Chapter

  1 II     |                   Labai prašome, - atsakė iš malūno atsiradęs Baltaragis. -
  2 II     |      nesurasime?~    - O kaipgi, - atsakė Baltaragis ir atsivedė Uršulę
  3 II     |             Kaip tik tos pačios, - atsakė patenkintas piršlys, o jaunikis
  4 II     |      ištesėjo, o tu nesistumdyk! - atsakė Pinčukas ir, lyg kibindamas
  5 III    |     įskundusios, bet susigriebė ir atsakė:~    - Ar ne apie Baltaragį,
  6 III    |              Nežinau, klebonėli, - atsakė Uršulė ir dievobaimingai
  7 IV     |                 Negaliu, tetule, - atsakė. - Man bernai taip patinka,
  8 IV     |          užsakų važiavau, - rimtai atsakė Uršulė.~    - Ir nenuvažiavai?~    -
  9 IV     |          pat niekus, kaip ir tu, - atsakė Jurga ir nuėjo kvatodama.~   
 10 V      |           Nepaprasta tu mergina, - atsakė tiesiai Girdvainis, - ir
 11 V      |                  Tai išsklaidyk, - atsakė Jurga, ir jos akys šyptelėjo. -
 12 VII    |               Kai kelias pabėgs, - atsakė išvažiuodama Marcelė ir
 13 VIII   |            vesti tą, kurią nori, - atsakė visai rimtai Pinčukas.~    -
 14 VIII   |        Uršulę,- daug negalvodamas, atsakė Baltaragis.~    - Man to
 15 VIII   |   negalvodamas.~    - Tai gerai, - atsakė Pinčukas ir ištraukė kažkokį
 16 IX     |           Marcelės ir jos juoko, - atsakė Baltaragis, netikėdamas
 17 IX     |                  Kaip važiuosim, - atsakė kalvis, - kad Uršulė prakeikė
 18 X      |       vydamasis.~    - Pamatysi, - atsakė bėgdama Marcelė, pakeliui
 19 XI     |          drebėjo.~    - Nežinau, - atsakė išbalusi Marcelė. - Tarsi
 20 XII    |            Tai eik, kad kviečia, - atsakė jai kalvis, patamsyje apsigraibydamas
 21 XIII   |          pati eik sau, kur nori, - atsakė Baltaragis, svyruodamas
 22 XIV    |                  Ne, taip nebus, - atsakė Pinčukui. - Suvedžiojai
 23 XIV    |               Daug malimo turiu, - atsakė Baltaragis, - o nėra vėjo.
 24 XV     |              Didelio čia daikto, - atsakė nusijuokęs Juodvalkis. -
 25 XV     |           Tai jau mano reikalas, - atsakė, gudriai prisimerkęs, Juodvalkis. -
 26 XV     |            ja gyventi.~    - Ne, - atsakė pasipurtydamas Jurgutis, -
 27 XVI    |            Ak tu, mano išdykėle! - atsakė susirūpinęs Baltaragis. -
 28 XVI    |           neisiu iš tavo malūno, - atsakė nuliūdęs velniukas. - Amžinai
 29 XVI    |      savieji?~    - Ar aš žinau? - atsakė nepatenkintas Baltaragis. -
 30 XVI    |               Suku, suku, - piktai atsakė Pinčukas ir liežuvį kyštelėjo.~   
 31 XVII   |                  Dumiu, dumiu... - atsakė Jurgutis, šnirpštelėjęs
 32 XVII   |         kartą to nebus, - griežtai atsakė kalvis ir ėmėsi darbo. -
 33 XVII   |                O kas jį vilioja? - atsakė, patraukdamas pečiais. -
 34 XVIII  |                   Eik jau, dėde, - atsakė jaunikis, purtindamas dulkes
 35 XIX    | leisdamasis į pakalnę, jau iš tolo atsakė dukrai:~    - Nieko. Nesusivėlinsiu.
 36 XIX    |              Nieko man nereikia, - atsakė Baltaragis, pažinęs iš balso
 37 XIX    |         kerštininkas, - su panieka atsakė Baltaragis. - Ar matai šitą
 38 XIX    |          tavęs, nei tavo sijono, - atsakė Pinčukas. - Ir tos tavo
 39 XIX    |       Baltaragis.~    - Nenoriu, - atsakė Pinčukas.~    - Nenori,
