Chapter

  1 I      |          tėvas nušvinta ar pražyla, į ją žiūrėdamas. Jai visas gyvenimas
  2 I      |              laumėmis ir pats velnias ją pasidabojęs. Kiti net spėliodavo,
  3 I      |              Baltaragio malūne, ir su ja tenai keisti dalykai atsitiko,
  4 II     |               senas raganius, norėjęs ją, skaistybės apžadus padariusią
  5 II     |             piršlių, kad nė karto pas ją su jaunikiu nebuvo atvažiavę.~   
  6 II     |               iš seklyčios, kaip vedė ją už rankos piršlys žilabarzdis,
  7 II     |            dar kažkas baisiai traukia ją už kojų, visai nugramzdinti
  8 II     |               už ko norėjo Baltaragis ją išleisti, ir pradėjo šauktis
  9 III    |       klebonas, lyg kažką prisiminęs, ją sustabdė.~    - Pala, ar
 10 III    |            negalėdamas atsiminti, kur ją matęs, sustabdė ir paklausė:~    -
 11 III    |         pagalvojo, ar ne davatkos bus ją įskundusios, bet susigriebė
 12 IV     |          pasipiktinimas iš karto buvo ją pagavęs, kai įspėjo tariamą
 13 IV     |             net už paties velnio būtų ją išleidęs. Gerai žinojo Uršulė,
 14 IV     |               ir šaipėsi), timptelėjo ją už sijono ir pakuždėjo:~    -
 15 IV     |            jai visas baisybes, kokios ją ištiks, jeigu nepaklausysianti.
 16 IV     |           nesuprato Uršulė, rimtai su ja kalba ar į akis juokiasi.~    -
 17 V      |           aplinkui minia susirinko ir ją stebi, meiliai pažiūrėjo
 18 V      |          degančiomis akimis dar kartą ją pamatyti. Bet niekur jos
 19 VIII   |          dviese smagiau būtų. Bet kur ją gausi? Jokia laumė ar ragana
 20 IX     |             negausi. Imk, jeigu nori, ją tokią, kaip stovi.~    -
 21 IX     |         neatkreipė. Ir dabar vengė su ja susitikti; vienas beldėsi
 22 IX     |         kažkas kitas darosi ir reiktų ją su šermukšnine lazda nuo
 23 X      |           užburtą karalystę. Ar mažai ją masino iš pat mažens malūnas
 24 X      |               ir niekas jam netrukdys ja džiaugtis. Pagaliau vestuvininkai
 25 X      |          pamatęs pro aukštinį langelį ją atbėgančią, pasitiko ant
 26 XI     |         Marcelė nieko nepaisė, viskas ją linksmino ir jos širdį džiugino.
 27 XI     |         nusigando Baltaragis ir paėmė ją į glėbį.~    Marcelė visa
 28 XII    |              Marcelę, rengėsi išnešti ją į amžino poilsio vietą.
 29 XII    |          kristų į duobę ir jis pats į ją griūtų. Juodvalkis vos galėjo
 30 XII    |              Baltaragis pasižiūrėjo į ją, lyg maldaudamas ir beviltiškai
 31 XIII   |     Baltaragis nustebęs pasižiūrėjo į ją, nesuprasdamas, kaip ji
 32 XIV    |           laimės, o Baltaragis iškišo ją tada Pinčukui ir atsiėmė
 33 XIV    |            mano dukterį, kur dabar aš ją dėsiu? Turi imti ją už pačią.~    -
 34 XIV    |          dabar aš ją dėsiu? Turi imti ją už pačią.~    - Ne, jokiu
 35 XIV    |               juokai. Matyt, gerai tu ją įpykinai. Gali abiem kliūti.
 36 XV     |     Baltaragis tikrai bandęs išleisti ją už Pinčuko ir naktį išdrėbęs
 37 XV     |           Uršulės. Visai gyvenimo per ją nebėra nei man, nei mano
 38 XV     |     nusijuokęs Juodvalkis. - Nori, aš ją ne tik iš tavo malūno iškraustysiu,
 39 XV     |                buvo neaišku. Baigiant ją šveisti, atjojo pagiriotas
