čia jam reikia, ir pamatė, kad tas
 23 IX     |            ir paprašė, kad pabūtų jam piršliu ir važiuotų su juo
 24 X      |     netikėtos laimės, kuri atrodė jam kaip sapnas, galįs kiekvieną
 25 X      |           su savo laime ir niekas jam netrukdys ja džiaugtis.
 26 XI     |        čia nėra ko veikti, - tarė jam atlaidžiai bobutė. - Verčiau
 27 XII    |       kartą nusijuoktų ir paliktų jam gyvenimo viltį.~    Bet
 28 XII    |       visą savo gyvenimo laimę ir jam pasilieka tiktai vienas
 29 XII    |           bičiulį, duodamas valią jam pačiam pakelti savo nelaimę.
 30 XIII   |   skriaudas ir nelaimes, norėdama jam padėti visa širdimi, nes
 31 XIII   |         nes ji, matyt, vėl neduos jam ramybės. Bet kaip vaiką
 32 XIII   |      kitos išeities. Be to, mažai jam Uršulė rūpėjo, nors ir įgrisdavo
 33 XIV    |            ką darė, vis iš galvos jam neišėjo tas pažadas Pinčukui,
 34 XIV    |      visas nuoskaudas, ir iš viso jam daug smagiau buvo, negu
 35 XIV    |     sučiaudėti.~    Tokios baimės jam, vargšui, įvarė Uršulė.
 36 XV     |         jo sąmojį visą laiką būtų jam už dyką malęs? Anksčiau,
 37 XV     |                 Tai gerai, - tarė jam kalvis, - tik žiūrėk man,
 38 XV     |          Paudruvės pelkes. Ten ir jam gerai kliuvę, netyčia įsipainiojus
 39 XVI    |       visus kitus darbus, kuriuos jam pavesdavo Baltaragis. Ir
 40 XVI    |           apie nepaprastus žygius jam pasiekti. Bet kol kas tai
 41 XVI    |         viena diena, - kai staiga jam parūpo, kas gi taip linksmai
 42 XVI    |          piktesnė už raganą, kuri jam vos akių neišdraskė ir vieną
 43 XVI    |  negalėdamas galvoti. Tokia graži jam buvo, kad atsižiūrėti negalėjo.
 44 XVII   |       amato taip ir neišmoko, nes jam visiškai užteko pūsti dumples,
 45 XVII   |       merginą, ir galas žino, kas jam pasidarė. O kai išgirdo
 46 XVII   |          senbernis buvo, išpiršai jam Marcelę, - prikišo Jurgutis.~    -
 47 XVII   |          saulės. O ji ir už saulę jam buvo skaistesnė.~    Tada
 48 XVIII  |      Pinčukas, ir baisiai apmaudu jam pasidarė. Iš to apmaudo
 49 XVIII  |     kvailiausią velnią. Ir aš dar jam septynerius metus malūną
 50 XIX    |         vėl snausti mauruose, kas jam kliudo? Tai ir pasiryžo
 51 XX     |           neatsakė. Tiktai keista jam pasirodė, kad Anupras nestabdo
 52 XXI    |           nors vagystės ir nemaža jam sveikatos atsiėjo. Jis gėrė
 53 XXI    |           Dieną naktį tie arkliai jam iš galvos neišėjo: lakstė
 54 XXI    |              Tie arkliai ir dabar jam nedavė ramybės. Todėl keikė
 55 XXI    |           dabar darysi! Už tai aš jam su kaupu atsilyginsiu.~    -
 56 XXII   |         Be to, Girdvainio arkliai jam iš galvos neišėjo.~    -
 57 XXII   |         sugalvoti, kad jie galėtų jam tekti. Pyko ant savęs, kad
 58 XXII   |       Pagaliau nusiramino, kad ir jam kas nors teks iš Girdvainio
 59 XXIII  |          ne viską nugirsdamas, ką jam uošvis sako, bet savo tvirtino:
 60 XXIII  |     dosniausias žmogus ir atvežęs jam tokį žentą, kokio kito visam
 61 XXIII  |         pats savęs nesuprato, kas jam atsitiko, užmiršo ir Jurga
 62 XXIII  | Prasiblaivė Baltaragis, ir staiga jam liūdna pasidarė. Toks vienišas
 63 XXV    |         kas pavogė, tai ir apsuko jam velnias galvą, ir jo arkliai
 64 XXV    |         mane paklausęs, būčiau aš jam pasakius: "Žiūrėk, kaip
 65 XXV    |          per laukus nubėgęs. Taip jam galva vargšui susisuko.~   
 66 XXVI   |           daryti, kur dingti, nes jam taip nyku ir šiurpu buvo,
 67 XXVI   |   išgelbėjęs Jurgą, kuri už viską jam buvo brangesnė.~    Bet
 68 XXVI   |         kas čia atsitiko, nei kur jam pačiam dingti nuo viso to
 69 XXVII  |       paslėpti nuo dukters, atėmė jam žadą.~    - Niekas nekaltas, -
 70 XXVII  |         sielvarto galybe, Kartais jam pasivaidendavo šiauraus
 71 XXVIII |             Anupras tikėjosi, kad jam gal pasiseks perkalbėti