 40 XX     |       Girdėjai, ką žmonės kalba? - atsakė susirūpinęs Anupras.~    -
 41 XX     |    Girdvainis.~    - Pamatysime, - atsakė Anupras, vis labiau susirūpindamas,
 42 XX     |            nuo kalno nepamatysi, - atsakė Anupras. - Bet važiavome
 43 XX     |           Jurga.~    - Tų pačių, - atsakė Visgirda, pašnairuodamas
 44 XX     |           nesuklydote?~    - Ne, - atsakė Girdvainis, žiūrėdamas Jurgai
 45 XX     |            už stalo.~    - Ačiū, - atsakė Anupras ir išsitraukė iš
 46 XX     |                  Gal ir atsiras, - atsakė Baltaragis .- Paieškok,
 47 XX     |   užsikišote, patys atsikiškite, - atsakė Jurga, žvilgteldama į tėvą,
 48 XXI    |         Šešelgevič, - pasipiktinęs atsakė karčemininkas. - Su tavim,
 49 XXI    |         Tikras chamas.~    - Ne, - atsakė Pinčukas. - Kaip tik šiandien
 50 XXII   |            nusigandęs.~    - Ne, - atsakė ramiai Pinčukas. - Turiu
 51 XXII   |                   Neturiu laiko, - atsakė Pinčukas. - Labai skubus
 52 XXII   |        užkandos.~    - Nereikia, - atsakė Pinčukas. - Aš degtinės,
 53 XXII   |              Kai važiuos užsakų, - atsakė Pinčukas.~    - Puiku, -
 54 XXII   |          pasturgalius landžioti? - atsakė Raupys ir buvo toks patenkintas,
 55 XXII   |                   Tavo reikalas, - atsakė Pinčukas. - Kur norėsi,
 56 XXII   |    klausėsi jų kalbos, tai supykęs atsakė:~    - Tai, kas paliks nuo
 57 XXII   |     paslaptį.~    - Ne, - linksmai atsakė tada Raupys, net jo ruda
 58 XXIII  |         gyvenimą.~    - Nežinau, - atsakė Jurga, o akys išdavikės
 59 XXIII  |   Suviliosi ir pamesi.~    - Ne, - atsakė Girdvainis, siekdamas Jurgos. -
 60 XXIII  |             paklausė.~    - Jau! - atsakė Girdvainis ir išlėkė pro
 61 XXIV   |            reikalas, tad abejingai atsakė:~    - Spėsi. Nedega.~    -
 62 XXIV   |           ir nepriimsiu. užsakų, - atsakė klebonas. - Su piktom dvasiom
 63 XXIV   |       Jurgis iš Daugnorių kaimo, - atsakė Girdvainis patenkintas,
 64 XXIV   |     užsispyrimą.~    - Girdėjau, - atsakė užrašydamas klebonas. -
 65 XXIV   |              Iš Paudruvės kaimo, - atsakė už nuotaką Girdvainis.-
 66 XXIV   |              To paties, - linksmai atsakė Jurga.~    - Na, taip aš
 67 XXIV   |         turėčiau, nesigailėčiau, - atsakė Girdvainis.~    - Matau,
 68 XXIV   |              Neturiu ko galvoti, - atsakė Girdvainis ir žvilgtelėjo
 69 XXIV   |              Ar ne taip?~    Jurga atsakė šypsena.~    Tuo metu pasigirdo
 70 XXV    |            atvažiavęs?" Jis man ir atsakė: "Ogi nežinai, Girdvainis
 71 XXVII  |          nugali.~    - Nereikia, - atsakė ji tėvui, - man daugiau
 72 XXVII  |                 Niekas nekaltas, - atsakė duktė, guosdama tėvą. -
 73 XXVIII |           ko aš į tave žiūrėsiu? - atsakė neatsigręždamas Girdvainis.~    -
 74 XXVIII |                Atsimenu, - liūdnai atsakė Girdvainis, kažką galvodamas.
 75 XXVIII |             o arklius praradome, - atsakė Girdvainis, kažkur į tolumą
 76 XXVIII |     daugiau pasaulyje nebemiela, - atsakė Girdvainis.~    - Nukalbėjai
 77 XXVIII |            manęs laukia, - liūdnai atsakė Girdvainis. - Kol nesurasiu
 78 XXIX   |        plaukus.~    - Dar gyvas, - atsakė vos girdimai Baltaragis. -
 79 XXIX   |             Pagalbos ieškodamas, - atsakė Anupras.~    - Nežinau, -