 40 XV     |          reiks tau vesti Uršulę ir su ja gyventi.~    - Ne, - atsakė
 41 XV     |       griaudžiant perkūnijai, išvertę ją su kiaura gelda į Paudruvės
 42 XV     |       Juodvalkis su Jurgučiu buvo pas ją atvažiavęs piršliais ir
 43 XVI    |           viską užmiršęs, ryte rydavo ją akimis, nieko negalėdamas
 44 XVII   |           sutikęs Jurgą, spoksodavo į ją kaip apuokėlis, negalėdamas
 45 XVII   |              iš akių Jurgą, norėdamas ją bent iš tolo pamatyti.~   
 46 XX     |          mergele, svečių? - užkalbino ją Visgirda.~    - Kokių? -
 47 XXII   |       Pinčukas. - Tiktai tu nelįsk su ja pro antrą galą į Girdvainio
 48 XXIII  |             ėjo iš širdies gilumos ir ją pačią gundė, kaip pirmą
 49 XXIV   |            Jurgos nenuleido, stipriai ją laikė apkabinęs dešiniąja
 50 XXV    |            bažnytkaimį. Veltui Uršulė ją geras varsnas vijosi ir
 51 XXV    |        atsirado vienas, kuris išplėšė ją iš tėvo raganiaus užmačių
 52 XXVI   |               viskas pražuvo. Išsiveš ją nežinomas jaunikis į pasaulio
 53 XXVII  |               pačiam daryti, nei kaip ją nuraminti. Nepakeldamas
 54 XXVII  |          karto neužsiminė, tarsi būtų ją visai užmiršęs.~    - Neverk,
 55 XXVII  | prisisapnuodavo pavasario audra, kuri ją žaibais prikeldavo. Bet
 56 XXVIII |          Eisime namo, o paskui ir pas ją nuvažiuosime. Ji vis dar
 57 XXVIII |         obuolmušių, tol negalėsiu pas ją nuvažiuoti. Kaip aš be jų
 58 XXIX   |             pagalba gali būti ir kaip ją surasti.~    Troboje už
 59 XXIX   |              neviltis iš abiejų pusių ją plėšė.~    - Ne, mergele, -
 60 XXIX   |              pažiūrėjo į Jurgą, tarsi ja nepasitikėdamas ar dėl savo
 61 XXIX   |              savo keliais, kur širdis ją veda.~    Atsiduso Baltaragis,
 62 XXIX   |              neaplenksi, lieka tiktai ją pakelti. Tai ir palinko
 63 XXIX   |                prasimanai? - sudraudė ją tėvas, glostydamas krūpčiojančius
 64 XXIX   |         siautė pavasarinė pūga ir pro ją nieko nesimatė. Baltaragis
 65 XXX    |               kad tik Girdvainis gali ją išgelbėti. Pakilęs iš pusnyno,
 66 XXXII  |           sutilpti vienoje širdyje ir ją sprogdino kaip ledą pavasario
 67 XXXII  |      neišvengiamo, kas turi įvykti ir ją išvaduoti iš nepakeliamos
 68 XXXII  |             tarsi būtų prisilietusios ją kažkieno šaltos rankos ir
 69 XXXV   |         kumelė lyg tyčia, bakstelėjus ją su botkočiu, sustodavo,
 70 XXXV   |           kumelė dairosi. Tiktai tada ją prisiminė, kai atsimušė
 71 XXXVII |           visa drebėjo, tik ne šaltis ją krėtė. Ji spėliojo ir netikėjo,
 72 XXXVII |             ateities. Jis ir nugalėjo ją. Uršulė supintijo savo davatkyne
 73 XXXVII |            kaip vėjas su sparnais neš ją per gyvenimą. Tai ir gerai,
 74 XXXVIII|             jeigu būtų primanęs, būtų ją visą į pragarą nugramzdinęs
 75 XXXVIII|             piktomis akimis - kas čia ją šaukia ir dar bičiule vadina?
 76 XXXVIII|              girdėjo. Baisus apmaudas ją apėmė.~    - Na, palaukit,
 77 XXXVIII|          painius reikalus. Tai nutarė ja pirma proga atsikratyti.~   
 78 XXXIX  |              viskas prasidėjo, tai su ja turi ir baigtis.~    O atsitiko