 72 XXVIII |          žinojo, kad žmonės nieko jam nepadės, tiktai gaišins
 73 XXVIII |           žiūrėjo į Girdvainį, ir jam taip graudu pasidarė, kad
 74 XXIX   |      pasiryžti jį nugalėti. Gaila jam buvo Girdvainio, to mandro
 75 XXIX   |       kelio ir savo meile atstoti jam visą pasaulį, nes kitaip -
 76 XXIX   |         savo eržilus. Niekados aš jam nenusišypsosiu ir nenusijuoksiu,
 77 XXIX   |  obuolmušių žvengimą. Niekados aš jam savo meile neatstosiu pasaulio,
 78 XXX    | kryžkelėje, nesuprasdamas, ar čia jam prisisapnavo, ar tikrai
 79 XXX    |   Girdvainio galvoje prašvito, ir jam paaiškėjo, kodėl jis visur
 80 XXX    |          eina.~    Ar ne vis tiek jam buvo, kur eiti, jei negali
 81 XXXI   |       Reikia surasti Girdvainį ir jam viską išaiškinti. Gal tada
 82 XXXI   |         už jas atidirbti. Šešelga jam pasiūlė užkasti dvėselienas
 83 XXXIII |  priešininkų apsigins, o perkūnas jam ne priešas, bet savas, kaip
 84 XXXIII |        dabar nenutrenks... Kuo aš jam nusikaltau?.. Tiktai išbaidysiu
 85 XXXIV  |          į karčemą ir nepramanytų jam bėdos su kaimo vyrais. Geriau
 86 XXXIV  |           pro tą vietą, pro kurią jam Pinčukas uždraudė landžioti.~   
 87 XXXIV  |            Spėsi kaboti, - atsakė jam laikąs už virvės, o kiti
 88 XXXIV  |     norėjo lįsti iš odos, bet čia jam kažkas taukštelėjo su kuolu
 89 XXXIV  |              tarė, - paliksime ir jam, kaip tam kupranugariui,
 90 XXXV   |       Šešelga pamatė, kad nebebus jam daugiau gyvenimo, nes nebus
 91 XXXV   |       sidabro kulka, bet nepavyks jam manęs nušauti. Dar jis nežino,
 92 XXXV   |    nušauti. Dar jis nežino, ką aš jam ištaisysiu,- pasakė Pinčukas,
 93 XXXVI  |         sergančius arklius, jeigu jam gerai užmokėtų.~    Iš pradžių
 94 XXXVII |             Taip, taip, - pritarė jam patamsyje Baltaragis, stverdamas
 95 XXXVII |          nesurado ramybės. Staiga jam prisisapnavo tarsi perkūnas
 96 XXXVIII| kratydamas iš skausmo kanopą, kad jam net pačiam dantys barškėjo.~   
 97 XXXVIII|   Juodvalkio gizelis Jurgutis? Ko jam reikia? Uršulė visai supyko
 98 XL     |      užsiminti nenorėdavęs, tarsi jam visa tai nė galvon neateitų.~   
 99 XL     |          nepasiklausęs, o ji būtų jam patarusi, ką daryti ir kaip
100 XL     |    baltakę laka, tai nežinia, kas jam pagiriomis akyse pasirodęs
101 XL     |         klebono širdies. Per daug jam buvo įgrisusi visa ta velniava,
102 XL     |    susidėjo. Tegu patys žinosi, o jam viso to per akis užtenka.
103 XLI    |      peštynes sukliudė ir neleido jam nepastebėtam pasprukti ir
104 XLI    |   abejingai atsakė Bernardas, nes jam iki gyvo kaulo įgriso ant
105 XLII   |          rengėsi ir ten užtaisyti jam kilpas, - pamatė ant kryžkelės
106 XLII   |         ko veikti. Ir staiga šovė jam į galvą gera mintis.~    -
107 XLIII  | ketindamas atidirbti, bet Šešelga jam pasiūlęs užkasti dvėselienas
108 XLIII  |    Šešelga, o jis net labo vakaro jam nepalinkėjo, tiktai apsidairė
109 XLIII  |          į karčemninką ir - tarsi jam, tarsi ne jam - tarė:~    -
110 XLIII  |          ir - tarsi jam, tarsi ne jam - tarė:~    - Duok degtinės! -
111 XLIII  |   užpampinę obuolmušio odoje. Bet jam taip ir reikėję, kad nevogtų
112 XLIV   |     Baltaragio malūną. Man reikia jam už akių užbėgti. Na, tai
113 XLIV   |     nusususį velnią, kuris nenori jam padėti ir taip biauriai
114 XLV    |           ir šypsojosi. Taip gera jam buvo, kad pagaliau dukra
115 XLVI   |       Negi būtų spėję išvažiuoti, jam nei žodžio nepasakę? Bet
116 XLVI   |         dar šiltas. Matyt, ne tik jam pasirodė, bet ji tikrai
117 XLVI   |          buvusio šeimininko. Rodė jam liežuvį, kaišiojo špygas,
118 XLVI   |           priešas. Pro griaustinį jam pasirodė, tarsi Girdvainis
119 XLVI   |    Pinčukas ištrūkti, kai tiesiai jam į tarpukaktę trenkė žaibas.
120 XLVIII |         rago ir perkūnas, trenkęs jam į tarpukaktę, vėl nugramzdina