 80 XXIX   |            tave ir tavo dukterį, - atsakė Anupras. - Jeigu nesurasiu,
 81 XXIX   |           atšalo.~    - Nežinau, - atsakė, pati su savim kovodama, -
 82 XXIX   |        Labai paprastai, mergele, - atsakė Anupras. - Tau širdis pasakys,
 83 XXIX   |           paklausė.~    - Nieko, - atsakė išbaldamas Baltaragis. -
 84 XXIX   |     Visgirda.~    - Ne, - griežtai atsakė Jurga, atgavusi išdidumą, -
 85 XXIX   |       Visgirda.~    - Supaisysi, - atsakė Baltaragis numodamas. -
 86 XXX    |            Girdvainis.~    - Aš, - atsakė juodasis.~    - Kas tu? -
 87 XXX    |         klaidintojas, - tas ramiai atsakė, net nesujudėdamas.~    -
 88 XXX    |     Girdvainis.~    - Nieko, - tas atsakė ir sujudėjo. - Truputį tave
 89 XXX    |         rūpi, negu tu manai, - tas atsakė. - Man ji seniai pažadėta.~    -
 90 XXX    |         padėjau pavogti, - iš tolo atsakė. - O tu savo obuolmušių
 91 XXX    |            Girdvainis.~    - Ne, - atsakė Jurgutis (jis čia ir buvo),
 92 XXX    |                   Tikrą teisybę, - atsakė tas nusišnypšdamas. - Kas
 93 XXXI   |            juos suras, - abejingai atsakė vežikas. -Aš pats prasikeikiau,
 94 XXXIII |                   Tai ir atėjau, - atsakė Baltaragis, apsidžiaugęs,
 95 XXXIII |        kalvis.~    - Galas žino, - atsakė Baltaragis, suabejojęs,
 96 XXXIII |                 Kas jį ten žino? - atsakė Baltaragis, išsitraukdamas
 97 XXXIII |            Kur čia tau Jurgutis? - atsakė Baltaragis, nustebęs kalvio
 98 XXXIV  | paskubinkit!~    - Spėsi kaboti, - atsakė jam laikąs už virvės, o
 99 XXXV   |                 O kas man darbo? - atsakė vis dar nepatenkintas Pinčukas. -
100 XXXV   |            ir pražuvo, - abejingai atsakė Pinčukas. - O tau ko reikia?~    -
101 XXXVI  |          Et, su tavim gyva bėda, - atsakė nepatenkintas Pinčukas. -
102 XXXVII |                  Nieko, dukrele, - atsakė sumišęs Baltaragis. - Aš
103 XXXVII |          tėvą.~    - Taip, taip, - atsakė ramindamas Baltaragis. -
104 XXXVIII|     Šešelga.~    - Nieko, - piktai atsakė Pinčukas. - Iškrapštyk man
105 XL     |         klebonėli, aš neužsiimu, - atsakė ramiai Uršulė, - tiktai
106 XLI    |                   O ką aš žinau? - atsakė nosį nukabinęs Benjaminas. -
107 XLI    |         kas mums rūpi? - abejingai atsakė vienas ir kitas tiltelio
108 XLI    |                Kur čia nesipeši? - atsakė Didžiasalio vyrai. - Jie
109 XLI    |           kas ją žino? - abejingai atsakė Bernardas, nes jam iki gyvo
110 XLI    |           ponaičiukas.~    - Ne, - atsakė.~    - Tai neišmanėliai, -
111 XLI    |         tie patys, kur atsivarė? - atsakė.~    Bernardas su Benjaminu
112 XLI    |                Gerai, - paskubomis atsakė Bernardas. - Galėsi pakūtavoti.
113 XLI    |         sugriebsime pavandeniui, - atsakė nusigandęs Bernardas.~   
114 XLII   |              Iš toli ir iš arti, - atsakė tas, stabteldamas ir viena
115 XLII   |           pelkes kiškių gaudyti, - atsakė Visgirda, atpažindamas Pinčuką,
116 XLIV   |       gerai, kad uždegė karčemą, - atsakė piktai Pinčukas. - Mane
117 XLIV   |                   Kas man darbo? - atsakė iš kantrybės išvestas Pinčukas. -
118 XLV    |              Girdvainio ieškoti, - atsakė be sąmonės Jurga.~    -
119 XLV    |    atvažiuos pas tave.~    - Ne, - atsakė Jurga. - Be manęs jis niekada