 79 XXXIX  |             kai tos ir vėl visu būriu ją užklupo, tiktai šį kartą
 80 XXXIX  |                Tegu jis nutars, ką su ja daryti.~    Išmintingų vyrų
 81 XL     |             pas Baltaragius, kur visi ją skriaudę ir tiktai vienas
 82 XL     |              kelnių, bet jis atstūmęs ją su atbula ranka ir pasakęs: "
 83 XL     |                tas Baltaragis norėjęs ją išleisti už velnio Pinčuko,
 84 XL     |                o jis didesnis esąs už ją burtininkas, tai jau tikras
 85 XL     |            jaunikiai su piršliais pas ją atvažiuoti ir ji neištekėtų.
 86 XL     |             varpų vejamas, o davatkos ją apšmeižusios. Tai ji atsilygindama
 87 XL     |             nes esanti labai pikta ir ją vis užkabinėjusi. Kitoms -
 88 XL     |              kaip kumelės ir nori dar ją pražudyti.~    O ji pati
 89 XL     |              to karto, kai Baltaragis ją norėjęs išleisti už Pinčuko)
 90 XL     |            Bernardui:~    - Išveskite ją už mano parapijos ribų,
 91 XLI    |          visus keturis vėjus. Kur čia ją vesi už parapijos ribos?
 92 XLI    |                Ką dabar darysi? Reiks ją varyti už parapijos ribų.
 93 XLI    |         vargšę Uršulę. Tai išpančiojo ją ir ėmė sparčiau varyti.
 94 XLI    |           reikia varyti toliau! O kur ją nuvarysi?~    Palydovai
 95 XLI    |     graudentis pradėjo:~    - Kur mes ją, raganą, padėsime? - visai
 96 XLI    |                 Negi taip ir turėsime ją varyti į pasaulio galą?~    -
 97 XLI    |           būtų pats klebonas daręs su ja, ką norėjęs.~    Taip bėdodami,
 98 XLI    |             kitą.~    - Kur dabar mes ją dėsime? - beviltiškai klausė
 99 XLI    |                  Nors ir į pragarą su ja nugramzdėkite.~    Pasidairė,
100 XLI    |          Uršulės ir pradėjo patylomis ją plūsti, kad tu šiokia ir
101 XLI    |             tiltelio. Tegul žinosi su ja.~    - Ar tikrai ji ragana? -
102 XLI    |       sugriuvusią Uršulę.~    - O kas ją žino? - abejingai atsakė
103 XLI    |               jos sėdėti ir patylomis ją keikti~    - Ar bandėte? -
104 XLI    |           tikrai ragana.~    - O kaip ją išbandysi? - vieni ir kiti
105 XLI    |                      O kas dabar leis ją į vandenį?~    - Kas gi
106 XLI    |        nespėjo nei suvokti, ką čia su ja daro, pastūmė ją Bernardas
107 XLI    |               čia su ja daro, pastūmė ją Bernardas iš užpakalio,
108 XLII   |             didžiausią priešininką, į ją įgrūsti, o dabar apsidžiaugė,
109 XLIII  |            Šešelgos kalbos, bet visai ja nesidomėjo ir nieko negirdėjo.
110 XLIV   |               be savo obuolmušių, kuo ją sužavės ir kaip išneš į
111 XLV    |              to vakaro, kai išgąsdino ją nepaprastas pelėdos ūkimas
112 XLV    |               duris. Tėvas vos pajėgė ją sulaikyti ir paguldyti atgal
113 XLV    |           tarsi jis būtų važiavęs pas ją su savo obuolmušiais, bet
114 XLV    |             kiaurai žemę.~    Prikėlė ją paskutinis obuolmušių žvengimas.
115 XLV    |     nesiskirsiu.~    O vėjas jau nešė ją Udruvės ežero pačia pakriūte.~   
116 XLV    |               Atsiritusi banga pagavo ją ir nunešė į ežero vidurį.~   
117 XLV    |             jai, lyg ne šaltos bangos ją glamonėja, bet mylimojo
118 XLV    |          didelė laimė, rodos, apglobė ją, kad širdis neišturėjo ir